PŪKELEVIČIŪTĖS ROMANAS

Parašė A. Liulevičienė

Birutės Pūkelevičiūtės Rugsėjo šeštadienis (Lietuviškos knygos klubo leidinys, Čikaga 1970, 237 psl), pernai laimėjęs Draugo romano konkursą, nesunkiai laimi sau ir skaitytojo dėmesį bei vaizduotę. Romanas patrauklus ypač dėka autorės pastangų jį išbaigti kaip kūrinį, glaudžiai sujungti į visumą, bent formos atžvilgiu, jame ryškinamas gijas: daiktus ir simbolius, praeitį ir da'bartį, žmogaus daugialypius ir savyje prieštaraujančius santykius su gyvenimu ir su mirtimi. Kurdama pagrindinį veikėją Pranciškų Gerulaitį, autorė ne tik užtikrina šį romano vientisumą (visas romano pasaulis atveriamas skaitytojui tik per Gerulaičio vidinę patirtį), bet ir patį Gerulaitį tokiu būdu sugeba atskleisti kaip gyvą, įdomų žmogų. Gyvai nupiešti vaizdai, pvz., detalės iš Gerulaičio jaunystės Voroneže, Charkove, paskiau Kaune, lygiai kaip ir rudens rytas Marquette Parke dabartinėj Čikagoj arba šeštadienio popietis vienoj iš jo smuklių, perduodami su visom spalvom, garsais ir kvapais, šie gausūs vaizdai ne tik perteikia skaitytojui gyvenimo skonį, kaip jį jaučia pagrindinis veikėjas Gerulaitis, bet taip pat viso romano rėmuose jie tampa sąlygomis Gerulaičio ieškomam atsakymui į pono Mors jam primygtinai statomą klausimą: "Kodėl žmonės taip įsikibę į gyvenimo niekniekius? Net mirties akivaizdoj jie nepaleidžia iš rankų skurdžiausio žolės stiebo" (p. 172). Romano formą valdo laikrodis, kuris pačioj pradžioj įvedamas kaip daiktas ir kuris, pasilikdamas daiktu, palaipsniui išauga į pagrindinį romano simbolį. Veiksmas prasideda tą naktį, kai ponas Mors atneša Gerulaičiui pataisyti laikrodį, ir baigiasi, kada Mors sutartą valandą ateina jo atsiimti. Tame tarpe romanas suskirstytas į aštuonias dalis, viena kiekvienai kanoninei valandai. Visų dalių sudėtis vienoda: Gerulaitis parodomas dabartinėje savo aplinkoje, su sūnaus šeima Marųuette Parke, atsiminimuose jis grįžta į savo praeitį, susitinka su ponu Mors ir prisimena arba klausosi kanoninių valandų psalmių giedojimo, šis kartojimas netampa monotonišku, bet, priešingai, teikia romano struktūrai elegancijos. Dar svarbiau: 'besikartojanti kiekvienos dalies sudėtis leidžia nuosekliai vystytis romano įtampai — pono Mors laikrodžio taisymas tampa Gerulaičiui vis didesne būtinybe, kai tuo tarpu romano pradžioje jis apie to laikrodžio taisymą galvojo gana ramiai, nors ir negalėdamas surasti jo sugedimo priežasties. Panaši progresija veikia ir Gerulaičio sugrįžimuose į savo praeitį: pradžioje vaikystės nuotykis, per kurį klebonas sužino jo aistrą laikrodžiams ir įtraukia jį į laik-rodininkystės meną, vėliau su nostalgijos atspalviu iškyla jo jaunystė Voronežo gimnazijoje ir studento dienos Charkove, o gale pamažu jam atklysta neramūs prisiminimai apie draugą Aleksą, iš kurio, jam bemirštant, paveržė sužadėtinę, ir apie savo tolimesnį nebe tokį nerūpestingą ir savotiškai nuviltą gyvenimą Kaune. Iš kitos pusės, Čikagoje begyvenantis Gerulaitis vaizduojamas kaip savo gyveniniu nesiskundžiąs žmogus, randąs pasitenkinimą savo pamėgtame laikrodžių taisyme, savo nustatytoje serbentų sunkos ir žolės laistymo rutinoje ir ypač savo bendravime su anūku Sauliuku, kurt jis vadina "dievų pasiuntinė-liu". Jo santykyje su Sauliuku atsiskleidžia jo paties pažiūra į tai, kas brangu gyvenime: "Tu man atneši gyvenimo žinią: kad šviečia saulė, kad prie tvoros pražydo jurginas, kad šiandien į alyvų krūmą buvo nutūpęs paukštis su raudona krūtine", jis galvoja apie Sauliuką (p. 26). Bet kada Gerulaitis pradeda jausti, jog pagaliau turi susidurti su Mors jam pateiktu uždaviniu, tada ir jo sąmonėje atsiveria tie išgyvenimai, kuriuos laiko tėkmėj buvo galima primiršti, bet kurie, gal būt, yra tos "nesuvestos sąskaitos", kurias sūnus Zigmas ir marti Laima dabar moka savo nelaimingu gyvenimu. Gerulaitis, nors jau nurimusioj savo senatvėj, yra verčiamas vis giliau grįžti į savo nugyventą gyvenimą, ne ką nors pataisyti, bet tik bandyti suprasti, nors ir tas pasirodo galutinai neįmanoma, ir telieka tik pripažinti to gyvenimo tamsiąją pusę. Taip pat kiekviename susitikime su Mors Gerulaičio konfliktas su juo aštrėja, ir jo argumentai už žmogaus teises į gyvenimą darosi labiau desperatiški. Romano forma tokiu būdu lyg atkartoja laikrodžio ėjimą — kiekviename skyriuje pasikartojanti struktūra apskrieja tą patį ratą, tačiau veiksmas eina, kaip ir laikrodis, tik viena kryptimi, tiktai į priekį ir, kiek liečia Pranciškų Gerulaitį, tiktai į pabaigą. Perėjimai iš Gerulaičio dabarties į jo praeitį labai sklandus: praeitį atgaivina kuris nors dabarties įvykis ar mintis. Gerulaičio dirbtuvėlė jo butelyje primena jam vaikystės domėjimąsi laikrodžiais, o galvodamas apie savo marčią ir sūnų ir kaip karas paveikė jų gyvenimą, jis prisimena ir savo generacijos karą, kurio metu turėjo keliauti į Voronežą. Susitikimai su Mors kiek staigesni, bet ir jie įlieti į Gerulaičio kasdieninius užsiėmimus, anksti rytą laistant žolę, arba prie bažnyčios, jam grįžtant iš vizito pas pažįstamus Dumčius. Tam tikro dirbtinumo, gal būt, jaučiasi psalmių įjungime, bet savo aiškiai simboliniu vaidmeniu jos įsijungia į romano veiksmą, žymėdamos praeinančias Gerulaičio valandas. Kai kur kanoninių valandų psalmių žodžiai įsilieja ir į paties Gerulaičio mintis: "žmogaus dienos yra kaip žolė" — skamba Gerulaičiui paskutinio jo šeštadienio psalmė. Pagrindinė romano intrigos gija — Gerulaičio susidūrimas su ponu Mors ir per jį su savo paties gyvenimu mirties akivaizdoje — stipriai ir pagaunančiai išvystyta. To, tur būt, negalima pasakyti apie šalutinę intrigą — Gerulaičio sūnaus Zigmo ir marčios Laimos tarpusavio konfliktą, kuris atrodo gana šabloniškas. Apie jų nesutikimus daugiausia sužinome iš jųdviejų barnių: Laima kaltina Zigmą, kad jam trūksta veržlumo, vyriškumo, kilnesnių polėkių ir geresnio uždarbio, o Zigmas reaguoja, tyčiodamasis iš Laimos mėginimų "išsipildyti" dainavimo pamokomis, tapyba, skulptūra. Gal todėl, kad autorė pasirinko Zigmo ir Laimos dialogu perduoti kiek galima daugiau informacijos apie juos pačius, jų barniai skamba, lyg būtų skirti publikai. Po vieno susirėmimo Zigmas sudaužo Laimos skulptūras, ir jie nutaria skirtis, bet kai sūnų Sauliuką sužeidžia Laimos draugės Jolantos vairuojama mašina, tėvai, vaikutį nuvežus į ligoninę, susitaiko. Tad net ir šios intrigos dalies atomazga romano veiksmui per daug nesuteikia dramos, ypač kad tikroji epizodo su Sauliuku reikšmė glūdi Gerulaičio ir pono Mors santykyje. Vis dėlto Zigmas ir Laima yra išlaikomi žmo nėmis, netampa vien stereotipais. Daugiausia per jų susitikimus ir pokalbius su Gerulaičiu atsiskleidžia jų abiejų tikras nusivylimas gyvenimu, kuriam priežasčių Gerulaitis ieško jų jaunystės karo metų aplinkybėse. Todėl atrodytų, kad autorė nė neturėjo intencijos vystyti Zigmo ir Laimos charakterius bei jų konfliktą dėl jų pačių, bet pasitenkino juos atskleisti tik tiek, kiek jų buvimas reikšmingas Geruaičio padėčiai. Tuo būdu neatitraukiama dėmesio nuo paties Gerulaičio dramos. Keletas kitų šalutinių veikėjų — Laimos motina poniutė Nelli ir Gerulaičio buvę draugai, dabar netoliese gyvenantys Dumčius ir Dumčiuvienė — yra visiškai šaržai, ir jų į? dimas duoda romanui komiško at slūgio momentus. Be to. į pon Nelli ir į abudu Dumčius galiu žvelgti kaip į priešingybę Gerula čiui, nors visi jie panašaus amžiai ir jiems bendras savo krašto pal kimo pergyvenimas. Bet ponia Ne li ir Dumčiai parodomi savo si natvėje kaip pilnai tikį tais nu lais, kuriais įstengė savo gyven mą apsiausti, o tuo tarpu Ger. laitis vis labiau ieško savo gyvi nimo tiesos. Tas, gal būt. paryi kintų, kodėl mažasis Sauliukas tai svarbus Gerulaičiui ir kodėl sent lis ir vaikutis panašūs — Gemlai tis, kaip romano pradžioje ryškia parodyta, siekia į gyvenimą žvelgi tokiom akim, kaip Sauliukas. O be mokydamas Sauliuką laikrodininkystės ir laikydamas jį savo bendradarbiu, Gerulaitis jaučia, kai Sauliukas yra jo besitęsiantis ryšys su gyvenimu. Šalia veikėjų, romano intrigą ii vaizdus apsprendžia taip pat ir simboliai. Be laikrodžio ir pono Mors pasirodymų, dar yra svarbūs medžiai, jų sodinimas, žolė, gėlės, rytas, popietis, vakaras ir pats rugsėjis. Visi jie yra beveik tobulai įlieti į romano veiksmą ii į Gerulaičio charakterį. Kaip laikrodis simbolizuoja paties laiko paslaptį, taip laikas savo ruožtu yra mirties simbolis, ir todėl tinkama, kad paskutinis Gerulaičiui atneštas laikrodis būtų pono Mors. Pono Mors kaip asmens įvedimas į romaną, gal būt, reiškė ir tam tikrą riziką, bet kartu atvėrė autorei galimybes leisti Gerulaičiui pajausti ir išreikšti savo sar. gyvenimu gelmes ir savo laikyseną mirties akivaizdoje daug stipriau ir labiau įtikinančiai, negu tai būtų galima vien Gerulaičio introspekcijos pagalba. Gerulaičio pasikalbėjimuose su M Mors kaip simbolio galia. Į MOKS Gerulaitis atsimuša kaip į sieną, nieko negali iš jo sužinoti: Mors žvelgia į žmonių gyvenimą iš aukšto ir jų troškimą gyventi sutinka su panieka ir pasigailėjimu, jis kurčias Gerulaičio argumentams už gyvenimo vertę. Mors yra "labai objektyvus stebėtojas", o žmonės savo kelionėje per gyvenimą panašūs į "beprotišką karnavalo eiseną" (p. 64). Tokiu būdu autorė išlaiko poną Mors simboliu, nepadarydama jo žmogum, suteikdama jam visus mirties bruožus, bent kaip ji matoma iš vienos galimos žmogiškos perspektyvos — jos neigimą visko, kas žmogui svarbu, jos neatlaidumą, nesuprantamumą jokiom žmogiškom kategorijom ir nesidavimą įžiūrėti joje prasmę. Pavyzdžiui, ponas Mors vienu metu prisistato Gerulaičiui kaip Sauliuko mirtis, iššaukdamas jame siaubą ir ryžtą taisyti Mors laikrodi. Bet romano eigoj Sauliukas nemiršta, ir todėl Gerulaitis norėtų tikėti, kad jo paties mirtis išperka Sauliuką ir įgauna galutinę prasmę. Tačiau Mors nei prisipažįsta, nei paneigia, ar jis Gerulaitį priima kaip įkaitą Sauliuko vietoj, nes juk su mirtimi nesiderama, šis pono Mors vaizdavimas labai stipriai pabrėžia Gerulaičio padėtį žmogišku žvilgiu. Ne Mors galutinai suprasti, kodėl žmogus nėra lapas, nes Mors yra estetas (p. 65). Todėl Gerulaičio dialoge su Mors galima tikėtis į-žvelgimo į gyvenimą ne iš Mors, bet iš Gerulaičio. Gerulaitis atstovauja žmogaus bylai, ir autorė sugeba Mors taip pristatyti, kad jo pasikalbėjimuose su Gerulaičiu jis nenustelbia Gerulaičio argumentų, neiškyla aiškiu laimėtoju, bent iš žmogaus perspektyvos. Tikrai vykusiai šį žmogaus susitikimo su mirtim bruožą pavaizduoja Gerulaičio susitikimas su Mors smuklėje, kur nuolatinių lankytojų akivaizdoje jiedu žaidžia biliardą. Savaime aišku, laimi ponas Mors, bet todėl, kad jis sulaužo kitų žaidėjų ten iš anksčiau nustatytas taisykles, kaip ir pridera mirčiai. Autorė vaizdžiai perteikia visą šią sceną — net ir smuklėje, kurioje atstovaujama žmonija ir jos gyvenimas gali atrodyti labiau vertas pasigailėjimo negu jo vertės gynimo, ponui Mors nepripažįstama aiški ir neginčijama teisė į jį. Skurdūs, nusigyvenę ar gyvenimo nuskriausti Gerulaičio pažįstami ir svetainės tvaikas ir ūžesys vis tiek kalba apie gyvenimo brangumą, lygiai taip kitais atvejais ir medžiai bei gėlės, ir Gerulaitis jaučia, kad jis su visais kitais yra sąjungininkas prieš kažką labai svetima. Iš kitos pusės Gerulaičiui labai aišku, kad ir šį su kitais solidarumą prieš mirtį pati mirtis ateina nutraukti ir todėl, išeidamas iš svetainės, mato ją jau kitokiom akim, savęs klausdamas: "Ar aš šitam būriui priklausau?" (p. 185). Jei Mors, atrodo, yra vienalytis simbolis, tai laikrodis, kurį jis atneša Gerulaičiui taisyti, romano rėmuose kaupia daugiariopą reikšmę. Plačiausiai jis, gal būt, savyje telkia visą Gerulaičio gyvenimą — bebandydamas laikrodį taisyti, jis vis giliau grįžta į savo praeitį. Bet kaip jis neįstengia surasti laikrodžio sugedimo priežasties, taip nesugeba perprasti ir savo gyvenimo vingių ir išsiaiškinti jo prasmę. Laikrodžio istorija, mąsto Gerulaitis, tai žmogaus noras laiką apimti, suprasti ir jį padalyti, ir tai romano rėmuose Gerulaitis bando padaryti su savo gyvenimu. Tik pačiame gale, kada Gerulaitis su įkarščiu griebiasi laikrodį taisyti, jis nustemba pastebėjęs, ko per visą laiką buvo nematęs, kad tėra nutrupėjęs laikrodžio brangakmenis ir kad pataisymas labai lengvai išsprendžiamas. Ponas Mors, atvykęs pas Gerulaitį jau paskutinį sykį, patvirtina, kad laikrodžio sutaisymas visą laiką buvo labai paprastas reikalas. Mors vėl išmetinėja Gerulaičiui, kad žmonės visada gyvenimą dramatizuoja, vaizduodamiesi jį labai komplikuotą, kai tuo tarpu mirties akivaizdoje gyvenimo prasmės klausimai kažkaip sutirpsta, viskas pasidaro labai paprasta. Bet taip pat yra ir galimybė, kad laikrodžio mįslės išsprendimas paskutinėmis Gerulaičio gyvenimo akimirkomis simbolizuoja ir tos galutinės tiesos sužinojimą, kuri, kaip jis tikisi, prasideda už mirties. Bet gyvenimą Gerulaitis baigia, kaip Mors daug anksčiau buvo sakęs, nenorėdamas paleisti iš rankų žolės stiebo — jis paskutinį kartą palaisto palangėje gėles, kaip anksčiau jis laistydavo žolę ir sodindavo medelius. Tad romano pabaigoje dar kartą surenkami gyvenimo ir mirties motyvai, ir romanas užskleidžiamas ant tos ribos, kur gyvenimas ir mirtis susilieja, kaip vasara su rudeniu rugsėjo mėnesį, apie kurį Gerulaitis mąsto: šiandien ir aš juntu, kad manęs nebepasiekia po medžio žieve tekančios sultys. O dar vakar ruduo atrodė taip toli, dar mėgavausi išsirpusia slyva ir sakiau, kad rugsėjis — geras mėnuo. (p. 230). Tačiau romane yra ir vietų, kurių reikšmė, gal būt, nepakankamai išryškinta romano kontekste. Ponas Mors baigia savo vieną pasikalbėjimą su Gerulaičiu, sakydamas: "Stebiuosi, kad per visą pašnekesį jūs nepaminėjot Dievo" (p. 65) Tačiau visas gyvenimo ir mirties konfliktas, kaip jis vaizduojamas ir vystomas romane, atrodytų savyje nereikalaująs Dievo į-vedimo, nes romano sąlygomis jis pilnai pagrįstas vien žmogiška patirtimi. Gal kaip atsakymas į šią Mors pastabą tuoj pat seka kanoninės rytmečio valandos psalmė su žodžiais "šlovinkit Viešpatį". Bet čia kyla kitas klausimas: ar psalmių įvedimas gali per visą romaną nešti visą Gerulaičio santykio su Dievu svorį, jeigu prileidžiama, kad Gerulaitis jomis kreipiasi į Dievą? Ar psalmių panaudojimas sugeba laiko paslaptį suvesti į sąlytį su Dievo klausimu, kaip atrodo autorė norėtų, ar aiškus jų naudoi'mas kaip vienos iš priemonių romaną meniškai apipavidalinti nenustelbia joms teikiamos religinės reikšmės, palieka klausimu. Senojo Testamento Dievas, į kurį psalmės kreipiasi, juk nėra Didysis Laikrodininkas, ir todėl jų žodžiai, jeigu Gerulaitis juos prisiima, gal būt, reikalautų ir iš jo paties gilesnio asmeniško pergyvenimo. Dar vienas atvejis yra Gerulaičio sau statomas klausimas, ar jis nėra kaltas, kad savo sūnaus Zigmo neįstatė į visatos sąrangą. Bet nors Gerulaitis ir tikėtų į visatos sąrangą, romane jis parodomas kaip aiškiai žinantis, kad jam ta sąranga nepažįstama ir jo žmogiško gyvenimo plotmėj nesuprantama. Todėl lieka neaišku, ar laikrodžio simbolis romane skirtas apimti ir tradicinį visatos palyginimą su laikrodžiu. Bet čia tėra šalutiniai klausimai, kurie vienaip ar kitaip romano pagrindinėms temoms daug įtakos neturi. Romane sutinkame atskleistą įtampą tarp mirties ir gyvenimo pajutimo Gerulaičio sąmonėje, stebime šios įtampos sprendimą simbolių ir praeities bei dabarties klodų pagalba, o romaną perskaitę jaučiamės praturtinti ir savo pačių patirtyje, nes Gerulaičio personaže pamatome dar vieną atvejį, kaip vaizduotės pagalba žmogus siekia suprasti savo gyvenimą. A. Liulevičienė