SONETAI Spausdinti
Parašė VYTAUTAS MAČERNIS   

I

Man neramu. Aš savo nerimą bandau   
Išreikšti žodžiais ir poezijos vaizdais,   
Bet neišreikštas nerimas nešt dar sunkiau —   
Be žodžių man sunku, bet dar sunkiau su jais.   
 
Žinau, kad vakar mintys niekad nebegrįš
Ir miręs jausmas antrą kartą nepabus,
Todėl ir skubinu, kad žody praeitis
Surastų rimų kryžiais ženklintus kapus.
 
Bet aš jau pavargau ir mano nuotaika nupuolė, 
Many taip viskis greitai miršta, kinta, bėga —  
Gražiai palaidot praeitį ne mano jėgai;   
 
Ir apsodint kapus poezijos neužmirštuolėm
Aš nebemoku, nebespėju, negaliu. . .
Ir man dažnai taip neramu, taip neramu.

II
Už lango regis vakaro dangus ugninis,
Jame iškyla ąžuolais apaugusi kalva.
Tenai ramus senolių mano kapinynas,
Ten žemė, juos pridengusi, puri,  lengva.

O čia — senolių namas, didelis ir tvirtas,
Jame gyvena atkakli, žemaitiška dvasia.
Nevienas ją nešiojęs dulkėmis pavirto,
O ji vis auga ir tvirtėja ainių kartose.,.

Kiekvieną vakarą iš kapinyno seno
Senoliai grįžę mano kambary susėda
Aplink mane plačiu ir taisyklingu žiedu.

Ir ima tarp savęsy įvertint darbus mano:
Jeigu atranda kartais esantį vertu įcurį, .
Aš stoju ir džiaugsmu liepsnoju žiedo vidury.

III

Šiandien norėčiau išsitiest kur miško aikštėj
Ir taip pusiau budėdamas, pusiau sapne,
Klausytis vėjo, kurs po plačią girią vaikšto,
Viršūnių įsuptų daina ramindamas mane.

Norėčiau metų tūkstantį aš taip tysoti
Su neaiškiai suvokiamu  gyvybės  jutimu.
Kol samanom apaugtiį, sąnariai žaizdoti
Ir sieloj taptų vėl kaip sukūrimo dienoje ramu.

Aš pavargau pasaulyje, tai poilsio pasilgęs,
Norėčiau kartą ties beribiais vandenais,
Kur šiltas vėjas pabučiavimais drėgnaii

Prabėgdamas liepsnojančias žaizdas suvilgo,
Ištiesti sąnarius ir įkvėpimais pakiliais
Ramiai ritmuoti visą amžinybę ilgą.

IV

Kaip Budos mokinys seniai į vieną tašką
Akis įsmeigęs sėdžiu ir Nirvanos laukiu
Bet taškas sienoj,  lyg laivelis jūroj,  blaškos
Ir plūstančių vaizdų bangoj į tolį plaukia

Jisai išnyksta, o vaizduotė įkarštėjus
Kas rytą ryškesnius vaizdus ekranan meta,
Ir aš regiu: gyvenimo plačia alėja
Per  saulėtas  šalis  keliauja  mano  metai.

Abiem alėjos pusėm žydi vaisių sodai,
Po medžiais puošnios ir turtingos palapinės,
O aš einu tolyn ir mano žvilgsniai godūs

Dar niekad neregėta prabanga svaiginas.
Aš vėliai įtikiu iliuzija žaviąja
Ir  besišypsančia švelniai  slaptinga  Maja.

V

Mylimosios augštumos lapuočių miškas
Antikinio vakaro fone
Ir, rudens spalvų žaisme ištryškęs,
Man atrodė kaip Šventa Giria.

Ten viršūnių monotoniško ošimo apsvaigintos
Grakščios stirnos šoka aikštėse,
Ir upelio, kurs bedugnėn krinta,
Vandeny stebėdamas save,

Groja Panas amžinai naujas melodijas,
O poetai, nuošalumo ir miškų draugai,
Įsiklausę ima mėgdžiot jas.

Ir jų lyrinė dainelė neretai
Ugnimi paverčia kraują ir svaigina,
Kaip iš žemės sulčių spaustas saulės vynas.

VI

Ant linkstančių, ilgų kotelių pasikėlę
Plačiom apikaklaitėm iš žaliųjų lapų,
Lyg oriento pypkininkai, sodo gėlės,
Gražiai ratu sustoję, skleidžia dūmą kvapų.

O bitės skambų rezginį aplinkui pina,
Jos nuo kvapų apsvaigę į žolynus puola
Ir ten, lyg tie girtuokliai įsigėrę vyno,
Iš lėto rėplina per aksominę žolę.

O gėlės didelės, gražias akis išplėtę,
Plonyčiais jų sparnais atsistebėt negali,
Kai jos aptingę vartosi ant lapo žalio.

Bet jos pamiršę vakaro vėsoj virpėti,
Ir žemėn linkti jų ilgi koteliai ima;
Ir gražios akys merkias, pilnos pavargimo.

VII

Visa tai, kas šiandieną Tave
Ar kankina ar džiugina, laikas
Nusineš ir pridengs nežinia.
Kaip voratinkliai draikūs,

Apipins Tavo širdį dažnai
Ilgesingos ir geliančios mintys,
Bet praeis jos, ir metų kalnai
Nebeleis jų atgal sugrąžinti.

Laikas bėgdamas veidą išrašo
Raukšlėmis naujomis.
Išgyvenimai lašas po lašo

Ardo sielos trapiąsias lytis
Ir vėl kuria naujas. Bet sakyk, prie kurios
Tavo Aš amžinai apsistos?