EUROPIETĖ ŽEMAITĖ Spausdinti
Parašė KAN. M. VAITKUS   
MIRUS SOFIJAI ČIURLIONIENEI

Grįžusi iš Rusijos, ponia Čiurlionienė pabandė prikibti prie Lietuvos kūrybinių pastangų laikinoje sostinėje Kaune: kas gi anuomet nenorėjo pridėti bent keletą savo plytų prie vargingai, bet entuziazmingai statomųjų nepriklausomos Tėvynės rūmų? Juoba Čiurlionienė. Vyravo vidurkis. Bet koks! — Pilnas ryžto, ugnies, pasiaukojimo! tuo atžvilgiu tiesiog nuostabus. Ir kokius darbus jis atliko, nedidelio rinktinio būrio vedamas! Iš visų šalių priešai: bolševikai, lenkai, vokiečių bermontininkai. Ir ką gi? Kovota, nugalėta (kiek tai buvo įmanoma), sukurta valstybė su labiausiai reikalingomis įstaigomis ir tai ne per blogiausiai. Žmogus tiesiog nebūtum tikėjęsis. Ką tatai gali padaryti lietuvio sveikas protas bei gera valia!

Ir taip gyvenimas virte virė. Žmonės išsijuosę darbavos, kartais skaudžiai liūdėdami dėl nepasisekimų frontuose, kartais džiūgaudami dėl pergalių. Tartum su žiburiu jieškota kiekvieno kiek inteligentiškesnio asmens, nes tokių sopulingai reikėjo visoms gyvenimo sritims. Tad kaip čia atsiliks tokia rinktinė veikėja, p. Sofija Čiurlionienė? Jau 1919 metais ji įsitraukė ir lig 1921 metų darbavos krašto apsaugos ministerijos švietimo skyriuje Kaune. Tarp kitko, skaitė kareiviams paskaitas fronte, kai tuo pat laiku Kipras Petrauskas su Antanu Sodeika teikė jiems giesmių paguodos.

Tais lemtingais 1919 metais bematydavau ponią Sofiją vien kuriais retais atsitikimais miesto teatre ar kurioj salėj, kai pavydus anais metais likimas mums lemdavo kokį vaidinimą ar koncertą. Anuomet nė į galvą neatėjo, o nūn gal ne be pagrindo spėju, jog p. Sofija dalyvavo savo "Kuproto Oželio" pastatyme (ar bent jį suorganizavo); jis mums, anuometinei mišriajai publikai, labai patiko. Tuomet dar nežinojau tą veikalą esant Čiurlionienės, nei kad ji anksčiau pati vaidindavo mėgėjų vaidinimuose ir net sceninių veikalėlių kūrė. Ir tik dabar iš B. Babrausko straipsnio "Drauge" sužinojau, jog Leningrade, Lunačarskio vardo teatrinėje bibliotekoje esą du Čiurlionienės scenos vaizdeliai-rankraščiai, būtent: "Jaunikiai" (1913) ir "Kalinys" (1914) tarp 320 lietuviškų veikalų rankraščių, vaidintų Petrapily prieš 1918 m. Dar Voroneže ji parašiusi aną "Kuprotąjį Oželį", "Pinigėlius" (kurį ir Jakštas pagyrė: girdi, geresnės komedijos savo kalboj mes kol kas neturime), daugiau — "Karalaitę tikrąją teisybę", "Gegužį", "Visai pasisekė". Tik bijau teigti, kad tos visos pjesės buvo parašytos vien Voroneže; ar šiaip ar teip, 1920 m. liko išleistos keturios —    būtent, "Pinigėliai", Karalaitė tikroji teisybė", "Gegužis", "Kuprotas Oželis".

Galų gale tais ūkanotais metais, antrojoj jų pusėj, betgi rods dar nešaltoj, likimas mudu su ponia Sofija tartum durte sudūrė, man apie tai nė svajoti neišdrįsus. O tam tikslui pasinaudojo "Vilkolakiu". Tas "Vilkolakis" turėjo bene būti,  sumanytojų  nuomone,  meninis  aktualijų —    politinių, visuomeninių, meninių etc. — apžvalginis teatras, kokių būta Rusijoj bei kituose Europos kraštuose. Sumanytojas buvo bene Balys Sruoga. Bent tą "Vilkolakio" vardą tai tikrai jis pakišo. Veikiai "Vilkolakis" atsidūrė Antano Sutkaus bei Vytauto Bičiūno globoj: Sutkus daugiausia režisavo bei administravo, Bičiūnas daugiausia kūrė atitinkamas pjeses.

Atėjo atidarymo diena. Buvau ir aš gavęs pakvietimą dalyvauti toje iškilmėje ir ką nors iš savo kūrybos perskaityti. Nors dar niekuomet nebuvau taip viešai ką nors deklamavęs ir todėl būgštavau, betgi sutikau (paskiau niekuomet viešai su savo kūryba Lietuvoj nepasiro-dydavau).

Iškilmė įvyko dabar nebeatsimenu kuriame name Laisvės Alėjoj, dešinėj, truputį užu Įgulos bažnyčios Vytauto kalno link. Nuvykau, greičiausia, pėsčias, nes anuomet susisiekimo priemonių būta labai maža, vežikai brangūs, o vienintelis vadinamasis tramvajus, dvasnos kuino tempiamas, vaikščiojo retai ir labai lėtai.

Didoka salė kimšte prisikimšusi — esama ir stambių žuvų: prezidentas Antanas Smetona, Stasys Šilingas, Liudas Noreika ir t.t. Kurgi nebus ir mūsų anuomet jaunieji poetai — Sruoga, Binkis, Kirša (nebeatsimenu, ar buvo Gira). Šie bestovį pačiame salės gale, prie įeinamųjų durų. Ir aš nedrąsiai atsistojau jų tarpe. Dėl to, kad ir jie, turbūt, kiek nerimavo prieš viešai pasirodydami, o ir dėl to, kad dar nebuvome artesni pažįstami, šneka nesimezgė.

Bet ne bėda: jau prasidėjo ir pats, amerikoniškai sakant, parengimas. Kas buvo vakaro spykeris, kas iškirto įvedamąją kalbą ir ką jis pasakė, dabar visai nebeatsimenu (turbūt, dėl to nelemtojo jaudinimosi neįsidėmėjau). Toliau ėjo pats kūrėjų pasirodymas. Kaip paprastai, eilėj pirmieji stovėjo ir pasirodyti gavo jaunesnieji, o galop — senesnės "storos" žuvys. Tad pirmieji deklamavo savo poezijas Binkis, Kirša, Sruoga (tikrosios eilės nelaiduoju). Kadangi galva buvo užimta savo pasirodymu, tai nūn nebeatsimenu, ką jie deklamavo; tiek tik atsimenu, jog tai buvo lyrika, trumpi kūrinėliai, rimtos, net elegiškos nuotaikos. Galop atėjo ir mano eilė. Per salę nusiskubinau į estradą per kažkokią miglą, lyg pasmerktasis į ešafotą, rankoj nedidelė užrašų knygutė. Prisiversdamas būti drąsus, pakėliau akis ir apžvelgiau salę ... O ten veidai, veidai . . . Bet kieno?.. . Ir pradėjau skaityti ...

O ką skaičiau? ... ką pasirinkau? . . . Neką teturėjau sukūręs — vien trumpučius lyrinės nuotaikos posmelius, kurie netinka viešai deklamuoti, kadangi nesuskubtų klausytojų sudominti bei pagauti, jei ir geras deklamatorius būtum (o aš toks nebuvau). Atsitiktinai turėjau parašęs ilgesnius juokelius "Poeto nelaimės", kur vaizdavau, kaip menkutis poetas rungias su nevykusiais, kartais tiesiog groteskiškais, pasišaunančiais lyg iš kokio klauno lūpų, rimais. Tiek tai anuomet nusimaniau, jog tokie, kad ir menki, juokeliai vistik susiras tarp daugelio klausytojų ne vieną, kurį įstengs prajuokinti .. . Tad skaitau ir .. . klausaus: jau šen ten juokiamasi... Skaitau drąsiau ir vėl žiūriu — jau nemaža linksmai išsišiepusių. Šilingas pro savo gausią barzdelę bei ūsus, blizgančiomis akimis, skaidriai juokias. Net pats viešpats Smetona teikias dailiai šypsotis. . . Tad jau visai prasidrąsinęs, nuritinau savo uždavinį iki gana triukšmingo juoko galo. Gal jie iš manęs juokės? Anuomet to nemaniau (išmintis ateina su prityrimu). Tikėjaus, jog tai mano satyrėlė sukėlė jiems juoko. Tad gana pašankiai sprukau nuo estrados dešinėn, kur vedė laipteliai į salę. .. Ir kaip tik tuose laipteliuose durte susidūriau ... su pačia ponia Sofija Čiurlioniene: ji kaip tik bekopianti į estradą skaityti savo šedevro. Įvyko, ko visai būčiau nesitikėjęs: ji stabtelėjo, ištiesė man savo rankutę, vyriškai paspaudė manąją, gana maloniai šypsodama, ir sako: "Gerai. Vykusiai pasirinkai. Ačiū!"

Nuėjau į poetų vietą prie durų ir veizdžiu į jų (poetų, ne durų) veidus — ar ir jie tai pat jaučia, ką Čiurlionienė. . . Bet jie, rimtai sučiauptom lūpom, šaltu žvilgiu, žiūri kažkur viršum mano galvos į tolį. Jie mano nieknie-kiuką tiksliai įvertino. . . Je, kad būčiau turėjęs bent ką nors iš tolo panašų į mūsų nepalyginamojo Ant. Gustaičio žarijas! . . .

Stoviu, kaip ne savo vietoj, ir klausaus, ką tokį ten skaito anuometinė mūsų pirmoji mūza. . . O ji beskaitanti vieną iš savo "Dol-pelio pasipasakojimų". Ir gerai beskaitanti. Ir talentingą dalykėlį.
Ji buvo paskutinė. Nebeatmenu, ar kas iš-tvojo baigiamą žodį. Turbūt. Tuo ir baigės "Vilkolakio" atidarymas. Ir pradėjo "Vilkolakis" energingai veikti. Buvo įdomus, gyvas, šmaikštus. Žmonės plačiai juo domėjos. . . Tačiau kažkodėl jis užgeso. Turbūt, labiausiai piniginės anemijos dėliai. O gaila. Ir dar gaila, kad ligšiol neparašyta jo istorijos ir nesurinkta nei neišleista jo vaidintųjų dalykų. . . Įdomu, ar kas paminės šiemet jo 40 metų sukaktuves. . .

Vadinas, pasibaigė "Vilkolakio" atidarytu-vės, ir svečiai guviai bei linksmai skirstėsi. Ir aš linksmai žingsniavau namo, dviejų labai palankių klausytojų lydimas — Stasio Šilingo ir Liudo Noreikos. Buvome patenkinti ta kuklia iškilme. Jautėme užsimezgus kažką originalu ir kultūrai naudinga.

Incidentą su Čiurlioniene greit pamiršau ir nemaniau vėl su ja arčiau susidursiąs. Buvo labai neramūs Lietuvai kovų bei naujakurystės laikai. Išsijuosę dirbome kiekvienas savo srity. Uoliai darbavos ir p. Čiurlionienė, tik nūn jau tyliai, nebekeldama triukšmo, kaip su savo "Lietuvoj", nes jau priaugo kiti triukšmo kėlėjai. Bet likimas buvo vistik man lėmęs su ta nuostabiąja ponia Sofija dar susitikti ir net suartėti. O tai buvo sekančiais 1920 metais.

VYTAUTAS   IGNAS     Rytas

Anuomet darbavaus Š. Kazimiero draugijoj kaip faktinis "Ganytojo" bei "Žvaigždės" redaktorius (oficialinis redaktorius buvo prel. A. Dambrauskas). Gyvenau tos draugijos rūmuose, trečiame augšte, įeinant iš kiemo, mažučiame bute, labai skurdžiai apstatytame. Vieną priešpietę kažkas beldžias į duris. Atsiliepiau kviečiamai. Ir kas gi beįeinanti? Gi pati ponia Sofija Čiurlionienė! Tiek būčiau jos tikėjęsis, kiek Kinų imperatorienės! Tad labai nustebau ir sumišau: kaip čia tokį nepaprastą asmenį (kurs man seniau atrodydavo lyg kokia ledo karalaitė) priimti ir kaip su ja kalbėti? Betgi paprašiau sėstis į vienintelę atliekamą kėdę, kuri, nors sena bei paliegusi, vistik dar galėjo išlaikyti anuomet nesunkią ponios Sofijos būtybę. Ji maloniai sėdos ir labai maloniai ėmė su šiuo glušu kalbėtis. Ji atėjusi pas mane su tokiu reikaliuku: jos darbui reikią būtinai gaut iš kur nors pasiskolinti porą senų knygų, kurių niekur kitur negalinti gauti, tik ar pas mane, ar per mane iš Š. Kazimiero draugijos, nes čia, kaip ji girdėjusi, gal tos knygos esą išlikusios. Aš, deja, turėjau ją nuvilti —' girdi, pats neturįs tų knygų; jos esančios prelato Dambrausko-Jakšto globoj jo bute: mat, jos esančios    a.   a.     Vaitkevičiaus    bibliotekėlėj, kurią jis testamentu paliko Šv. Kazimiero draugijai. Jakštas paprastai niekam neduodąs tų knygų kitur išsinešti, o vien tik naudotis jomis vietoj — jo bute. Patariau poniai pačiai užeiti pas prelatą. Ponia Sofija prisipažino (kas manęs nė kiek nenustebino), jog jai truputį nejauku eiti pas Jakštą, nes juodu esą literatūriniai-asmeniniai priešai, ką gal aš pats žinąs. Sutikau žinąs. Ir kas gi nežinojo: juk Jakštas savo laiku buvo Sofiją Kymantaitę sukritikavęs, lyg kokią gimnazistę. O ji, ne į užpakalį spiriama, jautės, kad jos buvo tiesa, ir laikė Jakštą silpnu estetu-kritiku (tą vertinimą ji vėliau labai sušvelnino). Aš tačiau dabar į-tikinau ponią Sofiją, kad ji, tokia drąsi asmenybė, tokia gražiai visų vertinama, drąsiai galinti eiti pas senį kritiką: jis privačiame gyvenime esąs labai malonus, ypač moterims labai mandagus, ką aš gerai žinąs, nes senokai Jakštą iš arti pažįstąs.

Įtikinau ponią kietasprandę, ir ji ryžos pati nueiti su savo reikalu pas aną pabaisą Jakštą. Ne tik ryžos, o ir nuėjo. Ir laimėjo. Bet apie tai kiek vėliau.
Vadinas, turėjau savo liūdnam kambary retą paukštę. Ir turėjau progą iš visai arti į ją įsižiūrėti: vien rašomasis staliukas mudu teskyrė, ir buvo aiški diena. Ta nepaprastoji viešnia besanti ne elegantiškai, tik dailiai, nors ir kukliai, apsitaisiusi — trumpai sakant, skoningai. Tai pastebėjau ir vėlesniame gyvenime. Besanti nedidukė, bet harmoningai nulipdyta. Galvelė, nors atrodė didoka dėl plaukų gausumo, bet besanti gražios formos. O tie gausieji plaukai — kurios jie spalvos anuomet buvo? Taip ir negalėčiau tiksliai pasakyti. Bene apy-šviesios šatenes spalvos. O tas pagarsėjęs jos veidelis? Labai labai taisyklingas, subtiliai baltas (poetai seniau sakydavo: kaip lelijos vainiklapis), tartum vidaus šviesos maloniai peršviestas. Labai forminga nosytė, tobulai harmonizuojanti su veido visuma. Ypač nuostabios šnervės, kažkaip tartum graudingai švelnios. O akys? Irgi tobulos formos bei dydžio. O jų spalva? Taip ir nežinau ligšiol, nesgi niekuomet ilgėliau nedrįsau įsižiūrėti. Paliko apskritas įspūdis: kažkas išmintinga ir valinga iš jų veizdi, gal truputį aštru ir šalta, kiaurai veria, bet vienkart patraukliai, net, ar šiaip ar taip, žaviai. . . Ypač, kai ji teikdavos maloniai (ne bet kam) nusišypsoti, visas tas gražusis veidas skaisčia gėle pražysdavo, ir iš tų šaltųjų akių trykšdavo nuostabiai šilti spinduliai, kur siekdavo tau į pat širdies gilumas.

Tad aną kartą susitarėva, jog ji pati nueis pas Jakštą gauti ko j ieškanti. Apie šį, apie tą pakalbėjus, naujųjų pažinių šneka išseko — ir ponia Sofija stojos atsisveikinti (kas manęs nenuliūdino, nes gi labai jos varžiaus, nors, keista, Vienkart ir miela buvo). Išeidama, stipriai spausdama ranką ir draugiškai spigindama akimis į akis, ji griežtai, bet maloniai"įsakyte įsakė: —- Aš padariau tamstai vizitą, dabar tamsta turėsi padaryti man! Būtinai'!: Ir veikiai!

V Ąš ilgai nedrįsau. jai atsivizituoti. Betgi reikėjo. Tad tų pat metų pavakarį, kai nuostabi Kauno gamta sužaliavo bėl sužydo, ryžaus atlikti anuomet nelengvą kelionę į Vytauto skalno pašlaites, tarp Vytauto prospekto ir ano kalno, į dešinę nuo Įgulos bažnyčios.

Nuvykau, turbūt, lėtąja konke ligi tos bažnyčios, o tuokart pasileidau j ieškoti užburtos princesės namelio. O tų medinių namelių, pasislėpusių ūksminguose soduose, apsodintų gėlėmis, anuomet ten buvo daug ir visur, lyg kokiam dideliam kaime (kur vėliau išsitiesė modernios gatvės su šauniais mūriniais namais ar grakščiomis moderniomis vilomis). Tame idiliškame kaime, šiltai besapnuojančiame praeities sapnus, tarp tų ramių namelių suradau ir ponios Sofijos gyvenamąjį. Keista: pirmojo savo vizito pas šauniąją rašytoją visas smulkmenas mirtinai užmiršau. Net nebeatsimenu, ar tuokart, ar vėliau ji man pasipasakojo, ką, mano patarta, pešus pas savo baisųjį kritiką Jakštą. O papasakojo štai ką:
Pirmiau ji maniusi, kad Jakštas esąs šališkas, be gilesnės įžvalgos, be skonio kritikas; girdi, jei jis ją kuomet už kurį rašinį pagirtų, ji nuliūstų, nes tas pagyrimas rodytų jos veikalą esant maža ko vertą. Dabar, kai ji pas tą vyrą apsilankiusi, ji savo nuomonę apie jį turinti stipriai pakeisti: Jakštas besąs džentelmenas — mandagus, inteligentas, išmintingas. Ir veidas poniai Sofijai nušvito, tai pasakojant. Man tai girdėti buvo labai malonu, kadangi visuomet Jakštą laikiau žinių skrynia, aukso širdim, proto vyru. Tad karštai pritariau šeimininkei. . . Apie ką toliau tą kartą kalbėjova, nykte išnyko atminty. Tiek vien tikra, jog mieloji šeimininkė vėl kvietė lankytis — būtinai ir veikiai. Ir aš, kaip ir aną sykį, puse širdies prižadėjau.

Ir vėl labai negreit teištesėjau. Ji nūn jau gyveno daug arčiau — kažkur apie vidurmies-tį (gal būsimojo Karo muziejaus rajone). Žinoma, anuomet man buvo aišku, kur ji gyvena, kai man savo adresą pranešė. Ir lengvai jos butą susiradau. Paskambinau ar pasibeldžiau — dabar nebeatsimenu. Betgi kas man atidarė! Nagi, mažutė mergytė, tikra pupa. Kas ji tokia? O ji, kaip niekur nieko: "Jūs, turbūt, pas mano mamytę? Ji išėjus, bet veikiai grįš. Prašom toliau!" Vien tik stebiuos. Vadinas, tai šauniosios ponios Sofijos duktė! netgi paties Čiurlionio, Čiurlionio! Klusniai einu paskui, stebiuos ir šypsau: Vai, tu pupa, pupa! Tik pamanyk — kaip tikra dama su svečiu elgias!

Įsivedė į salionėlį, nediduką, ne per šviesų, ir vėl maloniai, o taip rimtai kviečia:, "Prašom sėstis!" Ir pati dailiai paniškai sėdas priešais, nė kiek svetimo nesivaržydama. . . Ir pra-dedava laisvai, kaip seni pažįstami, kalbėtis. Kuo tas mano vizitas pasibaigė, dabar lyg tamsoj paskendę, Rodos, susilaukiau pareinant mamytės. Dabar nebeatsimenu, ar tą kartą, ąr truputį vėliau ponia Sofija visai man netikėtai pareiškė savo norą, kar priimčiau jos dukrytę prie pirmos išpažinties ir komunijos (ar prie vieno iš tų sakramentų — dabar atminty susipainiojo). Nustebau: juk mūsų daugelis laikėme ją liberale. Betgi nesvyruodamas sutikau. Mergytė, nors atrodė maža, bet buvo jau 11 metų. Susitarėme dėl dienos bei valandos. Aš anuomet (per aštuoniolika metų) laikydavau kasdien mišias katedros š. Sakramento koplyčioj 9 valandą ryto. Skirtąją dieną jiedvi ten ateis prieš mišias ir kas reikiant atliksime. Kadangi buvau labai (tačiau maloniai) nustebęs, neiškenčiau to savo jausmo neišreiškęs poniai Sofijai: mes manėme, jog tamsta esi laisvamanė, gal net netikinti; o štai čia tamsta dukrą vedi į bažnyčią prie šventų sakramentų; nuostabu! argi tamsta tiki? — Ji šviesiai nusišyps— jo ir, savo papročiu, kirste atsikirto: Žinoma, netikiu! — Aš žiote išsižiojau: kaip tatai?! — O ji, prasijuokusi, atrėžė: Aš ne tikiu, o tik žinau! — ir mudu patenkintai žvilgterėjova j viens antrą, gerai viens antrą supratusiu: ji daugiau negu tiki — ji žinote žino, jog tikėjimo tiesos yra tiesos!

Čia skaitytojus turiu atsiprašyti: apie tą liberalizmą bei netikėjimą ar tikėjimą mudu gal ne tą dieną, o kiek vėliau, kalbėjova — niekaip nebegaliu atminty patikrinti.

Paskirtąją dieną p. Čiurlionienė su dukrele atėjo prieš mano mišias į katedros zakristiją ir mažoji šaunioji Danutė susijungė su Jėzum. O motinėlė labai gražiai dėkojo ir prašė vėl jų nepamiršti. ŠĮ kartą beveik nesvyruodamas pasižadėjau, nes jau buvau bepriprantąs prie baugiosios ponios, kurios nemaža kas varžyte varžės, kadangi ji atrodė tokia . . . na, smarki, sakytum, vyriška.

Kiek kartų tame kukliame butely ją lankiau, nebeatsimenu. Šiaip ar taip — maža. Tuomet nė nesistebėjau, kad ji manęs ne vaišindavo: atrodė, jog taip ir turi ;būti. Tai .buvo taip nepanašu į tą Čiurlionienę, kurią pažinau vėliau, — tokią nepaprastai vaišingą. Dabar suprantu, dėl ko taip buvo: ji vargšelė sunkiai vertės finansiškai; tarnybos geriau apmokamos dar neturėjo, o vis žiūrėti į kunigo dėdės saują jai neleido garbės pajautimas; ir tas dėdė pats jau nebebuvo toks pasiturįs, kaip prieš karą: buvo jau atsisakęs nuo Plungės parapijos, perėjęs į mažesnę šiaurvakariniuose Žemaičiuose, o paskui net nutūpęs mažutėj filijoj. Kai vieną kartą anuomet, žiūrėdamas į ją dar tokią jauną, tokią gražią, o taip kukliai apsivilkusią, padariau jai priekaištą, kodėl ji taip paprastai taisos, taip visai neatitinkamai savo grožiui, ir tuo jį tartum sumažina (o juk Dievo duotą talentą reikėtų kultivuoti), ji, liūdnokai šypsodama, man atsakė: Pati žinau, jog taip yra; bet ką žmogus veiksi? juk gražiai atrodyti brangiai atseina, o man pinigų maža tėra. — Kiek vėliau Lietuvos valstybė nupirko iš jos eilę Čiurlionio paveikslų už keliasdešimt tūkstančių litų (bene tarp trijų ir šešių dešimtų tūkstančių). Bet p. Čiurlionienė man pasisakė tų pinigų neliesianti ir juos paliksianti Čiurlionio dukteriai, o pati maitysiantis ir dukrą ant kojų statysianti savo pačios pastangomis. Vadinas, ir tas vyro paveikslų nupirkimas bei Čiurlionio muziejui pavedimas jai gyvenimo materialiai nepalengvino. Ji gavo ilgesniam laikui net vykti šiaurės vakarų Lietuvon, bene Joniškin. Tuo metu ėmėva su ja koresponduoti. Nedaug viens antram teparašėva; bet ta korespondencija buvo man brangi (kadangi su Čiurlioniene) ir įdomi, kadangi tikrai gražūs buvo jos laiškai. . . Kur jie dabar?. ..

P. Sofijos medžiaginė padėtis žymiai pagerėjo, kai 1925 metais ji gavo pastovią valstybinę vietą Kauno universitete lietuvių kalbos lektore. Toji tarnyba jai labai pritiko: ji visada gyvai domėjos mūsų kalba ir ją nuo mažens buvo iš pašaknų pažinusi, o buvo europietiškai išsilavinusi, o iškalbinga, sąmojingą ir iš viso patraukli. Ponia Daugirdaitė-Sruogienė, kuri ir pati nepėsčia, taip ją apibūdina, kaip lektorę, 1959 metų "Moteries" I numery: "Puiki ji buvo mokytoja, aiškino dalyką metodiškai, gyvai, sausą gramatiką iliustruodama spalvingais pavyzdžiais. Buvau jos klausytoja, pas ją ir Tumą Vaižgantą laikiau lietuvių kalbos egzaminus".

Bene nuo tų pat 1925 metų jie persikėlė į tinkamesnį butą Žaliajam kalne, senajame Ukmergės plente, netoli Saulės rūmų, kairiojoj plento pusėj, mediniame nedideliame name, antrajam augšte. Tais metais ir aš savo bute įsitaisiau telefoną *— tad pasidarė lengviau susižinoti. Ir ponia Sofija ėmė ta priemone naudotis, kartkartėmis kviesdamasi pietų. O, jinai dabar jau galėjo sau leisti tą ištaigą — pasikviesti svečią ir jį pietumis pavaišinti. Tad ir nuvykau, jau į naująjį butą. Namiūkštis švarus bei šviesus jau net priemenėje bei laiptuose. O reikėjo lipt į antrąjį augštą. Įkopęs žvalgaus, kur)'čia p. Sofijos butas. Ir nustebau: nagi, toj pusėj, kur miesto link, ant durų Jurgio Talmanto kortelė! Mano Jurgio! Juk jis Telšiuose buvo mano vienas iš geriausiųjų bei mylimiausiųjų mokinių! Miela, miela!.. . Na, p. Čiurlionienė, turbūt,   gyvena  priešpriešiais?. ..

Taip ir besą. Paskambinus, atidarė pati p. Sofija, tokia švarutė, paprastutė, maloniu šypsniu tave sutinkanti. Aprodė butą: nedidelis, labai šviesus, labai švarus, paprastai, bet skoningai apstatytas. Susėdova salionėly, labai jaukiame, labai estetiškame. Priminiau radęs vis-a-vis Talmanto butą. P. Sofija prisipažino, jog jie su jo šeima jau seniau susipažinę ir ji labai jį bei jo šeimą branginanti. Pasisakiau, jog tą Jurgį nuo jo mažų dienų pažįstu, myliu ir stebiuos jo nepaprastais gabumais. P. Sofija visiškai pritarė. Truputį pasikalbėjus, atsiprašė — turinti baigti tiekti pietus. Ir netrukus ne vien patiekė, o ir pateikė: susėdova jaukiame valgomajam prie skaisčiai baltai apdengto ir dailiai indais apstatyto stalo, prie skaniai kvepiančios sriubos, ne vien kvepiančios, o ir tikrai skanios besančios. Tai pat su mėsos kepsniu. Taip pat su saldžiu desertu ir aromatinga kavute. Rodos, retai kur taip gardžiai ir su tokiu geru apetitu tebuvau pietavęs. Ir tai nuoširdžiai pareiškiau mielajai šeimininkei ir pridūriau, jog stebiuos, kad ji, tokia inteligentė bei artistinė siela, sugeba ir virtuvėj taip nuostabiai apsisukti. Ponia Sofija šviesiai ir šiltai nusijuokė: motina išmokiusi. O jei pietūs patikę, tai reikią dažniau ateiti papietauti. Karštai padėkojau už malonų kvietimą, o tos jaukios atmosferos pagautas, ir daugiau pasakiau: kai čia pas ją esąs, tai jaučiąsis taip gerai, jog nė namon eiti nebesinorį; bet keista: kai reikią pas ją iš namų ateiti, tai kažkoks nerimas, ar susivaržymas, ar net kokia baimė apimanti, taip jog sunku pasiryžti. Čia ponia Sofija su užuojauta klausia: kodėl? — Ar leidžiate visai atvirai kalbėti? — klausiu. — Drožkite nuo pat peties! — draugiškai paragina jinai. Tad aš ir drožiu: Mums iš šalies atrodo, jog jūs tokia aštriaprotė, negailestingai kritiška, kiaurai per-skrodžianti žmogų su jo silpnybėmis ir matematiškai jį įvertinanti — tad negalinti jo kiek neniekinti, o juk jūs tokia aštrialiežuvė — tad pati suprantate, kokią išvadą žmogus pats sau padaro! Ir iš viso, aplinkuma sprendžia, jog jūs daugiau proto, nei širdies asmuo ir, taip sakant, ne tiek moteriškas, kiek vyriškas tipas. . .

Ponia Sofija tylomis išklausė mano išpažintį, liūdnokai, bet atlaidžiai nusišypsojo ir sako: Taip. Gal žmonėms taip atrodo. Bet jie klysta. Aš labai - labai širdim gyvenu. Ir, deja, esu labai moteriška. . .

Aš mielai sutikau, nors kažkur ten giliamo j koks mažas kirminėlis dar vis griaužė: o vistik! .
Perėjus į salionėlį, paprašiau šeimininkę, kad man parodytų, kiek turinti, visas savo foto nuotraukas: aš norįs pamatyti iš įvairių jos gyvenimo periodų. Ji parodė. Gaila, nuo pat kūdikystės nebeturinti. Betgi ir taip kolekcija buvo žavinga. Oi, ta ponia Sofija! Tokia visur aristokratiškai graži ir visur rimta - rimta. Ypač viena nuotrauka besanti graži. Be ceremonijų pareiškiau, jog vertėtų padaryti atviručių ir paskleisti po Europą — žmonės daug išpirktų. Ji vis atlaidžiai klausos mano netaktų. Ir pagaliau didžiausią netaktą padariau šitą: Jūs dar tebesate tokia, kokia šiose nuotraukose, o tebesate jauna: kodėl nebetekate iš naujo? Tiek metų jau našlavote; gyvenimas nelengvas, privalote pagalbos bei globos; o juk ir mylinčią širdį šalia turėti būtų labai pravartu — net ir laimės suteiktų. . . Ponia Sofija, matyti, man ir tai atleido ir, kaip paprastai humoristiškai, savotiškai žemaičiuodama, neva pasiaiškino: "O kad mones vyra nemyl!"

Tuos pietinius ar popietinius pasikalbėjimus sudėjau į vieną šitą apsilankymą patogumo dėliai. Tikrumoj gal jie buvo išsiskirstę po keletą apsilankymų šiam bute. Vienkart čia papasakosiu, kaip gimė pagarsėjusieji Čiurlionienės šeštadieniai. Bene 1937 metais jinai mane prašė parašyti tų šeštadienių, taip sakant, istoriją, kadangi man teko juose arčiausiai dalyvauti nuo jų sumanymo iki galo. Tad juoba mieliau čia surašau savo atsiminimus apie tą kultūrinį padarą.

Kai arčiau su S. Čiurlioniene susipažinau, man kilo mintis: ar nevertėtų sukurti tokį li-teratūrinį-meninį-kultūrinį salioną, kokie jie žydėdavo bei gausių vaisių nešdavo įvairiuose Europos kraštuose, ypač Prancūzijoj 18 bei 19 amžiuje? Tokio saliono širdis puikiai galėtų būti ponia Čiurlionienė, kuri, mano nuomone, turėjo visas būtiniausias tokios "širdies" ypatybes: augštą inteligenciją, ploną meninį skonį, garbingą visuomenėj vardą, didelę sferose įtaką, o yra vienkart graži ir maloni — patraukli moteris.

Tą savo mintį pakišau ir karštai ėmiau piršti poniai Sofijai tame pat mudviejų pas ją pasikalbėjime, apie kurį augščiau pasakojau, ar viename iš kitų mano apsilankymų tame pat bute, Ukmergės plente. Tai įvyko, kaip lig šiandien tikėjau, 1927 metais. Bet šiandien ėmiau kažkodėl abejoti: gal tai atsitiko anksčiau. Ponia Sofija mano sumanymui karštai pritarė (gal ir pati buvo apie tai galvojusi). Ir nutarėva negaišdamu sulasyti keletą "narių" ir pradėti seansus.

VYTAUTAS   IGNAS
 
Pati saliono širdis pakvietė kaimyną Jurgį Talmantą, o aš, lig tik paminėjau, tuoj ir sumeškeriojau kunigą Nikodemą Raštutį, kurį lenkai buvo iš Vilnijos išvarę už "litvomaniją", ir jis laikinai sukinėjos po Kauną. Buvo tai kietasprandis žemaitis, sunkaus stoto, didele galva, šviesiai rudaplaukis, žydinčiu paprasto kaimiečio veidu, lėtas, nelengvai kalbąs, bet buklus ir gudrus vyras, labai praktiškas, vienkart šiek tiek intelektualas, ne labai gabus, bet labai protingas, o atkaklus - atkaklus, kai veržės į kurį sau brangų tikslą; o brangiausieji tikslai jam buvo — tikyba ir tėvynė; bet ir kultūra jam nebuvo svetima, ką jis parodė, uoliai prisidėjęs prie mūsų saliono (nors ir labai nesalioninė figūra). Neilgai jis tesidar-bavo su mumis — išvyko vėl į Vilniją su lenkais niurkintis, kol vėl jį lenkai varyte išvarė.
(bus daugiau)