EILĖRAŠČIAI IŠ LIETUVOS |
Parašė VYGANDAS |
RYTAS STEPĖJ (Ištrauka iš eilėraščio "Džezkazgano draugams") Aušo rytas, toks, kaip ir visi Kad aušta stepėj Kazachstano. Vilkai įniršę staugė alkani, Veltui per naktį auką ganę. Ten toli ant dunksančių kalvų, Lyg pirštas kruvinos lemties, Į dangų tiesės siluetas. Ir veiduos išvargintų draugų, Baltuos po nemigo nakties, Liesuos kaip barškantis skeletas .. Nerimas antspaudą uždėjo, Augštai virš stepės nevaisingos Linksmai sau vyturys čiulbėjo, Mažutis toks, nerūpestingas, Lyg dainius ateities laimingos. Bijūnais ir žiedais alyvų Jis kaišė iškankinto žmogaus širdį Tą rytmetį ankstyvą. O rankos kalinių suskirdę Pamojo jam: būk sveikas, gyvas! Kasyklų bokštus ugnimi Nudažė Azijos aušra Ir skaudžiai sužibėjo varis — Taip pat raudonai. Nerami, Atrodė brėkštanti diena Ateis į savo pjūties barą. Prie kalno suverstos rūdos Vienodai unkštė garvežiai Ir akmenys žalsvi 2) žėravo. Toli ant stepės negyvos Kupranugariai lyg vėžiai Į kelią tolimą lingavo. Margam pasaulio skruzdėlyne, Pilname melo ir klastos, Gyvenimas jau budo. Rankas ne vienas surakinę, Girti pašėlusiai kvatos Vergų pirkliai įgudę, Ir nuo tribūnų išdidžiai Taikos balandžius mėlynus Pasauliui į akis paleis, O minios kvailos atlaidžiai Pagerbs juos laisvės vėliavom Ir šypsniais vergiškai žaviais. Sibiras, 1954 m. 1 Autorius, kuris čia pasirašo slapyvardžiu, šešerius metus dirbo Kazachstane ir Sibire. Paskui buvo grąžintas į Lietuvą. — Red. 2 Vario rūda turi žalią atspalvį. Džezkazgane — stambiausios vario kasyklos SSSR. II ALGIMANTUI BALTAKIUI O ne, poete, tau nesivaideno, Tai siautė iš tiesų košmaras tas klaikus. Maidanekuos tikrai lavonus degino, Osvencimas ir šiandien riogso toks nykus. Tai ne žmogėdrų mitas, tai nyki tiesa, Matau iš kapo tiesias vėl ranka liesa. Kažkam grūmoja ji, kažkam vis graso, Ir kyla akys katorgoj užgesę Žmogėdrų siaubui vėl į saulės šviesą. Tai juk tiesa, poete, tai ne mitas Ugningais Tavo žodžiais parašytas. Tiesa — tiesa palieka. Jos niekas nepaslėps. Ją siena neužmūrys piktos rankos Ir nenukiš trūnyti į palėpę, Pasauliui davę melą menką. Tik ar jau viską tu matei, Ar gimton žemėn pažiūrėjai. Ar kankinius tuos suskaitei, Kurie Čekos rūsiuos kalėjo. Ar tu matei, kaip gatvėje Ic Žlagsojo kruvini ir baisūs. Ar tu matei, kaip juos stribai Naktim sumesdavo į raistą. Baisu. Man šiaušiasi plaukai pražilę Be laiko nuo kančios ir smurto. .. Girdžiu, kažkas vaitoja ten prie šilo, Nors dingo laumės, raganos ir burtai. Per žemę šliaužia kruvina legenda: Kiek daug pražuvo Karagandoj, Kengyre tankai kiek sutraiškė; Ir veltui, mama, lauki laiško — Negrįš jis niekad, niekad nesugrįš, Nors plis iš skausmo tau širdis. Veltui rymoji, vakarais nerimsti, Į kraujo jūras mūsų svajos grimsta. Tai ne žmogėdrų mitas, tai nyki tiesa. Dažnai pabeldžia kankinio dvasia Į mano pirkios krypstančius duris, Ir ilgai ilgai per tamsias naktis Netyla žodžiai siaubo kupini. Atrodo, vėl kolonose eini Ir stepėj vėl sausai nuspengia šūviai, Suvirto latviai, lenkai ir lietuviai Į broliškų kapų rikiuotę baisią. Ar grįši, broli, ar kada pareisi Iš Rusijos laukinių džiunglių? Atrodo kartais, lyg širdis pradžiunga, Lyg bristum vėl su jais audringą liūtį Ir kovos dainą plėštum siautulingą, Tik pajunti, kad tai miražo būta, Kad viskas tardymo rūsiuos pradingo. Ir patikėk, poete, man nesivaidena, Tai siaučia iš tiesų tas košmaras klaikus. Ir šiandien dunkso šachtos Džezkazgane, Užkloję dulkėm broliškus kapus. Lietuva, 1958 m. |