PARTIZANAI SCENOJE IR LAIKO PERSPEKTYVOJE Spausdinti
Parašė Al. Baronas   

Materialistiniame amžiuje, ypač labiau akcentuojančiam materialines vertes pirmumą, šiandien, po kelių metų, gali būti daug kam nelabai suprantamas partizanų aukos ir iš viso ne linkstantis, bet kietas ligi sulaužymo partizanų pasipriešinimas Lietuvoj. Šiandien ne kartą iškyla problema, ar verta buvo sukilti Lietuvoje ir 1941 m., nes sukilimas pareikalavęs aukų, o iš antros puses vokiečiai vistiek paglemžė laisvę. Tokį pat klausimą kelia ir kiti, teigdami, kad vengrų sukilimas buvo beprasmis, kad prarasta pačių geriausių žmonių, o esmėje nelaimėta nieko, šiandien yra ir tokių, kuriems idealizmas ir auka atrodo net naivus dalykas.

Pasipriešinimo  būtybe
Šos temos mes neliesime, nes ji įeina į daug svarbesnių vertinimų ir aptarimų kategoriją, negu mes čia bandome daryti. Tačiau viena galima pažymėti, kad pasipriešinimas kaip toks yra laisvo žmogaus vidinio aš akcentavimas. Prisitaikymo ir nuolaidų filosofija kartais priveda prie didesnių katastrofų negu pasipriešinimas pradžioje. Tačiau mes čia priimame antrąjį atveją: tada, kada nebėra kito kelio, kaip tik mirtis, nežiūrint to, ar priešinsies ar sutiksi su likimu.

Šios mintys mums kyla, pamačius Algirdo Landsbergio dramą "Penki stulpai turgaus aikštėje". Ten kalbama apie kovos beprasmybę, apie reikalą tautai išsilaikyti, apie didelių įvykių nepasukamumą ir beprasmį kraujo liejimą tautai, kuri to kraujo reikalingesnė negu bet kuri kita tauta  pasaulyje.

Panašių teigimų buvo ir Lietuvoje pastatytoj Vyt. Rimkevičiaus dramoj "Vandens lelija", kurioj vienas veikėjų sako. kad pp.rti^anu vesta antibolševikinė kova buvo beprasmė, nes juk visi jie buvo vienos tautos vaikai; ir kapitalistai, ir darbininkai, ir inteligentai nebuvo tiek vienas nuo kito toli, kad negalėtų susitarti.

Tačiau bolševikiniame veikale nutylima būtinybė, kad nėra kito pasirinkimo, o tik kova, nes ankstyvesnis laisvės siekimų akcentavimas jau pastato žmogų prieš mirt ar gyventi alternatyvą. Algirdo Landsbergio dramoj toji būtinybė priešintis ligi mirties irgi nėra aiškiai užakcentuota, tačiau mes savo svarstymuose galime priimti ir šį būtinumo atveją. Be atėjo, niekas neina partizanauti todėl, kad jam patinka didvyriu būti, bet jį nuveda į šį kelią kokia nors idealistinė idėja ar būtinybė nors laikinai išlikt laisvam. Todėl kai kieno spaudoj teigtas sakinys, kad "Penkių stulpų" dramos pasižiūrėjęs jaunuolis neis partizanauti, yra perdaug jau naivus. Čia   nėra   agitacija,   bet   būtinumo akcentavimas, nes apie mirtį kalbėti ir ją pasirinkti yra labai jau didžiai skirtingas dalykas.

Vidiniai    prieštaravimai
šiandien, žvelgiant iš laiko perspektyvos ir dar labiau iš nuotolio perspektyvos, mums atrodo nesuprantama, kaip tokie partizanai, kuriuos mums pavaizdavo Landsbergis savo dramoj, gali būti tokie žmogiški ir, kartą pasiryžę aukai ligi mirties, gali būti irzlūs dėl paprastų kas-deninių reikalų. Mes, žiūrėdami į juos scenoj, reikalaujame, kad jie būtų tokie angeliškai švarūs, be jokios žmogiškumo priemaišos, koks yra šventas jų tikslas: ginti tautos laisvę, paties Kūrėjo jai suteiktą. Nedaug tokių smulkmenų, kurios liudytų žmogiškųjų pradų apsireiškimą, yra ir vieninteliam plačiau prieinamam brangiam dokumente — Daumanto knygoj "Partizanai už geležinės uždangos". Ten surašyti tik patys faktai, tik istoriniai, daugiau bendri įvykiai, kaip karo fronto kronika, be detalių,, be dvasinių konfliktų, kurių, reikia pasakyti, partizanai turėjo. Tai yra žmogiška ir suprantama. Todėl kai Landsbergis savo dramoj parodė partizaną besiginčijantį su vadu arba abejojantį partizanų vadą, kada reikia užmušti tiek visiems savo metodingu kietumu ir žiaurumu įkyrėjusį tardytoją, tokie prieštaravimai galimi ir įtikimi. Kiek nedaug žmogui reikia laimei pasekti. Tik paimk lapelį amnestijos ir eik. Ir vėl žydės alyvos, dainuos mergaitės, vėl spindės nuostabus gyvenimas. Antraip būsi pakabintas ant vieno iš stulpų turgaus aikštėje. Ar šitokį pasirinkimą turėdamas, žmogus gali būti kaltinamas, kad jis abejoja, juo labiau, kada jis mato, kad pasaulis nekreipia nė mažiausio dėmesio į kovas ir kad prisitaikymo politika užvaldė daugelio ir kovojusių galvosenas. Reikalauti, kad partizanas mirtį pasirinktų nemirksėdamas, yra beveik nusikaltimas. Net ir prieš du tūkstančius metų Kristus bijojo mirties. Kai kurių asmenų reikalavimas, kad partizanas nugalėtų mirties baimę, buvo tiesiog nesuprantamas, tiesiog neįtikimas reikalavimas, kai mes čia neparodėm nei trupučio aukos ir nei trupučio nesuabejojom pasirinkti mirtį ar gyvenimą. Mes čia pasirinkom gyvenimą, o norim, kad partizanas pasirinktų mirtį. Reikalauti, kad partizanas būtų nužmogintas, prarastų visas normalaus žmogaus savybes, yra tas pats, kaip pripažinti režimą, prieš kurį tas partizanas kovoja, nes tas režimas ir yra toks, kuris nori išauklėti automatinį, negalvojantį žmogų, bejausmį ir vykdantį partijos uždavinius

A. Landsbergio dramoj vidinių prieštaravimų turi vienas partizanas, kuris buvo neturtingas ir kuriam prisitaikymas buvo lengviausias. Materialistine prasme jam šis naujas režimas turėjo duoti daug. Turėjo jis tik perauklėti savo laisvės supratimą. Tačiau, nežiūrint abejojimų, jis palieka ištikimas savo pasirinkimui ir miršta. Gyvendami saugiai, žinoma, relatyviai saugiai šiame atominiame amžiuje, mes ne-bekenčiam tokio partizano, kuris abejoja. Daugelis žiūrovų, o buvo tokių, kurie ir rašė taip, norėjo besąlyginės partizano aukos, žiūrovas partizano mirtį labiau pasirinko negu jo gyvenimą. Jeigu kova yra prasminga, tada mes, gyveną saugiame pasauly, taip pat turim pasirinkti kovą, tačiau mes neabejojam pasirinkimu, o kai partizanas daro tokį pasirinkimą, mes jį apšaukiam bailiu, o autorių partizano išniekintoju.

Kas  atsveria
Be abejo, kada Landsbergio "Penkiuose stulpuose turgaus aikštėje" tardytojo sekretorė labai stipriai atakuoja buvusį savo sužadėtinį, kuris jos nebemyli, kad šis daro beprasmingą darbą, jos žodžiai daugeliui žiūrovų atrodo išdavikiški, ir šie nori, kad partizanas nevestų su savim išvidinių diskusijų, o atremtų jos priekaištus žodžiu ar veiksmu. Partizanas to nepadaro, o ir jo atsakymai, jo replikos į tardytojo sekretorės puolimus yra labai abejotino tvirtumo. Bet ką galėjo pasirinkti partizanas, kada jis pasijuto išduotas viso pasaulio, kuris deklaruoja laisves ir skerdžia laisvės vardu. Tie kieti, beveik ciniški, sekretorės žodžiai buvo be abejo stipresni ir žiūrovui atrodo įžeidžiantys, tačiau kaip partizanas begali jai atsakyti, kada daugelis pasaulio laisvės gynėjų taip pat ciniškai tą laisvę išduoda. Juo blogiau, kad jie deklaruoja laisvę, o leidžia triumfuoti pavergėjui, bijodamas bet kokios aukos. Keista lietuvio psichika. Kada jis pats čia jau nebegali sutikti būti išrenkamas į valdybą, kada iš jo šalpos reikalui auką beveik reikia atimti, jis scenoje reikalauja besąlyginės partizano aukos. Šis atvejąs yra jau grynai materialistinis, žmogaus nebenorinčio jokių svarstymų ir intelektualinio proto apsunkinimo, bet norinčio kuo daugiau žaidimų. Iš čia yra atsiradęs amerikiečių Happy end. žinoma, piktai kalbančių partizanų priešų apie kovos beprasmiškumą partizanai žodžiais gal ir neatsveria, bet juk partizanai pasirenka mirtį, o mirtim įrodyti savo pasirinkimą yra neabejotinai   svarbiau  negu  kalbėti.
Laikotarpio   pasirinkimas

Landsbergis savo dramoj pasirinko tą laikotarpį, kada jau visi partizanai beveik buvo žuvę. Tai buvo paskutinieji partizanai, išlikę po septynių metų kovos. Tai apsunkina dramą, nes juk kito sprendimo ir kelio kaip mirtis nebėra. Partizanai išnaikinami, ir tai yra faktas, nežiūrint, kaip mes norėtume, kad būtų priešingai. Galėjo autorius pasirinkti kovos laikotarpį iš ankstyvesnių metų, kada ta kova buvo ženklinama laimėjimais, nors ne tokiais sėkmingais, kaip mes norime, tačiau tada būtų vienpusiškas tos kovos vaizdavimas. Pasirinkimas tokio laikotarpio leido autoriui sukurti daugiau situacijų, kurios išryškina partizano auką ir duoda galimybių pastatyti tos aukos prasmę daug pakilesnėj plotmėj.

Partizanų herojiški metai tolėją. Mes žvelgiame į tas kovas iš laiko perspektyvos ir stengiamės jas vertinti nebe ano meto, bet šios dienos akimis. Gali gautis labai kreivas vaizdas juo labiau, kad mūsų stebėjimo vieta yra labai nedėkinga daryti kokiems nors sprendimams, aptariant  partizano  auką.

Nemačius ir nepergyvenus viso, ką pergyveno partizanai Lietuvoje, sunku tai teisingai atvaizduoti, tačiau grožinės literatūros veikalų kūrimas iš to laikotarpio jau yra paminklas partizanams. Istorija surašys savo, bet istorijos mes mokomės tik mokykloj, gi meno veikalas tą tiesą mums pastato daug dažniau ir sukelia daug daugiau minčių apie aukos ir gyvenimo prasmę negu nuogi istorijos faktai.

A. Landsbergio partizanas scenoje buvo žmogus ir lietuvis partizanas. Nors ir buvo nepaprastai didvyriškas, jis tačiau buvo ir žmogus. Ir jeigu kas daugiau lies partizaną meno veikale, jis negalės to partizano žmogiškumo aplenkti.

Partizanų kovos buvo istorijoj negirdėtos aukos liudijimas, ir šiandien bet koks ne valdiškas ir deklaracinis jų priminimas yra taip pat sveikintinas, kaip sveikintinas kiekvienas tikras partizaninės veiklos užrašytas taktas. Pilėnų kunigaikštis Margis mirė, bet nepasidavė. Partizanai tūkstančiais pakartojo tą patį. Ar bandymas atvaizduoti juos žmonėmis mažina jų didvyriškumą? Kaip tik priešingai. Jie, būdami žmonės, nugalėjo save ir pasiaukojo idėjai, nes nugalėti save jau yra didvyriškumas. Juo daugiau tokių prieštaravimų ir viliojimų partizanai turėjo, juo tas didvyriškumas augštes-nis. Mašinos ir žmogaus sudužimas yra labai skirtingas. Tie, kurie nori, kad tegu ir scenoje partizanai žūtų kaip mašinos, be baimės ir abejonės, tie nori dviejų kraštutinumų -pasiaukojančio angelo ar nudvasėju-sio žmogaus. Partizanai yra žmonės, ir todėl čia ir yra visa didvyriškumo esme.
Al. Baronas