PRIEŠYBIŲ DERINTOJAS STASYS ŠALKAUSKIS Spausdinti
Parašė STASYS YLA   


STASYS ŠALKAUSKIS (Ados Korsakaitės litografija)

TURINYS: 1. Jakšto ir Šalkauskio paralelė. — 2 Šalkauskio paskirtis mūsų tautoj. — 3 Rytų ir Vakarų sintezė. — 4 Gyvenimo ir minties derinimas. — 5. Krikščionybės ir tautos vienybė. — 6. Prigimties, kultūros ir religijos sutartinė. — 7. Katalikų suderinimas vienoje dvasioje.

Stasys Šalkauskis nebuvo pirmasis filosofinių barų puoselėtojas mūsų tautoje. Turėjome filosofų ir anksčiau, jų visą eilę iš 18 ir 19 amžiaus išvardina mūsų filosofijos istorikas Pr. Kuraitis (Tauta ir jos filosofija, Židinys, 1939, N 4, 488). Šalkauskis nebuvo pirmasis filosofas ir naujai atgimstančioje mūsų tautoje. Bet jis neabejotinai yra pirmas žymiausias mūsų tautos filosofas.

1. Jakšto ir Šalkauskio paralelė
Prieš Šalkauskį minties baruose stipriausiai reiškėsi A. Dambrauskas — Jakštas. Apie jo filosofiją plačiau buvo rašęs A. Maceina (N. Romuva, 1938, N. 11, 13, 14). Paties Šalkauskio įsitikinimu, Jakštas "bus bene žymiausias minties vadas, kuris turėjo didžiausios reikšmės kultūriniam lietuvių tautos išsivystymui tarp 'Aušros' ir Lietuvos valstybės atsistatymo" (Logos '38, 5).
Jakštas buvo mokytojas ir pačiam Šalkauskiui jo filosofinio brendimo kelyje. Tai pripažįsta pats Šalkauskis: "Prel. Dambrauskas yra pasireiškęs kaip mano mokytojas - vadovas ir mano pažiūrų ir raštų kritikas" (t.p. 1).

Jakštas ir Šalkauskis buvo dvi centrinės figūros, išvariusios giliausią minties vagą ir turėjusios didžiausios įtakos šio šimtmečio pirmoje pusėje.

Jakštas pradėjo reikštis "Aušroje", o Šalkauskis — Jakšto "Draugijoje". "Aušra" tebuvo trejų metų kūdikis, palyginus su "Draugijos" žurnalu, kuris Jakšto rankose brendo ir brandino mūsų tautos kultūrą per 18 metų. Šalkauskis pradėjo reikštis "Draugijoj", tačiau išsiskleidė "Logos" ir "Židinio" žurnaluose. "Židinys" mūsų minties ir kultūros bręsmui vadovavo 16 metų, o Logos — 20.

Šalia žurnalų, Šalkauskis per 20 metų dar turėjo universitetinę katedrą, kai Jakštas akademinį darbą tedirbo palyginti trumpą laiką. Tačiau Jakšto skaitytojų auditorija buvo nepalyginti platesnė, nes išsišakojusi į įvairias mokslų ir menų sritis.

Šalkauskis ir Jakštas buvo žymiausi mūsų sintetikai. Jakšto sintezė nuėjo į platumas, Šalkauskio — siekė gilumų. Šalkauskis be Jakšto nebūtų radęs dirvos, parengtos pagilintam ir sistemingam minties skleidimui mūsų tautoje. "Visas Jakšto, kaip rašytojo, pašaukimas, Šalkauskio žodžiais, yra persunktas filosofine sinteze, kurios jis nėra niekados suformulavęs" (t. p., 4). Šalkauskis, priešingai, buvo sintetikas formuluotojas.

Šalkauskis atėjo pasaulin tada, kai užgeso mūsų tautinio atgimimo "Aušra" (1886). Jakštas buvo įsijungęs į "Aušrą" jau nuo 1884 metų. Šis faktų sutapimas yra reikšmingas. Daugelio žvilgsnis tada krypo į tautinį atgimimą, kuris buvo romantiškai gražus, bet neapspręstas proto, blaškomas svetimų įtakų, audrinamas jauno entuziazmo. Tautai reikėjo savos filosofijos, kuri tą pasinešimą įtikslintų ir įprasmintų.

Medikai vadovavo "Aušrai", ir ją palaidojo; medikai kūrė "Varpą", ir jo minties raida neišlaikė balanso. Ne visada to balanso užteko ir jaunų kunigų vedamai "Apžvalgai" bei "Tėvynės Sargui". Reikėjo filosofų, ir Apvaizda kaip tik tuo metu buvo davusi Jakštą. Jakštas buvo ne tik tautinio atgimimo reiškėjas. Tautinį atgimimą jis rišo į organišką vienybę su dvasiniu tautos atgimimu. Dėl to Šalkauskis vadina Jakštą ne tik "viena iš didingiausių tautinio lietuvių atgimimo asmenybių", bet ir pirmuoju "tautinės filosofinės sintezės atstovu" (t. p. 4). Tačiau Jakštas nebuvo sistemos žmogus. Kurti tautinės filosofijos sistemai Apvaizda pašaukė kitą — Šalkauskį.

Iš tikro, tautai reikėjo savos pagilintos filosofijos. Šitai pastebėjo Pr. Dovydaitis, pradėdamas 1921 filosofijos istorijos kursą Kauno Augštuosiuose Kursuose. Jo žodžiais, "lietuvių tauta, kurdama savo meną ir literatūrą, neap-seis nekūrusi ir savos filosofijos. Dėl to negali būti klausimo. Tai rodo natūralus dvasinis tautos sveikumas, jos imlumas, jos kūrybinė galia.- Klausimas tik, kokie bus ryškieji to filosofinio darbe požymiai, kurioj įtakoj, kieno iš praeities ir dabarties galvotojų vadovaujamas eis tas darbas... ir kiek jis atitiks mūsų tautos dvasią bei galvojimo palinkimus" (Logos 1921 m., n. 1-2, 36). Dovydaitis laikė teisingą Fich-tės pažiūrą, kad filosofijos pasirinkimas priklauso nuo žmogaus, koks jis yra. Dovydaitis sutiko ir su Wundtu, kad tai priklauso ir nuo tautos,  kokia kryptimi  ji  bus  pasinešusi.

Filosofinė kryptis, kurią pasirinko Šalkauskis, didele dalimi iš tikro priklausė nuo jo paties subrendimo ir nuo mūsų tautos dvasinės padėties.

2. Šalkauskio paskirtis mūsų tautoj
Šalkauskis buvo mūsų šviesuomenės atžala, augusi mieste, bet jautusi gyvą ryšį su liaudimi ir jos kultūra. Savo išsilavinimu jis buvo realiųjų ir idealiųjų mokslų atstovas — teisininkas ekonomistas ir filosofas pedagogas. Kultūriškai jis brendo Maskvos ir Friburgo universitetuose, taigi, buvo rytietis ir vakarietis; filosofiniu pažinimu jis buvo platonininkas ir aristotelininkas, augustininkas ir tomistas. Šalkauskis buvo dviejų pasaulių žmogusi plačiąja prasme, skirtas tuodu pasauliu derinti pirmiausia savo asmenyje.

Tiesa, paties Šalkauskio žodžiais, kiekvienas "žmogus stovi tarpusienyje dviejų sričių — materialinės ir dvasinės.,. Žmogus faktinai yra savos rūšies jungiamoji grandis tarp materialinio gamtos pasaulio ir nematerialinės srities, tarp realinės ir idealinės buvimo ...tvarkos" (Kultūros Filosofijos Metmens, Kosmos, 1926, 45). Šitą prigimtinį derinį Šalkauskis plėtojo savo asmeniniame gyvenime ir juo rėmėsi savo filosofijoje. Tuo būdu jo filosofinė kryptis atitiko jo natūralų žmogaus paskyrimą ir specialų jo paties pasirengimą.

Kitas klausimas, kiek Šalkauskio filosofija galėjo atitikti mūsų tautos dvasią ir jos pasi-nešimus? Šalkauskis buvo sintetikas, tuo tarpu mūsų tautos dvasia kai kam atrodo esanti asin-tetiška. Šią tezę įdomiai bandė pagrįsti kun. Vyt. Bagdanavičius 1953 Lietuvybės Studijų Instituto paskaitose. Jo galvojimu, mūsų tauta "turi stiprų palinkimą suabsoliutinti išorinės formos dalykus ir labai msžą sugebėjimą daryti protingą ir tikslingą sintezę".

Šis klausimas būtų vertas atskirų studijų. Sprendžiant iš mūsų inteligentijos bręsmo 19 a. pabaigoj ir 20 a. pradžioj, tikrai būta ryškių asintetiškumo ženklų. Būta stipraus pasineši-mo atsieti naująją pažangą nuo tautos tradicijos, inteligentinę kultūrą nuo liaudinės, tautinį realizmą nuo idealizmo arba atvirkščiai, tautybę nuo krikščionybės, religiją nuo mokslo ir t.t. Eet ar šie pasinešimai buvo saviti mūsų tautos dvasiai? Ar jie nebuvo atnešti filosofinio anarchizmo, gimusio Vakaruose ir išaugusio Rusijo-je?

Šalkauskiui atrodė, jog musų tautos dvasia savyje nėra asintetiška, tik jai būdingas vienas bruožas — reaktingumas. Tauta, ypač praeityje, veikusi ne tiek pati iš savęs, kiek reaguodama į kitų veiksmą. Ji atsakydavusi į vieną kraštutinumą kitu, tačiau šiuo atsakymu ji jieškojusi tam tikro balanso. Taip laiko bėgyje ji susirasdavusi sintetinį sprendimą. Tokiu sprendimu jis laikė pirmąjį Lietuvos_ krikštą, Lietuvos statuto atsiradimą ir t.t. Šalkauskis galvojo, kad mūsų tauta savo padėtimi, tautiniu pobūdžiu ir istorine praeitimi siekusi derinti ypač dviejų pasaulių — Rytų ir Vakarų — kultūras.

Kalbėdamas apie sintetišką mūsų tautos linkmę, Šalkauskis vis dėlto pripažįsta, kad pati sintezė dar nėra pilniau pritaikyta. Dėl to jo žodžiais, mums dar "reikia pasisavinti didelės sintezės idėją, ją pamilti, iškelti į augščiausią sąmonės laipsnį ir sutapdyti su visa savo pasaulėžiūra.... Filosofija privalo paruošti tautinei mūsų kultūrai plačios sintezės ideologiją" (Logos, N 21, N 1-2, 25).
Šalkauskis matė sintezės kelią toje filosofijoje, kuri buvo išaugusi Rytuose ir pasiekusi augščiausią lygį Aristotelio galvojime. Ši patvarioji filosofija (philosophia perennis) atgimu-

Šalkauskis atėjo pasaulin tada, kai užgeso mūsų tautinio atgimimo "Aušra" (1886). Jakštas buvo įsijungęs į "Aušrą" jau nuo 1884 metų. Šis faktų sutapimas yra reikšmingas. Daugelio žvilgsnis tada krypo į tautinį atgimimą, kuris buvo romantiškai gražus, bet neapspręstas proto, blaškomas svetimų įtakų, audrinamas jauno entuziazmo. Tautai reikėjo savos filosofijos, kuri tą pasinešimą įtikslintų ir įprasmintų.

Medikai vadovavo "Aušrai", ir ją palaidojo; medikai kūrė "Varpą", ir jo minties raida neišlaikė balanso. Ne visada to balanso užteko ir jaunų kunigų vedamai "Apžvalgai" bei "Tėvynės Sargui". Reikėjo filosofų, ir Apvaizda kaip tik tuo metu buvo davusi Jakštą. Jakštas buvo ne tik tautinio atgimimo reiškėjas. Tautinį atgimimą jis rišo į organišką vienybę su dvasiniu tautos atgimimu. Dėl to Šalkauskis vadina Jakštą ne tik "viena iš didingiausių tautinio lietuvių atgimimo asmenybių", bet ir pirmuoju "tautinės filosofinės sintezės atstovu" (t. p. 4). Tačiau Jakštas nebuvo sistemos žmogus. Kurti tautinės filosofijos sistemai Apvaizda pašaukė kitą — Šalkauskį.

Iš tikro, tautai reikėjo savos pagilintos filosofijos. Šitai pastebėjo Pr. Dovydaitis, pradėdamas 1921 filosofijos istorijos kursą Kauno Augštuosiuose Kursuose. Jo žodžiais, "lietuvių tauta, kurdama savo meną ir literatūrą, neap-seis nekūrusi ir savos filosofijos. Dėl to negali būti klausimo. Tai rodo natūralus dvasinis tautos sveikumas, jos imlumas, jos kūrybinė galią.... Klausimas tik, kokie bus ryškieji to filosofinio darbe požymiai, kurioj įtakoj, kieno iš praeities ir dabarties galvotojų vadovaujamas eis tas darbas... ir kiek jis atitiks mūsų tautos dvasią bei galvojimo palinkimus" (Logos 1921 m., n. 1-2, 36). Dovydaitis laikė teisingą Fich-tės pažiūrą, kad filosofijos pasirinkimas priklauso nuo žmogaus, koks jis yra. Dovydaitis sutiko ir su Wundtu, kad tai priklauso ir nuo tautos, kokia kryptimi ji bus pasinešusi.

Filosofinė kryptis, kurią pasirinko Šalkauskis, didele dalimi iš tikro priklausė nuo jo paties subrendimo ir nuo mūsų tautos dvasinės padėties.

2. Šalkauskio paskirtis mūsų tautoj
Šalkauskis buvo mūsų šviesuomenės atžala, augusi mieste, bet jautusi gyvą ryšį su liaudimi ir jos kultūra. Savo išsilavinimu jis buvo realiųjų ir idealiųjų mokslų atstovas — teisininkas ekonomistas ir filosofas pedagogas. Kultūriškai jis brendo Maskvos ir Friburgo universitetuose, taigi, buvo rytietis ir vakarietis; filosofiniu pažinimu jis buvo platonininkas ir aristotelininkas, augustininkas ir tomistas. Šalkauskis buvo dviejų pasaulių žmogus, plačiąja prasme, skirtas tuodu pasauliu derinti pirmiausia savo asmenyje.

Tiesa, paties Šalkauskio žodžiais, kiekvienas "žmogus stovi tarpusienyje dviejų sričių -— materialinės ir dvasinės... Žmogus faktinai yra savos rūšies jungiamoji grandis tarp materialinio gamtos pasaulio ir nematerialinės srities, tarp realinės ir idealinės buvimo ...tvarkos" (Kultūros Filosofijos Metmens, Kosmos, 1926, 45). Šitą prigimtinį derinį Šalkauskis plėtojo savo asmeniniame gyvenime ir juo rėmėsi savo filosofijoje. Tuo būdu jo filosofinė kryptis atitiko jo natūralų žmogaus paskyrimą ir specialų jo paties pasirengimą.

Kitas klausimas, kiek Šalkauskio filosofija galėjo atitikti mūsų tautos dvasią ir jos pasi-nešimus? Šalkauskis buvo sintetikas, tuo tarpu mūsų tautos dvasia kai kam atrodo esanti asin-tetiška. Šią tezę įdomiai bandė pagrįsti kun. Vyt. Bagdanavičius 1953 Lietuvybės Studijų Instituto paskaitose. Jo galvojimu, mūsų tauta "turi stiprų palinkimą suabsoliutinti išorinės formos dalykus ir labai msžą sugebėjimą daryti protingą ir tikslingą sintezę".

Šis klausimas būtų vertas atskirų studijų. Sprendžiant iš mūsų inteligentijos bręsmo 19 a. pabaigoj ir 20 a. pradžioj, tikrai būta ryškių asintetiškumo ženklų. Būta stipraus pasineši-mo atsieti naująją pažangą nuo tautos tradicijos, inteligentinę kultūrą nuo liaudinės, tautinį realizmą nuo idealizmo arba atvirkščiai, tautybę nuo krikščionybės, religiją nuo mokslo ir 1.1. Bet ar šie pasinešimai buvo saviti mūsų tautos dvasiai? Ar jie nebuvo atnešti filosofinio anarchizmo, gimusio Vakaruose ir išaugusio Rusijo-je?

Šalkauskiui atrodė, jog musų tautes dvasia savyje nėra asintetiška, tik jai būdingas vienas bruožas — reaktingumas. Tauta, ypač praeityje, veikusi ne tiek pati iš savęs, kiek reaguodama į kitų veiksmą. Ji atsakydavusi į vieną kraštutinumą kitu, tačiau šiuo atsakymu ji jieškojusi tam tikro balanso. Taip laiko bėgyje ji susirasdavusi sintetinį sprendimą. Tokiu sprendimu jis laikė pirmąjį Lietuvos krikštą, Lietuvos statuto atsiradimą ir t.t. Šalkauskis galvojo, kad mūsų tauta savo padėtimi, tautiniu pobūdžiu ir istorine praeitimi siekusi derinti ypač dviejų pasaulių — Rytų ir Vakarų — kultūras.

Kalbėdamas apie sintetišką mūsų tautos linkmę, Šalkauskis vis dėlto pripažįsta, kad pati sintezė dar nėra pilniau pritaikyta. Dėl to jo žodžiais, mums dar "reikia pasisavinti didelės sintezės idėją, ją pamilti, iškelti į augščiausi viduramžiais, didingame Akviniečio darbe. Tai įvyko, Šalkauskio žodžiais, "maždaug tuo laiku, kai kūrėsi pirmą kartą (suvienytoji) Lietuvos valstybė... Naujais laikais, beveik vienu metu su tautiniu mūsų atgimimu, ši filosofija vėl atgimsta, kad įtrauktų į savo sintezę naujųjų amžių patyrimus" (t.p.). Dėl to lietuvių filosofams esąs tinkamas uždavinys panaudoti šią sintetiškąją filosofiją savosios tautinės kultūros reikalams. "Tarnauti šiam uždaviniui pagal savo jėgas, sako jis, ir aš esu pasiryžęs, eidamas į šią vietą". Toji vieta jam buvo Kauno Augštieji Kursai, vėliau universitetas. Čia jis 1921. 1. 13 pradėjo skaityti pirmąsias savo paskaitas.

3. Rytų ir Vakarų sintezė
Pirmasis pjūvinis Šalkauskio veikalas, skirtas mūsų tautinės kultūros sintezei, pavadintas "Dviejų pasaulių riboje", buvo parengtas prancūzų kalba ir išleistas 1919 Ženevoje. Jo santrauka lietuvių kalba buvo atspausta 1921-22 "Romuvos" žurnale, vėliau (1933) įdėta į jo veikalą  "Lietuvių  tauta  ir  jos  ugdymas".

Kas tiedu pasauliai, kurių riboje Šalkauskis matė savo tėvynės kultūrinį išsiskleidimą? Tai Rytų ir Vakarų kultūros pasauliai. Dėl šios konkretizacijos (Rytų ir Vakarų) Šalkauskio sintezė kai kam buvo nesuprantama. Galvota, kad jis norįs suderinti du svetimus konkrečius polius, o gi mes norėjome grynai savitos sintezės, kaip Smetona sakydavo, iš savojo molio.

Tikrumoje Rytų ir Vakarų Įvardis Šalkauskio minčiai nėra esmiškas. Esmiškas yra kitas dalykas, būtent — gyvenimo priešybių derinys. Rytai ir Vakarai tėra tik priešybių įvaizdis, kurį Šalkauskiui gal per stipriai buvo įtaigojęs prancūzų mintytojas Ernestas Heilo. Pagrindinė problema šiame lietuviškosios sintezės veikale yra priešybių, kaip tokių, derinimas.

Visas gyvenimas —prigimtinis, kultūrinis, religinis — yra padalintas priešybių dvejopumu. Priešybės sukuria trauką ir įtampą, veiksmą ir atoveiksmį. Iš to kyla gyvenimo įvairumas, jo kova, pažanga, kūryba ir tobulumas. Mokėjimas balansuoti, derinti ir panaudoti priešybes ir yra vienas didžiausių gyvenimo menų ne tik atskiram žmogui, bet ir tautai.

Priešybių derinį Šalkauskis bandė spręsti filosofiškai ir tai jis darė dideliu, stačiai Dievo duotu talentu. Paminėkime vieną kitą jo iškeltą priešybių santykį.

Prigimtinėje srityje Šalkauskis iškelia tokias priešybines būsenas, kaip aktyvumą ir pasyvumą. Jis ima jas ryšyje su mūsų tautos istoriniais pasireiškimais. Ligi 11 a., kaip žinome, mūsų tauta slypėjo savo pasyvume. Staiga ji ėmė aktyvėti, ir per keletą šimtmečių iškilo nepaprasta savo dinamika. Po to, nuo 15 a., ji laipsniškai grįžo į pasyvią būseną, o 19 a. pabaigoj vėl metėsi į aktyvumą.

Šį svyravimą arba bangavimą Šalkauskis laiko natūraliu. Jis jį randa ir žmogaus ir žmonijos gyvenime. Pasyvi būsena yra atotampa, aktyvi — įtampa. Įtampoje energija išliejama, perduodama, o atotampoje — sukraunama, susigrąžinama. Tai yra natūralus energijos apykaitos dėsningumas. Atsigręžimas į išorę ir vėl atsivėrimas į save, Šalkauskio žodžiais, yra nuolatinis mūsų gyvenimo vyksmas.

Antroji būsena yra akcija ir reakcija, veika ir atoveika. Šalkauskis skiria tiesioginę akciją ir reaktyvinę. Iš tikro, mes veikiame ne tik iš savęs, bet ir į ką nors reaguodami. Perkeldamas šį dėsnį į mūsų tautą, Šalkauskis randa, kad ji dažnu atveju yra veikusi ne veikos, bet atoveikos būdu. Toks yra buvęs jos atliepimas į įvairius išorinius istorinius veiksnius.

Čia Šalkauskis primena kitas dvi priešybės — instinktą ir protą. Protas yra tiesioginės veiklos vadovas, instinktas — netiesioginės. Tautos instinktui atitinka liaudis, o protui — šviesuomenė. Šalkauskis teisingai sprendė, kad šviesuomenė ir liaudis, kaip dvi priešybės, natūraliai turėtų susiderinti. Bet mūsų tautoj jos išsiskyriusios, nebesudariusios viena antrai į-tampos, neskatinusios viena antros pažangai ir taip sužlugdžiusios mūsų tautos kultūrą. Šviesuomenė nuėjusi vienupusiško aristokratizmo keliu, įsiizoliavusi nuo liaudies, sustingusi ir susvetimėjusi. Liaudis, likusi pati viena, sudemokra-tėjusi, supilkėjusi, pasinėrusi savo sveiko, bet toli nežvelgiančio instinkto gelmėsna.

Į šias natūralias priešybių būsenas bei veiksenas Šalkauskis žvelgia derinio akimis. Priešingumai, paimti atskirai, sako jis, yra lygsta-mi, reliatyvūs, o sudėti sandoron jie žada pilnutini išsivystymą.

Vartodamas Rytų ir Vakarų sąvokas, Šalkauskis turėjo galvoje pačių priešybių santykį. Rytų dvasia, pasak jo, yra daugiau pasyvi, o Vakarų —daugiau aktyvi. Rytams daugiau sava intuicija, nuojauta, o Vakarams — realizmas, išskaičiavimas. Rytiečiai suvokia tiesą daugiau vaizdiniu būdu, o vakariečiai —sąvokiniu, idėiiniu. Rytai gyvena daugiau instinktu, fantazija, o Vakarai — daugiau protu ir valia. Rytų žmogus gamtą pergyvena, o Vakarų — daugiau tyrinėja. Rytų gyvenimas nešamas lyg kokio gaivalingumo, o Vakarų — tvarkomas,  organizuojamas.

Rytų ir Vakarų vardu Šalkauskis ima pačius priešybinius pradus. Taip jis juos ir vadina — pradais arba pirmapradėmis. Kai kuriose Rytų bei Vakarų tautose šie pradai yra išvystomi į kraštutinimus. Del to jų kultūra stingsta savo pasyvume arba lūžta saiko nežinančiame aktyvume. Šalkauskio sintezės mintis buvo ta, kad mūsų tauta turėtų išvengti kraštutinumų, derindama tuos priešybinius pradus. Suderinti priešybes iš tikro yra pačios idealinės sintezės reikalas, nekalbant apie jokius politinius išskaičiavimus. Tai yra daugiau kultūros pilnatvės ir jos tobulumo reikalas. Šio derinio keliu, Šalkauskiui rodėsi, Lietuva galėtų sukurti tobuliausią kultūrą, nes ji būtų atsistojusi tikrame, teisingame, pilnutiniame kelyje. Aišku, šis derinys suteiktų tautai ir didelės atsparos prieš Rytų ir Vakarų kaimynų kraštutinius pasinešimus. Bet tai būtų jau antrinis laimėjimas.

Žiūrint politiškai, kartais gal reikėtų deginti net prieštarybes (prieštaraujančius pradus). Tačiau Šalkauskis atsiriboja nuo priešta-rybių, nes jos savo esme yra išsiskyrusios ir niekad nesuderinamos. Šalkauskis sako: "Tautinės civilizacijos problema Lietuvoje savo esme yra derinimas priešingų, bet niekada ne prieštaringų Rytų ir Vakarų pradų" (Romuva 1, 44).
Jeigu mes tad išbrauktume tuos Rytų ir Vakarų įvaizdžius, Šalkauskio mintis nė kiek nepasikeistų. Mes matome, kokias priešybes jis norėjo išreikšti šiais vardais ir kokias derinti tautinėje mūsų sintezėje. Jo mintis buvo ta, kad mūsų tauta nenukryptų į vienpusišką pasyvumą arba aktyvumą, teoriškumą ar praktiškumą, realizmą ar idealizmą, nesivaduotų vien instinktu arba vienu šaltu protu bei valia.

Kituose veikaluose iš tikro Šalkauskis šių priešybinių pradų nebevadina Rytų ir Vakarų pradais. Jis kalba stačiai apie idealizmo ir realizmo derinį, apie principus ir pareigas, prigimtį ir kultūrą, kultūrą ir religiją, krikščionybę ir tautybę ir t.t. Pagrindinis Šalkauskio sintezės objektas, kuriame sueina daugelis priešybių, buvo gyvenimo ir minties derinimas.

4. Gyvenimo ir minties derinimas
Mintis priklauso idėjų sričiai, ir ji yra daugiau teoriška. Gyvenimas yra praktiškas, tikroviškas. Šalkauskio žodžiais, "blogas teoretikas, kuris nenori skaitytis su praktika, ir blogas praktikas, kuris nenori pažinti teorijos". Tarp teorijos ir praktikos nėra principinio prieštaravimo. Jie vienas antro reikalauja ir, susiderinę, patikrina tobulą sprendimą.

Panašiai derinamas idealizmas ir realizmas. Idealizmas priklauso nuo tikslo ir principų, kuriuos nustato idėjos. Realizmas priklauso nuo uždavinių ir priemonių, idealizmo neįkūnysi be realizmo, ir atvirkščiai. "Veiksmas, — sako Šalkauskis, — negali būti tobulas, jei nėra vieno ar kito".

Politikos gyvenime, kaip žinome, yra pa-sinešimai, vadinami maksimalizmo ir minimalizmo arba reliatyvizmo vardu. Maksimalizmas siekia augščiausių tikslų, reliatyvizmas — prisitaiko prie realaus gyvenimo. Šalkauskis laiko nelemtu kraštutinumu remtis tiktai vienu arba tiktai antru. Tikrasis sprendimas, pagal jį, yra tas, kad maksimalumas būtų derinamas su reliatyvumu. Reikia turėti programą maksimum ir programą minimum. Pastaroji apriboja ir konkretizuoja pirmąją, o pirmoji įpareigoja ir nustato idealines ribas antrajai.

Šalkauskis gana kietai pasisako prieš di-letantinį galvojimą, kuris nepaiso tų dalykų derinio. "Normalus ir sėkmingas veiksmas, sako jis, yra daug sudėtingesnis dalykas, kaip kad jis paprastai atrodo diletantui teoretikui ar diletantui praktikui, sentimentaliam idealistui ar pasenusiam dvasia realistui, revoliuciniam maksimalistui ar su etikos priemonėmis nesiskaitančiam  minimalistui"   (At-kų Ideologija,  63).

Kalbėdamas apie minties ir gyvenimo derinį, Šalkauskis sako: "Gyvenimas ir mintis yra nuolatinio veikimosi būvyje, ir todėl vienas kitą sąlygoja ir vienas kitą formuoja... Gyvenimo ir minties sąveika tik tada tegali atitikti tiesą, kai gyvenimas yra tobulos tiesos įsikūnijimo išraiška", be to, kai "mintis nustoja savo abstraktumo, gyvenimas savo ir-racionalumo".
Šitam gyvenimo ir minties deriniui Šalkauskis randa įkūnytą idealą krikščionybėje, konkrečiai — Kristaus asmenyje. "Kristaus asmenyje, sako jis, nėra jokio priešingumo tarp gyvenimo ir minties. Jame gyvenimas yra minties aidas ir mintis gyvenimo žiedas." Turėdamas šį idealą prieš akis, jis ir pačią derinio kryptį vadina logokratijos vardu. Atseit, Logos — Žodis — Kristus yra tas pavyzdys, bent krikščionims, pagal kurį siekiama šio didžiojo derinio. Logokratijos kryptis, pagal Šalkauskį, kaip tiktai išreiškiama visoje krikščioniškoje pasaulėžiūroje.

5.   Krikščionybės  ir  tautos   vienybė
Antrojo Lietuvos krikšto sukakčių proga (1938) Šalkauskis buvo paskelbęs straipsnį "Katalikiškosios pasaulėžiūros reikšmė Lietuvos ateičiai" (žr. "Krikščionybė Lietuvoje" 1938). Straipsnis buvo parengtas po visos eilės kitų jo sintezės jieškojimų, ypač mūsų tautos gyvenime.
 

Kryžiaus Kelių detalė pranciškonų vienuolyno kieme Kennenbunkporte. Pastatas J. Muloko, paveikslai V. Kašubos, nuotrauka V. Maželio

Katalikiškoji pasaulėžiūra, pagal Šalkauskį, nėra atitrauktas dalykas nuo tautos arba tautai pridėtas. Jo žodžiais, "visos tautos ir visi amžiai dalyvauja katalikiškos pasaulėžiūros kūryboje.... Žmonija nežino jokios kitos gyvos pasaulėžiūros, kuri taip ilgai būtų valdžiusi masinę žmonių mintį, kaip katalikiškoji..- Kiekvieno amžiaus ir kiekvienos tautos tiesa gali būti suimta į katalikišką pasaulėžiūrą, nes ji yra didžiausioji tiesos rankiotoj a, kaip ją yra pavadinęs J. Maritainas".

Kokia gi šios pasaulėžiūros reikšmė mūsų tautai? Visų pirma, ji atskleidžia tiesos lobi — visuotinį, visais amžiais ir visų neišskiriant ir mūsų tautos, sudėtą ir dar sudėsimą.

Antra, ši pasaulėžiūra yra vienijamoji; ji "turi nepaprastą galią vienyti žmones". "Įsijungimas į tokią pasaulėžiūrinę vienybę ne tik atskiram žmogui, bet ir visai tautai yra didelis laimėjimas. Tokiu atveju žmogus ar tauta tampa didelės solidarios bendruomenės narys ir ima naudotis šitos bendruomenės laimėtais dvasiniais turtais, visuotinai reikšmingais ir giliai gyvastingais. Tautos, pavėlavusios įsijungti į šitą bendruomenę, yra praradusios daug brangaus laiko savo kultūriniam išsivystimui ir yra net susilpnėjusios grynai tautiniu atžvilgiu. Kaip tik tokį nuostolį teko patirti lietuvių tautai"
Trečia, katalikiškoji pasaulėžiūra ugdanti tautą intelektuališkai, nes teikia jai realybės pajautimą, proto discipliną, sistemą ir metodą. Šioje pasaulėžiūroje susiderina tikėjimas ir įsitikrinimas; pagaliau, čia suseina į derinį teologija, filosofija ir specialieji mokslai.

Šalkauskis ypatingai pabrėžia moralinę šios pasaulėžiūros reikšmę. Šalia realumo, kuris šiai pasaulėžiūrai būdingas, reiškiasi ir moralinis principiškumas. Šalkauskis prisimena šeimų divorsus ir negimusios gyvybės klausimą. Nors kai kurie atvejai, pasak jo, ir kalbėtų kad reikia pakeisti principą, bet kartą jį pakeitus, jis nebetektų savo reikšmės. Gyvybės saugojimas yra principas, ir jis yra augštesnis už atskiro žmogaus gyvybę. Dėl to teisingas principas ne tik teoriškai turi būti gerbiamas, bet ir praktiškai saugomas. Teisingas principas yra nelaužytinas jau vien dėl to, kad jis yra teisingas ir geras. Kartu tas principas yra gyvenimiškas ir gyvastingas, atseit — naudingas žmonių gyvenimui. Šiuo principiškumu katalikiškoji pasaulėžiūra tampanti dorovės veiksniu, saugančiu tautą nuo išsigimimo, patvirkimo, nuo dorinio supuvimo.

Katalikiškoje pasaulėžiūroje Šalkauskis randa sintezės plotį ir gylį, kryptį ir tvarką, pagrindą ir prasmę. Jo įsitikinimu, ši pasaulėžiūra suderina visas vertybes, joms randa savo vietą ir išskiria tik tai, kas pačia dalykų prigimtimi yra išskiriama.
Šv. Augustino jubiliejaus proga 1930 metais Šalkauskis rašė: "Mūsų žemėje nėra kitos jėgos (šalia krikščionybės), kuri įstengtų atstatyti lemtą pusiausvyrą tarp prigimties, kultūros ir religijos, kuri sugebėtų suderinti nelygstamąją asmens vertę zu visuomenės pašaukimu, sustabdytų pasibaisėtiną triumfališką ištvirkimo eigą, kitaip tariant —atsispirtų pasaulio dechristianizacijai ir jį rechristianizuotų krikščioniškosios kultūros priemonėmis" (Zid. 1930, N 2).

6. Prigimties, kultūros ir religijos sutartinė
Šalkauskis buvo pirmasis mūsų kultūros filosofas. Jis buvo vienas pirmųjų šios filosofijos šakos puoselėtojų bendrai pasaulyje. Šioje srityje jis j ieškojo kultūros derinio iš vienos pusės su prigimtimi, iš antrosios pusės — su religija. Pirmuosius kultūros filosofijos apmatus jis pateikė "Romuvos" žurnale; vėliau juos išplėtojo savo kurse Filosofijos Fakulteto klausytojams ir to kurso santrauką išleido "Kultūros filosofijos metmenų" vardu  (1926).

Prigimties plotmėje jis ima tris galias — protą, valią ir jausmus. Šioms galioms, pagal jį, atitinka trys kultūros šakos: protui atitinka Žinija (mokslas), valiai — dorovė, o jausmui — dailė, menas. Panašiai ir religijos srityje trims prigimtosioms galioms atitinka trys dieviškosios dorybės: protui atitinka tikėjimas, valiai — viltis ir jausmui — meilė. Kultūrinės vertybės, pagal jį, turi būti derinamos su religijos vertybėmis, nes žinijai atitinka religinė tiesa bei dogminis išpažinimas, dorovei atitinka religijos dorinė tvarka ir deilei — liiurginis pasireiškimas bei sakramentinė veikmė.

Žodžiu, Šalkauskis randa ne tik galimą, bet ir būtiną šių pagrindinių gyvenimo sričių susiderinimą. Prigimtis, pagal jį, yra žmogaus veikimo pagrindas, kultūra yra priemonė, o religija — tikslas. Kultūros priemonėmis žmogus pajėgia pasiekti tik prigimtųjų tikslų, bet jis nepagjėgia pasiekti antgamtinių tikslų. Kultūriniam žmogaus veikimui augščiausią normą ir idealą duoda religija. Religija suteikia naują prasmę prigimčiai ir naują reikšmę kultūrai. Įdvasinta kultūra tašo prigimtį ir ruošia ja tarnauti malonės tikslams (plg Romuva, N 1, 51-53).

Šalkauskis ne kartą kėlė tikrojo humanizmo prasmę. Jieškodamas giliausio vertybių derinio, humanizmą jis randa tik krikščionybėje.

"Pagrindinė moderniosios civilizacijos klaida, sako jis, buvo ta, kad ji tikro žmoniškumo jieš-kojo laicizme ir sekuliarizacijoje. Atpalaiduodama žmoniškumą nuo dieviškojo prado, toji civilizacija pastūmė žmogų į gyvuliškumą. Katalikiškoji pasaulėžiūra randa tikrąjį žmoniškumą krikščioniškam ideale, kuris žmogiškąją prigimtį patobulina dieviškuoju pradu. Tiesa, sako jis, krikščioniškasis idealas ne visados buvo katalikų suprantamas gyvenimiškai. Bet šiaip ar taip teocentrinis humanizmas yra vienintelė teisinga tikrojo žmoniškumo koncepcija ....Krikščioniškasis humanizmas geriausiai atsako laiko dvasios aspiracijoms. Kaip tik su krikščioniškojo humanizmo laimėjimais katalikų autoritetas vis labiau auga pasaulyje ir žada katalikams reikšmingų laimėjimų" (T. Kelias 1938 Nr. 2, 119).

Krikščioniškojo humanizmo ugdymą ir plėtimą Šalkauskis matė mūsų laikų katalikškoje akcijoje, skelbiančioje pasaulio rechristianizaci-ją, ir tame socialinių problemų sprendime, kuris katalikų vykdomas tikrojo žmoniškumo linkme.

7.  Katalikų suderinimas  vienoje  dvasioje
Šalkauskis tikėjosi, kad šiam krikščioniškajam humanizmui ugdyti mūsų tautoje labiausiai pasitarnaus ir jo pastaraisiais nepriklausomybės metais pradėtas gyvosios dvasios sąjūdis. Šį sąjūdį jis buvo numatęs visiems katalikams. "Gyvosios dvasios sąjūdis, rašė jis, turi būti universalinio pobūdžio. Bet kuris partiškumas, bet kuris grupiškumas jam turi būti svetimas. Kiekvienas katalikas, pritariąs gyvosios dvasios idėjai, turi turėti galimybę įsijungti į sąjūdį, nepriklausomai nuo to, kokios yra jo politinės, visuomeninės ir šiaip srovinės pažiūros... Kiekvienas katalikas yra pašauktas būti gyvosios dvasios žmogumi" (t.p. 118).

Nuo filosofinio priešybių derinio, Šalkauskis, kaip matom, ėjo ligi gyvenimiško katalikų bei jų interesų suderinimo vienoje dvasioje kurią jis norėjo matyti gyvą bei gyvastingą. Jis kalbėjo apie katalikų netobulybes, silpnybes ir ydas. Pagrindinę ydą jis matė tą, kad "Lietuvos katalikai, jo žodžiais, nėra tikrai persisunkę religine dvasia. Jiems trūksta religinio entuziazmo, užsidegimo, tvirto pasiryžimo, pasiaukojimo. Inercija, pasyvumas, iniciatyvos stoka, kurie apskritai apibūdina lietuvių visuomenę, reiškiasi taip pat ir lietuvių katalikų gyvenime religijos atžvilgiu. Mažas religinis susipratimas, praktinis nenuoseklumas religijos dalykuose, beveik visiškas neatsparumas religiją ardantiems veiksniams, nesugebėjimas parodyti bent kiek gyvesnės iniciatyvos praktiniuose religinio gyvenimo klausimuose, yra beveik visuotinės lietuvių katalikų žymės.... Visa tai gali būti išreikšta vienu posakiu — gyvosios dvasios stoka."

"Vien žmogiškąja prasme gyvoji dvasia, sako jis, gaivina žmogaus pergyvenimus, pripildo širdis entuziazmu, nuteikia siekti tiesos, paragina veikti, įgalina kurti. O ką jau besakyti apie gyvąją dvasią, kuri Šv. Dvasios įžiebiama, gaivinama, dauginama?.... Katalikas be gyvosios dvasios yra negyvas katalikas, apsnūdęs religinėje inercijoje, nesipriešina blogiui, garbina sustingusią raidę, paskendęs gyvenimo pilkumoje, nesugebąs ginti savo tikybos ir parodyti iniciatyvos kovoje. 'Be dvasios, be širdies — griaučiai, ne žmonės', visai teisingai sako poetas apie tokią žmonių rūšį" (t.p. 113).

Šalkauskio raštai kalba lyg pranašo nerimu: skatina, aiškina, nurodo ir net plaka. Šalkauskis ta prasme yra daugiau nei filosofas.
Kam Šalkauskis nėra rašęs ieologinių gairių? Ateitininkams, skautams, net fizinės kultūros ugdytojams. Visur jis vedė derinio bei sintezės giją. Visur jis nešė šviesos, naujo atgimimo, gyvos dvasios žiburį. Kaip Jakštas, jo antkapio žodžiais, ne savo ugnimi žėravo ir ne savo šviesą liejo, bet didžiosios išminties bei gyvosios amžinos Dvasios, taip ir Šalkauskis. Jiedu liks patys ir šviesūs ir gyvi, net be mūsų didesnio dėmesio, tik kažin, ar mūsų didesniam gėriui, nes jų šviesa buvo skirta kaip tik mums ir mūsų laikams.