PEIZAŽAS Spausdinti
Parašė Česlovas Obcarskas   
Ėjau pasaulyje  ilgom,  plačiom  alėjom;
klajojau miestais ir kaimais;
kalbėjau su žmonėm, su paukščiais ir su vėjais;
mirgėjau tūkstančių kelionių efemeriškais vaizdais.

Ir taip po neramių kelionių, rudeniui artėjant,
aš apsistojau vienoje keistoj šalyje,
kur žmonės buvo vieniši ir tylūs,
kaip pati vienatvė.
Ten džiaugsmas ir vanduo užšalę buvo tvenkiniuos,
ten skambančių dainų
daugiau išgirst nebegalėjau.
Lapai
nuo medžių žemėn liejos, tarytum ašaros didžiulės
iš tragiškų akių skausmingų . . .
Taip palikau gyvent šitoj šaly.
O metai ėjo  . . .  Kaip  vanduo,
užsklęstas užtvarose, aš merdėjau.
Sutapęs su peizažo apiblukusiom spalvom,
tapau jo dalimi, į jį įaugau.
Ten nesiskyrė medžiai nuo žmonių,
nei žmonės nuo peizažo medžių.
Ten sielvartas ir skausmas buvo tik saulėleidžio dalis,
ten žmonės buvo — tik peizažas.

Ir taip krauju savu peizažan įsiliejau,
kaip jo žmonės ir jo medžiai, nelaimingas.

Todėl dabar, kai pradeda peizaže lyt,
kartu ir mano akys lietumi patvinsta;
kai ima vėjai pūst,
kartu ir mano mintys vėjais skrenda;
arba kai audroje linguoja medžiai,
ir aš su jais drauge linguoju;
arba kai jie į tolį žengia,
ir aš su jais drauge žingsniuoju —
čia mano mąstymas man nepriklauso.
Čia mano mintys ir jausmai — tai tik peizažas,
užsklęstas laiko jūroj, su manim suaugęs.