LIETUVOS VALSTYBES GALYBĖS KŪRĖJAS DIDYSIS GEDIMINAS (1316-41) Spausdinti
Parašė Z. IVINSKIS   
(Pabaiga)
 
3. GEDIMINO LAIMĖJIMAI RYTUOSE IR JO VALSTYBĖS PAVELDĖTOJAI.
Lietuviai, vakaruose gindami kiekvieną žemės pėdą, kryžiuočiams turėjo užleisti kitų baltų kilčių plotus ir pačias Nemuno žiotis. Bet rytų erdvėje turėjo kiek geresnes sąlygas. Totorių jungo besibaiminančios rusų žemės neturėjo trečio pasirinkimo. Joms beliko arba patekti po totorių priespauda, arba tapti dalimi Lietuvos valstybės, kuri užimtose rytinių slavų žemėse paprastai neįvesdavo naujenybių, palikdama viską "po senovei". Iš čia suprantama, kodėl rusų žemės be pasipriešinimo pasiduodavo lietuvių valdžiai, arba priimdavo iš Lietuvos atsiunčiamus kunigaikščius.

Lietuvos valstybės plėtimasis į rytus, prasidėjęs visas šimtmetis prie Gedimino pirma takų, nesustojo dar visą šimtmetį ir po jo mirties. Gediminas ir jo sūnus Algirdas rytuose daugiau turėjo pasisekimo. Tvirtindamasis vis tolyn plotuose į rytus nuo Augštaičių, Gediminas užėmė sritis apie Drucką ir Minsko kunigaikštiją. Čia jis savo valstybės ribas išplėtė iki Dniepro vidurupio. Pačioje savo valdymo pradžioje jis į-kėlė koją į 13-jo amž. karuose sunaikintų jotvingių žemes, į Podíase — kartais Podla-chija ar Palenkė vadinamą.1) Podíase iki tol buvo Volinijos kunigaikščių valdžioje. Vienam iš jų susijungus su Prūsų ordinu prieš Gediminą, šis atėmė Brastos (Lietuvos) sritį ir atidavė ją valdyti savo sūnui Kęstučiui. Įsigalėjęs Pod-lasėje, Gediminas užvaldė dar Bugo srityje miestus Mielniką, Kamenecą (Lietuvos), Ko-brynių. Traidenio laikinai buvęs užimtas Dro-hičinas vėl trumpą laiką pateko Lietuvos valdžion.

Pasidaręs artimesniu kaimynu Haličo-Vladimiro kunigaikščių, Gediminas su jais susigiminiavo. Jis apskritai išvystė gana aktyvią vedybinę politiką. Nuo valdančiųjų dinastų šeiminės laimės ir jų palikuonių skaičiaus anuose perdėm dinastiniuose šimtmečiuose priklausydavo valstybių ateitis. Valstybės stiprėdavo ir plėsdavosi su dinastijos augimu ir atvirkščiai. Vaikų vedybos dinastinėje politikoje labai daug reiškė (plg. Habsburgas). Gausios šeimos tėvui Gediminui politinės vedybos buvo viena iš priemonių savo valstybę stiprinti ir ją naujomis žemėmis didinti.

Pats gimęs apie 1275 metus, Gediminas jau apie 1320 apvesdino savo keturis vaikus: du sūnu ir dvi dukteri. Augščiau minėtasis Plocko (Mozūrijos) Vaclovas (Wanko) 1321 į žmonas paėmė Elzbietą Gediminaitę, o kita jos sesuo — Marija tada ištekėjo už Tverės kunigaikščio. Gal dar dvi Gedimino laikais ištekėjusios kunigaikštytės buvo jo dukterys. 1333 už būsimo Maskvos didžiojo kunigaikščio Simeono (Jono Kalitos sūnaus) ištekėjusi Aigustė, pakrikštyta Anastazija, yra laikoma Gediminaitę. Pagal M. Strijkovskio kroniką, Gedimino laikų žymiojo karo vado Dovydo Gardiniškio žmona buvusi taip pat Gediminaitę. Politiškai dar reikšmingesnės buvo sūnų vedybos. Algirdui vedant vienintelę Vitebsko kunigaikščio sosto įpėdinę, dukterį Mariją, Vitebskas pateko Gedimino valstybės valdžion, nes uošviui mirus, Algirdas tapo paveldėtoju.2)

Kai Liubartas Gediminaitis dar prieš 1322 vedė paskutinio Vladimiro kunigaikščio Andriaus (Jurgio sūnus) dukterį Bučą, jis įsigijo į Voliniją svarbias paveldėjimo teises. Jas pripažino Liubartui ne tik uošvis, bet ir šio brolis Levas (Leonas), drauge su Andriumi žuvęs 1323. Iš garsiosios Haličo-Volinijos Riurikaičių giminės, su kuria 13-jo amžiaus Lietuva buvo tiek daug turėjusi santykių, beliko vienintelė atžala —žuvusiųjų brolių sesuo Marija. Ji buvo ištekėjusi už Mozūrijos (čersko-Sochačeevo) kunigaikščio "Traidenio" I (1316-41). Šio sūnus Bo-leslovas-Jurgis II (1324-40), Gediminui neprieštaraujant, perėmė dėdžių palikimą. Liubartas tada jau valdė rytų Voliniją. Bet Gedimino gyvenimo gale jam atsivėrė dar didesnės galy-mybės. Jas tačiau Liubartas ir jo broliai turėjo ilgamečiuose karuose prieš Lenkiją užsitikrinti ginklu.

Haličo-Vladimiro kunigaikštis Boleslovas-Jurgis, j ieškodamas atramos prieš totorių pavojų, glaudėsi ne prie Lenkijos Kazimiero, o prie Gedimino. Savo dėdės Plocko Vaclovo dvare jis vedė 1331 Eufemiją (Auką — Ofką) Gedi-minaitę, tuo būdu pasidarydamas Kazimiero švogeriu, kuris buvo vedęs vyresnę Gediminai-tę (Aldoną). Kai Boleslovas-Jurgis 1340 buvo bajorų nunuodytas, Kazimieras taikstėsi užimti Haličą-Voliniją. Lenkams rūpėjo, be kitko, per Raudonąją Rusiją ir Padoliją artėti link Juodosios Jūros. Remdamasis stipriomis giminystės — paveldėjimo teisėmis, Liubartas tačiau įsitvirtino Volinijoje, beveik iki pat savo mirties (1385) su Lenkija kovodamas ir dėl kitos palikimo dalies. Jau prieš 1330 m. pasikrikštijęs stačiatikiu (Dimitru), Liubertas vietos gyventojams buvo labiau priimtinas negu Kazimieras.

Gedimino valstybės stiprų plėtimąsi į rytus iš dalies paaiškina jo pastangos aprūpinti dalimis savo sūnus ir anūkus,3) nes tik rytuose tebuvo galima rasti naujų žemų valdančiosios dinastijos nariams.

Jau valdymo pradžioje Gediminas savo įtaką Pskove tiek sutvirtino, kad ten nusiuntė kunigaikščiu su stipria kariuomene ištikimą Gardino saugotąją Dovydą. Pats Pskovas, gindamasis nuo Didž. Novgorodo ir Livonijos ordino, buvo šaukęsis Gedimino pagalbos (1323). Pasižymėjęs karo vadas Dovydas, kuris savo kilme bus priklausęs Gedimino giminei, sėkmingai padėjo Pskovui prieš Livonijos kryžiuočius, kurie bandė skverbtis į rytinį Peipuso ežero krantą.4) Nors Dovydas greit sugrįžo vėl į Gardiną, Pskovas liko tiesioginėje Gedimino įtakoje ligi jo mirties. Siekdamas daugiau įtakos Pskove, Gediminas stengės jį vėliau atitraukti nuo Novgorodo ir palaikė Pskovo bajorų separatines pastangas. 1331 Pskove buvo pasodintas Maskvai nedraugiškas Tverės kunigaikštis Aleksandras (Mykolo sūnus). Novgorodo metraštyje yra pažymėta: "Pskoviečiai liovėsi bučiuoti kryžių (priesaikai) Novgorodui, pasisodino iš lietuvių rankos ("iz Litovskia ruki") kunigaikštį Aleksandrą"5)

Savo įtaka Gediminas siekė priveikti ir Did. Novgorodą, kuris, pykdamas už Pskovo palaikymą, buvo sudaręs prieš Gediminą sąjungą su Livonijos ordinu. Kai dėl įtakos Novgorode varžėsi Tverės ir Maskvos kunigaikščiai, Gediminas taip pat vykdė savo politinį spaudimą, ypač kai totorių ordoje 1325 žuvo Maskvos kunigaikštis Jurgis (Danieliaus sūnus). Veiklus didysis Maskvos kunigaikštis Jonas Kalita (1327-41 )greitai atstatė Novgorode Maskvos įtaką ir 1327 pasiuntė tenai vietininku savo kunigaikštį. Pajutę savo savarankiškumui pavojų iš Maskvos pusės, novgorodiečiai kreipėsi į Gediminą. Sudaręs su Novgorodu sau naudingą taiką ir miesto prašomas, Gediminas 1333 į tą respubliką kunigaikščiu atsiuntė savo sūnų Narimantą, kuris ten išbuvo trejus metus. Vėliau Novgorode varžėsi dvi bajorų partijos, t.y. Lietuvos ir Maskvos šalininkų. Kunigaikščiu būdavo kviečiamas tas varžovas, kuris tuo metu buvo stipresnis.

Net ir tolimo Kijevo kunigaikštis, nors dar skaitėsi totorų valdžioje, buvo priklausomas nuo Gedimino. Plačioji Lietuvos Metraščio redakcija ir Strijkovskis yra supainioję žmones ir datas, teigdami, kad Gediminas jau buvęs užėmęs Kijevą. Bet Novgorodo ir kiti vėlesni rusų metraščiai leidžia daryti išvadas, kad Kijevas yra buvęs tikroje priklausomybėje nuo Gedimino. Visos Rusijos metropolito, graiko Teognosto kanceliarijos užrašai parodo, jog Kijevo kunigaikščiu tuo metu buvo Gedimino brolis Teodoras.6) Privengdamas totorių chano Uzbeko, Teodoras tačiau negalėjo palaikyti glaudesnių ryšių su Gedimino Lietuva. Apskritai Teognosto užrašai (1330-31) su savo charakteringa pinigine apyskaita yra autentiškas šaltinis nustatyti Gedimino ekspansijai į rytus.

Kai Maskva ėmė grobti artimas Smolensko žemes (Možaiską), Smolensko kunigaikštis pasidavė Gedimino globai, vadindamas jį "vyresniuoju broliu", t.y. ano meto kalba pripažindamas jo vyriausią valdžią. "Vyresniuoju broliu" Gediminas yra pavadintas 1340, kai Smolenskas atnaujino prekybos sutartį su Livonijos ordinu.7) Į Lietuvą tačiau Smolensko žemė tebuvo įjungta tik Vytauto laikais.

Negalima tiksliai nustatyti, kada ir kaip Gediminas savo valdžion paėmė Pinsko ir Tu-rovo (prie Pripėties) kunigaikštijas. Tų žemių užėmimą bandoma buvo atkelti dar į Vytenio laikus. Jos greičiausia buvo įjungtos į Lietuvos valstybę tik į Gedimino valdymo pabaigą 8). Apskritai Gedimino laimėjimai rytuose yra šiek tiek aiškiau nustatomi, kai kritiškai įvertinami šaltiniai.9)
Gediminas nurodė politinį — vedybinį kelią ir į tolimą Tverės kunigaikštiją. Per 150 metų toliau patverusi su Tverės kunigaikščiais sąjunga, kuri reiškė Maskvai priešišką politiką, buvo pradėta politinėmis vedybomis, kai Gedimino duktė Marija ištekėjo už didžiojo Tverės kunigaikščio Dimitro (Mykolo sūnaus). Iki pat 15-jo amž. antros pusės Tverės kunigaikščiai, varžydamiesi su Maskva, sau vis jieškojo paramos Vilniuje.

JADVYGA   PAUKŠTIENĖ
KRISTUS   ANT   KALNO
(Aliejus)

Į augančią Gedimino galybę su nepasitikėjimu žiūrėjo totoriai, bet kokios rūšies buvo jų santykos su Lietuvos valdovu, lieka aiškiau neatskleista. Ar Gediminas su totoriais yra turėjęs susikirtimų, dar nėra atsakyta. Trumpos šaltinių žinios yra neaiškios. Gediminas nebuvo greit linkęs painiotis i karinius konfliktus. Didelę dalį žemių rytuose jis prijungė be karo. Kai 1324 gegužės gale Vilniuje lankėsi popiežiaus legatų įgaliotiniai, tada ten buvo atvykę ir totorių pasiuntiniai.10)

Gedimino   laimėjimai   dar   labiau   buvo skersai kelio didžiajam Maskvos kunigaikščiui Jonui Kalitai. Totorių palaikomas, šis gana veiklus Gedimino amžininkas savo valdžion taip pat užiminėjo rusų žemes. Gediminas ne kartą buvo palietęs tokias pasienio sritis, kurias laikė savo valdžioje anas "rusų žemių rinkėjas". Nuo Gedimino laikų jau buvo pasėta nesantaikos sėkla su Maskva dideliam konfliktui. Jis brendo per šimtmetį, nors karinių susidūrimų būta jau prie paties Gedimino ir jo sūnaus Algirdo. Pasienio konfliktas yra žinomas iš 1335, kai Gediminas baudė Novgorodą už palankumą Maskvai ir staiga, nutraukęs taikos santykius, nusiaubė Toržoką. Už tai atsimokėdamas, Jonas Kalita sudegino kelias Smolensko žemės pilaites, kurios priklausė nuo Lietuvos.11)

Šiaip jau Kalita vengė atviro susitikimo su Gediminu karo lauke, pastoviai tačiau stengdamasis prieš Lietuvos sąjungininkus veikti per totorius. Dėl Kalitos įkalbinėjimų 1338 Volgos totorių chanas Uzbekas išsikvietė Tverės kunigaikštį Aleksandrą (Mykolo sūnų). Greičiausia dėl artimų ryšių su Gediminu, Aleksandras su sūnumi totorių ordoje buvo nužudyti. Atsargiai prieš Lietuvą veikdamas, Jonas skatino naujus totorių žygius į Lietuvos įtakoje esančias žemes. Drauge su totoriais Maskvos būriai 1340 vėl teriojo Smolensko žemę.

Vis labiau plečiant Lietuvos valstybę į rytus, joje augo ir rytinių slavų skaičius. Gediminas tad skaitėsi "Letwinorum et multorum Ruthenorum rex.'"12) Lietuvos valstybėn patekusios rusų žemės, kurios graikų krikščionybę buvo priėmusios po Kijevo Rusės krikšto (988), turėjo savą —iš dalies bizantiniško stiliaus bažnytinę kultūrą. Bažnytinės knygos ir "lie-topisiai" vienuolynuose buvo rašomi "kiriliniu" raštu, tuo tarpu pagoniškoji Lietuva savo rašto nebuvo išvysčiusi. Tik romantikai Lietuvos istorikai, suklaidinti S. Grunau kronikos falsifikato, įrodinėjo lietuvius turėjus savo raštą.13)

Jau nuo 13-jo amž., santykiaudama su Vakarų Europos kultūros atstovais, Lietuva vartojo lotynų kalbą (Mindaugo užrašai, Gedimino laiškai). Savo plačios tolerancijos laikydamasis, rytinių slavų žemėse Gediminas vartojo jų kalbą. Keli jo paties sūnūs (Narimantas-Hlebas, Jaunutis-Jonas, Karijotas-My kalas, Liubartas-Dimitras) priėmė stačiatikių tikėjimą arba vedė rusų kunigaikštytes. Iš imtos vartoti slavų kalbos išsivystė Lietuvos didžiojo kunigaikščio kanceliarinė rašto kalba, kuri buvo skirtinga nuo maskvinės rusų kalbos.

Pats iki savo gyvenimo galo pasilikęs pagoniu, Gediminas ne tik nė vieno dėl religinių priežasčių nepersekiojo, bet Naugarduke Lietuves stačiatikiams palaikė atskirą arkivyskupiją. Ji apie 1330 žlugo, nes po arkivyskupo Teofilio mirties nebebuvo paskirtas naujas įpėdinis. Lietuvos metropolijos Gediminui nepasisekė išlaikyti dėl priešiško nusistatymo Maskvos žemėse gyvenančio Kijevo metropolito Teognosto. Šio intrygų ir sudarytų kliūčių siūlai vedė į Maskvą.

Tinkamai nesutvarkytas Lietuvos rytinių žemių bažnytinis priklausomumas prie Gedimino įpėdinių sudarė valstybei įvairių rūpesčių. Iš vis labiau silpnėjančio Kijevo metropolijos rezidencijos perkėlimas į Vladimirą prie Kliaz-mos Maskvos žemėse (tai atliko 1300 metropolitas Maksimas) Lietuvos valstybingumui stačiatikių plotuose augino rimtą pavojų. Tik Algirdui vėl pasisekė (1353) šimtui metų laimėti atskirus metropolitus Lietuvai. Tačiau neturėjimas pastovaus ortodoksų metropolito Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės gyventojams, kai religinis priklausomumas politikoje ėmė vaidinti svarbią rolę, kliudė rytinėse žemėse išlaikyti Vilniaus dvaro atstovaujamą valstybingumą (Eigenstaatlichkeit).

Gediminas stiprino Lietuvą, statydamas joje naujų pilių, tapusių administracijos centrais. 16-j o amž. plačioji Lietuvos metraščio redakcija mini įkūrimą išgarsėjusios Trakų pilies, 5 mylios atstu nuo Kernavės, toje girios vietoje, kur Gediminas primedžiojęs daug žvėrienos. Gražia legenda yra apipintas Vilniuje valstybės sostinės  įkūrimas.14)

Sėkmingai medžiodamas kalne (Wjeries ir Vilnelės santakoje), Gediminas nukovęs taurą, o paskui Šventaragio slėnyje (kur vėliau pastatyta katedra) susapnavęs įdomų sapną, kurį tepajėgęs tik vyriausias žynys Lizdeika išaiškinti. Valdovo sapne girdėtas staugimas "geležinio vilko", "lyg jame būtų staugę šimtas vilkų", reiškęs, jog toje vietoje būsiąs pastatytas miestas, kuris pasieksiąs didelio garso.

Geležinio vilko legenda, be abejo, primena Romos vilkę, kai jau lietuviai buvo įsisąmoninę apie savo kilmę iš romėnų. Nuo 19-jo amž. Vilnius įkūrimo legenda taip įaugo į savo praeitį pamilusios tautos sąmonę, jog Vilniaus pradžia be "Taurakalnio" (Pilies kalno) medžioklės ir Gedimino "Geležinio vilko" sapno yra nebeįsivaizduojama.

Istoriškai yra tikra, kad vėliausiai 1322 Gediminas Vilniun jau buvo perkėlęs savo sostinę.15 )Kai rytiniame savo šone Lietuva vis daugiau įgijo žemių, reikėjo ir sostinei parinkti vietą labiau etnografinių lietuvių žemių rytuose.

Gedimino mirties aplinkybės nėra žinomos. Yra tikra tiek, jog ilgai buvo klaidingai aiškinta, kad Gediminas esąs žuvęs per Veliuonos apgulimą 1338, į pečius kryžiuočių pašautas. Jis tada žiemop (XI.1) su Livonija sudarė prekybinę sutartį. Labiau teisus tad yra Naugardo I metraštis, užrašęs žinią, jog Gediminas yra miręs savo mirtimi 1340-41 žiemą.16)

Su Gediminu nuo rytų Europos istorijos arenos beveik drauge nužengė dar trys jo svarbūs amžininkai, to meto Lietuvos santykiams turėję reikšmės. 1340 bevaikis žuvo paskutinis Haličo - Vladimiro kunigaikštis Boleslovas - Jurgis (Mozūrijos Tradenio sūnus). Taigi turėdamas savo dalį Volinijoje, Liubartas, kurio žmona buvo Vladimiro kunigaikštytė, galėjo reikšti pretenzijas ir į kitas Haličo-Vladimiro žemes. Jis buvo vienintelis iš Gedimino sūnų, kuris nebuvo gavęs dalies etnografinėje Lietuvoje.

1342 mirė karingasis Prūsų ordino vyriausias magistras Dietrichas von Altenburg ir žymusis rusų žemių rinkėjas bei varžovas Lietuvai —Maskvos Jonas I Kalita. Šis turėjo visą eilę giminingų bruožų su Gediminu. Abu valdovai savo valstybes stiprino politiškai ir ūkiškai.17 Abu jiedu įkūrė iki šiol patverusias sostines (Vilnių, Kremlių), į jų pamatus įmūrydami amžiną Gedimino sostinės ir Maskvos antagonizmą, išlaikytą ne tik jų dinastijų, bet ir vėlybesnių palikuonių. Ir Gediminas, ir Jonas Kalita savo valdžioje turėjo eilę dalinių kunigaikščių. Tik Lietuvos daliniai kunigaikščiai, ar valdančiosios šeimos nariai, ar išsilaikę smulkūs Rurikaičiai, nebuvo savarankūs valdovai. Jie labiau negu Maskvoje priklausė nuo didžiojo kunigaikščio. Šis galėjo, iškeldamas dalinių kunigaikščių sūnus kitur, nepripažinti jiems tų žemių, kurias valdė jų tėvai. Iš čia suprantama, kodėl sūnums išdalinus valstybę, turėjo išlikti bendroji valstybės vienybė.

Gedimino valstybės išdalinimas savo sūnums buvo įdomus, nes beveik kiekvienas jų turėjo savo specialų uždavinį santykiuose su kaimynais bei Lietuvos priešais. Yra tačiau tiksliai neatsakomas klausimas, kodėl Jaunutis, o ne kuris kitas jo veiklesnis ir gabesnis brolis, buvo pasodintas vyriausiu kunigaikščiu sostinėje. Atrodo, kad jis prasiskynė sau teises į Vilnių, būdamas pirmasis paskutinės Gedimino žmonos sūnus, panašiai, kaip vėliau, būdami paskutinių Algirdo ir Kęstučio žmonų pirmagimiai, tokias teises turėjo Jogaila ir Vytautas.

Per sostinę įgydamas didžiojo kunigaikščio titulą, t.y. vyresniškumą prieš kitus brolius, Jaunutis buvo paskirtas galva visai valdančiajai giminei. Į jam paskirtą palyginti nedidelį žemių dalinį, be Vilniaus, dar priklausė artimos sritys su pilimis: Ašmena, Ukmerge, Breslaųja (Braslaw).

Kiti šeši Gedimino sūnūs taip pat gavo dalis. Istorijoje niekur daugiau nebesutinkamas Manvydas (Manivydas) savo dalį gavo etnografinėje Lietuvoje — Kernavę, o Juodojoje Rusijoje — Slanimą. Negalima apibrėžti tiksliai, koks teko Manvydui politinis uždavinys Gedimino valstybėje, ir iš viso keliamas klausimas, gal tokio Gediminaičio nesą buvę.18). Narimantui, kuris 1348 žuvo Strėvos kautynėse su kryžiuočiais, buvo tekusios Pinsko ir Turovo kunigaikštijos,   t.y.   dabartinė   Polesė   (Pripėties plote). Ir Polocke, po Voinos mirties, nors tas paliko savo įpėdinius, Gediminas pasodino Narimantą. Jam su Karijotu, gavusiu dalį Juodojoje Rusijoje (Naugarduke), teko ir santykiai su totoriais.

Algirdui, pačioje Lietuvoje įgijusiam Kria-vą, o Rusijoje jau nuo seniau valdančiam Vitebską, teko svarbus uždavinys rytuose palaikyti santykius su Maskva ir kitomis rusų kunigaikštijomis. Dar sunkesni uždaviniai atiteko Kęstučiui vakarinėje valstybės dalyje. Jis paveldėjo Trakus ir Gardiną su Podlase (Liet. Brasta).

Nėra aiškių įrodymų, kad Kęstučiui Gediminas būtų atidavęs Žemaičius, kuriuose ir toliau laikėsi smulkūs kunigai. Lietuvos Metraštis Žemaičių neišskaičiuoja tarp Gediminai-čiams paskirtų dalių.19) Žemaičiai ir toliau išlaikė, santykiaudami su didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, savo savarankiškumą.

Kad ir laikydami Žemaičius vyriausioje savo valdžioje, į pačius krašto reikalus Vilniaus šeimininkai nesikišo. Kruvinose kovose su kryžiuočiais naudodamiesi didžiojo kunigaikščio parama, Žemaičių kunigai perdaug nesirūpino jo vyriausia valdžia. Greičiausia Algirdo laikais Žemaičių kunigai palaikė santykius su artimu kaimynu Kęstučiu, kuris dažnai Žemaičiams ištikimai   duodavo   pagalbos   prieš   kryžiuočius.20)

Veikdamas kardu, diplomatija (santykiai su Ryga ir Vladislovu Lokietka) ir apdairiomis vaikų vedybomis, Gediminas išugdė valstybę, kurios stiprybė nesibaigė jo mirtimi. Lietuvos valstybės ateitis ir jos likimas stipriai suaugo su valdančiąja Gedimino šeima.



1    Podlasę vadinant "pagiriu", kartais maišoma su Polesie (Pripėties srityje).
2    Polnoje Sobranije Russkich Letopisej.
3  Paszkiewicz:  The Origin of Russia,  208.
4  Pskovskije letopisi, vyp. 1, 1941, 15-16.
5 PSRL III, 75.
6    Priselkov, M. Fasmer, M.: Otryvki V.N. Beneševiča po istoriji russkoj cerkvi XIV v. (Izvestija Otd. Russk. Jaz. i Slov. 1916, 49-61.
7    LUB II, 333.
8    Pig. Paszkiewicz: Jagiellonowie a Moskva, I, 324-325.
9    Ibid. 315-365.
10    LUB. VI 481.
11 Pig. Paszkiewicz: Jag. a Moskva, 318-7.
12 LUB VI. 140. Pig. Adamus, J.: O tytule panują-cego (KH)  1930, 313-14.
13 Pig. Biržiška. Vol.: Senėjų lietuviškų knygų istorija, I   Chicago, 111. 1953, 39-52.
14  PSRL XVII, 261, 314, 375, 440, 494. Stryjkowski, M. Kronika Polska, Litewska etc. I, lj46, 370-372.
15  Plg. Šapoka, Ad. Vilnius Lietuvos gyvenime. Toronto, Ont. 1954, 8-11. Klimas, P.: Mūsų kovos del Vilniaus, I. Kaunas 1923, 6-7.
16  PSRL III, 81.
17 Pig. Paszkiewicz: Jag. a Moskva, 365.
18  Puzyna, J.: Korjat i Korjatowicze (Ateneum Wi-lenskie) 1930, 427.
19 PSRL XVII, 71.
20 Zajaczkowski, St.: Dzieje Litwy paganskiej, 1930,
43.
LIUEAVSKIJ, M: Obrazovanie osnovnoi gosudarst-vennoi territorij velikorusskoi narodnosti, Moskva 1929.
— PASZKIEWICZ, H.: studjow nad polityką polska, litewska i krzyžacką Boleslawa Jerzego, ostatniego ksi-cia Rusi halicko-wlodzimierskiej (AW, 2) 1924, 31-67-(") Z dziejow Podlasia w XIV wieku (KH, 42) 1928, 229-245.-PRESNIAKOV, A.: Obrazovaniejevelikorusskogo gosudarstva, 1918.—PUZYNA, J.: Korjat i Korjatowicze (AW, 7) 1930, 425-455 (papildymai idb. 11,1936,61-97(.— (") Narymunt Giedyminowicz (Miesięsznik He.aldyczny) 1930.- (") Potomstwo Narymunta Giedyminowicza (idb ) -STADNICKI, K.; Koryat Gedyminowicz i Koryjatowicze 1879, 1-146.- (") Synowie Giedymina, I (Monwid, Narymunt, Jawnuta, Karyat) Lwow 1881: II (Lubart) 1853. ZAJACZKOWSKI, ST.: W sprawie zajęcia Podlasia przez Giedymina (AW, 6) 1929, l-8.-(") Wolyn pod panowan-iem Litwy  (Rocznik Wolynski II)   Rowne 1931,  1-23.

JADVYGA   PAUKŠTIENĖ    Čikagos žiemos šešėliai (Aliejus)