Eilėraščiai |
Parašė Vladas Šlaitas |
VAIZDAI IR NUOTAIKOS Seniai matyti vaizdai nebegrįžta, tačiau sugrįžta jų nuotaikos, nes kiekvienas atskiras vaizdas turi atskirą savo nuotaiką. Ir dabar, kai tavęs nematau, pasiliko tik nuotaika, nes kiekvienas atskiras veidas turi atskirą savo nuotaiką. PO LIETAUS Seno namo langų stiklai yra apsileidėliai. Nė mažiausios lietaus ašaros patys nenusišluosto: Mums vis tiek, ar tos ašaros rieda ar jos nerieda Po ilgų meditacijų vienas lašas po kito lašo nurieda žemėn. Taip atrodo pasenusio daikto senas gyvenimas. MEDŽIAI Kiekvieni metai apsuka medžio širdį prisiminimų ratu. Juo daugiau ratų apsuka medžio širdį, tuo daugiau meilės pavasarių, vasarų ir gražiausių saulėleidžių medžio širdį apsuka prisiminimų ratu. Kiekvienas medis, kurį prisimenu, yra mano gražiausių pavakarių ir svajonių sargybinis. VIKSVOS Ne vienas savo jaunystėje bei savo pajėgumo metuose mėgsta pirkti aukštus batus ir vaizduoti didelį. Tačiau laikas visus mus sumažina ir sulygina. Tiktai paprastos rudenio viksvos, kai lyja ir lyja, be pretenzijų į poeziją rašo eilėraščius. UPELIŪKŠČIO ČIURLENIMAS Upeliūkščio čiurlenimas panašus į mano gyvenimą. O vėliau, kai manęs nebebus, pasiliks tiktai lengvas Ukmergės upeliūkščio graudusis vandens čiurlenimas. ROŽIŲ DRAUGYSTĖJE Paparčio žiedas yra svajonė, bet mano metuose, mano griūvančiam veidui netinka paparčio svajonės Geriau eisiu į rožių sodą ir pasėdėsiu rožių sodo ir rožių krūmų skaisčioj draugystėje. PRISIMINK IR MANE Ne tik bažnytinės apeigos yra paslaptys, bet ir aš pats esu paslaptis, ir kiekvienas mano kūno grakštusis ir lengvas apsisukimas yra paslaptis, ir tiktai po mirties, jei Dievas ras mane vertu prikėlimo iš mirusiųjų, pasirodys kitoj šviesoj mano visas gyvenimas. o, Dangaus Karaliene! Prisimink ir mane savo dieviškos meilės malonėje. |