MARIŲ VĖJUI SKAMBANT Spausdinti
Parašė Aug. Raginis   
KOTRYNA GRIGAITYTĖ: Marių vėjui skambant. Lyrika. Išleido "Darbininkas". Viršelis ir iliustracijos — Pauliaus Jurkaus. Brooklyn, N.Y., įyfcu m. 108 p. spaudė Franciscan Press.

"Marių vėjui skambant" yra šešta Kotrynos Grigaitytės eilių knyga. Su savo lyrika ji pradėjo rydytis 1927 metais Kaune, tada periodinėje spaudoje pasirašinėdama M. Svyriūtės slapyvardžiu. Su laiku ji pasuko ir į beletristiką. Jau vėliau, po karo, svetur buvo išleista jos grožinės prozos knyga "Veidu prie žemės", daugiausia skirta meilės, šeimos ir tremties temoms.

Skaitytojams K. Grigaitytė plačiau pažįstama kaip lyrikė. Pirma jos poezijos knyga buvo išspausdinta 1937 metais Kaune — "Akys pro vėduoklę". Rinkinio pavadinimas iš dalies atliepia autorės eilių pobūdį: jos lyrika tada buvo mergautinė, žvitri, neretai dainuotinė ir tarpais — šelmiška. Jaunatviškas jos nerūpestingumas ir žaismas nuskambėdavo tokiais žodžiais kaip: "Daug turėta mylimųjų / Ir žiedų ant pirštų . . ." Arba: "Na, tai kas, jei žirgelis ir apskainios raudonąsias radastas". Nenuostabu, kad grakšti, laki, dainuotinė ir šilta jos lyrika susilaukė kompozitorių dėmesio, ir kai kurie jos posmai šiandien skamba koncertų salėse.

Antras K. Grigaitytės poezijos rinkinys buvo "Paslaptis", išleistas 1950 metais Vokietijoje. Po to išėjo "Širdis pergamente", "Rudens sapnai" ir "Trapus vakaras". "Rudens sapnai, pasirodę 1963 m., laimėjo dienraščio "Draugo" poezijos premiją. Jau iš knygų vardų matyti poetės nuotaikų keitimasis: įsipina tremtis, rudeninė gaida, rūpestėliai, mirtis, amžinybės mintys. Pastarųjų minčių ypač gausu dabartiniame rinkinyje. Štai ji rašo:
Išėjau pro tuos vartus,
Kurie ir jums paliko atkili.
Laukimo valandos trumpėja
Saulėtekių akimirkom,
O vakarus nusineša naktis . . .
Naktis prisirpusių žvaigždžių kekes
Jums pakelėje išdalins.
Ir vyno mėlyno pripils į delnus.
Ta neatšaukiama naktis —
Visus mus kviečia poilsio
Po darbo vynuogynuos,
Po kruvinojo žemės karnavalo,
(p. 15)

 Citata rodo naujesnį K. Grigaitytės lyrikos vingį, kurio pėdsakų galima užtikti jau "Rudens sapnuose" ir "Trapiam vakare". Nors ji niekur neatsižada savo tradicinių ženklų, jos eilių išraiška čia vietomis yra naujoviškesnė, ne tiek poezijos turinyje, kiek išorinėje sąrangoje: eilėdaroje. Vienoje šios knygos vietoje ji rašo: "Išgaukim naują profilį". Suktelėjimas į laisvesnį posmavimą ir būtų toksai profilis. Bet ji nebėga ir nuo modernių temų. Vieną iš jų randame eilėraštyje "Erdvių langai". K. Grigaitytė čia kalba apie astronautus, kurie mėnulyje atrodė "Balti, tartum sniego žmogyčiai!"

Kas K. Grigaitytės lyriką pažinojo iš jos dainuotinių posmų, paskai-t'ęs "Erdvių langus", galėtų su ja pačia nusistebėti — eilėrašty "Sapnai gyvens":
Kiekvienas vėjo gūsis,
Pilka šaka
Prie kelio paukščiam skųsis —
Ne ta daina
(p. 29)

Marių vėjams ošiant, poetė, saulėtekių akimirkom trumpėjant, savo svajonėje dar grįžta į tėviškės namus ir tėvo laukus, kur
. . . lakštingalų balsais
Kiekvienas karklas suokia,
(p. 51)

Gamtos, tėviškės gimtųjų laukų atsiminimai ir regėjimai gaivina ne vien tik ilgesį, bet ir fantazijos žaismą. Ypač vikriai ir grakščiai, kartais net išdykėliškai, poetė suasmenina tada gamtą, ir čia turime vieną iš jos vaizdingųjų bruožų, kai "malūną suka vėjai skrybėlėti". Arba kitoje vietoje:
Skambiais upėtakio krantais
Perkūnija atjoja.
Upokšniai šuoliu šoktelia
Į virpulingą srovę.
(p. 79)

Tačiau ir į gamtą vis labiau įsiskverbia nuogąstingi tonai:
Giedok, lakštingala, kaulams,
Giedok kraujo dulkėms,
Saulėleidžio plėnims tyliai gęstant.

(P- 11)
 
O jeigu kas "Marių vėjui skambant" knygoje ieškotų žaismingojo Kotrynos Grigaitytės rašto, tarp gerųjų pavyzdžių galėtų atsiskleisti ir "Žemei šylant":
Tuksena kovas į pastogę
Ir šnekasi su uosiu:
Pašlaitės sniegą nusipurtę,
Žibuoklėm apsijuosę.

Ant kraigo vėjas besijuokdams
Pernykštį lizdą plėšo.
Pabudęs sliekas apsidairo
Pro šaknį varnalėšos.

Pakrūmėmis upokšniai bėga
Lenktynių — viens už kito!
Varpelis mažas iš padangės
Į želmenį nukrito.

Ties akmeniu žuvis išnyra
Ir vėl į srovę suka,
Pamačius tokį dangų tyrą —
Be jokio debesiuko.
(p. 76)

Kas įsigeistų ieškoti kliaudų šiame rinkinyje, galėtų ir jų aptikti. Vietomis pasitaiko įmantresnių už-sukimų, arba tokios patetikos kaip — "Ilgesys suskaldė juodą skausmo uolą". Nors ir natūralios, egzistencinio nerimo eilės neturi metafizinės jėgos, — kas nors pasakytų. Bet čia jau būtų stambus reikalavimas, ir tai nėra speciali K. Gri-gaitytės teritorija. Jos stiprybė — moteriškas natūralumas, žaismas, atvirumas, rūpestis ir nuogąstavimas.

Taip kurdama, ji gražiai pratęsia savo šeimos tradiciją: jos dėdė buvo daktaras Vincas Kudirka, anais laikais savo poezija kėlęs tautą, o straipsniu dėstęs skaitytojams, kokios yra "Tiesos eilėms rašyti". Uždainuodama ir naujoviškiau, seserėčia nevisur prisilaikė savo didžiojo dėdės tiesų, rašydama eiles.   
Aug. Raginis