Eilėraščiai Spausdinti
Parašė DANGUOLĖ SADŪNAITĖ   

Antanas Tamošaitis, 1927

*

Kai ugniavabaliai,
jonvabaliai virpa
tamsiam dangaus tvenkiny —

ir naktis nuspalvinta
             jų šviesa:

drįsk pašaukti mane
             vardu!

drįsk pavadinti juos
            žvaigždėmis!

*
Akys kalbėjo apie pradžią . .
(nors buvo ruduo).

Prie grindinio jos prisegė
                  mane —
kaip žolę;
prie žemės, prie grindinio . .

Po saulės laidos,
visai vėjuotai nakčiai,
prie tavo kojų . .

*

Tik šiaip sau medis buvau,
prieš tau ateinant . .
II    II    II
dabar, magnolija:
karavanas žiedų —
katalpa
po tavo langu . .

*

Rudenį,
tu ir aš apstulbinti
belyjančiomis spalvomis
                      nuo medžių . .

Triukšmu,
kai saulė — lyg buldozeris —
vidudienį aria dangų . . .


JEIGU

Jeigu —
kaip duona, kaip druska
negaliu tau būti —

kaip druska, kaip duona
(tavo gyvybę palaikanti)

ir debesį ir žolę suverpsiu . .

galgi,
galgi ateis ramybė?

SNIEGO NAUSĖDIJA

Nausėdija šviežio sniego,
                    laukuose.

Tuščia paletė
medžiams ten save įrašyti . .

Prieš naktį,
kai mėnuo pasirodys mums
tik pagal ankstyvesnį
                susitarimą.

RUDUO

1.
auksas ore,
auksas medžiuose,
auksas vėjuje . .

ir iš kur — prieš žiemą —
atsiras tas Turtuolis,
šį aukso lobį supirkti?

2.
ji, kaip ta kompaso
                  adatėlė,
(širdis)

pavasarį —
ir vasarą ir rudenį,
Šiaurės vis — Tavęs
                     ieško
 

ŽOLĖS PLUNKSNOS

Pavasarį,
žolė prabyla į mus
                     nepaprasta kalba;

jos plunksnos — rasa šviečia . .
II      II      II      II      II
labai arti
rugiagėlėmis užsėto
                       dangaus lauko