Eilėraščiai |
Parašė DANGUOLĖ SADŪNAITĖ |
Antanas Tamošaitis, 1927 * Kai ugniavabaliai, jonvabaliai virpa tamsiam dangaus tvenkiny — ir naktis nuspalvinta jų šviesa: drįsk pašaukti mane vardu! drįsk pavadinti juos žvaigždėmis! * Akys kalbėjo apie pradžią . . (nors buvo ruduo). Prie grindinio jos prisegė mane — kaip žolę; prie žemės, prie grindinio . . Po saulės laidos, visai vėjuotai nakčiai, prie tavo kojų . . * Tik šiaip sau medis buvau, prieš tau ateinant . . II II II dabar, magnolija: karavanas žiedų — katalpa po tavo langu . . * Rudenį, tu ir aš apstulbinti belyjančiomis spalvomis nuo medžių . . Triukšmu, kai saulė — lyg buldozeris — vidudienį aria dangų . . . JEIGU Jeigu — kaip duona, kaip druska negaliu tau būti — kaip druska, kaip duona (tavo gyvybę palaikanti) ir debesį ir žolę suverpsiu . . galgi, galgi ateis ramybė? SNIEGO NAUSĖDIJA Nausėdija šviežio sniego, laukuose. Tuščia paletė medžiams ten save įrašyti . . Prieš naktį, kai mėnuo pasirodys mums tik pagal ankstyvesnį susitarimą. RUDUO 1. auksas ore, auksas medžiuose, auksas vėjuje . . ir iš kur — prieš žiemą — atsiras tas Turtuolis, šį aukso lobį supirkti? 2. ji, kaip ta kompaso adatėlė, (širdis) pavasarį — ir vasarą ir rudenį, Šiaurės vis — Tavęs ieško ŽOLĖS PLUNKSNOS Pavasarį, žolė prabyla į mus nepaprasta kalba; jos plunksnos — rasa šviečia . . II II II II II labai arti rugiagėlėmis užsėto dangaus lauko |