VEIDRODĖLIS Spausdinti
Parašė LIUDAS DOVYDĖNAS   
Visi trys plūduriavom Wallenpaupack ežere.
—    Čia pati giliausia vieta. Jeigu taip va skęstum, gal pataikytum ant Jokūbo Sardoko molinio pečiaus. Tai tenai virvė aplink pečių, o ant virvės padžiauti šlapi autai ir džiovinti grybai. Buvo jisai žmogutis apysmulkis, keliais laukan išlenktais. Sakydavo, pro tarpkojį treigys ožys prasmuktų. Prasimano žmonės. Žmogus gan geras, bet užsispyręs kaip rudas mulas. Pertat jo trobą policija išardė . . .
—    Ne policija, bomų krūvą kompanija surinko prie korthauzės. Kas teisybė, tai ne melas, bomai Sardoką nuo pečiaus nutempę vienmarškinį, o po to policijos galva spyręs batu tiesiai į dugną.

—    Pertat teismas buvo. Policijos galva paklojo septyniolika su puse dolerio. Kad žmogui spyrė! Užtatai, jogei neleista žmogui spirti, kas tu bebūtum.  Čia laisvas kraštas.
—    Ne septyniolika su puse dolerio, bet penkiolika Sardokui sumokėjo, kad žmogui tiesiai į dugną, o du su puse dolerio — tai korto išlaidos. Tu, žinoma, sakysi, kad tai teismo išlaidos. Naujieji atsivežė teismus, išlaidas, o karą vadina automobiliu. Karas, girdi, tai faitas, vaina, o mums karas tai armobilas. Gal dar ką?.. Jau griebia!.. Griebia!
—    Griebia! Per greit traukei.
—    Kokia žuvis! Gal pėdos ilgumo.
—    Kad uodega buvo dar vandeny, nematei...
—    Gal tu nematei uodegos... Ištraukiau per pėdą iš vandens...
—    Pasakyk per kilometrą.

—    Tai tau kilometras, o man mylia. Naujųjų atitempti žodžiai. Pramanyti. Turėjo laiko. Arbatą gerdavo vidudienį, antrą valandą palikdavo ofisus. Gražaus laiko viskam. Atlaidai, girdi, o kas žinojo mano Merkinėje atlaidus? Atpuskai — ir gana.
—    Kad pusbernis Merkinę palikai. Daug tų atlaidų atsivežei?
—    Kiek tik lindo čemodanan...
—    Čemodaną reikėjo Merkinėj palikti. Daikta-dėtis.
—    Kodėl ne lagaminas?
—    Todėl, kad ne lagaminas, todėl, kad ne čemodanas. Daiktadėtis dabar visų priimtas.
—    Prasimanymas, ir... Patylėk, jau juda... jau tačina tavo meškerę.
—    Tačina... patylėkim. Jau... — ir į laivą įkrinta Mykolui Raugiui svarinė lydeka. Mykolas Raugys sujuša, atsargiai, abiem rankom žuvį įleidžia plastikinian maišan. — Įdedu druskos. Žuvis nusiplauna ežero kvapą. Matai, aplink visą ežerą moteliai, restoranai.
—    Bess. Gražus bess! — Tai šio ežero senas žvejys Frankis Šermukšnis vertina žuvį. Pakasy-ninkas, taip jį vadina Mykolas Raugys. Pats Šermukšnis ant stiklinių durų auksu užrašė: The Funeral Director Frank Shermuksnis.
—    Ne bess, o lydeka, — švelniai pataiso Mykolas Raugys, angliakasys. Ir jo tėvo sodybą užliejo vandenys, kai elektros kompanija statė užtvanką. Tūkstančiai akrų pievų ir sodų atsidūrė po vandeniu.
Kurį laiką tylėdami plaukom. Ten, kur ežeras alkūne įsibrauna į klevų, uosių mišką, gera vieta meškeriojimui. Tenai du laivai, nuo ankstyvo ryto inkarus sumerkę, lietsargius iškėlę kaip žydinčias aguonas, ginasi nuo popietės kaitros.
—    Mums jau pravartu paunksmėj atsikvėpti, — Raugys tyliai irkluoja įlankon, kur po žaliais medžiais baltuoja Šermukšnio vila Regina. Šermukšnis pristabdo valtį ir įmeta inkarą.
—    Čia anuose metuose pėdos dydžio perč ištraukiau.
—    Ne Perč, o ešerį.
—    Tau gal ešerys, o man perč. Atsimenu, tada pakasėm Jokūbo Sardoko pačią. Jie jau gyveno Milforde, ba jų žemė ir trobos jau buvo užlietos. Čia apie šitą vietą po mūsų laivu buvo First National banko medinis ofisas. Tik pinigus, stalus ir tokį rainėtą šunį išsivežė. Visą banką nuo slenksčio iki rūfo užpylė vanduo. Kad jeigu mes čia, Dieve neduok, vandenin, tai gal ant banko rūfo...
—    Ir vėl rūfas! Su alum sugėrei stogą?.. — Sumanus Mykolas Raugys suka kalbą prie alaus. Jeigu nuplauktum Šermukšnio vilon, tenai šaldytuvo durys Raugiui pačios atsidarytų. Ten jau stovi trys buteliai alaus, Šermukšnio įtalpinti išplaukiant.
Numanu, Šermukšnis nori nutęsti popietėn; tada trijų butelių užtektų iki vakaro, kol grįšim miestan. Pernai Šermukšnis perlipęs devintą dešimtį, jau seniai skaito centus. Doleris, pakliuvęs į Šermukšnio ranką, tuojau atsiduria The First National banke.
—    Čia ir jūs merkit, perč, taigi — ešeriai gilumoj, o čia gal penkios dešimtys pėdų, jeigu ne daugiau.
—    Didelis kriukis penkios dešimtys pėdų. Jūroje tūkstančiai pėdų, — dėsto kiek susierzinęs Mykolas Raugys. Pabodo jam. Išplaukė be kepurės, jo plikas pakaušis seno korio rausvumo, pačiam viršugalvy pleiskanomis lupasi. Jis jau bodisi meškeriojimu.
—    Kažin, ar jau aprasojo šonai trijų butelių?
—    Pavargusiai klausia Mykolas Raugys. Jis jau nebemerkia meškerės, ir Šermukšnio kalbą aptingo taisyti. Raugys jau turi tris žuvis: du ešerius ir lydeką. Šermukšnis pagavo tik dvi mėlynžu-ves,  taip  bluegill  vadina  Mykolas.
—    Sardokas, ką farma guli ežero dugne, suviliotas sūnaus, išvažiavo Ditrojun, o po gero pusmečio pabrėkšt senis ir numirė. Siūliau seniui Sardokui liktis mūsų mieste. Kožnas matė maine-rių astmos dusinamo Sardoko galą. Buvo sutarę nebrangų grabą, gražias pakasynas. Draugai buvom. Ateidavo, alaus išgerdavom, po mano kiemo klevu pasėdėdavom. Pypkę ne kartą uždegiau. Mat jau ranka ėmė drebėti. Juokais sakau, gal jaunystėj vištas vogei? Nevažiuok, kalbinau kaip gerą draugą gražiai... Neklausė. Sūnus prikalbėjo,
—    patyli, nagu slieką užmauna. — Aišku, visai svetimas po žeme pakišo. Gal koks paliokas ar velšis...
—    Apmovė.
—    Tau, Maik, apmovė... Bodės buvom. Pats žadėjo  pasilikti,   kol  paskutinioji  ateis.
—    Aš ne Maikel, aš Mykolas. Čionai aš gimiau, motina ausį nusukdavo, jeigu ką "žydiškai". Kartą pasakiau daimą. Mama ir klaus: Kur dingo dešimtukas? Dar ir dabar, krautuvėje pasakęs daima, patylomis pataisau... dešimtukas.
—    Patylėk! Jau tačina... jau griebia. Čia tai jau bus bess...
—    Lydeka.
—    Tau lydeka, o man bess.
Bess galbūt atsisakė praryti Šermukšnio slieką.  Suvirpėjęs vanduo vėl nurimo.
—    Buvo, taigi, du Milčiai. Du broliai, o tik vieną pačią prilaikė. Ilgaliežuviams atsakydavo: kam mums viena burna daugiau. Kur dabar čia mes plūduriuojam, apačioj buvo Milčių sodas. Obuolių visokių, dabar tokių nerasi. Kompanija
Milčių sodą išpirko.
—    Geriau — nupirko. Vergus iš vergijos išperka.
—    Jeigu tu, Maikel, taip nori, tegu bus nupirko. Abu Milčiai jau buvo per šešiasdešimt metų. Vyresnysis Adomas ne kartą, būdavo, sakys: Saulė leidžiasi ir kyla, o žmogus kartą nusileidžia, ir papūsk. Tu, Šermukšni, pigesnin įkišk, kam turtą žemėn...
—    Išsikėlė į Nanticoke. Ir ten juos abu ir moterį direktorius Piontek, lenkelis, popierinian karstan...
—    Iš kur tu, Maikel, žinai?
—    Šimtą septynis kartus pasts sakei.
Kaip kuoku trenktas, ŠermukSnis nutyla. Nosį brūkšteli delnu.
Miške tarp uosių ir klevų kažin kas triliuoja birbyne, o gal miško rageliu. Visi įsiklausom pavakario tyloje. Ir lakus, ir graudus nuo miško atitrūkęs triliavimas atrieda ežero paviršium. Kaip paukščio sparnas debesiūkštis, aukštai sustojęs viršum Frankio vilos, kur šaldytuve vėsta trys buteliai alaus. Gal jau rasotais šonais nuo vėsos, kaip mes prakaituojam kaitroje.
Frankis Šermukšnis, pakasyninkas, kaip jį vadina Mykolas Raugys, nelanksčiais pirštais kurį laiką triūsia, pukši slieką pakeldamas. Jis aiškiai sutrikęs, kam Mykolas įsiveržė į jo kalbą apie brolius Milčius. Dabar Šermukšnis patylomis, tvirtas teisybe, atitaiso:
—    Kodėl išsikėlė Nanticoke miestelin? Gi todėl, kad elektros kompanija užpylė farmą. Išsikėlė, reikia suprasti, nors netoli, bet iš mano akių. O ten lenkelis Piontek, oi landus, prisilaižė. Kartas nuo karto bandžiau sutikti Milčių. Pakalbindavau. Atsimenu, Adomui cigarą atidaviau.
—    Kad tu nerūkai!

—    Nerūkai!.. Pasakė! Gedeikai gimė sūnus, sutikau, cigarą pakišo. Ar aš negaliu atiduoti, kam noriu?
—    Dovanotą dovanoji. Gal ir indėnams pypkę dovanojai? — Po nosim sušvokščia Raugys.
Raugys arti šio ežero gimęs, augęs. Dar atsimena dvi indėnų pavardes: Žirgo Karčiai, Vienišas Vilkas.
Paliko indėnai slėnį, užgesinę ugniakurus. Džiovintos stirnienos pavalgę, paskutinį kartą delnais pasisėmė vandens  slėnio upėje.
—    Scott tėvas, senis, kokių dabar nerasi, dar gerai atsiminė indijonus. Žuvis gaudė, žvėris taip pat, o žemę dirbt tingėjo. Tai ir paliko slėnį, pamatę   baltųjų   plūgą,   dalgį.
—    Turėjo palikti, baltųjų jau buvo kaupinai. Tai va už degtinę, tai va už veidrodėlį, gali sakyti, išviliojo...
—    Tau — išviliojo! Jeigu indėnas laukinis parduoda žemę, kad ir už veidrodėlį, kad ir už tavo degtinę, tai tau — išviliojo. Tada žemė buvo pigi. Tau vis tie indėnai. Dar pridėk misterį Kvik. — Šermukšnis nemėgsta kalbų apie indėnus. Tai kažin koks, gal net be Dievo valios pamesti-nai atsiradęs  baltam žmogui kliuvinys.
Apie indėnus Mykolas Raugys girdėtas, gal ir savas pasakas sudėlioja.
—    Indėnė, Paupack giminės vado žmona, įsimetė mylėti baltą ateivį, veidrodėlių pardavėją. Tos indėnės vardas buvo Nemanie, tai jauna žmona, kaip sakiau, Paupack giminės vado Vanago Akis. Kai baltųjų atsirado perviršius Wallen-paupack slėnyje, kur sau tyliai tekėjo plati upė, kažin kas baltųjų nutrenkė Vanago Akį, giminės vadą. Sujudo indėnai! Kaipgi tai! Regi, jau tempia... plūdę trūkčioja.
Šermukšnis paklauso Raugio, traukia meškerę... Žuvis, sidabrine uodega suvizgusi viršum vandens, krinta atgal.
Tyla. Šermukšnis piktu klausiančiu žvilgsniu permeta mudu abu. Mosteli ranka, pritildytu, tižiu balsu:
—    Nutrenkė šūviu vadą!.. Pasakė. Vadas ar kas iš jo giminės užrišo duris ateivio, vardą užmiršau, du vaikai ir motina sudegė. Laukiniai, trobų nestatė, plūgo ranka nepalietė. Indėnai, indėnai!   Numirėlius   degino,   pelenus   paveju...
Mykolas Raugys patyli. Visais pirštais valties pakraščiu košia vandenį. Gal ieško atkirčio Šermukšniui.
—    Pakasynų, teisybė, nekėlė.
—    Pinigų nepažino, neturėjo. Kels, matai, pakasynas.
Mykolas Raugys paspjaudo delną, tuo pačiu delnu pabrauko pakaušį.
—    Kai vadą Vanago Akį nutrenkė, indėnai, Paupack giminės, suprato, kas ir kaip. Naktį ugniakurus užgesinę, palapines užsidėję ant pečių, dar dienai neišaušus, viena šeima po kitos patylomis paliko slėnį. Matė baltieji savo akimis, kaip indėnai bučiavo žemę, ant kurios tiek išvaikščiota. Dar palaukę, kol ugniakurai išblės, ėjo ir nuėjo vakaruosna, miškais ir krūmais prisidengdami. Jau ryte, kai baltieji kaitė puodus, trynė užmiegotas akis, pamatė tik stiebus. Taigi, stiebus, ant jų palapinės vakar stūksojo.
—    Buvai, matei? Pasakos...
—    Mano motinos tėvai pirkę už degtinę iš indėnų lapių kailius. Mano senelis dar buvo gyvas, kai aš su tėvu šito slėnio upėje jau gaudžiau žuvis. Senelis indėnų šeimos vardus atsiminė ir poterius kalbėjo stačias, akimis į vakarus.
—    Kodėl į vakarus? Pagonis buvo tas tavo senelis, todėl į vakarus.
—    Tau visi pagonys, jei neperka popierinio karsto. Mano senelis žinojo indėnų teisybę, o toji teisybė buvo, jogei vakaruose dienos geroji dvasia nueina miegoti. Taip tikėjo indėnai Paupack slėnyje. Su jais senelis gyveno teisingai ir kaip reikiant.
Frank Shermuksni pradeda kalbėti angliškai. Laužyta kalba bando apsakyti, ką jam pasakojo daktaras Haufman. O kas geriau žinojo indijonų istoriją, jeigu ne jis, daktaras Haufman! Tikėjimas indijonų buvo pagoniškas. Garbino jie saulę, garbino visus keturis vėjus, tekantį upės vandenį. Iš ryto pildavosi ant galvos vandenį, murmėdami kažin kokius žodžius. Kokie ten žodžiai? Burtai!  Žali  laukinių  žmonių  burtai.
Raugys ištraukia inkarą. Jo valtis, ir jam knieti irkluoti prie trijų butelių alaus, nuo vėsos rasotais šonais. Saulė pakrypsta vakaruosna. Mūsų šešėliai išsitiesia ant vandens. Kažin kodėl Raugiui   ateina   keturi   žodžiai:
—    Indėnas  buvo  tikras  draugas.
—    Gal kai kam? Providence gyveno toks Ša-moken. Pati buvo tikra indijonė. Vaikai — indi-jonukai. Dažnai jiems pinigų stigdavo. Kai kada aš...
—    Sakyk, tai aš paskolindavau.
—    Gerai, tegul bus paskolindavau, tau, Mai-kel, vis kitaip. Pahelpindavau. Skaitėmės draugai. O kai pati jo numirė, tai ir nuėjo pas velšį Evens. Penkiais doleriais pakasynos pigiau. Bet grabas  buvo  prastesnis.  Apmovė.
—    Bet Evens karstas buvo patogesnis.
—    Patogesnis...  Iš kur tu žinai?
Raugys irkluoja valtį prie Šermukšnio vilos. Šermukšnis įtariai stebi. Saulė dar per du plašta-kus nuo pušų viršūnių, kur bankininko Rosen-bliumo balta vila trimis balkonais žiūri ežero įlankon.
—    Sakau, gal dar kokį užmetimą?.. Gal aš kokią žuvį. Dabar, prieš saulės nusileidimą, žuvys nakčiai sotinasi, — kalba Šermukšnis senais jo jaunystės žodžiais.
—    Moteris laukia. Žadėjo virti kleckienę su spirgais, — Raugys dar sparčiau irkluoja. Netrunka valties nosis įsibesti į geltoną smėlį.
Šermukšnis tylėdamas imasi tris meškeres, vėsią medinę dėžutę su labai gerais sliekais. Sliekus jis labai brangina. Pirkti. Greitai įneša į vilos rūsį pro mažas šonines duris. Grįžęs pa-sišluosto delnus į kelnes odiniu užpakaliu. Gal norėdamas atsisveikinti.
—    Žinoma seniai tavo moteris, gera kuk-
—    Ne kuk, o virėja. — Raugys eina prie savo greitračio-automobilio. Medžių pave
ro užpakalinę-dėtinę. Ten jo šaltpuody leduose tarpduoniai. Sėda ant medinio suolo, tuoj po uosiu,   įsiterpusiu  pušų  būryje.
—    Atsivežei armabilo užpakaly prisidėjęs ir sendvičių, ir kiaušinių? — nustemba ŠermukSnis.
—    Tarpduoniai. Kokį? Su dešra, ar su kiaušiniu?
—    Man tai su kiaušiniu, — nusileidžia Šermukšnis. — Atsiminiau, višta turėjo dėtis. O ten — kiaušinis... Tegu jau bus dėtinė. tegu jau tarp-duonis. Visai Amerikai — tai sendviciai.
Šermukšnis atsidusęs sėdasi ant suolo, atsargiai išvynioja tarpduonį ir teisinasi:
—    Galėtum vidun, ale kad čia geresnis oras. Vėsiau.
Raugys žvilgteri sąmokslininko akimis. Suprask, vidun įėjus, ko gero, tektų kavos išvirti, lėkštes plauk. Elektra šildomas vanduo.
Tylomis valgom Raugio tarpduonius. Obuoliu pastumiam sausus kąsnius. Trys buteliai alaus, rasotais šonais, labai prasiverstų. Laukiam Frankio žodžio. Dvi voverės, atsargiai nučiuožę pušų liemeniu, artėja prie Raugio guminių batų. Jis abi vardais vadina ir duonos kąsneliu kaskart arčiau vilioja, nori pripratinti iš rankos.
Čia Šermukšnis, pagaliuku iškrapštęs dantis, tingiai prabyla:
—    Ar jau sužinojai vilberio vardą? Ar vis dar stumratis?
—    O kuo blogas stumratis? Tikrą vardą sužinojau: karutis. Žodyne radau, juodu ant balto — karutis.
Šermukšnis kurį laiką tyli. Gal nustebęs, gal nudžiugęs:
—    Ir apie Merkinę tik karutis.
—    Tai ko buvo įsikibęs į savo vilberį?
—    Žinojau. Tik tau nesakiau. Čia daug kas nežino, kaip tikrai lietuviškai vadinti vilberį.
—    Indėnai turėjo karutį. Iš storo medžio išpjaudavo ratą ir pasidarydavo tai vienratį, tai dviratį. Kai kurie indėnai mantą dviračiu išsivežė. Senelis tvirtino girdėjęs ankstų rytą miško takais tūtuojančius, dejuojančius tokius ratus. Tai taip jie ir traukė vakaruosna, palikę tėvų, senelių įšildytas pamiškes, upės vandenį.
—    Pagonys.
—    Nemanie, vado žmona, su kūdikiu per pečius perrištoj skaroj, nuėjusi pasakyti sudiev baltajam John Sandwick, kurisai, reikia manyti, buvo skaroj nešamojo tėvas.

—    Buvai?' Prie palapinės gulėjai?
—    Nemanie vyras jau buvo prieš keletą metų baltųjų kulkos pakirstas.
—    Ir ugnyje sudegintas. Sakysi, kėlė žmoniškas pakasynas?
—    Taip indėnai su visais. Tik vadui, Vanago Akiai, sukrovė aukštą laužą. Liepsna viršum pušų kaip raudona skara plakėsi, dūmai aukštai kilo ligi pat mėlyno vasaros dangaus, ligi debesų.
—    Pridėt jog pats Dievas regėjo dūmus ir tas raudonas skaras. Pasakos!
Raugys nusisukęs įsižiūri miško gilumon. Gal ženklas nepakantos, gal ir paniekos pakasy-ninkui. Netiki Šermukšnis nei pasaka, nei dienos šviesa, net nakties tamsa Jam. pakasynin-kui, tik doleris ir negyvėlis. Tik tas ir negyvėlis geras, kuris iškeliaudamas dar palieka žaliųjų.
—    Vindašius mokytojas buvo, o ne kartą man sakė: nieko nėra tikro. Gyvenimu gali tikėti, gali netikėti. Taip ir pasakė. O pasakoj yra visko, tik tu žmogau, galėk suprast. Indėnai prie laužo naktimis pasakas porino, tokias mums nesuprantamas dainas dainavo.
—    Pridėk, jog sviestą mušė muštokėje, armabilu važiavo šapintis. — Šermukšnis suneria rankas ant pakilaus pilvo, atsidūsta. Savimi patenkintas, daug žinantis.
—    Ir vėl "šapintis". Pasipirkti žmonės važiuoja. Krautuvių tada kur ne kur tebuvo, tai vienas baltųjų pardavinėjo veidrodėlius, toks John Sandwick, ką dabar vadinam selsmanu. Tai jį, veidrodėlių pardavėją, įsimylėjo Nemanie, dar tada, kai jos vyras buvo gyvas, kai dar nebuvo baltųjų kulkos nutrenktas.
—    Tai vis nutrenktas, vis baltųjų! O kad indijonai sudegino Kvik namą su jo motera, tai tave, Raugy, kaip arklį gali įvesti upėn, bet nepriversi vandenį gerti. Ne pasaka, o aš pasakysiu, ką man kalbėjo devynių dešimtų metų Simonas Baleika. Ar ne jam indijonai per visą galvą, nuo vienos ausies iki antros, išvarė taką trijų pirštų platumo?
—    Žinau tą istoriją. Matvieka, jo kaimynas iš tėvynės, pasakojo apie tą taką. Prasimanymas!
—    Kaip tai prasimanymas! Aš jį geran gra-ban... Kaip tu sakai, geran karstan įdėjau. Plaukus apkirpau. Mačiau pats.
—    Palionio saliūne už atlapų susikibo ir tvojo kažin kuris ten. Tik po kelių dienų atsirado Baleikai indėnai. Trenkta galva, ko norėti.
—    Nieko netrenkta! Pažinau, bodės, kaip tu sakai, draugai buvom. Mirdamas mane pasišaukė ir pasakė: "Kaip seną draugą geran graban. Boba atsiteis". Atsiteisė per keletą metų. Žodžio nepasakysi. Viršugalvyje buvo pailga žymė, piršto ilgumo. Siaura tai siaura. Kas teisybė, tai ne melas.
—    Kiek čia seniai buvo takas nuo ausies ligi ausies, vėliau dviejų pirštų platumo, o jau dabar — piršto ilgumo, siaura tai siaura. — Raugys širsta, paspjaudo delną ir besilupantį pakaušį niršiai brauko. Jis seniai pažįsta Šermukšnio panieką indėnams. Įširdęs vėl pradeda pasaką apie veidrodėlį, daugel kartų Šermukšnio girdėtą.
—    Tas Sandvvick dovanojo Nemanie, genties vado pačiai veidrodėlį. Ir va moteris visur ta pati — Rojaus Ieva. Ji žiūri, būdavo, veidrodėlin ir veidą kraipo. Ir kaip ji pagražėjo: apsikuopė, plaukus šukavo ir du kartus prausėsi veidą. Vis per veidrodėlį.
—    Nemanie panosin kišai veidrodėlį? Raugys niršta, atsakyti neverta.
—    Kai išėjo, artimi ir tolimi ugniakurai išblėso, Nemanie liko viena. Ji gal manė — Sand-wick priglaus ją. Ir va, šitaip gyvenimui einant, Nemanie miško tankumyne kūdikį susigavo. Keletą dienų Nemanie nesirodė. Pasislėpusi miške, kūdikį krūtimi penėjo, pati dievai žino kokį kąsnį.
—    Tai kur tavo tarpduoniai? Panėšėti galėjai miško indijonei, — guviai atsiklausia Šermukšnis.
Tai porai minučių sustabdo Raugį. Pabrauko pakaušį — širsta trukdomas. Neišsiduoda. Ir vėl pradeda dar garsiau, tarsi ten buvęs, tarsi gir-sėjęs:
—    Atsinešė Nemanie prie Paupack slėnio upelio ir ankstų rytą, saulei tekant naujagimį apiplovė. Ir vardą norėjo duoti Vanago Akies. Atsigodo moteris, gal taip neišeina? Kartą ji prisitaikė, kad žmonės nematytų, sutikti John Sand-vvick miške, kelio vingyje. Tai ji ir sako John Sandvvick: "Kokį vardą šitam?" Nustebo, žinoma, John Sandwick ir tik iš viršaus pažvelgė į gniu-žulį skaroje...
—    Indijonas. Kas daugiau? Nelegalus. Raugys patyli. Jis pažvelgia pro pušų šakas
į dangų, įtraukia galvą į pečius, tarsi vengdamas smūgio. Gal tramdo save. Kalba toliau, sakytum, tam vakaro dangui, saulėlydžio ugnim nutviekstam. Gal negrįžtamai vakarų pusėn nuėjusiems, bet ne Šermukšniui.
"Ar tai čia... mano bus prisidėta?" klausia John Sandvvick. Ir atsakė indėnė Nemanie: "Ir tavo čia, ir mano čia, ir nieko daugiau".
—    Reikia pridurti, indėnė Nemanie pirmoji Paupack slėnyje prakalbo anglišku žodžiu. Ir ji, Nemanie, prašo John Sandvvick atsisėsti po lazdynu. Kam sėsti, taria sau John Sandvvick, nes kalba bus trumpa. Čia Nemanie ėmė ir pasakė: "Aš sunkiai atrenku anglišką žodį, o tu mūsų giminės žodžio nesupranti. Ką mums daryti?" Tada sako John Sandvvick: "Nemanie, kalbėk trumpai. Aš nenoriu, kad mane pamatytų mūsų žmonės. Jie nepirks mano veidrodėlių ir molinių puodų, jeigu jie pamatys mane su tavim po lazdynų krūmu".
—    Tai tu, Maikel, turbūt ten buvai...
—    Mykolas! Maikelį pasilik popieriniam grabui.
Abu užkaista. Netrukus gali pasipilti kibirkštys.
Tuo tarpu voverė prie Raugio kojų atsitūpia ir pirmutinėm kojytėm šluosto savo ūsus. Žiūrėdami į voverę, atlyžta ir Frankis, ir Mykolas.
—    Ar atsisėdo John Sandvvick po lazdynu?
—    John Sandvvick, kaip dera vyrui, atsisėdo po lazdynu ir buvo kantrus išklausyti. Nemanie gražiai atrinko angliškus žodžius ir apsakė kaip reikiant. Apsakė, jogei ji tikėjosi liksianti su John, nors ji kitos giminės, kito kraujo. Ir jinai bandytų gyventi mediniuose namuos, kurie stovi ant akmenų ir pro raudonas plytas dūmai draikosi padangėn.
—    Gali sakyti, Maikel, indijonė ėmė ir apsiverkė.
—    Ne Maikel, Mykolas! Indėnės verkiančios niekas nematė. Nemanie ir sako: "John, aš galiu mediniuose namuose nesirodyti. Aš moku pinti pintines, lapės, stirnos kailį galiu išdirbti minkštesnį už kūdikio lūpas. Aš noriu, kad mano kraujas ir tavo kraujas užaugtų toks, kaip tu. Kad jis važiuotų dviejų arklių vežime, sriubą valgytų žvilgančiu šaukštu ir matytų save veidrody". Nemanie atklojo skaros kampą ir akimis rodė kūdikį. "Ar jis ne tavo akis, ar jis ne tavo plaukas auksinis? Ar jo ranka nemokės paimti veidrodėlio?" Ir čia indėnė Nemanie iš po krūtų
išėmė veidrodėlį, tą patį veidrodėlį, dovanotą
John Sandvvick.
—    Didelis daiktas veidrodėlis. Aš pasakysiu apie tris veidrodžius, ir ne kokia pasaka, o tikras faktas. Ne pasaka, ne!
—    Tavo ne pasaka, o mano — pasakos. Žino žmonės, matė žmonės. Aš tuojau baigsiu misteri Šermukšni.
—    Žinau! Virvė be galo, be pradžios, vis tie indijonai. O čia imk ir paklausyk: aš pats Ži-kotai, Paliūnui Malkeliui, Kaspočiui įtaisiau tris veidrodžius, visiems po vieną, kai juos priėmė prieglaudon. Aš pats per politikierių MacNamarą įtaisiau. Kaip du ir du keturi — įtaisiau!
—    Ir visi trys tave apgavo?
—    Aš, Maikel, nesakau, kad apgavo. Ar taip daro geri bodės, kaip tu sakai, draugai?
—    Teisingai. Visi trys per tavo malonę gavo po veidrodį. Barzdas skutosi, laiko turėdami matė. kaip vagojasi apie nosį raukšlės. Kaip neapgavo! Žikotą sūnus atidavė Evens. Karstas pigesnis. Kaspočių pats nuvežei Filadelfijon, ligoninėn. Ėmė ir numirė. Pasirodė, kad iš anksto buvo savo kūną užrašęs universitetui.
—    Iš kur tu, Mykolai, taip viską žinai?
—    Šimtus kartų pats pasakojai. Ar nesakei, kad prieš mirtį Paliūnas Maikelis atnešė veidrodį. Ir kaip atsidėkojo?
—    Ne tau žinot!
—    O pasakė: "Atsibodo man žiūrėt į savo nuosavą snukį!"
—    O tu nežinai: "Nenoriu matyt, koks prastas nueisiu į dangų", pasakė Paliūnas, — atkerta Šermukšnis.
—    O kas jį užkasė? Užstoja trumpa tyla.
—    Kas teisybė, tai ne melas, Piontek pagrobė. Lenkpalaikis!
—    Ar leisi man baigti, Frank?
—    Kad galo nėra. Indijonė, indijonai! — Frank Šermukšnis atsistojęs nusispjauna į sąš-šlavų statinę. Jis švariai laiko savo vilą Reginą, kaimynų šunis vaiko, ateinančius po medžiais teršti. Atsisėda. Suneria rankas ant pilvo. Tyli. Vadinasi, Raugys gali tarškėti.
—    John Sandwick buvo grynas baltasis, tai kaip jam su indėne? Tada dar gyveno Adam Quick, kuris ankstyvoj aušroj po indėną ar indėnę nušaudavo. Po to visą dieną buvo ramus ir arė savo lauką.
—    Kodėl jis, Kvik, indijonus kasdien? Kodėl rytą Kvik? Kitą rytą vėl taip?
—    Ne Kvik, o Quick. Misteri Šermukšni, nemoki išgarsuoti, kaip tu sakai, spelyti. Reikia garsuoti Q-u-i-c-k, o ne K-v-i-k.
—    Nu, nu, garsuok toliau.
—    Tu esi atvykėlis, todėl tamsta to nežinai.
—    Nuo kada aš tamsta, nuo kada aš nieko nežinau? — širsta Frank Šermukšnis.
—    Ne apie tai kalbėsim, o kalbėsim, kaip John Sandvvick po žodį dėstė indėnei Nemanie. Jis sako, už Paupack ažero miške vyras ir pati vienu du gyvena palapinėje. Tai aš tau pas tuos senius nakčia nunešiu kvietinės duonos ir stirnos mėsos.
—    O tas tavo John Sandwick nepasisakė turįs savo žmoną? Ir kiek ten vaikų?
—    IS kur tu. Šermukšni, žinai apie Sandwick seimą?
—    Tu pats Šimtą kartų pasakojai.
Raugys nesiginčijo. Taip, jis pats pasakojo.
Atsimena. Patyli. Sunkiai peša orą angliakasio plaučiais.
—    Tada Nemanie sako: "Aš negaliu skirtis su tavo ir mano krauju. Tamsią naktį manęs nesodins prie ugniakuro, aš ne giminė savo giminei. Aš išdaviau savo giminę". Tada John Sandwick atsake: "Aš gyvenu ne Paupack slėnyje. Kitur mano giminė. Ta mano giminė tavęs, Nemanie, nesodins prie stalo, tau šaukšto nepaduos. Tada ir tu, ir aš būsim nelaimingi. Tu viena su tuo, kuris po lazdynu guli skaroje, gal ir nebūsi visai laiminga. Bet aš to nežinosiu. Ar nebus mums taip geriam?'"

—    O kaip kitaip tas John Sandwick turėjo kalbėti? Su indijonka baltam žmogui gal ir ne taip jau blogai tamsoje. Nors jau tada indijonai žudė baltuosius.
—    Kad pirmiau pradėjo baltieji, tai ta, Pranai, užmiršti?
—    Ką tu su laukiniais? Netikėliai! Į vieną Dievą visagalį netikėjo. Apie ugniakurą sėdėjo ir pypkes čiulpė. Burtais gydėsi. Numirėlius degino. Tau tik tas veidrodėlis. Kodėl tu nenori klausyti, kaip aš įtaisiau tris veidrodžius visiems trims: Žikotai, Paliūnui Maikeliui ir Kaspočiui, vardo nebeatsimenu. O kaip man atsilygino?
—    Palauk su savo trim veidrodžiais. Tu pasakyk dabar, ar gera darė Quick kasdien taip ir taip?
—    Indijonai jo pačią ir dukrelę, gal devynių metų, uogaujant nedorėliškai išniekino ir užmušė. Ir iki šios dienos žmoniškai negalėjo fiuneral padaryti. Nerado.
—    Taigi kad nerado. O kai nerado, tai — indėnai... Ar girdėjo kas, ar matė kas? Jeigu miške prapuolė, tai ką kaltins? Indėnus.
—    Meška, vilkai suėdė. Ir kaulus nučiulpę sudorojo.
—    Sako, jog vergų pirkliai pagrobė.
—    Nukalbėjai į palaukius. Baltą moterį, jos dukterį vergijai pagrobs. Sapnuoji!
—    Tu niekad nesapnuoji, bijodamas ir sapne centą išleisti.
—    Pirmiau reikia turėt, kad galėtum išleist.
—    Aš neturiu — negaliu išleist, tu turi — dar labiau negali išleist.
—    Patylėtum! Skaitei mano?
—    Bankai skaito. Pats jau nežinai kiek?
Ir taip užverda dažnai girdimas ginčas. Tai gal net ne ginčas. Taip jie jau daug metų. Praradę artimuosius, netekę, su kuo kalbėtis, kam ir apie ką. Taip jie dar gal gyvena, kraują išjudina, susipyksta vakare, vildamiesi rytoj vėl susipykti. Ir vėl susitaikyti. Ir taip be galo.
Po ilgesnės tylos Raugys vėl kalba:
— Palauk, Franki, aš baigsiu, gal svečias to nežino. Liko Nemanie tarp baltųjų ir vaikas prie krūtinės skaroje. Prašosi darbo, siūlosi verpti, siūlosi stirnų, lapių kailius išdirbti švelniau nei kūdikio lūpos. Bet kas priims indėnę su tokiu nešuliu? Nemanie nežinia kur nakvoja, gal pakrūmėse, gal miške. Kur ji daugiau dėsis su savo kūdikiu. Kai visa Paupack giminė jau buvo palikusi ugniakurus ir dingusi miškuos vakarų pusėje.
Kartą vakare Nemanie surado John Sandvvick namus, namus ant akmenų statytus, kur rūko dūmai iš raudonų plytų kamino.
John Sandvvick pasitiko Nemanie tarp durų ir sako: "Aš tave, Nemanie, palydėsiu iki ežero alkūnės, ten tu apsakysi, kodėl susiradai mane".
Ir taip jie kurį laiką ėjo tylėdami, kol pasiekė lapuočių mišką. "Tai sakyk, Nemanie, kur tu mane vedi?" Tai jam dabar atsakė Nemanie: "Tu taip norėjai, kad mūsų niekas nematytų". Tada ji pasilenkia prie sūnaus ir sako: "John pasišluostyk lūpas ir pabučiuok šitą baltą vyrą". Sandvvick suglumo. Ar pasilenkti prie vaiko, ar ne? Bet pasilenkė, idant Nemanie vaikas paliestų lūpomis jo veidą.
"Tu vaike, greičiau užauk, tada sužinosi, ką tu pabučiavai atsisveikindamas. Tai tu, Nemanie, išeini? Aš neklausiu, kur tu išeini. Tegu tau mano ir tavo Dievas padeda". Tada Nemanie vėl kalba: "Aš tau grąžinu veidrodėlį. Priimk, John". Čia vėl suglumo John Sandvvick: "Tai tu gali imtis šį veidrodėlį su savim. Aš dovanoju".
"Dar kartą dovanoji, John?" "Tau geriau tinka veidrodėlis". "Aš nebenoriu savęs matyt... aš raukšlių pilna, mano akys nebe tokios skaidrios. Aš išeinu..."
—    Ir John Sandvvick iš indijonės atsiėmė veidrodėlį? Kaip man Kaspočius... vardo nebeatsimenu.
—    Iš kur tu žinai, kad John Sandvvick priėmė veidrodėlį?
—    Šimtą ir vieną kartą pasakojai. Priėmiau ir aš. Kaspočius ir sakė: "Abu draugai mane paliko. Negaliu žiūrėti. Imk!" Priėmiau. Kaspočius, bala žino, ėjo ir nuėjo. Jam jau ir grabą buvau... kaip sakai, karstą. Tai matai, kokie draugai...
—    Rozenbliumo viloje jau žiburys. Tai važiuosim.
Važiuojant namo. Mykolas Raugys be kartėlio, gal kiek nusivylęs:
—    Nežinau, kelintą kartą butelių šonai rasoja.
Pasukam nuo ežero pušų miškan. Kelias vin-giuojasi, siauri tiltai. Pristabdęs savo greitkarį-automobilį, kažin kam pasako:
—    Gal kada ir išgersim...