PETRONĖLĖS ORINTAITĖS ROMANAI Spausdinti
Parašė VINCAS NATKEVIČIUS   

Petronelė Orintaitė - Janutienė

AUTORĖS 75 METŲ SUKAKTIES PROGA

Nedaug bepaliko gyvųjų tarpe tų lietuvių rašytojų, kurie į mūsų raštiją įėjo dar nepriklausomos Lietuvos metais. Lietuvoje bene tik 5 (J. Grušas, J. Paukštelis, St. Aglickis, Br. Bui-vydaitė, A. Miškinis). Emigracijoje taip pat apie tiek pat (B. Brazdžionis, A. Vaičiulaitis, V. Ramonas, St. Santvaras, L. Dovydėnas). Šitai vyriausiajai rašytojų kartai, gimusiai tarp 1900-1910, priklauso ir Petronėlė Orintaitė (Janutienė), sulaukusi 75. Autorė užgriebė savo kūryba ne tik beletristiką, bet ir lyriką, eiliuotą epą, vaikų literatūrą (Balės Vaivorytės slapyvardžiu). Ji, tiesa, netviska šios kartos rašytojų pirmutinėse eilėse, bet ji nėra nė jų paskutinėse. Ypač savo romanais, kurių išleido 3, rašytoja užsipelno dėmesio: tai "Paslėpta žaizda" (1934), "Daubiškės inteligentai" (1937), — abu pakartotinai išleisti ir emigracijoj, — ir "Erelių kuorai" (1976). Jų geriausi bene bus pirmasis ir paskutinis. Apie "Paslėptą žaizdą", kaip liudija M. Mykolaitytė-Slavėnienė,1 Putinas net pasakęs, jog šis romanas beveik prilygstąs Fr. Mauriaco "Gyvačių lizdui".

Mano metodas nagrinėti autorės romanams bus kai kur kiek neįprastas, nes vietomis bandysiu pažvelgti į romanų mintis, idėjas ir problemas, ypač meilės, ryšium su kai kurių gyvenamojo laiko filosofų įžvalgomis. Tuo galės paaiškėti, kiek rašytoja yra gyvenamojo laiko "kūdikis" ir kiek giliai ji įžvelgia į šio laiko keliamas problemas ir duodamus į jas atsakymus. Tie filosofai, kurių mintimis bus pasinaudota, yra: M. Scheleris (1874-1928), K. Jaspersas (1883-1969) ir M. Heideggeris (1889-1976).

1. Iliuzinė meilė ir resentimentas "Paslėptoje žaizdoje" Veikalo fabula gerokai paprasta. Kaune vienoje raštinėje eiline tarnautoja dirbanti naivi idealiste Domicėlė (Celė) Ravinskaitė išteka už užsidariusio, paniurusio valdininkėlio Jurgio Šerkšnos. Ji atstumia ją įsimylėjusį lengvabūdžiu besirodantį studentą Silvą Šimutį, nes Šerkšna savo paslaptingumu šiai jaunai mergaitei atrodo tiesiog idealas, giliausios sielos ir galingiausių jausmų vyras. Ji manosi pamilus Šerkšną ir ryžtas ištekėjusi atkasti jo švelniuosius būdo bruožus, nes jame pastebi ir širdingumo. Jis apsaugosiąs ją nuo gyvenimo klaidų, o ji, motiniškai juo besirūpindama, savo menką buitį paversianti rojumi, bendra laimė padėsianti iškęsti pasitaikančias nelaimes ir vargus. Jurgis ima Celę į žmonas dėl jos skaistumo, dėl jos jaunatvės džiaugsmo, dėl jos naivumo. Jis jaučia, kad ji galės vedybiniame gyvenime jam būti neišsenkamas turtas. Taigi jo vedybas nulemia nauda, apskaičiavimas. Netrukus šitokiais pagrindais sukurtoje šeimoje įvyksta konfliktų. Pirmasis didesnis jų iškyla per Celės vardines. Jurgis baisiausiai įdūks-ta, kai ji išgeria per jas su vienu svečiu "bruder-schaftą". Celė Jurgį tuojau atsiprašo, bet jis vis tiek jai negaili bjauriausių žodžių, kaltindamas viešai parodyta neištikimybe. Ji nepajėgia baisaus kaltinimo suprasti, nes jos širdis yra nekalta ir ištikima. Ji teisina jį tuo, kad jis, būdamas apimtas iš meilės kylančio baisaus pavydo, pasidaręs aklas. Tik ketvirtaisiais vedybinio gyvenimo metais Celė įžvelgia, kad Jurgio meilei trūksta dvasinio pagrindo, kad jo meilė jai paremta vien gašla. Todėl ji mato dabar gyvenimo prasmę turėti kūdikį. Priešindamasi vyro valiai, ji nesiima apsaugos priemonių, ir jos įsčiose užsimezga gyvybė. Tik trečiame mėnesyje būdama, Celė išdrįsta vyrui užsiminti — gal reikėtų turėti vaiką. Tas stoja piestu. Vaikai yra mėšlas: jie užaugę labai dažnai nežiūri tėvų, kurių gyvenimas, vaikus auginant, esąs baigtas. Kai gydytojas patvirtina, jog Celė yra nėščia, Jurgis ją verčia tuojau daryti abortą. Ji maldauja vyrą, kad sutiktų nežudyti kūdikio. Tas nė manyte nemano jai nusileisti. Suranda gydytoją, kuris sutinka tuojau pašalinti kūdikį. Ji verkia kruvinomis ašaromis, bet vergiškas vyrui paklusnumas, išsikerojęs per ketvertą santuokinio gyvenimo metų, ją verčia vykdyti vyro valią. Po aborto ji ima šlykštėtis Jurgiu, bet jo nemeta, nes be jo manosi gyvenime neišsilaikysianti. Dabar Celei yra aišku, kad niekada jos vyras nebebus jai artimas ir savas ir kad jau niekas jų daugiau nesuriš į viena. — Šerkšnai nusiperka Žaliajame Kalne sklypelį su nameliu, daugiausia iš jos santaupų. Užrašo namelį su sklypu vien vyrui, nes užrašymas per pusę būtų nepasitikėjimo vyrui išraiška. Namo pirkimas Celėje atsivėrusią žaizdą lyg nuslepia, lyg apgydo, nes rūpinimasis namu nedaug palieka laiko į ją gilintis. Ji net ima iš gyvenimo vėl ko nors tikėtis, mano dar galėsianti ir jam ką nors duoti: jaunystės idealizmo dar yra joje likę. — Permaina įkyrioje Celės gyvenimo kasdienybėje yra draugės pakvietimas į Biržus. Jai net gaila palikti vyrą: nebematys jo paslaptingo veido, negirdės jo įsakymų. Dviejų savaičių atostogos išeina jos psichinei sveikatai į gera. Tačiau po jų ji randa vyrą dar labiau paniurusį, su ja visiškai nesiskaitantį. Netrukus Celė pajunta kažkokį nerimą dėl santykių su vyru. Ji įtaria, kad kažkas jos vyre pasikeitė, junta, kad vyrui ji lyg nebūtinai reikalinga. Tuo trūksta paskutinis šeimos ryšys. Kai jis kartą, apie dvyliktą nakties parėjęs namo, tepasiteisina lošęs biliardą, ji pradeda, įsikniaubusi į pagalves, graudžiausiai verkti. Jis į tai nereaguoja, nors sąžinė šiek tiek ir prikaišioja. Celė klausia save, ar jis turi kitą moterį. Pamažu pradeda tuo tikėti, nes jis vis grįžta vėlai. Pajunta, kad daugiau nebegalės būti Jurgio žmona, bet ji delsia per visą žiemą iki Velykų. Per Velykas Jurgis pasako, kad skirsis, ji turinti išsikraustyti, nes ateis kita. Juk namai tik jam priklausą... Celė nesitikėjo tokios atviros niekšybės. Ji ryžtasi daugiau nevergauti. Iš savo namų neisianti, taip lengvai Šerkšna jos neišvarysiąs. Su skambančiais velykinio prisikėlimo varpais ir ji pati ryžtasi prisikelti.

Rašytoja šios fabulos veikalą pavadino romanu, kaip šių eilučių autoriui viename laiške pasisako, tik leidėjams to norint, jų geresniam bizniui. Ji pati būtų linkusi elgtis kaip Pietaris, kuris, dar 19 a. gale sukūręs mūsų pirmąjį romaną, jį pavadino lietuviškai — apysaka. Po jo kiti autoriai beveik kiekvieną didesnį beletristinį kūrinį dažniausiai vadindavo romanu, jei jis tik turėdavo kelis veikėjus, gilesnes charakteristikas ir perduodavo aprašomojo laikotarpio išsamesnį vaizdą. Jei šitokios rūšies veikalas kiek mažesnės apimties, ypač jei vaizduojamo laikotarpio vaizdas išeina kiek blankesnis, tai jau apysaka. Man atrodo, kad šitoks skirtumas tarp romano ir apysakos pas mus ypač įsigalėjo, kai J. Ambrazevičius jį pabrėžė savo "Literatūros teorijoje", pirmą kartą išleistoje 1930. Pagal Ambrazevičių "Paslėptą žaizdą" reikėtų vadinti apysaka, nes išsamaus epochos vaizdo veikalas neduoda. Kitaip, pavyzdžiui, yra su J. Grušo "Karjeristais", išleistais metais vėliau už "Paslėptą žaizdą": šis veikalas gana gerai atskleidžia Kauno ponų gyvenimą tarp 1924-1934. Autorės veikalas vaizduojamojo laikotarpio visumos (maždaug tarp 1930-1934) nė iš tolo nemano perduoti. Ji teduoda mažą iškarpą Kauno miestiečių gyvenimo, kaip jis susiklostė dviejų jaunų žmonių šeimoje. Ne epochos išsamesnis vaizdas rūpi autorei, o vien ideali, iliuzijomis pagrįsta jaunos mergaitės meilė vyriškiui, kuris ją egoistiškai ir brutaliai išnaudoja, sukurdamas su ja šeimą. Tai tik vadinamoji psichologinė apysaka. Vokiečių literatūros teoretikas W. Kayser vis dėlto yra linkęs ir šitokį beletristinį veikalą, neduodantį epochos vaizdo, laikyti romanu. Jis skiria trejopą romaną: įvykio (jam būdinga meilės istorija, suprasta kaip pagrindinis įvykis veikėjų gyvenime), veikėjo (dominuoja vienas veikėjas) ir erdvės (labiausiai atitiktų epochą charakterizuojantį romaną.2 Pagal tai Orintaitės veikalas įsirikiuotų į antrąjį romano tipą, nors jis turi ir pirmajam tipui charakteringų bruožų.

Pagrindinės veikėjos Celės Ravinskaitės-Šerkšnienės pergyvenimų centre yra jos meilė Jurgiui Šerkšnai. Autorė pabrėžia, kad šią meilę Celėje sukėlė ne tiek Jurgio išvaizda, kiek jo paslaptingas, vyriškai kietas būdas, pastatomas prieš studento Silvos lengvabūdiškumą. Vadinas, ši meilė yra idealinės kilmės: pamilstamą aukštesnė vertybė, ne vien žemesnės vitalinės vertybės, kuriomis Jurgis irgi pasižymi. — M. Sche-leris, apie meilę parašęs turbūt giliausio, kas šioje srityje yra iš viso parašyta, meilės pagrin-dan deda vertybinį pergyvenimą,3 ir šita prasme autorės pažiūra į meilę yra ta pati kaip filosofo. Toji mylima vertybė meilės vyksme (Schele-riui meilė yra aktas) yra tarsi užuomazga, pumpuras, kuris pražysta žiedu. Vertybė visada turi būti, ji yra "realusis" meilės pagrindas, be kurio nėra tikrosios meilės. Be jos — meilė tik iliuzija. Kitais žodžiais, meilės vyksmu atsiskleidžia mylimajame glūdinti vertybė, ji sužiba savo tobuliausiu pavidalu. Šita prasme Scheleris kalba apie meilės aktą kaip vertybių kūrėją, nors jam paradoksaliai visos vertybės jau iš anksto yra duotos, net egzistuojanti amžina vertybių tvarka. Vertybių sušvitimas meilės akte tobuliausia forma jų duotumo paradoksą lyg ir panaikina. Tikra vertybė yra nuolatiniame judėjime, nuolatiniame kilime į aukštesnį laipsnį, taigi meilės akte šitas "kilimas" ir yra tikra prasme meilė. — Jei šią meilės sampratą taikome pagrindinei "Paslėptos žaizdos" veikėjai, nesunkiai pastebime, jog vertybė, kuri turėjo sukelti jos meilę Jurgiui, neegzistuoja. Ji yra iliuzija. Šerkšna pasižymi ne kokiu paslaptingu vyrišku orumu, o žiauriu charakterio kietumu, iš viso moteriai panieka, kuri, atrodo, ir yra jo paslaptis. Galimas dalykas, į jo sielą yra įsiėdus neapykanta dvasinei meilei, tegalint mylėti tik vitaliai, dargi net blogiau, — tepajėgiant meilę sukelti vien naudos — pačioms žemiausioms — vertybėms. Autorė juk brėžte pabrėžia, kad Celė, paveikta vyresnės sesers Pranės ir motinos, kurios aiškiai labiau vertino Jurgį nei studentą Silvą, savo vaizduotėje "ėmė kurti savotišką paveikslą šio naujo žmogaus, kuris staiga jai ėmė atrodyti rimto vyro idealu". Jurgio būde ir prigimtyje esąs kietumas, atsargumas, apskaičiavimas mergaitės fantazijos išugdomas vyriškumo idealu. Ji ieškote ieško vyriškumo ir veržte veržiasi į jį, todėl lengvai apsigauna. Meilė, kaip mano Scheleris, ir yra nuostabi ta prasme, kad ji "idealizuoja", kuria aukštesnę vertybę, tačiau ši aukštesnė vertybė turi būti užmegzta, ji turi būti jau iš anksto duota. Aukštesnės vertybės negali mylintysis sugalvoti, sufantazuoti ir tuo pasiduoti apgavystei, iliuzijai. Celė kaip tik vyriškumo idealu palaiko iliuziją.

Sakiau, jog Jurgis Šerkšna tegali prisirišti ir pamilti vien vitalines ar naudos vertybes. Scheleris šitokį žmogų, kuris nepajėgia siekti aukštesnės vertybės, vadina resentimento žmogumi. Resentimento, kuris, filosofo manymu, glūdi moderniojo gyvenimo pažiūrų pagrinde, esmę sudaro pavydas, neapykanta, panieka aukštesnei vertybei, kadangi ją sunku pasiekti. Resentimen-tas yra taikliai išreikštas žinomoje pasakėčioje apie lapę ir vynuoges: lapė, nepajėgusi pasiekti vynuogių, paskelbė, kad jos rūgščios, todėl nė neverta jų siekti... Ji apžmeižė vertybę. — Autorė Jurgio charakteriu, tiesa, neina taip toli ir resentimentinio jo charakterio prigimties iš esmės neatskleidžia. Tačiau ji parodo jo meilės savanaudiškumą: Celėje jis vertina jos jaunystę (vitalinė vertybė) ir nepaprastą jos, moters, prigimtyje esantį ir tradicijos dar labiau išpuoselėtą žavėjimąsi vyriškumu, jam labai pravartu (naudos vertybė). Jis visiškai nesupranta ir neįžvelgia Celėje idealinės meilės: jos jaunystė jam tėra vertinga tik savo vitalumu, todėl, jam apvytus, po kelių šeiminio gyvenimo metų, jis nueina pas kitą moterį. Jos natūrali pagarba jo vyriškumui, deja, jo neskatina siekti aukštesnio, idealesnio vyriškumo laispnio, o tik murdo jį į dar labiau užkietėjusį egoizmą ir besaikį atbukimą aukštesnėms vertybėms. Tai daro jį kažkokiu bedvasiu automatu, be jausmo, be minties. Tai ypač ryšku aborto epizode, kur Jurgis parodomas kvapą užimančiu žiaurumu: jam naujo žmogaus gyvybė — mėšlas, vaikai — vien šlykštūs tėvų išnaudotojai. Tėvų ir vaikų didžiąją meilės vertybę, kurios nesunaikina atskiri iškrypimo atvejai, jis bjauriausiai apšmeižia ir suniekina. Tuo Šerkšnos resentimentinis charakteris čia parodomas ryškiausiai (pats epizodas vienas geriausių visame romane).

Jei klaustume, kodėl Celė neįžvelgė, jog Jurgis nejaučia jai tikros meilės, tai paviršutiniškas įprastinis atsakymas būtų, kad tai sutrukdė tam tikro auklėjimo veikiama dvidešimties metų mergaitės ideali prigimtis bei žmonių nepažinimas. Pritaikius schelerinę meilės analizę, būtų galima surasti kitų priežasčių. — Kai Celė klausia Jurgį, kodėl jis toks užsidaręs ir niūrus, ji gauna atsakymą, jog jau toks jo prigimimas, kurį sustiprino sunkios gyvenimo sąlygos: medžiaginiai nepritekliai, skriaudos ir barniai. Tada ji ryžtasi jo prigimtį keisti: "Taip, ji mokės pastebėti jame ir švelnesnių bruožų, kurie tūno giliai paslėpti nuo visų kitų. Tikrai jame slypi daug gražaus širdingumo, tik reikia išvadinti jį į viršų, leisti pasireikšti — reikia įgyti jame pasitikėjimo, ir tik tada bus galima priversti jį dažniau šypsotis ir atviriau jausmus reikšti". Scheleris perspėja, jog tikroji meilė nieko bendro neturi su noru milimąjį pakeisti, pataisyti. Tai būtų ne meilė, o pedagoginis nusistatymas, kuris nėra tikrajai meilei būdingas. Juk noras mylimąjį pataisyti liudytų, kad jame ieškoma ir pakankamai nerandama mylėtinų vertybių, tai reikštų, jog meilės tokiu atveju iš viso trūksta. Kartu tai reikštų stipresnį interesą gerosioms ypatybėms ir menkesnį mylimojo neigiamybėms, bet tokia laikysena vėl atidarytų kelius iliuzijai. Tikroji meilė gi pasireiškia tuo, mano Scheleris, kad mes matome mylimojo trūkumus, bet jį mylime ir su šitais trūkumais. Be abejo, Celės noras pataisyti Jurgį kyla iš pirmosios iliuzijos (jo vyriškumo), bent intuityviai įžvelgiant, jog anas vyriškumas su savo paslaptingumu kažin ar tikras. Vis dėlto Celės meilė šitai tariamai vertybei yra labai stipri, t.y. iliuzija ją taip pavergia, jog ji negali įžvelgti Jurgio resentimento. Dėl šitos meilės ji priima ir pačią žiauriausią skriaudą — nužudyti savo kūdikį; po to net aprimsta, tiki, kad vyras neina pas kitas moteris; ilgai trunka, kol pradėjo nujausti, jog ji tik jo sugulovė. Kai jam nereikia jos nė kaip sugulovės, tik tada Celė supranta ir įsitikina, kokį vyrą ji buvo pamilus.

Šiek tiek pažvelgus, kaip "Paslėptos žaizdos" autorė bando atskleisti pagrindinių veikėjų meilės pergyvenimus, būtų galima padaryti išvadą, jog ji sugeba psichologiškai ir filosofiškai teisingai perduoti šių pergyvenimų esmę. Tiesa, pačios meilės paslapčių gelmių ji nepasiekia, kaip parodė bandymas pritaikyti Schelerio meilės įžvalgas, betgi iš esmės jos meilės samprata yra pagrįsta vertybėmis, o jomis remiasi ir filosofo meilės teorija.

2. Pavojus sudužti meilei seklumose: "Daubiškės inteligentai" Antrasis Orintaitės romanas "Daubiškės inteligentai", pasirodęs 1937, savo platesne ir bendresne tema artėja prie Kayserio trečiojo romano tipo, perduodančio epochos vaizdą. Tema ir užmoju šis romanas galėtų būti statomas šalia J. Grušo "Karjeristų": jis atvaizduoja provincijos ponelių gyvenimą apie 1930-1934 metus, o Grušas perduoda Kauno ponų gyvenimą tarp 1924-1934 metų. Tik autorė nepasiekia Grušo spalvingumo, vaizduodama žmones ir piešdama epochos vaizdus. Lygiai jai nepasiseka kompoziciniu atžvilgiu temą gerai suorganizuoti. Užmegztos net trys intrigos, kurios nėra organiškai viena su kita sujungtos. Viena jų sukasi apie Dalios ir Garmaus nelaimingą meilę, antra, pagrindinė, — apie Gundos Sakalaitės ir Petro Rubiko meilę bei šeimos gyvenimą, trečia — apie Daubiškės ponelius.

Pagrindinės intrigos pynimas nesudėtingas: tėra joje viena pagrindinė problema: kaip išgelbėti Rubikų meilę nuo miesčioniškojo gyvenimo lėkštybių, į kurias atsidaužusi ji gresia sudužti. Autorė išsigelbėjimą mato tame, kad mylint reikia kartu vesti ir aukštesnį dvasinį gyvenimą, nes meilė yra šio dvasinio gyvenimo dalis. Jei gyvenama pramogaujant, besivaikant vis rafinuotesnių juslinių malonumų, tikroji meilė sužlugdoma, todėl reikia pramoginio gyvenimo būdo atsisakyti. Šiai idėjai pravesti rašytoja pasirenka provincijos inteligentų — kasininko Petro Rubiko, baigusio komerciją universitete, ir raštininkės Ku-nigundos (Gundos) Sakalaitės, baigusios gimnaziją, šeimą. Romano pradžioje matome juodviejų nuoširdžią nekaltą meilę; jo meilės jausmas kiek lėkštesnis, betgi tikras, jos giliau išgyvenamas. Kunigunda po trejų šios skaisčios meilės metų nori tuoktis. Jis kiek suabejoja, ar jam, kaip vyrui, nesą per anksti vesti: jis norėtų dar laisvai ir linksmai pagyventi. Kunigundos ašaros jį paveikia, ir jis, įžvelgęs savo egoizmą jos atžvilgiu, nuoširdžiai sutinka su jos noru. Susituokę Rubikai susilaukia kūdikio. Kunigundos meilė savo vyrui tokia pat didelė, kaip prieš vedybas, betgi ji mato, kad Petras kažko tylus; jai atrodo, jog kartais jo širdis jai visai uždaryta ir nuo jo dvelkia šalta vienuma. Ir Petras jaučia, kad kažko jo laimei trūksta, nors žmoną, vedęs iš meilės, ir toliau tebemyli. Pamažu įžvelgia, jog nėra pratęs būti šeimoje (jo tėvai mirė anksti, jį augino teta). Suprato, kad reikia moteriai ne tik gražių žodžių ir glamonių, bet ir sielos ligi pat gilumos. Šito duoti nepajėgia, be to negali būti nemeluotos abipusės laimės. Iškyla pavojus, kad juodviejų meilė pradės gesti, ypač Petrui vis daugiau ieškant miesčioniškame gyvenime lėkštų juslinių malonumų. Jis susivilioja gražuole Girskiene, kuri jam reikalinga popietiniam laisvalaikiui, lyg japonų geiša. Kai jis nori ja pasidžiaugti bučiniais, ji atstumia jį. Pasirodo, kad ji skirta tik vilioti ir žaisti, kaip lėlė. Pasibaigus šiam nuotykiui, bando save išsemti darbu įstaigoje, bet nėra tuo patenkintas. Tad dar dažniau eina į miesto inteligentų klubą, kur biliardas, kortos, degtinė turi nerimą ir nepasiten-
 
ADA Peldavičiūtė - Montvydienė   Motinos portretas

kinimą užmušti. Kartą po medžioklės peršalęs, gauna plaučių uždegimą. Pusketvirtų metų sūnus prašo jį pagyti, kad jam žaislus pataisytų... Ši vaiko meilė padaro įtakos jo sielai ir kūnui atgyti. Pradeda ne tik sūnų, bet ir žmoną lyg iš naujo pažinti. Supranta, kad ji be galo jį myli. Jis pradeda įžiūrėti savo žmonos ir visų daiktų ne paviršių, o vidų: "jam visi daiktai tartum atsivėrė savo gilesne prasme". Baigdamas gyti, daug skaito ir tuo pačiu mąsto. Paregi alkoholio, biliardo, kortų, flirto su mergaitėmis beprasmybę. Pasveikęs pamato, kad žmona gyvena prasmingai: jos gyvenimo tikslas — gerai atlikti žmonos ir motinos pareigas. Kartu ji užsiima ir labdarybe. Petrui pasidaro aišku, kad Daubiškės inteligentai veda lėkštą hedonistinį gyvenimą, kuris turi keistis. Šio pasikeitusio gyvenimo programoje turėtų būti paskaitos, koncertai, tautinių įvykių minėjimai, organizacinė veikla ir pan. Pasveikęs Rubikas pasidaro kitoks: jis nebe vaikščioja toliau į inteligentų klubą, lanko mokslininkų paskaitas, užsirašo vėl universitetan, nutaręs mokytis "ne pinigui ar garbei, ne aukštesniam luomui.., bet — savo dvasios džiaugsmui". Vienas kitas Daubiškės inteligentas irgi keičiasi ir ima sukti aukštesnio, kultūrinio gyvenimo linkme.

Trumpai suminint vyresniosios Gundos (Ku-nigundos) draugės Dalios ir Eduardo Garmaus meilės intrigą, pažymėtina, jog Dalia atstumia donžuaną gražuolį Garmų, kai jis, senstelėjęs, visur išsitrankęs, jai pasiperša. Ji buvo jį jaunystėje pamilusi tikra gilia meile, bet jis tada ja tik žaidė, kaip ne su viena mergaite prieš tai ir po to. Dalia įžvelgia, kad lyg savo praeities besigailįs donžuanas negali būti pajėgus meilei. Atstumtas Garmus nusišauna, bet ir tai vargu ar parodo jo meilę Daliai: greičiausiai tai yra vien desperatinis žygis, sugriovus savo gyvenimą donžuanizmu.

Trečioji intriga, paliečianti provincijos užkampio tarnautojėlių, valdininkėlių ir kitų miesto ponelių gyvenimą, nėra verta didesnio dėmesio. Čia gausu pamokymų, kurie, tiesa, atskleidžia miesto ponelių lėkštumą ir dvasinį skurdą, bet jais nenupiešiama nė vieno ryškesnio personažo, nes šie antriniai veikėjai yra apybraižinės figūros. Vis tiek autorę reikėtų pagirti už kilnų norą šiuo romanu parodyti, kaip hedonistinis miesčioniškas gyvenimo būdas sugraužia aukštesnius žmogaus polėkius, užgesina tikrosios meilės skaisčiąją ugnį, suėda žmogiškąją asmenybę.

Vėl kreipiant dėmesį į tai, kaip rašytoja supranta ir atskleidžia meilę (ji Yra iš tiesų veikalo pagrindinė tema), tenka visų pirma stabtelėti ties "daubos" ponelių "idealais", kuriais bando gyventi ir romano herojus Rubikas. Į akis labiausiai krinta: noras pakilti tarnyboje, kad galėtum, padaręs karjerą, prieš kitus riesti nosį, baliai ir baliukai, pavydas, apkalbos, laiko leidimas klube prie biliardo, kortų, degtinės, seksinės pramogėlės. Šitai yra miesto inteligentų daugumos ("visų") laikoma laime. Jie duoda toną, terorizuoja kitus, tą nedaugelį, norinčių prasmingiau gyventi. Šitie Daubiškės ponelių gyvenimo paveikslai nejučiomis iššaukia charakteristikas, kurias anuo metu apie gyvenamąjį laiką parašė egzistencijos filosofai, ypač K. Jaspersas ("Die geistige Situation der Zeit", 1931). Šis filosofas ir jo amžininkas M. Heideggeris ("Sein und Zeit", 1927), apibūdindami gyvenamąją epochą, ypačiai nurodė į anoniminių jėgų, masės, "visų", bevardžio "man", viešosios opinijos siautėjimą. Turbūt rašytoja tuo metu nebuvo susipažinusi su egzistencialinės filosofijos mintimis, nors straipsniais ši filosofija mūsų visuomenei buvo pristatyta tik 1936.4 Tačiau vertinga, kad ji, to nenujausdama, romane "daubos idealų" niekinimu, įsijungė į ano meto mintis ir nuotaikas, kurios valdė gyvenamojo laiko didžiuosius protus. Tai ypačiai matyti toje priemonėje, kuria autorė ištraukia savo romano herojų iš "daubos". Šita priemonė yra ligos kančia. Naujaisiais laikais Dostojevskis ("Nusikaltime ir bausmėje") kančiai suteikia nepaprastos reikšmės žmogaus gyvenime, nes ji apvalanti žmogų nuo kaltės, nuo nuodėmės, nuo nedorybės. Kiek kita, bet artima prasme egzistencialinė filosofija iškelia kančią į vadinamas "ribines situacijas", kurios neišvengiamai lydi kiekvieną žmogų. Kančia, šios filosofijos žodžiais, naujai pažadina tikrąją egzistenciją (egzistencija čia maždaug lygu asmenybei), laimė ją užmigdo. Ypačiai "visų", masės laimė sunaikina žmogiškąją asmenybę, į kurią grąžina likimo smūgiai, nelaimės, kančia. Sąmoningai šitą egzistencialinės filosofijos mintį yra išsakęs V. Mačernis, studijavęs ją, sonete "Gyvenimui", kur jis, be kitko, prašo gyvenimo net neduoti draugų, mylimos, nes laimė dažniausiai neša ištižimą: su ja mirsiąs poeto "aš" ir ryžtas kovoti. — Autorė, gelbėdama Rubiką iš gyvenimo seklumų kančia ligos, kurios metu jis įžvelgia, kokia didelė meilė liepsnoja jam žmonos ir sūnaus širdyse, taikliai išreiškė žmogaus dvasios gelmę. Tuo ji iškėlė kančios svarbą žmogaus gyvenime, kartu išsakydama (kad ir nesąmoningai) didžiųjų  savo  laiko  filosofų  įžvalgas.

3. Idealioji jaunystės meilė: "Erelių kuorai" Kaip atrodytų antraštė, savo trečiuoju romanu, išleistu prieš ketverius metus, Orintaitė siekia atskleisti epochą, būtent Kęstučio laikus. Tik reikia, deja, pasakyti, kad epochos vaizdas išeina blankokas, ypač Kęstučio asmuo. Jis tėra įprastinė istorinė idealizacija: tai riteris be baimės ir dėmės. Jis nepaprastai žmoniškas, nė iš tolo neleidžiąs pažeisti nelaisvių teisių, juo labiau jų užmušti ar kankinti; jis tėviškas, teisingas, begalinio darbštumo, neišpasakyto narsumo ir t.t. Daug geriau autorei sekasi gvildenti meilės temą: juk šios temos iš esmės buvo ir pirmieji romanai. Meilės psichologija ir šitame romane sudaro autorės stiprybę, ne Kęstučio laikų Lietuvos vaizdas, kuris yra užsimotas nupiešti. Tiesa, tam vaizdui perduoti nuostabiai pasikeitė autorės stilius: iš realistinio tapo romantiniu. Ypač turtinga, archa-jinė, kartais tarminė kalba išreiškia naująjį stiliaus posūkį. Vis tiek ir šiuo stiliumi nepajėgta sukurti gyvų 14 amžiaus Lietuvos personažų. Jie liko idealinėmis schemomis. Žavi tik dviejų jaunuolių meilės vaizdavimas, jaunuolių, kurių, deja, tik vienas yra pagrindinis veikėjas... Bet pirma sustokime prie romano veiksmo. Taigi esame nukeliami į Kęstučio laikus, į lietuvių kovas su kryžiuočiais. Pradžioje regime linksmą Trakų kunigaikštiškojo jaunimo ir jo giminaičių iškylą į apylinkės miškus uogauti, žaisti, išdykauti. Čia Kęstučio vaikai Danutė, Tautvilas, Žygimantas, Ringailė, jų pusbrolis Švitrigaila ir kiti. Beeinant jaunimui namo į pilį, nuo pamiškės pasirodo paauglių pora: penkiolikametis berniūkštis ir už jį dar jaunesnė mergiūkštė, labai išvargę, susimąstę. Tai bėgliai iš  prieš  kelias  savaites  kryžiuočių sudegintos žemaičių pilaitės Pūtvės — Alvydas ir jo seselė Rimantė. Kovoje žuvo daugybė pilies vyrų, Alvydo broliai; tėvas Jogaudas, matydamas baisią pabaigą, paliepė jauniausiajam sūnui Alvydui gelbėtis ir išsivesti jaunėlę seserį Rimantę. Patį Jogaudą priešai išsivarė nelaisvėn. Alvydas įvykdė tėvo valią ir atvyko su Rimante pas Kęstutį prašyti tėvą ir kitus Pūtvės vyrus išvaduoti iš kryžiuočių nelaisvės. Trakų valdovas tai pažada. Alvydą jis priima pas save ginklininku: iki kovos su kryžiuočiais jis turi mankštintis ir grūdintis. Toliau regime, kaip Danutė, Kęstučio duktė (be didesnės vidinės kovos) atsisako ją įsimylėjusio ir pačios mylimo paprastos kilmės tauraus ir gražaus jaunikaičio Saule-nio ir išteka, vykdydama tėvų norą, už Mozūrų kunigaikščio Jonušo.

Vedybomis Kęstutis numaldo savo priešą — Mozūrus. Antrojoje dalyje (knygoje) visų pirma vaizduojamas Kęstučio žygis išvaduoti Alvydo tėvą ir kitus Pūtvės gyventojus iš kryžiuočių nagų. Alvydas kartu nori iš nelaisvės išgelbėti ir jam patinkančią vienmetę mergaitę Agluonę. Ši, kaip vergė, pristatyta kryžiuočių prie girnų malti grūdus. Jai pavyksta vargais negalais pasprukti, ir Alvydas ją nugabena pas jos tetą į Žemaitiją. Jis išvaduoja ir savo tėvą, su kuriuo grįžta į Pūtvės pilį, bet netrukus nuskuba vėl į Trakus tarnauti Kęstučiui. Mirdamas Agluonės tėvas buvo ją pažadėjęs bajoraičiui Stabiniui, dėl to Alvydas turi rungtis su juo dėl mergaitės rankos. Sutaria, jog ginčą išspręs Vytautas. Šis palieka apsispręsti mergaitei, kurį ji išsirinks. Agluonė apsisprendžia už Alvydą, nes jį myli. Romanas baigiamas vestuvių ruoša. Algirdo mirtis ir jo laidotuvės tik stiprina dviejų jaunuolių ryžtą išauginti jo vertų įpėdinių.

Tiek romane veiksmo. Apskritai jo nedaug. Sakysime, pirmojoje dalyje puslapių puslapiai prirašyti vaizduojant puotą, medžioklę, arklių lenktynes, vestuvių ruošą su marškinių jaunajam siuvimu, pačias vestuves su pintuvėmis ir kitomis apeigomis, net moterų kalbas apie Mozūrų žemę. Per kelias dešimtis puslapių veiksmas nepajuda į priekį. Kai kurie puslapiai epiški, kaip poemoje, kai kur lyriški, kaip eilėraštyje. Juos perskaitai gerokai prisivertęs, nors nuostabūs senovinių formų žodžiai, kartais, atrodo, pačios autorės padirbti (ypač priesagos), ir domina. Tai didoka rašytojos yda. Ją konkrečiai išsakant: senas elementarus kompozicijos reikalavimas — intrigą reikia pinti pagrindiniais veikėjais, ypač jų dialogais, vengiant, kiek įmanoma, atitrauktinio vaizdavimo. Klasiniai istoriniai ir neistoriniai romanai tai ir daro. L. Tolstojus "Kare ir taikoje" nė pusės puslapio neduoda aprašymo. Po kelių aprašymo sakinių — dialogas. Romanas net ir pradedamas dialogu. Ką jau bekalbėti apie Dostojevskį! Dialogo meisteris ir mūsų V. Ramonas "Kryžiuose". — Dar blogiau, kai kuris nors veikėjas, kone pagrindinis, nuo pusės veikalo pametamas, pražudomas. Taip atsitiko su Kęstučio dukterim Danute, kuriai paskirta beveik visa pirmoji romano dalis. Antrojoje dalyje jos nėra. Nutekėjo į Mozūrus ir — dingo. Autorė negalėtų teisintis: jai rūpėję perduoti pirmojoje dalyje Kęstučio dvaro patriotinę politiką, vedamą tautos labui, todėl įvedusi Danutę, kuri šiai politikai paaukojo savo meilę ir ištekėjo už nemylimo. Tuo nupiešusi epochos vaizdą, Kęstučio laikus. Iš tikrųjų šis vaizdas tik pradėtas piešti keliais brūkšniais, paveikslo nėra, nes nėra nupiešto Danutės asmens Mozūrų dvare. Būtų buvę geriau, jei epochos vaizdas būtų buvęs pieštas pagrindiniais veikėjais Alvydu ir Agluone per visą veikalą, tiek pirmojoje, tiek antrojoje romano dalyje. Agluonė parodoma tik antrojoje dalyje, o būtų tikę ją ir jos aplinką vaizduoti jau pirmojoje dalyje. Žinoma, tada būtume turėję išvysti ir Žemaitijos užkampio vaizdus, ne vien tik sostinės Trakų. Bet ar jie, gyviau perduoti, nebūtų galėję labiau skaitytoją patraukti nei idealieji Trakų diduomenės gyvenimo vaizdai, beveik niekuo neišsiskiria nuo žinomų istorinių aprašymų? Tokiu atveju ir vientisa romano kompocizija būtų buvusi išlaikyta, nebūtų galima nė priekaištauti, kad vieni personažai dingsta jau pirmojoje dalyje, o kiti atsiranda tik antrojoje. Be abejo, modernusis romanas savo chaose pražudo veikėjus, kada tik autorius užsigeidžia. Bet autorė juk rašė ne šitokį romaną...

Po šių kritiškų pastabų einu prie mano pasistatyto pagrindinio tikslo — žvilgtelėti, kaip autorė vaizduoja meilę. Juk ji iš tiesų turėjo čia būti pagrindinė tema, kaip ir kituose romanuose, tik rašytoja pasimetė, įvesdama pirmojoje veikalo dalyje Danutės vedybas, tuo pačią temą dvilypuodama ir nutoldama nuo tikrosios meilės vaizdavimo. Nebent tik tuo šios vedybos galėtų būti įdomios, kad jos atskleidžia ne iš meilės kuriamą šeimą ir tokiu būdu šios nemeilės tamsoje ryškiau gali sušvisti tikroji, idealioji meilė.

Rašytoja teisingai žvelgia į meilę, grįsdama ją vertybe net Danutės ir Jonušo išskaičiavimu paremtoje šeimoje. Kai vertybės neregima tame, už kurio tekama, tai jos ieškoma už jo: tiek vertybė svari. Tekėdama už nemylimo Jonušo, Danutė  nujaučia,  o motina Birutė  aiškiais  žodžiais nurodo, kad tuo ji neša naudos kitiems, lietuviams, Mozūrus padarydama iš priešų Lietuvos draugais. Tuo tik vėl patvirtinama M. Sche-lerio geniali įžvalga, jog meilės pergyvenime vertybė yra neišvengiamai būtina. — Idealioji meilė atskleidžiama pagrindiniais veikėjais Agluonė ir Alvydu (Agluonė bent turėjo būti pagrindine veikėja). Tos meilės pradžia nutylėta. Staiga, kai skaitytojas mano, jog Alvydui terūpi iš kryžiuočių nagų išplėšti vien savo tėvą, jis nelauktai, su Kęstučiu nuvykęs į kryžiuočių žemę, visų pirma išsiteirauja, kur yra Agluonė. Net kurį laiką atrodo, jog tėvas jam visai nerūpi. Pagal Schelerį vertybė niekada nepergyvenama apgalvotai, planuojant, ji "įstringa" nežinia iš kur ir nežinia kodėl. Tokio nelauktumo įspūdį palieka ir pavaizduotasis Agluonės vadavimas iš nelaisvės. Alvydas Agluonę vaduoja "nežinia kodėl": ne todėl, kad žino ją mylįs, o todėl, kad kažkaip laiko savo pareiga ją išgelbėti, nes ji yra iš jo tėviškės. Tiek jis tepajėgia paaiškinti skerdžiui prūsui, ieškodamas Agluonės. Taip vaizduodama Alvydo ir Agluonės meilės užuomazgą, autorė žvelgia psichologiškai giliai. Šitokio gilumo randame ir toliau, rodant meilės brandą. Kaip jau buvo minėta, egzistencialinė filosofija, ypač Jaspersas, tikrąją meilę supranta kaip kovą, kurioje besimylintieji stengiasi išlikti jie "patys" (Selbst-sein), nepasiduodami aklai kitam. Tikros meilės aklumą (jis labai mėgstamas meilės vulgarizatorių) neigia ir Scheleris, teigdamas, jog meilė atveria dvasios akis išvysti vertybei ir tik aistra šitą vertybę temdo. Kita prasme Scheleriui, kaip sakyta, meilė visada yra veiksmas, aktas (ne pasyvus pasidavimas), kurio metu sušvinta aukštesnė vertybė. Romano autorė supranta savo veikėjų meilę taip pat kaip veiksmą, kaip aktą, net kaip kovą. Štai, kai Alvydas klausia Agluonę, ar ją tikrai mirdamas tėvas su kitu sužadėjo, ji, nors aiškiai simpatizuoja klausėjui ir nors nežino, ar tikrai tėvas tai padarė, atšauna: "O kas tau rūpi?" Ji ginasi nuo "pasikėsintojo" į jos "aš", norėdama likti "ji pati". Netrukus po to prasideda Alvydo išorinė kova su tuo kitu, su Stabiniu, kuris iš tikrųjų domisi Agluonė ne iš meilės, o dėl jos kraičio. Prieinama net prie dvikovos, kuri neįvyksta, nes, Vytautui dvikovas draudžiant, ji yra paskutinį momentą sutrukdoma. Kai Vytautas palieka pačiai Agluonei apsispręsti, kuriam ji savo ranką atiduos, tai, žinoma, ji su džiaugsmu pasirenka Alvydą. — Galima manyti (taip ir yra), kad kova subanalinta, nes ne Agluonė kovoja, o vietoje jos Stabinis. (Ji galėtų bent spirtis,  lengvai nepasiduoti,  kaip ji  darė pradžioje anuo "kas tau rūpi?".) Be abejo, autorė čia elgiasi, kaip įprasta meilės romanuose ir beveik visur normaliame gyvenime, tiek primityviame, tiek civilizuotame, kovoti dėl moters rankos. Betgi pats kovos faktas meilėje, kad ir apneštas banalybės dulkėmis, iš esmės yra teisingai įžvelgtas ir perduotas. — Lygiai psichologiškai teisingai rašytoja atskleidžia ir tai, kad mylįs žmogus atsiveria gamtai, net daugiau — į ją kone panteistiškai įsilieja: "Vaikinas patapo juslus, it kanklėse patempta styga! Tarsi patsai prasprogo bijūno pumpuru — atsivėrė pirmagimiu žiedu... Nūnai jam ausį gildo meldynų šiugždesys, ir jisai virpsi drauge su bitelių dūzgesiu, sparnuočių begaliniu skardėjimu". Panašiai gamtą yra pergyvenęs A. Vaičiulaičio "Valentinos" Antanas. Tik ten jis kaip poetas gamtą pajunta dar stipriau, stichiškiau, pakildamas į metafizinę ekstazę. Be abejo, šitas tamprus mylinčiojo ryšys su gamta plaukia is vitalinės-gamtinės žmogaus gelmės. Jei tikroji meilė ir yra visų pirma dvasinis aktas, tai jis vyksta žmogaus gamtiniame kūne, be kurio jis neįmanomas. Ir Scheleris daugeliu atvejų yra priverstas teigti dvasinio ir vitalinio meilės prado vienybę. (Vėlybajame savo filosofijos laikotarpyje jis net prileidžia šių pradų metafizinę vienybę.) Šita vienybė yra didžiulė paslaptis, kurią atskleisti žmogiškajam protui yra per sunku. Beliktų įžvelgti, kad meilė suaktyvina ne tik dvasines jėgas, bet ir gamtines-vitalines, dėl to ir išorinė gamta mylinčiam pasidaro artimesnė, suprantamesnė, jis gali į ją "nusikelti" ir "prasprogti bijūno pumpuru" ir "virpėti bitelių dūzgesiu".

Darant galutinę išvadą apie Petronėlės Orin-taitės romanus, tektų pabrėžti: Autorei kartais nelengva suorganizuoti jų kompoziciją, bet ji pajėgia giliai įžvelgti į veikėjų psichiką; šita prasme ji net atsilaiko labai aukštiems reikalavimams, kurie čia bandyti statyti, jų kriterijus paimant iš didžiųjų gyvenamo laiko filosofų. Dėl to jos romanus ir ateities lietuviai skaitytojai turėtų ne vien laikyti savo knygų lentynose, bet ir paskaityti.

Nuorodos:
1.    M. Mykolaitytė-Slavėnienė, "Putinas mano atsiminimuose", Londonas, 1977, 317 p.
2.    W.   Kayser,   "Das   sprachliche   Kunstwerk",   Bern   und Mūnchen, 1978, 360-366 p.
3.    Pagrindinis Max Schelerio veikalas apie meilę yra: "Wesen und  Formen  der  Sympathie",  Bern  und  Mūnchen   1973.
4.    Su egzistencialinė filosofija lietuvius skaitytojus pirmasis supažindino J. Girnius, Logos žurnale 1936 m., išspausdindamas dalį savo diplominio darbo apie M. Heideggerį.