ADOS PELDAVIČIŪTĖS - MONTVYDIENĖS POMIRTINĖ DAILĖS PARODA NEW YORKE Spausdinti
Parašė Paulius Jurkus   

Ada Peldavičiūtė - Montvydienė — Autoportretas (akvarelė)

Ados Peldavičiūtės-Montvydienės tapybos ir grafikos pomirtinė paroda vyko Kultūros Židinio didžiojoje salėje Nes Yorke balandžio 4-5. Paroda buvo pakartota ir Toronte, Prisikėlimo parapijos parodų salėje, balandžio 11-12. Abiem parodom rūpinosi dailininkės brolis archit. Vytautas Pelda, atvykęs iš Chicagos. Paveikslai nebuvo parduodami. Jų išstatyta 44.

Ada Peldavičiūtė gimė 1911 lapkričio 28 Ketūnų dvare, netoli Kuršėnų, Šiaulių apskrityje. Tai gražus, senas Žemaitijos kraštas, papuoštas gražuole Venta, kalneliais, kalvomis. Čia buvo gyvos ir senosios žemaičių tradicijos, jauki ir pastovi patriarchalinė santvarka, kur daiktai ir žmonės turėjo savo vietas ir savo paskirtį. Senos tradicijos ir graži gamta tikrai, jaunąją Adą nuteikė kilnumui, meilei, grožiui. Nuteikė aplinką apšviesti žmogiškąja meile.

Iš mažens mėgo piešti. Piešė kur pakliuvo — ant sienų, ant durų, ant grindų. Piešė anglimi, nes anglis buvo prieinamiausią, patogiausia. Dėl to kilo nesusipratimų — jos auklėtojai norėjo sudrausminti jaunąją dailininkę.

Lankydama gimnazijos žemesnes klases, ji ne vienam padėjo baigti piešinius. Jei kas paprašydavo, padarydavo ir visą piešinį.
Noras piešti ją nuvedė ir į Kauno meno mokyklą. Čia jos studijom turėjo įtakos Antanas Žmuidzinavičius ir Petras Kalpokas. Jie abu sutilpo bręstančios Ados pasaulėžiūroje. Pirmasis, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, nešė lyrinę meilę gamtai, lietuviškam peizažui. O tos lyrikos juk Ada buvo pasisėmusi jaunose dienose iš Ventos, iš anuomet girdėtų dainų. Petras Kalpokas kalbėjo apie darbo rimtį,   gilų   profesinį   pasiruošimą.

Abudu jie buvo studijavę užsienyje — Antanas Žmuidzinavičius Krokuvoje, Mūnchene, Paryžiuje, Petras Kalpokas — Mūnchene.
Ada Kauno meno mokyklą baigė 1936. Tais pačiais metais ji išvyko studijuoti į užsienį. Bet ji nepasuko savo mokytojų keliais — nenuvažiavo nei į Krokuvą, nei i Mūncheną. Tuo laiku lietuviai ten nebekeliavo mokytis menų. Jie traukė į Paryžių. Bet Ada ir ten nepasuko.    Ji    pasirinko    Florenciją.

Kas ją ten patraukė? Senasis Florencijos garsas, nes šis miestas davė didelius pasaulio genijus — Michelangelą, Dantę, Galilėjų. Miestas traukė visus savo meno galerijomis, muziejais. Istorija, menai, genijai, kunigaikščiai Mediči, net ir Lietuvos gintaras čia buvo Mediči koplyčioje, šventojo Kazimiero relikvijos . . .

Florencijos meno akademijoje ji užsirekomendavo kaip stipri tapytoja ir piešėja. Ja susidomėjo to meto žymus italų dailininkas — pedagogas Felicitas Carena, akademijos rektorius. Jis jai atidavė daug laiko. Nevaržydamas asmeninės kūrybinės laisvės, jis ypatingą dėmesį atkreipė į jos dvasinį brendimą, padėjo jai išvystyti savitą filosofinį mąstymą. Drauge gilino ir jos techniką. Reikia priminti, kad jis tuo metu buvo vienas iš žymiausių Italijos dailininkų. Vėliau jis nutapė oficialų popiežiaus Jono XXIII portretą. Šis profesorius ir parodė jai portreto gelmes — kaip pažvelgti į žmogų.

Grįžusi į Lietuvą, Ada Peldavičiūtė dalyvavo keliose bendrinėse parodose. Ji buvo pastebėta ir gražiai įvertinta to meto kritikų — M. Vorobjovo, J. Vienožinskio. Bet tuo metu jau meninis ir kultūrinis gyvenimas siaurėjo, nes Lietuvą palietė    antrasis    pasaulinis    karas.
Atėjo sovietinė, hitlerinė okupacija. Paskui — vėl sovietinė, kuri dailininkę nubloškė iš gimtojo krašto.

1944 pasitraukusi iš Lietuvos, Ada apsigyveno Austrijoje. Po karo 1946 dalyvavo įvairių tautų parodoje Insbruke. Paroda sutelkė apie šimtą dailininkų, bet visų dėmesį pagavo ši lietuvaitė. Ji buvo išstačius! 6 paveikslus. Ji buvo pripažinta kaip įdomiausia parodos dailininkė, tuo pačiu pasidarė ir parodos dėmesio centru.

Į Ameriką atvyko 1949 metais. Apsigyveno New Yorke — Amerikos meno centre. Čia ji galėjo atsigaivinti galerijose, muziejuose. Čia, netoli jos namų, buvo ir Centrinis parkas. Ir ji dažnai išbėgdavo basa pabraidyti po ryto rasą. Tai priminė jai Lietuvą, tėviškę — tuos Ketūnų kalnelius, kur liko jos tėvų kapai.

Čia, New Yorke, ji ir gyveno iki savo mirties — 1967 rugsėjo 14 dienos. Ji mirė daktaro kabinete, ištikta širdies priepuolio.
Gyvendama New Yorke, ji kūrė nemaža portretų. Šalia jų jį grįžo į savo jaunystę, į mokyklas ir surinko iš jų savas mintis ir savo filosofiją. Taip ji pasiekė ekspresionizmą, naują atsipalaidavimą ir naują žvilgsnį į tikrovę.

Jos tapyboje randame du sluoksnius. Ankstyvieji paveikslai išreiškė monumentalią rimtį, o vėlyvesnieji atskleidė tų daiktų vidinę ekspresiją, temos vidinę išraišką. Tokie būdingi jos pirmojo periodo paveikslai yra "Tremtinė". Tik pažiūrėkime, kaip čia suprastintos formos, atsisakyta datelių, kad labiau kalbėtų tos keleivės moters vidus. Iš tų formų ir jauti tą gilią gyvenimo filosofiją — žmogaus vienišumą ir tremtį. Šis paveikslas yra Aidų viršelyje.
 
Ji buvo tikra portretiste. Sugebėjo žmogų pajausti ir atskleisti jo gelmę. Jos portretai turėjo ir turi ne tik panašumą, bet ir dar daugiau — jie parodo ir žmogaus vidų.
Portretus ji tapė impulsyviai, bet nei jos spalva, nei formos neišvirto į kokį netvarkingą žaismą. Yra bendra koloritinė ir ritminė jungtis. Svarbiausia — tame portrete yra žmogus.

Daug patriarchinės nuotaikos, aristokratiškos rimties yra jos motinos portrete. Koks mįslingas ir iškalbingas yra pianisto Andriaus Kuprevičiaus portretas. Kiek žaismo, kiek intymumo ji suranda jaunų žmonių portretuose. Ir kiek meilės žmogui!

Antrasis jos periodas jau yra kitoks. Ji lyg pavargo gyvenime, lyg juo nusivylė. Dabar paprastumą pakeičia sudėtingumas. Tai jos ekspresionizmas, kur formos darosi sudėtingos ir net judrios, rėkiančios. Čia ji suranda ir alegorines — filosofines temas. O kai grįžta į konkrečią gamtą, jau nebegali būti rami. Ir čia matome daugybę formų, skirtingų ritmų, skirtingų spalvų sultingus derinius.
Ada tapė daugiausia aliejumi, bet nenustūmė ir kitų medžiagų. Yra šiek tiek palikusi akvarelių, piešinių sangvinu, anglimi.
Kūryba jai buvo šventas dalykas — daug dirbo, ieškojo ir ieškojo, kad tik būtų tikslesnė ir gilesnė.

Atbaigiant jos kaip dailininkės profilį, reikia pridėti ir tai, kad ji kaip žmogus buvo jaukus ir pilnas meilės visiems. Ji mylėjo visa, kas gyva. Ji keldavosi anksti rytą ir maitindavo savo draugus paukščiukus. Su jais pasikalbėdavo. Su dar didesne meile ji mylėjo ir žmogų. Matė ir gyvenimo sunkumus bei žmogaus tragišką lemtį, ir tai pavaizdavo savo kūryboje. Ypač ekspresionistiniuose paveiksluose grumiasi jos meilės filosofija su gyvenimo sunkumu.
Tas filosofinis momentas, tas gilesnis tikrovės pajautimas ir taip pat išraiškos formų apvaldymas išskiria ją iš savo laiko lietuvių dailininkų ir padaro ją mielą bei vertingą.    Paulius Jurkus