Tamsoje Spausdinti
Parašė Bite Vilimaite   
Vakare ūmai užgeso elektra.
— Įdomu — tik mūsų bute ar visur užgeso? — paklausė vyras.
Žmona praskleidė užuolaidas ir pasakė:
— Visa gatvė tamsi. Matyt, kur nors taiso laidus
— Kokia netvarka, — tarė vyras. — O jei kas rengiasi egzaminui? . . Arba sėdi žmonės prie šventinio stalo? . .
— Arba maudo kūdikį? . . Jis slidus ir tamsoje gali išsprūsti iš rankų. . .
— Tur būt, kaip žuvis slidus maudomas kūdikis, — nusijuokė vyras. — Užsidekime žvakę.

— Nėra žvakės.
— Kaip? Namuose nėra žvakės?
— Kas galėjo žinoti, kad taip atsitiks! Tamsoje kliūdamas už baldų, vyras nuėjo
prie spintelės ir ėmė raustis stalčiuje.
— Velniava! Namuose nėra žvakės! — pyko
jis.
— Neieškok, nėra. Eikš čia. Vyras grįžo prie sofos.
— Ką veikei šiandien? — paklausė jis ir paėmė žmonos ranką.
— Sėdėjau prie lango. Žiūrėjau, kaip sninga.
— Pas gydytoją buvai?
— Ne. Ėjau pasivaikščioti.
— Tau reikia daugiau judėti.
— Aš žinau. Toli buvau nuėjusi. Aptikau naują vaistinę.
— Tu venk dabar vaistų.
— Man tik pasižiūrėti buvo įdomu. Homeopatinė vaistinė . .. Ten kvepia pievomis.
— O paskui ką veikei?
— Apšilau toje vaistinėje. Tokie keisti ten ateina žmonės . . . Dvi moterys prašė žolių nuo nutukimo.
— Argi yra tokių?
— Taip. Jos išėjo laimingais veidais.
— Ak, jūs, moterys, moterys ... — Vyras juokėsi visu balsu.

— Paskui į vaistinę atėjo žilas žmogus. Jis pasakė: "Štai jau du mėnesiai man labai liūdna". — "Gal jums atsitiko kokia nelaimė?" — paklausė vaistininkas. — "Ne". — "Gal sielo-jatės dėl artimųjų?" — "Ne. Viskas gerai. Ir vis tiek — va, jau du mėnesiai mane slegia liūdesys . ..".
— Vaistininkas turėjo jam duoti kokių linksmų žolelių . . . Pavyzdžiui — apynių!. . . — Vyras vėl nusijuokė, ir tada žmona pasitraukė nuo jo.
— Tu supykai? —Ne.
— Supykai! Žmona tylėjo.
— Tai prakeikta tamsa! — vyras pašoko ir. apvertęs kėdę, išėjo į virtuvę.
Ten jis užsirūkė ir stovėjo, atsirėmęs į sieną
— Atnešk man obuolį, — staiga paprašo žmona.
— Nėra. Nerandu, — nepajudėjęs iš vietos, atsakė vyras.
Ji pati atėjo į virtuvę.
— Tu žinai, aš prisiminiau, kaip mes buvome Trakuose ir tu susitikai senus draugus futbolininkus. . .
— Na?
— Jūs ėjote į restoraną, o aš nenorėjau eiti ir viena parvažiavau namo ...
— Tai buvo seniai, vasarą ... — susierzino vyras ir sukluso.
— Aš važiavau tada autobusu, ir tokia senutė paprašė, kad padėčiau jai iškelti maišo obuolių.

— Na, tu iškėlei?
— Aš nepajėgiau net pajudinti to maišo.
— Įdomi kelionė, — sausai burbtelėjo vyras.
Žmona grįžo į kambarį ir vėl susirangė sofos kamputyje. Staiga ji pravirko tyliai, — ji buvo dar labai jauna. Ji bijojo tamsos ir norėjo, kad kūdikis gimtų greičiau ir kad maudytų j] slidų ir šlapią kaip žuvį.. .
— Ne, kaip delfiną, — sušnabždėjo moteris ir nusišypsojo pro ašaras.
— Kur tu? — Vyras atėjo pas ją ir atnešė didžiulį obuolį.

Bite Vilimaite (g. 1943 m. Lazdijuose) debiutavo "Pirmosios knygos" 1966 m. serijoj novelių rinkiniu "Grūdų miestelis". Antroji jos novelių knyga "Baltos dėmes" pasirodė 1969 m. Vilimaitės proza pasižymi kondensuotu vaizdu, taikliai nugenėtu sakiniu ir santūria, kart . vos pastebima romantine gaida. Apsiribodama minimali-nėmis priemonėmis, ji sugeba gyvenimo tiesos fragmentus parodyti naujoj, prasmę ir dėsningumo properšą menančioj šviesoj. Savo kūryba B. Vilimaitė pilnateisiai jungiasi į daug žadančių Lietuvos prozininkų prieaugį
(K. Keblys)