Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Dostojevskine pravoslavijos imperija PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PRANAS BUDRYS   
1971-mieji yra Dostojevskio metai. Sausio 28 sukako 90 metų nuo jo mirties, gi spalio 30 senuoju kalendorium) sukanka 150 metų nuo šio didžiojo rašytojo gimimo. Kai kurie Dostojevskio kūrybos aspektai (pvz., "Didžiojo Inkvizitoriaus legendos" problematika) buvo mūsuose daugiau mažiau gvildenami. Čia pabandysime atkreipti dėmesį į Dostojevskį kaip į publicistą ir politinį mistiką.

1849 gruodžio 22 stovėjo ant ešafoto ir Dostojevskis, pasmerktas mirti drauge su kitais "petraševcais". Mirties bausmė, netikėtai pakeista katorga, buvo pagrįsta kaltinimais: dalyvavimas sąmoksle prieš valstybės tvarką, platinimas rašto, įžeidžiančio cerkvę ir carą, slaptos spaustuvės organizavimas. . .
1855 m. Dostojevskis rašė:
Kaip gęsta aušra danguose,
Taip užgeso Tavo šviesusis Draugas. . .

Eilėraštis buvo rašytas Mikalojaus I atminimui, gi skirtas carienei - našlei.
Negi tai būtų buvęs koks makabriškas pasityčiojimas, kauke pridengta džiaugsmo išraiška? Anaiptol. Prieš metus, dar carui gyvam tebesant, Dostojevskis parašė kitą eilėraštį "Europos įvykiai 1854 m." Šiame kūriny autorius išreiškė ne tik savo šventą tikėjimą Rusijos pergale Kryme, — tai buvo aukščiausio laipsnio panegirika Caro, "Dievo pateptojo", garbei. Gal tai atrodys ir paradoksalu, bet tai buvo logiška konsekvencija Dostojevskio pažiūrų, už kurias jis 1849 m. buvo nuteistas miriop.

Mistiškas ruso portretas: plačioj, neaprėpiamoj stepėj sėdi gauruotas mužikas ir staugia į Būtį. Šis vaizdas tinka ir Dostojevskio kūrybai, tiek tiktai, kad jo herojai sėdinėja ne stepėse, o smuklėse. Bet staugia jie, kiek tik galėdami, o pasigėrę ginčijasi dėl Dievo esimo. Pasikalbėjimai Ivano Petrovičiaus su kunigaikščiu Valkovskiu, Ivano Karamazovo su Alioša, Raskolnikovo su Marmeladovu, žodžiu visa, kas turi filosofinio atspalvio, vyksta smuklėje. Ką gi, carų Rusijoj netgi Dievo esimo klausimas būdavo sprendžiamas prie arielkos butelio. Korupcija, visuomeninė engtis, cenzūra (viena kvailiausių, kokia kada nors egzistavo), biurokratijos šėlsmas — tokia buvo Europos žandaro vidaus "tvarka". Prie to pridėkime, jog ir cenzūra, ir aplamai biurokratija žymia dalimi buvo svetimi, importuoti elementai. Tuo būdu normalus visuomeninis nepasitenkinimas įgaudavo patriotinio atspalvio, liberalizmas dažnu atveju ėjo išvien su nacionalizmu. Po dekabristų likvidavimo nelengvas buvo Rusijoj laisvę branginančio žmogaus likimas. Katorga buvo baudžiami ne tik nusikaltėliai, bet ir įtariamieji noru m sikalsti, kaip tai buvo Dostojevskio atveju. Už politinių anekdotų pasakojimą grėsė betermini-nis "paėmimas į saldotus", priešvalstybiniai poetai vienokiu ar kitokiu būdu buvo naikinami Ir kaip čia drįsti laisvės trokšti?
Nenuostabu tad, kad XIX a. Rusijos kultūra buvo žymia dalimi emigracinė kultūra. Žymesnieji, kaip Bakuninas, Hercenas ar Turgenevas, sėdėjo Vakaruose, gi smulkmė, negalėjusi apleisti savojo karšto, sėdinėjo smuklėse. O tai irgi buvo savotiška vidinės emigracijos forma.

Daug kas tokios padėties neatlaikydavo. Kas keli metai per Rusiją pereidavo savižudysčių: banga. Kai kurie jaunesni, pvz., Lermontovas, vyko mirties ieškoti į Kaukazą. Kova, kurioje geru tonu buvo laikomas kulkų nevengimas, dvikovos be liudininkų — visa tai buvo savotiškai laisvės surogatas.
Ne visi vienok palūždavo. Jaunieji, nepraradę optimizmo, būrėsi į filosofinius ratelius, ieškodami recepto visuomeninėms negerovėms pašalinti. O rasdavo utopiją.

Utopija viešpatavo ir "petraševcų" rately, į kurį, nutraukęs ryšius su Belinskiu, įsijungi ir Dostojevskis. Būrelio "vadas" Michailas Pet-raševskis buvo uolus fourieristas, nors daugiau gal pagarsėjo savo kvadratinio cilinderio ekstravagancija. Savo dažnai caro kanceliarijai siunčiamuose memorandumuose jis reikalavo ne tik "sužmoginimo beždžionių, pastarųjų skutimo keliu", bet ir valstiečių išlaisvinimo, vienuolynų pavertimo labdaros namais, teisių reformos, fa-lansterių steigimo. Vieną tokį falansterį Petra-ševskis sumanė įsteigti savo dvaro valstiečiams, tačiau įkurtuvių išvakarėse valstiečiai iš džiaugsmo pertekliaus pasigėrė ir nenoromis sudegino dvarą su visais pastatais. Fourier pasekėjai buvo visi "petraševcai", jų tarpe ir Fiodoro brolis Michailas Dostojevskis. Pats Fiodoras savo parodymuose 1849 m. griežtai išsigynė turįs ką nors bendra su šia ideologija ir raštu pareiškė, jog Fourier sistema esanti kabinetinė ir falšyva jau vien dėl to, kad "tai yra sistema". "Mano manymu, — jis rašė, — nėra nieko kvailesnio kaip norėti respublikinės tvarkos Rusijoje". Reformos jeigu jos reikalingos, turinčios plaukti iš caro autoriteto. Ir vėl nėra nieko prieštaringa tame, kad Dostojevskis, nebūdamas fourieristas, o caro gerbėjas, vienkart buvo socialistas ir organizatorius vienos iš pirmųjų komunų Rusijoj. Tačiau komunizmas, kurį jis su broliais Beke^ tovais ir kt. išpažino, buvo tik sugyvenimo ir bendros nuosavybės komunizmas. Tai, kad Rusiją valdė caras, visai jiems netrukdė, priešingai, jie net manė, jog užtektų caro vieno "ukazo", kad Rusijoj atsirastų daug tokių komunų . . .

Beveik visi petraševcai buvo ateistai, kai kurie tikėjimą Dievu pakeisdavo feuerbachišku "tikėjimu žmogumi", kiti skelbė gamtos determinizmą pagrindu socializmui kurti. Visa tai buvo gana miglota ir doktrinieriška, todėl Dostojevskis greit nutolo nuo tos nuobodžios kompanijos, pasitenkindamas susitikimais tik pas vieną petraševcą — Durovą. Čia jau buvo kalbama apie revoliuciją, planuojama nelegali spauda, agitacija kareivių tarpe. Čia net šiaip nuosaikus Dostojevskis pareiškė ryžtą išeiti į gatvę su raudona vėliava, reikalauti valstiečių išlaisvinimo. Dostojevskio radikalumą pastebėjo ir įvertino Spešnevas (Stavrogino prototipas), įtraukdamas Fiodorą į savo ratą. Čia jau viskas virė ne juokais, paleista darban spaustuvė, rašomi atsišaukimai, kviečią į perversmą. Tai buvo autentiški sąmokslininkai. Suokalbio narys turėjo pasirašyti paties Spešnevo suredaguotą įsipareigojimą "stoti su ginklu rankoje nustatytu laiku ir nurodytoje vietoje, kai komitetas nuspręs, jog maišto valanda atėjo". Be to, kiekvienas narys įsipareigodavo įtraukti į sąmokslą dar kelis žmones. Tuo būdu visa Rusija turinti būti nusėta "penketukų" tinklu. Bausmė už išdavystę buvo tik viena — mirtis.

Bet Spešnevo ratelio niekas neišdavė. Policijos slapukas studentas Antonelli žinojo tik apie kažkokio neaprėžto ratelio esimą, bet nieko konkretaus parodyti negalėjo. Suėmimo įsakymas duotas verčiau profilaktiškais sumetimais, nes labai jau pabūgta bruzdėjimo, kokį visur sukėlė Tautų Pavasaris. Pretekstu pasirinktas faktas, kad Dostojevskis pas Petraševskį skaitė laišką, kuriame Belinskis nepagarbiai kalbėjo apie Rusijos tvarką, Gogolį ir cerkvę.

Kai pasmerktieji įkopė į ešafotą, prie stulpų buvo pririšti tik trys iš jų: Mombelli, Gri-gorjevas ir Petraševskis. Pastarasis iki galo išlaikė savo "stilių" — juokavo, neleido galvos apmaukšlinti, sakydamas: "Aš nebijau žiūrėti mirčiai tiesiai į akis". Dostojevskis stovėjo rikiuotėje drauge su kitais pasmerktaisiais. Kai vienas iš jų palūžo ir ėmė isteriškai raudoti, egzekucijos tvąrkovas generolas Golovačevas tarė prancūziškai: "Vour serez graciės tous, tous".

Dostojevskis šiuos žodžius suprato. Neveltui juk savo rašytojišką karjerą pradėjo Balzako vertimu į rusų kalbą. Supratęs, ramiai laukė, kas bus toliau, O toliau laukė jo keturmetė katorga.

Keli žodžiai apie jaunojo Dostojevskio "teorijas". Dostojevskis sutiko su revoliucijos reikalingumu, "jei nepavyktų pravesti reformų". Giliausiai jo politinę mintį absorbavo problema, kaip pakeisti visuomenę, išvengiant revoliucinio smurto. Dostojevskis tikslus brėžė radikaliai: valstiečių išlaisvinimas, visuomenės pagrindimas anarchistinių komunų - asociacijų sistema, biurokratijos likvidavimas. Bet priemonių klausimu jis nebuvo radikalus.

Revoliucijos išvengimo teorija turėtų būti visuomeninės vienybės teorija. Bet niekur kitur kaip katorgoj Dostojevskis taip skaudžiai nepatyrė, kad ir beteisių kalinių tarpe tokia vienybė tai tuščia fikcija. Savo broliui apie katorgininkus Fiodoras rašė: "Tai pikti ir kerštingi prastuoliai. Neapykanta bajorams juose peržengusi visas ribas, todėl mus jie čia pasitiko su priešišku džiugesiu. Būtų mus suvalgę, jei tik jiems leistų".

Taip pat ir kituose laiškuose, ypač rašytuose moterims, Dostojevskis skundėsi sunkiausia vienatvės forma — svetimumu katorgininkų minioj. Bet juk tokią padėtį Dostojevskis pats sau užsitraukė. Juk jis pats neapkentė katorgininkų "chamstvos", niekino Lapkričio sukilimo lenkus - karininkus. Maža to, jis iš aukšto ir niekinančiai žvelgė į degraduotus karius - jūreivius, ėjusius tarnybą Omske. O juk jie teikdavo jam visokių lengvatų, kviesdavosi pas save arbatos gerti, jų (ir generolo Borislavskio) dėka jis būdavo įdarbinamas prie lengvesnių darbų — dažymo, raštininkąvimo, blogiausiu atveju — prie alebastro deginimo. Globojo jį ir daktaras Troickis, kuris laiks nuo laiko pasiųsdavo jį kelioms savaitėms ligoninėn. Ten Dostojevskis ir pradėjo rašyti savo "Užrašus iš mirusiųjų namų" (D. Urbo vertimas 1964).

Tie prisiminimai įdomūs ypač tuo, kad juose Dostojevskis išvystė savo "Sibiro mitą": katorgininkų bendruomenė pakeičia ankstesnę "asociaciją". Eksperimentas iš tiesų paradoksalus. Dostojevskis rodo "puolimo dugną": žmogžudžius, vagis, vaikažudius, vienkart išvedžiodamas, kad jie esą tas pagrindas ("počva"), ant kurio galima statyti Rusijos ateitį. Darbas katorgininkams tampa išganingai būtinas, jis moko taurumo, vysto solidarumą. Kai nėra darbo, įsigali nuobodis, o tai priveda prie barnių ir muštynių. Nuo nuobodžio gelbsti spontaniškas susidomėjimas menu. Katorgininkai organizuoja teatrą, o kad jį pradėdami "užtraukė tokią rusišką, zajobistą dainą, kad net rusų karininkų žmonų ausys paraudo ir jos apleido salę" — tai jau kitas reikalas.

Katorgoj atgimsta teisingumo jausmai: kaliniai dalijasi duona ir kitkuo, o visus nesusipratimus teisia ir sprendžia senukas — staro-vieras, kuriuo visi pasitiki. Atstatomas tikėjimas, atgimsta savigarbos jausmai. Nežiūrint viso infernalizmo, "Mirusiųjų namai" panėši į Sibiro idilę. Nenuostabu tad, kad cenzūra nenorėjo leisti knygos spausdinti, motyvuodama tuo. kad katorgos vaizdas išėjo ten per mažai atgrasus. Užtat jų fragmentas buvo atspausdintas kaip knygelė vaikams . . .
Įprasta manyti, jog Dostojevskis prisijungė prie vad. "počviennikų" — filosofų ir publicistų, skelbusių "liaudies" kultą. Žodis "počva" (pagrindas), jų manymu, geriausiai išreiškiąs jų skelbiamą filosofinę mintį. Ši Stachovo ir Grigorjevo vadovaujama grupė bandė sukurti rusiškosios minties "trečiąjį frontą", siekdami sutaikyti slavofilus su "vakariečiais", nes tų dviejų srovių ginčus laikė bergždžiais ir ana-chroniškais. Iš tikro dalykas atrodė kiek kitaip. Dostojevskis ne prisijungė prie počvennikų, jis juos sukūrė. Kai bazuojantis brolio Michailo tabako fabriku buvo įsteigtas žurnalas "Įspūdžiai", Fiodoras, kuris buvo žurnalo ir savininku, ir faktišku redaktoriumi, tuoj pat į bendradarbius pakvietė visus Melnikovo rato veikėjus, o pats suformulavo leidinio programą — inteligentijos ir liaudies santarvė, rusiškasis nacionalizmas ir mesianizmas. "Rusų idėja bus sintezė tų visų idėjų, kurias taip atkakliai ir kankinamai vystė Europa — visa, kas tose idėjose priešiška, bus sulydyta ir toliau vystysis liaudiškoj rusų tėkmėj".

Tikėjimas liaudimi kaip visuomenės sluoksniu ilgainiui išvirsta į politinį tautos kaip valstybės kultą. Dostojevskis rašė: "Revoliucinė partija mums netinka, nes ji daugiau triukšmauja nei to verti rezultatai, ji pralies daugiau kraujo ir sunaikins daugiau gėrio, negu visa siekiama nauda. Kiekviena visuomenė gali savin suimti tik tokį pažangos laipsnį, iki kurio priaugo ir kurį supranta".

Ieškodami "trečio'', "nerevoliucinio'' kelio. počvennikai daugiau dėmesio kreipia į ūkinę gerovę ir švietimą. Mokslo visuotinimas panaikinsiąs bedugnę, skiriančią inteligentiją nuo liaudies, tai privesią prie trokštamos vienybės ir praturtinsią Rusiją naujos inteligentijos gretomis, taip reikalingomis kovai su Vakarais.
Vienybė kaip revoliucijos alternatyva galima tik priešo akivaizdoj. Politiniu tokios vienybės pavyzdžiu buvo Dostojevskiui 1812 metai. Bet kadangi tai jau skendėjo praeity, tai skubomis susirasta nauji priešai — Vakarų Europa, turkai, lenkai.
Vakarų kritikavimu norėta pasrekti dviejų tikslų. Pirmiausia siekta įrodyti, jog revoliucija Rusijai yra nereikalinga, nors Europai gal ir praverstų. Toliau norėta parodyti Rusijos ypatumą, jos išskirtinę istorinę rolę bei misiją. Jau "Žiemos užrašuose apie vasaros įspūdžius" Dostojevskis bandė atskleisti visą kapitalistinės Europos skurdą, kur tarp žmonių nebėra mažiausios idėjinės jungties, 1789 m. prancūzų revoliucijos šūkiai pasirodę fikcija: laisvi ten tik turtuoliai, turį "milijonus", lygybės jokios nėra ten, jei liko finansinė nelygybė. Brolybė Vakaruose neįmanoma, nes ten viskas grindžiama šaltu protu ir išskaičiavimu. Ten šėlstantis egoizmas ir išnaudojimas — tai logiška racionalizmo išdava. Čia jau aiškiai matome, kuriuo tikslu Dostojevskis kritikavo racionalizmą ir kokią politinę rolę jis skyrė stačiatikybei. Vakarų Europa, tasai Romos proto padaras, tai šėtono kūrinys. Apokaliptinė blogio ir gėrio kova įgyja istorinę - geografinę dimensiją: blogio jėga tai Vakarų racionalizmas, gėrio jėga — Rusija.

Dostojevskio nuomone, tik Rusija išlaikiusi nesudergtą tikėjimą, nes ji esanti tauta — dievnešė (narod — bogonosiec), istorijos Kristus.
Priešingai nei Vakarai, Rusija nepakeitė bažnyčios valstybe, bet valstybę bažnyčia. Liaudis išlaikiusi nepažeistą tikėjimą, kuris prasiskverbsiąs į visas įstaigas ir aplamai į gyvenimą. Moralinis ir politinis Rusijos atgimimas slypi liaudyje. Pirmiausia reikią įtikėti Rusiją, po to galima tikėti Dievą. Dievas, apie kurį Dostojevskis taip daug ir taip jautriai kalbėjo, nustojo buvęs krikščioniškuoju Dievu, Jis tapo Senojo Testamento tautiniu Dievu. Kol tauta tiki, kad jos Dievas yra vienintelis ir teisingas, tol išlieka didinga tauta. Istorinės misijos akivaizdoje tautos jėga yra bene svarbesnė už religingumą. Todėl karo su turkais metu "Rašytojo užrašuose" Dostojevskis rašė: "Išganymas įvyks tada, kai Rusija užims Konstantinopolį. Pati sau ir savo sąskaita . . . Rytų karas išsiplės į europinį, vyks pasibaisėtini dalykai ir bus pralieta daug kraujo . . . Bet pralietas kraujas išganys Europą".

Dostojevskis prisiima šį kraują savo sąžinės sąskaiton ir taip grindžia karo reikalingumą: "Žmonija myli karą, jai to reikia . . . Ilgai trunkanti taika daro žmones žiauruoliais. Karas pravalo užnuodytą orą, gydo sielą, pašalina bailumą ir tinginystę... Be karo pasaulis smuk-tų arba pavirstų į mėšlą, į purvą, užkrėstą pūvančiom žaizdom".

Pasirodo, ne tik Vakarai, bet ir Turkija yra šėtono užvaldyta, tad karas atitinka Dievo 'ne tik Rusijos) interesus, O Dievo interesus sergs-tint, nedera tenkintis mažu, tad Dostojevskis parašys dar "Užrašuose": "Rusija dabar yra galingiausia Europoj. Reikia mums karo ir pergalės .. . Į Aziją! Į Aziją! Net Indijoj tegu visi pamato Baltojo Caro nenugalimumą. Baltojo Caro vardas turi iškilti virš chanų ir emirų ir Indijos karaliaus vardų, aukščiau už paties vyriausiojo kalifo vardą". Grįsdamas užkariavimų būtinybę religiniais ir kultūriniais argumentais.
Dostojevskis tapo savotiško kolonializmo pirmtaku, kai reikalavo kuo didesnio kaimyninių kraštų prijungimo prie rusų imperijos. Užkariavimų pretekstu tapo ir slavų vienybės bei broliškumo idėja. Toje dostojevskineje panslaviz-mo koncepcijoje nebuvo tačiau vietos lenkams, kurie visuomet jam buvo ir liko velnio išperomis

Galimas daiktas, nulėmė tai kilmės kompleksas — rašytojas buvo kilęs iš lietuvlenkių šeimos, gal net jame buvo ukrainietiško kraujo priemaiša. Seniausi dokumentai byloja apie tai, kad Pinsko kunigaikštis dovanojęs Dostojevo kaimą kažkokiam Irtyšui. Nuo to laiko Dostojevskio protėviai ėmę vadintis Dostojevskiais prisiėmė Radvano herbą (keistu sutapimu tokį pat antspaudą naudojo Nietzschės protėviai . dokumentus jie pasirašinėdavo kartais lenkiškai, kartais rusiškai.

Lenkai, pagal Dostojevskį, tai renegatų tauta, kuri išdavė slavus, prisiimdama Vakarų kultūrą, — tai maištininkų ir išpuikusių aristokratų šalis, gal ir apšviesta, bet kartais juk esti geriau būti mažiau apsišvietusiam, negu prarasti dvasinę sveikatą.

Rusijos ir Lenkijos kova — tai istorinė dviejų principų kova, o virš istorijos, žinoma, tai Dievo ir Šėtono kova. Nenuostabu tad, kad Dostojevskio kūriniuose užtinkami šėtono vaikai lenkai — tai latrai ir girtuokliai. Nėra pas Dostojevskį nė vieno gero, teigiamo lenko — yra tik plikas apgavikas, kuris suvedžiojo Gru-šenką, o paskui norėjo ją parduoti ("Broliai Ka-ramazovai"), yra kazino kišenvagiai ("Lošėjas"), geriausiu atveju išpuikę tuštuoliai šlėktelės ("Mirusiųjų namai").

Jei dar prisiminsime faktą, jog lenkai dalyvavo net keliuose pasikėsinimuose prieš caro Aleksandro II gyvybę, Dostojevskio polonofobi-ja dar geriau paaiškėja. Juk caras — tai atsakymas į visas Dostojevskio filosofines problemas. Kaip Dievas buvo sintetiniu tautos įasmeninimu, taip caras buvo jos žemiška, realia personifikacija. Carizmo idėja buvo Dostojevskiui vidinė, tautą telkianti jėga (ne kaip Vakaruose kur valdžia esanti išviršinė ir primesta). Carizmo idėja — tai giliausia liaudies tiesa, ji yra Šventa ir garantuoja laisvę, kuri galutinai remiasi ne tiek religija, kiek žmonių tarpusave meile ir žmonių meile carui. Revoliucija tapo nebereikalinga, tiksliau — tik caro dėka įvyko tikroji revoliucija.

Jei politinė revoliucija yra kova dėl valdžios, įtvirtinanti valstybės principą ir atstatanti hierarchiją, tai, pagal Dostojevskį, meile paremta religinė revoliucija paneigia pačią valstybės sampratą ir įveda socializmą. Pagal Dostojevskį, šį procesą pradėjo Aleksandro II reformos. Galutinai viską apvainikuosianti Baltojo Caro imperija, nes caras bus drauge ir cerkvės galva. Patariamuoju caro organu bus valstiečių seimas, vad. "pilkasermėgiai". Tokią teoriją Dostojevskis skelbė dar mirties išvakarėse straipsnyje, kurį rašė naujai ruošiamam "Rašytojo dienyno'' (Dnevnik Pisatelia) numeriui. Šios teorijos apmatus turėjome jau "Broliuose Karama-zovuose", pagal paties Pobedonoscevo nuorodas. Yra išlikęs šv. sinodo oberprokuroro laiškas Aksakovui, kuriame taip rašė apie Dostojevskį: "Labai gerai pažinojau šį žmogų. Jam vienam turėjau skirtus šeštadienių vakarus, ir jis dažnai ateidavo. Jis ir savo 'Zosimą' sukūrė pagal mano sugestijas. Daug ir nuoširdžiai su juo šnekėdavomės. Ypač mus suartino laikotarpis, kada jis redaktoriavo "Graždanine' ".

Aiškumo dėlei: "Graždanino" savininku buvo kunigaikštis Meščevskis, vėlesniojo care Aleksandro III bičiulis, kuriam Dostojevskį ir pristatė. Nuo to laiko (1873 m.) rašytojas jau iki galo liko sosto įpėdinio rate, kartu su Pobedonoscevu, Katkovu ir Meščevskiu. Teisingumo dėlei tarkime, kad įtakos buvo abipusės: paskutinieji Rusijos valdovai Aleksandras III ir Mikalojus II žavėjosi Dostojevskio raštais, ypai filosofija. Nenuostabu, juk tos filosofijos vyriausia kategorija buvo Caras.
Čia turime reikalo su dar keliais Dostojevs kio minties paradoksais. Ieškodamas laisvės, jis tapo cirinės patvaldystės apologetu. Religini artumentais bandydamas   pagrįsti  humanizmą pagrindė rusiškojo imperializmo ideologiją. Atmetęs tikėjimą į dangiškąją laimę, priėmė ir skelbė tikėjimą į Baltojo Caro žemiškąjį rojų.

Prieš mirtį Dostojevskis prašė būti palaidojamas kapinėse šalia Nekrasovo. Pobedonoscevo sugestionuojami atėjo pas Aniutą Aleksandro Nevskio vienuoliai, prašydami suteikti jiems garbę ir leisti palaidoti rašytoją jų kapinaitėse. Anna Grigorjevna sutiko. Laidotuvės įvyko care iždo kaštu. Pinigus mokėjo Pobedonoscevas.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai