EILĖRAŠČIAI APIE MIRTĮ |
Parašė JULIJA ŠVABAITĖ |
1. Kartu augom. Girdėjome viena kitos širdį naktimis, seklyčioje, po šiaudiniu tėvo stogu. Tai mano mirtis, — jauna kaip ir aš, nerūpestinga, kantri ir ištikimoji palydovė . . . Kas tu buvai, kas tu esi, o visagale, kad negaliu gyventi be tavęs? — Kai mane skriaudžia, kai mane bara, aš įsikniaubiu tavo glėbyje, akmenio seserie, lapkričio rože Vėlinių soduose . . . 2. Tu lydėjai mane per Melburną, Šelvius, Alvitą, Vilnių, — skynei man tulpių žiedus, gintaru puošei mano kaklą - - - O dabar sėdi mano kėdėj ir valgai mano duoną, geri mano vyną. Girdžiu tave alsuojant, vaiduokle, čigone, kvepianti laužo dūmais, kandžių karaliene, voro skarom šlamėdama virš mano galvos isteriškam marche funebre - - - 3. Ištrinsiu vardą ir pavardę, pakeisiu adresą, kad nežinotum, kada miegu, kad negirdėtum vyturio čiulbant --- O jei visvien atrasi mane, ateik nelaukta ir netikėta, kai būsiu vienumoje, be rankų grąžymo, be ašarų, be atsisveikinimo skausmo. Žinok, aš gyvenau ilgiau už rožių vasarą, trumpiau už žmonių dainą --- 4. Neklausinėk ir neieškok kur gyvenu. Manęs nėra tarp tų, kurie išdainuoja gyvenimą. Aš — sena fotografija tarp suplėšytų laikraščių --- Ko drebi, manęs ieškodama? Ko draskaisi? Ar tau gaila, ar neramu, kad niekas tavęs nenori, kad šviesa gęsta, žodžiai nutyla tau pasirodžius? Mane atpažinsi iš to auksinio žiedo, kurį pati nukalei, ir kuris priaugo prie mano piršto. Auksas niekad nemiršta, ir tu jį vėl atsiimsi. Ieškok, ieškok manęs, pasiimk ir nešiok, skambėdama savo rankomis prieš mano akis, prieš mano pralaimėjimą --- 5. Jos primerkta akis mane seka, — o atrodo, kad miega ... — Ji tik laukia, kad aš suklupčiau. Neleisk Duok man stiprybės! (Aš jos niekada neturėjau, po gabalėlį sudėjau, po šiaudelį sunešiau į namus, akmenis rinkdama, drobes velėdama, varputį skindama, kad tik nebujotų vargas, kad tik ji, ta mirtis, nerastų manęs pavargusios.) 6. Mirtie, minkštomis rankomis, išlepusi nuo pataikavimų, raudonskruoste panele, mėlynom akim, su saulės lietsargiu rudenį, juokinga suveltais plaukais, girta nuo meilės ir vyno, mirtie, kregžde greitoji, skardinių gėlių lakštingala žiemos vakarais, mirtie, raukšlėta senele su kūdikiu ant rankos, — aš niekam neprisipažinsiu, kad tavęs bijau, ir kai labai skaudės, pasislėpsiu prisiminimuose, apsikabinsiu seną, niekad nemirštančią rąstų sieną, upelį, lauką vieversį, svirplio budėjimą naktimis, ir pažadėsiu atiduoti tau visa tai, ką man esi padovanojusi: daiktus, kurie niekada nepasotino, gyvenimą, kuris buvo galbūt niekam nereikalingas - - - |