VAIŽGANTAS IR "NAUJOJI ROMUVA" Spausdinti
Parašė VINCAS MACIŪNAS   
Žurnalo 50-mečiui suėjus . . .sudieu, Piliečiai Veikėjai: aš — nebe politikas.
Vaižgantas

Tais žodžiais Vaižgantas 1917 m. Rusijos lietuvių seime Petrapilyje užbaigė savo jausmingą kalbą. Jis buvo tiesiog pritrenktas, kad dėl partinių nesutarimų ir karštų tarpusavio ginčų didelė dalis atstovų pasitraukė iš seimo. Vėlgi, džiūgaute džiūgavo, kai likusieji priėmė nutarimą, kad Lietuva turinti būti nepriklausoma ("Šios laimėjimo valandos, aš kol gyvas būsiu, neužmiršiu"). Jis piktinosi tais, "kurie drįsta tokį didelį tautos darbą ardyti vien dėl to, kad tasai darbas ne jų vaga kol kas eina. [....] Mane tai užmuša. Aš pasiieškosiu kitokio darbo, kur aš būsiu laisvas pats sau atsakyti. Kai kas pasako man pasiseka dailiosios literatūros darbas. Ir aš sugrįšiu į tą darbą, pasitraukęs iš kelio tiems, kurie monopolizavo sau demokratinį darbą. [....] sudieu, Piliečiai Veikėjai: aš — nebe politikas" (Vaižgantas, Tiesiant kelią Lietuvos nepriklausomybei. Vilnius, 1919, p. 21-22).

Dar visai neseniai (Lietuvių balse, 1915.XI.22) Vaižgantas buvo prisiminęs partijų nesantarvės 1905 m. Vilniaus seime: "Liaudis, iš visų tolimiausių kraštų subėgusi čia savo širdies, savo minties varginimų išdėstyti, savo sielvartų pasisakyti, išgirdo ir tuo pradėjimu klausė, kaip draskėsi, pešėsi nesupaistomi, nesuprantamo skirtumo socialiniai demokratai, krikščionys-demokratai ir tiesiog demokratai. Visi šaukė: mes, mes, mes; mūsų, mūsų, mūsų; mums, mums, mums, per visus linksnius, idant galėtų 'paimti* visą seimą, lyg kokių avinų būrį, į savo gardą. Liaudis, vadinas, 90% susirinkusiųjų turėjo taip pat savo: mes, mūsų, mums. Bet taip akiplėšiškai nedrįso lįsti visiems į akis: ji savo nedrąsumu buvo kultūringesnė už savo žiedus-šviesuomenę" (Vaižganto raštai. Kaunas, XVI, 1929, p. 201-202).

Vis dėlto, labai klystume, jei manytume, kad Vaižgantas bus galutinai aną Vilniaus seimą taip ir pasmerkęs. Impulsyvusis Vaižgantas visada buvo paveikiamas pirmojo įspūdžio ( o partiniai barniai jam labai nepatiko) ir nesivaržydamas jį pareikšdavo. Betgi jis gerai suprato didžiulę Vilniaus seimo reikšmę lietuvių tautai: "Lietuviai Vilniaus seimu į bendrą anų metų istoriją įrašė vieną gyviausių lapų. Ir jei šiandien mane paklaustų, ar tu dabar gyvenimą atgyvendamas [beje, per daug susendina save Vaižgantas: 1915 m. jis tebuvo 46 m. amžiaus], visoko prityręs, daug ką pasvarstęs ir supratęs tikrą vertybę, benorėtumei antro 'tokio pat* seimo su visai jo nedorumais, negražumais, paklydimais, aš nesvyruodamas atsakyčiau: 'Visa širdimi!* Dygliuotais, žeidžiančiais takais, klupčiojant, apsibarant eita; ale visgi tai beieškant teisybės. Kas iš to gera, kad ir neklysti, jei nė neklaidžioji, niekur iš vietos neidamas" (ten pat, p. 205).

O jau tiesiog entuziastingai vertino Vaižgantas Lietuvos Steigiamąjį seimą savo redaguotoje Tau-toje (1920): "... Steigiamasis seimas mums — tautos šventenybė, įvykęs demokratijos dūsavimas. [....] Bolševikai daug nusidėjo žmonijai, mindžiodami visas demokratijos pasiektąsias laisves ir net piliečių gyvybę. Tačiau visų sunkiausia jų nuodėmė — tai savo rankomis išvaikytas [Rusijos] Steigiamasis seimas. [....] Mes, lietuviai, esame laimingesni. Iš mūsų šis demokratijos idealas neišrautas: jau stovime angoje savojo, Dieve brangus, lietuviškojo (!!!) Steigiamojo susirinkimo. Ar įtikėtina? Ar tai ne sapnas? [....] Už viena tai, kad pačių mūsų žmonių sudarytoji taryba Seimas reiškia tikrąją laisvę, nebe popierinį pažadą, Steigiamasis seimas iškyla aukščiau visų kitų tautos veiksmų, kokių tik randame mūsų istorijoje. [....] 1920 metų gegužės 15 d. liks ir privalo likti mums atmintina; nemažiau atmintina, kaip vasario 16 diena, kada buvo Lietuvos nepriklausomybė paskelbta" (Vaižganto raštai. Kaunas, III, 1922, p. 64-66).

Betgi vėl, pati rinkiminė partijų kova Vaižgantą labai erzino: ". .. rinkimų agitacija bus suardžiusi ne mūsų ūkį, tik mūsų sielą. Rinkimai buvo taip pat didžiulis priepuolis; jei ne audra, tai kirmėlių apnikimas: jos palieka augmenis be lapų. [....] Soc. dem. niekšai, soc. liaud. niekšai, buržuazinis vidurys niekšai, nepartiniai niekšai, kr. dem. niekšai. Visi niekšai, teverti šovinio, ištikus anarchijai. Tai mes, inteligentai, susidarėme tokią liaudies nuomonę, beieškodami tos pat liaudies paramos ir pritarimo. Tokia gyvenimo pynė. Ji supinti buvo nesunku: užteko demagogijos. Kažin, ar taip jau lengva bus ji atpinti . . ." (Vaižganto raštai, III, p. 11-16).

Žinoma, čia didele dalimi lėmė tai, kad lietuvių tauta, ilgai svetimųjų pavergta ir neturėjusi jokios savivaldos, negalėjo susidaryti ilgamečių demokratinio darbo tradicijų. Be to, buvo didelis skirtumas tarp prieškarinių ir pokarinių laikų. Prieš karą lietuvių politinių srovių ginčai spaudoje ar susirinkimuose iš esmės tebuvo savotiškas pasilavinimas gražbylystėje, nedaug ar net ir visai neturėjęs praktiškos reikšmės. Kas kita tapo nepriklausomaisiais laikais, kai partijoms jų sugebėjimas įtikinti ir patraukti rinkikus galėjo, kaip ir kiekvienoje demokratijoje, nulemti valdžią, o tuo pačiu jų nariams įtakingas vietas, valstybines tarnybas, taip pat ir įvairias medžiagines privilegijas. Visa tai leido partijoms daryti tam tikrą spaudimą visuomenei, ypač valdininkijai. Ne vienai partijai visuomenė vaidenosi lyg sudėliota į komodos stalčius, kurių raktai priklausė partijų vadovybėms, ir kiekviena, žinoma, pretendavo į kuo didesnį stalčių.


Visa tai buvo Vaižgantui, asmens laisvės varžtų nepakeliančiam, itin ne prie širdies, ir jis šiaip pasisakė Šaltinyje (1927, Nr. 20/21): "Išdygęs laisvas, augau laisvas, galop apsisprendžiau laisvas, laisvą savo sumetimais sudarąs savo valstybę. Man buvo nepakenčiami bet kurie pančiai [ . . .] Iš pradžių rodėsi dabar jau visko pasiekta, o čia pat pasijutau vėl beesąs 'suorganizuotas', mano valia ir veiksmai vėl supančioti atskirų komitetų reikalavimais, ne bendrais valstybės įstatymais. Mano valiai savoji partija diktavo savo valią, kaip pirmiau svetimoji mano Tėvynės administracija; partija liepė man daryti tai, ko aš nepagaliu daryti arba į ką mano širdis nelinksta; ir nedaryti to, į ką linksta, ką aš gerai padaryčiau valstybės ir piliečių naudai. Visa tai kitiems nugalėti. Ir pasijutau patekęs į naują vergiją, 'suorganizuotas' — reiškia: surištom rankom ir kojom, apkaustyta krūtine. Aš — laisvas pilietis, laisvai nebegaliu savęs aukoti Tėvynei, mylėti žmoniją, nepasiklausdamas, kurios ji partijos vergė? Ne! Aš ne medžiaga — 'organizuoti'! Organizuokite sau stulpus, mietus, o aš pasiliksiu — laisvas sau-žmogis! Ir seniai jau seniai pasiskelbiau — nepartiniu, vėl nebepriklausomu" (Vaižganto raštai, X, 1949 m. perspausdinimas, Kassel-Mattenberg, p. 160-161).

Lietuviškajai enciklopedijai atsiųstoje trumpoje autobiografijoje Vaižgantas šiaip rašė apie save: "Nuo 1923 metų formaliai išsibraukęs iš visų politinių organizacijų, dedas visai nepriklausomu" (Mūsų senovė, II, Nr. 1, 1937, p. 109).

Vaižgantui atrodė, kad su piktais ginčais susijusi partinė veikla ypač netinkama buvo kunigui. Savo straipsnyje "Kunigas kunigams" (Tauta, 1920, Nr. 26) Vaižgantas įtikinėjo: "Rinkimai tik patvirtino mano instinktyvų numanymą: jei politikos kova kovojama tokiomis nešvariomis priemonėmis, melagystėmis, šmeižimais, klausytojų suvedžiojimais, tai Bažnyčios tarnams ne vieta imtis vadovaujamos rolės panašiose kovose" (Vaižganto raštai, III, p. 62). Taip pat ir savo knygelėje Jaunam veikėjui (1925), taikytoje klierikams bei jauniems kunigams ir turinčioje Žemaičių vyskupo imprimatur, Vaižgantas ne be kartėlio rašė: "Kaip aš begaliu eiti į dvasiškąjį tėvą savo sielos reikalais, matęs ir girdėjęs, kaip jis pargrimzdęs gryniausiame politikos materializme? Argi aš nenusispjausiu, išvydęs bažnyčios sakykloje skelbiantį nurimimą ir dovanojimą, jei aš būsiu tą patį vakarykščiai girdėjęs seimo sakykloje skandinantį visus savo priešininkus?" Ir pats Vaižgantas jautėsi "gramzdinamas į tą prakeiktą politiką, vieton eiti apaštalauti meilės, teisybės, gailestingumo" (p. 103-105).

Juozas Švaistas prisiminė Vaižgantą kartą šiaip kalbėjus per paskaitą universitete: "Jūs nežinot, kaip man kartais skaudu. Širdis draskosi, kaip pasiutusi katė. Ir kodėl mane visi taip puola? Dvasininkams aš nerimtas kunigas, beveik atskalūnas. Ir mano pamokslai kažkokia nesąmonė. Na, kaip aš taip atvirai ir viešai iš sakyklos kalbėjęs apie abortus? Sutuokiąs bet kokią pasipainiojusią porą, be jokio ištyrimo. Kairiesiems aš juodašimtis, o krikdemams parmazonas. O man visi geri, ir visus myliu, bile tik dirbtų ir tarnautų Lietuvos pažangai. Ar žydas, ar liuteronas — man vis tąja, kai aš matau, kad padorus žmogus" (J. Švaistas, "Vaižgantas apeliuoja į auditoriją", Pirmoji pradalgė. London, 1964, p. 343). Žinoma, tai tik iš atminties ir dar po keliasdešimt metų atpasakoti žodžiai, bet pažinusieji ir girdėjusieji Vaižgantą gyvai jaučia juose paties Vaižganto stilių ir jo pasisakymų    nesislapstantį    atvirumą.

Panašių priekaištų Vaižgantas buvo ne kartą susilaukęs. Kovingasis kun. Antanas Maliauskis, polemizuodamas su juo, taip ir kirto Laisvėje (1923, Nr. 127): "Ar ne laikas sudrausti tą žilą kūdikį [Vaižgantas pražilo dar nė 50 metų nesulaukęs] docentą kun. Tumą, kad jis nebedarytų blėdies lietuvių katalikų visuomenėje" (A. Merkelis. Juozas Tumas Vaižgantas, Kaunas, 1934, p. 314).

Daug kas stengėsi "sudrausti" Vaižgantą jau tada, kai jis dar nebuvo "žilas kūdikis", n tipingu nekonformizmu jis dažnai kam užkliudavo. Štai 1902 m. Kuršėnų klebonas A. Eidimtas savo raporte vyskupijai šiaip charakterizavo Vaižgantą: ". . . kun. Juozas Tumas, neabejotinai gabus publicistas, yra vis dėlto per daug nepatikimas kaip krikščionis ir pilietis. Jis praėjusią vasarą išsitarė netikįs Eucharistijos paslaptimi ir laikąs ją komedija, ką aš sužinojau neseniai iš vieno patikimo parapijiečio. [....] Viekšnių dekanato dvasiškijos, susirinkusios 1901 jubiliejinių iškilmių proga, akivaizdoje viešai pareiškė savo mintis, kurios yra pavojingos visuomenei.

Dar nėra nė metų, kai aš esu asmeniškai pažįstamas su kun. Juozu Tumu, o jau jis sudarė man slegiantį geležinio ir laisvamanio lietuvių veikėjo įspūdį. Laikau garbe apie tai pranešti Jūsų Ekscelencijai" ("Keli skundai prieš Tumą-Vaižgantą 1902 m.", Mūsų senovė. Kaunas, II, Nr. 2, 1938, p. 342-343). Vėliau pats Vaižgantas karčiai prisiminė: . . dvasinė valdžia persekiojo, aikštėn išsimušti neleido, po tolimiausius ir menkiausius užkampius svetimojo Kuršo ir giliosios Žemaičių šalies stumdė ir ten ištisus 14 metų laikė, kol nesusendino ir nepražildino. Ko man nebuvo prikišama, pradedant nuo silpnumo tikėjimo ligi kruvinosios revoliucijos" (Vaižgantas, Tiesiant kelią Lietuvos nepriklausomybei, p. 20).

Nekonformistas liko Vaižgantas ir nepriklausomojoje Lietuvoje, tad ir vėl buvo ne kartą užsipuolamas, net ir kurijai gaudavo aiškintis. Štai buvo apkaltintas, kad bendradarbiaująs Kultūroje, kairiosios pakraipos žurnale, ir 1923.XII.27 rašė kurijai: "Per paskaitas nesu nusidėjęs katalikybės principams, o kabinėjimasis į mažmožius tai tik juokų darbas. 'Kultūra' ar kas kitas, kai mane kviečiąs, kviečiąs ne socializmo skelbti. Jie gerai žino, kad aš katalikas, kultūrtregeris, Dr. J. Basanavičiaus tradicijų. Toks buvau per visą amžių ir į pabaigą man nebepatogu virsti socialistu ar krikščioniu demokratu. [....] Ir viso mano gyvenimo tendencija — tiesti tiltą tarp vieno ir kito krypsnio inteligentų — yra davus, aš tai matau, labai dažnai geresnių rezultatų, neg šalinimasis ar brutalus prieštaravimas. [....] Arba man palikite laisvę darbuotis taip, kaip lig šiolei su mano taktika, ir tik kontroliuokite faktinąją pusę, ne principinę, paties darbo: ar yra rezultatų ir ar aš nedarau klaidų katalikų moksle [....] Arba manim nepasitikėdami, pavelykite man pasitraukti nuo ganytojavimo ir palikti tik universitete — literatūros mokytoju tautinės kultūros reikalui. [....] Dėl mano 'savotiškumo' [dabar pasakytume, nekonformizmo] reiškiama man daug užgaulingų dalykų. Tiek to. Ką gi aš darysiu, jei toks esu apsigimęs. Mane seka partiniai krikščionys. Ir tai man gerai — lai žino patys, o ne klauso kitų. Bet dažnai esu patraktuojamas lyg neužauga, lyg beprincipinis, minkštas žmogus. Tai man, 55 m. amžiaus, 30 metų kunigystės, 35 m. literatūros ir 'tautininkavimo' žmogui, yra užgaulinga. Aš turiu savotiškų   principų, nepriešingų Šv. Katalikų Bažnyčiai, kuriai visados atsidėjęs tarnavau ir Jos garbės, lygiai ir savo luomo niekados neįžeidęs (nebent kuriais tuščiais pliauškalais). Tai ir mokslininko, nors nežymaus, pareigos reikalauja iš manęs didesnio drąsumo, pasitikėjimo savim, reliatyvės laisvės" (A. Merkelis, p. 316-317).

Kurija paliko Vaižgantą bent tuo tarpu ramybėje. Tame pasiaiškinime Vaižgantas taikliai apibūdino savo gyvenimo uždavinį — tiesti tiltą tarp skirtingų srovių ir tuo išvengti "brutalaus prieštaravimo". Betgi derinti tuos priešingumus labai kliudė ta, kaip pats Vaižgantas buvo kartą ją pavadinęs, "prakeikta politika". Ir jis pats ne kartą pakliūdavo tarsi tarp kūjo ir priekalo. Štai 1923.XI.11 teatre per S. Čiurlionienės Aušros sūnų spektaklio pertrauką jis viešai kreipėsi į prezidentą A. Stulginskį, kad iš kalėjimo būtų išleistas Vairo redaktorius A. Smetona, karo komendanto admi-nistratyviškai nubaustas. Nepraėjo nė 5 pilnų metų, ir situacija pasikartojo, tik partijos susikeitė vietomis. Artimas senų laikų bendradarbis, nors su juo kartkartėmis ir pasiginčydavo, rūstusis A. Jakštas įpykęs rašė 1928.VII.25 Vaižgantui: ". . . 'Ryto' redaktorius vėl nubaustas 2500 litų ir pasodintas ka-lėjiman. Šitokia administracinių pabaudų sistema yra blogiausias mūsų valdžios vėžys. Kai man Kauno gubernatorius vieną po kitos dėjo pinigines pabaudas už 'Draugiją', 'Ateitį', 'Garnį', 'Vienybę', kai Griazevas [Kauno gubernatorius] mane traukė teisman už 'nepildymą spaudos įstatų', aš tylėjau, nes baudė mane svetima barbariška rusų valdžia. Bet kai ta pati administracinių bausmių sistema išbujojo ir nepriklausomoj Lietuvoj, kai ją kaskart daugiau ima vartoti ir tautininkų valdžia, pakartodama tas pat kaltes, kurias yra darę krikščionys demokratai, tai aš šitokio valdžios pasielgimo negaliu kitaip pavadinti, kaip mūsų administraciniu vėžiu. Sveikas pradėjai kova su visokiais praeities vėžiais [Vaižgantas 1927 m. Lietuvos aide spausdino Normanto vėžių romaną, 1929 m. pavadintą Šeimos vėžiais], tai apsišarvojęs tautiška drąsa, kibk visom keturiom ir į tą visų šlykščiausį spaudos spaudimo vėžį. [....] Taip elgtis tegali tik valdžia svyruojanti, netikra rytojaus, visko bijanti, ne-sijaučianti teisėta! Tokia tvirta valdžia kaip ir ką kita, taip ir spaudos nusidėjimus paveda teismui spręsti, ji leidžia kaltinamajam gintis, teisintis. Taip turėtų būti ir pas mus. [....] Ne tam aš visą amžių dirbau plunksna, kad koks beraštis cenzoriukas braukytų mano straipsnius [....] Ne tam mes visą amžių kovojom su rusais, kad būtumėm tūkstančiais litų baudžiami. Pats žinai, kad aš nesu krikščionių demokratų prietelis, bet aš negaliu nelaikyti 'Ryto'
 
Vaižgantas savo darbo kambaryje 1933 m. vasario mėn. (taigi vos pora mėnesių prieš mirtį). Ši nuotrauka buvo išspausdinta Naujojoje romuvoje (1933, Nr. 123) prie nekrologinio straipsnio apie Vaižgantą.

 
spaudos organu. Kenčia 'Rytas', kenčia ir visa katalikiškoji spauda. [....] Aš žinau, kaip brangini lietuvių spaudą, taigi ir tikiuos, kad neatsisakysi stot į kovą su aukščiau nurodytu spaudos vėžiu. Pasinaudok savo autoritetu, kurį turi tautininkų tarpe, nueik stačiai pas J.E. Valstybės prezidentą ir griežtai pareikalauk: 1. kad tuojau panaikintų įstatymą apie administracines pabaudas laikraščiams, 2. kad įsakytų atleisti iš kalėjimo 'Ryto' redaktorių, 3. kad greičiau įvykintų pažadėtąjį cenzūros panaikinimą ir 4. kad spaudos nusidėjimus įsakytų spręsti teismo keliu. [....] Keturis kart administra-tyviškai rusų baustas, penktą kart teisman trauktas Tavo kolega A. Jakštas" ("Jakšto-Dambrausko laiškai Vaižgantui. Spaudai paruošė Juozas Ambrazevičius", Athenaeum. Kaunas, IX, 1. sąs., 1938, p. 45-46).

Tautininkų režimui griežtėjant, aštrėjo ir politinė įtampa krašte, o su katalikiškąja visuomene santykiai ypač gedo, 1930 m. uždraudus mokyklose veikti plačiai išaugusiai ateitininkų organizacijai.

Tuo laiku ir vienur kitur Europoje daugiau mažiau įsigalėjo diktatūrinio pobūdžio valdžios. Negalėjo tai neatsiliepti ir Lietuvoje. Prezidentas Smetona 1932.VI.il Tautininkų sąjungos suvažiavime taip kalbėjo apie liberalizmą ir fašizmą: "[Europoje] parlamentarizmas sunkiai serga, vietomis merdėja. Gelbėdamas Italiją, partijų ardomą, Mussolini ryžosi kurti tautos atstovybę kitais dėsniais, nekaip mokė liberalizmas. [....] Daugelis kraštų, kur pasvirusi parlamentinė sistema, yra susidomėję fašizmu. [....] Nepaslaptis, kad Tautininkų s-gai patinka dabartinė Italijos politinė tvarka. [....] Reikia ir lietuviams perauklėti savo visuomenę, kad atsikratytų pasenusių liberalizmo tradicijų ir atsistotų ant savo pagrindo. Gali būti itališki dėsniai, bet lietuviškas pavidalas" (A. Smetona, Pasakyta, parašyta. Kaunas, 1935, p. 310-315).

Naujas režimas dažnai atneša ir naują terminologiją. Atsiranda Tautos vado vardas, kuriame ryškiai buvo jaučiamas italų Dučės atitikmuo: "Vieninga tauta su vienu vadu priešakyje! Toks Sulos pasigirdo Italijoje" (Pasakyta, parašyta, p. 3_J Smetona aiškino tautininkams 1931.V.30 suvažiairime, kad prezidentas "vienas valdo, vienas atsako prieš Tautą. Taigi nenuosaku, kad šiokia ar tokia partija jį kontroliuotų arba jam savo veto reikėtų, nors šiaip jau jis įsiklauso savo bendradarbiu, taip pat ir Tautininkų sąjungos balso parašyta, p. 309). Paplito ir žodis susiklausymas, kurį itin mėgo pats Smetona. Smerkdamas laikotarpį prieš gruodžio 17 d. perversmą, jis sakė, kad "tai viešpatavimas visokių partijų be drausmės ir susiklausymo" (ten pat, p. 28). Tačiau nors kalbėta apie susiklausymą, reikalauta klausymo, o tai buvo visai nepriimtina daugeliui, gyvai tebeprisimenančių laisvo ir demokratinio valdymosi laikus, kokių paskirų trūkumų tie laikai bebūtų turėję.

Svarbus nepalankių naujajam režimui nuotaikų židinys buvo universitetas, kurio palaužti nebuvo pajėgta, nors jo autonomija ir buvo varžoma valdžios potvarkiais. Antra vertus, Smetona, pats neseniai docentavęs universitete, bent teoretiškai pripažino universiteto profesūros autoritetą visuomenėje: "... dabar reikia taip mūsų tautai tvarkytis, kad išaugtų jai visa eilė vadų visoms gyvenimo sritims. Vadinasi, ne mechaninė, liberalų skelbiama lygybė, kad politikoje profesoriaus balsas sveriąs tiek, kiek jo tarno balsas. Tai juk didžiausia nelygybė. [....] Šį dėsnį gerai įsidėmėkite, tautininkai" (Pasakyta, parašyta, p. 332). Vis dėlto, ir iš profesūros reikalauta tokio pat klausymo. Štai studentų neolituanų leistasis žurnalas Akademikas rašė: "Mes jau seniai prabilom. 1933 m. gruodžio 17 minėjime tautiškoji studentija išreiškė savo vyriausius siekimus rezoliucijoj: [....] V.D. Universitete turi viešpatauti valia, suderinta su tautos aspiracijomis. [....] Vieninga Tautos valia, reiškiama jos Vado, turi būti ir studentijai ir profesūrai aukščiausiu įstatymu" ("Ateities perspektyvų pobūdis", Akademikas. Kaunas, 1935, Nr. 13/14, p. 299). Žinoma, tos Vado valios aukščiausiu įstatymu nepripažino didžioji dauguma universiteto profesūros ir studentijos. Tos rezoliucijos nebematė neolituanų garbės narys Vaižgantas, nes prieš kelis mėnesius jau buvo miręs. Sunku betgi būtų vaizduotis, kad ana rezoliucija būtų buvusi priimtina tam nenuolankiajam "sau-žmogiui", dargi taip vertinusiam universitetą ir savo kelerių metų dėstymo darbą jame.

Iš seno artimai dirbęs su tautininkų srovės žmonėmis, Vaižgantas anaiptol ne visur ėmė su jais sutarti. Štai 1926.II.9 rašė Petrui Klimui, senam pažįstamui iš Vilniaus laikų, su kuriuo buvo dargi susigiminiavęs (Bronė Klimienė buvo jo sesers Mėginienės duktė): "Iš Tautininkų partijos aš nuo N[aujų] M [etų] išstojau ir 'Lietuvio' [tautininkų savaitraščio, vėliau dienraščio] nebešelpsiu: jis man atseidavo į 1000 litų metams. Nebepatinka. Virto asmeniniu Smetonos, Voldemaro ir Tamošaičio puolimu ir atsigynimu" ("J. Tumo-Vaižganto laiškai Petrui Klimui ir Bronei Mėginaitei-Klimienei", Aidai. Brooklyn, 1970, Nr. 4, p. 160).

Itin nemėgo prof. A. Voldemaro, kuris buvo smarkiai susikirtęs su savo kolegomis Humanitarinių mokslų fakultete. Rašė Vaižgantas Klimui 1926.11.13: "Voldemaras darosi toks brutalis, jog sunku su juo net posėdžiauti. Visgi jis nenormalus su visais gabumais. Man tiesiog abuojas ir aš vieną sykį jį gerokai, taip pat brutaliai, aplamdžiau. Laukiu keršto" (ten pat, p. 161). Netrukus vėl rašė, 1926.11.25: "Visi profesoriai Voldemaro nekenčia už jo aroganciją. O ir draugai sako jis ir Tautininkus prasmegdinsiąs, kaip prasmegdino Pažanginin-kus. Tad V. laikosi abiem rankom įsitvėręs Smetonos. Jį deda Moze, o save Aaronu — kalbėtoju. Iš tikrųjų gi tai 'Lietuviui' toną yra suteikęs Voldemaras, o Smetoną tik paskui sudemoralizavęs" (ten pat).

Tam pačiam Klimui atvirai parašydavo ir apie savo bėdas su krikščioniškuoju bloku, pvz. 1931.X.22: "Mane nuolat erzina neištikimumu. Paskutinis išsišokimas buvęs, kad sakydamas pamokslą a.a. [Medicinos fak. prof.] Dr. [Petrui] Radzvickui, Katalikų Bažnyčią pavadinęs — 'maža apeiga'. Buvo kažkas panašu, bet ne visai. Kas kunigas — tai man vilkas, o vis už tautininkus, už kuriuos aš niekur galvos neguldžiau. Fe!" ("Trys J. Tumo-Vaižganto laiškai Petrui Klimui ir Bronei Mėginaitei-Klimienei", Metmenys. Chicago, XIX, 1970, p. 62).

Neišvengė pagaliau konfrontacijos ir su savo senu bei gerbiamu bendradarbiu Smetona. Rašė Klimams 1932.IX.1: "Buvau pas p. Prezidentą raginti, kad greičiau susitartų su mr. Arata [nuncijum Lietuvai, 1930-1935] ir nuramintų katalikus. [....] Ponas Antanas Smetona paklausė paklausė nesklandžios mano kalbos ir nusikvatojo. Man pasirodė, kad tuo momentu tarp mudviejų užsileido šlagbaumas [kelio užkardas]: aš likau su mikro-visuomene savo širdyje, jis su makro diktatorybe savo. Jis eis griežtu keliu, nebijodamas to, ko aš bijau: jei opozicija taip susiorganizuos, kaip katalikai, tai diktatoriaus pusėje beliks ginkluotos kariuomenės, policijos pajėgos, dar skautai ir Jaunoji Lietuva, kur aš kiek kišdavaus. Matau, kad kištis nebėra ko. Ir pats prezidentas lyg tarstelėjo: Išstok. Matyt, be manęs būtų konsekventingiau elgtis su tautiškąja jaunuomene, apsieinant be religinio auklėjimo. Man tai aišku, kad bent Lietuvos jaunimas pozityvistiškai ir pozityviai tegalima išauklėti su religija; jei be jos — išauklėsi kairįjį elementą, kurs nebesižinos savo krašto galo. Man liūdna" (Metmenys, XIX, p. 64-65).

Anot J. Aisčio, "tasai prezidento nusikvatoji-mas ir buvo, prancūziškai tariant, coup de grace, kuris moraliai Tumą-Vaižgantą užmušė, liko tik fiziška mirtis, kuri netrukus [1933.IV.29] ir atėjo" (J. Aistis, "Kanauninkas Juozas Tumas Vaižgantas", L.K.M. Akademijos Suvažiavimo darbai. Roma, VIII, 1974, p. 49).

Nebūtinai. Betgi tai buvo vėl nauja nesėkmė, gal jau galutinai įtikinusi Vaižgantą, kad jam taip ir nepavyks nutiesti tilto tarp dviejų jam artimų, bet vis labiau nutolstančių grupių. Pesimistinėmis nuotaikomis persunktas ir Vaižganto 1932.111.29 (taigi vieneri metai prieš mirtį) rašytas laiškas artimam draugui kun. J. Lindei-Dobilui, subtiliam kritikui ir žinomo romano Blūdas, arba, Lietuva buvusios Rosijos revoliucijos mete (1912) autoriui: "Mielas man ir brangus Julijonai! Be titulų. Nevadink ir manęs suktai: tie 'tituliariniai kanauninkai' man nebe maža sunkenybė. Neva turiu šešėlį prerogatyvų, o iš tikrųjų reikalaujama tokio atsilyginimo Katalikų Bažnyčiai, kokio aš, laicizuotas, nors dar 'nenusikunigavęs', nebegaliu duoti. [Kun. Antanas] Maliauskis, 1923 m. 'Laisvėje' paskelbęs du puolimu, ketinąs ir vėl pradėti ataką ir visiems įrodyti, koks aš esąs K. Bažnyčiai žalingas veikėjas. Nežinau, kas jį sulaiko. Gal šiaip jau geras mano vardas, su kuriuo skaitosi ir katalikai. Romoje ir Lietuvos Episkopate aš jau paskerstas ir tik besidairau,  kur  ir  pro  kur išlįsti   į  emeritus.   [....] Jaučiuos iškritęs iš profesinio balno ir nebegalįs pabaigti amželį tame balne, kaip to norėjau. Kunigas aš liksiu; tik vis svajoju apie nebeatsakomą kurią funkciją. Dabartinė L. Episkopato politika pribaigė mane. Aš jai nepritariu ir daraus jai nebereikalingas. Visą amžių jaučiaus kai kam reikalingas; kai dabar imu jaustis nebereikalingas, gyžtu ir griaudžiuos, kad mano gyvenimėlis nuėjo su laikais, ne su dvasiškiais. Bet kitaip negalėjo būti. Net  kai  aš   katalikiškumą  atstovavau  'Tėvynės sarge', vyskupas Paliulionis nebuvo su manim. Iš jo man yra tekę daug pažeminimų už tą patį pasaulinės kultūros darbą, nedavatkavimą. Vadinas, K. V. C-ui [Katalikų veikimo centrui] aš esu kliūtis, kai ne su juo, nors ir ne prieš jį. 'Kad tu mums nieko nepadedi', išsitarė prelatas Jakštas. O kaip aš jiems padėsiu, kad negaliu? Išstojau iš K.V.C., kur buvau vyskupo Juozapo [Skvirecko] įstatytas; viešai užprotestavau prieš 'katalikų' kongresą, kur ėjo ordinarinė politikos akcija: atsisakiau aiškinti vyskupų laišką — už revoliuciją; aš vienas 'kanauninkas' nepasirašiau pagyrimų nuncijui Bartoloniui 2dėl susikirtimo su vyriausybe konkordato reikalu R. Bar-tolonis buvo 1931 m. išprašytas iš Lietuvos]. Net pasipiktinau Vatikanu ir Šv. Tėvu — triskart savo Raštuose [pvz. smerkė prolenkišką nuncijaus A. Ratti, būsimojo popiežiaus Pijaus XI, politiką, kai tas lankėsi Lietuvoje 1920 m., straipsnyje "Vatikanas neigia Lietuvos valdžią", Vaižganto raštai, III, p. 231-234]. O betgi atskalūnas aš nesu. tik pasiilgęs romantinės, mistinės, meilės religijos, ne politinės, ne kovų religijos. [....] Aš pergyvenu krizį, kurs negali pasibaigti tiek garbingai, kiek buvau garbingas pasauliečių nuomonėje iki šiol" (Literatūra ir menas. 1969, IX.20).

Toji tema buvo Vaižgantui itin skaudi, ir jis pakartotinai guodėsi Lindei-Dobilui (1932.XI.30): " . . . 'Tituliarinis' dignitorius visiškai beprasmis dalykas. Juk tuo titulu vysk. Karevičius mane 1921 m. padabino, girdis, visai ne jerarchiniais sumetimais, bet kad nepabaigčiau slysti nuo kunigystės. Ir kaipo Katedros kapitulos narys aš neesu ten pavaidinęs per 12 metų nė mažių mažiausios rolės, man nebuvo duota nė mažiausia funkcija. O dėl kunigystės, jei tai būtų teisybė, tai geras mano prietelius vysk. Karevičius bus klydęs: aš niekados neturėjau noro išsibraukti iš dvasiškių. Ypač baigiant amžių, 64 m., Kristus ir jo evangelija man netušti žodžiai" (J. Kuzmickis, "Vaižganto palūžimas", Kūryba. Vilnius, 1943, Nr. 1, p. 16).

Vaižganto palūžimas palietė ir sritį, kurią mes laikome jo stipriausia — jo literatūrinę kūrybą. Jau aukščiau cituotame 1932. 111.29 laiške Dobilui jis dar rašė: "Kažkas panašu darosi ir literatūros akcijoje. 'Kūrybos' našta man nepakeliama. Nėra talento ir vėl tos pat erudicijos. Aš negaliu tarti stipraus žodžio, kaip Tu ar Jakštas; taręs, nebepalai-kyčiau jo. [....] Patarti, pareikalauti ko, pykti ir koneveikti, kad ne tai pasidaro, kaip norima, tuščia. Reikia pačiam padaryti, sukurti. O jei Dievulis nedavė žymaus talento pačiam, tai kam pykti, kad jis nedavė ir kitam? Aš nedrįstu reikalauti iš kitų to ir tiek, ko ir kiek pats netesiu duoti. Aš nieko neturiu tokio sukurto, ką galėčiau parodyti kitiems. Ir man jau sunku nešti literato našta. [....] Pagaliau gal tik grafomanija, kuris liguistas psichės pasireiškimas vertė nenormaliaisiais politikos laikais imtis visako ir nebesiliauti, nė laikams sunormalėjus. Kūrėjų tarpe aš jaučiuos kaip nuogas tarp apsivilkusių. Man sarmata pakelti akis, laikant po skvernu kokį menkniekėlį. Literatūros balne aš nebepasėdžiu, kaip ir religijos balne. Dabar tik gražiai supratau, kad aš niekados nebuvau vadas ir negaliu būti. Neturiu ir pretenzijų; tenkinuos kai ką pridurdamas kitiems. Aš nepagaliu būti viršūnėje, man sarmata, kai ir kitas kas mėgina mane pakelti. Dėl to aš sutikau dalyvauti J. Keliuočio literatūros anketoje vien tik tuo tikslu, kad vieną sykį atsiribočiau nuo 'kūrybos' ir per aukštų man nepasiekiamų jos uždavinių. Man fiziškai skauda, kai kas ima ordinariškai tyčiotis: fu, koks tu mažas! Nu, kaip galima būti tokiuo mažu! Vaiž-
 
Vaižganto 1930.XII.24 laiškas dr. Jurgiui Šauliui, Lietuvos atstovui
Vatikane.

 
gantas nieko neduoda; jo raštai tik žvirbliams lesinti . . . [savo atsakyme į literatūrinę anketą citavo pašaipų J. Herbačiausko posakį iš 7 meno dienų Nr. 73, kad Vaižgantas uoliai rankiojąs savo Raštuose kadaise prieš 30 metų žvirbliams išbarstytus straipsnius]. O kodėl aš privalau duoti, kai man pačiam neduota? Vaižgantas nedavė. Tai ką gi padarysi? Kad būč daugiau turėjęs, būčiau daugiau davęs. Ir Keliuotis nepatenkintas, kad aš taip lengvai pasidaviau jaunikliams nugalimas, kad jiems nesispyriau. [....] Tegul jiems Dievas padeda. Ko aš turiu prieš juos pūstis? O kai ir jauniklis kuris varle pasipučia, taip pat sprogsta, kaip burbulas. Aš tau vienam mėginu išdėstyti motyvus, kodėl aš dalyvauju literatūros anketoje: man palengvėjo. [. . . .] Būtu geriau buvę patylėjus. Žinokitės ir tiek. Jei kitaip įvyko, reikš mano vidaus didelį burbuliavimą. Nei man čia bėgti, nei kelnes turėti; nei berašyti, nei liautis rašius. Tfu! Ir iš viso, ant kurio kalno įvyko įsakymas — rašyti. Rašyti ir tada, kai už tai tave kolioja? Nei sau nei kitiems džiaugsmo. O nuo anketos Tu neatsisakyk, Pri-plūsk. ką nori, bet netylėk. Tyla — kapas; kol gyvi kalbėkimės. Tylos niekas neįvertina. O paburnosi, reakciją iššauksi. [....] Tavo Vaižgantas".

Beje, toks nusivylimas savo kūryba gana būdingas ir bent kai kuriems net ir stambiems mūsų rašytojams. Štai V. Krėvė savo senatvės laiškuose ne kartą pesimistiškai užsimindavo apie savo kūrybos nereikalingumą: ". . . nežinau, ar geriau pasakius, nesuprantu, kam reikalinga mano kūryba", 1954.1.10; . .jaučiuosi, kad jau seniai esu nereikalingas, ir mano darbas niekam nereikalingas, bet nerašyti negaliu", 1954.VI. (V. Maciūnas, Vincas Krėvė savo laiškuose, 1944-1954. Chicago, 1970, p. 38). Panašiai skundės ir V. Mykolaitis-Putinas (žr. Raštai. Vilnius, X, 1969, p. 727). Taigi ir Vaižgantas čia nesudaro kokios ypatingos išimties. Be to, kad ir neslėpdamas (beje, tik privačiame laiške draugui) savo tam tikro nusivylimo, jis anaiptol neketino mesti (panašiai kaip ir Krėvė) rašytojo plunksnos: 1932 m. jis rašė nemažą apysaką Žemaičių Robinzonas.

Neabejotinai slėgė Vaižgantą ir vis labiau sušlubuojanti sveikata. 1929.III. 1 prašydamas universitetą atleisti iš docento pareigų, jis skundėsi, kad "iš motinos paveldėtas dusulys darosi man vis sunkesnis", ir darbas troškioje auditorijoje "pabaigė man pakirsti plaučių tamprumą. Paskaitas aš gaunu tikrai atsirgti" (B. Vaitiekūnienė, "J. Tumas-Vaižgantas universitete", Literatūra. Vilnius, XII (1), 1970, p. 23). Prisimenu, kartą jis nustebo, sutikęs mane Kaune, vasaros atostogoms jau prasidėjus. Kai pasakiau, kad turėsiu nedidelę nosies operaciją, jis nusiskundė, kad turėjęs reikalo su tuo pačiu gydytoju, kuris su pacientu elgiąsis labai nejautriai, lyg su kokiu stuobriu. Paskui padejavo ir dėl savo nesveikatos, vaižgantišku ryškumu pridurdamas, kad jau esąs sudužęs puodas. Dažnėjo jo vizitai pas gydytojus ir pobūviai ligoninėse. Vis dėlto, jis išlaikė jam būdingą vitališkumą ir bent išviršiniai tebebuvo toks pat energingas, gausiai bendradarbiavo spaudoje, daug keliavo ir Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavo įvairiuose susirinkimuose ir konferencijose, skaitė paskaitas (žr. A. Merkelis, p. 360-362). Plačiajai visuomenei jis tebebuvo tas pats iš seno žinomas giedras optimistas ir visur paspėjąs greituolis. Tik artimiesiems, kaip Lindei-Dobilui, jis atverdavo širdį, kurioje kaupėsi vis daugiau kartėlio ir nusivylimo. Viena iš to priežasčių buvo ir anas anksčiau minėtasis nesėkmingas "tiltų tiesimas".

Šalia tos partinės ir apskritai srovinės nesantarvės, Vaižgantą, kuris savo pagrindinį veikalą Pragiedrulius paantraštėje pavadino "vaizdais kovos dėl kultūros", itin jaudino mūsų sotėjančios ir biu-rokratėjančios šviesuomenės nepakankamas dėmesys kultūros darbui. Su akylo publicisto pastabumu ir plunksnos aštrumu Vaižgantas tuos dalykus kėlė pvz. Lietuvių balse (1921): "Kuriamės savąją, Lietuvių valstybę, ne per daug teturėdami savosios šviesuomenės. Tai visą ją panaudojame valstybės aparatui aptarnauti. Veik visą savo inteligentiją padarėme valdininkais, apkrovėme ją formaliu darbu, netesime jos gerai apmokėti ir žengiame į mūsų mokytojos Rusijos valdininkų luomą, žmonių-makš-čių-įmaučių. Yr į ką įmaunama, nėra ko įmauti; yra kūnų, nėra sielų. Didysis karas teatmerkė mums patiems akis, kiek mūsų turima ėviesuomenės. Tiesa, ne per stiprios, vis dėlto šviestosios. Tie keliolika tūkstančių pamokytų lietuvių, kad jiems būtų lemta įsisunkti į minią, būtų padarę ją gan greit teisėtą vadintis kultūringa. Būtų buvę liaudyje žinių ir norų. Ai man, valstybės aparatas išsikošė mūsų visuomenės tirštimus sau; vėl nuplikino mūsų liaudį, kaip jau buvo atsitikę mūsų istorijoje. Seniau visus visuomenės gerumus išviliodavo iš vietų tolimieji karai; paskui Lenkų valstybės aparatas. Dabar mes patys pakartojame aną žalingąjį, mus alinantį procesą. Štai, viskas per karą sugriuvo, ir iš griuvėsių kyla naujos formacijos. Sopamai darosi naujos gyvenimo formos. Šimtai ir tūkstančiai pozicijų laukia, kad kas pridėtų darbščią ir rū-
 

Ištrauka iš Vaižganto 1932.IX. 1 laiško Petrui ir Bronei Klimams.

 

 
pestingą ranką. [....] Ir nėr kas tai darytų. Yra šviesuomenės, nėra jos norų ir darbų. Šviesuomenė tapo tam kartui numaldyta; nors menkai, sulig dabartiniu brangymečiu, vis dėlto aprūpinta. Pilvui nurimus, lengviau ir dvasiai nurimti. [....] Mūsų šviesuomenė darosi neveikli, diržėja luominiame pasitenkinime [ . . . .] Štai, kodėl mus ima nerimas dėl ateities, dėl mūsų laisvės, nepriklausomybės, dėl mūsų pažangos ir garbės. Jei nėra užsigeidimų, nebus ir siekimų. Štai, kodėl ir laikraštininkas [....] privalo žadinti, net brutališkai kumšėti į pašones, kad judėtų, kad norėtų, kad nerimtų, pasikliaudami rimties valandėle. Tame būryje būdamas, ir aš štai sumaniau nors kartą užgauti, tyčia užgauti susidarančią mūsų buržuaziją, kuri pakankamai yra buržuaziška, kad galima būtų ji pakoneveikti, ir nepakankamai buržuaziška, kad darytų Lietuvai tai, ką kitų kraštų ir valstybių miestelėnai yra darę ir padarę savo tautoms. Kitur jie visuomenę vedė, kultūros vertenybių darė, periodinę spaudą kūrė ir rėmė, dailės buvo ir mecenatai. Mūsų 'buržujai', gal dėl to, kad jie dar nėra išėję iš biurokratų, [....] visuomeniniame darbe silpnai tedalyvauja, laikraščiams beveik nereaguoja, jų beveik neskaito ir dailės vertenybių beveik nepripažįsta. [Kiek vėliau, 1930, Vaižgantas paskelbė visą straipsniuką "Knygų spinta lietuviams dar nežinomas baldas", persp. Vaižganto raštai, XIX, 1931, p. 84-86] Mūsų biurokratija tik mechaniškai užėmė buržuazijos vietą ir obalsių provincijai nepaduoda. Jie ūmai patapo tik žmonių įmau-tėmis, ne žmonėmis. [....] Manęs neįtikina tai, kad mūsų biuralistai buržujai esą pernelyg nuvarginti, einant tarnybos pareigas. [....] Jei nepasitaisysime, jei ir toliau liksime ištižėliai, netapsime suorganizuoti veikėjai visuomenės ir valstybės darbui, žus mūsų valstybė, žūsime ir mes patys. Nejaugi mūsų širdis tesugraudina savasis pelnelis, savoji naudelė. [....] Galimybė susidaryti savo valdžią susyk nubraukė nuo mūsų kone visą privatinę iniciatyvą, kone visą energiją, norą dirbti — visuomenei. Lyg draugijoje, išsirinkus valdybą, ant savo valdžios mes sukorėme visus Lietuvos vargus, visus rūpesčius, ir — darbus. Tedirbie, tesisieloje 'mūsų' išrinktieji, o mes 'patys' pasirūpinsime asmeniniais savo reikalėliais. Labai žemai atsiprašome tą liaudį, kuriai žadėjomės dirbsią: tokia gadynė . . . 'Time is money' — laikas tai pinigas: gaišti būtų nusidėjimas sau, savo šeimai, savo ... [....] Materializmas baigia mumyse užmušti idėjingumą" (Vaižganto raštai, IV, 1922, p. 6-19).

Žinoma, tasai tik ką susikūrusios ir tebesiorga-nizuojančios nepriklausomos valstybės visuomenės paveikslas, kaip jį čia nupiešė Vaižgantas, yra pernelyg tamsus. Betgi Vaižgantas neslėpė savo publicistinio vienašališkumo ir pats pasisakė, kad jo tikslas buvęs "tyčia užgauti susidarančią mūsų buržuaziją, L....] kad būtų galima jį pakoneveikti", "brutališkai kumšėti į pašones, kad judėtų, kad norėtų, kad nerimtų".

Vaižgantui, kuris nuo pat jaunųjų dienų energingai dirbo lietuviškąjį darbą, ne tik niekieno neverčiamas, bet dargi persekiojamas tiek rusų valdžios tiek ir savo dvasinės vyresnybės, buvo itin nemalonu ir net skaudu, kad dabar "lyg draugijoje, išsirinkus valdybą, ant savo valdžios mes sukorėme visus Lietuvos vargus, visus rūpesčius ir — darbus", o patys besirūpinome "asmeniniais savo reikalėliais". Nepatenkino jo ir valdžia, kad per maža tesirūpino remti lietuvių kultūros ugdymą, ir jis karčiai konstatavo, kad "dabar aukščiau už kultūrą atsistojo politika" (Vaižganto raštai, III, p. 12). Žinoma, buvo svarių pateisinamųjų priežasčių: besitvarkančiai valstybei trūko ir žmonių ("valstybės aparatas išsikošė mūsų visuomenės tirštimus sau") ir dar labiau lėšų, kurių itin stigo daugiau kaip šimtmetį okupacinės valdžios alinamam kraštui, ir dar taip žiauriai vokiečių kariuomenės apiplėštam Pirmojo karo metu. Vis dėlto, tiek Vaižgantas, tiek ir kiti kultūrininkai rasdavo priekaištų valdžiai.

J. Lindė-Dobilas bandė problemą nušviesti platesniu istoriosofiniu žvilgsniu: "Lietuvių būde vyrauja dvi svarbios jo savybės: pasingumas ir en-tuziazmingumas. [....] Gal nėra didesnio kultūros priešo, kaip panašus karžygio entuziazmas. Na, ir dingo mūsų karžygiai, dingo su jais ir jų milžiniškas darbas, dingo beveik atmintis apie galingą šalį. Atmenu, jaunystėj paliko man pirmutinį sykį enciklopediją vokiečių kalba — Meyers Conversa-tions Lexikon. Kaip užsidegęs patriotas, ką gi? — ieškau savo Vytauto. Na, ir randu. . . ein berūhmter litauischer Held [garsus lietuvių karžygys]. Ir tiek. Vos pora eilučių [....] Spręskime, kaip norime, o mūsų istorija, nors iš idėjos kilusi, tačiau grynai fizinės jėgos istorija, panaši į totorių. Tokiu nenatūraliu būdu sudarytos valstybės, kultūrai žengiant pirmyn, ilgai laikytis negali. Ir žūda-mos jos išgaišta, kaip rūkas, arba sutirpsta, kaip pavasario sniegas, kuris taip menkai kam terūpi. [....] Taip, matyt, Europa į mus žiūri. [. . . Jistorija, matyti, turi savo svarstykles, kuriomis tautų darbus svarsto, vienus įtraukia į savo niekados neblunkančius lapus, o kitus atmeta. Su tuo reikia skaitytis [ ... .] Susilaukėme neprigulmybės. Kiekvienam rimtai į dalyką veizinčiam, visados buvo aišku, jog tas mūsų laimėjimas nėra galutinai nustatytas ir jog jam iš visų pusių graso pavojus. Be abejo, pirmučiausis uždavinys tokiose aplinkybėse yra politiniai sustiprėti. Bet ar vienintelis? Man rodos, atgavus laisvę po tiekos amžių vergijos, reikėjo turėti galvoje visos galimybės, kokios galėjo prieš tautą atsistoti ateityje. Bet ar taip buvo? Tik prisiminkime anų laikų laikraščius ir pažiūrėkime, kokiu tonu mes šnekėjomės. [....] Mums žodžius diktavo visados ūpas, nevaldomas, vos pabudusios iš miego tautos ūpas. Kada Latvijos kareiviai dar buvo basi arba vyžoti ir apdriskę, valdžia steigia universitetą ir kitas kultūros įstaigas. Mes tuomet rėdome savo armiją sulig visų formos reikalavimų ir kaip vaikeliai džiaugiamės, o latvius pašiepiame ir vadiname driskiais. Bet kaip dabar dalykai atrodo? Štai latvių universitetas jau turi apie 6000 studentų, o mes vos vos tik imame tvarkytis. Kultūra vis antroj ar trečioj eilėj. [    ] Brangūs bus mums visados mūsų karžygiai, vis tiek, ar juos kultūringasis pasaulis pripažins ar ne; tik prie jų apsistoti ir ant vietos strekinėti, būtų atkartoti fatalingiausią istorinę klaidą, kuri mums darosi stačiai chroninė. Kaip matėme, visi tie mūsų didvyriai atstovauja lietuvių dvasios tipą, kuris taip buvo reikalingas senovės, bet neužtenkąs mūsų laikų net ir karžygiams, o ramiam kultūros darbui stačiai netinkąs. Bet ar tuo entuzijuotu karžygiškumu išsemtas visas mūsų dvasios sandėlis? Kas vadovavo Lietuvai, karžygiams subankrutijus? Kas išlaikė, baisiausiems viesulams šėlstant, brangiausius tautos dvasios turtus: kalbą, dainas, gimtinę kertelę, pats apveikęs, nuskurdęs, apstyręs, iš visų pusių persekiojamas, spaudžiamas, niekinamas, net tų pačių ekskaržy-gių, kuriuos savo prakaitu penėjo, ir kaip gražiai išlaikė — kas buvo tas negirdėtas, nematytas, lyg iš kito pasakingo krašto atėjęs galiūnas? — O gi mūsų ... artojėlis! Jo vaikai beveik visi mes esame. Jis dar mūsų istorijoje neparodė savęs, bet jo ... ateitis. Tik kai jo privalumus — idealingumą, rezignaciją, ištvermę, idėjas, darbą, gimtinės šalelės ir žmonijos meilę, gerasirdingumą ir nuoširdumą, pasišventimą ir žmoniškumą — išvysime dvasios srityj — moksle, tikyboj ir dailėj — tik tada — nevėliau ir neanksčiau — užtekės Lietuvai laimės saulutė. [....] Dabar jau aišku, prie kokio renesanso aš mėginu šaukti mūsų visuomenę — nuo entuzijuoto karžygio prie ramaus, darbingo, po-litingo, idealingo artojėlio. [....] artojėlio dvasia turi apsireikšti kiekvienoj mūsų kultūrinio gyvenimo srityj, kitoniškai mes ir vėl susilauksime kokios nelaimės, ir šį kartą kur kas greičiau" (J. Dobilas, "Reikalingumas mums renesanso ir kun. Vienožinskis", Skaitymai. Kaunas, XVII, 1922, p. 89-95).

Tos Dobilo mintys nebuvo jo vieno mintys. Štai po aštuonerių metų labai panašiai (lyg būtų Šviežiai paskaitęs Dobilo straipsnį), rašė jaunas studentas Jonas Kossu-Aleksandravičius (vėlesnysis J. Aistis): "Nei Kęstutis, nei Algirdas ir nei Vytautas nesirūpino kultūra. Jie kultūra rūpintis neturėjo laiko, kaip ir mes dabar. [ .... ] Lietuva, kadaise kovodama su dviem milžinais, galop nepakėlė ir mirė. Šiandie Lietuva iš numirusių prisikėlė. [ .... ] Galėjo būt liūdniau. Lietuviai galėjo susilaukti prūsų likimo. [....] Kur šiandie prūsai, ta didelė , karinga tauta? [....] Prūsus prarijo kultūra, kuri ėjo iš vakarų į rytus. [ .... ] Istorija nesako, kad prūsai buvo visi iki vieno išžudyti. Galėjo nebūt valstybės, bet likt tauta gyva, kaip mes likome. Jūs pažiūrėkite į žydus. Žydai amžius vergavo, amžius valstybės neturėjo, bet žydų tauta ir po šiai dienai gyva. Mes kažkaip su panieka žiūrime ir žiūrėjome į žydus, bet senos kultūros žydas, tikintis senais pranašais, tikisi Mesijo, tikisi atgauti savo pažadėtą žemę. [....] Ir šiandie aš aklai tikiu tam provincijos žydeliui, kuris mano atgauti savo pažadėtą žemę ir toje pažadėtoje žemėje ridikus su česnakais sodinti. [....] mūsų laimė, kad mes nepakliu-vome vokiečių nelaisvėn. Rusai buvo, jei ne tamsesni, tai lygūs mums, todėl mums buvo daug lengviau gyviems išlikti. [....] Vadinasi, mūsų istorija kaip pirštu parodo, kad kultūra, o ypatingai sava, tautiška kultūra, yra daug reikalingesnė už medžiagišką gerbūvį. Kunigaikščių Lietuva buvo sudariusi didelę valstybę nuo marių iki marių. Materiališkai ji buvo kuo geriausiai aprūpinta, nes nukariautus kraštus vis dėlto plėšdavo ir duokles imdavo, vadinasi, turtai plaukdavo į centrą, į tikrąją Lietuvą, bet kas iš to išėjo, kad jie nesirūpino mūsų kultūros reikalais, šiandie aiškiai matome. [....] Kas iš Tamerlano, kuris apie 20 milijonų žmonių išžudė, kur jo tauta su žydišku tautos tikėjimu? Kur Atilos tauta, užkariavus Romą? Aš nenoriu patetikos, nors be patetikos apie šiuos dalykus rašyti negalima. Rūpinkimės ūkiu ir pramone, bet neužmirškime ir kultūros! [....] Jei manome gyventi tik šiandie, o ryt mirti, galime rūpintis tik medžiaginiu gerbūviu, galime tverti smilgų tvorą. Kam rūpi ateitis, tas turi rūpintis ne vien ūkiu ir pramone, bet ir kultūra. Kas Tautai yra geriau: ar nūdiena, ar rytojus?" (J. Kossu-Aleksandravičius, "Ūkis, biznis, kultūra", Gaisai. Kaunas, 1930. Nr. 8, p. 353-354).

Tas pats rūpestis buvo labai opus ir Kitiems mūsų kultūrininkams, kurių dažnas savo lietuvišką visuomeninę ir kultūrinę veiklą pradėjo dar prieš karą. Tada svarbusis jų pastangų tikslas buvo iškerti mūsų kultūrą iš žemo liaudinio lygio. Tą mintį 1910 m. taikliai suformulavo anuo metu įžvalgiais ir aštrokais kritikos straipsniais besireiškianti S. Čiurlionienė: "Garbė tiems, kurie su tokiu atsidavimu mokėjo tarnauti liaudies švietimo idėjai, bet giliai įsitikinus esu, kad joks visuomenės darbas neišgelbės mūsų nuo ištautėjimo ir pražūties, jeigu nepasirūpinsime pasigaminti savo kultūrą, jeigu nemokėsime rasti savo žodžio, jeigu neieškosime patys savyje gilių gyvasties šaltinių. Tie šaltiniai turėtų apsireikšti mūsų etikoje, moksle ir dailėje ir tuomet gaivintų mums dvasią ir būtų mūsų tikro tautinio kilimo parama. [    ] Užmirštame tai, kad politiškai ir ekonomiškai galima tautą pavergti, bet jeigu ji daboja savo turtus ir juos brangina tikrai, tai joks galiūnas neištautins ir nesunaikins jos" (S. Čiurlionienė (Kymantaitė), Lietuvoje; kritikos žvilgsnis į Lietuvos inteligentiją. Vilnius, 1910, p. 37-39).

Susikūrus valstybei, mūsų kultūrininkai — vieni nuosaikiau, kiti smarkiau — papriekaištaudavo jau savajai valdžiai dėl per mažo, jų manymu, dėmesio kultūros reikalams. Tokių straipsnių buvo nemaža literatūros, meno bei kritikos žurnaluose — Gairėse (1923-1924), Bare (1925), Praduose ir žygiuose (1926-1927), Gaisuose (1930-1931) ir kt. Pyko ir pliekė aštriaplunksnis B. Sruoga: "... iš visų pasaulio valstybių knygų leidimo atžvilgiu Lietuva užima beveik mizerniausią vietą. Rodos, tik juodaodžių Liberijoje leidžiama knygų truputį mažiau, negu Lietuvoj. [....] Kur mūsų rašyto-jai-kūrėjai? Ar jie, tariant, išsisėmė, ar juos vilkai nusmaugė? — Anaiptol, ne! Rašytojai sveiki ir gyvi, ir senieji tebegalioja, ir jaunųjų plati eilė žengia, ir daug kilnių originalinių kūrinių yra rengta spaudai, tiktai nėra kas . . . leidžia! Knygos ir didelėj valstybėj retai kada tedaro greitą apyvartą, o mažoje — dar rečiau. Knygoms leisti, ypač mažoje tautoje ir valstybėj, reikalingas ilgalaikis, pigesnis kreditas, o mūsų kredito spekuliatyviškos sąlygos knygų leidimo darbą daro visai negalimu, privatiems leidėjams nepakeliamu! [....] nūdien Lietuvoj yra kredito politinių partijų biznio reikalams, yra kredito į Lietuvą, tą žemės ūkio kraštą, įvežti javams už milijonus litų, yra kredito tokiai turtingai tarptautinei organizacijai, kaip jėzuitų ordinas, : Sv. Zitos draugijai, smokingams, rautams, tiktai lietuvių literatūros, lietuvių kultūros reikalui — nūdien Lietuvoj kredito nėra! Berods, neturėtų būti dviejų nuomonių, kad tokioj mažoj valstybėj, kaip Lietuva, į šį reikalą šiokiu ar tokiu būdu turėtų kuoveikiausiai organizuotai įsikišti valstybė, kaip tai daroma pas mūsų mažus ar didesnius kaimynus. Pavyzdžiui, Estijoj literatūros žurnalus be jokių svyravimų šelpia valdžia. Tas pats dedas ir kultūringojoj Suomijoj ir net Lenkijoj. [....]
Dar geriau šis reikalas yra sutvarkytas Latvijoj, kur yra sudaryta ypatinga organizacija — 'Kultūros fondas'. Tat šis latvių 'Kultūros fondas' yra įsteigęs po visą Latviją daugiau 900 liaudies knygynėlių lėšomis, kurios yra surenkamos ypatingu būdu per valstybės iždinę. Į tuos knygynėlius užprenumeruojami literatūros ir mokslo žurnalai ir dailiosios literatūros leidiniai. Leidėjas, būdamas tikras, kad bent 900 egzempliorių bus veikiai išpirkta, gali drąsiai leisti. Ir Latviuose leidžiama knygų, tarytum jie būtų dešimt kartų už mus didesnė valstybė, ir bent pora šimtų metų jų kultūra būtų didesnė už mūsų! Kaip Lietuvoj rūpi lietuvių literatūra, lietuvių kultūros reikalas tiems, kuriems, rodos, jis negalėtų nerūpėti, gali pailiustruoti vienas kitas faktelis. Dar tebesant šv[ietimo] ministeriui daktarui [Leonui] Bistrui susidarė rašytojų bendrovėlė 'Dainava', pasistačiusi tikslą leisti originalinius lietuvių rašytojų kūrinius. Į tą bendro vėlę įėjo prof. Krėvė-Mickevičius, doc. kan. Tumas-Vaižgantas, kun. Mykolas Vaitkus, Faustas Kirša, Petras Vaičiūnas ir Balys Sruoga, — vadinas, žmonės visi bepinigiai, nesiekią daryti kokio asmeniško biznio, o tiktai susirūpinę lietuvių literatūros liūdna padėtim. Tuomet dr. Bistras pažadėjo tai bendrovei minėtam tikslui paskolos mažais procentais bent 25,000 ir davė truputį avanso. Bendrovė suspėjo išleisti keletą veikalų, [....] Tuo tarpu stojo ministeriauti kitas asmuo, kuris griežtai atsisakė išduoti jo pirm-takūno pažadėtą paskolą. [....] Vadinas, tiems, kurių pareiga tai yra, galva neskauda, kad Vinco Krėvės, Vaižganto, Mykolo Vaitkaus, Maironies, Fausto Kiršos, Petro Tarulio, Jurgio Savickio, Igno Šeiniaus raštai rankraščiuos peli! Lietuvai dailioji literatūra nereikalinga! Vargu bau susirastų kita tokia šalis, kur švietimo ministeris šitokios rūšies nuopelnais pasižymėtų.[. . . . ] Juk ir lietuvių tautinį ideologinį atgimimą pašaukė ne aritmetikos ir buhalterijos vadovėliai, bet Kudirka, Maironis ir jiems panašūs vyrai! [....] Vos tik užeis kalba apie dvasios kultūrą, apie meno, literatūros reikalus — tuoj išlenda argumentas: negalima — reikia padegėliai šelpti. O kai eina reikalas apie subsidijas bei paskolas partinėms organizacijoms, apie sudarymą tam tikro liuksuso žmonių saujelei — tas argumentas tyli. Literatai, norėdami paskleisti po Lietuvą Krėvės, Tumo-Vaižganto, Maironies ir kt. mūsų geresniųjų rašytojų raštus, prašė paskolos vos 25,000 litų. O kiek kainuoja vienas rautas, kurio išlaidas padengia tik ne paskola? Kiek kainuoja vieno automobilio išlaikymas? Tuo tarpu kai tokiai Čiurlionies galerijai naujiems paveikslams įgyti į metus skiriama — gėda sakyti — 1000 litų! Menininkai niekam nepavydi nei tų automobilių, nei rautų, tik šie pavyzdžiai rodo, kiek kultūringai mūsų valstybės biudžetas tvarkomas" (B. Sruoga, "Dailiosios literatūros reikalas Lietuvoj", Baras. Kaunas, 1925, Nr. 9-10, p. 144-150).

Nuosaikusis V. Mykolaitis-Putinas, apžvelgdamas Židinyje 1927-us metus, neslėpė savo nusivylimo. Jis buvo tikėjęsis, kad po 1926.XII.17 perversmo "į tautos vadų vietas stojo žmonės, iš kurių turėjom teisės laukti, kad tautinės kultūros kėlimą jie laikys svarbiausiu savo, valstybės ir tautos uždaviniu. Šiandien [....] matome, kad daugelis mūsų vilčių nuėjo niekais. [....] Metai laiko kultūros gyvenime per mažas tarpelis, kad jame galėtų įvykti žymių atmainų, vis dėlto pakankamas bent darbui pradėti ir pribrendusiais reikalais susirūpinti. Dar blogiau, kad vyriausybės vedama taupumo politika daugiausia atsiliepė kultūros reikalų sąskaiton. Pirmiausia teko tai pajusti universitetui, kurio lėšų klausimas ypatingai paaštrėjo prie tautinės vyriausybės. Artėjant 10 metų Lietuvos nepriklausomybės sukaktuvėms, menininkų tarpe buvo kilęs sumanymas, surengti didelį visų meno šakų konkursą, galėjusį duoti keletą žymių kūrinių. Sumanymas neįvyko dėl lėšų stokos. Spaudos srity tokis pat lietuviškos knygos merdėjimas, kaip ir anksčiau, o gal dar didesnis. Vyriausybės gi Knygų leidimo komisija lig šiol neatliko nė vieno darbo, kuris turėtų mūsų tautinei kultūrai plačios reikšmės. K. Būgos Lietuvių kalbos žodynas, tautosakos rinkiniai, Europos klasikų vertimai dar tebelaukia organizuoto ir vyriausybės subsidijuojamo darbo. Tebelaukia ir tautodailės rinkiniai bei albumai, meno monografijos bei studijos valstybės paramos. [....] Meno taryba prie Švietimo ministerijos iširo, Meno tarėjo vieta panaikinta, o menininkų organizacijos veiklumo nerodė. Išganinga Kultūros fondo idėja šiose aplinkybėse turbūt dar ilgai lauks savo įsikūnijimo dienos. Tautinės lietuvių kultūros likimas tebelieka privatinėj geros valios žmonių globoj" (V. Mykolaitis, "Kultūros gyvenimas Lietuvoje 1927 m.", Židinys. Kaunas, 1928, Nr. 1, p. 39-43).

Dar nemaža galima būtų pacituoti mūsų kultūrininkų pasisakymų, griežčiau ar švelniau kritikuojančių kultūrinę valdžios politiką. Bet grįžkim prie Vaižganto. Kaip jau matėme, du dalykai jam už vis labiau rūpėjo. Jį itin skaudino partinė bei srovinė nesantarvė, bet antra vertus jam ne prie širdies buvo ir "makro-diktatorybė", kaip jis laiške Klimams buvo apibūdinęs Smetonos valdymo kryptį. Kitas jam svarbus dalykas — lietuvių tautinės kultūros ugdymas, arba jo mėgstamu (rodos, ir raš-tijon jo įvestu) žodžiu tariant — puoselėjimas. Jau iš seno jis tuo sielojos. 1913 m. Vilties redakcijos pasiųstas Talinan į Estų Tautos teatro atidarymo iškilmes, Vaižgantas savo sveikinime kalbėjo: "Jūsų ir mūsų vienodas padėjimas, vienodos politikos sąlygos, kuriomis turime dirbti, keldami savotišką savo tautų kultūrą. Visi smarkiai pasivėlavome toje kultūrinimosi kelionėje. Dažnai net rankos lėpsta, dažnai imi nusiminti, atsiminus, begu tik pasiseks pavyti kitos tautos. [....] Mažosioms tautelėms, atstumtoms nuo plataus politikinio gyvenimo, [ .... ] palieka nusigręžti į kitą pusę, kur kas garbingesnę: į puoselėjimą savotiškųjų kultūrų, ir tai sukrauti į bendrąjį žmonijos iždą" (Vaižgantas, Aplink Baltiją. Vilnius, 1919 p. 59-60). Tie dalykai buvo opūs ir kitiems mūsų rašytojams, menininkams, mokslininkams ir apskritai kultūrininkams.

Jų tarpe buvo ir jaunas literatas Juozas Keliuo-tis (g. 1902), 1926 m. baigęs universitetą Kaune ir kaip Liet. Katalikų mokslo akademijos stipendininkas 1926-1929 m. studijavęs Paryžiaus Sorbonoje žurnalistiką, o greta filosofiją, literatūrą, meną ir sociologiją. Tipingas vakarietiškos orientacijos žmogus, Keliuotis žavėjosi Vakarų kultūros dinamizmu ir kūrybiniu aktyvumu, kurių pasigedo Lietuvos kultūriniame bei visuomeniniame gyvenime ir smerkė čia, jo manymu, besireiškiančias rytietiškas nihilistines tendencijas, o itin piktais įsikarščiavusio dvidešimt kelerių metų jaunuolio žodžiais plakė Lietuvos laikraštiją: "[Lietuvos] inteligentijos dauguma dar Rusijos katile išvirta. Be to, ir visa tauta, ištisus šimtmečius vergavusi, silpnai beprisimena savo veiklumo ir heroizmo epochą. [....] Ištisus šimtmečius gyvenant po svetimu jungu, išaugo įtarinėjimų, nepasitikėjimo, valstybės negerbimo ir nihilizmo dvasia. [....] Ak, reikia verkti kruvinomis ašaromis ant šių Lietuvos tradicijos ir aukštesnės civilizacijos griuvėsių. Nihilizmas, vergavimo dvasia, pasyvumas ir bergždžias svajingumas iš niekur neatkeliavo ir nėra svetimųjų mums primestas — visa tai yra mūsų kraujuje, verda mūsų gyslose [....] Nekaltinkime kitų, kur patys esame kalti, nes nusikratę atsakomybės jausmo ir kitiems primetę savo ydas, niekados neįstengsime pasitaisyti. [....] Lietuvoje veikimo ir kūrybos žmogus negali turėti padoraus asmens vardo. Pas mus, jei koks nors didelės energijos veikėjas pradeda smarkiai veikti, tai tuojau įtariama, jog jis turi žemų tikslų ir užpakalinių minčių, jog jis nori pigiai pragarsėti ir siekia karjeros. [....] Kai po karo gimė [ . . . mūsų kritika], tai ji vienu iš pirmiausių ir svarbiausių savo uždaviniu pasirinkc nihilistinį užsimojimą — 'nuvainikuoti dėdes'; na, ir buvo 'nuvainikuojami' Maironis ir Jakštas, Vydūnas ir kiti. Ir kiek jau šios nihilistinės ir barbariškos kritikos aukų! Pas mus dar nemokama branginti kūrybos ir veikimo žmonių. Vakaruose su entuziazmu sveikinama kiekviena pasirodžiusi jauna pajėga ir kiekvienas kūrybos žygis, o pas mus jaunus kūrybos daigus pakanda nihilizmo šalna, o didžiųjų žmonių pastangas paraližuoja siauras egoizmas ir niekšiškas pavydas. Pas mus, Vinco Krėvės žodžiais betariant, sakalams karpomi sparnai ir skundžiamasi, kad vienos varnos telekioja po tėvynės padangę. Pažvelkime į mūsų dienraščius: jų tikslas, rodos, tik vienas antrą žnaibyti ir kolioti. Jie nenori to suprasti, jog tokios rūšies polemika, kurią jie veda, yra įdomi tik jos autoriams. Skaitytojams tas nuobodu ir įkyru, ypatingai dar todėl, kad tie patys dalykai ir visados toje pačioje formoje kartojami per ištisą dešimtį metų! Jei kas nors, kada nors ir kokią nors rašys visuotiną spaudos istoriją, tai mūsų laikraščiams turės paskirti daug vietos kaip laimėjusiems pasaulinį nuobodumo rekordą. [....] Laikraštis negali būti visokio brudo išliejimo vieta. [....] mūsų laikraščiams reikia daugiau mylinčios širdies ir daugiau kūrybos žygių, daugiau psichologijos ir šviesaus džiaugsmo [....] Su entuziazmu sveikinkime kiekvieną kūrybos žygį ir kiekvieną sveiką pastangą. Nesudievinkime savo ydų, nes tai saužudystė" (J. Keliuotis, "Rusija, Vakarų Europa ir Lietuva", Židinys, 1928, Nr. 11, p. 407-410). Vis dėlto, susigriebė, bene bus per karštai ir per vienašališkai parašęs, todėl išnašoje prie straipsnio pridėjo pastabą: "... gyvendamas užsieny, negaliu surinkti man reikalingų faktų ir patikrinti turimų pažiūrų tikslumą" (ten pat, p. 406).

Toks smarkus jauno žurnalistikos studento pasisakymas buvo lyg ir užsiangažavimas leisti naują žurnalą, kuriame atsispindėtų jo aukščiau išdėstytos mintys ir pažiūros. Dar Kaune studentaudamas redagavęs (1924-1925) katalikiškojo jaunimo laikraštį Pavasarį ir 1926 m. išleidęs kelių autorių rinkinį Jaunam spaudos veikėjui (kelis straipsnius tai knygelei davė Vaižgantas), Keliuotis, grįžęs iš užsienio studijų, greitai pagarsėjo kaip savaitinio kultūros, visuomenės, literatūros, meno ir mokslo žurnalo Naujosios romuvos (1931-1940) steigėjas ir redaktorius. Jo pavardė ir žurnalo antraštė taip susijo kiekvieno sąmonėje, kad buvo galima tiesiog pasakyti: Keliuotis tai Naujoji romuva, ar atvirkščiai: Naujoji romuva tai Keliuotis. Labai nusiteikęs prieš partinę nesantarvę, skaldančią mūsų visuomenę, Keliuotis pirmajam žurnalo numeriui išsirūpino arkivysk. J. Skvirecko ir prez. Smetonos įvadinius straipsnelius, tuo norėdamas parodyti, kad mėgins tiesti tiltą (Vaižganto žodžiais betariant) tarp dviejų jam svarbiųjų besivaidijančių visuomenių grupių. Lietuvių visuomenės konsolidacija ir buvo pagrindinis Keliuočio redaktoriaus ir publicisto uždavinys. Be to, jam labai rūpėjo skatinti lietuvių tautinės kultūros ugdymą. Kurios visuomeninės ir kultūrinės problemos jam buvo svarbios, gerai gali parodyti jo gausių straipsnių Naujojoje romuvoje (imame pirmuosius dvejus metus, 1931-32) antraštės: "Patriotizmas ir pareiga", "Prie dvasinio ir kūrybinio renesanso", "Spaudos etika", "Politikos etika", "Autoritetas ir laisvė", "Šių dienų jaunuomenė", "Modernusis žmogus", "Kova dėl tautinės kultūros", "Kas yra rusicizmas", "Dvasinės ir kultūrinės nepriklausomybės klausimu", "Demagogija ir fanatizmas", "Ateina naujas kultūros gyvenimas" ir t.t.

Keliuočio minčių, pažiūrų ir visuomeninių bei kultūrinių nusiteikimų iliustracijai papešiosime keletą ištraukų iš jo pasisakymų taip pat Naujojoje romuvoje:
"Lietuvių tautai turint savo politinę nepriklausomybę, dabar reikia parodyti savo kultūrinę ir kūrybinę didybę. [....] Svetimos įtakos į mus veržiasi iš visų pusių, grumiasi mūsų teritorijoje ir stengiasi uždusinti tikrąją lietuvišką dvasią. Su jomis 'N.romuvai' ir teko aštriai kovoti. Ji skelbė kultūrinės ir dvasinės nepriklausomybės šūkius. [....] Kita didelė kliūtis, tiek daug trukdanti lietuviškam genijui pasireikšti, yra mūsų susiskaldymas. [....] mes žūstame izoliacijoje ir gražiausias savo jėgas eikvojame beprasmiškai tarpusavei kovai. 'N. romuva' visomis jėgomis stengėsi įvykdyti lietuvių tautos konsolidacijos idėją. [....] Tad 'N. romuva' ir toliau kvies visas politines ir kultūrines grupes ir visas profesijas į bendrą, suderintą lietuvišką darbą. [....] Trečias lietuviškos kūrybos priešas yra rutina ir sustingimas. [ . . .] Tad 'N. romuva' ir skelbia reikalą ieškoti naujų kelių visose gyvenimo srityse: ir literatūroj, ir dailėj, ir teatre, ir muzikoj, ir politikoj, ir moksle. Ji ragina naikinti mirusias gyvenimo formas ir atsisakyti nuo pasenusių idėjų, papročių ir nuo išgyventų lyčių. [....] Mes turime užsidegti tuo kūrybiniu entuziazmu ir tuo nepermaldaujamu pasiryžimu, kurs visą mūsų mylimą kraštą apjuostų naujais gyvybės žiedais" (1934, Nr. 201, p. 808-809).

'N. romuvai' rūpi, kad mūsų kultūra būtų moderniška ir europietiška, krikščioniška ir lietuviška. Mes norime, kad visas mūsų gyvenimas reikštųsi europietiškomis ir pažangiomis formomis. Nepaneigiant praeities vertybių, reikia būti dabarties ir ateities žmonėmis. 'N. r.' stengiasi supažindinti su šių dienų kultūra ir savarankiškai spręsti šios epochos klausimus" (1934, Nr. 157, p. 18).
 


Naujosios romuvos paties pirmojo numerio pirmasis puslapis.


" . . . lietuvių jaunuomenei artimiausias anglų, prancūzų ir belgų jaunuomenės pasirinktas kelias. Lietuvių jaunuomenė turi sukurti nauja epochą, ji turi iš vidaus reformuoti visas Lietuvos gyvenimo sritis. Daugelis senosios kartos jau išsisėmė, pavargo, atsiliko ir persidirbo. Atėjo laikas jaunuomenei tarti savo žodį ir jaunatve paženklinti visą mūsų gyvenimą" (1934, Nr. 164, p. 187).
"Mes visiškai nemanome apsitverti kinų sienomis nuo savo kaimynų, bet visų pirma norime surasti ir kurti save. Lūkuriuoti jau nebegalime, nes kaip laisva valstybė įėję į energiškų Vakarų tautų tarpą būsime jų sutriuškinti, jei laiku nesuskubsime apsiginkluoti tokia pat aukšta tautiška kultūra. [....] Kviesdami svetimšalius atsakingoms pareigoms jokiu būdu neprisivysime kultūros pažangos. [....] Tik rytietiškame pasyvume ir slaviškame svajingume užaugęs gali manyti, kad kokie nors kiti iš kažkur atėję sukurs mums kultūrą ir iškels mūsų tautą į negirdėtas aukštybes. Daugeliui sričių mums stinga tinkamų žmonių. Todėl turime gabesniuosius iš savųjų siųsti užsienin. Jie ten parsineš technikinių sugebėjimų, bet dvasia pasiliks lietuviai. O pakviestas užsienietis, drauge su technikinėmis priemonėmis, atsiveža ir savo svetimą mums dvasią, savo papročius ir kosmopolitines idėjas. Ir užsieniečių pas mus ne mažėja, bet gal net daugėja. [....] Mes patys turime savarankiškai kurti savo originalią tautišką kultūrą, nes tik tuo galime pateisinti savo egzistenciją ir laimėti sau nemirtingumą. Ir N. romuvoj bręsta naujas, ištisas, perdėm lietuviškas ir vakarietiškai nusiteikęs literatų, dailininkų, muzikų ir sociologų sąjūdis. [....] rusai, priėmė pravoslaviją, pateko rytietiškos Bizantijos įtakon. O lietuviai draug su katalikybe paveldėjo ir Vakarų civilizaciją. [....] šio vieno fakto pakaktų įrodyti, kokia praraja skiria Lietuvį nuo Ruso. Galop su savo tais kaimynais drauge gyvenom ne gera valia. Buvome jų pavergti. Buvome jų neigiamai veikiami. Įgijome daug vergavimo ir slavų pasyvumo. Ir visiškai teisingai nuo to viso dabar norime nusikratyti" (1933, Nr. 114, p. 218-219).

"Daugelis senosios inteligentų kartos atstovų nėra nuoširdžiai ir giliai pamilę lietuvių tautinę civilizaciją. Jie mokėsi rusų mokyklose.
 Jauni iš kaimo išvykę į Rusijos didmiesčius buvo sužavėti jos 'aukštesne' kultūra. Atlapa krūtine gėrė nihilizmo ir kitus specialiai rusiškus nuodus. Dirbo rusų įstaigose ir manė ten visam laikui pasilikti. Bet bolševikų revoliucijos buvo į Lietuvą atginti. Pramoko lietuviškai. Užėmė čia aukštas vielas. Bet visa jų galvosena pasiliko rusiška, mūsų tautai ir tolima Vakarų Europai. Jų pasauli-žvalgą nihilistinė. Jų veikimo būdas biurokiaB-kas. [....] Lietuvių tautos genijui jie netiki. Lietuvių literatūra, jų menu, jų spauda jie nesidomi. [....] Kaip iš rytų ir pietų veržiasi slaviška kultūra, taip iš vakarų plūsta germanizmo potvynis. [....] N. romuva pradėjo griežtą kovą prieš rusicizmą ir germanizmą (prieš polonizmą yra visuotinis ir savaimingas nusistatymas). Ją energiškai parėmė ypač jaunuomenė, gimusi, augusi ir mokslus išėjusi Lietuvoje, juos pagilinusi Vakaruose. Prasidėjo karšta kova. [. . . . ] Tuo mes neskelbiame fanatiško šovinizmo ar siauro nacionalizmo. [ .... ] Mums reikalinga ir daug ko skolintis ir pasimokinti iš kitų tautų. Bet kultūros turtų geriausiai imti ne iš kaimynų, bet iš tolimesnių kraštų. Pasiduodami kaimyno stipriai įtakai, galime ištautėti ar sukurti tokią kultūrą, kuri bus tik niuansas stipresnio kaimyno kultūros, tik jos skurdus šešėlis. O semdamies kultūrą iš prancūzų, italų, anglų ar skandinavų, nepateksime į ištautėjimo pavojų ir sudarysime skirtingesnę nuo kaimynų civilizaciją, kuria ryškiai galėsime išsiskirti. Galop nei vokiečiai, o ypač rusai ir lenkai nepriklauso prie pačių kultūringiausių tautų. Tiesa, neišvengiamas yra bendravimas su kaimynais, bet jis turi būti laisvas, kaip lygaus su lygiu. Mes nesame laukinė tauta ir nei variagai nei kulturtrageriai mums nereikalingi. Mes visais atžvilgiais turime būti laisvi ir savarankiški. Turime sukurti savitą, originalią, tautiška kultūrą. [....] N. romuva kultūros tautiškumu nemažiau sielojasi kaip jos krikščioniškumu. [ .... ] Mūsų gyvenime kaip tik ir pasigendame tos Kristaus dvasios. Visur susiduriame su neapykanta, kerštu, noru sunaikinti savo 'priešininką'. Santykiai tarp Bažnyčios ir Valstybės pakrikę. [....] konfliktas tarp Bažnyčios ir Valstybės yra didelė nelaimė. [....] Partijos visur tarp savęs kovoja. Bet kai prasideda kova tarp Bažnyčios ir Valstybės, tai jau nebegerai. Partijų kovos geriausiai būtų nukelti į grynai politinę plotmę, tegul jos ten lenktyniauja ir rungiasi, nebandydamos nei valstybinės nei bažnytinės jėgos panaudoti grynai saviems reikalams. [....] Šitaip maždaug N. romuva žiūri į šį klausimą. Ji sielojas tautos konsolidacija, o ne kokių nors partinių blokų sudarymu, kaip kad kai kurie mano" (1932, Nr. 48, p. 1034-1035).

"Pas mus įsigalėjo labai žalingas įprotis — visus, kas tik ne krikščionis demokratas, o ypač kas tik ne kakininkas [K.A.K. — Katalikų Akcijos komitetas], tuojau apšaukti nekatalikais, masonais, bedieviais, bolševikais ... [ .... ] Panašiai vyksta ir literatūros ir meno srityse. Kas tik nesilaiko pseudoklasicizmo absurdiškų taisyklių, kas tik neigia didaktinį sentimentalizmą ir naivųjį realizmą, tas jau ardo 'dieviškos" proporcijos principus, tas jau griauna Dievo sukurtąjį grožį, tas jau bolševikas, trečiafrontininkas. [Cia ir toliau Keliuotis aiškiai taiko į konservatyvųjį Jakštą]. Kas tik nesilaiko tradicinio ritmo ir rimo, tas jau ne katalikas! [ .... ] Gal ir geras klasikinis stilius, bet jei žmogui jis jau nusibodo, įkyrėjo, tai kodėl jis negali sau pasiieškoti naujo stiliaus? Kūryba juk turi reikštis vis naujomis formomis, kitaip ji pradeda lavonu dvokti. O pas mus vėl norima senoviškosios kūrybos technikos taisyklės paversti kažkokiomis religinėmis dogmomis. [....] Pas mus įsigali klaiki demagogija ir keistas fanatizmas. Gali mirti bekovodamas už didžiuosius katalikybės idealus, bet jei nebus pas tave užuostas KAK'os ir deguto kvapas, tai vis tiek būsi 'neaiškus' katalikas, jei jau ne masonas. Tie demagogai, tie egzaltuoti fanatikai begaliniai pamėgo visokią smarvę, ją tik vieną vertina ir kur tik jos neužuodžia, tą niekina ir prakeikia. [....] Žilagalviai kanauninkai [Vaižgantas!], net ir kai kurie mūsų jėzuitai pašnibždomis jau apšaukti masonais. Bet šiam chamizmui turi pasipriešinti visi geros valios ir skaidrios dvasios žmonės. Laikas jau degutininkams ir kaki-ninkams parodyti jų tikrąją vietą. [....] Ar meilė liepia plūsti visus net ir geriausius katalikus, bet vien todėl, kad jie bjaurisi partine demagogija ir visiškai laisvi nuo klaikaus fanatizmo?" (1932, Nr. 43, p. 913-915).

Pakaks citatų, kurių gausiau pateikta dar ir dėl to, kad dabar daugeliui Naujosios romuvos komplektai neprieinami. Keliuočio su jaunuolišku už-sikarščiavimu skelbtose mintyse ne kartą pasireikšdavo ir vienašališkumo, bet jos veikė ir traukė jaunąją kartą, išsimokslinusią jau nepriklausomos Lietuvos mokyklose. Daugeliui, panašiai kaip ir Keliuočiui, atrodė, kad yra svarbesnis tautą stiprinantis kultūros darbas, kaip visų pajėgų ir pastangų sukaupimas politinei veiklai, nes politiniai režimai eina ir praeina, o tauta išlieka.

Platų atgarsį ir pritarimą, kurio susilaukė Keliuočio žurnalas, akivaizdžiai rodė netrukus įsteigtoji ir 1932.XI.25 Kauno miesto ir apskrities viršininko raštinėje įregistruotoji Naujosios romuvos bičiulių sąjunga, kurios tikslas buvo "a) remti materialiniai bei moraliniai iliustruotą kultūros žurnalą 'Naująją romuvą', b) ugdyti ir gyvendinti Lietuvoje krikščioniškos kultūros ir tautinės civilizacijos mintį" (sąjungos įstatai išsp. Naujojoje romuvoje, 1932, Nr. 51-52, p. 1131). Tam tikslui siekti sąjunga steigė "savo skyrius įvairiose Lietuvos vietose". 1933.XII.30 Kaune įvykusioje visuotinėje konferencijoje sąjungos pirmininkas K. Bizauskas galėjo pranešti, kad jau buvo įsteigta 19 skyrių: Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Rokiškyje, Utenoje, Telšiuose, Raseiniuose, Biržuose,
 

 Juozas Keliuotis, Naujosios romuvos steigėjas ir redaktorius (1931 m.).
 
Kėdainiuose, Plungėje ir kitur. (Naujoji romuva, 1934, Nr. 157, p. 18). Tai sudarė stiprų užnugarį ir Naujoji romuva, išvengusi ankstyvesniųjų trumpalaikių žurnalų (Gairių, Baro, Pradų ir žygių ir kt.) likimo, galėjo be pertraukos eiti ligi pat nepriklausomybės sutemų.

Prie Naujosios romuvos populiarumo daug prisidėjo ir tai, kad ir savo išore,ir turinio įvairumu tai buvo labai patrauklus mūsų šviesuomenei žurnalas: nemažo formato, gausiai ir įdomiai iliustruotas, apimąs visas kultūros gyvenimo sritis — literatūrą, dailę, muziką, tautodailę bei tautotyrą, istoriją, kraštotyrą, kalbotyrą, literatūros mokslą, sociologiją, religiją, filosofiją . . . Buvo platus kronikos ir recenzijų skyrius. Daugeliui jis buvo patrauklesnis už solidžiuosius žurnalus Židinį ir Vairą, kurie pasirodydavo tik kartą per mėnesį. Naujosios romuvos naują numerį skaitytojai gaudavo kas savaitę (retkarčiais išeidavo dvigubi dvisavaitiniai numeriai). Didžiavosi savo žurnalu žinomasis veikėjas ir Dotnuvos žemės ūkio akademijos profesorius kun. Fabijonas Kemėšis: "... nepamirškime, kad duodami žymiai daugiau medžiagos, kaip 'Židinys' ar 'Vairas', mes imame žirniai pigiau, kaip anie žurnalai" (Naujoji romuze. 1932, Nr. 124, p. 471). Didžioji žurnalo vertė — tai jo gausūs bendradarbiai (apie pusantro šimto), kurių tarpe buvo daug žymių vardų iš visų kultūros sričių. Galima pasakyti, kad jų sąrašas beveik būtų galėjęs būti savotiškas ano metu Lietuvos kultūros gyvenimo Who is who.

Rašė Aug. R. (A. Vaičiulaitis): "Daugiau kaip prieš metus pradėjus eiti 'N. romuva' spėjo pasirodyti kaip rimtas savaitraštis ir užėmė vietą, kuri prieš tai buvo tuščia. [....] šiam laikraščiui pasisekė aplink save suspiesti gausų darbininkų būrį: jame matome rašant ir senuosius mūsų spausdintojo žodžio kėlėjus, sutinkam ir visą eilę jaunųjų plunksnos pionierių. Toks jėgų suderinimas 'N. romuvai' duoda daugiau lankstumo ir savotiško demokratizmo. Įdomu, kad į šį laikraštį atėjo net ir priešingos ideologijos atstovų, kurie tačiau neaptemdė paties žurnalo pagrindinių nusistatymų. [....] Bendra išvada apie šį žurnalą būtų tokia: mūsų inteligentams reikalingas kultūringas savaitraštis. Iki 'N. Romuvos' tokio laikraščio neturėjom. Todėl 'N. romuva' pataikė į savo vietą". (Židinys, 1932, Nr. 2, p. 204-206).

Naujoji romuva susilaukė nuoširdžių šalininkų ir iš vyresniosios kartos žmonių. Jų tarpe buvo kun. F. Kemėšis, aktyvusis prieš karą leistosios Vilties bendradarbis, įžvelgęs ano laikraščio pakraipoje panašumų su Naująja romuva: "A Smetonos ir kun. J. Tumo [1907 m.] sukurtoji 'Viltis' buvo tiltas, ant kurio susitiko mūsų inteligentinės jėgos — kunigai ir pasauliečiai, ir padavė vieni kitiems rankas bendram tautos darbui. [. . . . 1913] metų rudenį 'Vilties' tiltas nustojo veikęs. 'Viltis' su kunigais ir ateitininkais nuėjo savo keliu, p. A. Sm[etona] su 'Vairu' ir su mažesniu būriu nuėjo vėl savo keliu. [....] Tuo tarpu augo ir stiprėjo politinės partijos. Ir juo labiau jos stiprėjo, juo labiau kriko ir iro tautinė vienybė. [....] Mes peikiame krikščionis demokratus už tai, kad jie iškėlė savo partijos reikalus aukščiau valstybės reikalų, kad jie buvo pasikinkę į savo partijos vežimėlį kultūrines katalikų organizacijas, kad pačią net bažnyčią ir visą katalikybę buvo norėję savo partijai naudoti. Mums keistai ir skaudžiai skamba dabartinio tos partijos vado dr. [Leono] Bistro paskelbtas 'Ryte' pareiškimas, jog dar neatėjo laikas tautos jėgų konsolidacijai. [....] Mes. senieji viltininkai, kunigai, nepagiriame ir tautininkų sąjungos žmonių, kad, bekovodami su krikščionimis demokratais, jie ėmė kartoti jų klaidas ir eiti tais pačiais keliais, kad savo nepartinę sąjungą pavertė faktinai politine partija, kad tai partijai stjpriiiii naudoja politinį aparatą (pav. 'Lietuvos] Aidas' — valdžios ir kartu tautininkų sąjungos oficiozas), kad kuria ir savo jaunimą, ir savo mokytojus, kad užuot jungę tautos jėgas, varo toliau jų skaldymo darbą, kad patį viltininkų šefą valstybės vadą, deda pastangų [....] padaryti tik savo partijos vadu — visa tai negali džiuginti senųjų viltininkų, nei jaunųjų tautinės vienybės šalininkų. [....] Tautos bei valstybės vadas negali būti tik vienos kurios partijos ar srovės vadas. [....] Susitarti ir vieningą darbą pradėti jau seniai laikas" (F. Kemėšis, "Viltininkai seniau ir dabar", Naujoji romuva, 1932, Nr. 46, P. 985-986).

Ir deda senas viltininkas naujas viltis į Naująją romuvą: " . . . štai turime ir naują 'Vilties' atžalą: Juozas Keliuotis, dar tebeverkęs lopšyje, kai 'Viltis' formavo lietuvių mintis, dabar per 'Naująją romuvą' skelbia tą pačią 'Vilties' mintį ir gana sėkmingai telkia į tautos darbą jaunosios kartos veikėjus ir mintytojus. Jį, žinoma, laimina ir senieji viltininkai. Ar pasiseks jaunajai kartai atstatyti senąjį 'Vilties' tiltą?" (ten pat, p. 985).

Nepasisekė. 1938 m. švietimo ministerija net uždraudė gimnazijų bibliotekoms prenumeruoti Naująją romuvą. Tiesa, neilgam: 1939 m. dėl į-temptų tarptautinių santykių prireikus sudaryti koalicinį ministrų kabinetą, anas draudimas buvo atšauktas (Lietuvių enciklopedija, XX, 1960, p. 79).

Nemažiau palankus Naujajai romuvai buvo ir kitas senas viltininkas — Vaižgantas. Žurnalo 100-jo numerio minėjime Vaižgantas pabrėžė Naujosios romuvos reikšmę: "N.r. užsimetė nudirbti niekieno nedirbamą, o tiek reikalingą visuomeniškai-valsty-bišką darbą — prarausti bendrą taką tarp priešingybių. Per dvejus metus darbas tiek pasireiškė, kad žymiosios mokslo ir meno pajėgos čia susitelkė, o priešingybės iš abiejų pusių ėmė reikšti nepasitenkinimą. Tai geriausia atestacija, kai abudu peikia; tai reiškia, kad gyvai pataikyta į skaudžiamąją vietą, atrasta silpnoji gyslelė. [. . . . ] viskas šaukte šaukia, kad N. Romuva gyvuotų visuomenės, Bažnyčios ir valstybės naudai" (Naujoji romuva, 1932, Nr. 49. p. 1061).

Dar Naujajai romuvai neišėjus, Vaižgantas labai nuliūdo, išgirdęs gandus, kad žurnalas dėl politinių intrigų sustabdytas. Apie tai nusiskųsda-mas rašė tuometiniam Lietuvos atstovui prie Vatikano J. Šauliui , savo senam pažįstamui, su kuriuo buvo neseniai matęsis Italijoje. Jo laišką pateikiame ištisai:
Kaune, 1930 V[ytauto] D[idžiojo] m. gruodžio 24 d,
Mielas Ponas Jurgi!
Negaliu susilaikyti nepasidžiaugęs ir Tamstos pasveikinimu ir atminimu man Romos kampanijos [Vaižgantas buvo nuvažiavęs pasidairyti Italijon; kelionės įspūdžiai iš periodikos perspausdinti Vaižganto raštuose, XVII, 1931]. Nekultiviruotas di-džiausis laukas čia pat prie didelio miesto darė man gilaus įspūdžio, lyg tyčia išlaikomas kapų ramumas, praėjus marui ar barbarams. O kapų paminklai — vandentiekio griuvėsiai. Daug Romoje būta ir kultūringos barbarybės.

Tos barbarybės nestingame ir dabar. Kalbu apie tariamąjį kulturkampfą. Jam sušvelninti bešaliai žmonės, kunigai ir nekunigai, buvo sumanę leisti "Naująją Ruomuvą" [!] savaitinį žurnalą. Jis buvo gražiai užsinešęs. Bet kilo audra; ją pakėlė griežtieji, partingieji krikščionys demokratai, taip pat kunigai ir nekunigai, "kampfą" norį privesti iki pat revoliucijos. Tad "N.R." tapo sustabdyta. Dekanatai (Utenos, Šeduvos) padarė rezoliucijas apie taikymą represijų nepartiniams katalikams, kurie nesilaikė principo: juo blogiau, juo geriau. Utenos dekanato visas memorandumas apie mano dalyvavimą vyriausybės ar tautininkų leidiniuose. Tad man tai ir uždraudė. Bulvariniuose šlamštuose dalyvauti neuždrausta; bet tik ne tautininkų. Kur dėsiuos, nežinau. "Ryte" tačiau nedirbsiu: partingumo organiškai nepakenčiu. Visas Kaunas, visa Lietuva verčiama dyka jūsų kampanija.

Taigi senieji metai liūdni ir biaurus. Sergu socialinėmis ligomis, o atsako fizinė mano širdis. Nemiegu, griaužiuos, o širdies plakimą jaučia pati lova. Visa tai verste verčia mane ypatingu atsidėjimu prašyti Dievulį, kad Naujieji Metai būtų ramesni. Velykime to pat ir kits kitam. Daug priderės ir nuo Tamstos, mūsų diplomato prie Vatikano. Jei Šv. Tėvas nepadės dabar sunormuoti valsty-bės-Bažnyčios santykių, jie tiek suges,kad ir pataisyti nebebus galima. Ark. Bartoloni — nediplo-matas; jis visai vienašalis. Lietuvoje nuomonė, kad tai jis ir yra ardytojas, ne taikintojas.
Pax tecum! Kun. Juozas

Betgi tą pačią dieną, nuėjęs Kūčių pas arkivyskupą Skvirecką, Vaižgantas labai apsidžiaugė ("džiaugiaus kaip vaikas"), nes ten pamatė ką tik išspausdintą pirmąjį Naujosios romuvos numerį. Tą pačią dieną vėl trumpai rašė Šauliui:
Kaune, 1930 VDm. gruod. 24 d.
Kūčių vakarą betgi išėjo "Naujoji Romuva" ir eis. Tai simpatiškas ir griežtai idėjiškas bus žurnalas. Jį gausite visi parsisiųsdinti. Aš buvau be galo nusiminęs, kai pasakė — sustabdyta, kad nedarytų skilimo tarp katalikų. Ir džiaugiaus kaip vaikas, kai betgi baigiantis kūčioms pas Arkivyskupą, jis parodė išėjusį N.
Jūsų kun. Juozas
 


Naujosios romuvos reklaminis skelbimas pirmame žurnalo numeryje.


(Abu laiškai imti iš J. Šaulio archyvo, Pensilvanijos universiteto bibliotekoje)
Vaižgantas ne tik džiaugės naujuoju žurnalu, bet ir aktyviai bendradarbiavo, paskelbdamas jame keliolika straipsnių, du jau pačiam pirmame numeryje. Įdomiausias iš jo straipsnių tai atsakymas į literatūrinę Naujosios romuvos anketą. Kaip ir įvairiuose ankstyvesniuose pasisakymuose, kur Vaižgantas nebijojo linksmos autoironijos, taip ir čia su panašia autoironija apibūdina savo kūrybą. O gal čia kiek reiškėsi anas senatvės nusivylimas, kuris atsispindėjo ir jo 1931.111.29 (aukščiau cituotame) laiške Dobilui. Kiekvienu atveju Vaižgantas buvo nuoširdus ir nepretenzingas rašydamas: "Iš esmės aš neesu kūrėjas, nei beletristas. Tai kas? O gi štai kas. 1933 m. gruodžio 10 d. sueis [beje, tos datos nebesulaukė!] lygiai 40 metų dvejopos man profesijos: kunigystės ir autorystės. [....] Šiuo ilgu laikotarpiu aš prirašiau tiek, kad leidiniai tenka metru matuoti, kaip mėsiedo laiku [laikotarpis nuo Kalėdų iki Užgavėnių] ruskiams blynai. [ .... ] Toje metro ilgumo mano raštų lentynėlėje 'kūrybinių' nedaugiausia: Pragiedruliai, Dėdės ir dėdienės, Šeimos vėžiai ir dvejetas knygelių smulkiųjų vaizdų. Tos tariamosios beletristikos tebus 10-15% visų kitų raštų. Ir tie tektų perpus sumažinti, nes, anot E. Radzikausko [L. Giros] ir kitų kritikų, nežinai, kur Vaižganto pasibaigia publicistika, o prasideda beletristika ir antraip. O aš ir antrą pusę nušluoju, gerai nusimanydamas, kad teesmi paviršutiniškas, seklus feljetonistas etnografas, gavęs progos romantiškai pasivaipyti, tai ir padaro įspūdžio, būk aš imąsis beletristinės kūrybos. [....] Iki pat 1916 metų [ .... ] pasirodžiusios plonutės vaizdelių' brošiūrėlės nieko nelemia ir Vaižganto į Parnasą neįveda. Tik Didysis karas ir tremtinio būklė sujudino manyje romantinio pasiilgimo balelę ir aš abiem rankom įnikau — beletristiškai seilėtis. Paskui tai nutrūko, ir tik kada-ne-kada beletristiškai beatsirūgstu, kieno nors apduotas, kad 'ką nors' jam parašyčiau. [....] Pakartoju, iš esmės aš neesu kūrėjas; mano fantazija neveikli, intrigų sugalvoti nemoku, jos nuobodžios (Šimėnas) [keturvėjininkas Alfonsas Šimėnas], tai kurti man visai neniežti, kūryba nėra mano pašaukimas. Retkarčiais pažaidžiu [....] Pačiam save įvertinti labai sunku: bet kas linkęs sau papataikau-ti. Tačiau tikėkit manim, kad daug žemiau save ir savo darbą visuomenei, mokslui, literatūros menui įvertinu, neg tai padaro nemandagūs kritikai ar perdėto mandagumo panegiristai-pataikūnai. [..--] Jokiai literatūros srovei todėl aš nepriklausau nei išmanau, kuri geresnė". Ir baigia savo atsakymą tipingu stačiokišku Vaižganto stiliumi: "Reikia naujų talentų, ne naujų srovių. Nėra gyvo vandens, nėra ir srovės. Dėl to ir naujoji mūsų liteatūra — besrovė. Jei kas po savim pašlapina, tai dar ne srovė: srovė teka ir neša" (Naujoji romuva, 1932, Nr. 13, p. 289-291).

Atsakymas į anketą atskleidžia ir dar vieną gražų Vaižganto būdo bruožą. Matėme, kad visą gyvenimą Vaižgantui teko kautis už savo asmens, savo pažiūrų, savo veiklos laisvę. Tai galėjo palaužti įgimtąjį optimistą Vaižgantą, ir jo senatvės laiškuose draugui Lindei-Dobilui suskamba aiški nusivylimo gaida. Į amžiaus pabaigą sparčiai gendanti sveikata galėjo tik stiprinti pesimistines nuotaikas. Dažną tokios sąlygos būtų neišvengiamai padariusios paniurzgusiu mizantropu. Betgi ne Vaižgantą! Jį nuo to apsaugojo gili ir nemeluota Lietuvos ir lietuvio meilė, tokia akivaizdi kad ir jo atsakymo į Naujosios romuvos anketą žodžiuose: "Kone nuo pat kūdikio lopšio ir iki pasenusio lazdos aš nieko tiek konkrečiai nemylėjau, deja, nei paties Pono Dievo, prisipažįstu, nors ir be to prisipažinimo visiems tai aišku, kiek slieko širdžia tą velėną, po kuria aš, štai, jau septintą
dešimtį metų landžioju. [    ] Vyžota, lopyta mano
Lietuvėlė, bet — mano! Lininiai, arielkininkai, mėšluočiai, dažnai net padlecai [nenaudėliai, niekšai] tie lietuviai, bet — mano broliai!"
Neilgai teko Vaižgantui džiaugtis Naująja romuva ir joje bendradarbiauti. Žurnalui pradėjus trečiuosius metus, Vaižgantas mirė ir buvo Naujojoje romuvoje (1933, Nr. 123, p. 433-434) palydėtas šiltu redaktoriaus nekrologiniu straipsniu:
"Balandžio 23 d. mirė kan. J. Tumas-Vaižgantas. Šia mirtimi lietuvių tauta neteko vieno didžiausių vadų-veteranų. Su juo yra susijusi visa mūsų tautiško atgijimo epocha. Jis buvo tautos trimitas, kurs garsiai ir nuolatos visus šaukė į idėjos žygius. Nors daug dirbo, daug vargo, daug kliūčių sutiko, bet niekad nepavargo ir nenusiminė. Visad pasiliko energiškas, šviesus ir veiklus. Iškilo, išaugo iš tautos gelmių, suspindėjo saule, kuri jau niekad nebenusileido. Ji visiems švietė ir visus šildė ir gaivino. Kiti mūsų veteranai, atėjus naujai generacijai, kažkaip pasiliko gyvenimo nuošaly, o kan. J. Tumas-Vaižgantas 'nepaseno', 'neatsiliko', jis draugiškai susigyveno ir su naujais žmonėmis ir alsavo moderniškojo gyvenimo ritmu. Tad Jis, rodos, buvo gimęs būti amžinai jaunu ir todėl jo mirtis tokia netikėta ir tokia klaiki.

"Mūsų tautoj yra daug neveiklių, ir mes dažnai skundžiamės savo nerangumu. Bet kan. J. Tumas-Vaižgantas buvo tarsi pats veiklumo idealas. Jis per visą savo gyvenimą, triūsė, veikė ir kūrė. Jis niekad nepanoro pailsėti ir pasidžiaugti savo dideliais laimėjimais. Jis visą laiką skubėjo, viskuo sielojos, visur ir visiems naudingas norėjo būti. [....]

"Laimėti titulai, garbė ir populiarumas neuž-krėtė jo ambicija. Jis per visą savo gyvenimą pasiliko natūralus, širdingas ir klusnus visiems tautos reikalams. Jis niekad niekam nepasakė, kad šis ar kitas darbas nėra jo vertas ir jam netinka. Jis viską dirbo, kas tik buvo reikalinga. [....]

"Jis pamiršo siekti savo asmeniškų tikslų ir kultivuoti savo individualybę ir savo talentą. Taupydamas gausias savo kūrybines jėgas ir kultivuodamas savo talento individualumą, jis galėjo duoti daug didesnių literatūros vertybių. Bet jis padarė daugiau. Jis kūrė tautą, gyvą ir tvirtą tautą, tautą su šviesiomis mintimis, su skaisčia širdimi ir su veiklia valia. [....]

"Kur tik buvo reikalingas darbas, visur jis dalyvavo. Džiaugsmingai vykdė kiekvieną uždavinį.
Jo raštų išėjo 18 tomų [dar vienas buvo išspausdintas tik 1938], tai vis publicistika, beletristika ir lietuvių literatūros bei kultūros istorija.

Jis buvo organizatorius ir kalbėtojas, publicistas ir beletristas, mokslininkas ir tautinės bei religinės idėjos apaštalas, politikas ir kritikas. Visas Lietuvos gyvenimo sritis jis gaivino ir puoselėjo. [....] Ir jis visur, kur tik ėjo, ten nešė entuziazmo ir optimizmo ugnį. Jis buvo šviesus entuziastas visur, tiek kritikoj ir grožinėj kūryboj, tiek politikoj ir organizaciniame veikime. [....] Ir visa jo grožinė kūryba dvelkia šviesiu optimizmu ir gyvenimo džiaugsmu. [....] Jis viską ir visus mylėjo.
Jis turėjo tokią aukštą širdies kultūrą, kad, rodos, pykti, keršyti, neapkęsti, visiškai ir nemokėjo [....] Todėl jis ne vieno buvo dažnai pakaltintas, kodėl jis geruoju gyvena ir su 'priešais', kodėl jis su jais 'bičiuliauja', kodėl jis 'nepasmerkia'. Ne, jis negalėjo jų pasmerkti ir nemanė kitaip manančių 'sunaikinti'. [    ] Jis artino dvasiškius su pasaulininkais, tautininkus su krikščionimis, dešiniuosius su kairiaisiais [....] Jis buvo krikščioniškojo humanizmo apaštalas".