"PASTOGĖS" POETAI Spausdinti
Parašė Administrator   

A.  Galdikas — Lietuvos peizažas. Piešinys. 1940-1944. Iš E. Jokubausko rinkinio

Savilaidos suklestėjimas okupuotoje Lietuvoje yra vienas šviesiųjų puslapių pokario Rytų Europos istorijoje. Iki 1980-ųjų metų manėme, kad ši savilaida išimtinai religinio ir politinio pobūdžio, bet Vakarus pasiekę du pogrindinės PASTOGĖS numeriai (1978 ir 1979 liepos) parodė, jog tėvynėje veikia bei kuria talentingų, jaunų bei nepriklausomų literatų būrys.
Kviečiame Aidų skaitytojus susipažinti su PASTOGĖS poetais. — Red.

TOMAS  KURŠYS (Mindaugas Tamonis)

EILĖRAŠČIAI

Perlamutre šitie žodžiai . . .
Skaisčios baltos lūpos vėrės,
lyg dangus į sielą — grožis
ir tyrumas rugiagėlės —

Perlamutre šitie žodžiai,
šitie lietūs, šitie vėjai,
kai tarp bokštų pasirodžiau -
tavimi langai
švytėjo . . .
 
Perlamutre šitie žodžiai . .
Kelio lemčiai gims vardai.
Gal dar žolele linguočiau
šventoje šviesoj . . .
Tiktai - - -

Žvaigždynų šifrai —
pasaulio būtys . . .
Apšvietė širdis
žydriosios liūtys.

Būsim ir būsim
dalis Paslapties.
Laužiam per pusę
kančios ir vilties . . .

Lipdom iš molio
baltojo žmogų.
Jis nedėkojo —
keršto išmoko.

Pievą šienavo
trys žili broliai
Saulėj nušvito
stiklo karoliai.
 
Veidrodžiai naktį
rodė žvaigždes,
erdvių gelmėse
tylėjo kažkas . . .

Paukščiai į mus
žiūrėjo, žiūrėjo.
Medžiai ir žolės
lingavo nuo vėjo.


TYLUS EILĖRAŠTIS

Tylūs paukščiai . . .
Tylūs medžiai . . .
Tyliai tyliai
šiaurėn vežė . . .
Tylios dienos,
tylios šventės.
Duok mums, Dieve,
išgyventi . . .
Šie kapai . . .
Kas juos atmins?
Miškuose
ir už Tėvynės
tiek tylos.
Ar ne per daug?
Žodžiai — akmenys
užaugs . . .


Pilnoj vilčių šviesoj, tamsoj
man būki žiedu,
būki šventąja . . .
Tarp daugiaveidžių kas ten kopia
į Laimės žiburį,
į Svają? . .

Veidai atsigręžia atgal
keisti ir baugūs ir išnyksta.
Galbūt pavyks — galbūt . . .
O gal —
toli padangių Karalystė . . .

Praūš liepsnom
ir viesulais
būtis . . .
Ir kas iš jos palieka,
kai sudega šviesa
į nieką? . .

Man baltu žiedu būk
ir skleisk
gėlelės grožio
švelnią jėgą.


Nušvinta, aprimsta . . .
Vėjuoti smėliu
senieji mistiški rašmenys,
dangaus atšvaitai . . .
Erdvėms —
šventosios kalbos
tyras tyrumas . . .

Ryte
žolių veidrodėliuos
šešėliai keisti.

Pro milžiną kryžių
Aušros laukuose —
sulinkę lyg nuoskaudą nešėmės
netikėjimą niekuo . . .
Dar tyli smėlis,
     vanduo
      ir liepsnojantis
      krūmas

Visus džiaugsmus ir nuoskaudas
ant kranto išdėliok,
tartum akmenėlius spalvotus,
geldeles . . .

Taip saulėj švies,
ir bus gražu ir liūdna.
Jūra tyliai
oš . . .

MYKOLAS ŠILAITIS

SUGRĮŽIMAS

Prie motulės šiltos
prisiglaudžia vaikai,
ir nuo laimės šitos
apšerkšnija plaukai.

Už langų dar viena,
palydėta vargais,
iškeliavo diena,
niekados nepareis.
 
Ši pasaulio diena
su džiaugsmu ir skausmu
Dievo Tėvo lange
lauks ateinant visų.

Išsitiesus alsuoja
rūškana lyguma,
spindi žemiškas rojus,
obelis ir mama.

Iš pavasario žiedo
nekaltos šypsenos
liko atminčiai dienos
prieš aušrinius sapnus.

Pušų gryčioje gimę
droviais pievų vaikais,
nešam ilgesio žymę
betonuotais takais.

Tylios piemenio dienos,
gyvulėliai laukuos.
Rugiapjūtės ražienos
bado kojas sapnuos.

Negailėkit manęs,
Nors ir vargiai atrodau.
Nevaišinkit nei vynu, nei vaisiais.
Leiskit man pasakyt vieną žodį:
— Tėve, Tėve, aš vienišas baisiai . . .

Negailėkit manęs —
aš vertas pagailos.
Paklydimas kaip sapnas buvo.
Pajutau, kad ne duonos ištroškau,
pajutau, kad gerumo.


TRYS DEDIKACIJOS

              Seserims iš dzūkiško kaimo

Šitoks liūdnas, ūkanotas,
drėgnas vienkiemių ruduo.
Šviečiant alkanam mėnuliui,
miega šuliny vanduo.
Senos knygos ir žurnalai,
atminimų madrigalai,
laiko dulkėmis nukloti,
nuskaidrėja vakare.
Prie Madonos skaistaus veido
nuoskaudas visiems atleidom —
vienkiemiuose viešpatauja
Išganytojo dvasia.

Ant sušalusių jurginų
žvilgso šerkšno cherubinai.


          Henrikui Radauskui atminti

Atminkit poetą —
kai vasaros vėjai
fontanų vaivorykštėm žais.

Atminkit poetą —
kai lietūs kris skausmo lašais
į parkus, kelius, į balkonus,
į delnus vaikams Vašingtono.

Atminkit poetą —
kai vėtros raudos virš Čikagoj,
oranžui saulėlydžio degant,
virš juodo akmens silueto.

Atminkit poetą —


        Šv. Pranciškų Asyžietį paminint

Skausmu į paukščio širdį smigo
aštri bekraujė geležis,
laiba rugiagėlė palinko —
dangaus užtarymo prašys,
melsvu, kaip rojaus žiedo, grožiu
uždengs numirėliui akis. —
Jį pervėrė ne blogio ietis, —
per Dievo teismą pasakys, —
paukštelį prikalė prie kryžiaus,
kaip Dievo Sūnų ant kalvos.
Spindėjo saulėmis Asyžius
nuo švento kraujo šilumos.

            Draugams

Fregatų šešėliais
per miegančią žolę
palaukėm atplaukia
žiogų barkarolė.

Užmikit, užmerkit
akių kasdienybę:
jau Dievo pasaulis
daiktuose sužibo.
 
Ištirpo lediniai
sielų okeanai,
nusilenkė budeliai
dangui ir žemei.

Bedugnėse ginklai,
ir nuodėmės ten.
Į atomus skyla
šiurpus Moditen.*

Ir siaubas, ir kraujas,
kalėjimų vėsa —
tėra tik miražas,
tiktai netiesa.


-----------
* Moditen-B, preparatas, naudojamas baudžiamojoje psichiatrijoje.
*

O Lietuva, o rūpesti,
saulėlydžio beržai,
o Lietuva, o mylima,
į ką tu pavirtai?

Tavais laukais rujoja
piktų šunų gauja.
Ištryptas vasarojus.
Altorių tuštuma.

Vaikų tavųjų sielos
apnuodytos nuodais:
savieji prieš savuosius.
Te Dievas jiems atleis.

Savieji prieš savuosius,
kaltieji prieš kaltus.
Sužadinkime širdis,
suremkime pečius

už savo vaikų sielas,
už gyvastį tautos,
už ramią akių gelmę
beginklės Lietuvos.
 
ALGIS  RUDAMINA

EILĖRAŠČIAI

Tariau tuomet:
Tad atsiverki ir pakilki siela mano,
atverki langą į pasaulį ir girias.
Pakilki, išdidi. Ir skriski prie Lemano,
paliesdama ledines ir auksuotas jo bangas,
į tą pasaulį, kurio vardas — Menas.

Kur tas Lemanas? Ar žino kas? Ar matė?
Estetizuojantis, dailus jo žvilgesys.
Ar buvo jis? To niekas neišmano.
Aidus ir tuščias man dabar jo vardo skambesys.

Tad susigūžki, susitrauki konvulsingai, siela mano.
Kentėk. Gimdyki. Save pačią — skausmuose.
Tegul gyvenimas tave laukan išvaro.
Kentėk ir būki, Būki tu gyva

ir viską žinanti. Atleidžianti, parduota, atpirkta.
Tiktai nežūki. Neišnyki. Būk.
Būk negraži. Randuota. Nelaisva.
Neplazdanti. Bet būk verta.

Verta būk to, kuris tave sukūrė
į nieką nepanašią, tik į Jį,
kurį kankino kaldami prie kryžiaus
arba tarp durų pirštus lauždami.

*
Apsivilkęs Kristumi,* tu išeik į plentą.
Ten sustabdyki lekiančią mašiną.
Pasakyk ten sėdinčiam, kuris to nežino,
kad per greit važiuoti, kad skubėt neverta,

kad pro lango stiklą tas pasaulis greičio,
tas nerealus, reliatyvus peizažas
yra tik apgaulė, yra tik apgaulė,
yra tik miražas, tik akių dūmimas,

kad per greit pakalnėn bėga mūsų dienos,
jų nežymi joks kilometrinis stulpas,
ir ties kelio posūkiais purvuose ištykšta
mūsų efemeriškas linksmumas.

Pasakyki artimui, kad skubėt neverta:
ten visad suspėsi — ten tavęs jau laukia.
Gal geriau išlipt ir pasėdėt prie vartų,
vaikeliu mažu ar elgeta pavirtus.
 
----------------
* Vilkėti Kristumi — Juo sekti (iš šv. Augustino).
 
 
Tu moteris. Tu praraja.
Vandens lelijos žiadas baltas.
Angis tu gelianti giliai ir paslapčia.
Baltos suknelės žavesys nekaltas.

Ar tu gėlė? Ar tu žuvis?
Slidi žuvis gyvatės kūnu?
Ar tu mergaitė tų laikų,
kai dar nebuvom svetimkūniai?

Ar marmuras, ar šilima,
angis geluonies neganda,
akių mielųjų palaima,
beformės tuščios? Bet gana —

dukrelė miega. O sode
lašai drėgni ir sunkūs krinta,
ir angelo lengvi sparnai
numaldo duslų širdies ritmą.

O kaip Marija? Tau staiga —
Kaipgi Marija? Kaip Marija? —
įstringa atžari žarija.

Palauk. Sustoki. Palūkėk.
Palaukėje rugiai jau pluko.
Pražysta nekalta gėlė
prie akmeninio akveduko.
Pražysta nekalta gėlė.
Pražysta kruvina dėmė
ant mylimiausio Sūnaus kapo.

Tu pagimdei Jį antrąkart
liturginiu Golgotos pjūviu.
Į auką kruviną tąkart
Tau atsakyta buvo spjūviu!
Ir, kaip tada, taip ir dabar
tebeatsakome Tau spjūviais.
O, o Golgota! Prakeikta
vieta ir padermė tebūva!

Yra Marija, tai, yra!
Yra Marija žarija.
Yra Marija lyg žaizda,
kur kiekviename mūsų būna.
Yra Marija pagerbta
tarp moterų ir tarp ramunių.
Yra nežemiška žvaigždė,
kur kiekvienoje jūsų būna.
Yra nežemiška gėlė
iš begalinio atlaidumo.

XX CENTURY PAINTING

Gorgona garuojantis liūnas.
Dienos keturkampis moliūgas.
Galva.

Svarija ir ribentropas.
Suaižėja freska ir strofa.
Agonija ir grasa.

Raudona rūdžių disharmonija.
Geltona geltos anatomija.
Kastruota spalva.

Čia šalta, gražu ir liguista.
Panorai juodos žemės grumsto?
Panorai žmogaus žmogui žvilgsnio?
Deja —

sterilios langų esplanados.
Psichometrų tiksi cikados.
Liga.

*
         Ši žemė — laivas,
         betgi ne namai.
         (Įrašas parapijos
                 vėliavoje.)

Ši žemė — laivas, ne namai.
Plazdėjo vėliavos, lyg burės,
ir nuo šventoriaus, kiek matai,
siūbavo medžių žalia jūra.

Siūbavo bokštai, lyg stiebai.
Spindėjo debesies karūna.
Ir buvo žemėje taip gera,
kaip tik per šventą Oną būna.

Spalvoti liktorių stiklai,
ir naiviai mielos pelerinos.
Auksuoti vėliavų kutai,
ir žvakės dailios, lyg merginos.

Žmonių veiduose atspindžiai
dangaus, ramybės ir giedrumo.
O kad užtektų lig Tenai
čia pasisemto atlaidumo!

O po baldakimu vėsiu
senelis kunigas stovėjo,
ak, prie širdies prispaudęs Tą,
kurį visa širdim mylėjo.
 
Ši žemė — laivas ne namai.
Ną, ką gi, tiek čia ir tebūvam!
Bet kartais žemėj taip gerai,
kaip tik per šventą Oną būva.

ERAZMAS A. (n t a k a l n i e t i s)

PAGIRIAMASIS ŽODIS VALSTYBEI

Kai valstybė
negrąžinama paskola
suteikė man teisę į talentą,
aš pradėjau
viešai gėrėtis valstybe
ir girti
jos simpatišką diktatorių,
beviltiškai besistengiantį perkalbėti
įtūžusį gramofoną
kirptis moterų kirpykloje
ir pirkti meno šedevrus
juodoje rinkoje.
Į mano butą vis dažniau
užklysdavo
apsišaukėlis popiežius
su dirbtine karūna
išgerti benediktino,
tuo tarpu, kai jo karabinieriai
priimamajame lošdavo kvailį.
Citatomis iš mano eilėraščių
juodavo laikraščių vedamieji,
ir dvaro rūmų mechanikai
mano talentą
įvertino deramu penketu,
kaip ir studijų draugai,
pradėję droviai nebesisveikinti.

Paskui aš nusprendžiau
atiduoti duoklę ir liaudžiai.
Apsirengęs
išeiginiu pajaco kostiumu.
drauge su visais nužygiavau
valstybinių kalbų aikštėn,
skambindamas variniu šaukštu
į alavinį dubenį.
Ten mane primušė
pirmasis pasitaikęs policiniinkas,
o diktatorius
švelniai ištarė:
O tempora,
o mores!

O, tai visai nebuvo Riodeženeiras,
į kurį aš netrukus
išvažiavau.



A.   Galdikas — Lietuvos peizažas. Piešinys. 1940-1944. Iš E. Jokūbausko rinkinio.