"PASTOGĖS" POETAI |
Parašė Administrator |
A. Galdikas — Lietuvos peizažas. Piešinys. 1940-1944. Iš E. Jokubausko rinkinio Savilaidos suklestėjimas okupuotoje Lietuvoje yra vienas šviesiųjų puslapių pokario Rytų Europos istorijoje. Iki 1980-ųjų metų manėme, kad ši savilaida išimtinai religinio ir politinio pobūdžio, bet Vakarus pasiekę du pogrindinės PASTOGĖS numeriai (1978 ir 1979 liepos) parodė, jog tėvynėje veikia bei kuria talentingų, jaunų bei nepriklausomų literatų būrys. Kviečiame Aidų skaitytojus susipažinti su PASTOGĖS poetais. — Red. TOMAS KURŠYS (Mindaugas Tamonis) EILĖRAŠČIAI Perlamutre šitie žodžiai . . . Skaisčios baltos lūpos vėrės, lyg dangus į sielą — grožis ir tyrumas rugiagėlės — Perlamutre šitie žodžiai, šitie lietūs, šitie vėjai, kai tarp bokštų pasirodžiau - tavimi langai švytėjo . . . Perlamutre šitie žodžiai . . Kelio lemčiai gims vardai. Gal dar žolele linguočiau šventoje šviesoj . . . Tiktai - - - Žvaigždynų šifrai — pasaulio būtys . . . Apšvietė širdis žydriosios liūtys. Būsim ir būsim dalis Paslapties. Laužiam per pusę kančios ir vilties . . . Lipdom iš molio baltojo žmogų. Jis nedėkojo — keršto išmoko. Pievą šienavo trys žili broliai Saulėj nušvito stiklo karoliai. Veidrodžiai naktį rodė žvaigždes, erdvių gelmėse tylėjo kažkas . . . Paukščiai į mus žiūrėjo, žiūrėjo. Medžiai ir žolės lingavo nuo vėjo. TYLUS EILĖRAŠTIS Tylūs paukščiai . . . Tylūs medžiai . . . Tyliai tyliai šiaurėn vežė . . . Tylios dienos, tylios šventės. Duok mums, Dieve, išgyventi . . . Šie kapai . . . Kas juos atmins? Miškuose ir už Tėvynės tiek tylos. Ar ne per daug? Žodžiai — akmenys užaugs . . . Pilnoj vilčių šviesoj, tamsoj man būki žiedu, būki šventąja . . . Tarp daugiaveidžių kas ten kopia į Laimės žiburį, į Svają? . . Veidai atsigręžia atgal keisti ir baugūs ir išnyksta. Galbūt pavyks — galbūt . . . O gal — toli padangių Karalystė . . . Praūš liepsnom ir viesulais būtis . . . Ir kas iš jos palieka, kai sudega šviesa į nieką? . . Man baltu žiedu būk ir skleisk gėlelės grožio švelnią jėgą. Nušvinta, aprimsta . . . Vėjuoti smėliu senieji mistiški rašmenys, dangaus atšvaitai . . . Erdvėms — šventosios kalbos tyras tyrumas . . . Ryte žolių veidrodėliuos šešėliai keisti. Pro milžiną kryžių Aušros laukuose — sulinkę lyg nuoskaudą nešėmės netikėjimą niekuo . . . Dar tyli smėlis, vanduo ir liepsnojantis krūmas Visus džiaugsmus ir nuoskaudas ant kranto išdėliok, tartum akmenėlius spalvotus, geldeles . . . Taip saulėj švies, ir bus gražu ir liūdna. Jūra tyliai oš . . . MYKOLAS ŠILAITIS SUGRĮŽIMAS Prie motulės šiltos prisiglaudžia vaikai, ir nuo laimės šitos apšerkšnija plaukai. Už langų dar viena, palydėta vargais, iškeliavo diena, niekados nepareis. Ši pasaulio diena su džiaugsmu ir skausmu Dievo Tėvo lange lauks ateinant visų. Išsitiesus alsuoja rūškana lyguma, spindi žemiškas rojus, obelis ir mama. Iš pavasario žiedo nekaltos šypsenos liko atminčiai dienos prieš aušrinius sapnus. Pušų gryčioje gimę droviais pievų vaikais, nešam ilgesio žymę betonuotais takais. Tylios piemenio dienos, gyvulėliai laukuos. Rugiapjūtės ražienos bado kojas sapnuos. Negailėkit manęs, Nors ir vargiai atrodau. Nevaišinkit nei vynu, nei vaisiais. Leiskit man pasakyt vieną žodį: — Tėve, Tėve, aš vienišas baisiai . . . Negailėkit manęs — aš vertas pagailos. Paklydimas kaip sapnas buvo. Pajutau, kad ne duonos ištroškau, pajutau, kad gerumo. TRYS DEDIKACIJOS Seserims iš dzūkiško kaimo Šitoks liūdnas, ūkanotas, drėgnas vienkiemių ruduo. Šviečiant alkanam mėnuliui, miega šuliny vanduo. Senos knygos ir žurnalai, atminimų madrigalai, laiko dulkėmis nukloti, nuskaidrėja vakare. Prie Madonos skaistaus veido nuoskaudas visiems atleidom — vienkiemiuose viešpatauja Išganytojo dvasia. Ant sušalusių jurginų žvilgso šerkšno cherubinai. Henrikui Radauskui atminti Atminkit poetą — kai vasaros vėjai fontanų vaivorykštėm žais. Atminkit poetą — kai lietūs kris skausmo lašais į parkus, kelius, į balkonus, į delnus vaikams Vašingtono. Atminkit poetą — kai vėtros raudos virš Čikagoj, oranžui saulėlydžio degant, virš juodo akmens silueto. Atminkit poetą — Šv. Pranciškų Asyžietį paminint Skausmu į paukščio širdį smigo aštri bekraujė geležis, laiba rugiagėlė palinko — dangaus užtarymo prašys, melsvu, kaip rojaus žiedo, grožiu uždengs numirėliui akis. — Jį pervėrė ne blogio ietis, — per Dievo teismą pasakys, — paukštelį prikalė prie kryžiaus, kaip Dievo Sūnų ant kalvos. Spindėjo saulėmis Asyžius nuo švento kraujo šilumos. Draugams Fregatų šešėliais per miegančią žolę palaukėm atplaukia žiogų barkarolė. Užmikit, užmerkit akių kasdienybę: jau Dievo pasaulis daiktuose sužibo. Ištirpo lediniai sielų okeanai, nusilenkė budeliai dangui ir žemei. Bedugnėse ginklai, ir nuodėmės ten. Į atomus skyla šiurpus Moditen.* Ir siaubas, ir kraujas, kalėjimų vėsa — tėra tik miražas, tiktai netiesa. ----------- * Moditen-B, preparatas, naudojamas baudžiamojoje psichiatrijoje. * O Lietuva, o rūpesti, saulėlydžio beržai, o Lietuva, o mylima, į ką tu pavirtai? Tavais laukais rujoja piktų šunų gauja. Ištryptas vasarojus. Altorių tuštuma. Vaikų tavųjų sielos apnuodytos nuodais: savieji prieš savuosius. Te Dievas jiems atleis. Savieji prieš savuosius, kaltieji prieš kaltus. Sužadinkime širdis, suremkime pečius už savo vaikų sielas, už gyvastį tautos, už ramią akių gelmę beginklės Lietuvos. ALGIS RUDAMINA EILĖRAŠČIAI Tariau tuomet: Tad atsiverki ir pakilki siela mano, atverki langą į pasaulį ir girias. Pakilki, išdidi. Ir skriski prie Lemano, paliesdama ledines ir auksuotas jo bangas, į tą pasaulį, kurio vardas — Menas. Kur tas Lemanas? Ar žino kas? Ar matė? Estetizuojantis, dailus jo žvilgesys. Ar buvo jis? To niekas neišmano. Aidus ir tuščias man dabar jo vardo skambesys. Tad susigūžki, susitrauki konvulsingai, siela mano. Kentėk. Gimdyki. Save pačią — skausmuose. Tegul gyvenimas tave laukan išvaro. Kentėk ir būki, Būki tu gyva ir viską žinanti. Atleidžianti, parduota, atpirkta. Tiktai nežūki. Neišnyki. Būk. Būk negraži. Randuota. Nelaisva. Neplazdanti. Bet būk verta. Verta būk to, kuris tave sukūrė į nieką nepanašią, tik į Jį, kurį kankino kaldami prie kryžiaus arba tarp durų pirštus lauždami. * Apsivilkęs Kristumi,* tu išeik į plentą. Ten sustabdyki lekiančią mašiną. Pasakyk ten sėdinčiam, kuris to nežino, kad per greit važiuoti, kad skubėt neverta, kad pro lango stiklą tas pasaulis greičio, tas nerealus, reliatyvus peizažas yra tik apgaulė, yra tik apgaulė, yra tik miražas, tik akių dūmimas, kad per greit pakalnėn bėga mūsų dienos, jų nežymi joks kilometrinis stulpas, ir ties kelio posūkiais purvuose ištykšta mūsų efemeriškas linksmumas. Pasakyki artimui, kad skubėt neverta: ten visad suspėsi — ten tavęs jau laukia. Gal geriau išlipt ir pasėdėt prie vartų, vaikeliu mažu ar elgeta pavirtus. ---------------- * Vilkėti Kristumi — Juo sekti (iš šv. Augustino). Tu moteris. Tu praraja. Vandens lelijos žiadas baltas. Angis tu gelianti giliai ir paslapčia. Baltos suknelės žavesys nekaltas. Ar tu gėlė? Ar tu žuvis? Slidi žuvis gyvatės kūnu? Ar tu mergaitė tų laikų, kai dar nebuvom svetimkūniai? Ar marmuras, ar šilima, angis geluonies neganda, akių mielųjų palaima, beformės tuščios? Bet gana — dukrelė miega. O sode lašai drėgni ir sunkūs krinta, ir angelo lengvi sparnai numaldo duslų širdies ritmą. O kaip Marija? Tau staiga — Kaipgi Marija? Kaip Marija? — įstringa atžari žarija. Palauk. Sustoki. Palūkėk. Palaukėje rugiai jau pluko. Pražysta nekalta gėlė prie akmeninio akveduko. Pražysta nekalta gėlė. Pražysta kruvina dėmė ant mylimiausio Sūnaus kapo. Tu pagimdei Jį antrąkart liturginiu Golgotos pjūviu. Į auką kruviną tąkart Tau atsakyta buvo spjūviu! Ir, kaip tada, taip ir dabar tebeatsakome Tau spjūviais. O, o Golgota! Prakeikta vieta ir padermė tebūva! Yra Marija, tai, yra! Yra Marija žarija. Yra Marija lyg žaizda, kur kiekviename mūsų būna. Yra Marija pagerbta tarp moterų ir tarp ramunių. Yra nežemiška žvaigždė, kur kiekvienoje jūsų būna. Yra nežemiška gėlė iš begalinio atlaidumo. XX CENTURY PAINTING Gorgona garuojantis liūnas. Dienos keturkampis moliūgas. Galva. Svarija ir ribentropas. Suaižėja freska ir strofa. Agonija ir grasa. Raudona rūdžių disharmonija. Geltona geltos anatomija. Kastruota spalva. Čia šalta, gražu ir liguista. Panorai juodos žemės grumsto? Panorai žmogaus žmogui žvilgsnio? Deja — sterilios langų esplanados. Psichometrų tiksi cikados. Liga. * Ši žemė — laivas, betgi ne namai. (Įrašas parapijos vėliavoje.) Ši žemė — laivas, ne namai. Plazdėjo vėliavos, lyg burės, ir nuo šventoriaus, kiek matai, siūbavo medžių žalia jūra. Siūbavo bokštai, lyg stiebai. Spindėjo debesies karūna. Ir buvo žemėje taip gera, kaip tik per šventą Oną būna. Spalvoti liktorių stiklai, ir naiviai mielos pelerinos. Auksuoti vėliavų kutai, ir žvakės dailios, lyg merginos. Žmonių veiduose atspindžiai dangaus, ramybės ir giedrumo. O kad užtektų lig Tenai čia pasisemto atlaidumo! O po baldakimu vėsiu senelis kunigas stovėjo, ak, prie širdies prispaudęs Tą, kurį visa širdim mylėjo. Ši žemė — laivas ne namai. Ną, ką gi, tiek čia ir tebūvam! Bet kartais žemėj taip gerai, kaip tik per šventą Oną būva. ERAZMAS A. (n t a k a l n i e t i s) PAGIRIAMASIS ŽODIS VALSTYBEI Kai valstybė negrąžinama paskola suteikė man teisę į talentą, aš pradėjau viešai gėrėtis valstybe ir girti jos simpatišką diktatorių, beviltiškai besistengiantį perkalbėti įtūžusį gramofoną kirptis moterų kirpykloje ir pirkti meno šedevrus juodoje rinkoje. Į mano butą vis dažniau užklysdavo apsišaukėlis popiežius su dirbtine karūna išgerti benediktino, tuo tarpu, kai jo karabinieriai priimamajame lošdavo kvailį. Citatomis iš mano eilėraščių juodavo laikraščių vedamieji, ir dvaro rūmų mechanikai mano talentą įvertino deramu penketu, kaip ir studijų draugai, pradėję droviai nebesisveikinti. Paskui aš nusprendžiau atiduoti duoklę ir liaudžiai. Apsirengęs išeiginiu pajaco kostiumu. drauge su visais nužygiavau valstybinių kalbų aikštėn, skambindamas variniu šaukštu į alavinį dubenį. Ten mane primušė pirmasis pasitaikęs policiniinkas, o diktatorius švelniai ištarė: O tempora, o mores! O, tai visai nebuvo Riodeženeiras, į kurį aš netrukus išvažiavau. A. Galdikas — Lietuvos peizažas. Piešinys. 1940-1944. Iš E. Jokūbausko rinkinio. |