IŠĖJIMAS IŠ EGIPTO: LIKIMINIS ŠV. RAŠTO ĮVYKIS Spausdinti
Parašė ANTANAS RUBŠYS   
Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 2

Jahvė rungiasi su faraonu
Iš 3-4 pasakoja ir apie Jahvės varžybas su Faraonu.40 Pasakojimas apie Jahvės vardo apreiškimą yra įvadas į pasakojimą apie Mozės užduotį: "Eikš, aš siųsiu tave pas Faraoną, kad išvestum mano tautą, Izraelio41 sūnus [izraeliečius], iš Egipto" (Iš 3,10). Mozė, kaip vėlesni pranašai, yra laikomas pasiuntiniu. Pasiuntinio vaidmuo išryškėja pačiame pirmajame Išėjimo įvykio aprašyme:
Sakysi Faraonui: "Taip sako Jahvė: 'Izraelis yra mano pirmagimis sūnus. Aš tau liepiau: Leisk mano sūnų išeiti, kad mane garbintų! Tu atsisakai jį paleisti. Tebūnie taip! Aš užmušiu tavo sūnų...' " (Iš 4,22).

Šimtmečius vėliau pranašas Ozėjas primins izraeliečiams, kad "Jahvė išvedė Izraelį iš Egipto ir pranašas juo rūpinosi" (Oz 12,13). Mozė buvo Jahvės atstovas ir pasiuntinys.

Pasakojime apie varžybas tarp Jahvės ir Faraono pasakotojas jau varžybų pradžioje kalba apie baigminį Jahvės susirėmimą su Faraonu U 4.22-23). Jis iš anksto pareiškia, kad Faraonas nenusileis, nes Jahvė "sukietins jo širdį" (Iš 4,21).42 Nors Faraonas Rameses II ir siekė savo tikslų, pasakotojo akimis žiūrint, jis buvo vispusiškoje Jahvės valdžioje. Iš tikrųjų visa iš anksto žinoma! Jam nerūpi spręsti žmogaus laisvos valios ir Dievo visuotinio veikimo problemas bei suderinti abi valias — žmogaus ir Dievo. Jis pasitenkina pakartotinai pabrėždamas, kad Jahvė "sukietino" Faraono širdį; jis taip teigia, kad Faraonas "sukietino" savo širddį, — atkaklus užsispyrimas buvo paties Faraono nuosprendis (Iš 8,15.32; 9,34-35). Pasakotojui rūpi savo pasakojimu pašlovinti Izraelio Dievą — Jahvę.

Faraonas turi nuosprendžio ir veikimo laisvę, bet yra atsakingas visuotiniam Dievo užmojui ir veiklai (žr. Rom 9,17). Pasakojimas apie Dievo varžybas su atkakliuoju Faraonu turi tikslą pamokyti, kaip Jahvė elgėsi su egiptiečiais, darydamas tų tarpe "nuostabius darbus, kad žinotumėte, jog Dievas  yra Jahvė"  (Įst 6,20-25).

Egipto nelaimės. Egipto nelaimes galima nagrinėti dvejopu požiūriu. Pirmasis teigia, kad įvykiai, susiję su nelaimėmis, buvo perdėm antgamtiniai. Visagalis Dievas, veikdamas per antgamtines rykštes, privertė Faraoną leisti izraeliečiams išeiti iš priespaudos. Ši pažiūra kadaise vyravo ir katalikų, ir protestantų egzegetų tarpe. Antrasis požiūris, kuriam nūdien atstovauja ir dauguma katalikų egzegetų, atkreipia dėmesį į gamtos rykštes Egipto nelaimėse. Šios pažiūros šalininkai pabrėžia ir Apvaizdos ranką šiuose gamtos reiškiniuose, — pavyzdžiui, neįprasta jų apimtis ir izraeliečių išgelbėjimas iš Egipto. Šv. Rašto pasakojimas žėri tikėjimu, kuris įžiūri ir šlovina visagalę Dievo valią ir nuostabų jo gerumą.

Pagal Išėjimo knygos pasakojimą, pirmasis apsilankymas pas Faraoną baigėsi visiškai nesėkmingai (Iš 5,1-6,1). Prašymas išleisti izraeliečius iš Egipto į Sinajaus dykumą, kad jie galėtų švęsti Jahvės garbei šventę, atrodo įtartinas ir laikomas išsisukinėjimu nuo darbo. Faraonas sakosi nepažįstąs Dievo, vardu Jahvė. O prašymo patenkinti jis nė negalvoja (Iš 5,2). Priešingai! Jis duoda įsakymą darbų prižiūrėtojams, kad jie duotų izraeliečiams daugiau darbo. Iki šiol jie gaudavo šiaudų plytoms gaminti. Nuo dabar jie turi patys šiaudų susirasti ir tiek pat plytų pagaminti (Iš 5,5-18).

Pasakojimas apie dešimt nelaimių, kurias Jahvė siunčia Egipto kraštui, kad palaužtų Faraono atkaklumą, yra varžybų tęsinys (Iš 7,8-11,10).43 Nūdienis Išėjimo knygos skaitytojas čia susiduria su kebliais klausimais. Didžiausias gi jų yra: "Nejaugi šios nelaimės tikrai ištiko Egiptą?" Net ir lengvatikis ima pečius traukyti pakartotinai skaitydamas, kad nė viena jų nepalietė izraeliečių Gošen žemėje, nes Jahvė darė skirtumą tarp izraeliečių ir egiptiečių (Iš 8,23) taip, kad net šuo nesuurzgė prieš izraeliečius (Iš 11,7-8). Egipto nelaimės buvo "nuostabūs Jahvės darbai" — stebuklai.

Prieš kalbant apie stebuklus, pravartu iš arčiau pasižiūrėti į patį pasakojimą Jis nėra dalykiškas ir filmuotas pranešimas apie įvykius, bet svarbi dalis tikėjimo kraičio, kuris perduoda į v -kių svarbą ir reikšmę. Taigi jis yra likiminir izraeliečių išgyvenimo liudininkas. Pasakojimu apie Egipto nelaimes liudijama, kaip izraeliečiai išgyveno, suprato ir aiškino Sandoros bendrijoje Išėjimą iš Egipto. Likiminis įvykis, kurį liudija pasakojimas, yra išgananti Dievo veikla, — vergai atperkami iš vergijos.44) Taigi įvykis priklauso istorinei plotmei, apie kurią istorikas nūdien nekalba ir nepajėgia kalbėti. Tie patys atsitikimai buvo ir kitaip suprasti: izraeliečiams jie buvo nuostabūs Dievo darbai, o egiptiečiams — nelaimės.

Aišku, kad pasakojimas žėri tikėjimo požiūriu. Tačiau tikėjimo požiūris nepaverčia pasakojimo į pasaką ar vaizduotės padarą. Dievas apreiškė savo užmojį per istorinius įvykius. Jie buvo apčiuopiami atsitikimai ir lūžiai. Užtat pasakojimas yra istoriškas.
Dvi pažiūros pasakojimo atžvilgiu yra kraštutinės: lengvatikė, viską imanti kaip gryną pinigą, ir nepasitikinti, viską atmetanti kaip be pagrindo. Nūdienis Šv. Rašto tyrimas nėra nei lengvatikis, nei abejojantis. Istorikų tarpe yra balsų, kurie teigia, jog "visos nelaimės, išskyrus paskutinę, yra namie, Egipte; visos yra gamtos reiškiniai, kurie lydi Nilo upės potvynį".45) Šis teigimas yra per daug drąsus ir neatsako į klausimą, kokiu būdu gamtos reiškiniai, "kurie lydi Nilo upės potvynį", tapo Dievo artumo ir išganymo ženklais.46)

Tikėjimo požiūris pasakojime. Pasakojimas apie Egipto nelaimes yra dramatiškas. Kas egiptiečių akimis yra nelaimės, izraeliečių akimis yra Dievo rykštės. Pasakojimas atspindi Egiptui įprastus gamtos reiškinius. Tik jų neįprastas žalingumas baugina. Vandens pavirtimas kruvinu yra metinio Nilo potvynio pasekmė. Nilas, tekėdamas per rytinę Afriką, paplauna ir kartu nešasi raudonas sąnašas, kurios nudažo jo vandenį, todėl jis yra žinomas kaip Raudonasis Nilas. Paprastai jis raudonu neilgai tebūna. Jam įprasta atspindėti savo žalsvas pakrantes Varlių ir mašalų antplūdis yra antroji metinio Nilo potvynio pasekmė. O karštas dykumų vėjas — khamsin, kuris sumaišo dangų su žeme, yra pažįstamas dažnam prityrusiam Artimųjų Rytų keleiviui. Asmeniškai šią nelaimę teko išgyventi 1959 metais Kaire. Karštas dykumų vėjas, smėlio padedamas, pavertė dieną naktimi ir smaginosi trejetą dienų. Gatvėse vyravo nejauki nuotaika, baimė ir nesaugumo jausmas. Akis ir bumą atverti nedrąsu. O tamsa žmogų gąsdina. Skėriai gi buvo ir yra nelaimė derlingajame Nilo slėnyje.

Pasakojime apie Egipto nelaimes yra ir daug liaudies kūrybos. Pavyzdžiu galima imti lazdą-gyvatę. Mozė meta savo lazdą žemėn, ir ji pavirsta gyvate (Iš 4,2-5; nahas — gyvatė:. Aarono atveju lazda pavirsta slibinu (Ii 7v&-13: thanin-slibinas, arba krokodilas). Nei Mozės, nei Aarono veiksmas nėra laikomas stebuklu, nes ir Egipto žyniai, įgudę magijoje, jų veiksmą pakartoja. "Kiekvienas metė savo lazdą, ir jos pavirto slibinais" (Iš 7,12). Šie ir kiti panašus pasakojimo bruožai turi svarbos siekiui dramatiškai pavaizduoti įvykius. Jie nėra dalykiški, bet priklauso  Egipto  ir  Palestinos  tautosakai.

Pasakojimas apie Egipto rykštes mm pasiekė rašytu žodžiu, kuris yra keletu šimtmečių jaunesnis negu izraeliečių Išėjimas iš Egipto.  Tiesa, Artimųjų Rytų žmonės puoselėja atmintį, ir Izraelio žodinis tikėjimo kraitis išlaikė ir perdavė tikrą Mozės amžiaus įvykių atsiminimą. Tačiau, skaitant Išėjimo knygos pasakojimą, negalima užmerkti akių pasakojimo nelygumams, pasikartojimams ir požiūrio skirtumams, kurie kilo įwykių atsiminimo perdavime iš kartos į kartą. Penkia-knygės tyrėjai sutaria, kad pasakojimai apie Egipto rykštes baigminę išraišką davė Kunigų šaltinio rašytojas (P). Jo pastangomis senasis tikėjimo kraitis, jau anksčiau įraštintas Jahvistiniame šaltinyje (J), buvo įjungtas į Kunigų šaltinio pasakojimą apie  Egipto rykštes.  Kunigų šaltinis gi įraštino Jeruzalės kunigijos tikėjimo kraičio turinį. Pravartu bandyti atpažinti skirtumus, kurie kilo šimtmetiniame tikėjimo kraičio perdavime. Jahvistinis (J) Penkiaknygės pasakojimo apie rykštes turinys  seka Ps 77(78). Čia kalbama tik apie aštuonias rykštes. Vėlesnysis Kunigų šaltinis (P),  papildyta ankstesniojo jahvistinio pasakojimo laida,  mini  dešimt.   Tas  pats   skaičius randamas ir Ps 104(105).47) Čia pateikiamas brėžinys įvaizdiną skirtumus, kurie kilo tikėjimo kraičio apie rykštes perdavime.48)
 

 

Egipto rykštės: Iš 7-11

 

 
 
 
 

 

Pradiniame tikėjimo kraičio Šaltinyje rastu: J

 

Baigminėje tikėjimo kraičio rastu laidoje: P
Jahvistinis Šaltinis
Ps 77(78),43-51
Jahvistinis su papildymais iŠ Kunigų Sultinio
Ps 104(105), 27-36

 

1 Vanduo virsta krauju 7,14-18.20b. 21a.23-24'

 

 

l Upės virsta krauju 44-oji eilutė

 

1 Vanduo virsta krauju
7,19-20a.21b-22*

 

1 Tamsa 28-oji eilutė

 

2 Varlės 7,25; 8,1-4. 8-15
2 Sparvos 45-oji eilutė
2 Varlės 8,5-7

 

2 Vandenys virsta krauju 29a eilutė

 

 

 

3 Varlės 45b eilutė

 

3 Uodai 8,16-19

 

3 Padvėsusios žuvys 29b eilutė

 

3 Musės 8.20-Ž3
4 Skėriai 46-oji eilutė
4 2r. J (Musės)
4 Varlės 30-oji eilutė
4 Galvijų maras 9,1-7
5 kruša/Pasalas 47-oji eilutė
 
5 2r. J   (Galvijų maras)
 

 

5 Musės 31a eilutė

 

 
 
6 Votys ant
žmonių ir galvijų 9,8-12
6 Uodai 31b eilutė
 
 
5 Korusa 9,13-35
 
6 Galvijų    maras 48a eilutė
 
7 2r. J (Kruša)
7 KruSa 32a eilutė
6 Skėriai 10,1-20
7 Žaibai 48b eilutė
8 It. J (Skėriai)
8 Žaibai 32b eilutė
7 Tamsa 10,21-29
 
9 2r. J (Tamsa)
9 Skėriai 34-35 eilutės

 

8 Pirmagimių mirtis 11,1-8

 

8 Pirmagimiij mirtis
5l-oji eilutė
10 Pirmagimių mirtis 11,9-10
10 Pirmagimių mirtis
36-oji eilutė
 
* Iš 7,14-24 skaitinys apie pirmąsias Egipto rykštes sudarytas iš dviejų — Jahvistinio ir Kunigų šaltinių. Pravartu turėti prieš akis jo vertimą ir atpažinti Jahvistinį ir Kunigų šaltinį:
(14) Tada Jahvė tarė Mozei: "Faraono širdis yra sukietėjusi, jis atsisako išleisti mano tautą. (15) Ryto metą eik pas jį, kai jis eis prie vandens [Nilo upės]. Palauk jo paupyje. Savo rankoje laikyk lazdą, kuri buvo pavirtusi gyvate. (16) Sakyk jam: 'Jahvė, hebrajų Dievas, siuntė mane pas tave pasakyti: J Leisk mano tautai išeiti, kad man tarnautų [mane pagarbintų] dykumoje. Aišku, iki šiol tu man nepaklusai". (17) Taip sako Jahvė: "Kad aš esu Jahvė tu suvoksi iš šio ženklo: su lazda, kuri yra mano rankoje, suduosiu į upės vandenį, ir jis pavirs krauju. (18) Žuvys Upėje išdvės, Upė ims taip dvokti, kad egiptiečiai bjaurėsis gerti iš jos vandenį".

(19) Jahvė sakė Mozei: "Sakyk Aaronui: 'Imk savo lazdą ir ištiesk savo ranką ant Egipto vandenų, — ant jų upių, ant jų kanalų, ant jų kūdrų, ir ant visų jų vandens tvenkinių. " Tepavirsta krauju! Ir bus kraujas visoje Egipto žemėje, — ir geldose, ir akmens ąsočiuose". (20a) Mozė ir Aaronas padarė pagal Jahvės įsakymą.

(20b) Faraono ir jo dvariškių akivaizdoje jis pakėlė lazdą ir T sudavė į Upės vandenį, ir visos upės vanduo pavirto krauju. (21a) Žuvys Upėje išdvėsė, ir Upė ėmė taip dvokti, kad nebuvo galima gerti iš Upės vandens.
(21b) Kraujas buvo visoje Egipto žemėje. (22) Bet ir Egipto p žyniai savo burtais padarė tą pat. Todėl faraono širdis liko sukietėjusi ir, kaip Jahvė buvo iš anksto pasakęs, jų neklausė.
(23)  Faraonas apsigręžė  ir grįžo į savo rūmus. Jis nepaėmė į savo širdį net šito [ženklo]. (24) Tuo tarpu visi egiptiečiai kasė J duobes paupyje, ieškodami vandens, nes buvo neįmanoma gerti Upės vandenį.

Atidžiau palyginus Penkiaknygės rašytuosius šaltinius, išryškėja turinio ir stiliaus skirtumai pasakojime apie Egipto rykštes. Aišku, kad ankstesnysis Jahvistinis šaltinis (J) vaizduoja Mozę kaip svarbiausią veikėją Faraono rūmuose. Aaronas, pagal šį šaltinį, nors ir pažįstamas, laikosi nuošaliai. Tuo tarpu baigminė pasakojimo laida, kurią skaitome Kunigų šaltinyje (P), vaizduoja Aaroną, Jeruzalės kunigijos protėvį, ne tik nuolat su Moze, bet ir Mozės atstovu derybose su Faraonu. Tai ryšku Kunigų šaltinio (P) pasakojime apie Aarono paskyrimą būti Mozės "prana-šu"-atstovu (Iš 6,28-7,7) ir įvade į pasakojimą apie Egipto rykštes (Iš 7,8-13). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Jahvistinis tikėjimo kraitis (J) Egipto rykštes vaizduoja santūriau negu Kunigų tikėjimo kraitis (P). Pavyzdžiu paimkime skėrių rykštę (Iš 10,1-20). Jahvistinis šaltinis teigia, kad rytų vėjas atnešė skėrių debesį ir, vėjui pasikeitus, skėriai buvo nupūsti į Raudonąją jūrą. Ne tik Egipto žemdirbiai, bet ir Afrikos bei Jungtinių Amerikos Valstybių gyventojai gerai pažįsta panašų gamtos reiškinį — rykštę. Ne pats gamtos reiškinys, skėrių nelaimė, yra stebuklas, bet tikrovė, kad Mozė ją pramato, kad ji įvyksta nusakytu laiku ir tokiu būdu liudija Dievo artumą ir veiklą. Kunigų šaltinis gi rodo polinkį pabrėžti Egipto nelaimių stebuklingumą, duodamas daugiau svarbos nuostabiajai lazdos jėgai. Be to, jame Mozė yra kunigo Aarono šešėlyje. Jahvė liepia Mozei: "Sakyk Aaronui: Tštiesk savo lazdą../ " (Iš 7,19). Aarono lazda, pagal šį šaltinį,  yra  nuostabiai  galinga  (Iš  8,16-19).

Pasakojimo apie Egipto rykštes istorija. Penkiaknygės rašytų šaltinių tyrimas įgalina suvokti, kad mūsų skaitomas pasakojimas apie Egipto rykštes turi ilgą istoriją. Likiminio Išėjimo-Sandoros įvykio išgyvenimas davė pasakojimui pradžią. Perduodamas gyvu žodžiu, jis turtėjo įžvalga į Dievo užmojį išganyti, nes įvykių raida skatino vis iš naujo įsisavinti Išėjimo-Sandoros įvykį. Atrodo, kad pasakojimo branduolys pradžioje buvo Perėjimo šventės prasmė. Net amžiuje prieš Mozę piemenys švęsdavo šią klajoklių šventę kas pavasarį pirmosios pilnaties metu, prieš išgindami bandas į vasaros ganyklas. Naktinių apeigų metu šeima aukodavo jauną galviją ir dalindavosi jo mėsa savo palapinėse. Aukos mėsa buvo valgoma su nerauginta duona ir dykumos žolėmis. Pradiniu Perėjimo šventės tikslu buvo užtikrinti, kad bandos būtų saugios ir vaisingos. Be to, buvo tikima, kad šventimo apeigos apgins bandas nuo piktų dvasių.49

Perėjimo šventės pradinį tikslą galima bent iš dalies atpažinti Jahvistiniame Penkiaknygės šaltinyje (J). Paaukoto galvijo kraujas buvo tepamas ant palapinių angos staktų, kad būtų apsisaugota nuo Naikintojo, kuris užpuldinėdavo žmones  ir gyvulius  (Iš   12,12-39).50

Po Išėjimo iš Egipto pradinė Perėjimo šventės prasmė buvo pakeista nauja Išėjimo šventės apeigų samprata. Pasakojime apie išėjimą iš Egipto piemenų papročiai prieš išgenant bandas į vasaros ganyklas ėmė tarnauti naujam poreikiui: vaizdžiai išreikšti izraeliečių išėjimą Pažado Žemės linkui. Jahvė tapo "Naikintoju, kuris pasigailėjo izraeliečių namų, juos "praeidamas"-ap-lenkdamas (Iš 12,13) [P], taip, kad pirmagimių rykštė jų nepaliestų.51

Ilgainiui, kai kurių Penkiaknygės tyrėjų nuomone, prie pasakojimo apie Perėjimą buvo prijungtas pasakojimas apie kitas devynias rykštes. Pasakojimas apie jas tarnavo dramatišku įvadu į didžiąją rykštę (epidemiją?), kuri ištiko Egiptą.52 Be to. izraeliečiams įsigyvenus Kanaane, klajoklių Perėjimo šventė buvo sujungta su Neraugintos duonos švente — žemdirbių apeigomis miežiapjūtės proga.53 Pasakojimas, kaip matome,  turi  skirtingą turinį ir turėjo  ilgą istoriją.

Siūlės pasakojime. Atidžiau panagrinėjus įraš-tinto pasakojimo bruožus, atpažįstamos siūlės. Pasakojimas apie pirmąsias devynias rykštes (Iš 7.14-10,29), atrodo, sudaro įraštintą vienetą, kuriam baigminę išraišką davė Kunigų šaltinio autorius. Užtat pasakojimas ir turi visumos planą: aiškią pradžią ir pabaigą bei būdingus išsireiškimus.

Pasakojimas apie pirmąsias devynias rykštes, atrodo, daro įtaigą, kad izraeliečių Išėjimas iš Egipto buvo slaptas pabėgimas, o ne išvarymas. Pasakojimas baigiasi su devintosios rykštės pabaiga (Iš 10,27-29). Atkaklusis Faraonas išvaro iš savo rūmų Mozę, įspėdamas, kad daugiau akyse nesirodytų. Šią įtaigą sustiprina viena užuomina: "Kada Faraonui, Egipto karaliui, buvo pranešta, kad Izraelio tauta buvo išbėgusi, jis ir jo dvariškiai ėmė kitaip galvoti../' (Iš 14,5a). Todėl kai kurie istorikai ir daro išvadą, kad izraeliečiai, nepasisekus deryboms, slapta išsprūdo is Egipto.

Atidžiau panagrinėjus Iš 11-13 turinį apie dešimtąją rykštę, atrodo, kad jis nepriklauso nuo ankstesnio pasakojimo apie pirmąsias devynias rykštes. Kitaip sakant, Iš 11-13 skyrių galima skaityti nepriklausomai nuo pasakojimo apie devynias rykštes. Net pats įvadas į pasakojimą apie dešimtąją rykštę, atrodo, kiša šią mintį teigimu, kad Mozė ir izraeliečiai turėjo gerą vardą egiptiečių tarpe ir Faraono dvare (Iš 11,2-3). Pasakojimas apie dešimtąją rykštę turi mintyje, kad Išėjimas iš Egipto nebuvo slaptas izraeliečių iš-sprūdimas, bet išvarymas.54 Po baisaus smūgio — pirmagimių mirties, Faraonas "grūste išgrūdo" izraeliečius iš Egipto, o egiptiečiai taip norėjo jais nusikratyti, kad nesigailėjo duoti jiems nei brangių puošmenų, nei drabužių. Kad tik greičiau išsinešdintų!  (Iš  12,31.36)/

Dešimtoji Egipto rykštė turi artimą sąryšį su likiminio įvykio šventimu Perėjimo šventėje. Baisaus lūžio įkarštyje, tarp Jahvės pareiškimo apie pirmagimių mirtį (Iš 11,1-10) ir pirmagimių mirties (Iš 12,29-32), pasakotojas stabteli ir supažindina su Perėjimo švente (Iš 12,1-28).55 Tai galima   paryškinti   brėžiniu.
 

Dešimtoji Egipto rykštė:  pirmagimių  mirtis ir izraeliečių išėjimas iš Egipto56
Turinys  
Jahvistiniume tikėjimo kraityje (J)
Kunigų šal papildymu
Pranešimas apie rykštę

perėjimo Šventės
KILMĖ

Pirmagimių mirtis

IŠĖJIMAS

Perėjimo Šventės nuostata
11,1-8

12,21-23 (24-27a)*

12,29-36

12,37-39

(13,1-6)*
 
11,9-10

12,1-20,28



12,40-42

12,43-51

* Eilutės tarp skliaustelių atspindi Deuteronomistinį Penkia-knygės Šaltinį.
Pasakojimas apie Išėjimą iš Egipto, skaitomas Išėjimo knygoje, yra ilgo tikėjimo kraičio perdavimo — žodžiu ir raštu — baigminis rezultatas. Išėjimo įvykis yra likiminis Senajame Testamente. Pasakojimu buvo įsisavinamas Dievo užmojis išganyti. Nuo pat pradžios Išėjimo įvykis buvo atpasakojamas Perėjimo šventėje. Apeiginiame fone buvo sudabartinamas išganymas. Tikėjimu ir viltimi dabartis buvo surišama su liki-miniu-vienkartiniu Išėjimo įvykiu. Tokiu būdu dabartis buvo įgalinama atsiverti ateičiai, kurią Dievas audžia istorijoje.

Po šimtmetinio apeiginio šventimo pasakojimas gavo baigminę išraišką. Kunigų šaltinio (P) rašytojas davė tikėjimo kraičio pasakojimui apipavidalinimą. Varžybos tarp Jahvės ir Faraono apreiškia vispusišką Jahvės pergalę. Jahvė apreiškia savo išganymo planą per įvykius.

Ženklai ir stebuklai: Egipto rykštės
Išėjimo knygos pasakojimas apie Egipto nelaimes žodį "rykštė" naudoja retai (Iš 9,14; 11,1; žr. 8,2).57 Pasakojime Egipto rykštės yra vadinamos ženklais ir nuostabiais darbais — stebuklais. Panašiai išsireiškiamą ir psalmėse bei tikėjimo turinio santraukose: "Jo didžius darbus ('ali-lot) buvo užmiršę, jo stebuklus (nifleot), jiems padarytus. Tiek stebuklų (fele') jų protėviams padarė Egipto šaly, Tanio laukuose" (Ps 77(78), 11-12); "... ten pridarė aibę stebuklų (dibre 'otot), Chamo šaly — nuostabiausių dalykų (moftim)" Ps 104(105),27); ... mus išvedė iš Egipto ... ženklais ('otot) ir nuostabiais darbais (moftim). Egipto rykštės — "ženklai ir nuostabūs darbai" — kreipia dėmesį į Šv. Rašto stebuklus ir stebuklo sampratą.

Šv. Rašto stebuklo samprata. Šv. Raštas supranta stebuklą skirtingai, negu stebuklas yra nūdien suprantamas. Nūdieniam žmogui įprasta stebuklą laikyti išimtimi iš gamtos įstatymo — dėsnių. Tuo tarpu Šv. Rašto įkvėptieji autoriai nepažino gamtos su nuo Dievo nepriklausomu ir saviveikos pradžią turinčiu įstatymu — dėsniais. Priešingai, jų įsitikinimu, Dievas palaiko savo Kūriniją. Visa palaikanti Dievo valia yra gamtos reiškiniuose, — pavasario lietuje ir mažylio naujagimio pirmajame verksme. Kūrinija, anot jų, nėra užgaidi. Gamtoje yra darna: "sėja ir pjūtis, šaltis ir šiluma, vasara ir žiema, diena ir naktis" (Pr 8,22). Darna gamtoje išreiškia Dievo ištikimybę savo Sandorai su žmogumi (Pr 9,8-17). Kadangi Dievas nuolat palaiko savo Kūriniją, jo valia yra suvokiama kiekviename gamtos reiškinyje.

"Ženklas" Šv. Rašte yra matoma Dievo artumo ir užmojo apraiška.58 Pasakojime apie Išėjimą iš Egipto gamtos reiškinys yra ženklu: skėrių antplūdis ir su Nilo potvyniu susieti gamtos reiškiniai.59 Šie reiškiniai buvo Egiptui įprasti. Tik viena Egipto rykštė yra nepaprastas įvykis — apstulbinanti pirmagimių mirtis.

Šv. Rašto stebuklo samprata, tiesa, neatsako visų klausimų, bet įgalina juos naujai klausti. Šv. Rašto tikėjimo pagrindu yra įsitikinimas, kad Dievas nesilaiko nuošaliai nuo kasdienos poreikių. Be to, Dievo neriboja nenumaldomoji priežasties ir pasekmių seka. Žmogui du plius du yra visuomet tik keturi, o Dievui — ne sykį penki, nes Dievas ne tik sukūrė pasaulį iš nieko, jis sukuria išganymą iš žmogaus sukurto raizgyno. Dievo artumas ir užmojis Šv. Rašte lieka nuolat ženklus.

Šv. Rašto tikėjimui yra būdingas ir betarpiškas Dievo artumo ir užmojo išgyvenimas. Anot jo, Dievas gali prasiveržti ir prasiveržia į žmogaus buitį bet kokiu įvykiu ir gamtos reiškiniu — paprastu ar nepaprastu. Todėl buitinis atsitikimas ir gamtos reiškinys gali būti Dievo artumo ir užmojo ženklu. Šv. Rašte įvykis yra stebuklingas ir ženklus ne dėl to, kad jis yra išimtis iš gamtos-prigimties įstatymo, bet dėl to, kad liudija Dievo artumą ir užmojį.

Ženklai ir stebuklai Išėjimo knygoje. Ženklai ir stebuklai Išėjimo knygoje nėra duodami tam, kad žmonės būtų iš karto amžinai įtikinti, jog Dievas yra Visagalis. Pasakojimas rodo, kad įvykių prasmė nebuvo savaime aiški net tiems, kurie juos išgyveno. Tai galima sakyti ne tik apie egiptiečius, bet ir apie izraeliečius.

Pirmosios dvi rykštės — ženklai ir stebuklai, vanduo į kraują ir varlės, nepadarė Faraonu4 didelio įspūdžio, nes ir jo žyniai mokėjo šiuos gamtos reiškinius paantrinti (Iš 7,22; 8,7). Toliau Egipto burtininkai, anot pasakojimo, nebejėgė eiti. Tuo tarpu Faraonas, nors ir varginamas didelių nelaimių, nebuvo įtikintas ir nepaleido izraeliečių iš vergijos. Net patys izraeliečiai, Mozės daromus ženklus matydami, neįtikėjo, nes jie buvo "žiaurios vergijos palaužti" (Iš 6,9). Net po sėkmingo perėjimo per Jūrą, jie murmėjo, nepasitikėdami Dievu ir ilgėdamiesi Egipto gerovės. Taigi ženklai ir stebuklai, Šv. Rašto prasme, yra ženkli Dievo artumo ir veiklos apraiška, bet ne vispusiškas įrodymas. Dievas tikrai apreiškia savo artumą ir užmojį išganyti. Tačiau Dievo apreiškimas nėra apglušinantis, bet kviečia tikėti ir pasitikėti. Dievo artumas ir užmojis išganyti yra šviesa tamsoje.

Tikėjimas ir istorija. Pasakojimas apie Išėjimą iš Egipto turi dvi plotmes: tikėjimo ir istorijos. Tikėjimo plotmėje norima perduoti Išėjimo įvykių svarbą ir prasmę, o istorijos plotmėje — pačius įvykius. Skaitant pasakojimą, lengva suvokti, kad sunku tiksliai pasverti jo istorinį turinį. Išėjimo dramos turinys pasiekė mus per kartu kartas ir atspindi jų tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu, kuris išganė ir išgano. Vieni iš nuostabiųjų įvykių — Dievo ženklų ir stebuklų — yra arčiau pradinio pasakojimo ir Mozės amžiaus, o kiti — tolimesni. Vaizdingas ir jaudinantis pasakojimas žėri tikėjimu, kad Jahvė buvo ir yra išgarr Dievas. Išėjimu iš Egipto Jahvė išgelbsti iš vergijos  ir susikuria sau Tautą.  Išėjimas nepalieka izraeliečių kaboti ore, bet veda į istorinę Sandoros tarnybą.

Visas pasakojimo apie Išėjimą turinys yra persunktas tikėjimo pastangomis įsisavinti likiminę Išėjimo prasmę. Įsisavinimas vyko vis naujose Izraelio istorijos aplinkybėse. Todėl yra sunku atskirti pradinį tikėjimo kraičio turinį nuo vėlesnių tikėjimo pastangų jį įsiminti.
Artimųjų Rytų istorija ir archeologija liudija, kad pradinis Išėjimo tikėjimas turi šaknis ir remiasi tikrais įvykiais, įgalinusiais vergus ištrūkti iš vergijos Egipte. Vienas iš iškiliausių įvykių pasakojime apie Išėjimą yra perėjimas per Jūrą. Šis įvykis paliko neišdildomą įspūdį Izraelio atmintyje.

Jahvė nugali Faraoną prie jūros
Išėjimo knygoje Jūros perėjimas yra pasakojimo apie Senojo Testamento išganymą viršūnė (Iš 13,17-15,27). Perėjimas per Jūrą seka nepaprastą, dešimtąją, Egipto rykštę — pirmagimių mirtį (Iš 11,1-13,16). Pasakojimo kilmė — Perėjimo šventės šventimas. Pirmykštė klajoklių piemenų pavasario šventės prasmė buvo išstumta ir iš esmės pakeista prasme, kurią dabar skaitome visuose tikėjimo kraičio įraštinimuose. "Šlovink Jahvę, savo Dievą, švęsdamas Perėjimą Abib mėnesyje, nes nakčia tame mėnesyje jis išvedė tave iš Egipto. Paaukosi Perėjimo auką avių ir galvijų skerstuvėmis Jahvei, savo Dievui, toje vietoje, kurią Jahvė pasirinko savo vardo buveine. Nevalgysi raugintos duonos su šiuo aukos valgiu. Septynias dienas valgysi neraugintą duoną, kaip valgei skubomis palikdamas Egiptą. Valgyk šią duoną — kančios duoną, kad visuomet prisimintum tą dieną, kurioje išėjai iš Egipto — kančios žemės" (Įst 16,1-3).

Pasakojime ryškūs du veiksniai: įvykis ir aiškinimas. Įvykis, be ryšio su aiškinimu, neturi krypties ir yra aklas; vien aiškinimas, be ryšio su įvykiu, yra tušti žodžiai. Pasakojime apie perėjimą per Jūrą Mozė duoda įvykiui kryptį. Pranašiško žodžio šviesoje perėjimas per Jūrą tapo likiminio išėjimo įvykio viršūne, — tamsiausią akimirką Jahvė sulaužė Faraono jėgą ir išgelbėjo savo Tautą. "Kai jūsų vaikai klaus jus: 'Ką reiškia šios apeigos?' jūs atsakysite: 'Tai yra Perėjimo auka Jahvės šlovei, nes jis praėjo izraeliečių namus Egipte. Jis užmušė egiptiečius, bet apsaugojo mus" (Iš 12,26-27).

Neraugintos duonos šventė (mazzoth), glaudžiai siejama su Praėjimo minėjimu, turi šaknis skubiame izraeliečių išėjime iš Egipto. Neturėdami laiko įrauginti tešlą duonai, jie kepė ir valgė neraugintą (Iš 12,34.39). Senovės izraeliečiai paaiškindavo šį paprotį savo vaikams, sakydami: "Dėl to, ką Jahvė padarė dėl manęs, kada išėjau iš Egipto" (Iš 13,8). Ir nūdienė žydų šeima, švęsdama Praėjimo Seder, duoda tą patį atsakymą.60

Kelias į Pažado Žemę. Izraeliečiai paliko Egiptą paskubomis. Pagal Išėjimo knygos užuominą, jų skaičiuje buvo "600,000 vyrų, neskaičiuojant moterų ir vaikų" (Iš 12,37), t.y. vyrų, tinkančių kariauti — dvidešimties metų ar vyresnio amžiaus. Skaičiuojant vaikus ir moteris — jaunimą ir senimą, izraeliečių skaičius būtų buvęs bent 2,400,000! Eidami vora, jie būtų sudarę karavaną nuo Egipto iki Sirijos! Atrodo, kad šis milžiniškas skaičius nėra dalykiškas, bet priklauso pasakotojui. Jis niekuo nesutinka su užuomina apie tik dvi pribuvėjas, kurių pakako visai izraeliečių nausėdijai Egipte (Iš 1,15-20). Be to, nei Nilo delta nebūtų pajėgusi išlaikyti tiek daug gyventojų su galvijais, nei būtų buvę pakankamai vietos dykumoje. Vergų būrys turėjo būti nedidokas.61

Nors izraeliečių skaičius nėra dalykiškas, pasakojimo užuominos apie jų margą sudėtį atspindi tikrą padėtį. Iš Egipto išėjo ne tik Jokūbo palikuoniai, bet "mišri minia" (Iš 12,28), kurią, atrodo, sudarė ir kiti habiru. Istoriškos tiesos vardan reikia pastebėti, kad nėra tikslu šią mišrią minią — Jokūbo palikuonius ir kitus habiru — vadinti izraeliečiais. Vadindami juos izraeliečiais, sekame paties pasakojimo stiliumi. Mat jame keliskart Jokūbo palikuoniai jau yra vadinami "Izraelio vaikais" — Bene Jisrael. Tik vėliau, kartu išgyvendami ir įsisavindami likiminius įvykius, jie tapo izraeliečiais — Izraelio bendrija. Marga ir mišri minia tapo Dievo bendrija Sinajaus dykumoje — Dievo Sandoros žaizdre.

Pasakojime apie devynias Egipto rykštes pabrėžiama, kad Mozė pakartotinai reikalavo, jog Faraonas leistų hebrajams atlikti trijų dienų kelionę į dykumą, kurioje jie aukotų Jahvei auką (Iš 5,3; 7,16; 8,1.8; 10,3.24-29). Faraonas leido aukoti auką arba Gošeri žemėje (Iš 8,25), arba Egipto pasienyje (Iš 8,27-28). Tačiau Mozė nesutiko. Tai rodo, kad Išėjimo iš Egipto tikslas buvo šventasis Sinajaus kalnas — vieta, kur Mozė buvo išgyvenęs Jahvės apsireiškimą (Iš 3,1-14). Klajokliai, vergaudami Egipto Faraonui, ilgėjosi laisvės dykumoje. Vėliau, tapę bėgliais, jie ims ilgėtis tikslo, kurį pasakotojas jau dabar turi prieš akis: Kanaano — Pažado Žemės. Ryšku, kad pasakotojas praturtina pasakojimą apie vienkartinį Išėjimo įvykį savo vėlesne patirtimi.

Išėjimo iš Egipto kelias, anot pasakotojo, buvo Jahvės rankose, nes, Faraonui sutikus izraeliečius išleisti, Jahvė nevedė jų keliu, kuris eina pajūriu į Kanaaną, nors jis ir buvo trumpiausias (Iš 13,17). Pajūrio kelias buvo pagrindinis vieškelis, kuris ėjo iš Egipto į Kanaaną.62 Šis kelias, būdamas pagrindiniu vieškeliu šiaurėn, tarnavo prekybai ir kariniams poreikiams. Užtat ant jo buvo gausu egiptiečių saugų. Hebrajams juo pasinaudoti nebuvo įmanoma. Būdami tik padrika minia, jie nebūtų galėję prasiveržti pro Egipto karines saugas. Jahvė "vedė juos aplinkiniu keliu per dykumą..." (Iš 13,18), kad ten iš padrikos minios sukurtų sau tautą — Sandoros bendriją. Užuot ėjus trumpu keliu palei Viduržemio jūrą, jiems reikėjo eiti tolimesniu keliu per Sinajaus pusiasalį. Izraeliečiai, palikę "Rameses žemę" — Gošen sritį rytinėje Nilo deltos dalyje, kur jie nešė Faraono lažą, pasuko palei nūdienį Sueso kanalą į dykumą, stabteldami prie Sukkoth ir Etham (Iš  13,20).

Iš dabar skaitomo Išėjimo knygos pasakojimo nėra lengva tiksliai atpažinti Išėjimo iš Egipto kelią. Bent pradžioje, atrodo, izraeliečiai bandė eiti šiauriniu pajūrio keliu link Baal-Safon. kuris buvo prie Sirbonis ežero. Sirbonis ežeras ir nūdien yra sekli Viduržemio jūros įlanka, atskirta nuo jūros siaura smėlio nerija. Tačiau tai tik užuominos, kurios neįgalina atpažinti tikslaus kelio. Be to, visas pasakojimas turi savo foną ir atspindi kelionę pietiniu keliu.63 Išėjimo knyga teigia, kad bėgliai ėjo "dykumos keliu", kuris vedė prie   Jam   Suf —   Nendrių  jūros.64
 


Iš žemėlapio aišku, kad, šiuo keliu eidami, bėgliai nebuvo pakeliui į Raudonąją jūrą, kuri yra kur kas toliau pietuose žemiau Sueso įlankos. Šv. Rašte Nendrių jūra turi plačią prasmę. Šiuo vardu vadinamos pati Sueso įlanka (Sk 33,10-11) ir Aąabah įlanka (1/3 Kar 9,26), dvi vandens  šakos,  kurios  pratęsia  Raudonąją jūrą į šiaurę iš abiejų Sinajaus pusiasalio šonų. Šia prasme Jam Suf, Nendrių jūrą, suprato graikiškasis Senojo Testamento vertimas Septuaginta trečiame prieškristiniame amžiuje. Nūdien istorikai, kalbėdami apie Išėjimą iš Egipto, grįžta prie pradinio pasakojimo hebrajų kalba. Todėl ir teigia, kad Jam Suf reikia versti Nendrių jūra.
arba Papiruso ežeru. Hebrajų kalba jam reiškia jūra, pavyzdžiui Viduržemio jūra, ir ežeras, pavyzdžiui Galilėjos jūra (Galilėjos jūra iš tikrųjų yra didelis ežeras). Gi suf hebrajų kalba reiškia nendrė, arba papirusas. Papirusas yra Žemutinio Egipto nendrė. Jam Suf paženklina vandens telkinį su nendrėmis pakrantėse. Turbūt šiuo vardu kadaise buvo vadinamas nūdienis Timsah ežeras,65 kuris yra šiek tiek į pietus nuo Manzaleh ežero. Abu ežerai yra Sueso įlankos tęsinys. Bėgliai izraeliečiai ėjo "dykumos keliu", kuris kaip tik vedė į šią sritį.

Jūros perėjimas paliko neišdildomą įspūdį likiminiame bėglių išgyvenime. Apie Perėjimą yra du šaltiniai: pasakojimas (Iš 14) ir giesmė (Iš 15). Pasakojime pereinama Jūra, o giesmėje Nendrių jūra.66

Pasakojime apie Jūros perėjimą vyrauja ryškus įsitikinimas, kad pats Dievas vedė izraeliečius. Būdamas izraeliečių vadu, Dievas "ėjo pirma jų" (Iš 14,19). Jahvistinis tikėjimo kraičio šaltinis tai išreiškia su gilia nuostaba: "Jahvė ėjo pirma jų dieną debesies stulpe, kad jiems rodytų kelią, o naktį ugnies stulpe, kad duotų jiems šviesos" (Iš 13,21-22). Kai kurie Senojo Testamento mokslininkai čia atpažįsta senovinį įprotį nešti žėrinčių žarijų indą karavano ar kareivių voros priekyje kelio krypčiai nurodyti.67 Ši įžvalga gerai derinasi su užuomina Išėjimo knygos pasakojime. Anot jos, stulpas — debesis dienos metu ir ugnis naktį — judėjo iš karavano priekio į užpakalį (Iš 14,19-20). Atrodo, kad ugnis ir debesis atspindi gamtos reiškinius — audrą su žaibais ir perkūnu. Panašūs gamtos reiškiniai palydi karštąjį dykumos vėją — khamsin, arba siroką. Gamtos reiškiniai padeda aprašyti Dievo apsireiškimą — teofaniją. Tikėjimo kraičio perdavime ryški ir poetinė senovinio pasaulio vaizduotė, naudojanti debesį, ugnį, žaibus ir liūtį, o ypatingai audrą ir jos reiškinius, Dievo apsireiškimui aprašyti. Dievas Gelbėtojas atūžia kaip audra:
Ir sujuda, sudreba žemė,
kalnų pamatai traukomi virpa, —
Palinksta dangus, ir žemyn Jahvė leidžias,
jam debesys tamsūs po kojų.

Jo apsiaustas — tamsybės, juodi vandenys supa, debesys slepia. Pro jį, žaibų genami, debesys lekia, krinta ledai, liepsnoja žarijos
(Ps 17(18),8-13).68 Pasakojimu siekiama įsisavinti Jahvės buvimą su bėgliais izraeliečiais. Išgelbėdamas iš vergijos Egipte, Dievas vedė juos į likiminę Sandorą su  savimi  prie  Sinajaus  kalno.

Sausas kelias per vandenis. Bėgliai izraeliečiai skubėjo link rytinės Egipto sienos dykumoje. Faraonas spėja, kad jie pateks į bėdą ir bus dykumos užsklęsti (Iš 14,3); jų įkandin pasiunčia savo kariuomenės dalinius su karo vežimais. Čia drama pasiekia savo didžiausią įtampą. Bėgliai yra spąstuose! Priešais Jūra, o užpakalyje karinė egiptiečių galybė. Siaubo apimti, bėgliai šiaušiasi prieš Mozę ir reikalauja, kad vestų atgal į vergiją Nilo deltoje. "Geriau mums būti vergais Egipte, negu žūti dykumoje" (Iš 14,11-12).
Izraeliečių murmėjimas yra viena ir pagrindinių pasakojimo gijų. Padrika bėglių minia yra sugretinama su stipriu Mozės tikėjimu. Mozė ne tik tiki Dievą, bet ir juo pasitiki. Mozė pasitiki Dievu, kuris kovoja, gindamas savo tautą (Iš 14,13-14). Ir padėtyje be išeities jis yra paklusnus Dievo liepimui: "Sakyk izraeliečiams eiti pirmyn" per Jūrą!  (Iš  14,15).

Pasakojimas apie stebuklingą sausą kelią per vandenis (Iš 14,15-31) yra tikėjimo poezija. Perėjimo per Jūrą įvykis yra išgelbėjimas iš Egipto — Senojo Testamento Atpirkimas. Ir nūdien žydai tebešvenčia Perėjimo šventę, nes šis įvykis yra "išganančio Artumo" proveržis į istoriją.69 Net istorikai, kurie abejoja daugelio Išėjimo knygos pasakojimo įvykių istoriškumu, teigia, kad »iame įvykyje susiduriama su "istoriško įvykio uoliena", — su įvykiu "taip ypatingu ir taip nepaprastu, jog jis tapo pradinio izraeliečių tikėjimo esme ir buvo suprastas kaip tikroji Izraelio istorijos pradžia bei svarbiausias Dievo veiksmas Izraelio atžvilgiu".70

Sakydami, kad pasakojimas apie stebuklingą Jūros perėjimą yra tikėjimo poezija, nieku būdu neneigiame įvykio istoriškumo. Iškilusis pasakojimas nėra vaizduotės kūrinys, bet atspindi tikrą įvykį, kuris sukėlė nuostabų džiugesį ir liko amžinu prasmės šaltiniu. Tačiau į nūdienio skaitytojo klausimą "Kas iš tikrųjų įvyko prie Nendrių jūros?"   atsakyti  nėra  lengva.

Penkiaknygės tyrėjai, norėdami atpažinti istorinį pasakojimo branduolį, nagrinėja Iš 14 rašytuosius šaltinius. Aplamai imant, teigiama, jog dabartinis pasakojimas savo apipavidalinimu priklauso Kunigų šaltinio (P) autoriui. Jis davė pasakojimui pagrindines Dievo užmojo ir veiklos gijas. Be to, jis savo pasakojimą praturtino Jahvistiniu (J) ir Elohistiniu (E) tikėjimo kraičiu. Atskyrus pasakojime Kunigų šaltinio gijas, Jahvistinis ir Elohistinis pasakojimas aprašo perėjimą, kurį padarė galimą vėjas ir atoslūgis:
... Ir Jahvė, pučiant visą naktį stipriam rytų vėjui [sirokui], nusekdino ir išdžiovino Jūrą. ... Aušros metu, Jahvė pasižiūrėjo iš ugnies ir debesies stulpo į egiptiečių kariuomenę ir sukėlė kareivių tarpe siaubą. Jis įklampino jų vežimų tekinius taip, kad jie vos ne vos bepajudėjo. Egiptiečiai sakė: "Bėkime nuo Izraelio! Jahvė kovoja už juos prieš egiptiečius9 (Iš 14,21b.24-25).

Rytų vėjas ir atoslūgis nėra svetimi gamtos reiškiniai Manzaleh ežero pelkynuose. Panašius įvykius liudija ir vietos gyventojų atsiminimai. Stebuklas buvo tame, kad gamtos reiškiniai įvyko reikalingu laiku ir turėjo likiminę reikšmę bėgliams. Šv. Rašto tikėjimui stebuklas nėra gamtos jėgų išdaiga, bet raiškus artumas Dievo, kuris valdo gamtos jėgas. Šiame likiminiame įvykyje bėgliai izraeliečiai susitiko su Dievu, kuris gali panaudoti gamtą savo užmojui įgyvendinti. Jahvė nėra abejingas žmogaus buičiai, poreikiams ir likimui.

Šis pagrindinis tikėjimo kraičio turinys apie likiminį įvykį buvo išplėstas jau žodinio perdavimo metu. Izraeliečiai, švęsdami Atpirkimo iš Egipto metinę šventę, išryškino jo likiminę reikšmę. Įvykio nuostaba atspindi ne tik įvykį, bet ir Perėjimo šventės poreikius. Nūdien skaitomas pasakojimas yra apipavidalintas Kunigų šaltinio autoriaus (P). Pagal jį, Mozė ištiesė ranką į Jūros pusę, vandenys persiskyrė ir stovėjo kaip mūras, įgalindami bėglius izraeliečius pereiti Jūros viduriu (Iš 14,21a-22). Egiptiečiams juos įkandin sekant, Mozė vėl ištiesė ranką į Jūros pusę. ir egiptiečiai buvo jos grįžtančių bangų pagauti (Iš 14,23.26-28). Tačiau "izraeliečiai perėjo per sausą Jūrą su vandens sienomis iš abiejų pusių" (Iš 14,29).

Atpažįstant skirtingus rašytus pasakojimo šaltinius, atpažįstama ilgas, amžius trukęs, likimi-nio įvykio šventimas Izraelio istorijoje. Pradžioje gyvu žodžiu šeimos ratelyje, o šventovės iškilmėse iškiliu pasakojimu buvo kartų kartoms perduodama istorinė įvykio reikšmė. Ilgainiui pasakojimas gavo baigminį pavidalą Penkiaknygėje. Svarbu nuolat turėti mintyje, kad nei žodinis, nei įraštintasis pasakojimas neturėjo tikslo tik dalykiškai papasakoti apie įvykį ir patenkinti ateities skaitytojų smalsumą. Pasakotojui rūpėjo iškiliai pašlovinti ir įsiminti Dievą, kuris apreiškė savo Artumą istoriniame Atpirkimo įvykyje.

Rašytieji Iš 14 šaltiniai. Kaip jau sakyta, Iš 14 yra tikėjimo kraičio junginys. Savo pagrindu jis turi Kunigų šaltinio pasakojimą. Ankstyvesnis Jahvistinis-Elohistinis pasakojimas panaudojamas jam praturtinti. Siūles tarp rašytųjų šaltinių galima lengviau atpažinti iš brėžinio:
 
Iš 14
 
Pasakojimo sų ranga;                          Intarpai pasakojime:
Kunigų šaltinis                                      Jahvistinis-Elohistinii Šaltinis
 
I. Egiptiečiai vejasi
1 Dievo užmojai: 1-4 eilutės
Būdingi išsireiškimai: "sukietinti širdį",
"Būti pašlovintam", "žinoti, kad aš esu Jahvė"
                                                    <---   5-7 eilutės: faraonas apsigalvoja         

2 Dievo veiksmai: 8-9 eilutės
 
                                                    <--      10-14 eilutės
                                                           Izraeliečiai ima murmėti
 
II. Jūra persiskiria
1 Dievo užmojai: 15-18 eilutės
Išraiška panaši į 1-4 eilutes; lazda Jūrai
perskirti (raidiškai, Jūrai "perskelti")

                                                    <-- 19-20 eilutės
                                                    Debesies stulpas ( plg.   iš  13,21-22)

2 Dievo veiksmai: 21a eilutė
ir ". . . vandenys persiskyrė";

                                                     <-- 21b eilute ("Ir Jahvė nušokdino ir   išdžiovino jūrą ..")
                                                     
22-23 eilutės. (Cia būdinga "lazda", kuri
perskiria [perskeliu] vandenis, ir vandens
"mūrui").
                                                    <-- "24-25 eilutės
                                                            Siaubas tarp egiptiečių

III. Vandenys užlieja
1    Dievo u Zinoj ui: 26 eilutė
2    Dievo velkamai: 27a eilutė

                                                    <-- 27a eilutė   (nuo
                                                           "jūra grįžo")   iki
                                                            27b eilutės galo

ir 28-29 eilutės
"Lazda" yra vėl būdinga, ("ištiesta ranka")
ir vandens bangos.
                                                    <--- ^30-31 eilutės:
                                                           jahvės pergalė ir
                                                            bėglių izraeliečių atoveikis
Atpirkimo įvykis
Pasakojimas apie Išėjimą iš Egipto pasiekia atomazgą giesmėje Jahvės šlovei. Miriam, Mozės ir Aarono sesuo, moterų, muzikos ir šokių lydima, gieda dvasios pagavoje:
Giedokime jahvei, nes jis iškilią pergalę laimėjo; žirgus su vežimais paskandino Jūroje (Iš 15,21).

Ši trumputė giesmė yra vienas iš seniausių Senojo Testamento tikėjimo kraičio gabaliukų. Atrodo, kad ji gimė paties Išėjimo įvykio metu. Giesme įvykio dalyvis įamžina įvykio svarbą ir prasmę — Atpirkimo stebuklo patirtį. Izraelis patyrė Jūros perėjimą kaip stebuklą, įvykį, žėrintį užmoju ir veikla Dievo, kuris atperka savo Tautą iš vergijos. Atpirkimo patirtis buvo šventas įvykis, nes jis savo ženklumu įgalino bėglius izraeliečius išgyventi Dievo artumo proveržį. Gamtos reiškiniai ir įvykiai yra Atpirkimo patirties fonu. Tačiau nuostaba, kurią atspindi pasakojimas, turi šaknis vienkartiniame ir neįprastame įvykyje. Šv. Raštas, abu Testamentai, remiasi vienkartiniais ir nepaprastais įvykiais: Senasis — Išėjimu iš Egipto, o Naujasis — Jėzaus mirtimi-Prisikėlimu. Šiuodu yra didieji lūžiai žmonijos Dievo išgyvenime, kurie nesiliauja stebinti asmenis  ir bendrijas,  istoriką ir tikintįjį.

Šv. Raštas yra Knyga, kuriai yra būdinga stebėtis Dievo ilgesiu žmoguje ir nustebti Dievo rūpesčiu žmogui. Senajame Testamente tą liudija skaitiniai, kurie, atpasakodami stebuklą prie Jūros, iškelia vis nuostabesnius jo prasmės bruožus. Vienas tokių skaitinių yra Jūros giesmė (Iš 15,1-18). Miriam kvietimas kartu pašlovinti Dievą (Iš 15,21) perkeliamas į pirmąjį asmenį ir tampa senos poemos priedainiu. Poema yra skiriama Išėjimo įvykiams paminėti, — nustebti ir stebėtis:
Aš giedosiu Jahvei, nes jis iškilią pergalę laimėjo;
žirgus su vežimais paskandino Jūroje
(Iš 15,1; plg. Iš 15,21).

Iš 15 poema yra namie laikotarpyje prieš Dovydą (maždaug 1000-961 m. pr. Kr.), nes turi daug bendrumo su senovinės kanaaniečių poezijos stiliumi ir vaizdiniais. Turint mintyje šį jos senumą, jos prasmė yra raiškesnė. Kanaaniečių poezijos vaizdinių pagalba Izraelio poetas įsimena Įvykį prie Jūros, žėrintį antgamtine nuostaba ir svarba. Įkvėptasis poetas nevengia naudotis Kanaano mitologiniais vaizdiniais, kaip antai "Jahve Kovotoju" (Iš 15,3; plg. Iš 14,13-14) ir dievų "Kalnu" (Iš 15,17).71
Ir mitas, ir istorija yra pasakojimas. Būdami pasakojimu, juodu yra vienas į kitą panašūs. Tačiau mitas ir istorija iš esmės skiriasi savo kilme. Mitas yra pasakojimas, kuriuo išreiškiama įžvalga į gamtą, o istorija yra pasakojimas, kuriuo išreiškiama svarbių įvykių prasmė. Izraelio giesmėje Iš 15 yra įraštintas Senojo Testamento pomėgis įsisavinti ir perduoti nuostabią įvykių prasmę mitologinių vaizdinių pagalba. Taigi istorinis pasakojimas praturtinamas gamtos vaizdiniais. Poemoje Jahvės priešai yra Faraonas ir jo kariuomenė, o Jūra yra bevalis pradas Jahvės valdžioje.

Ilgainiui Šv. Rašte Nendrių jūros atsiminimas ėmė įvaizdinti mitologines chaoso pajėgas. Jahvė, jas nugalėdamas, apreiškia savo viešpatavimą virš Izraelio ir viso pasaulio. Šiuo atveju Jahvė nugali ne žmogiškąjį Faraoną ir jo kariuomenę, bet Jūrą — mitologinį chaoso ir blogio įvaizdį, nuolat grasinantį Kūrinijai.72 Tokiu būdu pergalė prie Jūros buvo imta suprasti Jūros nugalėjimu (Apr 21,1).

Stebuklas prie Jūros ir Egipto istorija
Išėjimo įvykis yra labai svarbus įvykis Senajame Testamente. Jis yra labai svarbus, nes likiminis. Tuo tarpu Egipto istorija, bent mums nūdien prieinama ir pažįstama, niekuo neužsimena apie bėglius  izraeliečius  ir jų  vadą  Mozę.

Archeologija ir Egipto senovės tyrimas Senojo Testamento pasakojimo istoriškumą patvirtina tik šalutiniais duomenimis.
Egipto tyla apie izraeliečius ir Mozę neturėtų stebinti. Atsitikimas prie Nendrių jūros buvo tik bangelė plačiame Egipto gyvenime, o ne minėtinas ir istoriškai svarbus įvykis. Užtat apie jį  ir niekuo  neužsimenama paminkluose.

Egipto akimis žiūrint, kur kas svarbiau buvo įamžinti XIX dinastijos faraonų karo pergales ir kultūrinius laimėjimus. Tuo tarpu izraeliečiams Išėjimo įvykio dalyviams, šis įvykis buvo likiminis. Todėl apie jį pasakojama kartų kartoms. Stebuklo prie Jūros šviesoje izraeliečiai suprato ne tik tai, kas buvo įvykę Egipte, bet ir tai, kas buvo įvykę jų protėvių klajonėse. Palikdami Egiptą, izraeliečiai paliko ne tik vietą, bet ir gyvenimo būdą bei pasaulėžiūrą, kuri rėmėsi tik įžvalga į gamtą. Tikėjimu atliepdami Jahvei, jie išėjo ne tik į Kanaaną — Pažado Žemę, bet ir į istorinę ateitį, kuri prasidėjo likiminiame įvykyje.

40    Egiptiečių kalba PR-' reiškia "Didysis namas". Šv. Rašte "faraonas" yra Egipto valdovo titulas, pvz. Faraonas Rameses II, panašiai kaip "kaizeris", "caras". Šiame straipsnyje Faraoną rašysime didžiąja raide.
41    Jokūbo  vardas  buvo  pakeistas  į  Izraelį.  Pr 32,27-28.
42    Šis yra dažnas išsireiškimas Šv. Rašto pasakojime apie Faraoną. Šv. Raštas teigia, kad žmogaus nuosprendis be Dievo veikimo yra neįmanomas — žr. Iz 6,10; Mt 13,10-15. Be to, Šv. Raštas nedaro skirtumo tarp antrinių priežasčių ir visuotinės Priežasties — Dievo veikimo. Laisvos valios problema, kuri yra taip ryški pošvent-raštinėje teologijoje, dar nebuvo problema Šv. Rašto autoriams. Įkvėptieji autoriai pasitenkina teigti, kad 1. Dievas yra visuotinė Priežastis. Būdamas Visagalis, Dievas savo visuotiniu veikimu yra ir antrinių kūrinijos ir istorijos priežasčių jėga, ir 2. Faraonas, arba žmogus, yra laisvas apsispręsti, nes yra laikomas atsakingu už nuosprendžio pasekmes. Dievo visagalybė ir žmogaus laisva valia yra nuolat ryškūs Šv. Rašte. Kaip gali žmogus laisvai apsispręsti ryšyje su Visagaliu nėra Šv. Rašto autorių problema. Įkvėptieji autoriai pasitenkina pabrėžti, kad žmogus turi galią iš Kūrėjo laisvai apsispręsti ir negali išvengti savo nuosprendžio pasekmių.
43    Iš 6,2-7,7 pakartoja pasakojimą apie Mozės pašaukimą ir Aarono paskyrimą Mozės atstovu. Skaitinys priklauso Kunigų šaltiniui. Glaustai perduodama senasis tikėjimo kraitis — Jahvistinio ir Elohistinio šaltinio pasakojimas nauju požiūriu. Jahvistini> ir Elohi>tinis šaltinis vyrauja Iš 3,1-6,1.
44    Du hebrajų kalbos veiksmažodžiai yra dažni šiame pasakojime: padah ir GAAL. PADCH reiškia "atpirkti" tai, kas buvo prarasta. Perkėlus į religine plotmę, "atpirkti" izraeliečius iš Egipto, arba žmogų iš nuodėmės ir mirties. Ga'al reiškia "apsaugoti" šeimos narį ar nuosavybę. Jau grynai žmogiškoje plotmė    > dvelkia šeimiška šiluma. Go'EL — Artimiaosias giminaitis turi pareigą apsaugoti, t.y. atpirkti vargai patekus} šeimos narį ar šeimos nuosavybę. Perkėlus į religinę plotmę. Dievas  yra žmogaus  Artimiausiai giminaitis — Go'el.
45    W.E.   Oesterley  ir  T.H.   Robinsoo, HUTORY  OF 1 (Oxford: Clarendon, 1932'. I, p. 85.
46    Pirmosios devynios Egipto nelaimės turi pagrindą gamtos reiškiniuose teigia J.L. Mihelie ir G.E. Wriuht straipsnyje "Plagues in Exodus'\ IDB. III. p. 822-824. Panašiai ir G. Hort, "The Plagues of Egypt~, ZEITSCHRIFT fūr die ALTTESTAMENTLICHE Wissenschaft 69(1956) 84-103; 70(1958) 48-59. Hort nuomone. Egipto nelaimės turi ryšio su gamtos reiškiniais septynių mėnesio. — nuo rugpjūčio iki kovo — laikotarpyje. Tą pačią pafiiiią seka ir D.M. Beegle, Moses, Servant of YAHTCEH <Grand Rapid>. MI. Eerdmans, 1972), p. 97-118. 2r. taip pat ir D.J. Mc-Carthy, "Moses' Dealings \vith Pharaoh~. Catholic BIBLICAL CUARTERLY 27(1965) 336-347.

47    Žr. J.L. Mihelie ir G.E. Wrigbt, The Plagues in dus", TEN pat, III, 822-823.
48    Žr. B.W. Anderson, Understanding the OLD Testament, p. 61.
49    B.W. Anderson, TEN PAT, p. 62-63.
50    Ypatingai Iš 12,23.
51    Hebrajų kalba ši šventė yra vadinama PESACH JAHVE H — Jahvės praėjimas (Iš 12,11). Veiksmažodis PASACH, raidiškai verčiant, reiškia "peršokti", arba "aplenkti peršokimu", t.y. Jahvė peršoko — aplenkė peršokdamas izraeliečių Avinėlio krauju paženklintus namus ir pirmagimių rykštė nepalietė izraeliečių šeimų. Septuaginta Pesach perrašo žodžiu Pascha. Ją seka Vulgata — lotyniškasis vertimas. Žr. Iš 12,13.23.2".
52    Taip galvoja M. Noth, op. cit., p. 65-71. Panašiai ir D.J. McCarthy, "Plagues and the Sea of Reeds". Journal of Biblical Literature 85(1966) 137-15&
53    Apie abiejų švenčių kilmę ir prasmę išsamiai raso R. de Vaux, Ancient Israel: Its life and INSTITUTIONS (New York: McGravv-Hill, 1961), p. 484-493.
54    R. de Vaux, garsus katalikas egzegetas, laiko abi pasakojimo pažiūras — slaptą išsprūdimą ir išvarymą esant istoriškomis. Anot jo, būta dviejų skirtingų izraeliečių išėjimų. Viena izraeliečių dalis ėjo i Kanaaną šiauriniu, o kita — pietiniu Sinajaus pusiasalio keliu. Žr. jo Histoire...., p. 349-353.
 
55    Arba Senojo Testamento — žydų Velykomis.
56    Žr. B.\V. Anderson, ten pat, p. 64.
57    Iš 9,14 naudoja hebraišką žodį magefah (vns.), kuris rei$kia nelaimė, epidemija, ryk&ė; 1S 11,1 — nega   —
z.-    nelaimė,   rykštė,   Arkivysk.   J.   Skvireckas   abu _iž:u; \erčia "sloga", t.y. Egipto slogos.
Huesman, "Exodus", JBC 3:19; J.L. McKenzie, "As-pects of Old Testament Thought", JBC 77:59: "Nature a personai aetivity is a wonder to the Israelites; and the vvord toonder here is equivalent to the word mystery rather than to the word miracle. Until recent times apologetics had elaborated concept of miracle that pre-supposed a closed system of nature governed by fixed laws. This concept of miracle is not found in the Old Testament because the presupposition is missing. Creation itself is as emphatically a wonder as any extraordinary phenomenon in nature (Jb 4:8-10; 9:5-10; 26:5-14; 36:26-37:18; 38:1-41:26). When the events of the Exodus or any other saving deeds of Yahweh are called vvonders, the element of wonder does not lie precisely in Yahweh's work in nature, vvhich is always wonderful, but rather in his saving will. This is the supreme wonder — both mystery and miracle — of Israelite faith and history. Into this saving will all the phenomena of nature and the events of history will be integrated". Žr. taip patJBC 78:113.127-129.
59    Šv. Rašte žodis "ženklas" yra naudojamas vaivorykštei (Pr 9,13-15) ir kūdikio gimimui (Iz 7,14).
60    Žr. D. ir T. de Sola, The Haggadah of the Passover (New York: Block, 1953), p. 51.
61    Žr. J. Bright, A History..., p. 130-133. Pravartu neišleisti iš akių teologinį pasakotojo požiūrį: visas Izraelis buvo ten! Būrys, kuris išėjo iš Egipto, buvo Izraelis. Be šio būrio nebūtų Izraelio! Užtat skaičius nėra imtinas raidiškai. Hebraiškasis žodis 'elef reiškia ir 1000 ir giminės vienetą — šeimą. Taigi 600,000 lygu 6,000 šeimų. Prileidus, kad kiekviena šeima turėjo bent ketvertą asmenų gautume 24,000 skaičių.
62    Iš 13,17 mini "filistinų žemės kelią". Ši Išėjimo knygos užuomina yra anachronistinė, t.y. atspindi vėlesnį laikotarpį. Mat filistinai įsikūrė šioje Viduržemio pajūrio dalyje kone šimtmečiu vėliau. Ir ji rodo, kad pasakotojas perduoda savo kartai likiminį įvykį vėlesnio laikotarpio poreikių fone.
63    R. de Vaux pasakojime įžiūri du išėjimus iš Egipto: viena grupė ėjo šiauriniu keliu palei Sirbonis ežerą ir veržėsi tiesiai prie Kadeš-barnea oazės; kita — pietiniu keliu link Sinajaus kalno. Žr, Histoire.,., p. 349-353. Apie Išėjimo kelią plačiai rašo J.L. Mihelic straipsnyje "Red Sea", IDB, IV, p. 19-21. Be to, G.E. Wright, Biblical Archaeology (Philadelphia, PA: Westminster, 21962), p. 60-67. D.M. Beegle, Moses..., p. 145-158.
64    Jam Suf dažnai verčiama Raudonoji jūra. Žr. Septuagintą, Vulgatą ir arki vysk. J. Skvirecko vertimą.
65    Žr. B.W. Anderson, op. cit., p. 68.
66    Pvz. Iš 15,4. Arkivysk. J. Skvireckas Jam Suf verčia Raudonoji jūra.
67    U. Cassuto, A Commentary on the Book of Exodus (Jerusalem: Magnes, 1967), p. 158; žr. taip pat D.M. Beegle, op. cit., p. 169.
68    Žr. T.M. Mann, "The Pillar of Cloud in the Reed Sea Narrative", Journal of Biblical Literature 90(1971) 15-30. Taip pat F.M. Cross, "Yahweh and Ba'al" veikale Canaanite Myth and Hebreu) Epic (Cambridge, MA: Harvard University Press, 1973), p. 163-177.
69    E. Fackenheim, God's Presence in History (New York: Harper, 1970), p. 8ss.
70    M. Noth, op. cit., p. 50.
71    Žr. F.M. Cross, "The Song of the Sea and Canaanite Myth", ten pat, p. 112-144; taip pat skyrių apie "The Divine Warrior", p. 91-111. Be to, P. Miller, The Divine Warrior in Early Israel (Cambridge, MA: Harvard University Press, 1973), p. 74-128.
72    Žr. Ps 73(74), 12-17:
Juk nuo senovės laikų tu, Dieve, mano valdovas,
mūsų vaduotojas vidury pasaulio.
Tu savo galybe perkirtai jūrą,
vandenyse slibinų sutrupinai galvas. Taip pat Ps 76(77), 16-20; Hab 3. B.W. Anderson, Creation versus Chaos: Reinterpretation of Mythical Sym-bolism in the Bible (New York: Association Press, 1967), p. 93-109. Naujojo Testamento knyga Apreiškimas Jonui aprašo būsimąją Jeruzalę: "Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko iš jūros taip pat nebeliko" (Apr 21,1).