NESĖKMINGA ATEIZMO AKCIJA OKUPUOTOJE LIETUVOJE

Parašė Saulius Pašilis

Okupuotoje Lietuvoje leidžiamame savaitraštyje "Literatūra ir menas", kuris taip pat yra kultūros ministerijos ir rašytojų sąjungos organas, š.m. balandžio 17 dienos laidoje, Nr. 16 (1846) išspausdintas Gintaro Jatkonio straipsnis "Akistatoje su religija". Straipsnyje atvirai rašoma apie ateizmo nesėkmes religinėje srityje. Pradžioje apgailestaujama, kad susitikimuose daug kalbama apie politiką, ekologiją, ekonomiką, moralę, deficitą, sveikatą, bet ne apie ateizmą. Autoriaus nuomone, tai negerai, nes "yra žmonių, kurie neatsikratė religinių prietarų". "Nenaudinga vaikščioti į bažnyčią, kai tą laiką galima praleisti skaitykloje, stadionuose, dirbant visuomeninius darbus, praturtinančius ir patį visuomenininką, ir visuomenę". Jatkonis klausia: "Išties, ar svarbi mūsų dienų inteligentui ateizmo tema, jei dauguma šiandienos aktualijų su ja lyg ir nesusisiekia?" Išeina, jog ateizmas Lietuvoje jau nebeaktualus. Pagal autorių tai blogas reiškinys, nes religijos šaknys tebėra gilios — "ji visada susipynusi su dorovės, teisės, politikos, kultūros reiškiniais". Labai gera, kad tai pripažįsta ir komunistai. Toliau straipsnio autorius porina: "Manau, neatskleisiu paslapties, pasakydamas, kad ir mūsuose rasime tikintįjį, kuris bus labiau apsišvietęs, dvasiškai turtingesnis už pasaulėžiūros klausimais nesidomintį bedievį. Kokie motyvai atveda mūsų visuomenės žmogų, klupdo jį prie altoriaus, skatina rinktis kunigo kelią? Nedaug ką čia galėtų paaiškinti ir sociologas ar rašytojas". Taip, tikrai nedaug, nes religija yra antgamtinė jėga, ir jos niekaip neįstengia įveikti net rafinuočiausi ateizmo metodai. Žmogaus širdis, nors ir užguita bedieviškos propagandos, lieka atvira Dievui, kuris jai kalba komunistams nesuprantamom sąvokom. Komunistai panašiai norėtų kalbėti, bet, deja, jiems nesiseka įtikinti minių. Tai pripažįsta ir Gintaras Jatkonis, kai jis teigia: "Ateizmo baruose nūnai susiklostė charakteringa situacija: teorinė sąmonė, smarkiai šoktelėjusi į priekį, kiek atitrūko nuo savo giminaitės — kasdieninės sąmonės. Naujausi ir ne tokie nauji ateizmo teorijos laimėjimai, deja, ne visada pasiekia "platųjį vartotoją". . . Autorius ten pat rašo: "Ateizmas visuomenėje ištirpęs įvairiose kultūros sferose kaip druska vandenyne, ir tik specialių pastangų dėka įmanoma gauti grynus jo kristalus. O kiek jos, tos ateizmo druskos, kasdieninėje mūsų intelektualinėje duonoje — propagandoje, meninėje ir publicistinėje kūryboje?". Atrodo, jog labai daug ir net per daug. Kaip begali būti specialesnės pastangos už tas, kurios komunistinėje santvarkoje naudojamos šiandien, kai jaunimui jau nuo vaikų darželio kalamas ateizmas, mokyklose mokslo vardu skelbiamas ateizmas, tikintieji mokiniai niekinami ir diskriminuojami, kunigai vadinami "tamsybininkais", tikinčiam valdžios tarnautojui nevalia eiti viešai į bažnyčią, spaudoje varoma griežčiausia antireliginė propaganda ir t.t. Juk net ir LTSR Kultūros ministerijos bei rašytojų sąjungos organe "Literatūra ir menas" užkabinama religija. Rodos, ką čia bendra galėtų turėti literatūra ir menas su kovingu ateizmu. Bet taip yra, o vis dėlto tenka prisipažinti, kad ateizmas net po 38-erių metų kovos prieš religiją tebeplūduriuoja paviršiuje. Matyt, gyvenime nieko nepadeda nė Gintaro Jatkonio straipsnyje minimos dvi priežastys, kurios žmogų palenkiančios tikėti į antgamtiškus dalykus, būtent "žmogaus savybė ieškoti netikėtumų, tikėtis to, kas iš principo nauja, atrodo stebuklinga" ir "žmogaus psichikos, organizmo nepaprastos galimybės, mumyse glūdintys ir netikėtai pasireiškiantys rezervai, sugebėjimai". Tokie sujaukti argumentai kaip tik neveda į tikėjimą Dievu, dėl kurio pakeliami persekiojimai ir net mirtis. Tikėjimo problema yra nepalyginamai gilesnė ir sudėtingesnė. Amžių būvyje ją sprendė genialūs protai, su kuriais negalima lyginti ateistinių propagandistų. Gintarui Jatkoniui, savaitraštyje "Literatūra ir menas" liečiančiam religiją, patartina pasiskaityti Juozo Girniaus veikalą "Žmogus be Dievo". Ten jis išvystų žmogaus su Dievu santykį visiškai kitoje šviesoje. Deja, ta knyga, kaip ir kiti religiniai veikalai, neįsileidžiami į Lietuvą. Tai liudija, ant kokių silpnų kojų stovi ten ateizmas. Vengiama laisvo dialogo religiniais klausimais spaudoje, todėl komunistinėje santvarkoje leidžiama tik ateistinė propaganda. Opozicinės spaudos nėra. Visom jėgom valdžios puoselėjama tik parti-nė-komunistinė spauda. Bet kad šis metodas toli nenuve-dė net per 38-erius okupacijos metus, savo straipsnyje pripažįsta ir pats Gintaras Jatkonis. Jis graudenasi, kad nebėra kito ekskunigo kaip Jonas Ragauskas, pigiais krapstelėjimais kadaise niekinusio Katalikų Bažnyčią; apgailestauja, kad mirus Petrui Cvirkai ir Antanui Vienuoliui, nebesą net "paprasčiausio apsakymo, novelės ateistine tematika, nekalbant apie stambesnių žanrų kūrinius". Panaši spraga ir publicistikoje. Tik žurnalistika dar gyvuojanti. Įdomus Gintaro Jatkonio teigimas, kad poeto Justino Marcinkevičiaus kūryba ateizmui esanti efektyvesnė negu grynai ateistinis kūrinys. Apie tai daug kas iš mūsų nepagalvoja, kai Justino Marcinkevičiaus kūryba perteikiama išeivijos literatūros vakaruose. Kaip gaila, kad toks talentingas rašytojas savo kūrybą aukoja ateizmo labui! Gintaras Jatkonis straipsnio "Akistatoje su religija" pabaigoje pateikia tartum santrauką ateizmo padėties dabartinėje Lietuvoje, ilgiau sustodamas prie publicistikos kaip prie tinkamiausios ateizmui skleisti priemonės: "Per penkmetį išleista septyniasdešimt publicistikos knygų, keletas šimtų šios rūšies rašinių reprezentuoja probleminę publicistikos panoramą. Deja, joje nerandame ateizmo temų. Ir jos tyliai apeinamos, drįstu tvirtinti, ne todėl, kad nebūtų apie ką rašyti, o, matyt, todėl, kad tradiciškai — truputį siaurai ir gal kiek paviršutiniškai — suvokiame ateizmo problemas, neįvertiname jų svarbos šiandienos dvasinėse, ideologinėse, kultūrinėse kolizijose. Ne vietinės reikšmės "šventosios", ir net ne ekstremistai, siekiantys laurų, turėtų būti pagrindiniai nūdienos ateistinių rašinių taikiniai". Tai ką tokioje padėtyje daryti? Straipsnio autorius siūlo "pagalvoti apie ateizmo speckursą žurnalistikos specialybės studentams, apie kasmetinį Žurnalistų sąjungos skelbiamą geriausio publicistinio kūrinio ateistine tema konkursą, kiek vėliau — apie ateistinio rinkinio (kad ir populiarioje serijoje "Žmogus tarp žmonių") išleidimą". Aišku, ateistai dar vargins visuomenę, skiepydami prievartinę bedievybę ir ieškodami naujų būdų religijai naikinti. Bet ar jiems tai pasiseks — kitas klausimas. Kaip matome iš Gintaro Jatkonio straipsnio "Literatūroje ir mene", per tiek metų intensyvios akcijos tai jiems dar nepasisekė. Saulius Pašilis