Eilėraščiai Spausdinti
Parašė EGLĖ JUODVALKĖ   
baltoje saulės tyloje
senelio pirštai skaičiuoja
ant plonos grandinės karoliukais suvertas
likusias vasaras

              jis niekada nebuvo jaunas
              negeidė ir nemylėjo
              pavasarį keisdavo vyną
              vasarą cigaretes
              o rudenį draugus
              jis mėgo šokti

sugrubusios senelės rankos
glamžo juodos prijuostės klostę
lygina skarelę
glosto staltiesę

           ji niekada nebuvo jauna
           negeidė ir nemylėjo
           nuo kūno balto marmuro
            kaip saulės spinduliai nuo
                       balto audeklo
            atšokdavo godūs kareivių žvilgsniai
            ji negimdė vaikų

nuo stalo
į gelumbėtą vyro skraistę
byra gelsvi pyrago trupiniai

įkaitusioje tyloje
ratus aplink saulę
pradeda sukti
plėšrieji paukščiai

Rytas. Egėjas. Žvejai.
Iš gelmių išnirę žuvimis,
spurdame ant pušinių prieplaukos lentų
sidabrinėje agonijoje.

                nieko nėra laikino
                akmuo vanduo
                meilė neapykanta
                tiesa ir netiesa
                skausmas ir jo nebuvimas
                amžini

Vidudienis. Tyla.
Atgimstame skėrių dūzgime,
ritmingame, nekintančiame
pasitikėjimo, padrąsinimo, pagarbos garse.

               mano pirštai niekuomet
                     nepamirš tavo veido
               mano pirštai seniai
                     tavo veidą pamiršo

Vidurnaktis.
Mes, tūkstantmečius laukę Karaliaus Mino šokėjai,
numetę tebedūzgančius kiautus,
užvaldę bundančius jaunuolių sąnarius,
sušokam trumpą, beviltiškai žavų šokį
karališkosios žemės užgrobėjams.

Iškėlę permatomais žvynais besidengiančia rankas
per baltas gimimo putas
neriam į juodą pažįstamą gelmę
kur laukia amžini Graikijos dievai
ant rankų iškėlę
naują būties apdarą.
Rytas.


visi juokiasi
ir tu juokies
                   lyg cirko mergaitė
                    apnuoginta krūtine ir
                    užrištom akim
                    kuri šypsosi
                    meistro peiliuose
                    blizgančiam skausmui

taip ir tu
užmerktomis akimis
laimingas žengi
aštriais meilės ašmenimis
į paniekinimą ir nusivylimą

                  šokėjos iškviestas į sceną
                  nejaunas
                  negrakštus
                  skaudžiai nekaltas
                  tu klupdamas skubi
                  išmokti nemirtingo šokio žingsnių

visi juokiasi
juokies ir tu
žmogus
kurio Achilo kulnas
jo širdis