SU FULBRIGHTO STIPENDIJA LIETUVOJE

Parašė ANTANAS DUNDZILA

1. Įvadas
Šio straipsnio tikslas — pasidalinti kai kuriais įspūdžiais bei pastabomis, kurios susikaupė 1981 metų rudenį profesiniais tikslais tris mėnesius bu-vojant Lietuvoje ir Latvijoje. Lankymosi pagrindu buvo elektroninės skaičiavimo mašinos, kompiuteriai, ir su jomis apie dviejų dešimtmečių darbuotės patirtis JAV-ėse. Lankymosi priemonė — tai JAV-ių valdžios teikiama Fulbrighto vardo paskaitininko stipendija.

Kartu su autorium vyko ir du jo JAV-ėse gimę ir užaugę sūnūs: 19-tą gimtadienį Vilniuje atšventęs Vilius ir 17 metų amžiaus Tomas.

Šis Aidų redaktoriaus paprašytas straipsnis ne-siribos vien stipendijos profesinių pareigų sužymė-jimu. Šalia profesinių duomenų bandysiu paliesti ir kai kuriuos lietuviškojo gyvenimo niuansus, charakteringus bendriesiems mūsų interesams bei gal šiaip sau įdomesnius.

Prieš leisdamasis į patį straipsnį, suminėsiu kelis dalykus, kurių rėmai saisto ir straipsnio apimtį, ir toną, ir pačios medžiagos atranką. Taigi, pasinaudojęs JAV-ių tarptautiniam bendravimui skirta stipendija, laikau ją pozityvia JAV-ių programa ir tikiuosi, kad, nežiūrint kai kurių sunkumų, ji galės būti tęsiama ir plečiama. Antra, rašydamas apie matytą aplinką Lietuvoje, o ypač apie savo profesiją, nebandau mesti šešėlio ant ten gyvenančių ir dirbančių lietuvių; turime nepamiršti, kad etnografinė Lietuva yra tampriai integruota į ekonominį, socialinį, politinį Sovietų Sąjungos gyvenimą ir daugiausia tevykdo Kremliaus direktyvas. Trečia, visas sovietų blokas grasinamai žėri savo pasauline reputacija, paremta asmeninės bei žodžio laisvės varžymais ir valdžios aparato represijomis prieš individą; taigi straipsnyje bus vengiama pavardžių, datų ir kai kurių konkrečių duomenų išvardinimo. Pagaliau, turint omenyje kai kurių straipsnio duomenų ar išvadų galimą jautrumą, reikia dar pabrėžti, kad už straipsnio turinį atsako pats stipendininkas.

II. Viešnagės metrika

JAV-ių valdžios aparatūroje veikia didoka, daugiau kaip 400 mil. dolerių metiniu biudžetu JAV-ių Kongreso aprūpinama agentūra, vardu U.S. International Communication Agency (USICA). Jos tikslų tarpe yra skatinimas, pagalba ir talka keistis su kitomis šalimis įvairiais darbuotojais, mintimis bei žiniomis.1 Šių tikslų siekdama, USICA administruoja vadinamąją Fulbrighto programą, Amerikos Balso transliacijas, leidžia užsieniui skirtus žurnalus apie Ameriką, telkia JAV-ių atstovybėse bibliotekas ir t.t.

Fulbrighto programa buvo įkurta 1946 m. to paties vardo įstatymu. Nuo 1961 m. ši programa yra Kongreso finansuojama Mutual Educational and Cultural Exchange Act ribose. Tai yra plataus pobūdžio tarptautinis užsimojimas, kasmet teikiantis apie 3,500 stipendijų JAV-ių piliečiams akademinių paskaitų skaitymo, tyrinėjimų, podiplominių studijų ir mokytojavimo svetimuose kraštuose tikslu.

Paskaitų skaitymo stipendijos,2 skirtos mainams su Sovietų Sąjunga, pasirodė 1973 m., abiejų valstybių vyriausybėms pasirašius paskaitininkų keitimosi sutartį. Ta sutartis jau keleri metai yra pasenusi, gi 1979 m. atnaujinimo derybos nutrūko dėl Afganistano invazijos JAV-ėms atšaukus iš derybų atstovus. Įdomu, kad, nežiūrint šio viešo, tarptautinių derybų "lūžio", abu kraštai stropiai ir noriai mainus vykdo toliau be galiojančios sutarties . . . Tuo būdu kasmet apsikeičiamą maždaug po 20 paskaitininkų, kurie vyksta darbuotis arba vienam semestrui, arba dviem. Yra žinoma, kad 1981-82 mokslo metams JAV-ės Sovietų Sąjungai pasiūlė 39 kandidatus paskaitininkų kategorijoje. Iš jų sovietai atsirinko 17. Iš tos 17 vėliau dar trys patys atkrito, ir tik 14 galutinai pasinaudojo JAV-ių stipendijomis. Tarp tų 14 buvau ir aš, vienintelis lietuvis, su paskyrimu bei leidimu vykti rudens semestrui į Vilnių ir į Rygą. Reikia manyti, kad panašus skaičius sovietų paskaitininkų atvyko į JAV-es.

Fulbrighto stipendijos apimtis yra maždaug tokia. Per USICA stipendininkas gauna JAV-ių iždo čekį, kuris, užsimokėjus pajamų mokesčius, turi padengti stipendininko kelionės išlaidas, pasiruošimą paskaitoms užsienyje, išlaikyti stipendininko gyvenvietę, jam išvykus į užsienį, ir t.t. Priimantis kraštas, mano atveju Sovietų Sąjunga, įsipareigoja paskyrimo vietoje stipendininką aprūpinti gyvenviete ir duoti po 300 rublių mėnesiui.

Į Vilnių mes atvykome 1981 rugsėjo 9 ir išvykome tų pat metų gruodžio 14. Be keturių dienų Rygoje, visą laiką praleidome Lietuvoje, daugiausia Vilniuje. Vilniaus mieste mūsų judėjimas nebuvo varžomas, tačiau kelionės už Vilniaus ribų buvo labai ribojamos.

Viešnagės metu aš skaičiau 30 paskaitų iš savo profesinės srities ir konsultanto teisėmis pata-rinėjau profesionalams kompiuterizacijos uždaviniuose. Jaunesnysis sūnus Tomas laisvu klausytoju lankė vidurinės mokyklos baigiamąją klasę, o vyresnysis Vilius klausė paskaitų Vilniaus universitete. Mano paskaitos ir visas mūsų gyvenimas Lietuvoje mums vyko vien lietuviškai. Rygoje paskaitas skaičiau angliškai.

Dar pastebėsiu, kad šią, su stipendija surištą, galimybę lankytis Lietuvoje laikau apčiuopiama profesine privilegija. Pats gimęs 1932 m. Lietuvoje ir ją palikęs 1944 m., dabar turėjau progą apsilankyti gimtajam krašte, atstovaudamas JAV-ėse beveik su manim išaugusiai savo profesijai ir, tos profesijos temomis, lietuviams kalbėti lietuviškai! Turint galvoje, kad santykiai su Vakarais sovietų gyventojams yra griežtai riboti, mūsų lankymasis davė progą ten gyvenantiems ir mus mačiusiems visiškai legaliai ir gyvai pajusti kai kuriuos asmeninio bei profesinio gyvenimo polėkius, savaime prieinamus ir suprantamus Vakaruose.

III. Profesinė veikla
Mano darbuotės instituciniu globėju buvo Vilniaus inžinerinis statybos institutas, sutrumpintai visur vadinamas ir rašomas VISI. Šalia šių pareigų, turėjau galimybę skaityti paskaitas Kauno politechnikos institute, Lietuvos mokslų akademijos matematikos ir kibernetikos institute Vilniuje, Vilniaus universiteto matematikos fakultete, Žemės ūkio ekonomikos institute Vilniuje ir Latvijos universiteto skaičiavimo centre Rygoje. Taip pat konsultacijos reikalais dar lankiausi Vilniaus universiteto bibliotekoje ir mokslų akademijos lietuvių kalbos ir literatūros institute Vilniuje.

Į paskaitas daugiausia susirinkdavo skaičiavimo centrų personalas, tačiau buvo ir išimčių: pasitaikydavo ir profesūros, ir studentų, turėjau porą paskaitų, skirtų vien studentams. Iš 30-ties skaitytų pranešimų 27-28 kartus kalbėjau apie profesinius dalykus. Likusiuose — apie mokymo, mokslo sistemą JAV-ėse, lietuvių išeivių padėtį bei gyvenimą Vakaruose ir pan. Savo profesinių pranešimų apimtyje naudojau apie 10 atskirų temų, iliustruotų skaidrėmis bei plakatais.

Didelė dauguma ten matytų elektroninių skaičiavimo mašinų buvo labai panašios į JAV-ėse naudojamas IBM 360 tipo mašinas.3Dar daugiau: tos mašinos veikė su amerikietiškomis programavimo sistemomis bei kitokiomis kompiuterių programomis. Net mašinų vidinės instrukcijos buvo anglų kalba, net be rusiškųjų ekvivalentų, nors ant mašinų spintelių, lempučių bei jungiklių buvo rusiški užrašai. Sutikti kompiuterių profesionalai, šalia lietuvių ir rusų kalbų, bent ribotai naudojo ir anglų kalbą . . .

Štai, VISI skaičiavimo centro didokame kambaryje stovėjo vienas senesnio tipo kompiuteris ir du sovietų gamybos, bet IBM 360 išvaizdos ir vidinės architektūros Ryad modeliai. Vienas Ryad ES-1022 kompiuteris veikė su IBM OS 21.8 versijos operacine sistema, o antrasis ES-1022 su IBM DOS operacine sistema. Mašinos turėjo 800 bpi (bitų per inčą) magnetinių juostų transportus, 7 milijonų bitų diskus (labai primenančius apie 1964 m. JAV-ėse pasirodžiusį IBM 2311 modelį) ir kitus periferinius įrengimus. Turėjo ir ekraninio pobūdžio, raidinius terminalus (vietinėje terminologijoje dar vadinamus "displėjus", tai skolinys iš angliškojo "display"). Nesismulkinant detalėse, amerikiečių technologija piratų keliais patenka už geležinės uždangos ir yra plačiai naudojama be jokių pakeitimų ir be atlyginimo JAV-ių savininkams. Lietuva ją gauna iš normalių sovietinės santvarkos tiekimo šaltinių. Kompiuterių aparatūrą sovietai detališkai kopijuoja ir pas save gamina savo naudojimui. Šie teiginiai yra vieša paslaptis, dar patvirtinti grįžus Amerikon.4

Kai kurie skaitytojai gal nustebo mano paskutiniuose sakiniuose radę žiauriai skambančius skolinius — bitus, baitus, diskus, displėjus ir t.t. Deja, šie ir kiti technikinės terminologijos skoliniai yra plačiai paplitę Lietuvoje.

Ruošdamasis Lietuvon, lietuviškosios kompiuterių terminologijos reikalui skyriau didesnį dėmesį, nes norėjau ten kalbėti "švariai" lietuviškai, net siūliausi šioje srityje pasidarbuoti. Deja, ten sutiktųjų profesionalų tarpe teradau abejingumą lietuviškosios terminologijos kūrimui ar naudojimui. Daug terminų imama iš anglų kalbos, ir, prikergus lietuviškas galūnes, naudojama ne tik kalbamoje, bet ir rašomoje kalboje. Išleisti technikinių terminų žodynai5 šioje srityje mažai ką reikšmingo, lietuviško davė: tai buvo daugiau ne lietuviškosios terminologijos kūrimas, bet parodymas, kokia egzistuoja padėtis. O padėtis ten liūdna ir duoda pagrindo teigti, kad mūsų išeivija šiam reikalui parodo daugiau viešo sielvarto už ten gyvenančiuosius ir dirbančiuosius. Ačiū Dievui, kad dar skoliniai daugiausia ateina iš angliškojo, o ne rusiškojo pasaulio.

Man ypač rūpėjo galimybė į skaičiavimo mašinas ten įvesti pilną lietuvišką abėcėlę, su raidžių nosinėmis, ilgosiomis, su raide "ė" ir t.t. Šiuo būdu lietuvių kalba ten galėtų būti mašinoje manipuliuojama taip, kaip JAV-ėse pilnai ir be jokių kompromisų manipuliuojame anglų kalbą. Jau anksčiau žinojau, kad ten abėcėlė ribojama vadinamu 26 raidžių lotyniškuoju alfabetu, "pasiskolintu" su mašinomis ir tų mašinų programomis iš Amerikos . . . Vėl teko nusivilti, nes pasitvirtino faktas, kad lietuviškojo raidyno mašinoje neturi. Dar blogiau: Lietuvoje neradau kompiuterių srities profesionalo, kuris šiam reikalui būtų parodęs dėmesį. Ir dar dvigubai blogiau: Kauno politechnikoje mačiau kompiuterizuotą mokymo sistemą, kuri rašo lietuviškai, bet be lietuviškų raidžių! Naudojant tokį rašymą, paskutinė sakinio dalis atrodytų taip: raso lietuviškai, be lietuvišku raidžiu . . . Šitokia padėtis karčiai primena carinio spaudos draudimo laikus. Tarp kitko, bent skaičiavimo aplinkoje panašiai kenčia ir rusiškoji abėcėlė: ji (nežinau ar pilna) yra "sukaišiota" į kodų lentelės tarpus tarp standartinių, IBM išdirbtų EBCDIC kodo ženklų grupių.

Reikia tikėtis, kad ši lietuviško rašto skurdinimo era ilgai nesitęs. Jau pats technologinis spaudimas, kad ir partijos tikslams, vers juos šį reikalą išspręsti. Antra, viename Vilniaus universiteto darbuotojų posėdyje, kuriame ir aš dalyvavau, skatindamas pilnos abėcėlės įvedimą į mašiną, universiteto rektorius pripažino, kad šis dalykas buvo per neapsižiūrėjimą praleistas ir kada jam bus duota eiga ateityje.

Vilniaus universiteto bibliotekos lobiai, Lietuvių kalbos ir literatūros instituto archyvai yra seniai pribrendę kompiuterinei automatizacijai. Biblioteka šia linkme darbuojasi ir tikisi turėti pirmąsias, jos darbą lengvinančias programas.

Kalbos ir literatūros institute taip pat galvojama apie vieną sistemą su kompiuteriu, tam projektui yra gautas net konsultantas. Deja, jau maždaug metai laiko, kai tas automatizacijos projektas beveik nejuda iš vietos, gi man paskaičiavus, pasirodė, kad su vienu turimu tautosakos specialistu jiems užtruks tarp 15 ir 37 metų vien katalogo medžiagą paruošti mašinai ... O, aišku, dar nėra lietuviškų rašmenų, ir net tas pats faktas niekam institute nervų negadina. Pati instituto vadovybė į kompiuterį žiūri su šiokiomis tokiomis viltimis, bet ir labai labai abejingai. Tiesa, instituto direktoriaus kabinete išgirdau stebinantį teigimą, kad dabar respublikoje yra sunkūs ekonominiai laikai, todėl lietuvių kalbos ir literatūros tyrinėjimams gaunami ištekliai yra labai riboti. Tie žodžiai nuskambėjo, kaip aidas girioje iš dažnai girdimos komunistinės propagandos, kad, girdi, buržuazinės Lietuvos vyriausybė neskirdavo išteklių kultūrai, menui, mokslui . . . Pasirodo, ne tik "nusigyvenusioje" Amerikoje mokslo projektai yra karpomi ir turi varžytis dėl skiriamų sumų . . . Panaši, o vietomis net liūdnesnė padėtis egzistuoja valstybėje, kurios vieno procento gyventojų etnografinė mažuma pagamina septynis procentus žemės ūkio produktų, bet negauna poros milijonų rublių savo kalbos ir literatūros studijoms, archyvų automatizacijai.

Žemės ūkio ekonomikos institutas yra įsikūręs Vilniuje, turi didžiausią skaičiavimo mašinų centrą visoje respublikoje. Tai visai suprantamas faktas, ypač patyrus, kad Lietuva, turinti tik apie 1% SSSR gyventojų, pagamina 7% SSSR žemės ūkio produktų. Šie duomenys ir stebina, ir nestebina, tačiau po jais glūdi ypač ekonomistams įdomi ironija: teigiama, kad apie pusę tų 7% duoda asmeninės daržų lysvės, dirbami sklypeliai, auginami gyvuliai ir paukščiai tvarteliuose — valdžios leisti privačiai darbo iniciatyvai, bet šiaip esantieji už sovietinės kolektyvizacijos ribų. Aišku, šiuos privačius ūkelius žmonės apliuobia tik po savo normalių darbadienių ir laisvomis socialistinio gyvenimo gerovės valandomis.

Yra paruošti planai šį Žemės ūkio instituto kompiuterių centrą sujungti su visais Lietuvos kolektyviniais ūkiais, ūkiuose įrengiant terminalus. Šį projektą įvykdžius, beveik visa šalis galės naudotis centrine instituto mašina. Technikiniu požiūriu tai labai ambicingas projektas, nes komunikacija telefonu ten yra žemos kokybės, visiškai netinkama kompiuterizuotam tinklui. Sakoma, kad šitam kuriamam kompiuterių tinklui valdžia paves vieną iš savo, iki šiol tik valdžios tikslams naudotų, komunikacijos tinklų. Tuo būdu bus atsikratyta dabartinių saitų, kad visi terminalai ar displėjai turi būti netoli nuo mašinos, prie jos prijungti ne telefoniniu būdu, bet tiesiogiai — vielų laidais. Vienaip ar kitaip, gerai veikiančio kompiuterių komunikacijos tinklo įgyvendinimas ten dar kainuos daug pastangų, ilgai užtruks.

Kalbama apie kažkokį tarptautinį, Austrijos sostinėje Vienoje veikiantį kompiuterių tinklą, į kurį 1982 metais įsijungs Vilniaus universitetas. Tai bus pirmas toks "langas į vakarus" Lietuvoje. Mano požiūriu, tai būtų naudingas žingsnis darbuotojams Lietuvoje. Iš kitos pusės tai bus ir pavojingas žingsnis Vakarams, nes sovietams per tą tinklą pasidarys tiesiogiai prieinami ir kiti Vakarų skaičiavimo centrai, su savo duomenų masyvais ir t.t. Pavojinga todėl, kad nuo nepageidaujamo šniukš-tinėjimo kompiuteryje yra daug sunkiau apsisaugoti, negu kur kitur.

Iš programavimo kalbų Lietuvoje dabar dar dominuoja IBM 360 "asemblinė" kalba, maždaug taip, kaip kokiais 1965-1968 metais Amerikoje. Taikomuose skaičiavimuose po asemblerio savo populiarumu stovi FORTRAN kalba ir PL-1, o po šių — COBOL. Taip pat kyla domėjimasis JAV-ėse vis labiau plintančiomis PASCAL, ADA kalbomis. Kai kurie Vilniaus universiteto darbuotojai su lūkesčiu laukia didelės, pirmosios, virtualinės atminties mašinos su 2 milijonų baitų atmintim, kuri ten turėtų atsirasti 1982 metais. Aišku, kad ši mašina bus IBM 370 modelio kopija ir veiks su IBM operacine sistema.

Technikinio personalo ruošimo srityje JAV-ėse sutinkamų pastangų Lietuvoje nematyti. Aukštojo mokslo mokyklos — universitetai ir institutai — neturi integruotų "Computer Science" (ten vadinamų kibernetika) programų, nėra šios srities akademinių laipsnių. Techniškosios kompiuterių literatūros lietuvių kalba taip pat beveik nėra. Jos nebuvimas savo krašto kalba labai aiškiai pabrėžia visai kitą, liūdnoką faktorių, ir Rygoje, kur teko matyti rusų kalba trijų latvių paruoštą, plačiai paplitusį vadovėlį apie kompiuterio PL-1 kalbą. Aukštesnieji akademiniai laipsniai — mokslo kandidato ir daktaro — yra sankcionuojami sąjunginiu mastu, disertacijos rašomos ir ginamos rusiškai. Moksliniai straipsniai daugiausia spausdinami irgi rusiškai. Rusiškai išspausdinti darbai, aišku, lengviau patenka į tarptautinius vandenis, bet tuo pačiu lietuvių kalbos naudojimas yra murkdomas, žeminamas ir varžomas.

Aukštosios mokyklos kasmet paruošia ir pradedančių profesionalų, ir aukštesniems akademiniams laipsniams gerų teoretikų. Mano manymu, ten visai kompiuterių srities profesinei darbuotei trūksta ypač praktiškai orientuotų specialistų, kurie, po poros metų praktikos, būtų labai naudingi. Čia pavyzdžiu gali būti ir Lietuvių kalbos ir literatūros instituto projektas, su kuriuo bandoma plasnoti, nežengus pirmųjų žingsnelių: neturima lietuviško raidyno mašinoje, nesirūpinama, kad jį kas nors paruoštų; nepagalvojama, kad projektui privesti prie mašinos reikės nuo 15 iki 37 metų vienintelio turimo tautosakininko darbo.

Tad, deja, ugdyti praktiškai orientuotą, greit ir pakenčiamai gerai programas rašantį kibernetiką ten pastangų nematyti; nematyti ir tokių rezultatų. Dėl to kalta pati socialistinė sistema, kuri vis įkyriai perša partinę motyvaciją, labai aukštus darbo standartus, garantuoja darbą ir bent duoną krautuvėje, bet nepajėgia atsakyti į kasdieninius gyvenimo reiškinius — ar tai būtų maisto trūkumas, ar lietuviško raidyno neturėjimas mašinoje, ar prideramai greitas programų parašymas, ar burzgiantieji telefonai, ar patikimai-nepatikimai veikiantieji kompiuteriai. Gal geriausias paaiškinimas čia yra analogijoje. Vieną šaltą rudens dieną, lyjant lietui, Vilniuje mačiau gatvę šluojančią moterį: ji atliko savo užduotį, ji dirbo (paviršutiniškai žiūrint — reikalingą darbą), bet iš to darbo nebuvo naudos, ir ji pati buvo tik lydoma, šaldoma ir bergždžiai varginama.

Gal dar būtų įdomu suminėti, kad kai kurie mokslo darbuotojai ten anglų kalba gana palaidai save tituluoja mokslo daktarais. Tai jau neskanu, nepateisinamas bruožas, kuriam režimas, mažų mažiausiai, pritaria ar jį leidžia. Kaip žinoma, aukštojo mokslo institucijos technikinėse srityse ten teikia trijų rūšių akademinius laipsnius: diplomą, mokslo kandidatūrą ir doktoratą. Kai kurie mokslo kandidatai, palyginę savąsias mokslo kandidato ir vakarietiškųjų institucijų doktorato disertacijas, nusprendžia, kad jų mokslo kandidatūra prilygsta vakarietiškam doktoratui, ir bent anglų kalba, pvz., ant vizitinių kortelių, save tituluoja daktarais. Tokių daktarų, manyčiau, reikėtų vengti.

Mano paties profesinis įnašas mano instituciniam globėjui, VISI, nesiduoda lengvai įvertinamas. Reikia turėti galvoje, kad statybos institutui kompiuteriai nėra "duona ir druska", bet daugiau pagalbinis instrumentas. Todėl ir jų susidomėjimas manim, spėju, buvo įcementuotas į mano lietuvio kilmę, lietuvių kalbos laisvą naudojimą ir kartu jiems priimtiną profesinę sritį. Taigi mane, vykstantį į Vilnių, siejo ir tautybės, ir profesiniai ryšiai. (Su panašia stipendija į kokį kitą pasaulio kraštą gal nevykčiau).

Ruošiantis kelionei, VISI su manim gan šykščiai tesusirašinėjo. Į mano pasiūlymų sąrašus darbuotei Vilniuje jie du kartus atsakė: "Laišką gavome, laukiame atvykstant" . . . Nežinodamas jų pageidavimų, jų domėjimosi sričių, aš negalėjau taikytis prie jų nei profesinės medžiagos pasirinkime, nei paskaitų temų ruošime, ir t.t. Kai atsiradau Vilniuje, jie jau buvo daug konkretesni ir atviriau dėstė savo pageidavimus. Deja, kai kurie iš tų pageidavimų buvo išdėstyti per vėlai, ne vietoje.

Man ypač gaila, kad tiems uždaviniams, kurie man degė, apie kuriuos iš anksto į Vilnių rašiau, kuriems neturiu darbo sąlygų Amerikoje, pagaliau, kurie yra natūraliai svarbūs Leituvai, VISI nesudarė tinkamų darbo sąlygų. Taigi pasitenkinta mano paskaitų ciklu ir konsultaciniais patarimais, paliekant lietuvių kalbą kompiuteryje ateičiai.

Pažymėtina, kad prieš Maskvos ministerijas, kurios tvirtina JAV-ių pasiūlytus kandidatus, Vilniaus institucijoms yra naudinga, kad jos gali su darbuote pas save sudominti JAV-ių profesionalus. Šiais laikais amerikiečiai, atrodo, į Sovietų Sąjungą nesiveržia vykti, tad, grynai iš sovietų taško žiūrint, mano sąskaiton koks nors sovietų technologas keliavo Amerikon. Gi grįžtant prie lietuvių, tai aš buvau trečias ar ketvirtas lietuvis Fulbrighto paskaitininkas Vilniuje, Net amerikiečių įstaigos šį faktą respektuoja, juo pasitenkinimą reiškia.

Su VISI vadovybe Vilniuje gruodžio mėnesį atsisveikinau labai korektiškai. Jie mane užtikrino, kad mano paskaitos ir darbuotė institutui buvo įdomi, akademinio lygio ir naudinga.

Bendrai paėmus, žiūrint į jų kompiuterius bei jų naudojimo plotmę, prisimena technologinė padėtis JAV-ėse apie 1970-1975 metus. Taigi galima teigti, kad technologijos skirtumai tarp JAV-ių ir SSSR siekia apie 5-7 metus. Tai iš asmeninės patirties išplaukianti išvada. Iš šių žodžių, aišku, jokiu būdu negalima daryti bendresnės išvados, kad kompiuteriai, jų naudojimas, kad bendrai technika ten yra kokiu dešimtmečiu atsilikus nuo JAV-ių. Jei tai būtų tiesa, tai Sovietų Sąjunga nebūtų pasaulinio masto galybė! Taigi suprantama, kad ir savo profesijoje daug ko nemačiau, nes nebuvo man rodoma. Pvz., žmonės kalba apie "pašto dėžučių įmones", t. y. įmones be vardo, be adreso, kuriose vykdomi slapti darbai. Aš pats norėjau aplankyti kažkokių elektrografinių mašinų įmonę Vilniuje, kurios tarnautojai reguliariai lankydavosi mano paskaitose, bet negavau leidimo. Nebuvo leista apžiūrėti net meno objektų restauravimo įstaigos, pasižymėjusios sąjunginiu mastu ir nieko bendro neturinčios su kompiuteriais. . . Kelionės į gimtąjį Kauną, kad ir su paskaitomis, buvo dalinamos šykščiai, o plačiau po Lietuvą pavažinėti taip ir neteko.

IV. Už profesijos ribų
Iš Leningrado į Vilnių važiavome naktiniu traukiniu, smarkiai nudėvėtame ir tik paviršutiniškai apvalytame pirmos klasės vagone. Rytmetį pajudėję iš Daugpilio, tuoj perkirtome Dauguvą ir apie porą valandų važiavome rytų Lietuvos laukais.

Vilniuje susikraustėme į mums skirtą butą Žirmūnų rajone, dideliame, penkių aukštų, iš betono blokų pastatytame name. Butą sudarė du kambariai, virtuvė, vonia bei patogumai. Buto baldai buvo apynauji ir labai standartiniai: tokius radome beveik visuose naujesniuose butuose Lietuvoje. Mūsų gyvenamame name iš viso buvo apie 100 butų, kuriuose gyveno ir daugiau VISI tarnautojų. Bute iš pradžių kai kurie vandens kranai bei nubėgimo vamzdžiai arba neveikė, arba varvėjo, o šiltas vanduo atsirado tik pasiteiravus pas namo pareigūnus. Virimui buvo įvestos dujos, buvo ir šaldytuvas.

Šiame bute VISI tipiškai apgyvendindavo užsieniečius, čia prieš mus gyvenę ir dvi Amerikos lietuvių stipendininkų šeimos. Nors ir buvo pagrindo manyti, kad butas buvo įrengtas "su ausimis", bet mes, paviršutiniškai apžiūrėję baldus, pravestus laidus bei kitus įrengimus, nieko įtartino neradome.

Visas Žirmūnų rajonas, įskaitant ir kitas naujesnes miesto vietoves, buvo apšildomas iš centrinės miesto stoties su vamzdžiais paduodamu karštu vandeniu. Pagal kažkokios įstaigos nutarimą Vilniaus namai nebuvo šildomi iki spalio 15. Mums teko bent viena šalta rudens savaitė, kurios metu, kas turėjo, gelbėjosi elektriniais pečiukais.

VISI pareigūnai mus supažindino su maisto krautuvės direktorium, direktoriui palikę prašymą ar nurodymą iš mūsų priiminėti maisto užsakymus. Šia privilegija pasinaudojome iš viso 4 kartus, užsakydami normaliai krautuvėse neįmanomos gauti šviežios mėsos ir retai teužtinkamų kiaušinių.

Šiaip maisto produktų pasirinkimas krautuvėse buvo gana ribotas. Vilniečiai teigė, kad prieš penkmetį ar daugiau maisto krautuvės būdavo daug pilnesnės. Krautuvėse reguliariai dabar buvo duonos, pieno, kafiro, makaronų, kruopų, cukraus ir panašių produktų. Sviesto ir sūrio buvo pradžioje, bet pradėjo trūkti tuoj po spalio revoliucijos švenčių, prieš kurias krautuvėse pasirodė anksčiau visai nematytų prekių.

Šalia maisto krautuvių Vilniuje visai legaliai veikė net kelios prekyvietės — turgūs, kuriuose būdavo galima gauti, tik žymiai aukštesnėmis kainomis, visokiausių produktų: šviežios mėsos, daržovių, vaisių, medaus, pieno gaminių ir t.t. Net kolektyviniai ūkiai atvykdavo į turgų su parduodamų pomidorų sunkvežimiais.

Buvo dar viena maisto krautuvių rūšis, tai delikatesų krautuvės. Jose beveik bent mums prieinamomis kainomis reguliariai buvo galima gauti (tik įvairios kokybės) keptų ančių ir vištų, keptos jautienos, pyragaičių, tortų, išvirtos kavos ir t.t.

Geresniuose restoranuose nestigo nei mėsos, nei žuvies patiekalų — tokių daiktų, kurių labai trūko krautuvėse. Restoranuose kuklesni pietūs kainuodavo apie 3 rublius asmeniui, bet buvo galima praleisti ir žymiai daugiau. Geresni restoranai buvo švarūs, tinkamai tvarkomi, juose matydavosi gana gerai apsirengus, rusiškai ir lietuviškai kalbanti publika; kai kuriuose aptarnavimas buvo labai lėtas.

VISI studentų valgykla buvo baisi — kito žodžio jos apibūdinimui nėra. Buvo nešvaru, duodavo pusšaltį maistą, patarnavimas buvo labai prastas, dažnai trūkdavo švarių šakučių ir šaukštų; peilių iš viso nebuvo. Tiesa, ten buvo pigu:

Telšių vyskupo Antano Vaičiaus konsekracija Kauno katedroje. Viduryje su ganytojiška lazda vysk. Antanas Vaičius, jo dešinėje vyskupai Liudvikas Povilonis ir Romualdas Krikščiūnas. Kairėje matomas tik vysk. Vincentas Sladkevičius. Vysk. Antanas Vaičius Telšių vyskupijai paskirtas administratoriaus titulu

vidurdienio pietūs atsieidavo po 60-70 kapeikių. Antakalnyje, netoli VISI pastatų, buvo ir Vilniaus universiteto apynaujė, didelė valgykla. Ji buvo daug geriau tvarkoma, joje tik chroniškai trūkdavo švarių padėklų. Keista, tačiau iki spalio pradžios ši valgykla buvo uždaryta. Tokią tvarką tegali suprasti ir pateisinti tik amžinai save garbinantis ir prieš nieką kitą neatsakingas socialistinis komunizmas . . .

Taigi mitybos padėtis buvo labai nevienoda ir, bendrai paėmus, prasta. Krautuvėse maisto prekių aiškiai trūko, ypač neprivilegijuotiems, pinigus taupantiems ar kitokių ryšių neturintiems piliečiams. Restoranai produktais būdavo aprūpinami, bet su 200-300 rublių vieno dirbančio asmens mėnesiniu uždarbiu šeima negali pastoviai restorane maitintis. Studentija, nors ir gaudama valstybės stipendijas, buvo maitinama pigiai, bet ir labai prastai; tos stipendijos sukosi apie 50 rublių mėnesiui. Amerikiečio evangelisto Billy Graham 1982 m. vasarą taip išgarbintą rusišką kaviarą aš pats mačiau parduodamą tik Vilniaus dolerinėje krautuvėje (į ją vienų SSSR piliečių net neįleidžia!), ir jis buvo brangus.

Kalbant apie valgį, negalima nepaminėti gėrimų. Alkoholinių gėrimų niekada netrūko, vodkos butelis kainavo apie 10 rublių. Labai keista, kad visa ekonominė santvarka ten be jokių trūkumų aprūpina gyventojus svaigalais, bet nepajėgia ar sąmoningai nenori aprūpinti maisto produktais. (Turguje jokių alkoholinių gėrimų nemačiau; matyt, yra griežtas valstybės monopolis). Taigi, kaip žinia, siaučia alkoholizmas. "Mokslo ir gyvenimo" žurnale mačiau statistiką, kurią cituosiu iš atminties: vidutiniškai vienam gyventojui per metus tenka po 11 litrų stiprių svaiginančių gėrimų, 20 litrų vyno ir ar ne 30 litrų alaus. Jokia kita šalis, straipsnis nurodo, tiek neišgeria, ir antraštėje klausia: "Kodėl save žudome?" Suminėti kiekiai dar žymiai padidėja, išjungus tikrai negeriančius kūdikius, ligonius, senelius, abstinentus ir t.t. Tai padėtis, vėl primenanti Valančiaus laikus ir rūpesčius.

Matėme ir amerikietišką Pepsi-Cola su rusiškais užrašais ant etikečių. Paragavus teko konstatuoti, kad gėralas buvo išsikvėpęs, ne toks, kokį gauname Amerikoje. Jis taip pat brangokas, apie 50 kapeikų, ir krautuvėse atsirado spalio švenčių metu; po švenčių vėl dingo.

Kalbant apie krautuves, negalima nepaminėti "dolerinės", užsienio valiutos krautuvės Vilniuje. Čia prekių pasirinkimas buvo labai menkas ir reikalingesnių, tinkamo dydžio daiktų buvo mažai.

Knygų krautuvės yra beveik pustuštės, tik aprūpintos propagandiniais leidiniais, Lenino, Brežnevo, Kapsuko ir pan. raštais, ir dar atmieštos rusiška literatūra. Naują leidinį, ne kokią propagandą, gauti be kontaktų sunku. Didesnių ir mažesnių knygynų Vilniuje gali būti arti 10. Beveik visi knygynai gražiai, moderniai įrengti. Vilniaus universiteto viename kieme esantis knygynas yra net žaviai išdekoruotas. Visuose stoviniuoja grupelė mažai darbo teturinčių tarnautojų: tai vienos rūšies parduotuvė, kur nereikia ilgai laukti eilėse.

Iš prekybos įstaigų dar minėtinos universalinės krautuvės, kuriose yra įvairių, daugiausia žemos kokybės daiktų. Tokioje vienoje krautuvėje tuoj pat atvykę už 30 rublių pirkome sūnui Tomui tamsiai mėlyną vidurinės mokyklos mokinio eilutę. Bet štai ir kitoks, padėtį iliustruojantis epizodas. Vieną dieną šlapdriboje mieste išsikalbėjau su nepažįstama profesionale moterim, motina, kuri su permirkusiais sporto batais apautu vaikučiu buvo atvykus iš kito Lietuvos miesto į Vilnių specialiai ieškoti vaikui batų. Ji tikėjosi batelius gauti kažkokioje komiso krautuvėje, į kurią žmonės suneša parduoti savo asmeniškus daiktus. Taigi padėtis liūdna, bet dar ne liūdniausia, kaip liudija kitas faktas. Savaitgaliais Vilnių užplūsta pirkėjai iš kitų broliškų respublikų; jie sakmadienio vakare su didžiausiais ryšuliais pradeda keliones iš stočių ir aerodromo į namus, į rytus . . .

Kiek tai liečia ekonominę padėtį, tai kartais net keista, nes, atrodo, žmonės tik retai nusiskundžia pinigų trūkumu. Jei trūksta pinigų, tai labiausiai studentams ir pensininkams. Tačiau visi beveik be išimties skundžiasi prekių trūkumu ir džiaugiasi užsieniniais, ypač iš Vakarų, daiktais.

Populiariausi buitinio gyvenimo reikalavimai rikiuojasi visų pirma buto turėjime. Butų trūksta, ilgai jų reikia laukti arba už juos brangiai mokėti. Po buto eina aotomobilis, o po automobilio — sklypelis už miesto su pačių rankomis, pastangomis ir iniciatyva pastatytu sodo nameliu. Kaip po 200 rublių per mėnesį uždirbantis asmuo gali pajėgti legaliai nusipirkti 10 metų senumo automobilį už 5,000 rublių, man neaiškino nė vietinės ekonomijos apologetai. Dar didesnės sumos susidaro perkant teises į butus ar statantis sodo namus. Pabrėžtina, kad butai, automobiliai ir sodo nameliai įsigyjami legaliai, su dokumentų registracija.

Ir Vilnius, ir Kaunas, nežiūrint kelių išimčių, atrodo skurdžiai, pilkai. VISI centriniai rūmai yra Antakalnio rajone, statyti prieš dešimtmetį. Iš tolo, atvirukuose, jie atrodo įspūdingai, bet yra menkai prižiūrimi, prastai valomi, menkos statybinio darbo kokybės. Bičiuliškai pasiteiravęs, kodėl gi Inžinerinio statybos instituto pastatai (o taip pat ir daug kitų pastatų) taip apleisti, gavau alegorišką atsakymą, paimtą iš tautosakos: "Kurpiaus vaikai paprastai basi vaikšto" . . . Mūsų pačių gyvenamojo namo įėjimas ("laiptinė"), bendras įrengimas o taip pat ir daugelio kitų naujesnių namų kokybė buvo ypač klaikūs — ir atliktu darbu, ir kasdienine priežiūra. Jie priminė Amerikoje juodosios rasės apspiestus daugiaaukščius FHA pastatus, kur gyvenamoji aplinka liudija ne tik didelius medžiaginius trūkumus, bet ir elementaraus kultūringumo stoką. Lietuvoje tai iš Rytų importuotas, valstybinės nuosavybės žmonėms uždėtas mužikinimo jungas. Šį jungą prisimename iš 1940 m. okupacijos laikų. Daug pastatų, daug žmonių skursta tokioje suproletarintoje padėtyje.

Vilniaus universiteto senieji rūmai — visas rūmų kompleksas — yra gražiai restauruoti universiteto 400 metų jugiliejaus proga. Tai maloni išimtis bendrajam pastatų vaizdui mieste arba net kai kuriems kitiems to pat universiteto fakultetų pastatams, toliau nuo centro stovintiems. Duok, Dieve, kad ten užtektų išteklių, medžiagų ir iniciatyvos jiems tinkamai prižiūrėti, valyti, remontuoti ir dar toliau tobulinti.

Universiteto biblioteka yra įspūdingas lietuvių tautos turtų lobynas. Ten netikėtai radau ir asmeninio džiaugsmo objektą, savo tėvo Adomo Dunzi-los 1912 m. paruoštą ir išleistą elementorių "Dieve padėk!" To elementoriaus niekada nebuvau matęs, jo net savo bibliotekoje prieš karą neturėjome. Apie jį buvo straipsnis Drauge.6

Gerai, kultūringai prižiūrimų paminklinių pastatų įspūdį sudaro Gedimino pilis, Verkių rūmai, Trakų pilis ir kelios, gražiai restauruotos, Vilniaus bažnyčios. Šios bažnyčios yra paskelbtos architektūriniais paminklais, valstybės lėšomis restauruotos ir kai kurios paliktos tikinčiųjų naudojimui. Gaila, kad Trakų pilyje pora salių yra skirta 1941-1944 laikotarpyje rytų Lietuvoje siautusiems bolševikų partizanams — jie nieko bendro neturi su žila Trakų senove.

Naujieji Vilniaus operos rūmai yra taip pat graži bendrai sumužikintos aplinkos išimtis. Rūmų statyba yra vakarietiška kokybe įvykdyta, sakoma čia talkininkavo rytų vokiečiai. Rūmai yra nuolat naudojami spektakliams, bet tuo pačiu ir prižiūrimi, valomi, taisomi. Tad būtų gal įdomu iš tikrųjų patirti, ar tas priežiūros - nepriežiūros reikalas pareina nuo pareigas tiesioginiai einančių asmenų, ar nuo valdžios linijos? Kas būtų, jeigu kraštui alkoholio tiekimo viršininkai apsimainytų pareigomis su maisto tiekimo darbuotojais ar operos rūmų prievaizda būtų paskirtas rūpintis kokių kitų, nususintų pastatų priežiūra?

Prie matytų paminklinių, muziejinių objektų dar trumpai suminėsiu didelį, labai įdomų etnografinį muziejų Rumšiškėse ir kelias kultūrines įstaigas Kaune.

Rumšiškės mums buvo įrašytos net į ministerijos patvirtintą mano darbo ir įvairių vietovių apžiūrėjimo planą. Deja, jos buvo įrašytos tokiu laiku, kai muziejus būna uždarytas žiemos metui. Laimė, kad Rumšiškes vis dėlto pamatėme, muziejuje praleidome visą dieną.

Kaune, buvusiame Karo Muziejuje, gana daug prieškarinių eksponatų tebestovi, o su jais galėjo atsitikti daug blogiau. Aišku, nežinomojo kareivio kapo, aukuro, kryžių sodelyje nebėra. Paveikslų galerijoje neradau ir Žmuidzinavičiaus "Regėjimo", bet prieškarinių darbų yra daug ir galerija neužkimšta Lenino, Brežnevo, Kapsuko ir kitų portretais. Pats pastatas, kaip žinia, pastatytas dar "buržuaziniais" laikais, jau prašosi remonto, bet atrodo dar labai gerai. Jis pragyvens trupančius, byrančius naujųjų laikų statybos šedevrus, apdovanotus Lenino medaliais. Prie muziejaus yra prijungtas priestatas, kuriame padoriai, gražiai, be propagandos eksponuojami Čiurlionio originalai, o viename salone ištisą dieną grojama Čiurlionio muzika.

Laisvės statula, pasirodo, nesunaikinta. (Rygoje latvių laisvės statula tebestovi savo vietoje!). Koks buvo malonumas ją pamatyti į galeriją paverstoje Įgulos bažnyčioje, kur buvo minima 100 metų sukaktis nuo skulptoriaus J. Zikaro gimimo. Įgulos bažnyčioje stovėjo ir P. Rimšos "Vargo mokykla", buvo ir kitų kūrinių, įskaitant šį tą ir iš sovietinės tematikos.

Trečioji įstaiga yra visai nauja. Tai lietuvio, kažkur Vakarų Europoje gyvenančio, meno kolekcionieriaus Žilinsko pastatyta meno galerija, į kurią jis veža savo surinktus meno objektus. Galerija yra didelė, modernios architektūros ir savo apimtim universali.

Religinis gyvenimas yra apgailėtinoje padėtyje. Jį tiksliai ir autoritetingai aprašo Kronika. Kai kurios bažnyčios atimtos kitam naudojimui arba net išniekintos — Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje, dabar restauruojamoje, net įrengtas ateizmo muziejus. Kai kurios bažnyčios yra paskelbtos architektūriniais paminklais, restauruotos ir išnuomojamos tikinčiųjų naudojimui. Šioje kategorijoje yra Šv. Ona, Šv. Teresė, Petro ir Povilo. Esame buvę ir vienoje pravoslavų cerkvėje, esančioje netoli Aušros Vartų. Jos rūsyje guli net trys pravoslavų šventieji. Stebėjausi, kad Vilniuje apie pusė pamaldų vyksta lenkiškai. Į pamaldas, kaip žinoma, atvyksta daugiausia tik seni ir vyresni žmonės. Vidurinis amžius, jaunimas ir vaikai — pamaldose išimtys.

Rasų kapinėse yra kita žymi Vilniaus šventovė. Su dvasiniu pakilimu laukėme Vėlinių, bet pasitaikė labai blogas oras, buvo mažai žmonių, nebuvo jokių apeigų. Tik pavieniai žmonės uždegdavo vieną kitą žvakutę, kurią vėjas ir lietus tuoj užgesindavo. Prie įėjimo stovi paminklas, rodos, su Pilsudskio širdimi. Dar ir šiais laikais moterėlės neša žvakutes ir gėles ant Pilsudskio paminklo.

Mums esant Vilniuje, po sunkvežimio ratais žuvo rezistentas kun. Laurinavičius. Spalio mėnesį Kauno katedroje turėjo būti įšventinti trys nauji vyskupai, bet šventinimai neįvyko. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje tebestovi vienas iš keleto Lietuvoje nesunaikintų Vytauto Didžiojo biustų. Šalia jo yra paminklinė lenta vokiečių okupacijos metu per sovietų bombardavimą žuvusiam kun. K. Čibirui. Šventoriuje stovi didelė, jau po karo pastatyta šv. Kristupo statula, kurios atsiradimą irgi lydi epozidas. Pagaliau bažnyčia sekmadieniais sausakimšai prisigrūda žmonių, jie ten išgirsta ir ugningų pamokslų. Kalbama, kad šiam pamokslininkui yra grasinęs sovietų saugumas; pamokslininkas tą faktą paskelbė bažnyčioje ir dar pridėjo, kad jei jį kada negyvą ištrauks iš Neries, tai bus valdžios rankų darbas. Po tokio pareiškimo saugumas pamokslininką saugoja, kad jam kas neatsitiktų (kaip kad kun. Laurinavičiui atsitiko) ir tada ant saugumiečių "nekaltai" nekristų žmonių pyktis .. .
Naujuose Vilniaus gyvenamuose rajonuose nėra nė vienos naujos bažnyčios.

Rudenį pro Vilnių pravažiavo ir mus aplankė Leningrade reziduojantis JAV-ių generalinis konsulas Christopher A. Sąuire. Ta proga jis mums atvežė į konsulatą ateinančios vakariečių spaudos. Jis buvo gerai informuotas apie Pabaltijo valstybių nepripažinimo padėtį,7 bet, nežiūrint to fakto, lankėsi pas LTSR užsienio reikalų ministerio pavaduotoją. Vilniuje valdžia jį pavežiojo, parodė Trakus, baldų kombinatą. Taip bent jo vizitą trumpai ir gana santūriai aprašė Tiesa. Man jis taip pat minėjo, kad lapkričio mėnesį į Rygą turėjo iš Amerikos atvykti Justiee Department, Office of Special Investigation advokatai rinkti medžiagos apie karo nusikaltėlius Amerikoje, tačiau kelionė buvo atšaukta. Lapkričio mėnesį Vilniuje lankėsi ir Amerikos konsule Anne Sigmund. Atrodo, kad, nežiūrint nepripažinimo politikos, Amerikos pareigūnai stengiasi po kraštą pavažinėti. Čia, dar prisiminus galiojančios sutarties neturėjimą stipendininkų mainams, susidaro vaizdas, kad JAV-ių tarpvalstybiniuose santykiuose su Sovietų Sąjunga tarp kalbos ir veiklos irgi yra apčiuopiami skirtumai.

Būnant Vilniuje teko lankytis operose, baletuose, jaunimo teatre, estradinės muzikos festivalyje, keliuose rečitaliuose, parodose bei kultūrinėse paskaitose. Visi šie renginiai buvo įdomūs, gaivino. Imant dėmesin 50% lietuvių 500,000 gyventojų turinčioje sostinėje, kai kurie renginiai galėjo būti organizuojami didesniu mastu. Juk Chicagoje į šaunesnį kultūrinį parengimą lengvai susirenka 300 žmonių su viršum, taigi paprasta proporcija tarp Vilniaus ir Chicagos lietuvių nebuvo išlaikyta. Šis faktas man sako, kad mes išeivijoje dar ne taip labai sutirpę, kad kartais be didelio reikalo ir nu-dejuojame apie save kalbėdami. Beje, dramos teatras, kaip gaila, 1981 rudenį buvo uždarytas, remontavo teatro rūmus. Tad iš dramos veikalų teko tik Kaune matyti impozantišką Krėvės "Šarūną". Tuoj po "Šarūno" spektaklio sušokome į automobilį, ir kolegos mus išvežė į Vilnių. Truputį prieš vidurnaktį jau buvome Vilniuje: tuo būdu ir avis buvo sveika — mes su sūnumi buvome "Šarūną" pamatę, — ir vilkas savo nuostatais sotus.

Amerikos Balso, BBC, Vatikano radijo transliacijos Lietuvoje girdimos ir plačiai klausomos. Lietuviškosios Amerikos Balso transliacijos yra trukdomos, angliškosios — ne. Radijo priimtuvus, su kuriais girdimas ir užsienis, galima pirktis Vilniuje dolerinėje krautuvėje ir vietinėse krautuvėse. Net sovietų muitinės nesikabina prie įvežamų trumpų bangų priimtuvų. Taip apie sovietų povandeninio laivo įstrigimą Švedijos pakrantėse sužinojome radijo bangomis. Kaip tik po kelių dienų atsilankė konsule su spauda iš užsienio, tad net nuotraukų turėjome! Tik kai švedai laivą paleido, vietinėje spaudoje pasirodė trumpa žinutė, aišku, "sufrizuota".
Laikraščiai, radijas, televizija (viena stotis Vilniuje, viena Maskvoje; Vilnius kai ką persitrans-liuoja iš Maskvos) yra nuobodūs, o, imant dėmesin propagandą, klaikiai įkyrūs. Tik vaikiškos televizijos programos pasitaiko be propagandos. Gi tos propagandos, pagiežos Vakarams, duomenų tempimo ant sovietiško kurpalio yra daug. Ką propagandos krioklys visu savo ūžimu teigia, giria ir garbina, tai kasdieninio gyvenimo nepritekliai bei vargas, pilkuma kiekvienam gyventojui ant jo paties kailio parodo iš priešingos pusės.

Žmonės godžiai seka sporto žinias. Kai lietuvių komandos futbole ar krepšinyje įkerta broliškoms respublikoms, džiaugsmas, dvasinis pakilimas būna nepaprastas. Paskutiniuose dienraščių puslapiuose, nežiūrint propagandos, randi konkrečių žinių, kad Lietuvoje vyksta ir kriminaliniai nusikaltimai, būna statistikos apie neiškrautų vagonų skaičių stotyse, apie susisiekimo nelaimes.
Vieną šeštadienį turguje mus su sūnumi sekiojo tipelis ir iš įmantriai įrengto lagaminėlio fotografavo. Tai pastebėję, mes pradėjome jį sekioti, arti jo stoviniuoti, į jį demonstratyviai žiūrėti. Kitą dieną, sekmadienį, tas pats seklys pasirodė su konvencionaliais foto aparatais prie Šv. Onos bažnyčios, kur ir mes buvome. Pasikalbėję su vietiniais, patyrėme dvejopą nuomonę. VISI pareigūnas teigė, kad reikėjo tą tipelį susistabdyti ir užklausti, kas jis yra ir ką jis čia daro; kiti patarė su sekliais "nežaisti", net neparodyti, kad juos atpažinai.

Sutikti žmonės buvo malonūs, vaišingi, gal net per vaišingi: kai kuriems labiau rūpėjo mus pavalgydinti ir šiaip pavaišinti, nepaliekant laiko pvz., aplėkti gimtąjį Kauną ar kokią Vilniaus įžymybę. Jautėsi skirtumas santykiuose, kai turėjau kokių nors reikalų savo stipendijos pareigų rėmuose ("Jūsų peticiją svarstys ministerija . . .") ir kai bendravau kaip lietuvis su lietuviu, profesionalas su profesionalu, žmogus su žmogum. Nors ir viešai teigiama, kad visa santvarka yra pajungta žmogaus gerovės tarnybai, bet tarp asmens ir santvarkos glūdi aiškiai juntamas tarpas.

Kadangi žodžio laisvės ten nėra, "Gallup pol" apklausinėjimo Amerikoje priimtu būdu ten nepravesi, tai ir negalima tikėtis konkrečiai atsakyti į jautresnius lietuviams klausimus, ypač jei tie klausimai nesilygiuoja su režimo linija.

Kaip žinoma, Lietuvos žmonės yra daug daug iškentėję. Palyginus su tuo, kas buvo pokariniais dešimtmečiais, šiandieninis gyvenimas yra daug lengvesnis. Abejotina, ar kas galvoja, kad senieji teroro laikai galėtų sugrįžti. Bet, nežiūrint visko, gyvenama rūpestyje, kad bent ryt nebūtų blogiau, negu vakar buvo.

Iš netiesioginių duomenų galima teigti, kad tautinė dvasia yra gyva, kad lietuvio savigarba egzistuoja, nors žmonės ir yra spaudžiami, varginami, gniuždomi, o kai kuriose aplinkybėse — net kankinami.

V. Pabaigai
Šios išvykos išgyvenimo, patirties vienu žodžiu neapibūdinsi, neišsakysi. Iš viso gyvenimas, o ypač gyvenimas už geležinės uždangos, nėra toks paprastas bei įmanomas vieno sakinio charakterizacijai.

Kai kas klausia: kaip patiko? — tai visai netinkamas klausimas! Mūsų išvyka mums nebuvo kokio kino, teatro ar operos spektaklis, nebuvo perskaityta knyga; negali paprastai atsakyti, kad patiko ar nepatiko.

O vis dėlto, kažkur savo viduje ir aš pats save klausiu apie šią išvyką. Gal nuoširdžiausiai į šį abstraktų klausimą būtų galima atsakyti taip: buvo šildančių valandų bei vaizdų, bet buvo ir liūdnų; stipendijos norėjau, prašiau ir džiaugiuosi, kad ją gavau — kad galėjau su ja į Lietuvą nuvykti, ten tris mėnesius su sūnumis pagyventi.

Gi pabaigai dar pridėsiu tą bendrąjį atsakymą ryškinančius du vaizdus:
1.    Norėjome parsivežti Lietuvos žemės suvenyrui. Klausėme išmintingą asmenį, iš kurios vietos jos geriausiai pasiimti? — Pasiimkite iš bet kur, kad ir nuo Gedimino kalno, asmuo atsakė. — Visa Lietuvos žemė yra šventa, krauju, prakaitu ir ašaromis aplaistyta . . .
2.    Amerikoje susisiekimo nelaimėje žuvęs Algimantas Mackus savo 1959 išleistoje poezijos knygoje eilėraštį "Miestą" pradeda su motto:
Vieno daug keliavusio žmogaus aš kartą paklausiau: "Kurie miestai yra didžiausi?" Jis man atsakė: "Miestai sutikti vaikystėje".
Po 37 metų vėl pamatęs Kauną, aš su dideliu pasigėrėjimu ir pasididžiavimu galiu teigti, kad man didžiausias miestas pasaulyje buvo, yra ir liks Kaunas. Šį teiginį jaučiu ir juo tikiu visą laiką. Ši išvyka teiginį man labai dramatiškai dar patvirtino.

Išnašos:
1.    Paimta iš p. 1, "U.S. International Communication Agency Fact Sheet", Office of Congressional and Public Liaison, USICA, May, 1981.
2.    Smulkesnius duomenis, instrukcijas prašymams galima gauti iš Council for International Excha.nge for Scholars, Eleven Dupont Circle, N.W., VVashington, D.C. 20036.
3.    Sovietų kompiuterių technologiją išsamiai aprašė N. C. Davis ir S. E. Goodman straipsnyje "The Soviet Block's Unified System of Computers", p.p. 93-122,
ACM COMPUTING SURVEYS, Vol. 10, No. 2, June, 1978.
4.    Grįžęs Amerikon, pasitikrinau kai kurių amerikiečių
gaminių būklę Sovietų Sąjungoje.
IBM prezidentas Opel 1982.IV. 19 laiške man paaiškino, kad savo laiku OS, DOS ir ankstesnės IMS versijos rinkai būdavo atiduodamos neimant atskiro užmokesčio, tik klijentams perkant ar nuomojant IBM mašinas. Dabar gi padėtis yra pasikeitusi. IBM iš viso neplanuoja pardavinėti virtualinių mašinų Rytams, nes skaitomasi su politine padėtimi ir JAV-ių eksporto leidimais. Iš susirašinėjimo su Cincom Systems, Inc. paaiškėjo, kad jų TOTAL sistema, veikianti su O S 360 operacine sistema, už geležinės uždangos atsirado be įmonės žinios bei leidimo. Apie atsiradimą jie sužinojo iš mano užklausimų.
5.    "Rusų - lietuvių - anglų kalbų skaičiavimo technikos terminų žodynas", išleido "Mintis", 1971; "Fizikos terminų žodynas", išleido "Mokslas", 1979.
6.    Antanas Dundzila, "Radiniu Vilniuje besidžiaugiant", Draugas, 1982.V.8.
7.    Nepripažinimas yra aiškiai pabrėžtas leidinyje, išdalintame Fulbrighto stipendininkams, "Background Notės. U.S.S.R", Department of State Publication 7842, Feb-ruary 1978, U.S. Government Printing Office: 1978 J-261-124 (2390).

TOMO DUNDZILOS PAREIŠKIMAS
Būdamas Lietuvoje, turėjau užsieniečiui gana retą progą lankyti vidurinę mokyklą Vilniuje. Laisvu klausytoju lankiau abiturientų klasės 11F grupę; raidė F. žymėjo, kad šioje grupėje buvo einama sustiprinta fizika.
Gal todėl, kad šioje grupėje turėjome sustiprintą fiziką, buvo 24 berniukai ir 6 gražios lietuvaitės. Kitose grupėse — A, B, C — mokėsi daugiau mergaičių negu berniukų. Sprendžiu, kad šioje, Vilniaus miesto 7-oje vidurinėje mokykloje iš viso buvo apie 100 abiturientų.
Mokslas ten vyksta šešias dienas per savaitę, po šešias ar septynias pamokas kasdien. Iš viso dėstoma 15 atskirų dalykų. Yra einami standartiniai mokslo dalykai, panašiai, kaip ir Amerikoje, pvz., fizika, matematika, biologija ir t.t.; yra dalykų, skirtų sovietiniam auklėjimui. Su 10-ąja klase prasideda karinis apmokymas. Žinoma, rusų kalba ir literatūra irgi einama.

Mokslo lygis, mano manymu, yra toks, kaip ir Amerikoje. Pastebėjau labai gabių mokinių, taip pat ir silpnesnių. Suprantant, kad ši mokykla buvo Vilniuje, bet ne kokiame Azijos užkampyje, ji lygintina su mano lankyta Chicagos priemiesčių vidurine mokykla. Iš mokyklos draugų sužinojau, kad, baigus aštuntą klasę, vyksta mokinių atranka. Gabesnieji mokslą tęsia vidurinių mokyklų 9-11 klasėse, o silpnesnieji skirstomi į technikos mokyklas.

Nesileisdamas į platesnius išvedžiojimus, galiu sakyti, kad jaunimas anapus yra panašus į amerikiečių jaunimą. Nežiūrint skirtumų aprangoje, mityboje, kalboje ir panašiuose dalykuose, jaunimas visame pasaulyje trokšta laimės, džiaugsmo ir geros draugystės.
Tomas Dundzila