NUO ZVALIONIO IKI MAIRONIO Spausdinti
Parašė BERN. BRAZDŽIONIS   
Maironio slapyvardžio mįslę menant

Maironis šiandieną yra toks lietuviškas ir su lietuvių tauta suaugęs vardas, kad nekelia jokių abejonių dėl savo kilmės, kaip ir kitos žymiųjų mūsų kūrėjų pavardės: Čiurlionis, Šimonis, daktaras Avižonis . . . Kad Maironis yra Jono Mačiulio-Maciulevičiaus slapyvardis, žinome iš autoriaus biografijos.

Slapyvardžiais pasirašinėjo (ir pasirašinėja) ne vien lietuviai, kurie ypač spaudos draudimo metais saugumo sumetimais turėjo tai daryti. Kun. J. Tumas pasirinko senovės lietuvių derliaus dievaičio Vaižganto vardą, kun. A. Dambrauskas — pakeitė kita pavarde — Jakštu, pridėdamas net ir kitą vardą — Adomą; V. Kudirka pasivadino Kapsu (kadangi kilimo kapsas), o P. Karuža, pagerbdamas Kudirką — Kapsainiu (kapso ainiu); M. Pečkauskaitė, jos artimųjų vadinta "raganėle", pasirinko Šatrijos Raganos slapyvardį; Ignas Jurkūnas, nuo kaimo Šeiniūnų, pasivadino Šeinium. Buvo manoma, kad Antanas Žukauskas vienuoliu ėmė pasirašinėti dėl savo legendos "Prakeikti vienuoliai", bet jis pats vėliau kitaip aiškino — kad buvęs vienišas. V. Mickevičius, savo slapyvardį Krėvę vėliau pavertė oficialiąja pavarde, kaip ir J. Aleksandravičius (Aleksandriškis), po II pas. karo ėmęs pasirašinėti Aisčiu, tą slapyvardį irgi padarė oficialia pavarde.

Klierikas Jonas Mačiulis pirmąjį savo eilėraštį "Lietuvos vargas" išspausdino 1885 metais, pasirašydamas slapyvardžiu Zvalionis. Tuo vardu autorius reiškėsi iki 1891 metų, kada Stanislovo Zanavyko slapyvardžiu pasirašyta Tilžėje išeina jo "Lietuvos vistorija arba apsakymai apie Lietuvos praeigą", kuri į Tilžę nukeliavo per Salantų klebono kun. Pr. Urbonavičiaus rankas. Tada autorius gyveno jau Petrapilyje ir studijavo Dvasinėje Akademijoje. Čia J. Mačiulis (sąrašuose Maciulevičius) parašė antrą poemą (pirmoji buvo "Lietuva", įteikta A. Baranauskui, baigus Kauno kunigų seminariją) "Terp skausmų į garbę". Šią poemą baigęs 1893 m. balandžio 23 d., pasirašė nauju slapyvardžiu St. Garnys ir vėl per tą patį kun. Pr. Urbonavičių pasiuntė į Tilžę. Ji dėl susidėjusių aplinkybių ilgai "ėjo", kol pasiekė spaustuvę ir tik 1895 buvo išspausdinta "kasztu E. Jagomasto". Tais pat metais pasirodė ir "Pavasario balsų" I-oji laida, atspausta "autoriaus kasztais", pasirašyta St. Maironio slapyvardžiu. (St čia yra inicialai autoriaus mėgiamo Stanislovo, kuriuo jis buvo "birmavotas").

Kodėl poemą "Terp skausmų į garbę", išleisdamas iš savo rankų 1893 metais autorius pasirašo ne Zvalionio, ne Maironio (tuo vardu jis pasirašinėjo po eilėraščiais jau nuo 1891 metų), bet vėl nauju St. Garnio slapyvardžiu, galima tik spėlioti. Viena prielaida būtų ta, kad autorius nenorėjo pasirašyti vardu poemos personažo — gabaus jauno poeto, garsėjančio jaunimo tarpe, pavarde Maironis. Tarp keletos sukurtų personažų, kaip pats vyriausias veikėjas Juozas Vilaitis, Goštautas, Vaičius, autorius mini keletą iš gyvenimo paimtų vardų, kaip Tumas, Klimas, Juška ir kt. Jie visi daugiau ar mažiau reiškiasi veikloje, kalbose, dialoguose. Maironis poemoje nepasirodo — jis tik kitų minimas, teigiama, kad jo žodžiams yra rašoma muzika, kad jo dainos dainuojamos.

Ar žinote, vyrai, atsiliepė Tumas,
Kaip galą šiandieną užmegsme?
Nušvis ir dėl Juozo gal veido tamsumas,
Ir savo krūtinę uždegsme;

Štai mūsų Maironis vėl giesmę sudėjo;
Jos žodžiai pajudys visus;
Jos dvasią tikrai Goštatučė atspėjo
Ir gaidai parašė balsus .


("T. s. į g.", psl. 142)

Varšaviečių studentų būrelio išvykoje į gamtą besidalinant nuomonėmis apie vienybę, apie mokslo reikšmę ir reikalą jaunimui, Juozas Vaičius mokslo mintį argumentuoja išvardindamas pavardėmis tuos, kurie žada Lietuvai atnešti garbę, besireikšdami įvairiose srityse, —

"Ažukalnis paslaptis mėgsta gamtos/ Tegul mūsų Virchovu bus! Griška tai filosofas, draugas tiesos,/ Tautų apgynėjas smarkus!"

Maironį! Tu giesmę nuo Dievo gavai,
Tegul tau Gudai jos pavydžia!
Tau, Klimai, vistorijos tinka darbai,
Parodyk mums praeigą didžią!


Pagaliau, Juozui pabrėžus, kad mokslas "garbės angą atidarys", "Jis vardą Lietuvių apdengs spinduliais!/ Jis mūsų didvyrių lopšys!"

Čia Juozas nutilo, vien girios skambėjo:
Jis mūsų didvyrių lopšys!
Dar klausė visi, bet kad Tumas pradėjo,
Jau taip uždainavo būrys:


aišku, Maironio "sudėtą" giesmę —

Jau slaviškos šalys iš miego pakilo!
Pavasariu žydžia jauni jų darbai!
Vieniems tik Lietuviams dvasia nesušilo:
Žiemos tebegaudžia ten vėjai šaltai!
Paleiskime balsą kaip žaibą griausmingą!
Prikelkim senovės tėvynę galingą!
Prižadinkim Lietuvą mūsų!   

("T. s. į g.", psl. 28)
 
Nežinia, kur pirma "gimė" Maironis: ar poemoje "T s. į g.", ar "Šviesoje", kur 1891 m. autorius pasirašė Maironiu po eilėraščiu "Ne taip senovės tėvai gyveno". Kaip ten bebūtų, Maironio "gimtinė" yra Petrapilio Dvasinė Akademija, iš kurios sienų pirmaisiais (1888-1890) studijų metais išaugo Maironis.

Poema neparašoma per vieną naktį, kaip eilėraštis (turiu minty klieriko J. Mačiulio bendramokslių liudijimą, kad jie matydavę naktimis šviesą jo kambario lange). Poema "T. s. į g." parašyta pirmaisiais Akademijos studijų metais. Kad poemoje pavaizduotas poetas Maironis turėtų pagrindą ir realiame gyvenime, autorius, galima spėti, bus leidęs jam pasireikšti ir spaudoje. Kai jau taip susidėjo dalykai, poemą turėjo pasirašyti kas nors trečias: ir pasirašė: St. Garnys (suklaidinęs kritikus!). O spaudoje iki 1895 metų, kada pasirodė poema ir "Pavasario balsai", išgarsėjo ir tikrasis Maironis.

Bet vis dar lieka neatsakytas klausimas — iš kur kilo pats žodis "Maironis"?
į šį klausimą kiek šviesos įneša kito Akademijos auklėtinio, vysk. Pr. Bučio atsiminimai. Kai Pr. Bučys Akademijoje mokėsi, kun. J. Mačiulis-Maciulevičius, jaunas teologijos magistras, buvo jo moralinės teologijos profesorius, anksčiau studijavęs toj pačioj Akademijoj, turėjęs tuos pačius profesorius, naudojęsis tais pat vadovėliais. Tarp Pr. Bučio profesorių, bažnyčios istorijos dėstytojų buvo kun. Boleslovas Jeronimas Klopotowski. "Bažnyčios istoriją jis dėstydavo iškalbingai, rašo Pr. Būčys, pamokos būdavo įdomios . . . Dėstydavo jis lotyniškai, ir buvo trys litografuoti jo paskaitų tomai. Tą veikalą mes vadinome "Klopotaviana" . . .

Plačiau paminėdamas prof. Maciulevičių Akademijoje ir tarp Petrapilio lietuvių, vysk. P. Būčys galop užsimena ir apie jį kaip poetą. "Profesoriaudamas Akademijoje jis nesiliovė rašęs savo poezijų, vartodamas Maironio slapyvardį. . ." Toliau rašo vysk. P. Būčys: "Visaip galima manyti apie to slapyvardžio kilmę, bet faktas, kad Maciulevičius pradėjo eiles rašyti dar tebestudentaudamas akademijoje, kuomet ir jis, kaip kiti, turėdavo išmokti be vargo "Klopotavianos" tomą, kuriame tarp viduramžių pasižymėjusių rašytojų yra paminėtas Maironis". Manau, kad čia ir prasideda Ariadnės siūlas, vedąs į mūsų Maironio vardo "gimimo" paslaptį.

Kas  gi  buvo  tas  viduramžių  rašytojas   Maironis
(taip jo vardą rašo Enciclopedia Universal ilustrada, 1907)? Tai kitaip rašomas Mayronis, Francisco de, teologijos ir filosofijos daktaras, gyvenęs XIII-XIV š., gimęs apie 1280 m. Prancūzijoje, Mayrones vietovėje, Basses-Alpes Dist., miręs Italijoj 1327 m. Įstojęs į pranciškonų ordiną, išsimokslino, profesoriavo Paryžiuje Sorbonos universitete. Jam priskiriama "Actus Sorbonicus"; šią tezę jis apgynęs disputuose nuo ryto 5 vai. iki 7 vai. vakaro prieš eilę oponentų pats vienas, nevalgęs ir negėręs.

Studijavo pas Duns Scotą (1263-66-1308) ir buvo vienas žymiausių jo mokinių. Paliko gausybę teologinių -filosofinių raštų, tarp kurių randame traktatą apie Marijos Nekaltą prasidėjimą, apie šv. Augustino veikalą de civitate Dei, apie Mišių celebravimą ir kt, taip pat daugelį tomų paskaitų, kurias surinko ir išleisdino jo mokiniai.

M. veikalai, kaip rašo enciklopedijos, liudija jo gilų žinojimą ir aštrų intelektą. Pagal to laiko madą, jis buvo vadinamas "Doctor acutus", "Magister acutus abstrac-tionem" ir kt. (Jo mokytojas Duns Scotus, taip pat pranciškonas, buvo vadinamas "Doctor subtilis", "Doctor verbi incarnati", "Doctor marianus").

Nežinia, kiek buvo Klopotowskio nagrinėjama ir kaip aiškinami ano Maironio raštai, tezės, teorijos, argumentai scholastinių rašytojų kontekste, bet mūsų kūrybingam teologijos studentui J. Mačiuliui jis bus palikęs neišdildomą įspūdį tiek savo asmenybe, tiek savo vardu. Tuo vardu, skambančiu labai lietuviškai, jis ir "pakrikštijo" savo poemos (savo "mieliausio kūdikio") vieną personažą, jauną, kylantį lietuvių poetą, o paskui ir pats tuo vardu pasivadino.

Gal mūsų Maironis ne pirmas, bet ir ne paskutinis, pasivadinęs anksčiau gyvenusio ir rašiusio asmens vardu: čilietė Lucila Godoy Alcayaga išgarsėjo kaip poetė Gabriela Mistral, pavardę "pasiskolinusi" iš provansų poeto Fredric Mistral 1830-1914), kuris už savo kūrybą 1904 m. laimėjo Nobelio premiją; Nobelio premija apdovanota ir Gabriela Mistral. Kitas čilietis Neftali Ričardo Reyes pasivadino Pablo Neruda, pavardę paėmęs iš čekų novelisto Jan Neruda. (Pablui N. 1945 m. paskirta Nobelio literatūros premija).

Mūsų Maironis už savo kūrybą laimėjo Tautos Dainiaus vardą.