ANKSTYVOJI PRANCIŠKONŲ LITERATŪRA Spausdinti
Parašė ALF. TYRUOLIS   

Giotto — Vaizdai iš šv. Pranciškaus gyvenimo.

Pirmaisiais krikščionybės amžiais buvo kuriama daugiausia religinė bei teologinė poezija lotynų kalba. Nemaža jos randame didžiųjų paminklų įrašuose, pavyzdžiui, popiežiaus Damazo pirmųjų kankinių atminimui inkrustuotose sarkofagų eilėse. Vėliau tos poezijos tūris buvo praplėstas, šalia religinių temų ėmė rastis ir pasaulietinių.

Šv. Pranciškus Asyžietis (1182 - 1226), nuo kurio gimimo šįmet švenčiame 800 metų sukaktį, Umbrijos padangėje Italijoj pats pirmasis poeziją kurti pradėjo tuometine liaudies kalba, kitaip sakant, italų kalba, išsivysčiusia, kaip ir kitos romaninės kalbos (prancūzų, ispanų), iš lotynų kalbos. Čia dar reikia pažymėti, kad jau XII amžiaus antrojoj pusėj dialektai, arba tarmės, buvo pradėję jungtis į vieną tautinę kalbą, kuria kalbėjo liaudis. Šv. Pranciškus, kaip liaudies ir ypač beturčių užtarėjas, pirmas pradėjo tą tautinę kalbą vartoti ir kūryboje. Italų literatūros istorijai jis svarbus ne tik tuo, kad pats rašė italų dialektu, bet ir tuo, kad turėjo įtakos italų gyvenimui ir vėlesniems rašytojams, poetams.

Šv. Pranciškus ir jo pasekėjai grindė kelią didžiajam poetui Dantei tiek turinio, tiek formos atžvilgiu, jam rašant savo didįjį veikalą "Dieviškąją komediją" jau italų, o nebe lotynų kalba (kai kurie Dantės veikalai parašyti ir lotynų kalba, o ir pačią "Dieviškąją komediją" buvo bepradedąs rašyti lotyniškai. Kai ką ir šv. Pranciškus dar buvo kūręs lotynų kalba).

Pasaulinėj literatūroj gerai žinoma šv. Pranciškaus "Saulės giesmė" ("Cantico delle creature" — "Tvarinių giesmė"), sukurta apie 1224 m. ("Saulės giesmės" vardu mūsų filosofas A. Maceina yra parašęs knygą apie šv. Pranciškų kaip krikščioniškojo gyvenimo šauklį; išleido prel. Pr. Juras 1954 m. Brooklyne).
"Saulės giesmė" yra ritmine proza parašytas kūrinys, kurs temos atžvilgiu atsiremia į 148 psalmę, kur giedama:
Šlovinkite Viešpatį iš dangaus,
       šlovinkite jį aukštybėse.
Šlovinkite jį, saule ir mėnuli,
       šlovinkite jį visos šviečiančios žvaigždės.


Tad ir šv. Pranciškus šioj giesmėj apgieda gyvosios ir negyvosios gamtos pasaulį, šaukiasi į keturis gamtos elementus — dangų, vandenį, ugnį ir žemę, — kuriuos vadina "broliais ii seserimis". Gieda apie vėją, žvaigždes ir mirtį, kurią irgi vadina seserim ir kurios joks žemės gyventojas neišvengs:
Tegarbina Tave, o Viešpatie, sesuo mirtis mūs
kūniškoji,
Nuo kurios nė viens gyvenantis žmogus negal
pabėgti.
Vargas tiems, kurie numirs nusidėjimuose
mirtinguose.


(Pilnas "Šv. Pranciškaus Asyžiečio sesers saulės giesmės" vertimas, atliktas poeto Stasio Santvaro, randamas T. Viktoro Gidžiūno, O.F.M., knygoj "Šv. Pranciškaus spinduliavimas", išleistoj Brooklyne 1981 m., kur įdėtas ne tik lengvai skaitomas šv. Pranciškaus gyvenimo aprašymas, bet ir šio šventojo "dvasios spinduliavimas Lietuvoje ir išeivijoje").

Šv. Rašte, Danieliaus knygos trečiajame skyriuje, skaitome trijų Babilono tirono į degantį pečių įmestų izraelitų giesmę Aukščiausiajam, kuri turi šv. Pranciškaus giesmės elementų:
Garbinkit Viešpatį, saule ir mėnuli, garbinkit
      Viešpatį žvaigždės dangaus!
Garbinkit Viešpatį, laukų žvėreliai, garbinkit
      Viešpatį žmonių vaikai (Dan. 3; 62, 81)


"Saulės giesmės" būdavo kuriamos ir senovės laikais, pvz. žinomas toks egiptiečio Amenofio IV himnas, bet jame yra panteistinių pradų, nes saule ten pavadintas ir pats Dievas, o šv. Pranciškaus "Saulės giesmėj" tik tvariniai, jų tarpe ir saulė, garbina Dievą.

Būdinga ypač tai, kad šią savo giesmę šv. Pranciškus kūrė jau labai paliegęs, bemaž visiškai aklas, bet iš jos trykšta nepaprastas optimizmas, kur jau, rodos, nebėra jokio blogio ir už visa, kas yra pasauly ar jame nutinka, tereikia dėkoti Aukščiausiajam. Tuo himnu šv. Pranciškaus broliai, pradėdami savo pamokslus, sveikindavę savo klausytojus.

Net ir toks prancūzų mokslininkas kaip Ernest Renan (mir. 1892 m.), nors ir atsimetęs nuo Bažnyčios, šv. Pranciškaus "Saulės giesmę" pavadino "tobuliausia išraiška, duota moderniajam pasauliui išjausti religijai". (Žr. R. Garnett, "Italų literatūros istorija", N.Y. 1970).

Brolis Jokūbas Veronietis (Giacomo da Verona), vienas iš ankstyvųjų pranciškonų, buvo parašęs du eilėraščius apie dangų ir pragarą Prancūzijos dialektu ir taip grindė kelią Dantei, kurs be pragaro ir dangaus savo "Dieviškojoj komedijoj" dar vaizdavo ir skaistyklą. Brolis Jokūbas savo poeziją grindė šv. Augustino dviejų tipų miesto idėja. Poetas prieš Babilono Pragarą stato Dangaus Jeruzalę. Šiurpios Pragaro (Inferno) kančios, kur Belzebubas ten patekusius "kepasi" užkan-džiams, vis reikalaudamas "geriau iškepti"! O Šventajame Mieste yra žaliuojantys sodai, laimingi žmonės, kurie garbina Tvėrėją. Čia pavaizduota "beatifinė vizija":

Pats didžiausias džiaugsmas, viršesnis už visus kitus
yra maloningojo Viešpaties veido regėjimas.
Laimingas žmogus, kuriam Dievas parodė dangišką viziją!
Tas regėjimas atnaujina palaimintųjų muzikų jaunystę,
norinčią pašokdinti jų širdis iš džiaugsmo.

Ano meto "eilių karalius", juokęsis iš "elgetaujančio vienuolio" (šv. Pranciškaus), pasiklausęs jo pamokslų, suklupo prie jo kojų ir prašėsi priimamas į jo ordiną. Jam buvęs duotas brolio Pa-cifiko vardas. Pasaulinėj poezijoj jis buvęs taip išgarsėjęs, kad imperatorius jam uždėjęs "poetinę karūną", kaip vėliau poetams Petrarkai ar Tasso. Šv. Pranciškus prašydavęs jo pagalbos savo sukurtoms giesmėms, kad jos geriau ritmiškai skambėtų. Brolio Pacifiko sukurtos giesmės kursavę anonimiškai.

Šv. Bonaventūra (1221 - 1274), pranciškonų ordino atnaujintojas, davęs kone poetišką šv. Pranciškaus gyvenimo aprašymą, neatsispyrė pagundai ir poeziją kurti. Kaip ir šv. Pranciškus, jis pasirinko Neturtystę kaip visų beturčių mergelių Karalienę — Dievo Motiną Mariją — kurios kultas turėjo šiurkščius viduramžių papročius švelninančios įtakos. Ir kai trubadūrai savo serenadas (vakarines dainas) skirdavo žemiškoms moterims, šv. Bonaventūra saulėleidžio metui įvedė Angelus giesmę, kad ji amžiams skambėtų kaip angelo pasveikinimas Marijai. Jis pats kūręs Dovydo psalmių imitacijas, populiarias sekvencijas. Savo lotyniškai rašytose eilėse "Ave Maria" jis Mergelę Mariją vadina Rojaus šaltiniu, Vaivorykšte po tvano, Jokūbo laiptais, Moterim apsirengusia saule ir panašiai. Štai posmas ir jo "Ave Maria":
Priimk mūsų pagarbą ir neatmesk mūs kalbos,
O lelija dangaus tyroji,
O rože amžiais nemarioji,
Mergele, Motin vargšų, Ponia angelų.


Pats žymiausias ano meto pranciškonų poetas yra Jacopone da Todi (Jacobus de Benedictis, 1230 - 1306). Italų literatūroj jis užima žymią vietą, nes yra vienas iš pirmųjų, rašiusių, kaip ir

G I O T T O      Šv. Pranciškus pas pop. Honorijų III

Dantė, itališkai. Jo pagarsėjęs himnas "Stabat mater" dolorosa" (Stovi motina skausminga) parašytas dar lotyniškai, bet per šimtas kitų kūrinių — itališkai.

Jacopone buvo kilęs iš aukšto rango šeimos, buvo studijavęs teisę, jaunystėj buvo laisvo gyvenimo šalininkas. Tragiškai mirus žmonai (šokių metu įlūžus grindims), turtą išdalijo vargšams, o vėliau įstojo ir į pranciškonus. Buvo įsivėlęs į politiką, kovojo su Bažnyčios pasaulėjimu, dalyvavo maište prieš popiežių, dėl ko buvo padėtas į kalėjimą ir net ekskomunikuotas, bet, apgailėjęs savo klaidas, gyvenimą baigė vienuolyne.

Savo eilėse, pavadintose landi, Jacopone apgieda Dievą, Mergelę Mariją, Kristų, dangiškąją dorybę ir dieviškąjį neturtą. Ši poezijos rūšis, liaudies kalba giedama, atsirado Umbrijoj kartu su pranciškonų ordino įsteigimu. Bet kai šv. Pranciškus giedojo su blaiviu ir optimistiniu nuolankumu, tai dabar pabudusi dvasia ima kovoti su žmogaus nuodėmingumu. Jo kūryboj pasitaiko ir svarių išminties perlų, kaip štai: "Išmok, kaip ištraukti iš dulkių brangakmenį, malonų žodį iš nemandagaus žmogaus, išmintį iš kvailio, rožę iš dyglių".
Bet su tikrai nuoširdžiu jausmu Jacopone apgiedojo neturtą:
O švelni neturto meile, kaip giliai mes turim mylėt tave!
Neturtystė, mano mažyte, tavo sesuo Paklusnybė:
   vieno indo valgymui ir gėrimui tau užtenka.
Neturtystei užtenka duonos ir vandens ir kelių žolelių;
   jei svečias apsilanko, ji prideda žiupsnelį druskos .. .
Neturtystė vaikšto be baimės; ji neturi priešų.
Neturtystė pasibeldžia į duris; ji neturi pinigų nei sandėlio , . .
Neturtystė miršta ramybėj; ji nedaro testamento;
ir niekam nėra reikalo bartis dėl jos turtų. . .



Jacoponei skiriamas himnas "Stabat mater do-lorosa" parašytas 1306 m. Cia apgiedama Marijos kančia po kryžium, jos aimanos, bet ir poeto prašymas pačiam ekstaziškai pergyventi šį momentą:

Motina, šaltini meilės,
Leiski skausmui gimt krūtinėj,
Kad draug verkčiau su tavim.

Kad širdis liepsnotų mano,
Meile degtų Kristui Dievui,
Jam patikti trokščiau aš.

Leisk atjausti Kristaus mirtį,
Pergyventi kančią sykiu,
Nuolat jo minėt žaizdas.


Himnas baigiamas prašymu sielą nuvesti "am-žinon garbėn dausų".

Sakoma, kad Jacoponei priklauso ir kitas — džiaugsmingas — himnas Marijai "Stabat mater spe-ciosa" (Stovi motina žavinga), kurs parašytas lygiai tokia pat ritmika. Tai pats poetiškiausias viduramžių himnas. Džiaugsmas čia yra kančios antitezė:

Stovi motina žavinga,
Prie lopšelio palaiminga,
Kur Vaikelis jos brangus.

Ir nušvitusioj jos sieloj,
Pilnoj malonumo mielo,
Skamba džiaugsmas malonus.


Pagal Fridriką Ozanamą, kurs parašė knygą "Pranciškonų poetai XIII amžiaus Italijoj", kai Ja-copone buvo sukūręs himną "Stabat mater doloro-sa", jam kilusi mintis sukurti tokį pat džiaugsmingą himną, nors populiaresnis liko anas skausmą apgiedantis himnas.

Tomas Celanietis (Tommaso da Celano, 1190-1255), 1215 m. tapęs pranciškonu, parašė pirmąją šv. Pranciškaus biografiją ("Legenda prima" 1228 m. ir "Legenda secunda" 1248 m.). Jis taipgi parašė traktatą apie šv. Pranciškaus stebuklus. O prieš antrosios Tomo Celaniečio legendos parašymą broliai Leonas, Rufinas ir Angelas buvo sudarę nemažą rinkinį apie šv. Pranciškaus gyvenimą ir stebuklus. Buvo manyta, kad šis rinkinys dingęs, bet iš tikrųjų jis buvo surastas ir ne per seniai Oksfordo universiteto spaudos paskelbtas pavadinimu "Seripta Leonis, Rufini et Angeli socio-rum S. Francisci" (Oxford, 1970). Tie trys broliai buvo kartu su šv. Pranciškum ir jo paskutinėmis žemiškojo gyvenimo dienomis, tad jų "legendos" (skaitiniai) turi autentiškumo užtikrinimą.
Manoma, kad Tomas Celanietis yra autorius himno (sekvencijos) "Dies irae" (Diena rūsčio), kur parodytas šiurpu persunktas Paskutiniojo Teismo vaizdas, nuodėmingam žmogui stojus Aukščiausiojo akivaizdom

Diena rūsčio ir teisimo
Pelenais vers sutvėrimą,
Menant Dovydo skelbimą.

Kokia baimė ims kiekvieną,
Kai Teisėjas tirs tą dieną
Nusidėjėlius lig vieno   

Ką aš vargšas jam sakysiu,
Kur užtarymo prašysiu,
Kai save kaltą išvysiu?   

Dieve meilės begalinės,
Nuo ugnies gink pragarinės,
Mano gailesį pažinęs.


Prie ankstyvosios pranciškonų literatūros šliejasi ir "Šv. Pranciškaus gėlelės" ("Fioretti di San Francesco"). Tai legendų rinkinys italų kalba, sukurtas Umbrijoj, pirmojoj XIV amžiaus pusėj nežinomų autorių, be abejo, pačių pranciškonų. Jų pagrindas bus minėti brolio Leono ir jo draugų raštai, kaip tai patvirtina ir ankstyvosios pranciškonų literatūros tyrinėtojai: "Tie, kurie pasakodavo legendines "Fioretti" istorijas, dažniausiai remdavosi brolio Leono autoryste" ("Scripta Leonis", p. 18). Jis gyvenęs ilgiau už kitus ir nemaža rašto darbų atlikdavęs šv. Pranciškui.

"Šv. Pranciškaus gėlelės" yra poetinė proza, kuri vaizduoja tokį pasaulį, kuriame vertės turi ne žemiškasis, bet antgamtinis pasaulis. Svarbiausias žmogaus tikslas žemėj nugalėti save, praktikuoti nusižeminimo, atlaidumo, neturto, skaistybės ir paklusnumo dorybes. Tie pasakojimai atstojo ir pramoginę, ir dorinančią literatūrą, ir liaudies žmonių buvo ypač mėgiami. Štai kaip šv. Pranciškus, kartą keliaudamas su broliu Leonu, šiam išaiškino, kas yra tikrasis džiaugsmas:
"Vieną dieną, kai šv. Pranciškus ėjo iš Pe-rudžos su broliu Leonu į Švč. Marijos Angelų vienuolyną, buvo labai šalta. Šv. Pranciškus Leonui ir sako: "Broli Leonai, nors mažieji broliai [pranciškonai] ir kaip gerą šventumo pavyzdį duotų žmonėms, tikro džiaugsmo tame nebūtų".

Kiek paėjęs, šv. Pranciškus vėl tarė: "Broli Leonai, nors mažieji broliai grąžintų regėjimą akliems, klausą kurtiems, kalbą nebyliems, prikeltų net mirusį po keturių dienų iš kapų — tikro džiaugsmo čia dar nebūtų". Netrukus jis vėl sušuko: "O broli Leonai, nors mažieji broliai mokėtų pranašauti ir sąžinės paslaptis atidengtų, rašyk — čia dar nebūtų tikro džiaugsmo". Netrukus ir vėl garsiai pasakė: "O broli Leonai, nors mažasis brolis kalbėtų angelų kalba, suprastų žolių, paukščių, gyvulių, medžių, akmenų, vandenų savybes, rašyk — o tikro džiaugsmo čia nebūtų". Ir vėl gerokai paėjus šv. Pranciškus sušuko: "O broli Leonai, nors mažieji broliai ir kaip sumaniai pamokslautų ir netikinčius atverstų į Kristų, rašyk — tikro džiaugsmo dar nebūtų". Ir kai jie taip nuėjo porą mylių, brolis Leonas didžiai nustebęs sušuko: "Tėve, sakyk gi, kur yra tikrasis džiaugsmas?" Ir šv. Pranciškus atsakė: "Jei mes ateitumėm į Švč. Marijos Angelų vienuolyną, sulyti ir sušalę, pasi-belstumėm į duris ir mus paklaustų: "Kas jūs?" ir mes atsakytumėm: "Du iš jūsų brolių" ir jis sakytų:
"Netiesa, jūs du sukčiai, vargšų išmaldų vagys, lauk iš čia!" ir mes būtumėm priversti šalty ir lietuj stovėti per naktį, ir jei tai pakeltumėm kantriai ir be murmėjimo, nors ir žinotumėm, kad durininkas mus pažįsta, bet kad tai mums Dievo skirtas bandymas — o, broli Leonai, rašyk, kad tai tikras džiaugsmas. Ir jei mes dar belstumėm ir prašytumėm, o jis išėjęs mus dar gerai lazda apkultų, o mes tai kantriai iškentėtumėm, prisimindami Kristaus agoniją ir iškentėtumėm iš meilės Jam, rašyk, broli Leonai, kad čia yra tikrasis džiaugsmas. Ir dabar, broli Leonai, klausykis pamokymo. Iš visų Šv. Dvasios dovanų, kurios skiriamos jos mylimiesiems, pati didžiausia yra savęs nugalėjimas, kad iš meilės jai neštumėm noriai kentėjimus ir paniekinimus, nes iš visų Dievo dovanų tik su šia galim pasiekti garbės, juk ir apaštalas Povilas sako: "Nieku kitu nesigirsiu, kaip tik Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžium".

Tokios savęs nugalėjimo mintys, šv. Pranciškaus paskleistos, galbūt rado atgarsio ir "Kristaus sekimo" autoriuj, kai jis savo knygą rašė XIV amžiaus pabaigoj. Išėjusios nuo šv. Pranciškaus, per "Kristaus sekimą", per šv. Jono nuo Kryžiaus ir šv. Ignaco Lojolos raštus, per Paskalio "Mintis", per Guigo "Meditacijas" jos pasiekė ir mūsų laikus Tomo Mertono "Tylos pažaduose".
O tokie, rodos, paprasti ir kuklūs kūriniai, kaip "Šv. Pranciškaus gėlelės", sako Francesco de Sanctis savo Italų literatūros istorijoj", turi kartais 'daugiau galios sujudinti širdis, negu moderniškiausi romanai".

Šv. Pranciškaus bazilikos Asyžiuje vidaus detalė