DANTE ALIGHIER - Dieviškoji Komedija

Parašė DANTE ALIGHIER

ROJUS, XI GIESMĖ, KURIOJE IŠAUKŠTINAMAS ŠV. PRANCIŠKUS ASYŽIETIS   O, jūs, miruoliai, aistrose užtroškę! Ko tie gudravimai yra verti, Kurie sparnus prie žemės jum pribloškia? Vieni teisyne kniausijos, kiti Sutanos vaikėsi ar daktarystės, Apgaulėm veržės prie valdžios treti; Ką doras pelnas traukė, ką vagystės, Kas lėbaudamas alino save Ar snaudė sau ramiai iš tinginystės, O aš drauge su sielos vadove Laisvai skridau per dangų bekraštinį, Grožėdamasis juo akim blaivia. Tuo tarpu judanti vėlių grandinė Aplinkui mus sustojo kaip pirma Tarytum žvakės, degančios sietyne. Ir ta, kuri, pašvaistės gaubiama, Ką tik taip meiliai su manim kalbėjo, Prabilo vėl, vaiskiau dar plieksdama: "Dosnybė mūsų amžino globėjo Suteikia mano dvasiai tiek šviesos, Jog tavo abejas ji tuoj atspėja. Aš pasakiau: 'Bus sotus visados', Paskui šiek tiek toliau: 'Visus pranoko', Tačiau neišryškėjo mintys tos, Kurias atnarpliot tau vienam sunkoka, Ir tavo protas laukia iš manęs To, ką patsai jis padarvt nemoka. Apvaizda, nuo kurios priklausom mes, Pasaulį tvarko taip, kad negalėtų Jokšai žmogus įžvelgt į jos gelmes. Ir tam, kad prie sūnaus jos numylėto Labiau dar linktų nuotaka šventa, Kuriai tiek kraujo, nekaltai pralieto, Jis atiduoti ryžos kažkada, — Du padėjėjus ji pasivadino, Kad ramstis būtų jai ir palyda. Pirmasis degė meile Serafino, Antrasis savo išmintim didžia Aplinkui skleidė šviesą cherubino. Tik apie vieną tau šnekėsiu čia, Bet girsiu abiejų vieningą valią, Nes kryptimi jie žengė ta pačia. Tarp srauniojo Tupino ir upelio, Kurs teka nuo Ubaldo kauburės, Nusliaugia kalnas į pašlaitę žalią Ir siunčia Saulės vartais daug drėgmės Ir karščio į Perudžą; neišvengia Nočeros, Gvaldo šonai jos grėsmės. Tenai, kur skardis leidžias Į atvangią Pakalnę, gimė saulė palaimi Taip, kaip jinai užgimsta kartais Gange. Nors ir vadinas ta vieta rami Asyžius, bet kiti teisingai daro, Saylėtekio jai vardą duodami. Nespėjusi nė suspindėt kaip dera, Jinai jau skleidė spindulius į mus, Kurie pasauliui atnešė daug gero. Dar jaunumėj šis vyras prakilnus Prieš tėvą dėlei moteries sukyla, Kurią mes bijom leistis į namus. Jis pats prieš teismą gina savo bylą, Viešai susižieduodamas su ja, Ir ją visam gyvenimui pamyla. Nors tūkstantmetį ir daugiau, deja, Netekus mielo vyro, ji našlavo Ir viltimi vien guodės bėdoje, Bet nesudrebo ir nesusvyravo, Kai pas Amiklą įžengė ūmai Tas, kam pasaulis lenkė galvą savo.   O argi tai ne ji neregimai Su Kristumi ant kryžiaus tyliai verkė Ties Marija, raudojusia žemai? Bet jei dar akys tau neatsimerkė, Žinok, kad Bėdinystė vardas jos, O jo — Pranciškus. Pats dabar pasverki, Ką reiškia meilė šios poros puikios! Kiek sklido laimės, kiek romumo reto Vien tik iš jųjų povyzos taikios! Garbus Bernardas pirmas susiprato Mest visa, kuo didžiavos neseniai, Ir basas bėgti paskui juos suskato. O, lobių lobi! Gėrių slėpiniai! Egidijus, Silvestras nusiavę Šventom pėdom jau žengia paklusniai. Kanapių virvę apsijuosti gavę, Jie seka savo tėvu ir vadu, Jo mylimai širdingai atsidavę. O jam ne gėda, jam neapmaudu, Kad jis — sūnus kažkokio Bernardonės Ir kad žiūrėt kitiems į jį graudu. Neprašo Inocento jis malonės, Pateikia savo įstatus — ir tas Juos tvirtina be didelės dvejonės. Į negausias pavargėlių gretas Nauji nariai vis plaukė paskui šitą Žibintą šviesų, puošiantį dausas. Tuomet Honorijus, kaip įsakyta Pačios Apvaizdos, vainiku skaisčiu Apvainikavo jų archimandritą, Kursai netrukus, trokšdamas kančių, Sultonui atšiauriajam Dievo žodį Išdrįso skelbt, o kai iš jo vilčių Neliko ničnieko, nes pasirodė, Kad sėkla jo šioj dirvoj neprigis, —- Gimtinio krašto derlium pasiguodė; Dvejus metus, bevaikštant uolomis, Tarp Tiberio ir Arno jo gyventa Su Jėzaus Nukryžiuoto žymėmis, Kai Viešpats atšaukė tą vyrą šventą, Kurs taip ilgai, tarnaudamas žmonėms, Aukojosi, palikęs visą mantą, Jis liepė savo broliams jaunesniems Mylėti sužadėtinę bekraitę, Būt iki grabo jai ištikimiems: Jo siela panorėjo mat išeiti Švari iš josios glėbio, kai dangus Visas dienas jo gyvasčio suskaitė. Tad spręsk dabar, koks buvo tas žmogus, Kurs Petro eldiją į saugų uostą Vairuoti jam padėjo per rūkus. Jis — mūsų patriarchas, nors be sosto, Ir vis kaupinesni aruodai tų, Kuriems klausyti jo nenusibosta. Bet dosniai kitonišku maistu Jo kaimenė ir atšakiau kas kartą Ieškoti puola vaisių uždraustų. Jinai ištrypia viską ir išvarto Ir pagaliau tešmenimis tuščiais Nušiupusi parkiūtina prie tvarto. Yra tokių, kur glaustosi pečiais Prie savo kerdžiaus, bet taip maža jųjų, Kad jiems lengvai po abitą išeis. Ir jeigu mano žodžiai iš tikrųjų Tau aiškūs, jei klauseisi jų rimtai Nuo pat pirmųjų lig paskutiniųjų, Tai vaizdą apgailėtiną matai, Blyškuojantį lyg pro medžius šakotus, Ir mintį, mano mestą, supratai, Jog vien tokie, kur seka juo, bus sotūs".   Vertė Aleksys Churginas