LIETUVOS PRANCIŠKONŲ - BERNARDINŲ MENO ISTORIJOS PROGRAMA ... Spausdinti
Parašė Dr. POVILAS RĖKLAITIS   
LIETUVOS PRANCIŠKONŲ - BERNARDINŲ MENO ISTORIJOS PROGRAMA XVIII AMŽIAUS "PROVINCIA LITUANA" ŽEMĖLAPIO PERSPEKTYVOJE

I
Hiršo Leibovičiaus raižytasis Lietuvos TT. Bernardinų vienuolynų žemėlapis

Kardu ir sumanumu senovės lietuvių sukurtoji Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė nuo XIV iki XVIII amžiaus globė kelių kultūrų, kalbų ir religijų piliečius. Šios valstybės ribose susitikusių skirtingų kultūrų slinktis ne vieną kartą buvo pertraukta, įvykdavo staigūs posūkiai, šuoliai, bet ir mįslingi vieniši pasireiškimai, kurių atsiradimą nelengva išaiškinti.1 Štai, nuostabu, kad pats pirmasis Lietuvos pranciškonų — Tėvų Bernardinų — jų vienuolynų žemėlapis Lietuvoje buvo išraižytas žydų tautybės ir religijos grafiko Hiršo Leibovičiaus Nesvyžiuje XVIII amžiuje (Pav. 1). Šitas grafikos kūrinys yra pats pirmasis žinomas Lietuvos žemėlapis, kuris pačioje Lietuvoje — Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje — buvo ne tik paruoštas ir nupieštas, bet ir išraižytas.2 Sykiu, tai pirmas ir vienintelis Lietuvoje atliktas religinės, specialiai vienuolynų kartografijos paminklas. Pažvelkime į šį ypatingą Lietuvos kultūros dokumentą atidžiau. Raižinio dydis 36 x 48 cm, lapo — 40 x 50 cm.3 Kairiame žemėlapio kampe gražiu rokokiniu ornamentu papuoštas kartušas, kurio viršutinėje dalyje įkomponuotas sąmojingai nupieštas vienuolis bernardinas pusė ūgio portretu, turi tokį legendos tekstą lotynų kalba (papildymai laužytuose skliausteliuose):

"1. Provincia Litvana Ord[inis] S|_ancti] Francisci, 0[rdini]s d[e st] ri[ct]a[e] Observatio[is] Mathemat[ice], Geographice Delineata.
2.    Litvania dividit in M [agnus] p[ro]prie
D[ucatus] L[itvaniae], Alb[a] Rus[sia] et Samo-
git[ia]. Hae Classes subdividunt in Palati-
n[atus] et distric[tus] uti in General[is] ac
Vulgatis Mappis.
3.    Tempia, p[ro]pter ornatum elevant[ur], at illis Circuli apponunt[ur], quor[um] Centrą p[ro]prios Conventuum situs designant, ser-viuntąue ad computanda Milliaria.
4.    Lineae parallele Collaterales denotant Ele-vationes Poli, et Latitudines Locor[um] in Distantia 15 Miliarum.
5. Lineae ab Austro in 7' [septem]trionale sunt Circuli Meridiani numerati a primo Meridiano transeunte per Insulam Ferri. SCALA Mil[iarum] Com[munis] in uno Gradi El[e]v[atus] 15. J. L. Alumn[um] Prae[fectus] delin[eavit].'' (Pav. 2).
Dešinėj žemai už rėmelio:
"H[irš] L[eibovič] sculpsit Nesvisii." Vertimas:
"1. Šv. Pranciškaus Ordino griežtosios regulos [Bernardinų] Lietuvos provincija nupiešta matematiškai-geografišku [būdu]. 2. Lietuva dalinama į tikrąją Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę, Baltarusiją [Gudiją] ir Žemaitiją. Šios klasės, padalintos į vaivadijas ir apskritis, naudojamos bendruose ir paprastuos žemėlapiuose. 3. Puošniai pavaizduotos bažnyčios įtalpintos į tas apylinkes, kurių centrai pažymi vienuolynų padėtį ir sykiu tarnauja apskaičiuoti atstumus. 4. Šoninės paralelinės linijos pažymi ašigalių iškėlimus, ir pločius vietovių atstumų 15-kai mylių. 5. Linijos, išvestos iš pietų į šiaurę, yra meridianų apskritimai sunumeruoti nuo pirmo meridiano pereinančiam per Ferro salą.4 Mastelis: bendrųjų mylių viename elevacijos laipsnyje: 15.5 Nupiešė J. L., auklėtinių vadovas. Išraižė Hfiršas] L[eibovičiu5 Nesvyžiuje.6

Žemėlapio kartografinio tikslumo lygis epochos mastu nėra aukštas. Kartografinis koordinatų tinklas iš geografinių ilgių (meridianų, dienovidžių) ir lygiagrečių pločių Lietuvoje jau buvo pritaikytas XVI amžiaus pabaigoje, ruošiant kng. Radvilos Lietuvos žemėlapį, išėjusį Amsterdame 1613 m.7 Hidrografinis tinklas tikslumu nepasižymi. Pagrindinės upės įvardintos: Nemunas ("Flu[men] Nie-men") bei jo ištaka ("Fons Nemenis"), Neris ("Flu[men] Vilią"), Dubysa, Nevėžis, Šventoji, Vilnelė, Merkys, Dauguva, Ščara bei kitos upės Gudijoje. Visiškai klaidingai nupieštas Lietuvos pajūrio krantas; Kuršių Nerijos kontūras net XV amžiaus žemėlapiuose tikslesnis.

Pas. 1 Lietuvos TT. Bernardinų vienuolynų žemėlapis "Provincia Lituana". Raižytas Hiršo Leibovičiaus Nesvyžiuje XVIII amžiuie (apie 1760 m.).

Įdomi Lietuvos teritorinė padala: 1) Vakaruose
—    Samogitia (Žemaitija) tradicinėse sienose; 2) Rytuose — Alba Russia (Gudija), kurion įeina čia ne tik Minskas ir Sluckas, bet ir Slanimas, Nesvyžius; 3) viduryje — Magnus Ducatus Lituaniae, kuris legendoje apibūdintas tiksliau: "Magnus propriae Ducatus Lituaniae", t. y. Lithuania propria, kurios sąstatan čia įeina Gardinas, Vija (Ivium), Valažinas, Bienica, Druja, Buda, kai Slanimas ir Nesvyžius lieka Gudijoje. Už Lietuvos sienų pažymėtos teritorijos: "Curlandia", "Livonia", "Pars Imperii Russiae", "Polessia".

Vietovių tinklas atitinkamai specialiam žemėlapio tikslui retas: Lietuvos teritorijoje nurodytos tik tos vietovės, kuriose žymima T.T. Bernardinų
—    pranciškonų observantų — vienuolynai, visiškai neliečiant senesnės pranciškonų šakos — pranciškonų konventualų vienuolynų. Bet ir ne visi tuo metu faktinai egzistavę T. T. Bernardinų vienuolynai pažymėti: 1731 m. įsteigtoji T.T. Bernardinų Lietuvos Šv. Kazimiero provincija turėjo 47 konventus — vienuolynus, 6 rezidencijas ir 13 koplyčių bei 8 misijas,8 kai žemėlapyje randame tik 31 vienuolyną, ir iš jų etnografinėje Lietuvoje 14, Latgaloje 1, likusieji — Gudijoje (plg. pav. I).9 "Libav" (Libau, Liepoja), "Mitav" (Mitau, Mintauja), "Riga". Karaliaučius, Ryga, taip pat Klaipėda ("Memel") bei Smolenskas pažymėti kaip forti-fikuoti.

Žemėlapio autorius, t. y. pirmykščio piešinio originalo paruošėjas, nežinomas, betgi paduodama jo monograma: "J. L." ir pažymima autoriaus visuomeninė padėtis: "Alumnum praefectus" — auklėtinių vadovas. Iš to reikia apręsti, kad autorius pats buvo tėvas bernardinas, mokytojas - auklėtojas viename iš Lietuvos bernardinų vienuolynų. Gal tai buvo Gardinas, kurio vienuolyno vaizdas žemėlapyje didesnis ir tiksliau bei dailiau nupieštas, kaip kitų. Tėvams bernardinams nebuvo visiškai svetimi gamtos ir griežtieji mokslai, prisiminkim botaniką T. Pabrėžą.10

Žemėlapyje "Provincia Lituana" nerandame išleidimo metų, bet jiems nustatyti visų pirma padės biografija jo raižytojo, kurio monograma "H. L. Nesvisii" nesunku išaiškinti kaip: Herszek Leybo-wicz — Hiršas Leibovičius. Tyrinėtojai ir enciklopedijos jau nurodė jį kaip išraižiusį šį žemėlapį.11 Šis žydų tautybės grafikas gyveno 1700 -1770 m. Nesvyžiuje: "Nesvisii", kaip prie savo monogramos žymėdavo. Jis priklausė prie amatininkų ir menininkų rato Nesvyžiuje dirbusio kng. Mikolui Kazimierui Radvilai, vad. "Žuvele" (Rybenko) (1702 - 1782), laikomu turtingiausiu Lietuvos didiku. Iš kur Leibovičius rai-žybos išmoko neišaiškinta, bet galima Dancigo rai-žybos mokyklos įtaka, kaip ir prieš 100 metų Nesvyžiuje dirbusiojo žymiojo raižytojo Tomo Ma-kovskio kūryboje. Žinomi keli Leibovičiaus sig-nuoti grafikos kūriniai. 1747 m., mirus kng. Radvilienei, architektas Maurizio Pedetti Nesvyžiaus jėzuitų bažnyčioje pastatė virš mirusios katafalko puošnią baldachino architektūrą.12 Leibovičius išraižė šito iškilmių pastato vad. "Castrum doloris" vaizdą pagal architekto jam pateiktą piešinį.13 Raižinys atmuštas šių laidotuvių pamokslų rinkinyje, išleistame 1750 m. Vilniuje.14 Atlikus šį pirmą žinomą darbą, Leibovičius gavo nuo savo pono nepaprastą įsakymą: išraižyti varyje visą garsiąją Radvilų giminės portretų galeriją Nesvyžiaus pilyje. Radvilų rūmų Etmonų salėje vargšas žydelis turėjo pasidarbuoti ilgesnį laiką, kad nusipieštų ir išraižytų visus 165 portretus!15 Visi raižiniai publikuoti stambia knyga, "Icones Familiae Ducalis Radvilianae" (Nesvyžius 1758), kurią paruošė Martynas Pranciškus Wobe, pateikęs kiekvienam portretui biografinių duomenų.16 Raižinių formatas: 43,5 x 31 cm. Vilniaus universiteto grafikos kabineto surengtoje parodoje 1978 m. buvo galima matyti 82 šitų Leibovičiaus raižytų Radvilų portretų.17 Nesvyžiaus Radvilų bibliotekai Leibovičius išraižė ekslibrisų: jų žinomi 3 variantai.18

Iš Leibovičiaus darbų Radvilams matosi, kad jam geriau sekėsi raižyti ornamentinius priedus, kaip pačius portretus: jo ornamentai dar sodraus baroko. Pasižymėjęs Radvilams, Leibovičius gavo darbo iš Pranciškonų vienuolijos — T.T. Bernardinų: jam buvo užsakytas išraižyti Lietuvos Bernardinų provincijos žemėlapis (Pav. 1-2). Jei žemėlapio turinį Leibovičius kopijavo iš jam pateikto piešinio, jį aprėmuojantys ornamentai, taip pat kar-tušas aplink legendą, su bernardino vienuoliškos rašysenos pavaizdavimu greičiausiai buvo pačio Leibovičiaus originali kūryba,19 kurioje grafikas pasekė naujausią dekoracinės dailės mada: rokoku.20 Iš šito galima spręsti, kad žemėlapis turėjo būti atliktas apie 1755 - 1770 metus. Leibovičius savo

Pav. 2. "Provincia Lituana" žemėlapio kartušo iškarpa su legenda - paaiškinimais ir Lietuvos bernardino atvaizdavimu. H. Leibovičiaus raižyba.

amatu patarnaudamas T.T. Bernardinams, buvo dar daugiau įsitraukęs: tapybos darbų atlikęs T.T. Bernardinų bažnyčiai Vilniuje, jų tarpe Dievo Mo-inos paveikslą.21

Reikalinga patikrinti, ar pačiame "Provincia Lituana" žemėlapyje nėra duomenų jo chronologiniam įgretinimui. Nuo Lenkijos atskirta T.T. Bernardinų Lietuvos provincija trumpai egzistavo 1530 - 76 m., po to tik 1731 m. buvo įsteigta Lietuvos Šv. Kazimiero T. T. Bernardinų provincija.22 Žemėlapyje atvaizduotų bernardinų vienuolynų signetai nėra simboliški kartografiniai ženklai, bet kiekvienas jų turi visiškai skirtingą pobūdį, reikia manyti, žemėlapio sudarytojo nupiešti, bent iš dalies, pagal menamus eskizus, nuimtus iš natūros. Todėl bus prasminga, tuos vardu ir vaizdu atžymėtus bernardinų vienuolynus — čia bent lietuvių kalbos ploto teritorijoje — peržvelgti istorišku ir architektūrišku požiūriu, pradedant nuo vakarų, Lietuvos Pajūrio. Palyginant signetus su dabartine paminkline forma, sykiu išryškės bei-nardinų architektūros Lietuvoje meninė reikšmė.

T.T. Bernardinų pastatai praeityje buvo praturtinti gausiu meniniu vidaus inventorium, kurio tik nedaug teišliko iki mūsų dienų; šioje apžvalgoje bus iškelti kai kurie šios rūšies ypatingieji paminklai.

II.
Lietuvos T.T. Bernardinų vienuolynai pažymėti "Provincia Lituana" žemėlapyje ir jų meninio - kultūrinio palikimo apžvalga

1. Kretinga žemėlapyje pažymėta "Carolsta-dium". Bernardinų vienuolyno fundatorius Lietuvos D. K-tės etmonas Jonas Karolis Chodkevičius (Katkevičius) (1560 - 1621), jau 1602 įkurdino netoli nuo savo Kretingos dvaro bernardinus ir pradėjo statyti naują miestą, kurį kaip žinome iš 1607.1.23 privilegijos pavadino "Karolsztat".23 Šis vardas vėliau išnyko, bet kaip rodo "Provincia Lituana" žemėlapis, XVIII a. dar buvo naudojamas. Mūrinio vienuolyno ir bažnyčios statyba truko 1603 - 1617 m.,24 atrodo, ypatingai po Kir-cholmo mūšio 1605, kuris fundatorių išgarsino visoje Europoje. Kretingos bernardinų bažnyčios architektūra originaliai panaudoja tradicines regionalines formas. Pirmykštis planas vienos navos su tribūnomis (vėliau perdirbta į bazilikinį tipą), choras atitrauktas su apskritu užbaigimu, langų formomis, sienų kontraforsuose ir frize, stogo proporcijose tęsiami gotiški sprendimai. Čia sutinkame Lietuvos bernardinų architektūrai būdingą sakralinio gotiz-mo nuotaiką. Vienas masyvus renesantiniais įsie-niais išskaidytas bokštas iškyla virš vakarinio portalo, kitas mažesnis virš stogo, jų pirmykščiai užbaigimai buvo barokiniai, kaip dokumentuoja 1875 m. atliktasis Napoleono Ordos piešinys atliktas iš natūros ir išlikęs Krokuvoje (Pav. 3). Tiedu bokštai suprastintai užfiksuoti XVIII a. "Provincia Lituana" žemėlapio signete. Per 1908 m. perstatymą bokšto viršūnė buvo smailiai paaukštinta ir bokšto stogo kampuose pastatyti keturi konsoliniai bokšteliai (tokie būdingi vidurinės Vokietijos vėlyvajai gotikai), atrodo, su tikslu esamąjį pastato gotizmą dar pabrėžti. Per paskutinį karą abiejų bokštų viršūnės buvo visiškai nugriautos.25

1875 m. piešinys įdomus dar tuo atžvilgiu, kad jis dokumentuoja T.T. Bernardinams būdingą pomėgį meniškiems pastoracijos įrengimams už vienuolyno ar bažnyčios sienų: žemaitiškas kryžius su koplytėle aikštelėje priešais vienuolyną ir dviejų koplyčių ar pan. pastatų stogai šventoriuje (Pav. 3). Reiktų patyrinėti, ar bernardinai nebuvo propaguotojai kryžių ir koplytėlių statymo papročio lietuviškose apylinkėse?
 

Pav. 3. Kretingos TT. Bernardinų bažnyčia ir vienuolyno namai. Napoleono Ordos 1875 m. piešinys. Originalas Krokuvoje. Aikštėje priešais vienuolyną: žemaitiška koplytėlė - kryžius.
 
Kretingos bernardinų bažnyčios vidaus dekoracijoje, portaluose ir inventoriuje buvo vertingų objektų priklausančių renesanso ar baroko menui. Tai rezultatas fundatorių dosnumo ir suinteresuotumo (bažnyčios rūsy buvo palaidoti Karolio Chodkevičiaus duktė ir sūnus), bet ir pranciškonų-bernardinų meninės kultūros lygio. Apie tai byloja ypatingieji interjero paminklai — renesansinių formų medžio drožiniai: vargonai, durys, sakykla, vienuolių suolai (Pav. 4).26 Mūrinis vienuolyno pastatas, keliskart perstatytas, turėjęs kieme galeriją.

Pav. 4. Kretingos TT. Bernardinų bažnyčios interjero fragmentas. XVII amžiaus ornamentiniai drožiniai. Pagal pokarinę nuotrauką.

Dar nepriklausomos Lietuvos laikais vienuolyne buvo turtinga biblioteka ir archyvas, apie kuriuos turime nemažai duomenų.27
2. Telšiai — "Telsae". Šv. Antano T. T. Bernardinų vienuolyną įsteigė 1624 m. Lietuvos D. K.-tės pakancleris ir Telšių seniūnas Povilas Sapiega (1565 - 1635). Pirmosios bažnyčios buvo medinės, tik vienuolyno gyvenamosios patalpos jau XVII a. buvo mūrinės. Apie 1762 m. grupė Žemaitijos bajorų šeimų sudėjo pinigų pastatyti T. T. bernardinams Telšiuose mūrinę bažnyčią, ir 1765 m. ji buvo baigta.28 Ji šiandien tebestovi — dabartinė Telšių katedra — nemažas vėlyvojo baroko pastatas: vienos navos, bet su didokomis tribūnomis žemaičių bajorams susėsti, kurios į navos galus platėja sudarydamos pusiau centrinę vidaus erdvę; bažnyčia buvo bebokštė, t. y. varpinė turėjo stovėti atskirai, gi dabartinė bokštinė dalis pastatyta tik XIX a. viduryje.29 XVIII a. "Provin-cia Lituana" bernardinų vienuolynų žemėlapis


Pav. 5. Telšių TT. Bernardinų vienuolyno ir bažnyčios fundatorius Povilas Sapiega. XVII a. nežinomo meistro darbas. Iš Telšių katedros, dabar Vilniuje.

signete vaizduoja nedidelį, bet su aukštu ir lieknu žemaičių koplytstulpį primenantį bokštu pastatą, jis be abejonės atspindi aną dar prieš 1765 m. buvusią medinę T. T. Bernardinų bažnytėlę. Ypatingas interjero paminklas — senesnis kaip barokinė bažnyčia — nežinomo XVII a. meistro, tėra fundatoriaus Povilo Sapiegos portretas, kuris Lietuvos nepriklausomybės metais dar kabojo Telšių buvusioje bernardinų bažnyčioje, katedroje,30 o dabar Vilniaus Dailės Muziejuje (Pav. 5).31

3. Tytuvėnai — "Citovviani". Bernardinų vienuolyną čia įsteigė Žemaičių seniūnas Andriejus Valavičius 1614 m.; tais pačiais metais jam mirus, statybą pravedė jo brolis Jeronimas Valavičius. Į Andriejaus laidotuves atvykęs trečiasis brolis — žymusis Vilniaus vysk. Eustachijus Valavičius, Trakų bernardinų vienuolyno fundatorius — bus taip pat buvęs svarbus projekto rėmėjas. Ar ne jis atsiuntė iš Vilniaus mūrininkų grupę, kuri 1614 - 39 m. pastatė vienuolyną ir didelę trinavę bažnyčią; ji, panašiai kaip bažnyčia Kretingoje, yra ryškus bernardinų sakralinio gotizmo pavyzdys. Jos proporcijos, aukštas stogas, ilgas atitrauktas choras su poligonaliu užbaigimu, smailių arkų langų angos su ogivais, kai kurių skliautų nerviūrų formos, glaistyti frizai ir įsieniai neglaistytų sienų fone — tai vis sprendimai, kurie reiškia šiaurinės Europos plytų gotikos tradicijų veikimą. Ar bažnyčia pirmoje statybos fazėje turėjo bokštus ir kada jie buvo užbaigti, nežinoma. Literatūroje nurodoma į antrą statybos fazę 1759-71 m., kada buvęs perstatytas vėlyvo baroko formose priešakinis fasadas su dviem bokštais ir prieangiu. "Provincia Lituana" žemėlapio signete įpiešta didelė bažnyčia su aukštu gotikinio silueto bokštų pora. Atrodo, kad bokštų — kiek kitos formos — būta anksčiau 1759 m. Prie pietinio bažnyčios šono pristatytas 2 aukštų vienuolynas su arkadine galerija iš pirmos statybos fazės žemėlapio signete silpnai išreikštas, bet prieš bažnyčios fasadą matomos pažymėtos kelios kupolinės koplytėlės: tai ne kas kita, kaip Kryžiaus Kelių stotys. Iš tikrųjų, Kryžiaus Kelių stotis atlaidais apdovanojo popiežius Benediktas XII jau 1721 m.33 Tytuvėnų Kryžiaus Kelių stotys, paskirstytos atskiromis koplytėlėmis terene už bažnyčios (panašiai Žemaičių ir Vilniaus Kalvarijose), buvo panaikintos XVIII amžiuje, jų vietoje 1771 -75 m. pastatant didelį arkadinį kiemą maldininkų-piligrimų masėms priimti, o Kryžiaus Kelių stotis įrengiant arkadų kiemo galerijų viduje (Pav. 6). Tokiu būdu buvo pasiektas architektūrinis vientisumas, geriau atitinkąs baroko stiliaus dėsnius. Betgi maldininkų kiemas čia nestovi simetriškai prieš bažnyčios fasadą — jis neįjungtas į bažnyčioj ašį, bet daugiau šone (žr. planą, pav. 7). Čia pa stebime bernardinų architektūrai būdingą planinės struktūros asimetriškumą, kuris gaunasi, į architektūros visumą įjungiant už vienuolyno bei bažnyčios sienų įrengtus sakralinės pastoracijos pastatus.34 Šituo atžvilgiu Tytuvėnų bernardinų kompleksą — vienuolyną su bažnyčia ir maldininkų kiemą su "Scala Sancta" pastatu kiemo centre — galima gretinti su Vilniaus bernardinų vienuolynu ir bažnyčia ir su jų priekyje asimetriškai sugrupuotus Šv. Onos bažnyčią ir taipgi barokiniu "Sea-la Sancta" pastatu (žr. planą, pav. 12).

Tytuvėnų bažnyčios interjeras turi aukštos kokybės barokinių altorių; būdinga, kad Dievo Motinos paveikslą centriniam altoriui atsiuntęs vysk. Eustachijus Valavičius iš Vilniaus. Ypatingas pa-

Pav. 6. Tytuvėnai, TT. Bernardinų vienuolyno ir Kryžiaus Kelių stočių galerijų fragmentas. Pagal Zvolinsko nuotrauką.

Pav. 7. Tytuvėnai, TT. Bernardinų vienuolyno planas: bažnyčia, vienuolyno namai, Kryžiaus Kelių Stočių galerijos kiemas su Scala Sancta pastatais. (Iš Abramausko ir Zvolinsko studijos.)
 
minklas yra fundatoriaus Andriejaus Valavičiaus renesansinis antkapis (Pav. 8), gretinamas su kng. Stanislovo Radvilos XVII a. antkapiu T.T. Bernardinų bažnyčioje Vilniuje.35 Tytuvėnų vienuolyne buvo didoka biblioteka, įsteigta 1614 m.36
4.    Dotnuva — "Datnovia". T.T. Bernardinų vienuolynas, įsteigtas Jono Bžostovskio 1688 m., egzistavo iki 1864 m. Pirmieji pastatai buvę mediniai. "Provincia Lituana" žemėlapis piešia bažnyčią su choru, virš stogo bokštelį ir šalia choro atskirai stovinčią varpinę bei mažą vienuolyno namą. Vėlyvojo baroko bažnyčia buvo išmūryta vėliau: 1773 - 90.37
5.    Troškūnai — "Vladislavia". Bernardinu vienuolyną įsteigė Vladislovas Sakalauskas 1698 m., pagal fundatorių vietovė buvo pavadinta "Vladisla-vavu". Vienuolynas ir bažnyčia buvo mediniai, varpinė stovėjo atskirai, ką patvirtina "Provincia Lituana" žemėlapio signetas. Mūrinė barokinė bažnyčia pastatyta 1789 m., sumūrinta buvo vėliau ir atskirai stovinti varpinė.38
6.    Trakai — "Troci". Bernardinus Trakų mieste ant pusiasalio įkūrė XVII a. antrame dešitmetyje vysk. Eustachijus Valavičius, jis rėmė ir Trakų barnardinų bažnyčios statybą (1614 - 1622).39 Galima spręsti, kad bažnyčia turėjo tuos pačius bernardinų gotizmo požymius, kaip ir kitos XVII a. Lietuvos bernardinų bažnyčios, kurių statybos buvo dalinai remiamos to paties vysk. Eustachijaus Valavičiaus. "Provincia Lituana" žemėlapis rodo nedidelį pastatą su bokštų pora vakariniame fasade.
Uždarius vienuolyną 1842 m. jo ir bažnyčios pastatai sunyko, jų griuvėsius žymi Trakų miesto istoriniai planai.40

Apžvelgtieji T.T. Bernardinų vienuolynai lietuviškoje provincijos dalyje jau leidžia "Provincia Lituana" žemėlapį datuoti apie 1760 m., nes jame visi vėlyvojo baroko perstatymai bei statybos — Telšiai 1762, Tytuvėnai 1759 - 71, Dotnuva 1773, Troškūnai 1789 — nėra išreikšti signetuose. T.T. Bernardinų vienuolynai dviejų didžiųjų Lietuvos miestų — Kaune ir Vilniuje — dėl "Provincia Lituana" chronologijos pateikia mažiau, bet jie savo senumu ir formų turtingumu yra patys svarbiausi Lietuvos pranciškonų - bernardinų meno istorijos programai.

III
T.T. Bernardinų vienuolynai Kaune ir Vilniuje

7.    Kaunas — "Cavna". Statyba Šv. Jurgio bažnyčios ir vienuolyno bernardinams įkurdintiems Kaune 1468 m. — bene anksčiau kaip Vilniuje — tęsėsi daug metų.41 Nors yra išlikusi išsami Kauno

Pav. 8. Tytuvėnai, TT. Bernardinų vienuolyno fundatoriaus Andriejaus Valavičiaus paminklas bažnyčioje. (Pagal Daunoravičiaus piešinį)

bernardinų kronika — "Archivum loci Caunensis ad S. Georgium ordinis S. Francisci de observan-tia",42 bet pilnu tikrumu išaiškinti visas istorines statybos fazes negalima. Nauji turinėjimai pateikė įdomios medžiagos ir patikslinimų, bet kai kurie klausimai dar laukia atsakymo. Bažnyčia, nežiūrint eilės gaisrų, sužalojimų ir perstatymų, išlaikė vėlyvosios plytų gotikos konstrukcijos ir dekoracijos bruožus, ypač laukujuose sienose: trijų navų ir 5 tarpsnių halė 36,5 x 23,40 m.,43 kuri rytiniame gale pratęsta žemesniu ir atitauktu keturių tarpsnių choru (prezbiterija) su poligonaliu užbaigimu (Pav. 9). Interjeras, skliautai buvo po gaisrų XVII ir XVIII a. perstatomi, taip pat stogas, kuris betgi turi gotikai artimas proporcijas. Sudėtingas formos kontraforsų ir smailiarkių aukštų langų ogivų chronologiją dar reiktų patikrinti. Atrodo, kad šitose pastangose, vis ir vis remontuojant imponuojantį gotinį pastatą ir besistengiant išlaikyti jos pirmykštį stiliaus charakterį, ar nebus viena iš jau kitur pastebėto Lietuvos bernardinų sakralinio gotizmo šaknų? Dabar Kauno bernardinų bažnyčios pagrindinė halinė dalis datuojama XVI a. pirmajai pusei (anksčiau
 
Pav. 9. T.T. Bernardinų Šv. Jurgio bažnyčios šiaurinio fasado išklotinė. Pagal A. Jankevičienę.

Pav. 10. Kauno TT. Bernardinų Šv. Jurgio bažnyčios choro pietinės pusės bendras vaizdas. Pagal G. Gettne-rio nuotrauką.

Pav. 11. Kauno TT. Bernardinų Šv. Jurgio bažnyčios choro stogo dalis: matosi plyšių nuo sienos atsietieji XVI a. pilioriai. Povilo Rėklaičio 1939 m. nuotrauka.


XV a. pabaigai), gi choras (prezbiterija) — XVI a. antrajai pusei.44 Jau daug anksčiau buvo nurodyta į Kauno bernardinų bažnyčios choro laukųjų formų originalumą ir stilistinį giminingumą Vilniaus gotiškosios Šv. Onos bažnyčios chorui:45 gotiškieji langai čia įtalpinti į priplotos smailios arkos įsienius, įterptus tarp kontraforsų, kurie turi vertikalinių stulpų — savotiškų profiliuotų kolonų formą, nuo sienos atsietu ilgu plyšiu (Pav. 10-11).

Bažnyčios varpinė stovėjo atskirai choro pusėje ir turėjo vartus į vienuolyną.45 Ar XYII-XX amžiaus mūrytas senas vienuolyno pastatas neturi gotiško branduolio, lieka neišaiškinta.
"Provincia Lituana,, signetas piešia halinę bažnyčią su gotišku choru ir vieno aukšto vienuolynu pietiniame šone, be to, ties choru — aukštą atskirai stovinčią varpine su vartais.

Kauno bernardinų architektūroje jungėsi pietinės Vidurio Europos per Lenkiją į Lietuvą atėjusios srovės, kaip ir pats bernardinų reformos judėjimas, ir žymi dalis jo darbuotojų, su šiaurinės Europos plytų gotikos tradicijomis, kurios per Baltijos jūros uostus, per prekybinius ryšius su Karaliaučiumi ir Dancigu pasiekė Kauną. Kauno bernardinai pamokslus sakę lietuviškai, vokiškai ir lenkiškai. Vilniuje prieš karą surasta knyga iš XV amžiaus turėjo įrašą, kad ji priklauso lietuvių pamokslininkui: "Pro cella predicatoris Lithvanici in loco Coffnensi".47 XV amžiaus knygų (inkunabulų) Kauno T. T. Bernardinų bibliotekoje buvo daugiau.48 Ypatingas interjero paminklas yra epitafija akmentašiui Mikalojui YVolcetui (Welscheid) kilimo iš Triero (Vak. Vokietija), mirusiam 1676, besidarbuojant prie Pažaislio vienuolyno statybos.49

Prisimintina, kad betarpiškai prie Kauno bernardinų vienuolyno išaugęs Moterų bernardinių vienuolynas su Šv. Trejybės bažnyčia savo stiliaus vientisumu priklauso prie įdomiausių Lietuvos bernardinų architektūros sakralinio gotizmo pavyzdžių XVII amžiuje. Bernardinių (moterų) vienuolynai Lietuvoje meno istorijos požiūriu sudaro atskirą temą.

8. Vilnius — "Vilna". Bernardinai Vilniuje įsikūrė Kazimiero IV Jogailaičio privilegija 1469. IX.30, jiems paskyrus sklypą netoli Gedimino pilies kalno, prie Vilnelės, kur tuoj buvo pastatyti vienuolynas ir bažnyčia iš medžio.50 Bažnyčios titulas: Šv. Pranciškaus Serafiškasis ir Šv. Bernardinas Sienietis. Nežiūrint išsamios Jono iš Komo-rovo, buvusio T.T. Bernardinų gvardijono Vilniuje 1511 - 1515 m., "Memoriale Fratrum Minorum" bei kitų išlikusių vienuolyno kronikų, Vilniaus bernardinų bažnyčios istorija težinoma bendrais bruožais, ir jos atskirų dalių datavimams nėra pilno tikrumo.51 Antroje statybos fazėje buvusi iš degintų plytų pastatydinta gotiška bažnyčia, kurios teišli-kęs gan didelis trijų tarpsnių choras su poly-gonaliu užbaigimu ir masyviais kontraforsais, be to zakristija ir dalis vienuolyno, visa kita turėjo būti nugriauta dėl prasidėjusio irimo apie 1500 m.; choro žvaigždiniai skliautai neišliko.52 1506 m. dokumentiškai paliudytas Dancigo meistras Mykolas (Carpentarius, gal Enkinger).53 Dėka didelių Radvilų ir kitų fundacijų statyba buvo tęsiama per XVI a.; šventinant 1520 m., bažnyčia turėjo būti baigta: jos puošnus fasadas, tuomet su gotišku pinjonu, stebino keliautojus.54 Pastatas buvo ginamosios bažnyčios — kastelio tipo, įjungtas į tuo metu statomos miesto ginamosios sienos sistemą: trijų navų ir 5 x 5 tarpsnių halė (visos navos vienodo aukščio) yra 42,2 x 24 metrų, padengta įvairiais XVI a. laikotarpiais statytais kryžminiais, tinkliniais ir krištoliniais skliautais (plg. planą pav. 12). Šoninių sienų viršuje pastogėje ėjo ginamoji galerija su šaudomųjų angų eile (išliko pietinėje pusėje), galerijos sraigtiniais laipteliais buvo prieinamo kampiniuose vakarų fasado bokšteliuose. Panašių ginamųjų bažnyčių Lietuvos D. K.-tės gotikoje yra kelios, pvz., panašumo turi keturiabokštė ginamoji gotiška cerkvė Sinkovičiuose netoli Slanimo.55 Nauji tyrinėjimai dar nepatvirtino daugelio autorių spėjamą buvusią antrą bokštų porą rytų pusėje, kas atitiktų bažnyčios - kastelio formą:56 pietrytiniame kampe ties choru išaugo tik viena garsioji aštuoniakampė varpinė. Didelė varpinė - bokštas choro pusėje, kartais net atskirai stovinti, yra būdinga bernardinų architektūrai Lietuvoje ir Lenkijoje.

Bernardinų "Provincia Lituana" žemėlapyje Vilnius pažymėtas priešingai esamam stoviui stambiu keturių bokštų pastatu, gan schematiškai nupieštu ir kitų formų. Atrodo, kad žemėlapyje signetui nupiešti pasinaudota ne XVIII a. pastato stovio nuotrauka, bet kuriuo nerealizuotu projektu (XVII - XVIII a. bažnyčia nukentėjusi karuose buvo dalinai, pvz., pinjonas, atstatyti baroko formose). Nepažymėti signete paliko Vilniui itin būdingi bernardinų laukujos pastoracijos įrangimai: gotiškoji Šv. Onos bažnyčia (koplyčia) ir barokiškasis Scala Sancta pastatas. Bet rytinėje bažnyčios pusėje randame schematišką ženklą Trijų Kryžių kalnui, kuris Vilniuje rišta su pranciškonų tradicija.57 T.T. Bernardinų pastoraciją už vienuolyno sienų dokumentuoja keli seni meno kūriniai: XVII a. Ordino įsteigimo paveikslas turbūt iš Vilniaus bernardinų bažnyčios,58 kurio fone pavaizduotas bernardinas, sakąs pamokslą iš tribūnos priešais vienuolyną (Pav. 18); arba garsioji, dažnai reprodukuojama, litografija iš Vilčinskio albumo, kur matoma T.T. Bernardinų procesija ir pokalbis su praeiviais Vilniaus bernardinų pastatų fone (Pav. 13).

Vilniaus T.T. Bernardinų vienuolyno namai, žemėlapyje nupiešti teisingai pietinėje bažnyčios pusėje, buvo pastatyti XV, XVI ir XVII amžiais, savo skliaustomis galerijomis, gotiškų arkadų kiemu, patalpų gausa Lietuvoje yra stambiausias viduramžių nuotaikų vienuolyno pastatų kompleksas

Pav. 12. Vilniaus TT. Bernardinų vienuolyno pastatų komplekso planas: vienuolynas, bažnyčia, laukujai Scala Sancta ir Šv. Onos koplyčios pastatai. Pagal W. Guetlerio 1918 m. brėžinį.
 
(Pav. 12 ir 14). Iki okupacijos Vilniaus bernardinų vienuolyne buvo turtingas inventorius, tarnavęs ne prabangai, bet pastoracijai: garsioji gotiškoji monstrancija (Pav. 15)59renesansiniai paminklai Radvilai ir Veselovskiui, fundatorių paveikslai pvz., Pav. 16), barokiniai altoriai. Turtingo vienuolyno archyvo ir bibliotekos fragmentai užtinkami Vilniaus saugyklose ir kitur.60 T.T. Bernardinai Vilniuje, kaip ir daugelis kitų vienuolynų, savo knygoms ekslibriso neturėjo: nuosavybė buvo pažymima ranka: "Bibliotheca Viln. P. P. Bernardi-nor[um]" (Pav. 17).

Bernardinų architektūra ir jų meno turtai yra materialiniai liudininkai XV - XVIII a. Lietuvoje buvusiojo religinio judėjimo šv. Pranciškaus dvasioje, kurio jubiliejų šiemet švenčiame. Jie išryškina T.T. pranciškonų - bernardinų pastoracijos pobūdį kreipiantis į gyventojus taip pat už vienuolyno sienų pamokslais (Pav. 18), maldos ir religinio meno parengimais, Šv. Onos brolijų steigimu, procesijų ir Kryžiaus Kelių organizavimu, architektūros, meno vertybių kaupimu, jų gotiškosios -spiritialistinės formos pomėgiu.
Bernardinų vienuolynai ir jų bažnyčios, kurios likusiame Vilniaus krašte ir Gudijoje pažymėtos "Provincia Lituana", žemėlapyje sudarytų atskirą temą. Taip pat atskira tema būtų ištyrimas senesniosios pranciškonų konventualų šakos architek-

Pav. 13. Vilniaus TT. Bernardinų procesija ir T. bernardinas pokalbyje su praeiviais vienuolyno pastatų fone. Pagal litografiją iš "Vilniaus albumo" (1857) nuotrauką.


Pav. 16. Mikalojus Radvila 1522 metų Vilniaus TT. Bernardinų bažnyčios atstatytojas - fundatorius. Nežinomo XVII a. vietinio tapytojo darbo, iš Vilniaus TT. Bernardinų zakristijos.

tūros paminklų, kurie Lietuvoje nėra tokie gausūs, kaip bernardinų, bet jie priklauso prie pačių seniausių gotikos bažnytinių pastatų Lietuvoje.

Išnašos
1. Pvz., Šv. Onos bažnyčios Vilniuje formų ir architekto klausimas, plg.: P. Rėklaitis: St. Annenkirche in Vilnius, eine kunstgeschichtliche Frage im Osten. Bonn 1955 (Commentationes balticae. 2.); tas pats: Mėginimai atspėti šm. Onos bažnyčios architektūrą, in: Aidai. 1970. 1970, nr. 1 p. 20-24.
2. Garsusis vad. Kunigaikščio Radvilo Lietuvos žemėlapis ruoštas Lietuvoje XVI a. pabaigoje (Strubičiaus ir Ma-kovskio, plg. P. Rėklaitis, in: Neues zur Litauenkarte von Christoph Nikolaus Radvilas, in: Zeitschrift fūr Ost-forschung Jg 15. Marburg 1966, p. 55-58 su 1 pav.) buvo išraižytas ir atspaustas Amsterdame 1613 m.
3. Plg. duomenis, in: Lietuvos . . . Mokslų Akademijos Centrinės bibliotekos atlasų ir žemėlapių katalogas. Vilnius 1969, p. 128, nr. 1090.
4. Ferro yra Kanarų sala laikyta toliausia Europos dalis į vakarus; 1634 per Ferro pravestas nulinis meridianas, 1911 perkeltas į Greenwich prie Londono.
5. LMA kataloge nurodyta 1 : 1.700.000 (žr. ižn. 3).
6. "Nesvisii" nurodo raižytojo tėviškę, ne slapyvardį (taip: MTLE-je, t. 2. 1968, p. 311).
7. Plg. Stanislaw Alexandrowicz: Mapa Wielkiego Księstvva Litewskiego Tomasza Makowskiego = 1613 r. tw. "Radzi-
willowska*\ jak žrodlo do dziejovv i Bialorusi, in: Studia žrodloznavvcze. T. 10. W-wa 1965, p. 39.
8.    T. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.: Šv. Pranciškaus dvasios spinduliavimas Lietuvoje ir išeivijoje, in: Šv. Pranciškaus dvasios spinduliavimas. Brooklyn 1981, p. 87.
9.    Vienuolynų statistiką žr.: T. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.: Vienuolijos Lietuvoje XIII - XX amžiuje, in: Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos metraštis. 5. Roma 1970, p. 264, 265, 267, 276-177 (bernardinai).
10. Plg. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.: Pranciškonų įnašas į lietuvių tautos kultūrą, in: Metraštis 1950. Red. L. Andriekus, O.F.M. Kennebunkport, Maine 1949, p. 115 t.t.: Lietuvos pranciškonų nuopelnai moksle.
11. Apie Hiršą (Herške) Leobovinių žr.: M. Gumotoski: Leybowicz, Herszek, in: Thieme-Becker 23 t. Lpz. 1929, p. 167; mano str., in: LE 14 t. 1958, p. 347; MLTE 2 t. 1968 p. 311; S. Guminski, in: Pol. Slow. Biogr. 17 t. Wrcl. 1972, p. 259.
12. Apie M. Pedetti žr.: B. Taurogiiiski: Dane archiwalne o artystow na dworze ksiązat Radziwill6w XVI-XIX w., in: Prace sekcji hist. szt. 3. VVilno 1938-39, p. 26; M. Morelotvski: W. sprawie artystovv Radziwillowskich XVIII v., in: ten pat, p. 26.
13. Iliustracijos reprod. žr. m. str.: Pedetti, Maurizio, in: LE 20 t. 1960, p. 245.
14. Kazania i mowy na walnym pogrzebowym akcie . . . Anny z x. Sanguszk6w Radziwwitlowny, kanclerzyni wielkiej

Pav. 17. Knyga iš TT. Bernardinų vienuolyno Vilniuje buv. bibliotekos. Įrašas apačioje: "1797 Bibliotheca Viln(ensis) PP. Bernardinorum. (Straipsnio autoriaus rinkinyje).

Pav. 18. T. bernardinas sako pamokslą aikštėje priešais vienuolyną. Iškarpa iš paveikslo buvusios RTT. Bernardinų bažnyčios zakristijoje Vilniuje. Nežinomo XVII a., turbūt vietinio meistro darbo.

W.X. Lit... z vvyrazeniem castri doloris w koše. Nieš-wiskim S[ocietatis] I[esu] . . . erygowanego r. 1747. Wilno 1750: Druk Akad[emii] S[ocietatis] I[esu]. 231 su portr. ir H. Leibovičiaus raižiniu pagal Pedetti. Plg. Vilniaus Akademijos Spaustuvės leidiniai. Vilnius 1979, nr. 1936.
15.    Plg. vaizdų šito uždavinio vykdymo nupasakojimą pas Stan. Wasylewski: O Herszku rytowniku, in: U. Księznej pani. Lw6w 1920, p. 17 tt.
16.    Wobe, Marcin Franciscus: Icones familiae Radivilianae Ex Originalibus In Gazophylacio Ordinationi ab Antiąuo sarvatis Picturis Desumptae. Inscriptionibus Historico-Genealogicis, Ex. Documentis Autehticis Compendiose illustrata. Nesvisii [1758] In Typogr. Priv. Ducal. Radvi-liana Coli. Soc. Jesu. 165 p. Plg. Estr. 33, 1939, p. 186-187. Naują laidą parengė Iversen 1875 Petrapily.
17.    H. Leobivičius. Vilnius: Meno darbuotojų rūmai. VUB[ib-
liotekos] Grafikos kabinetas 1978, 21.
18.    P. Galaunė: Ex-librisas Lietuvoje, in: Tauta ir žodis. 4. Kaunas 1926, p. 615 ir 620, 631: prieš 11 — reprodukuota iš Wiktor Wittig (Ex-librisy bibliotek polsk. W-wa 1902. I, p. 60); M. Stryjkowski: O. początkach . . . narodu litvveskiego, opr. J. Rdzeiszewska. W-wa 1978, nuotrauka prieš titulinį.
19.    Vienuolis pavaizduotas žydams būdingu gestu (mit a Hand).
20.    Plg. m. str. Rococo, in: Enc. Lit. 4. 1975, p. 509.
21.    LMTE2t, p. 311.
22.    T. V. Gidžiūnas, O.F.M.: Pranciškonai observantai Lietuvoje XV ir XVI a., atsp. iš Aidų 1970, nr. 2-3., p. 21 tt.; Gidžiūnas, O.F.M.: Šv. Pranciškaus spind., o.c. 1981, p. 87.
23.    Dokumentas išlikęs Centr. valst. ist. archyve Vilniuje, plg. A. Pilypaitis: Kretingos statybos vystymosi bruožai, in: Lietuvos . . . architektūros klausimai. 3 t. Vilnius 1966. p. 324-325.
24.    M. Balinski: Wielkie Księstwo Litewskie, in: Balinsią i Tymot. Lipinski: Star. Pol. pod wgl. histor., jeogr. i statyst. opisana. wyd. 2. T. 4. W-wa 1886, p. 432: 1610; Pilypaitis, o.c. S. 328-329.
25.    Balinski s (žr. ižn. 24) rašo, kad "fundatorius išmūrino bažnyčią gotiškame stiliuje", kai K. Jasėnas žr. ižn. 26) laikė Kretingos b. bažn. pirmuoju baroko statiniu Lietuvoje. Dabartinis stovis po karo sužalojimų, žr. B. Kviklys: Lietuvos bažnyčios. 1. Čikaga 1980, p. 178.
26.    Fasado ir eilę interjero (vargonų, sakyklos, altorių! nuotraukų pateikia Kazimieras Jasėnas: Visuotinė meno istorija. T. 1: Architektūra. Mintauja 1923, pav. 350-353.
27 Rankraščių rinkiniai. Vilnius: Lietuvos ... a centrinė biblioteka 1963, p. 100: (Fondas 39: Kretingos vienuolyno fondas); vienintelis specialus darbas: Antanas Salys: Kretingos vienuolyno lietuviškieji rankraščiai. In: Švietimo darbas. 9. Kaunas 1927, nr. L, p. 16-24. Apie biblioteką: Vaclovas Biržiška: Kretingos vienuolyno biblioteka, in: Bibliografijos žinios. Kaunas 1929, Nr. 4, p. 107-108; N. Fei-gelmanas: Lietuvos inkunabulai. Vilnius 1975, p. 399. 1788 m. biblioteka turėjo 203 knygų, 1866 — 3000 knygų, jų tarpe 13 inkunabulų. Biblioteką ir archyvą perėmė Kauno universiteto biblioteka 1940 XII 16, iš Kauno vėliau medžiaga perkelta Vilniun. Nuosavybė buvo pažymima ranka įrašant: Pro loco Carolstadensi in Samogitia Ord. Min. Obs. ir pan. Aptariamasis XVIII a. žemėlapis "Provincia Lituana", T. Gidžiūno, O.F.M. liūdimu, buvęs Kretingoje.
28.    Balinski o.c p. 425; R. Krasauskas: Telšiai, in: LE 28 t. 1964, p. 26.
29.    Senojo fasado fragmentai matomi iš bokštinės dalies vidaus, plg. K. Čerbulėnas ir V. Zubovas: Lietuvos vėlyvojo baroko architektūros bruožai, in: Lietuvos . . . architektūros klausimai. 2. Vilnius 1964, p. 227 ir planą p. 226 pav. 12, d.
30.    Vadovas po Lietuvą, red. P. Barkauskas ir A. Vabalas. Kaunas 1938, p. 277.
31.    Formatas: 95 x 86 cm, plg. Lietuvos tapyba XVI-XIX. Vilnius 1970, p. 97.
32.    Stasys Abramauskas, G. Zvolinskas: Architekturnyj an-sambl' v. Tituvenaj, in: Architekturnoe nasledstvo. T. 8. Moskva 1957, p. 49-56 su 9 pav.
33.    E. Krasauskas: Tytuvėnai. Istorija, in: LE 31 t. 1964, p. 256.
34.    Abramauskas (o.c. p. 51) pastebėjęs šį asimetriškumo principą jo neaiškino bernardinų pastoracine praktika.
35.    Abramauskas, o.c. p. 52-53 ir pav. 6.
36.    Feigelmanas, o.c. p. 403: iš Tytuvėnų bernardinų bibliotekos išliko 20 inkunabulų; knygos žymėtos: "Pro Loco Citrovianensi ord. min. S. Francisci de observantia" ir pan.
37.    Antanas Bendorius: Dotnuva, in: Enc. Lith. 2. 1972 p. 99.
38.    Paulius Jatulis: Troškūnai, in: LE 31 t. 1964, p. 521.
39.    Statybos data paduodama įvairiai: Slow. Geogr.: 1614; T. Gidžiūnas, O.F.M.: Vienuolijos Lietuvoje o.c. p. 268 (pagal Barącz): 1615; Balinski o.c: p. 257: 1617; Liet. Enc. 2. Kaunas 1935: p. 641: 1622.
40.    Zenonas Ivinskis: Trakų Galvės ežero salos pilis, in: V. D. Kultūros Muziejaus metraštis. 1. Kaunas 1941, p. 143. Iš buv. Trakų vienuolyno bibliotekos išliko 1 inkunabulas (Feigelmanas o. c. Nr. 174) pažymėtas: "Ex Biblioth[eca] C[o]n[ven]tus Trocen[sis] P. P. Bernardinorum]'
41.    P. Rėklaitis: Šv. Jurgio bažnyčia Kaune, in: LE 10 t. 1957, p. 132-133 su Bibliogr.; Algė Grinevičiūtė - Jankevičienė: Trys gotinės halinės bažnyčios, in: Lietuvos . . . architektūros klausimai. 1. Kaunas 1960: Jurgio bažnyčia Kaune (p. 216 - 227); V. Gidžiūnas, O.F.M.: Pranciškonai observantai Lietuvoje XV ir XVI a. Brooklyn, NY 1970, p. 10-13. Balinskis (o.c. p. 330) bernardinų įkūrimą Kaune nurodo net 1467 m.
42.    Kronikos rankraštis saugomas Vilniaus universitete (A. 316) plg. Grinevičiūtė o.c. p. 217.
43.    ten pat o.c. p. 220.
44.    Algė Jankevičienė: Lietuvos gotikos stiliaus bendriej bruožai ir savitumai, in: Lietuvos . . . architektūros klausimai. 6., sąs. 2.: Architektūros istorija. Vilnius 1980, p. 7: Lietuvos gotikos kulto pastatų chronologija.
45.    P. Rėklaitis: Die gotische St. Annenkirche o.c. p. 39.
46.    Gotiškasis bokštas stovėjęs dabartinių vartų bokšto vietoje. Plg. planą "Kauno senojo miesto schema su gotiniais pastatais", in: Lietuvos . . . architektūros klausimai. 1. Kaunas 1960, p. 157.

47.    K. Kantak: Najwaznejsze rękopisy franciszkariskie bibliotek wilenskich, in: Ateneum wileiiskie. 5 t. 1928, p. 175.
48.    Feigelmanas o.c. Nr. 202, p. 175: "Pro usu Conventus Caunensis Patrum Bernardin[orum] Fr. Eustachius VVisztort guard[ianus]"."
49.    Apie W. kilmę ir epitafijos tekstą žr.: Bernhard Schmid: Deutsche Steinmetzen in Litauen, in: Die Denkmalpflege. 20. Berlin 1918, p. 106: H. Kairiūkštytė — Jacynienė: Pažaislis, ein Barockkloster in Litauen, Kaunas 1930, p. 81; [P. Rėklaitis:] VVolscheid, in: LE 34 t. 1960, p. 630.
50.    Balinski o.c, p. 125; T. Gidžiūnas, O.F.M. o.c: Pranciškonai observantai Lietuvoje o.c. p. 5; P. Rėklaitis: Die Kloster in Wilna (Vilnius) und ihre Denkmaler. Mit 145 Abb. Stuttgart 1958: Die Bernardinerkirche und ihre Denkmaler in Wilna 18 psl. su bibliogr. (mašinraštis).
51.    Apie Vilniaus bernardinų kronikų rankraščius, žr.: Rėklaitis: Die gotische St. Annenkirche o.c. išn. 57 ir 58.
52.    Algė Jankevičienė: Vilniaus senamiesčio ansamblis. Vilnius 1969, p. 9 tt.; V. Gidžiūnas, O.F.M.: Pranciškonai observantai Lietuvoje o.c. 1970, p. 9.
53.    Rėklaitis: Mėginimai atspėti šv. Onos bažnyčios Vilniuje architektą, in: Aidai, 1970, nr. 1, p. 21-22 su bibliogr. išn.
54.    1526: "Praecipuum Franciscanorum de observantia coe-nobium, maximis sumptibus extructum excellit": Sigmund zu Herberstain: Moscoviticarum Commentarii (Wien 1549 ir vėliau).
55.    Apie ginamąsias gotiškąsias bažnyčias Lietuvos D. K-tės teritorijoje yra platoka literatūra, pirmas stambus darbas: A. Szyszko - Bohusz: Warowne sabytki architektury košcielnej w Polsce i na Litwie, in: Sprawozdania Kom. do had. hist. sztuki w P. Krak6w 1914 ir kt.
56.    Jankevičienė: Vilniaus senamiesčio ansamblis o.c. p. 12.
57.    Pranciškonų istorikas A. Grybowski (1740) tvirtino, kad Trys Kryžiai Vilniaus Plikajame Kalne pastatyti 14-kos pranciškonų kankinių atminimui, kas nėra -patvirtinta. Tris kryžius — Kalvarijas statyti pradėta XIV a., Lietuvoje Kalvarijas propagavo T.T. Bernardinai XVII a.
58.    Karalius Kazimieras Jogailaitis ir karalienė priima T.T. Bernardinų delegaciją, įrašas lakšte: "Oratio B. Joannis [de Capistrano] ad Regen . . . Anno D-1453". Pav. ant drobės aliejum, 92 x 70 cm, dabar Vilniaus Dailės Muziejuje. Plg. Lietuvos tapyba. Sudarė Pranas Gudynas. Vilnius 1976 p. 269 ir pav. 9.
59.    Pagal tradiciją ją Vilniaus T.T. Bernardinams dovanojo karalius Kazimieras Jogailaitis, žr. m. str.: Monstrancija, in: LE 19 t. 1959, p. 210 su bibliogr.
60.    Pranciškonų bibliotekos Vilniuje buvo gan turtingos. Vien Lietuvoje išliko 12 inkunabulų iš buv. T.T. Bernardinų nuosavybės Vilniuje (Feigelmanas o.c. p. 405), kuriuose pažymėta įrašais ranka: "Bibliotheca Viln. P.P. Bernardin.", "P.P. Bernardinorum Viln." ir pan.