AURELIJOS BALAŠAITIENĖS "SUSITIKIMAS PAMARY"

Parašė Marija Stankus-Saulaitė

Smagu skaityti apsakymus, kuriuose kas nors suprantamo vyksta. Norisi sužinoti, kaip įtampa išsispręs, kas pasikeis, kaip tiesa paaiškės. Aurelijos Balašaitienės aštuonių novelių rinkinį Susitikimas pamary (Cleveland: Viltis, 1982) kaip tik dėl šių priežasčių įdomu skaityti. Moralinės problemos ironiškai išsprendžiamos novelėse "Ponios Var-putienės paslaptis,,, "Ir tokių reikia", "Raudonas automobilis", "Kelionė į niekur" ir "Susitikimas pamary". Meilės dilemos pasakojamos novelėse "Pėdos sniege", "Abejonės valanda", "Kelionė į niekur" ir "Susitikimas pamary". "Laimė nelaimėje", kaip ir dauguma kitų novelių, laimingai užsibaigia — kas skaitytoją paguodžia ir patenkina. Apsakymus norisi skaityti, juose dalyvauti ir juos pergalvoti. Apgalvo-jant lieka tik vienas neaiškumas: novelėje "Susitikimas pamary" herojus Jolantą išduoda tardytojui. Ne vien sunku tikėti, kad aukšto rango partizanas taip neatsargiai reaguotų, bet pats faktas toliau ignoruojamas ir savotiškai iškreipiamas, tik Jolantą kaltinant. Kad apskritai mūsų veikalai mažai redaguojami ir jų kalba nepakankamai taisoma, aišku ir iš šios knygos: vietininkas daug per dažnai netinkamai vartojamas, nusakomieji linksniai nesiderina, įvesta keistų žodžių (pvz., "nonšalantiškai"), palikti vertimai ("akies obuolys", laimėti laiką") ir, pvz., nevartotinas kreipinys ("jaunas žmogau");  pasitaiko rašybos "perdaug", "intryga") ir sintaksės klaidų (". . . aš, jaunas, ir pasiturintis, ir sėkmingas" — beje, ar žmogus gali būti "sėkmingas"?); yra ir korektūros klaidų ("manę nepažįstanti"). Šios klaidos skaitytojui trukdo. A. Balašaitienės novelės yra įvairios ir įdomios. Marija Stankus-Saulaitė