BUENDIJOS NEŽABOTA VAIZDUOTĖ Spausdinti
Parašė Gabriel Garcia Marquez   
(Iš romano "Šimtas metų vienatvės" — Cien Anos de Soledad)
 
Praslinks daug metų, ir pulkininkas Aure lianas Buendija* stovėdamas prieš baudžiamojo būrio šautuvų vamzdžius, vėl prisimins aną tolimą popietę, kai tėvas buvo jį nusivedęs pažiūrėti ledo. Makondas tada buvo kaimas, koks dvidešimt trobų, iš molio ir bambuko suremtų palei upę, kurios skaidrūs vandenys srauniai bėgo vaga, išklota baltais nugludintais akmenimis, milžiniškais kaip priešistoriniai kiaušiniai. Pasaulis dar buvo toks naujas jog daugelis daiktų nė vardų neturėjo, tad reikėdavo juos rodyti pirštu. Kiekvienais metais, kovo mėnesį, netoli kaimo išskleisdavo savo palapinę apdriskusių čigonų šeimyna ir, švilpynėmis bei būgnais keldama baisiausią triukšmą, skelbdavo makondiškiams naujus išradimus. Visų pirma jie atsigabeno magnetą. Kresnas čigonas vešlia barzda ir riestais it žvirblio nagai pirštais, pasivadinęs Melkiadu, kraugeriškai demonstravo kaimiečiams tą, jo žodžiais tariant, aštuntąjį pasaulio stebuklą, išmaningų Makedonijos alchemikų sukurtą. Nešinas dviem metaliniais strypais, jis ėjo iš trobos į trobą, ir žmonės paklaikusiomis akimis žiūrėjo, kaip juda prikaistuviai, katilai, žnyplės, gorės, o vinys ir sraigtai stačiai lenda lauk iš traškančių sijų; netgi kažkada pamesti daiktai radosi kaip tik ten. kur jų daugiausia buvo ieškota ir sumišai, per kits kitą vijosi Mel-kiado stebuklinguosius strypus. "Daiktai irgi gyvi, — atšiauriu balsu aiškino čigonas, — tik mokėk pažadinti jų dvasią." Chosė Arkadijas Buendija, kurio nežabota vaizduotė niekad nepaisė ribų, kūrybiniam gamtos genijui nustatytų, ir dargi ėjo toliau, į stebuklų ir burtų šalį, pagalvojo, kad tą nenaudingą mokslo išradimą galima būtų pasitelkti auksui iš žemės traukti. Melkiadas, būdamas doras žmogus, jį perspėjo: "Tas daiktas tam netinka." Tačiau Chosė Arkadijas Buendija tuo metu ne itin tikėjo čigonų dorybingumu ir išmainė mulą bei pulką ožkiukų į du įmagnetintus metalo strypus. Veltui jo žmona Ursula Iguaran, kuri buvo numačiusi šitais gyvulėliais pakelti nusmu-
--------
Gabriel Garcia Marquez yra 1982 metų Nobelio literatūrinės premijos laureatas. Žr. 140 psl.

kusį namų ūkį, stengėsi jį perkalbėti. "Netrukus mes turėsime tiek aukso, kad galėsim juo trobą grįsti", — atkirto jai vyras. Kelis mėnesius Chosė Arkadijas Buendija plušo iš paskutiniųjų, mėgindamas įvykdyti savo pažadą. Garsiai bambėdamas Melkiado užkeikimus, jis vilko žeme du geležies strypus, pėda po pėdos tyrinėdamas visą apylinkę, neaplenkė nė upės dugno. Tačiau jam tepavyko ištraukti rūdžių subiaurotus, bet palyginti gerai išsilaikiusius penkioliktojo amžiaus kareiviškus šarvus, kurie užgauti skambėjo nelyginant milžiniškas moliūgas, akmenų prikrautas. Kai Chosė Arkadijas Buendija su keturiais bendražygiais išnarstė šarvus, viduje rado sukalkėjusį skeletą, kuriam ant kaklo kabojo varinis medalionas su moters garbana.

Kovo mėnesį vėl sugrįžo čigonai. Šį kartą jie atsivežė žiūroną ir lupą, didumo sulig geru būgnu, kuriuos apgarsino kaip Amsterdamo žydų paskutinį išradimą. Kitame kaimelio gale pasodino čigonę, o žiūroną įtaisė prie palapinės durų. Užsimokėjęs penkis realus, galėjai prikišti akį prie žiūrono ir pamatyti čigonę, kuri rodos, buvo čia pat, ranka pasiekiama. "Mokslas nugalėjo nuotolį, — skelbė Melkiadas. — Netrukus žmogus, neiškėlęs kojos iš namų, galės matyti viską, kas dedasi bet kuriame žemės kampelyje." Vieną karštą vidurdienį su didžiąja lupa čigonai parodė stulbinantį reginį: gatvės vidury padėjo glėbį sausų žolių, nutaikė saulės spindulių pluoštą, ir — žolė užsiliepsnojo. Chosė Arkadijas Buendija, dar ne visiškai atsigavęs po nesėkmės su magnetais, nusitvėrė naujos idėjos — panaudoti lupą karo tikslams. Ir šį kartą Melkiadas bandė jį atkalbėti. Tačiau galų gale sutiko už lupą paimti abu įmagnetintus metalo strypus ir tris auksines monetas. Iš širdgėlos Ursula net apsiverkė. Monetas ji ištraukė iš savo kraitinės skrynelės su senoviniais auksiniais, kuriuos jos tėvas taupė visą gyvenimą, kęsdamas vargus ir nepriteklius, o Ursula laikė pakasus po lova, laukdama geros progos pelningai juos panaudoti. Chosė Arkadijas Buendija nė negalvojo jos guosti; jis su tikra mokslininko savimarša, dargi rizikuodamas gyvybe, įsigilino į tyrinėjimus.

Norėdamas įrodyti, kokių nuostolių lupa gali pridaryti priešo kariuomenei, pats palindo po saulės spindulių pluoštu ir gerokai apdegė, o atsivėrę žaizdos labai sunkiai gijo. Jis buvo pasišovęs padegti ir savo trobelę, bet žmona stojo piestu prieš tokį pavojingą bandymą. Chosė Arkadijas Buendi-ja valandų valandas tūnodavo savo kambaryje, apmąstydamas naujojo ginklo strategines galimybes, ir net parašė stebinančiai aiškų ir neginčytinai įtikinamą šio ginklo panaudojimo vadovą. Paskui, išsamiai aprašęs savo eksperimentus ir pailiustravęs keliais lapais brėžinių, nusiuntė paketą vyriausybei per žygūną, kuris kopė per kalnynus, klaidžiojo klampiomis pelkėmis, plaukė šėlstančiomis upėmis, nepaisydamas pavojų būti laukinių žvėrių sudraskytam, numirti iš sielvarto, žūti nuo maro, kol pagaliau išėjo į vieškelį, kuriuo mulais vežamas paštas. Nors tais laikais nukakti į sostinę buvo beveik neįmanoma, tačiau Chosė Arkadijas Buendija buvo pasiryžęs, kai tik vyriausybė pašauks, sukarti šį kelią ir praktiškai parodyti karo vadams, kaip veikia jo išradimas, ir dargi asmeniškai juos apmokyti sudėtingo saulės karo meno. Kelis metus jis laukė atsakymo, kol galiausiai, netekęs vilties, pasiskundė Melkiadui savo nesėkme, ir tada čigonas jam įtikinamai įrodė savo dorumą: jis pasiėmė lupą, sugrąžino savininkui dublonus ir, be to, dar padovanojo keletą portugališkų žemėlapių bei jūreivystės įrankių. Melkia-das pats savo ranka glaustai surašė vienuolio Hermano mokslo pagrindinius teiginius ir paliko juos Chosei Arkadijui Buendijai, kad šis žinotų, kaip naudotis astroliabija, kompasu bei sekstantu. Ilguosius liūčių mėnesius Chosė Arkadijas Buendija praleido užsidaręs savo kamaraitėje, kurią įsirengė nuošaliausioje trobelės kertėje, kad niekas netrukdytų jo bandymams. Visiškai apleidęs ūkį, ištisas naktis tūnodavo kieme, stebėdamas žvaigždžių kelius, o bandydamas surasti patikimą būdą pusiaudieniui nustatyti, vos saulės smūgio negavo. Gerai įgudęs naudotis savo instrumentais, jis taip puikiai perprato erdvės sąvoką, jog galėjo plaukioti nežinomomis jūromis, tyrinėti negyvenamas vietoves, bendrauti su nepaprastomis būtybėmis, neperžengęs savo kamaraitės slenksčio. Kaip tik tuo metu jis įprato kalbėtis pats su savim, vaikščiodamas po namus ir į nieką nekreipdamas dėmesio, kai tuo tarpu Ursula su vaikais braukė prakaitą, prižiūrėdami bananus, malangas, manio-kus ir jamsus, aujamas1 ir baklažanus. Tačiau netrukus nei iš šio, nei iš to Chosė Arkadijas Buendija staiga nutraukė savo karštligišką veiklą ir pasidarė kažkoks keistas. Kelias dienas jis buvo kaip apžavėtas:  pusbalsiu  kartojo  įvairias  spėliones, stebėjosi ir pats savimi netikėjo. Pagaliau, vieną gruodžio antradienį, per pietus, staiga vienu atsikvėpimu jis išdėjo, kas jį kankina. Visą gyvenimą vaikai prisimins, kaip tėvas, ilgų nemigo naktų ir įnirtingos vaizduotės darbo pagraužtas, lyg drugio krečiamas, atsisėdo krikštasuolėje ir iškilmingai atskleidė jiems savo atradimą:
— Žemė yra apvali kaip apelsinas.
Tada Ursula išėjo iš kantrybės. iC]eigu tu kraus-taisi iš proto, tai kraustykis sveikas, — sušuko ji, — tačiau negrūsk vaikams čigono išmonių." Viskam abejingas Chosė Arkadijas Buendija ne itin išsigando persiutusios žmonos, kuri iš pykčio čiupo astroliabija ir trenkė į aslą. Jis pasidarė naują ir, susikvietęs į savo kamaraitę kaimo vyrus, išdėstė savo teoriją, beje, niekam nesuprantamą, jog, visą laiką plaukiant į rytus, galima sugrįžti atgal į tą pačią vietą. Visas kaimas buvo tikras, kad Chosė Arkadijas Buendija išėjo iš krašto, tačiau tuo metu atvyko Melkiadas ir vėl viską sugrąžino į senas vėžes. Jis viešai išgarbstė protą vyro, vien tik astronominiais stebėjimais sukūrusio praktiškai jau patvirtintą teoriją, nors Ma-konde dar iki šiol ir nežinomą, ir, norėdamas į-rodyti savo nepaprastą susižavėjimą, įteikė Chosei Arkadijui Buendijai dovaną — alchemijos laboratoriją, kuriai buvo skirta nulemti Makondo ateitį.

Kaip tik tuo metu Melkiadas atrodė stebinančiai pasenęs. Pirmą kartą atvykęs į šį kaimą, jis buvo pažiūrėti vienmetis su Chose Arkadijų Buendija. Tasai dar buvo nepaprastos jėgos — nutvėręs už ausų, valiodavo arklį parversti, — o čigoną sakytum ėste ėdė kažkokia amžina negalia. Iš tiesų Melkiadą pasendino daugybė įvairiausių ligų, kuriomis jis buvo persirgęs per savo nesuskaitomas klajones aplink pasaulį. Padėdamas Chosei Arkadijui Buendijai rengti laboratoriją, jis pats pasipasakojo, kad giltinė, įsikibusi į kelnes, jį persekiojanti kas žingsnis, bet dar nesiryžtanti smogti paskutinio smūgio. Jis išbėgęs daugybės bėdų ir pražūtingų nelaimių plakančių žmonių giminę: Persijoje ištvėręs pelagrą, Malaizijos salyne — skor-butą, raupsus — Aleksandrijoje, beri-beri — Japonijoje, buboninį marą — Madagaskare, Sicilijoje pergyvenęs žemės drebėjimą, o Magelano sąsiauryje sudužęs jo laivas, kuris nusinešė šimtus gyvybių. Šis nepaprastas žmogus, kuris sakėsi permanąs puikiausiai Nostradamuso2 paslaptis, buvo niūrios išvaizdos, liūdnos šlovės prislėgtas vyras, kurio azijietiškos akys, tarsi skausmo šydu aptrauktos, rodos, matė antrąją daiktų pusę. Jis dėvėjo juodą skrybėlę, kurios platūs kraštai karojo it varno išskleisti sparnai, ir perilga pažaliavusią aksominę liemenę. Tačiau, nors ir didelės išminties ir paslaptingumo aureolės apgaubtas, čigonas buvo paprastas žmogus, kurį saistė su žeme menkučiai kasdienos rūpesčiai. Jis skundėsi senatvės negaliomis, kentėjo dėl niekingų piniginių nepriteklių ir jau kuris laikas paliovė šypsoti, nes nuo skorbu-to išbyrėjo visi dantys. Chosė Arkadijo Buendi-jos įsitikinimu, tą alsų vidurdienį, kai Melkiadas dėstė savo paslaptis, užgimė jų didžioji draugystė. Vaikus tiesiog pakerėjo fantastiški čigono pajiniai. Aurelianas, kuriam tada buvo ne daužau kaip penkeri metai, visam gyvenimui įsimins Melkiadą tokį, kokį matė aną popietę: sėdi prie lango, švytinčio kaip įkaitęs metalas, ir jo žemas lyg vargonai balsas skverbiasi į pačias tampiausias vaizduotės kerteles, o per skruostus jam srovena prakaitas, tarsi nuo karščio išsilydę taukai. Vyresnysis Aureliano brolis Chose Arkadijas perteiks šį stebuklingą reginį savo palikuonims lyg tradicinį šeimos prisiminimą. O Ursulai, atvirkščiai, šis vizitas paliko nemalonų įspūdį, nes ji įžengė į kambarį kaip tik tuo metu, kai Melkiadas iš netyčių sudaužė buteliuką su vario chloridu.

—    Tai velnio smarvė, — tarė Ursula.
—    Visai ne, — pataisė Melkiadas. — Yra nustatyta, kad velnias dvokia siera, o čia tik silpnas sublimato kvapas.
Ir tuo pamokomu tonu čigonas ėmėsi moksliškai aiškinti cinoberio velniškas savybes, tačiau Ursula, nėmaž nesidomėdama jo žodžiais, išsivedė vaikus poteriauti. Šis gailus dvokas niekad jai neišdils ir visada jai primins Melkiadą.

Be daugybės prikaistuvių, piltuvėlių, retortų, filtrų ir katilų, primityvioj laboratorijoj buvo vien paprastų paprasčiausias žaizdras, stiklinis mėgintuvėlis siauru ilgu kaklu — filosofinio kiaušinio imitacija — ir destiliatorius, pačių čigonų pasigamintas pagal modernišką Judėjos Marijos3 trišakio valytuvo aprašymą. Be to, Melkiadas davė Chosei Arkadijui Buendijai septynių metalų, atitinkančių septynias planetas, pavyzdžius, Mozės ir Zosimo aukso padvigubinimo formules ir visą krūvą užrašų ir brėžinių, kuriais remiantis su Didžiuoju magisterijum4galima. pasigaminti filosofinį akmenį. Aukso padauginimo formulės paprastumo sugundytas, Chosė Arkadijas Buendija kelias savaites sekiojo paskui Ursulą, prašydamas, kad ji leistų išsikasti ispaniškąsias monetas ir jas padauginti tiek kartų, į kiek dalių pa-tidyti gyvsidabrį. Kaip ir visada, Ursula nusileido, nepalaužiamo vyro užsispyrimo įveikta. Tada Chosė Arkadijas Buendija sumetė visus trisdešimt dublonų į katilą ir ištirpino drauge su vario drožlėmis, auripigmentu, gyvsidabriu ir švinu. Paskui viską supylė į puodą su ricinos aliejum ir, užkėlęs ant ugnies, tol virino, kol radosi tąsus dvokiantis marmalas, labiau panašus į sirupą, negu į stebuklingąjį auksą. Nesėkmingai ir beviltiškai valęs, maišęs su septynių planetų metalais, hermetiškai veikęs gyvsidabriu bei sulfatu ir pagaliau vėl virinęs kiaulės taukuose — mat neturėjo ridikų aliejaus, — Chosė Arkadijas Buendija Ursulos paveldėtą turtą pavertė apanglėjusiu degėsiu, prikepusiu prie katilo dugno.

Kai vėl pasirodė čigonai, Ursula jau buvo prieš juos nuteikusi visą kaimą. Tačiau smalsumas nugalėjo baimę, nes ir šį kartą čigonai, visokiais muzikos instrumentais keldami kurtinantį triukšmą, aplėkė visą gyvenvietę, o šauklys skelbė, kad bus rodomas pasakiškiausias nazijansiečių atradimas. Taigi, visas Makondas suplūdo į čigonų palapinę ir, sumokėję po vieną sentavą, išvydo atjaunėjusį Melkiadą — sveiką, be jokių raukšlių, su spindinčiais naujais dantimis. Tie, kurie prisiminė skorbuto išvarpytas jo dantenas, įkritusius skruostus ir suvytusias lūpas, apstulbo, pamatę galutinį čigono antgamtiškos galios įrodymą. Siaubas virto panika, kada Melkiadas išsiėmė iš burnos dantis — sveikut sveikutėlius, susmaigstytus į dantenas — ir juos parodė publikai, o pats tą pačią akimirką vėl pasidarė anų metų sukriošęs seniokas; paskui čigonas įsidėjo atgal dantų protezus — ir vėl pražydo sugrįžusios jaunystės šypsena. Netgi Chosė Arkadijas Buendija suabejojo, ar tik Melkiado išmintis nebus peržengusi žmogiškosios galios ribų, bet, kada jie liko vieni du ir čigonas paaiškino savo dirbtinių dantų įtaisymą, jam širdis atsileido, ir jis linksmai nusikvatojo. Visa tai Chosei Arkadijui Buendijai pasirodė taip paprasta, o kartu ir taip nuostabu, jog rytojaus dieną jis jau nebesidomėjo alchemijos tyrinėjimais, vėl buvo blogo ūpo, valgė, kada jam ateidavo į galvą, ir ištisą dieną be jokio tikslo slampinėjo iš kampo į kampą. "Pasaulyje dedasi neįtikėtini dalykai, — skundėsi jis Ursulai. — Čia pat, anapus upės, yra daugybė stebuklingų įtaisų, o mes čia tebegyvename tarsi kokie asilai." Tie kurie jį pažinojo nuo pat Makondo įkūrimo, negalėjo atsistebėti, kaip jis Melkiado įtakoje taip smarkiai pasikeitė.

Anksčiau Chosė Arkadijas Buendija buvo lyg jaunas patriarchas: jis mokė, kaip reikia sėti, kaip auklėti vaikus ir auginti gyvulius, visiems padėdavo, nevengė nė fizinio darbo, kad tik bendruomenė gerai gyventų. Buendijų troba jau iš pat pradžių buvo geriausia visame kaime, todėl ir kiti panašiai savo būstus tvarkė. Tai buvo trobesys su erdvia ir šviesia seklyčia, terasa-valgomuoju, išdabintu spalvingom gėlėm, dviem miegamaisiais; vidiniame kieme augo milžiniškas kaštonas, o už trobos matei gerai įdirbtas dirvas, diendaržį, kuriame gražiai sugyveno ožkos, kiaulės ir vištos. Tik kautynių gaidžius buvo draudžiama auginti — ne tik šituose namuose, bet ir visame kaime.

Savo darbštumu Ursula nenusileido vyrui. Ši spėri, rimta, geležinių nervų nedidukė moteriškaitė, kurios gyvenime niekas nėra girdėjęs dainuojant, švelniai šnarėdama savo iškrakmolytais olandiškos drobės sijonais, nuo ryto iki vėlaus vakaro, rodos, suspėdavo visur. Tik jos rūpesčiu plūktinė trobos asla, nebaltintos molio sienos ir jų pačių pasigaminti negrabūs baldai švietė švarumu, o senoviškos skrynios, kuriose buvo laikomi drabužiai, skleidė švelnų albakos kvapą.

Chosė Arkadijas Buendija, pats išmintingiausias žmogus visame kaime, taip išdėstė Makondo trobas, jog kiekvienas eidamas į upę vandens, nuvargdavo ne daugiau už kaimyną, ir taip nuovokiai ištaisė kaimo gatveles, jog per vidurdienio kaitrą visos trobos gaudavo po lygiai saulės. Per kelerius metus Makondas tapo pačiu tvarkingiausių ir darbščiausiu iš visų iki šiol žinomų kaimų, kuriuose gyvena apie tris šimtus žmonių. Iš tikrųjų tai buvo laimingas kaimas — niekas čia dar nebuvo perkopęs per trisdešimtį, niekas čia dar nebuvo pasimiręs.

Vos tik įkūrus Makondą, Chosė Arkadijas Buendija ėmėsi gaminti raizgus ir narvelius. Netrukus volungėmis, kanarėlėmis, čekais ir liepsnelėmis užtvindė ne tik savo namus, bet ir visą kaimą. Įvairiabalsių paukščių koncertai buvo tokie triukšmingi, jog Ursula, bijodama iš proto išsikraustyti, bičių vašku užsilipdė ausis. Kai pirmą kartą atvyko Melkiado šeimyna ir ėmė pardavinėti stiklinius rutuliukus nuo galvos skaudėjimo, Makondo gyventojai labai stebėjosi, kaip čigonai galėjo surasti jų kaimą, pasimetusį lygumų platybėse, ir šie prisipažino, kad jiems kelią nurodęs paukščių čiulbėjimas.

Tačiau neilgai trukus Chosė Arkadijas Buendija prarado ūpą triūsti visuomenės labui —jį pagavo magneto karštligė, astronominiai apskaičiavimai, auksinės svajonės ir pasaulio stebuklų pažinimo aistra. Kažkada darbštus, tvarkingas Chosė Arkadijas Buendija išvirto dykūnu: vaikščiojo apsileidęs, suskretęs, vešlia, susivėlusią barzda, kurią Ursula kartais prišokusi vargais negalais aprantyda-vo virtuviniu peiliu. Daugelis jį laikė tiesiog kažkokių apžavų auka. Bet ir tie, kurie tvirtai tikėjo, kad jis ne savo proto, metė visus reikalus bei šeimas ir išėjo drauge su Chose Arkadijų Buendija, kai šis, užsivertęs ant pečių maišelį su darbo įrankiais, paprašė talkos praskinti kelią kuris sujungtų Makondą su didžiaisiais atradimais.

Chosė Arkadijas Buendija neturėjo jokio supratimo apie apylinkių geografiją. Jis tik žinojo, kad rytuose stūkso neperžengiami kalnai, o kitapus kalnagūbrio — senovinis Rioačos miestas, kur kažkada, anot pirmojo Aureliano Buendijos, jo senelio, pasakojimų, seras Francis Dreikas5 pramogos dėlei iš patrankos šaudė kaimanus, o užmuštus įsakydavo užtaisyti, prikimšti šiaudų ir išsiųsti karalienei Elzbietai. Jaunystėje Chosė Arkadijas Buendija ir keletas vyrų su žmonom, vaikais, naminiais gyvuliais bei apyvokos rakandais perkopė tuos kalnus, tikėdamiesi išeiti prie jūros, tačiau, paklaidžioję dvejus metus ir du mėnesius, atsisakė savo ketinimų ir, nenorėdami grįžti atgal, įkūrė Makondo kaimelį. Dėl to šis kelias dabar jo jau nebeviliojo — jis tegalėjo nuvesti atgal į praeitį. Į pietus driekėsi pelkės, amžinu augalų graimu aptrauktos, ir didelė lyguma — ištisas pasaulis, kuris, čigono žodžiais tariant, buvo be galo, be krašto. Vakaruose plačioji lyguma rėmėsi į beribį vandenyną, kuriame, anot kalbų, gyveno į banginius panašios būtybės, švelnia oda, moters liemeniu ir galva; savo nežmoniškomis krūtimis jos apžavinčios ir pražudančios jūreivius. Šešis mėnesius čigonai plaukė, kol pasiekė tvirtos žemės ruožą, kuriuo važinėja pašto mulai. Chosės Arkadijo Buendijos apskaičiavimu, vienintelė galimybė susidurti su civilizacija — tai eiti į šiaurę. Taigi, tuos pačius vyrus, kurie jam padėjo statyti Makondą, vėl apkrovė kastuvais, laužtuvais ir medžiokliniais ginklais, į maišelį įsimetė orientacinius prietaisus bei žemėlapius ir išsirengė į rizikingą žygį.
Pirmomis dienomis jie nesutiko ypatingų kliūčių. Akmenuota upės pakrante nusileido iki tos vietos, kur anais metais buvo suradę kario šarvus, ir laukiniais apelsinmedžiais apaugusiu takeliu į-žengė į mišką. Į pirmos savaitės pabaigą jiems pavyko nudobti elnią, bet susitarė iškepti ir suvalgyti tik vieną žvėrienos pusę, o likusią dalį pasūdyti ir palaikyti atsargai. Taip jie mėgino atitolinti tą valandą, kada teks maitintis vien papūgomis, kurių melsva mėsa turėjo aštrų muskato prieskonį. Po to per dešimtį dienų jie visai neregėjo saulės šviesos. Žemė po kojomis pasidarė minkšta ir drėgna kaip ugnikalnių pelenai, brūzgynai kas žingsnis darėsi vis klastingesnį, vis labiau tolo paukščių balsai, beždžionių rėkavimas, rodėsi, kad amžiams apniuko pasaulis. Šioje drėgmės ir tylos karalystėje, kuri priminė rojų prieš pirmąją nuodėmę,batai smego į gilias duobes, pilnas kažkokio riebaus dvokiančio skysčio, mačetės kapojo kruvinai rausvus irisus ir auksaspalves salamandras, o žygio vyrus ėmė slėgti seniai pamiršti prisiminimai. Ištisą savaitę, bemaž netardami nė žodžio dusdami nuo troškaus kraujo kvapo, kaip lunatikai jie stūmėsi pirmyn per tą slogų pasaulį, kaine mirgėjo tik silpnos žibukų švieselės. Grįžti atgal buvo neįmanoma, nes iškirstas takas kaip mat užželdavo akims bematant. "Niekis," sakė Chosė Arkadijas Buendija, — svarbiausia, eiti viena kryptimi." Įsmeigęs akis į kompasą, jis vedė savo bendražygius į neregimą šiaurę, kol pagaliau išsikapstė iš to užburto krašto. Juos supo juoda bežvaigždė naktis, tačiau ši tamsa jau buvo kupina naujo — gaivaus oro. Nusikamavę po ilgo žygio, vyrai pasikabino hamakus ir pirmą kartą per tas dvi savaites miegojo kaip užmušti. Jie pakirdo, kai saulė buvo aukštai pakilus, ir iš susižavėjimo tiesiog žado neteko. Tiesiai prieš juos tarp paparčių ir palmių, švelniuose ryto spinduliuose, stovėjo baltas, dulkėmis apneštas didelis ispanų galeonas. Jis buvo truputį pakrypęs dešiniuoju bortu, ant sveikut sveikutėlių stiebų, tarp orchidėjomis išdabinto takelažo, kadaravo purvini burių skutai. Laivo korpusas, lygiu suakmenėjusių kriauklelių kiautu ir švelniomis samanomis aptrauktas, stovėjo tvirtai įsirėžęs į akmeningą žemę. Šis laivas, rodos, glūdėjo savame vienatvės ir užmiršties pasauly, į kurį negalėjo įsibrauti nei laiko griaunamoji jėga, nei paukščių klegesys; keliauninkai, vos tvarkydamiesi, apžiūrėjo visą vidų, tačiau nieko nerado, nebent vešlų gėlių mišką.

Atradęs galeoną — ženklą, kad jūra netoli, — Chosė Arkadijas Buendija neteko ryžto. Tarė sau, kad išdaigininkas likimas iš jo šaiposi: kai jis, kęsdamas begalinius vargus ir nepriteklius, veržėsi prie jūros — jos nerado, o dabar neieškodamas aptiko — ji stovėjo skersai kelio kaip nenugalima kliūtis. Praslinks daug metų, čia jau bus nutiestas pašto vieškelis, ir pulkininkas Aurelianas Buendija žygiuos per šią vietovę ir galeono vietoje ras vien apanglėjusį karkasą vidury aguonų lauko. Tik tada įtikėjęs, kad visa ši istorija nebuvo vien tėvo vaizduotės padaras, jis save paklaus: kaip šis laivas atsidūrė čia, taip toli nuo kranto. Chosė Arkadijas Buendija tačiau nekvaršino sau galvos tokiais apmąstymais, kai po keturių dienų kelionės, už dvylikos kilometrų nuo ispaniškojo galeono, jie nusigavo iki jūros. Kai jis žvelgė į šitą putotą, murziną ir pilką it pelenai jūrą, kuri nebuvo verta tokio sunkaus žygio ir pavojų, jo svajonė blėste išblėso.

— Šimts velnių: — sušuko Chosė Arkadijas Buendija. — Makondas apsuptas vandens iš visų pusių.
Kad Makondas stovi pusiasalyje, buvo labai ilgai tikima, nes tą mintį teigė Chosės Arkadijo Buendijos gan savavališkas žemėlapis, kurį jis nupiešė, grįžęs iš žygio. Jį braižė, pagautas įniršio, ir tyčia perdėdamas kelio sunkumus, tarsi bausdamas save, kad taip nenuovokiai išrinko vietą kaimeliui. "Mes niekada niekur iŠ čia nenusika-sim, — skundėsi jis Ursulai. — Čia mes gyvi supusime, neparagavę mokslo vaisių." Ši mintis, kurią jis mėnesių mėnesius svarstė laboratorijos kamaraitėje, jam subrandino naują sumanymą — perkelti Makondą į patogesnę vietą. Tačiau šį kartą Ursula užbėgo už akių jo kliedams. Veikdama slapčia, atkakliai lyg skruzdėlytė, ji nuteikė kaimo moteris prieš lengvabūdžius vyrus, kurie jau buvo besirengią keltis kitur. Chosė Arkadijas Buendija nė nenutuokė, kada ir dėl kokių priešiškų jėgų jo planai įkliuvo į pretekstų, kliūčių ir atsikalbinėjimų voratinklį ir virto vien tuščia svajone. Nutaisiusi nekaltą veidą, Ursula stebėjo vyrą ir net truputį jo pasigailėjo, kai vieną rytą aptiko kamaraitėj į specialias dėžes kraunantį laboratorijos įrengimus ir patylom murmantį savo kliedus apie persikėlimą. Netrukdė jam dirbti. Netrukdė kalti dėžes ir skutimosi šepetėliu paišyti rašalu ant jų savo inicialus, neprikišo nė vienu žodžiu, nors jau žinojo — iš duslaus jo monologo, — kad jis irgi žino, jog kaimo vyrai nepritars jo sumanymui. Tik tada, kai šis pradėjo kelti nuo sąvarų kamaraitės duris, išdrįso paklausti, kam tai darąs, ir jis su kartėliu atsakė: "Jei niekas nenori eiti, eisim vieni." Ursula nėmaž nesutriko.

—    Ne, mes neisim, — tarė ji. — Mes čia liksim, nes čia gimė mūsų sūnūs.
—    Bet čia dar niekas iš mūsų nemirė, — tarė Chosė Arkadijas Buendija. — Žmogus nesurištas su ta žeme, jeigu joje neguli palaidotas jo artimasis.
Ursula švelniai, bet tvirtai paprieštaravo:
—    Jei reikės man mirti, kad jūs čia pasiliktumėt, aš numirsiu.
Chosė Arkadijas Buendija nesitikėjo, kad žmona bus tokia neperkalbama. Jis mėgino ją apžavėti savo fantazijos kerais, žadėdamas nuotabų pasaulį, kur tereikia palaistyti žemę stebuklingu skysčiu — ir medžiai duos vaisių, kokių tik įsigeisi, kur pusvelčiui gali nusipirkti įvairiausių aparatų ligoms gydyti. Tačiau Ursulos nejaudino jo pranašystės.

—    Užuot bastęsis su paikysčių prikimšta galva, geriau savo vaikais pasirūpintum, — atrėžė ji, — Pasižiūrėk, kaip jie auga, palikti Dievo valiai tarsi gyvuliukai.
Žmonos žodžius Chosė Arkadijas Buendija priėmė už gryną pinigą. Pažvelgęs pro langą, saulės nužertame sode jis pamatė du basakojus berniukus, ir jam pasirodė, kad jie tik šia akimirką atsirado iš nebūties, Ursulos užkeikimų pagimdyti. Tada jame kažkas įvyko, kažkoks didis stebuklas, kuris su visomis šaknimis jį išrovė iš dabarties ir nusinešė į neištyrinėtą prisiminimų šalį. Kol Ursula šlavė aslą, jau galutinai įtikėjusi, kad iki mirties nepaliks savo namų, Chosė Arkadijas Buendija stovėjo į vaikus įsmeigęs nustebusį žvilgsnį, kol padrėko akys, o tada atgalia ranka nubraukė ašarą ir, giliai atsidusęs, nusilenkė savo likimui.
— Na, gerai, — tarė, — Paliepk berniukams, tegu man padeda iškrauti iš dėžių daiktus.

Vyresnysis, Chosė Arkadijas, buvo keturiolikos metų, susivėlęs, kampuota galva ir savavališko, kaip tėvas, būdo. Nors augumu ir jėga buvo nusidavęs į tėvą, bet jau tada aiškiai matėsi, kad jam stinga vaizduotės. Jis gavo pradžią ir gimė varganos kelionės per kalnus metu, prieš Makondo Įkūrimą, ir jos tėvai, apriūrėję kūdikį, dėkojo Aukščiausiajam, kad vaikas neturi jokių gyvuliškų požymių. Aurelianui, pirmajam Makonde gimusiam žmogui, kovo mėnesį turėjo sukakti šešeri metai. Berniukas buvo tylus ir užsidaręs. Jis verkė motinos įsčiose ir gimė atsimerkęs. Kai jam piovė bam-bikę, sukiojo galvą į visas puses, tarsi apžiūrėdamas kambaryje esančius daiktus, be jokio nuostabos smalsiai stebėdamas žmonių veidus. Paskui, visiškai abejingas atėjusiems su juo susipažinti, savo dėmesį nukreipė į palmės lapų stogą, kuris, rodėsi, ims ir įgrius, nebeišlaikęs šėlstančios liūties udimo. Ursula prisiminė jo įtemptą žvilgsnį tą lieną, kai trejų metukų mažasis Aurelianas įžen-_    į virtuvę, o ji, nukaitusi nuo ugnies, dėjo ant stalo kunkuliuojantį sultinio puodą. Sumišęs kas dar nuo durų šuktelėjo: "Nukris." Puodas tai stovėjo vidury stalo, tačiau vos Aurelianas tarė šį žodį, slystelėjo į stalo kraštą, tarsi vidinės egos pastūmėtas, ir ištiško ant aslos. Ursula sunerimusi papasakojo šį atsitikimą vyrui, bet tasa nieko nuostabaus nepastebėjo. Kaip paprastai, tėvui  nerūpėjo  vaikų  reikalai:   pirma,  vaikystę
laikė protinio atsilikimo laikotarpiu, o antra, amžinai būdavo pernelyg įsigilinęs į savo chimeriškus apmąstymus.

Tačiau nuo ano pavakario, kai pasišaukė berniukus, kad tie padėtų išpakuoti laboratorinius į-rengimus, Chosė Arkadijas Buendija jiems skirdavo geriausias valandas. Nuošalioje kamaraitėje, kurios sienos pamažu numargo nenusakomais žemėlapiais ir pasakiškais brėžiniais, tėvas mokė sūnus skaityti, rašyti ir skaičiuoti, pasakojo apie pasaulio stebuklus, remdamasis ne tik savo žiniomis bet ir nežabota vaizduote. Štai kodėl vaikai žinojo, kad pusiaujo  Afrikoje gyvena protingi ir taikūs žmonės, kurie vien sėdi ir mąsto, o Egėjaus jūra iki pat Solonikų uosto gali pėsčiomis pereiti, šokinėdamas nuo salos ant salos. Tie vakariniai pokalbiai apie nebūtus daiktus taip giliai įsmigo vaikams į atmintį, kad po daugelio metų, kol reguliariosios armijos karininkas riktels kareiviams: "Ugnis!", pulkininkas Aurelianas Buendija, stovėdamas prieš būrį, vėl savo širdy išgyvens tą šiltą kovo popietę, kai jo tėvas nutraukė fizikos pamoką ir, pakėlęs ranką ir įbedęs akis į vieną tašką lyg užburtas, ėmė klausytis, kaip tolumoj skamba švilpynių, būgnų ir būgnelių muzika, skelbdama, jog čigonai vėl atvyko į Makondą ir garsina paskutinį įstabiausią Memfio išminčių atradimą.
Tai buvo kiti čigonai, kurie mokėjo tik savo kalbą. Vyrai ir jaunos moterys — rinktiniai čigonų giminės gražuoliai aliejais ištepta oda, miklių rankų — užtvindė Makondo gatves šokiais, muzika, trankios linksmybės erzelyne, — čia buvo įvairiaspalvių papūgų, giedančių itališkus romansus, višta, kuri, aidint būgneliui, išsyk dėjo po šimtą auksinių kiaušinių, dresuota beždžionė, atspėjanti mintis, daugiadarbė mašina, kuri tuo pačiu metu siuvo sagas ir ligoniams mažino temperatūrą, aparatas blogiems prisiminimams užmiršti, pleistras laikui nustumti ir tūkstančiai kitų išradimų, tokių išmoningų ir neįprastų, jog Chosei Arkadijui Buendijai būtų reikėję sukurti atminties mašiną, kad galėtų juos visus įsiminti. Per vieną akimirką kaimas visiškai atsimainė. Makondiškiai, apsvaigę didžiausioj makalynėj, galėjo be niekur nieko pasiklysti savo pačių gatvėse.

Už rankų vesdamasis berniukus, kad šie spūstyje nepasimestų, nuolat atsitrenkdamas čia į akrobatus, kurių dantys žibėjo aukso karūnėlėmis, čia į šešiarankius žonglierius, dusdamas nuo susimaišiusių mėšlo ir sandalmedžio kvapo, kurį skleidė minia, tarsi pamišęs, Chosė Arkadijas Buendija blaškėsi tai šen, tai ten, ieškodamas Melkiado, kad čigonas jam išaiškintų šito pasakiško košmaro aibę paslapčių. Jis kreipėsi į atvykėlius, bet šie nesuprato jo kalbos. Galų gale jis prasibrovė iki tos vietos, kur Melkiadas paprastai išskleisdavo savo palapinę; čia sėdėjo liūdno veido Armėnijos čigonas ir ispaniškai reklamavo vaistus, kurie padaro žmogų nematomą. Čigonas buvo ką tik vienu mauku išgėręs gintarinio gėralo stiklą, kai Chosė Arkadijas Buendija, alkūnėmis prasiskynęs kelią per smalsuolių minią, kuri įsistebeilijusi spoksojo į vaidinimą, galėjo užduoti jam klausimą. Čigonas perleido jį nustėrusių žvilgsniu ir čia pat virto smarve garuojančia smalos balute, virš kurios plaukė atsakymo aidas: "Melkiadas miręs". Naujienos sukrėstas, Chosė Arkadijas Buendija stovėjo be žado, stengdamasis užgniaužti sielvartą, kol kitų fokusų suvilioti žiūrovai išsiskirstė, o liūdnaveidžio čigono balutė išgaravo iki paskutinio lašo; vėliau ir kiti čigonai jam patvirtino, kad Melkiadas iš tikro nusibaigė nuo drugio Singapūro pelkėse, o jo kūnas buvo įmestas į jūrą netoli Javos, į pat gelmes. Vaikų ši žinia nesudomino. Jie tempė tėvą prie vieno balagano pažiūrėti Mamfio išminčių nematytos, negirdėtos naujenybės, kuri, kaip skelbė šauklys, priklausė anksčiau pačiam karaliui Saliamonui. Berniukai tol spyrėsi, kol Chosė Arkadijas Buendija sumokėjo trisdešimt realų ir įsivedė juos į vidų, kur sėdėjo skustagalvis milžinas apžėlusia krūtine su variniu žiedu nosyje ir sunkia geležies grandine ant kojos, saugodamas skrynią, panašią į piratų lobyną. Kada milžinas atkėlė skrynios dangtį, iš jos padvelkė lediniu šalčiu. Viduje tebuvo didžiulis skaidrus gabalas, pilnas daugybės burbuliukų, kuriuose spalvingomis žvaigždutėmis lūžinėjo vakaro šviesa. Chosė Arkadijas apstulbo, tačiau, žinodamas, kad berniukai tuoj pat laukia paaiškinimo, jis pradrįso ir sumurmėjo:
—    Čia didžiausias pasaulio deimantas.
—    Ne, — pataisė čigonas. — Čia ledas. Chosė Arkadijas Buendija, nieko nesupratęs
ištiesė ranką į ledo lytį, bet milžinas ją nustūmė "Sumokėk dar penkis realus ir čiupinėk sveikas".
—    tarė jis. Chosė Arkadijas Buendija užsimokėjo ir tada, padėjęs delną ant ledo, jį laikė keletą minučių; užgavusi paslaptį, jo širdis susigniaužė iš baimės ir džiaugsmo. Nesumodamas, kaip apsakyti vaikams šį nepaprastą pojūtį, sumokėjo dar dešimt realų, kad vaikai patys patirtų tą stebuklą. Mažasis Chosė Arkadijas atsisakė čiupinėti ledą. Aurelianas, atvirkščiai, drąsiai žengė pirmyn, uždėjo  ranką  ir čia pat  vėl  atitraukė.   "Verda",
—    sušuko išsigandęs. Bet tėvas nebekreipė į jį dėmesio. Akivaizdaus stebuklo apsvaigintas, šį mirksnį jis užmiršo beviltiškai sužlugusius savo planus ir Melkiado kūną, išmestą aštuonkojams suryti. Sumokėjęs čigonui dar penkis realus, iškilmingai uždėjo ranką ant ledo lyties, nelyginant prisiekiąs teisme liudininkas ant Šventojo Rašto, ir sušuko:
— Tai didžiausias mūsų laikų išradimas.

Iš ispanų kalbos vertė Elena Treinienė.
1.    Aujama — indėniškas moliūgo pavadinimas.
2.    Nostradamusas  (1503  -  1566) — prancūzų astrologas, gydytojas, savo metu garsėjęs kaip ateities pranašautojas.
3.    Judėjos Marija (III a.) — moteris alchemike.
4.    Didysis magisterijus — taip alchemijoje vadinamas preparatus, kuris paprastai metalus paverčia auksu.
5.    Francis Drake (1541 - 1596) — anglų admirolas, piratiškai puldinėję s Pietų Amerikos pakrantes.


Vytautas Ignas    Lithuania (detalė)