Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JUOZO GRUŠO NOVELĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. Vaičiulaitis   
Kai rašau šiuos kelis žodžius apie brangų bičiulį ir kūrėją, prieš akis ant stalo guli pirma Juozo Grušo knyga, novelių rinkinys "Ponia Bertulienė". Išleido Vairo bendrovė 1928 m. Kaune. Šiais pageltusiais, kiek trupančiais, anų dienų kvapu dvelkiančiais lakštais rašytojas pradėjo savo ilgą knygų kelią, nuvedusį jį į šiandieninės mūsų dramos viršūnes. Tačiau žvitrus jisai patvėrė ir kaip novelistas.

Įdomu buvo vėl skaityti "Ponią Bertulienę". Ten randi Juozo Grušo kūrybos ištakas — palinkimą į konfliktus ir intrigą, psichologinį lūžį, problemą, teisybės išpažinimą, gyvą ir natūralų dialogą. Istorijas, daug kur kietai realistiškas, paspalvins lyrinis dvelksmas.

Vargiai ir pats Juozas Grušas šiandien norėtų ištisai prisipažinti prie šių savo jaunystės vaizdų ir sapnų: juk ten nuotykis tarpais iššoka iš vagos, intriga perdaug užsukta, atomazgos moralizuojančios ir sentimentalios, vietomis žymu kitų rašytojų pėdsakai.

Kuri iš tų novelių dar knietėtų Juozui Grušui? . . . Aišku, atsakymą duoti galėtų tik jisai. . . Man pačiam dabar beskaitant, geriausiai pritiko "Aleksiuko piršlybos". Iš seniau vis dingo jos "Žuvėdrų kerštas". Tačiau nūnai, nežiūrint novelės lyrinio jautrumo, istorija priminė jau anksčiau girdėtas paskenduoles ir nutolo.

Už Ponios Bertulienės, kuri viršelyje išpiešta orientališkai puošni, su raudona rože, dengiančia kone visą krūtinę, ant stalo guli antras Juozo Grušo novelių pluoštas — "Sunki ranka". Išleido mūsų didysis Sakalas 1937 m. Kaune. Juozą Grušą čia regime kaip stiprų mūsų novelės meistrą. Jo pasakojimų veiksmas sklandus, konfliktai tikri ir jų sklaida nuosekli bei tiksli, problemų iškėlimas ryškus ir jų išsprendimas žvalgus, žmonės įvairūs ir įdomūs, nuotaikos keičiasi nuo šiurpiai dramatiškų ligi lyrinių ir humoristinių. Poroj vietų šmėstelia simbolizmas, nors apskritai Juozas Grušas eina aiškiu psichologinio realizmo taku. O visa tai gaubia jo, autoriaus, toks artimas, šiltas buvimas; Todėl ne-nuostabu, kad šioje knygoje aptinkame keletą iš šauniausių Juozo Grušo novelių, — tokių, kaip "Už saulę gražesnis".

Šalia "Sunkios rankos" ten guli paskutinis, trečias Juozo Grušo novelių rinkinys — "Rūstybės šviesa" (1969 m.). Knyga išėjo, kai rašytojas jau slinko prie septyniasdešimtojo kryželio. Juk tai amžius, kai dažnas plunksnos žmogus jau sustabarėja, pasilieka įstrigęs savo į-prastiniuose spielčiuose. O Juozas Grušas "Rūstybės šviesoje" yra naujas, kone moderniškas, gaivus ir žvalus kaip jaunikaitis, tiesmukas ma-kabriškame dabartinės tikrovės absurdo pavaizdavime, subtilus psichiniuose sambrėškiuose, pagaliau realiai akylas fizinių moters apžavų pagavime. Pastarosios atgaivos gana gausu paskutinėje novelėje — "Anupras nukrito iš aukštybių", kurią kritikai palaikė bene geriausia greta "Nuogi atrodo negražiai". Kita novelė, "Karalaitė nebuvo protinga", kurios dalį autorius yra iškaitęs ir į plokštelę, patraukia savo trapiu pavaizdavimu mergaitės, grįžusios "iš tų kvaišų karalystės" — psichiatrinės ligoninės. Jei kitur rinkinyje Juozas Grušas savo novelių drobę tepia plačiais ar net tirštais brūkšniais, tai "Karalaitėje" jis yra lengvų, bet raiškių ir prasmingų palytėjimų dailininkas. O visa novelės nuotaika: sakytum, ją persmelkė pavasarinis budimas ar tylus vasarų brendimas ir tvas-kėjimas, kurio nedrumsčia nė sodresnis dažas — tie didžiai išmintingi ir teisingi globėjos pagraudenimai ir pamokymai: "Įsikalk į galvą: pagundai priešinkis tuoj ir iš karto".

Kaip ten bebūtų su jo novelių problemomis, intriga, struktūra, niuansais, tradicija ir moderniškumu, idėjomis ir kitais bruožais, svarbiausia yra tai, kad Juozas Grušas ir dabar mums byloja taip gaiviai.

Šviečia jis ne savo rūstybės, nes jos neturi, o savo kūrybos ir širdies šviesa.
A. Vaičiulaitis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai