Karalaitė nebuvo protinga (novelė) Spausdinti
Parašė Juozas Grušas   
— Labai gražios pintinės! Tik bulvėms jau netinka. Perdaug gudriai išlankstytos.
Ji žino, kas tai pasakė, ji girdėjo jo žingsnius, nors nepažvelgė nei jam ateinant, nei dabar. Tai tas juodaplaukis iš gretimo namo kelintą kartą ją kalbina. Vasarotojai jį vadina Ignacu; ji visada suklūsta, išgirdusi tą vardą. Grįžęs iš darbo, jis per jų kiemą eina į upę maudytis.

Mergaitė pakėlė juodas dideles akis.
— Į jas galima rinkti uogas.
Jos balsas virpėjo, skruostai kaito. Ji visada bijo, kad nepasakytų ko nors "ne taip", bet atrodo, kad jos žodžiai buvo protingi.
— Nuostabias rankas turite, mergužei, — ištarė Ignacas, pabrėždamas žodį "nuostabias", švystelėjo per petį didžiulį rankšluostį ir švilpaudamas nuėjo.

Nuostabias, galvojo ji, nuostabias . . . na, žinoma, ir gražias. Jis patvirtino tai, ką ji pati žino. Šią vasarą ji įsitikino, kažkaip netikėtai pamatė, kad jos rankos gražios — pamatė, žiūrėdama į kitos moters rankas, kurios buvo apvijusios vyriškio kaklą ir glostė jo rudus plaukus. Akimirkai tada prabėgo keista mintis: ji mato rankas ne kurios kitos moters, o savo pačios — laikančias ne kvapnių žilvičių glėbį, o savo laimę.

Nuo tos dienos pradėjo ji puoselėti rankas. Ir tik jai vienai žinoma ir suprantama, kokiu būdu reikia puoselėti tas rankas, kurios per dieną pintines pynė, uogavo arba usnis ir žliūges rovė.

Ji privalo būti graži, kaip ir visos kitos merginos, kurių dauguma, kaip žiūri, gražios.

Bet ar ji graži? Tikriausiai taip, nors nė vienas vyriškis dar nėra jai šito sakęs. Bet pasakys, tai aišku. Pasakys Ignacas! Ne! Karalaitis! Žengdamas pro šalį, karalaitis su savo juokingu storuliu palydovu staiga nustebęs sustos ir tars sujaudintu balsu: "Kokia graži mergina!" O juokingasis palydovas: "Ko žiopsai, Ignacai!" Ne! Ne taip palydovas tars, daug gražiau: "Pagauk kaip žuvelę! Išvok! Ant rankų išnešk, mėnesienai šviečiant!".

Aišku, ji ne karalaitė, ir niekas jos neneš ant rankų. Bet kuo ji kalta, kad širdyje pridygsta neprotingų minčių. Ne lysvė, neišravėsi. Įr .kam ravėti. Tegu.. . Daugiau ir nėra kuo pasidžiaugti. Batukus, ir tuos žiurkės sugraužė. (Viską jos graužia — kas dieną, kas valandą).

O gyvenimas čia pažiūrėti įdomus, tik kartais dar mažiau suprantamas, negu ten, kur ji buvo — kvaišų karalystėje. Trumpakelniai, margi ir nuostabiai akiniuoti vasarotojai ateina, perka uogas, valgo, tik niekuo nesidžiaugia. Kalba, bet nemyli ir nemato. Ją pasteb: tik tada, kai ji karvę melžia; ir tai ne ją, o karvę.

Gyvenimas vis vien įdomus ir net gražus Ji renka vienodas baltutes žilvičių vyteles, deda vieną šalia kitos, ir jai atrodo, kad taip ji renka savo dienas, riša į vieną audinį — kas kartą vis ryškiau, protingiau, nuosekliau. Svajonės — nors ranka paliesk, tokios gyvos ir tikros, kaip tas miškas, kaip upė, kaip ta pabudusi širdis, kurios užsupti negali.

O buvo drumzlinos dienos, neramios, piktos dienos. Kai kada dar šiurpiai iškyla atmintyje lyg sapne. Bet jų daugiau nėra. Laiko tėkmėj nuskendo. Ir ji pati, kuri dabar ne ji, taip pat nematomos upės dugne. Palaidota šitoji, kurios galvoj tikrai buvo kai kas ne taip, kaip reikia. Palaidoti keisti jausmai ir keistos mintys, kuriems net vardo dabar nerasi. Tikėkite ne šitos rankos taikstėsi suskaldyti ir nosį stambiam kaip pusė namo gydytojui. Ir ne — tikra: ne šitos rankos mėgino pulti tėvą su kirviu. Ta: buvo kitos, kurios dabar kažkur upės dugne, ir tekanti srovė jas užneša smiltim.

O nutekėjo laiko daug. Ir tėvas, ir kantrieji motina jau iškeliavo ten toli į vakaro saulėlydžių gelmes. Žmonėms ji to nesako, nes ta: ne ta tiesa, kurią reikia sakyti. Bet jai saldu galvoti, kad jie tikrai gyvena ten ir vakarais eina atsisveikinti su ja.

Žmonės dar bijo jos. Ir net seselė globėja, gulbė baltoji, — dar bijo jos. Ji turi ant grindų miegoti už gulbės durų.

Aišku, jai duota per maža — kartais taip gelia širdį — siaura palėpė, maišas su šiaudais Ir viskas. Bet stogo langas toks platus — pro jį ateina žvaigždės ir šventei visus kviečiantis mėnulis; prineša sidabro ir šilkų, pastato marmuro menes ir miegą atima nustebusioms akims O kartais ta stebukladarė mėnesiena, švelnia: apglėbus, ją išneša į ateities platybes. Keliauja ji po tolimus kraštus, po žėrinčius ugnim: miestus, paskui į tėviškę sugrįžta — ir mokyta, ir gerbiama — ji moko, gydo, seka pasakas vaikams ir kai kuriems iš protingųjų tiesia: rėžia į akis,* kad jų pačių galvoj ne visada kas kaip reikiant.

Ir čia kažkas staiga nutraukė jos svajones, lyg iš sūpuoklių būtų ją išmetęs. Verandoje stovėjo šeimininkės sūnus, iš ragatkos leido į ją akmenukus ir šaukė:
— Ei tu, kūtvėla!

Tai buvo sutartas ženklas, kad jai jau laikas melžti karvę. O paskui prilaužti gurgždančių buroklapių ir pašerti nakčiai. Už tai jos seselė gauna kas dieną po litrą šilto, kvepiančio, saldaus pieno.

Dvi dienas lijo ramus vasaros lietus. Trečios dienos rytas išaušo skaidrus kaip krištolas ir pilnas skambiausių garsų.
Ji bėgo su dviem pintinėm, nesulaikydama virpulio ne tiek dėl ryto vėsumos, kiek dėl apėmusio nerimo.

Uogauti! Grybauti! Braidyti po rasą! O ne! Po dviejų dienų lietaus tai tiesiog irstytis nepabaigiamose miško maudynėse. Žinoma, ne kiekvienam tai būtų ypatingai malonu.
Bet juk uogauti, tai kvėpuoti laisve, mišku, gėlėmis. Tai ne pintines pinti, sėdint vienoje vietoje ir tik mintimis nuklystant į fantazijos pasaulius. Girioje pasaka šalia tavęs — regima, apčiuopiama — tik apsidairyk, paliesk ranka. Štai čia apgriuvę ir aptrupėję didžiulėmis šaknimis surakinti mūrai, giliai tarp jų nematomas upokšnis šnera, o ten gyvos medžių pilys, vienos dangų remia, kitos kažkur grimzta, eglynuose skruzdžių didmiesčiai su neįspėjamu gyvenimu, o toliau skynimai, kur saulė krauna atsargas ir dosniai teikia jas visiems: ir driežui, ir kanapėtai gyvatei, ir straigių tautelei — vis tai gyva, nesibaigianti pasaka, jei tik į ją ateina karalaitė žmogaus siela.

Sustoję šešėliai iš naujo pradėjo ilgėti, mažoji uogautoja vis klajojo tarp tų paslapties kupinų pilių ir saulės kraunamų lobių. Apsvaigo ji ir pavargo nuo šilto, drėgno ir kvepiančio oro, nuo tos gausybės raškomų uogų. Bet jai buvo neapsakomai gera. Čia niekas nesistengia tavęs pažeminti, išstumti, niekas nesiūlo išmaldos ir niekas nereikalauja. Čia atbunda laisva karalaitė ir mato, koks nuostabus pasaulis.
Grįždama uogautoja pastebėjo kažką važinėjantį dviračiu. Ji sustojo ir atsišliejo į medį. Jis pravažiavo plačią aukštos žolės prižėlusią aikštę ir dingo tarp jaunų pušaičių. Ji stovėjo, lyg kažko laukdama. Pro ją prabėgo išgąsdintas kiškis, bet ji nepasuko galvos.
O dviratis staiga sublizgėjo iš kitos pusės, ir dailus juodaplaukis nuogomis rankomis pravažiavo beveik pro ją. Jis važinėja tik tam, kad važinėtų — ji tai jau seniai yra pastebėjusi! Jos širdis daužėsi, dingo pasakos ramybė.

Uogautoja perbrido papartyną ir, nežiūrėdama į žemę, ėmė rinkti uogas. Ji išgirdo kažkieno juokingus žodžius: "Ko žiopsai, Ignacai!" Gal būt, tik paukštis taip keistai suriko, nes aplinkui niekur nebuvo nė vieno žmogaus... Giria gaudžia ... Ir vėl ji girdi kitą balsą, kitus daug gražesnius žodžius: "Paimki ant rankų". Ne! Tai jos pačios balsas taip ją apgaudinėja — ir pirma, ir dabar.

Jis sublizga saulėje ir vėl dingsta. Miško takais ir pievelėmis jis nardo kaip lydys ežere. Ji renka uogas, kurių čia nėra. Pasikūkčiodama kukuoja gegutė. "Kaip žvįrbluitį tu ant rankų.. . Jos gyvenimą ant rankų ..."
Uogautoja staiga pakėlė galvą, atsitiesė visu ūgiu.
— Pirmą kartą matau tiek aviečių. Ir tokių ankstyvų! — pasakė jis, išvažiavęs iš tako ir sustojęs gilioje žolėje.
— Žemuogės. Valgykit.
— Tiesa!...
Jis pasisėmė saują stambių žemuogių ir tylėdamas suvalgė. Ant kaktos jam žibėjo smulkūs prakaito lašai, bet jis jų nešluostė.
— Dar valgykit.
Jis vėl pasisėmė, pakėlė prie burnos, bet prieš valgydamas giliai patraukė nosimi stebuklingą aromatą. Ji žiūrėjo jam į veidą ir buvo laiminga.
— Kur jūs dedate uogas?
— Seselė parduoda vasarotojams.
— Ir pintines paruoda? Tas, kur jūs taip gražiai pinate?
— Parduoda. Dar valgykit.
— Jums gerai pas ją? Pas seselę?
— Gerai.
— Nemuša?

Jai net nejauku girdėti tokį klausimą. Už ką ją turėtų mušti? Tiesa, seselė kai kada barasi, bet ir apie tai nereikia čia kalbėti.

Valandėlę jis tylėjo, laukdamas jos atsakymo, pirštais nusišluostė delną, ant kurio buvo likusios rausvos uogų dėmelės. Ramiu žvilgsniu nužvelgė ją nuo galvos iki kojų, sustabdė savo akis jos akyse.
— Seniai jus stebiu. Ir jūsų seselę. Keistokai man kartais atrodo . . .
Ji laukia, kad jis dar kartą pažvelgtų jai į akis. Ir žiūrėtų ilgai. Ir leistų jai žiūrėti. O jis:
— Visai suprantama, išėjo į "užtarnautą poilsį'' ir jus pasiėmė. Patronauja! Teisėtai!
Ji suvirpėjo visa, užmiršo ir jo žvilgsnį. . . Taip, jis žino... Jis palietė dar neužgijusią žaizdą — dangstomą, slepiamą.
— Seselė viena, kaip ir aš . . . Nieko neturi. Ji norėtų jautriausiais žodžiais paaiškinti.
kad jis ją suprastų, kažkokią didelę tiesą pasakyti, kurią ji pati tik širdimi nujaučia.
Žmogus gi keičiasi, kyla, į pačią saulę stiebiasi, ieško į save panašių . . . Bet ne visada žino, nuo ko pradėti, kaip ką surasti .. .
— O kodėl ta jūsų seselė viena? Kur jos artimieji?
Ne, jis kažkaip kitaip galvoja.
— Aš taip pat vienas, — po valandėlės kalba jis, žiūrėdamas į šalį, bet jo balse suskamba kažkas labai artima. — Būna visokios vienatvės. Ir atsitinka visaip . . . Taip . . . Eglę nupiovė, o kelmą samanomis apdėjo. Na ir žmonės!
— Valgykit dar uogų.
O mintyse: "Dar ką nors pasakykite. Kalbėkit apie save. Jūsų gyvenimas ne toks, kaip visų".

Uogų jis daugiau nebevalgė. Ir nebepažvelgė jai į akis.
Visi žodžiai, kuriuos jie ištarė, atrodo, buvo ne tie. Kažkas dar liko už jų. Gal būt, už jų liko pati pasaka.

Jis paspaudė jai ranką, pakėlė nuo žolės dviratį.
— Į šokius nueisim kada nors.
Kaip sustingusi ji stovėjo, kol tik matė jį nuvažiuojantį. Paskutinių jo žodžių beveik negirdėjo.

Širdis buvo pilna sąmyšio, prieštaraujančių jausmų. Argi tai tokia laimė — ateinanti ar prabėganti pro šalį? O gal tai nusivylimas?

Atsisėdo ant kelmo, samanom apdėto, delnais užsidengė veidą ir, nežinia kodėl, tyliai ėmė verkti.

Miškas buvo pilnas paukščių balsų. Vieni ulbėjo ir švilpavo toli, vos girdimi, kiti klykavo čia pat, atkakliai, su kažkokiu nesuprantamu geiduliu. Aštriai kvepėjo jaunos pušys, dūzgė bitės. Gyvybės perteklium plakė vasaros širdis.

Po kokios valandos pajutusi stiprų alkį, uogautoja pakilo ir greitu žingsniu nuėjo namo.
Sekmadienio rytą, išsipraususi šaltu šulinio vandeniu, ji su seserim globėja iškeliavo į mažą vasarvietės miestelį. Žygis eilinis, įprastas ir būtinas kaip pats sekmadienio rytas.

Viena aukšta, mėlyna kaip rugiagėlė žengė pirma, švytuodama tuščiu skardiniu indu. Kita maža, rusva kaip skruzdė ėjo paskui, vilkdama tamsių uogų pintines. Miestelio turgavietėje jos parduos visą derlių, kurio tolimųjų vilų vasarotojai nepajėgia supirkti vietoje.

Aplink tylu. Tik kai kur už atviro lango suskamba ankstyva šeimininkė. Žemai dūzgia garlaivis. Garsai toli plinta.

Jos žengia oriai, pareigos žmogaus žingsniu, įprasta rikiuotės tvarka, kurios nei viena, nei kita nesistengia pakeisti, nes tai nereikalinga. Kalbėti galima — ir net protingai — ir taip keliaujant. Ir galima klausyti.
— Taip, — prabyla pirmoji, nepasukdama galvos, — tu darais protinga, tik į vaikinus pradėjai žvalgytis. Aš pastebiu, nemanyk . . . Na ką gi, praeis kiek laiko, jei nesukvailiosi ir gerai dirbsi, jei pasitaikys įmanomas — išleisiu.
Antroji didelėmis akimis žiūri į kalbančiosios pakaušį, kvapą užgniaužusi, gaudo kiekvieną žodį.
— Žinoma, grįžusiai iš tų kvaišų karalystės nelengva įsigyti vyrą, — tęsia pirmoji, žiūrėdama prieš save, — bet tu išvaizdos ne-biaurios, tik per žema. Jei turėtum mano ūgį. būtum tikra gražuolė.

Gražuolė! Prieš pintinių nešėjos regėjimą iškyla kitas veidas, melsvos giliai žvelgiančios akys: "Tu man graži". Žodžiai nebuvo pasak ti, bet buvo išgirsti. Pasaka prasidėjo žodžiais: "Tu man graži".
— Nesakau, kad tu gražuolė, sakau, būtum tokia, — pasitaiso išmintingoji globėja. — Bet vyriškam niekada netikėk, jei tau sako: graži! Net negirdėk. Pagundos tokiais žodžiais atselina į neišmanėlių širdis, niekas daugiau, Įsikalk į galvą: pagundai priešinkis tuoj ir iš karto. Jei tik suabejosi, prasidės tokia maišatis, tu apkvaiši ir pati nepajusi, kad jau suklupai. Jeigu pastebėsi, kad vaikinas nori įžeisti tavo gėdingumo jausmą, — šalin tokį žaltį! Tai va! Pats pavojingiausias daiktas — nesisaugoti pa v c Ar tu dedies į širdį mano žodžius?
— Deduos, sesele.
— Lengva merginai paklysti, jei kelio tikro nežino. Labai lengva. O paklysti baisu.

Paklysti baisu! Taip, ji paklydo. Paklydo žiūrėdama jam į akis, paklydo, be žodžių jo šaukiama. Ar jis nuvedė ją nežinomais keliais, ar nunešė ant rankų, — ji negali suprasti. Bet j: tikrai paklydo, atsirado nežinomam pasauly Dingo sunkiosios pintinės, dingo purvinas guolis ant šiaudų maišo, dingo visa kvaišų karalystė. Prieš ją gyvos pilys su skraidančiais stebuklingais paukščiais bokštų viršūnėse, saule užpustyti kalnai, kur grakščiosios stirnos šoka nuostabius šokius: ir jokio teisingo kelio. Paklydo jL "A-ū! A-ū! — šaukia ji, paklydusi neregėtoje šaly. Atsiliepia meilė. Aidą kartoja nematoma laimė ir sėja stebuklus. "A-ū" — šaukia ji, paklydusi pati savyje.
Atsiliepia laumė. Aidą kartoja pasakų nykštukai ir dingsta šešėliuose Bet to, kuris ją išnešė ant rankų, čia nėra. O jis vis vien yra. Kiek čia vietos vestuvių šventei, kiek erdvės žaisti, šokti, bėgti, gaudyti, bučiuoti! Bet jo nėra. O jis yra. "A-ū! A-ū!" Paklydo ji. Kaip baisu paklysti! Kokia laimė paklysti! . . .


E.Budrys Spalvota litografija

— Tu kažką galvoji! — tvirtas globėjos balsas sugriovė visas pilis. — Aš nežiūrėdama matau tave. Prisipažink, galvoji?
— Ne, sesele.
— Gerų patarimų tau daviau, bet aš bijau, kad juos užmirši. Aš atsakinga už tave. Noriu tau gero. Jei nesukvailiosi, būsi gera — pasitaikys, išleisiu. Bet ar tu žinai, kad yra žmona? Gal karalienė? O vyras — kas? Tau aišku? Pačiam dievui neaišku. Žmona visada kenčia, taip ir žinok, vis vien, ar ji valdo, ar ją valdo; tokia gyvenimo tiesa.

Kentėsiu, jei tokia tiesa, vėl ima galvoti mažoji nešėja, ir net dar labiau; kentėsiu dėl savo širdies meilės. Ir būsiu neapsakomai laiminga. O gal labai nelaiminga? Pats Dievas nežino, kas yra žmona. O ji nori žinoti. Savo išmintimi nori suprasti.

Būti žmona — tai ranka rankon kopti į kalną, ieškoti tvirtos žemės po kojomis. O gal kaip pasakoj klaidžioti dviese, ieškoti paparčio žiedo ir jo niekada nerasti. Ir tik baigiantis klajonei praregėti, kad žiedą nešiojais su savim.

Būti žmona — tai valdyti ir jaustis visiškai viena. Begalinių dienų skaičių laukti ir nieko nesulaukti, viską paimti ir nieko neturėti. Gal šitokia tiesa?

Ji skaito pasakas, vaikšto pasakoj, betgi pati tiesa — kodėl paliekama tik pasakai! O išmintis — kodėl atiduodama neprotingiesiems?

Būti žmona — tai amžinai ieškoti to, kurį pamilai; surasti, pajausti ir vėl netekti, veržtis per gilumą nakties ir tūkstančius kartų šaukti: "A-ū! A-ū!" Ir nelauktai išgirsti paklydusio tolstantį balsą: "A-ū!" Ir su šiurpu suprasti, kad kitas šauksmas, jam atsiliepdamas, artėja.

Gal būt, tik pasaka tokia pikta ir kartu tokia gera. O kur tiesa — tikra gyvenimo tiesa?
Būti žmona — tai atiduoti rankas, akis, atiduoti miegą ir sapnus, bėgti iš paskos kaip beprotei ir pamišėlei ir vienumoje su širdgėla tylėti. Būti žmona — tai audrai, likimui tarti: sustokite, pirma palaužkite žmoną!

Ir čia tik karalaitės tiesa? Ir kodėl tiesa atiduodama pasakai? Kodėl išmintis paliekama kvailiams?
— Tu vėl kažką galvoji, mano miela.
Balsas ne iš pasakos. Ne pasakos taku ji keliauja.
Negalvoju, sesele.
— Neužmiršk, ką tau aiškinau, ir būk visada protinga.
Bet mažoji nešėja sustojo lyg staiga į žemę įkasta ir bejėgiškai nuleido rankas. Gyvenimas vėl virto pasaka, ir pasaka virto gyvenimu. Priešais ėjo jis — švilpaudamas su dideliu rankšluosčiu ant pečių. Ignacas! Ne! Karalaitis! Prieš ją stovėjo jis, o baltą jo skraistę vėjas pleveno. Išvok! Paduok ranką! Nurodyk! Išvesk! . . Bet ji nepasakė. Gal ir pasakyti turėjo ne taip.

Jis nusišypsojo — draugiškai ir priekaištingai, piktai pažvelgė į globėją.
— Na ir eksploatacija! Tai buvo Ignacas.
Ji dar pastovėjo, pasilenkusi ties pintinėmis; pakėlė jas ir sutrikusiu žingsniu nuėjo paskui seserį šeimininkę.
Mažame kurorto miestelyje budo gyvenimas.