M. BUBERIO ŽVILGIS Į KRIKŠČIONIŠKĄ IR ŽYDIŠKĄ RELIGIJĄ Spausdinti
Parašė VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS   
Su žydijos ir krikščionijos konflikto klausimu esame akivaizdoje tokio konflikto, kuris siekia paties dangaus. Žydijos atkritimas iš žmonijos išganymo plano yra, jei taip galima išsireikšti, pačios Dievo pedagogikos nepasisekimas. Dievas, daugiau kaip tūkstantį metų ruošęs tautą Mesijo atėjimui, susilaukė jos atmetimo. Turint tai prieš akis, aiškėja, kaip gilus yra krikščionijos ir žydijos konfliktas.
Bet kartu šis konfliktas yra labai vertas studijų. Jis gali padėti atidengti tokias žmonijos atpirkimo perspektyvas kurios be žydiškų studijų gali mums pasilikti nematomos. Šitokioms studijoms pradžią padarė garsus žydų mąstytojas Martin Buber (1878 - 1965), savo knygoje "Du tikėjimo keliai" (vertimas į anglų kalbą: "Two Types of Faith" 1951; šiame str. naudotasi Harper Torch-book leidyklos leidimu 1961) pastatydamas krikščioniją prieš žydiją.

M. Buber prieš apaštalą Povilą Skaitant Buberio studiją apie du tikėjimo kelius: žydiją ir krikščionybę, gaunamas įspūdis, kad jų konflikto priežastis yra ne tiek pats Kristus, kiek apaštalas Povilas. Buberis taip aptaria Povilo vietą šiame konflikte: "Povilui prieštarauja ne tik Senasis Testamentas, ne tik gyvas pokrikščioniškas žydų tikėjimas, bet ir paties Jėzaus pamokslas nuo kalno, nors dėl skirtingų priežasčių ir skirtingais tikslais" (p. 55). Buberis mano, kad Povilas Sen. Testamento gerai nesuprato. Neteisus jis esąs, kai Torą (t. y penkias Mozės knygas) jis laiko įstatymu. "Tora niekada nebuvo įstatymas, imamas atskirai nuo asmens, kuriam jis yra duotas; greičiau jis yra pamokymas dialogo forma tarp Dievo ir tokio partnerio, kurio širdis ir ausis ne visada yra atvira Dievo mokymui" (p. 67).

Kristaus žodžiai pamoksle ant kalno: "Būkite tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas" (Mato 5, 48) yra penkis kartus pakartoti Sen. Testamente. Kalbėdamas apie Kristaus laikų fariziejų mokslą, Buberis randa visą eilę tų pačių išsireiškimų fariziejų raštuose ir Kristaus žodžiuose, pvz., apie Dievo meilę ir artimo meilę. Net fariziejų mokymas apie priešų meilę nesąs žemesnis už Kristaus (p. 73). Ši tradicija yra gyva šios dienos hasidizme, kur šitaip skatinama melstis už priešus: "Melskis už priešus, kad jiems sektųsi". Kristaus barimus fariziejams Buberis laiko vėlesniais įtarpais Evangelijose, kada pirmųjų krikščionių ir žydų konfliktas jau buvo įsiliepsnojęs (p. 62).

Buberis sutinka, kad "Jėzus kalba kaip visiškai autentiškas Toros interpretatorius. Tol, kol jis pasilieka stovįs Sinajaus kalne, jis moko, kaip fariziejai moko". Tačiau, kai jis, tuo nesitenkindamas, pereina prie eschatologinio (pomirtinio) abejingumo, jis tarp kitko paskelbia (p. 67 - 68) fariziejams nepriimtiną tiesą "nesipriešink piktam".

Kuo skiriasi krikščionijos ir žydijos tikėjimas
Norint suprasti, kuo skiriasi krikščioniškasis tikėjimas nuo žydiškojo, galima pradėti nuo Buberio daromo skirtumo tarp Izaijo ir Kristaus. "Vienintelis skirtumas yra tas, kad Izaijas žiūri į tai dar kaip į neaptartą ateitį, o Jėzus — kaip į dabartį" (p. 29). Tai yra skirtumas, po kuriuo ir mes galime pasirašyti. Tačiau toliau kalbėdamas, Buberis mano, kad Kristaus mesijinė sąmonė yra greičiau žmogiška. Kristus jam atrodo "tikras Sen. Testamento žmogus, radęs amžinybę ne antlaikiniame dvasingume, bet paties gyvenamojo momento gelmėje" (p. 341. Is to išeinant, skirtumas tarp krikščioniškojo ir žydiškojo tikėjimo yra, kaip tarp pasakymų: "Tai yra tiesa" ir "mes tikime ir žinome". "Žydui tikėjimas yra nuosavybė, kurioje jis stovi; krikščioniui jis yra įvykis, kuris vienam atsitiko, ar veiksmas, kurį vienas padarė ar padaro; ar greičiau — abu kartu" (p. 35).

Šita prasme tikėjimo pasikeitimą krikščionijoje ypač paliudija Povilo laiškas žydams. "Tas, kas turi tikėjimą Laiško žydams prasme, tas yra gavęs jo (t. y. tikėjimo) įrodymą, kuris yra tokio pobūdžio, kad neprileidžia stebėjimo" (p. 37).
Tiesa, ir žydas turi tokio pobūdžio tikėjimą į Dievą, kad jam nereikia įrodymo. Jis Dievą regi gamtoje ir istorijoje. Tačiau žydas yra įsisąmoninęs ir kitą tiesą, būtent, kad Dievo veidas yra nematomas. Tik Jobas buvo užsimanęs matyti Dievą. Tačiau visa žydų tradicija tam yra priešinga. Tai liudija ir draudimas vaizduoti Dievą meniškomis priemonėmis.

Povilas iškeitė tikinčiojo žmogaus sąvoką į nuteisinto žmogaus sąvoką. Povilo žmogus yra ne tas, kuris yra įrodęs savo teisingumą, bet tas, kuris yra nuteisintas (p. 49). Turėdamas prieš akis Povilo laiške Galatams (2, 16) pasakymą: "žmogus yra nuteisinamas ne įstatymo darbais, bet tikėjimu į Jėzų Kristų", Buberis sako: "Dieviškasis nuteisinimas, kuriuo Jis (t. y. Dievas — V. B.) supranta žmogų esant teisiu, yra įgyjamas tikėjimu į Kristų, kas reiškia tikėjimą į tą, kuris atėjo, mirė ant kryžiaus ir prisikėlė" (p. 51).

Dievo sąvoka ir prisikėlimas iš mirties
 Buberis labai vertina Povilą, laikydamas jį religiniu genijum. Pasak jo, Povilas "yra gigantiška figūra, į kurią mes turime žiūrėti kaip į krikščioniškos tikėjimo sąvokos kūrėją" (p. 44). Tačiau Buberis turi priekaištą Povilo Dievo sąvokai. Jis kaltina Povilą, kad sugadino gailestingo Dievo sąvoką. "Povilo Dievo sąvokoje, kuria domėjosi kartos nuo Mozės iki Jėzaus, šis bruožas (Dievo gailestingumas — V. B.) yra pakeistas kitu, kuris viską keičia. Ir aš nedrįstu duoti jam vardo" (p. 90). "Povilas beveik nieko mums nekalba apie tą pirminę, istorinę ir amžiną Dievo meilę savo kūrinijai" (p. 138).

Šį priekaištą Povilo Dievo sampratai Buberis daro dėl to, kad Povilo Dievas yra pristatomas kaip atmetęs žydus ir nuėjęs pas kitas tautas. Buberis turi galvoje ypač šį Povilo pasakymą laiške romėnams: "Ko Izraelis ieškojo, to jis negavo; gavo išrinktieji; kiti gi yra apakinti" (11, 7). Šitaip suprantamas Dievas "jau nebesirūpina žmonėmis ir ištisomis jų generacijomis, kurias tai liečia, bet jas naudoja ir išnaudoja aukštesniems tikslams. Priešingai Sen. Testamentui, Povilo Dievas nekreipia dėmesio į žmones, kuriems jis kalba" (p. 86). Tokiu būdu "Dievas apsunkina Izraelio giminėms, susitelkusioms prie Sinajaus, prieiti prie Golgotos, išskyrus išniktuosius" (p. 86). Atkreipkime dėmesį į tai, kad Buberis domisi Golgota; vėliau matysime, dėl ko Buberis yra palankiai nusiteikęs vertinti net Kristaus prisikėlimą. Apie žydijos tikėjimą į žmogaus prisikėlimą Buberis kalba atsargiai: "To meto žydas, kurių dauguma laikėsi fariziejų mokslo, tikėjo į galutinį mirusių prisikėlimą kaip didelės bendruomenės; bet individualus prisikėlimas jiems istorijos bėgyje iš Šv. Rašto buvo nežinomas" (p. 100). Žydas buvo gana grubiai realistiškai nusiteikęs kūno atžvilgiu, kad būtų galėjęs lengvai tikėti individualiu prisikėlimu. "Priešingai, helenistiški pagonys, tikėdami į mirštančius ir prisikeliančius dievus savo misterijose, turėjo atvirą kelią" (p. 100. suprantama: į Kristų.

Buberis dėl to supranta apaštalą Tomą, kai jis išpažįsta Kristų Dievu dėl jo prisikėlimo. Žydas kitaip negalėjo galvoti. "Kadangi joks žmogus negali prisikelti kaip individas, tai šis žmogus yra ne žmogus, bet dievas; ir kadangi jis jam iki šiol buvo jo žmogus, tai šis žmogus dabar yra jo Dievas. Bet kartu su tuo Tomui sugriūva žydiškasis tikėjimo pasaulis, kuris nežino dievo, bet Dievą" (p. 128).

Prisikeldamas Kristus atsistoja krikščioniškoje žmonijoje kaip Dievas. Buberiui tai kelia klausimą: ar krikščioniškas Dievas yra matomas, ar nematomas. Aišku, kad Sen. Testamento Dievas yra nematomas. "Krikščionių Dievas yra kartu neregimas ir regimas; religinėje sampratoje jis yra greičiau neregimas, bet praktinėje patirtyje greičiau matomas" (p. 131).

Buberis sutinka, kad Kristuje yra pasiekiamas naujas glaudumas tarp Dievo ir žmonių Krikščionijoje "gali kas nors abejoti apie dieviškumą Dievu j e, bet negali abejoti apie dieviškumą Kristuje" (p. 132). Krikščionių stipresnį tikėjimą į Kristų negu į Dievą Buberis randa išreikštą Dostojevskio "Broliuose Karamazo-vuose". Buberis mato, ką laimėjo krikščioniškos tautos. "Jie rado Dievą, kuris nedingsta, kai viskas aplink žūva. (Jie rado) Tokį, kuris atsiteisia už juos, kai jie pasijunta paskendę kaltėje" (p. 132 - 133).

Tačiau tai nereiškia, kad Buberis pasidarytų krikščioniu. Užuot to, jis įrodinėja, kad žydų tikėjimas yra išlaikyta teisinga Dievo ir žmogaus samprata. Žydų tikėjimas žmogaus neniekina. O Dievo supratime Jo baimė ir Jo meilė eina greta. Jeigu mes suvoktume Dievą tik kaip meilę, be jo baimės, mes iš tikrųjų garbintume stabą (p. 137).

Kenčiantis Kristus
Buberis gerai supranta kenčiantį Kristų. Viena dėl to, kad kenčiantis Kristus yra giminingas II Izaijo poemai apie kenčiantį Dievo tarną (žr. mano str. "Viešpaties tarno poema", Laiškai Lietuviams, 1967 nr. 1 ir 2). Antra, Kristaus kentėjimai yra giminingi žydų tautos kentėjimams. Žmogų, kenčiantį už Dievą, Buberis šitaip apibūdina: "Žmogus žingsnis po žingsnio įžengia į tą tamsą, kuri slepia įvykių prasmę, kol ta šviesa atsidengia dienos šviesoje; (ta šviesa yra) Zadik, žmogus, Dievo nuteisintas, kuris kenčia už Dievą ir už jo išganymo darbą, ir Dievas yra kartu su juo jo kančioje" (p. 144). Buberis šia proga iškelia ir žydų tautos kentėjimo klausimą organizacinėje plotmėje: "Bet kodėl Dievas neparodo gailestingumo savo išrinktajai tautai; kodėl jie turi kentėti daugiau, negu visi kiti; kodėl jis juos sutriuškina, o aplenkia tuos, kurie nusikalto sunkiau? — Atsakymas į tai yra eschataloginis (t. y. pomirtinis) (p. 145).
Tačiau Kristaus kentėjimai nėra tas pat, kas žmogaus kentėjimas dėl Dievo. Turėdamas prieš akis Povilo ir krikščionių Kristaus supratimą, Buberis randa šitokį kenčiančio Kristaus aptarimą: "Pranašų mintis apie žmogų, kenčiantį dėl Dievo, čia yra užleidusi vietą Dievui, kuris kenčia dėl žmonių. Įsteigus šį naują Dievo atvaizdą, jo uždavinys yra suteikti jėgos ir paguodos krikščionims, jų tūkstantmetinei raidai ir jų kovoms. Pats Buberis tačiau pasilieka žydiškame tikėjime. "Virš šios nuostabios religinės sampratos ir prieš ją, kurios turinio žavingumui vargiai ar kas galėtų prilygti, stovi fariziejiškas žydiškumas, su savo paprasta pastanga išlaikyti žydų santykių su Dievu betarpiškumą kintančiame pasaulyje" (p. 150).

Savo žydišką nusistatymą Buberis grindžia filosofiškai — esminiu žemiškosios realybės ir transcendencijos skirtingumu. "Transcendencija ir aktualybė ne tik nestovi viena kitos kelyje, bet nė viena kitos nepapildo, taip kaip Dievas ir žmogus mažai vienas kitą papildo, nes vienas yra pilnutinė Dievo realybė, o kitas yra pilnutinė žmogaus realybė" (p. 151).

Šia proga prieš mūsų akis gali iškilti tiesa, kad krikščionybė yra ne tiek natūrali Sen. Testamento dieviško apreiškimo raidos viršūnė, kiek negalimybė filosofiškai, bet galimybė dieviškai. Krikščionybė yra neįmanoma siaurai suvoktų sąvokų kelyje. Ji yra kažkas anapus realių galimybių. Bet kaip tik dėl to ji yra atpirkimas, ar geriau sakant, išlaisvinimas to, ką atlaisvinti natūraliomis galimybėmis yra neįmanoma.

Ne kitaip ir Povilas supranta krikščionybę. Pasak jo, išmintingiesiems ji yra paikybė. Tačiau Dievo galybė padarė tai, kad atsidengė kažkokia nauja logika, kuri yra pilna dieviškos pagalbos: "iš Dievo einanti paikybė yra išmintingesnė už žmones ir iš Dievo einanti silpnybė stipresnė už žmones" (1 Kor. 1, 25).
Povilas čia nenori skelbti anarchijos žmonijos moksluose ir jos dorovėje, pasisakydamas prieš žmogišką išmintį ir stiprybę. Šiais paradoksiniais sakiniais jis tenori pasakyti, jog su Kristumi ateina tokia šviesa ir tokia stiprybe, kuri anksčiau nebuvo žmonėms žinoma. Kitais žodžiais, čia įvyksta plataus masto transcendencijos atsivėrimas žmonijai.

Neatpirktas paulinizmas
Būdamas natūralių Dievo ir žmogaus santykių rėmuose, Buberis neranda priėjimo prie Kristaus. Tačiau krikščionybės ilgesį galima pastebėti įvairiose jo knygos vietose, net ir ten. kur jis, naudodamasis jam nepatinkančia Povilo padala, kalba apie dar neatpirktą paulinizmą. Povilas yra išvedęs padalą tarp tų žydų, kurie įtikėjo į Kristų, ir tų, kurie neįtikėjo. Buberis mano, kad Povilas padalijo žmoniją į tuos. kurie sutaikyti su Dievu, ir tuos, kurie yra visuotinio pykčio valdžioje. Žinoma, šitoks Povilo interpretavimas yra nepilnas ir dėl to neteisingas. Tačiau neatpirkto paulinizmo akivaizdoje Buberiui atrodo, kad krikščionija stovi beviltiškoje padėtyje, nes neatpirktą paulinizmą sudaro ne tik žydija, bet ir visos nekrikščioniškos ir prieškrikščioniškos srovės.

Modernioje žydijoje neatpirktą paulinizmą Buberio požiūriu atstovauja rašytojas Fr. Kafka ir jam panašūs, kurie vaizduoja žmogų esantį beviltiškoj padėty dieviško įstatymo akivaizdoje. Kafkos žmogus beviltiškas ir savo viduje, ir išoriniame pasaulyje. Jis yra kaltinamas už kažką, bet tas kaltinimas nėra tiksliai suformuluotas, o visas teismo procesas yra patekęs į nepabaigiamų procedūrų labirintus (žr. mano straipsnį: "Bausmė ir teismas Kafkos kūryboje", Draugas, 1966 rugsėjo 28).

Neatpirktas paulinizmas yra ryškus ne tik žydijoje, bet ir visoje nekrikščioniškoje žmonijoje. Krikščionys labai realiai su juo susitinka. "Tokiu būdu Dievo šviesa yra aptemusi, ir at-pįrktas krikščionis pamato tai, ką neatpirktas žydas visada matė, būtent — visą baisumą dar neatpirkto pasaulio" (p. 167). Žydas su tuo tragizmu yra apsipratęs. Tai jo "saugumas tamsoje", kuris "neduoda ramybės iki mirties \ To akivaizdoje Buberis klausia: "Ar neatpirktasis yra reikalingas atpirkimo?", bet, užuot atsakęs į tai, jis pradeda kalbėti apie reikalą laisvai prisiimti kentėjimus ir, užuot rūpinusis savo sielos išganymu, kentėjimų prisiėmimu išpažinti, kad neatpirktas pasaulis yra realybė (p. 169).

Baigiamosios pastabos
Kaip mes turime žiūrėti į šį Buberio krikščionybės ir žydijos supratimą? Jis ne vienu atžvilgiu mus veikia kaip įspėjimas ir kaip reikalavimas pagilinti mūsų tikėjimą. Būtų persunkus uždavinys šio straipsnio rėmuose leistis į visus čia iškylančius klausimus. Nėra abejonės, kad galėtume ne vienu atžvilgiu Buberį patikslinti, tačiau ne tai yra svarbiausias dalykas. Svarbiau, kad patys sugebėtume pasitikslinti Buberio įžvalgomis. O čia jų yra apstu.

1. Viena svarbiausių Buberio įžvalgų yra kentėjimo gilumas. Žydas yra kentėjimo už Dievą simbolis žmonijoje — natūralios monoteistinės religijos atstovas žemėje. Tam tikslui jis yra paties Dievo parinktas. Jis taip pat yra tvirtai šiame pasaulyje stovinčio žmogaus atstovas, nesu viliojamas jokiais nerealiais idealumais. Bet, gal būt, kaip tik dėl to ar šalia to jis yra atstovas žmogaus, kenčiančio už Dievą. Kristus, kaip žmogus, savo kentėjimuose dėl to yra žydiškos religijos viršūnė.
Hans Urs von Bathasar, parašęs studiją apie šią Buberio knygą, rašo: "Į bausmes, persekiojimus ir kančias, kurias žydams tenka iškęsti krikščionijoje, paparastai žiūrima kaip į teisingos Dievo bausmės išraišką, o ne (kas būtų labiau krikščionišką) kaip į papildymą tai kentėjimo paslapčiai, kurią Bažnyčia kontempliuoja kryžiuje" M. Buber and Christianity, 1961, p. 12). Savo knygos pabaigoje jis rašo: "Izraelio misija kentėti yra tikrai biblinė. Tai yra atstojamasis uždavinys, pilnas paslapties" (p. 110).

2. Buberis, nors nerado pilno priartėjimo prie Kristaus, tačiau atskleidė vertingų jo supratimo atžvilgių. Vienu iš jų gali būti laikoma mintis, kad Kristus yra žmogus, radęs amžinybę "gyvenamojo momento gelmėje". Į tai verta atkreipti dėmesį tiems krikščionims, kurie dar vis nepakankamai realistiškai suvokia Kristų kaip šios tikrovės faktą ir yra linkę jį panardyti įvairiuose dvasingumuose, teorijose ar net legendose. Žydiškasis Dievo ir žmonių santykių realizmas Buberio studijose mums duoda naudingą pamoką. Ne tik Kristų, bet ir krikščionybę turėtume mokėti suvokti kaip faktą, kaip
išganymo momentą. Tai turėtų mus skatinti atsidėti įvykio filosofijai. Šiandien įvykiu, kaip
religine vertybe, domisi tik burtininkai. Atsidėjimas religinėms įvykio studijoms galėtų atidengti daug mūsų gyvenamojo momento turtingumo, kurio mes dar neatradome.

3. Buberis prikiša Povilui, kad jis nusigręžė nuo Dievo, atsidėdamas Kristaus paslapčiai.
Jeigu Buberis sugebėtų pats padaryti išvadas iš savo mokslo, to priekaišto Povilui nedarytų. Povilas kaip tik rado Dievą siekiančią prasmę to gyvenamojo momento gelmėje, kuris vadinasi Kristus. O tai ir yra kiekvienos religijos siekimas.

Buberio priekaištas Povilui, kad jo Dievas yra be meilės, taip pat gali būti atsakytas paties Buberio mokslu. Tiesa, kad mes krikščionys esame pasidavę iš šalies atėjusiai klaidai, manydami, kad Sen. Testamento Dievas yra žiaurus. Buberis čia mus teisingai pataiso. Taip pat jis primena, kad Dievą suvokti be absoliutinio jam atsidavimo, kuris ne kartą mumyse gali pasireikšti tik baime, būtų ne Dievo, bet stabo garbinimas. Religiška ir krikščioniška liūdesio valandą skųstis taip, kaip skundėsi Kristus ant kryžiaus.

Suprantama, kodėl Buberiui Povilo Dievas yra be meilės. Žydų tautos atmetimas, Povilo kietai nusakytas, kliudo Buberiui matyti, kad Povilo Dievo samprata yra ne kietesnė, negu Sen. Testamento. Tiesa, Sen. Testamento ir žydiškos kultūros priešai šią Dievo sąvoką yra linkę suvokti vien kaip žiaurybę. Tačiau, iš kitos pusės, Sen. Testamento Dievas, kaip sakoma, valdo tautas "geležine lazda". Buberiui Povilo Dievas neatrodytų žiaurus, jei įsisąmonintų į-vykio religiją, kurią jis taip gerai supranta krikščionijoje. Žydijos pasilikimas kitoje pusėje to įvykio, kurį vadiname Kristumi, turi savo pasekmes, kurių negali išvengti net toks šviesus ir geros valios protas, kaip Buberio.

4. Kristus yra žydiškos kultūros žmogus, Tačiau jis išeina iš jos ypač savo prisikėlimu. Tai aiškėja iš Buberio studijų. Kūno prisikėlimas žydiškajai tradicijai yra kažkas per daug. Priešingai, daugelyje kitų kultūrų prisikėlimo idėja buvo įvairiais būdais kultivuojama. Ir dievų, prisikėlusių iš mirties, legendos yra labai gausios; ir žmogaus nemirtingumo įvairiais būdais ieškojimas yra ne mažiau iškalbingas. Visa ši tradicija negali neliudyti pirminio žmonijos tikėjimo, kad žmogaus gyvenimas nesibaigia mirtimi. Visa tai turint prieš akis, kyla klausimas, ar nėra atėjęs laikas tyrinėti pirminio apreiškimo pėdsakus ne tik Sen. Testamente, bet ir įvairių tautų religijose (Žr. mano studiją "Indijos religinė išmintis", Draugas, 1969.XII. 1 -1970.1.22). ,

5. Sakydamas, kad Dievas ir žmogus mažai vienas kitą papildo, Buberis vargu ar labai atitinka Sen. Testamento tradiciją. Ten nieko nėra taip ryšku, kaip Dievo veikimas kartu su žmonėmis, neišskiriant jų grynai žemiškų problemų ir kovų. Tiesa, tas Dievo bendradarbiavimas turi labai nuotykingą išvaizdą, dažnai leidžiančią įtarti Dievo ištikimybę. Dievas atveda Abraomą į pažadėtąją žemę, bet po trumpo laiko išveda iš jos į Egiptą; pažada jam reikšmingą įpėdinį, bet pareikalauja jį paaukoti; išlaisvina žydus iš Egipto, bet ir vėl juos išveda kiton vergijon ir t. t. Tačiau, nepaisant šio nuo-tykingumo, Dievas savo pažadą laiko.

Čia mums proga dar kartą grįžti prie įvykio filosofijos: besikaitalioją gyvenimo įvykiai nėra paprastas likimo kaprizas, bet turi savyje tam tikrą prasmę ir planą. Keisčiausiuose įvykiuose, net tokiuose, kurie vieni kitiems prieštarauja, reiškiasi ir Dievas. Sen. Testamentas tai aiškiai liudija.

Tiesa, stipriai užakcentuodamas Dievo transcendenciją, Buberis yra naudingas mūsų laikams. Kaip žinome, prasidėjęs "God is dead" sąjūdis neturi kito tikslo, kaip panaikinti Dievo transcendenciją ir jį suplakti su atpirktu žmogumi. Tai nėra kažkas labai naujo žmonijos religijos istorijoje. Indijos upanišadininkai, suplakdami Dievą su "Pats" ir "Aš", iš tikro yra "God is dead" sąjūdžio pirmatakai. Žydijos nuopelnas visai žmonijai, kad ji sugebėjo išlaikyti gyvą dieviškos transcendencijos sąmonę žmonijoje.

6. Kalbėdamas apie neatpirktą paulinizmą, Buberis cituoja rašytoją Kafką kaip neatpirktos žmonijos reiškėją. Gal būt, Kafka yra geras tos krypties atstovas. Tačiau vienu atžvilgiu jis liudijo prieš Buberio teologiją. Kafka išryškina, kad tą neatpirktą žmoniją kaip tik kankina įstatymas, iš kurio nėra jokios, nei žmogiškos nei dieviškos, priemonės išsilaisvinti. Tokiu būdu Kafka netiesiog pateisina apaštalą Povilą, puolantį įstatymą. Kafka romane "Byla" ir novelėje "Bausmės stovykla" lygiai išjuokia skaudžiai ironizuodamas, ir Sen. Testamentą, ir Kristų. Kristų atmeta dėl to, kad įtaria, jog ir jis nėra išlaisvintojas, bet išlaisvinimu apsimetęs pavergėjas.

7. Baigiant šią apžvalgą, reikia priminti, kad Buberis į krikščionybės ir žydijos skirtumą nežiūri kaip į neperžengiamą ir yra nuomonės, jog jų dialogas gali būti vaisingas. Jis mano, kad krikščioniškas tikėjimas yra vienašališkai pasukęs asmeninio išganymo keliu, o žydų išganymas yra labiau susijęs su savo tauta. Tačiau kylant krikščionių tarpe tautinei sąmonei, žydiškas tikėjimo išgyvenimas galės būti krikščionims naudingas (p. 171).

Savo knygą M. Buberis baigia šitokiu sakiniu: "Žydija, siekdama savo tikėjimo atnaujinimo per asmeninį atgimimą, o krikščionybė stengdamasi atnaujinti savo tikėjimą tautų atgimimu, turės ką viena kitai pasakyti ir viena kitai pagelbėti, — kas šiuo metu dar būtų vargiai suprantama" (p. 174). Kai žydas kalba apie "atgimimą", jis paima šį terminą jau ne iš Senojo Testamento, bet arba iš Evangelijų, arba iš pagoniškų tautų tradicijų.