Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ANGLIŠKOJI LITUANISTINĖ ENCIKLOPEDIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Girnius   
Išleidęs 36 tomų Lietuvių Enciklopediją, Juozas Kapočius ėmėsi naujo žygio — išleisti 6 tomų lituanistinę enciklopediją anglų kalba. Pereitais metais jau ir sulaukėme Encyclopedia Lituanica I tomo, 608 puslapiuose apimančio A-C raides. Redagavo šį tomą istorikas Simas Sužiedėlis, pradėjęs šį darbą nuo 1966 m. pradžios. Jis redaguoja ir bebaigiamą rengti II tomą, o toliau koordinuos likusiųjų tomų redaktorių darbą, tuo būdu faktiškai eidamas šios enciklopedijos vyriausiojo redaktoriaus pareigas.

Pradėtas didelis, bet užtat ir sunkus darbas. Sunkumai yra kito pobūdžio, negu Lietuvių Enciklopedijoje. Pastarojoje visų pirma reikėjo nugalėti pirmosios vagos sunkumus, nes jau nuo VIII tomo nebebuvo į ką beatsiremti (Kaune leistosios Lietuviškosios Enciklopedijos pagalba pasibaigė I raidės pusėje). Galima sakyti, buvo dirbama aklomis, nes iš anksto nesusidarius viso darbo plano: kiekvienas iš trijų redaktorių, gavęs naują darbo barą, turėjo pats viską organizuoti, t. y. savo aprėžtame plote faktiškai eiti ir vyriausiojo redaktoriaus pareigas. Suprantama, be iš anksto išdirbto plano ir be vieno vyriausiojo redaktoriaus išleista Lietuvių Enciklopedija negalėjo išeiti be didesnio ar mažesnio nevieningumo ir kitų trūkumų. Tobuliau darbui atlikti būtų reikėję ne tiek žmonių ir ne tokio laiko. Labai nelygus Lietuvių Enciklopedijos lygis ir dėlto, kad ne visose srityse pakako pajėgių bendradarbių, kai kuriose srityse jų tiesiog stokojo. Bet visumoj tai "išsilygino" bent ta prasme, kad stipresnioji medžiaga lyg dengė neišvengiamus trūkumus bei netobulumus.

Encyclopedia Lituanica šiuo atžvilgiu atsiduria kiton padėtim visi trūkumai joje ryškiau kris į akis. Lietuvių Enciklopediją leidžiant, pagrindinis rūpestis buvo pakankamai rasti lituanistinės medžiagos. Branginant ją, buvo sunaudojama ir tai, kas šiaip enciklopediniu žvilgiu buvo per smulku. Redaktoriai jautė spaudimą nesibaiminti "provinciališkumo", kad tik daugiau būtų paskelbta lituanistinės medžiagos. Priešingai, Encyclopedia Lituanica redaktorius visų pirma turi atsistoti prieš atrankos rūpestį — pasverti, kas teiktina ir kas ne. žinoma, šis rūpestis eina drauge su reikalu atrinktosios medžiagos perteikimą pritaikyti plačiajai viešumai: nors, be abejo, prenumeratorių daugumą sudarome mes patys, vis vien Encyclopedia Lituanica leidžiama nebe tik sau patiems, bet visam anglų kalbos pasauliui.

S. Sužiedėlis savo redaktoriaus darbą atliko atsakingai ir rūpestingai, su kritiniu jausmu, kuris yra savas istorikui. Teigiamą jo darbo vertinimą pabrėžiame iš pat pradžių, kad viena antra pastaba dėl pasirodžiusioj o tomo nebūtų laikoma esmingu priekaištavimu.

Lituanistinės enciklopedijos anglų kalba leidimas nebesukėlė tokių ginčų, kaip savo metu buvo jų kilę dėl Lietuvių Enciklopedijos. Skeptikai tada buvo tikri, kad bus tik užsimota, bet nebus ištesėta. Dabar jau esame įtikinti, kad galime ištesėti ir didesnius užmojus (jei ir ne taip jau tobulai, tai bent pagal sąlygas). Priimame, kad jeigu pradedama leisti, tai ir bus išleista. Gal būt, dėl to ir pasirodęs Encyclopedia Lituanica I tomas spaudoje nesukėlė didesnio dėmesio. Buvo priimtas gana tylomis, lyg ir jis tebūtų buvęs eilinis baigtosios Lietuvių Enciklopedijos tomas.

Ligi šiolei (be A. Mažiulio pasi-džiaugimo "Drauge") tebuvo nusiskundimo, kad į angliškąją enciklopediją pateko daug mažiau biografijų, negu jų buvo lietuviškojoj. Nusiskundimas buvo reiškiamas tokia forma: jeigu yra a, kodėl nėra x, y, z. Jeigu x, y, z iš tikro turi nemažiau pagrindo būti įdėtais, kaip a, tai nusiskundimas yra pagrįstas. Radus iš žurnalistų Bakūną, bent su nemažesniu pagrindu galima ieškoti ir Astašaičio (Al. Gimanto), ir Al-šėno, čiuberkio ir eilės kitų. Įdėtųjų rašytojų tarpe radus N. Butkienę, su pagrindu galima klausti, o kur D. Brazytė - Bindokienė (taip pat vaikų rašytoja) ar, toliau einant, poetė O. B. Audronė ir t. t. Skaitant apie dailininką Bričkų, vien iš Čikagos dailininkų iškyla ištisa eilė nerandamų vardų. Jei iš jaunesniųjų profesorių įdėtas J. Bložis, tai iš tiesų dėl ko nėra J. Anyso ar V. Černiaus, kurie dar yra reiškęsi ir lietuviškajame gyvenime?

Reikalas yra labai paprastas pamiršus įdėti tą, kurio reikėjo, klausimas kils tik dėl jo, bet įdėjus vieną su abejotinu pagrindu, iš karto klausimas iškyla ir dėl daugelio kitų, turėjusių tokį pat ar dar didesnį pagrindą būti įdėtiems.

Nors klausimas liečia asmenis, reikia į jį žvelgti dalykiškai: ko norime — enciklopedijos ar tik paprasto vardyno (Who is who>° Vardynai reliatyviai registruoja visus tos pačios kategorijos asmenis. Vieni į vienus, kiti į kitus vardynus gali patekti, nes jų yra įvairiopų. Jie leidžiami tik šios dienos informacijai. Niekam neskauda galvos, kas įdedami ir kas ne, nes čia įdėjimas ir nereiškia jokio vertinimo. Kitaip su enciklopedija. Kad ir kokia speciali ji bebūtų, vis vien ji remiasi atranka. Didžiųjų enciklopedijų atranka yra tokia, kad iš gyvųjų dedami tik bent reliatyviai tarptautinio garso pasiekusieji, šiuo atžvilgiu, žinoma, mums nėra ko nė lygintis su didžiaisiais. Tačiau vis vien, nenorėdami savosios enciklopedijos nužeminti į paprastą vardyną, negalime nieko nepaisyti ir prižerti ją pavardžių pavardėmis. Tai ir mokslinės rimties, ir tautinės savigarbos reikalas. Jau ir Lietuvių Enciklopediją daugiau ar mažiau menkino šiuo atžvilgiu darytas kompromisas, daugiau ar mažiau leidžiantis iš enciklopedijos į vardyną. Bet tai, galime sakyti, liko mūsų tarpe. Tačiau nieku būdu į tą patį kompromisą negalime lenkti savo angliškosios enciklopedijos. Jai privalu vadovautis griežtesne atranka negu Lietuvių Enciklopedijoje. Norėdami kiek galint daugiau vardų joje rasti, tik ją pačią nuvertintume. Svetimtaučius nustebintume ne savo svarbumu, o tik tuštumu.

Apskritai redaktorius S. Sužiedėlis gerai suprato šį reikalą ir nepabūgo imtis atrankos. Vis dėlto, sakytume, vienu antru abejotinu atveju susvyravo. Užtat ir susilaukė minėtų priekaištų (jeigu yra a, kodėl nėra x, y, z). Kyla abejonių dėl tų valdininkų, karininkų, inžinierių ir kitų profesionalų, kur nematyti jų ryškesnio pasireiškimo nei moksle, nei spaudoj, nei visuomeninėj veikloj, nei pagaliau savo pačių profesijoj. Kunigas, kuris telaiko mišias, ar gydytojas, kuris tik gydo ligonis, dar nėra enciklopedinės figūros.

Todėl kai kurios tokių biografijų atrodo, kad baigiamos ten, kur turėjo tik prasidėti. Pvz., gana ilgoj gydytojo biografijoj smulkiai išdėstoma, kaip ėjo mokslą, kur buvo internu ir kur rezidentu, kur su kuo praktikavosi, kol pagaliau įsigijo vieną retesnių medicinos specialybių. Bet apie tai, ką šioj specialybėj jis nuveikė, nebėra nė žodžio. Būtinai reikėjo atžymėti to gydytojo specialisto profesinius laimėjimus, nes tik tuo pagrindu jo biografija ir buvo dedama. Ir tų laimėjimų turi būti nemaža, nes skirta tiek pat vietos, kiek St. Barzdukui, daugiau kaip dainininkui St. Barui ar kankiniui vysk. V. Borisevičiui, dar daugiau kaip rašytojui K. Barėnui, dvigubai daugiau negu J. Blekaičiui. O jei tas gydytojas nieko pažymėtino savo specialybėj nepasiekė, tai iš viso nebuvo ko jį enciklopedijon dėti. Nieko nereiškia ir du ar net trys doktoratai, jei nepasireikšta jokiu moksliniu darbu ar kuria kita reikšminga veikla. Nei direkto-rystė, nei prelatystė savaime pačios dar nieko nereiškia: reikia darbų, ne titulų. Taip pat tėvo nuopelnai dar nesudaro pagrindo dėti ir sūnui, sesers — ir broliui, vyro — ir žmonai, uošvienės — ir žentui. Angliška j ai lituanistinei enciklopedijai turi galioti griežtesni reikalavimai.

žiūrint angliškajai enciklopedijai privalomos griežtesnės atrankos, galutinai tektų sakyti, kad redaktorius greičiau atrinko ne per maža, o per daug pavardžių. Bent ta prasme, kad, lygindamas abi enciklopedijas, daugiau radau angliškoj on enciklopedijon įdėtų be aiškaus pagrindo negu tų, kurie neįdėti, nors, rašančiojo nuomone, būtų galėję ar net turėję jon patekti. Nebūtų delikatu pavardėmis minėti tuos, kurių įdėjimas atrodo kvestionuotinas. Nėra prasmės po laiko vardyti ir tuos, kurių ne-idėjimą laikau apgailėtinu. Vis dėlto randu reikalo bent porą tokių pavardžių šioj vietoj iškelti.

Apgailiu dr. K. Ambrozaičio pamiršimą. Vertiname praeityje turėtą gydytojų visuomenininkų vaidmenį. Ir šiame tome sutinkame ne vieną jų ne tik iš praeities, bet ir iš dabarties. Todėl ir gaila, kad buvo pamirštas už ne vieną įdėtųjų daug ryškesnis gydytojas visuomenininkas. Dr. K. Ambrozaitis ne atsitiktinai kurį laiką ėmėsi visuomeninių pareigų, o visą laiką nuo pat studento dienų reikšmingai dirbo ir visuomeninį darbą. 1941 birželio sukilimo Kaune vienas vadų, jis vadovavo r o karo Vokietijoj atkurtai studentų ateitininkų sąjungai, o JAV buvo šian kraštan perkeltosios "Ateities" pirmasis redaktorius. Jis visą laiką vadovauja "Į Laisvę" fondui, išleidusiam eilę reikšmingų veikalų. Drauge reikšdamasis ir bendrinėse organizacijoje (JAV LB tarybos narys), šiuo metu jis pirmininkauja ir Lietuvių fondo valdybai. Jo neįdėjimas pastato klausimo ženklan daugelio šios kategorijos visuomenininkų - kultūrininkų įdėjimą.

Antrąja pavarde, kurią suminiu, noriu pabrėžti, kad ne visais atvejais reikia vadovautis tik formaliais matais. Kun. dr. A. Baltinis nėra paskelbęs jokios knygos, tai ir neįdėtas. Tačiau jis paskelbė tiek ir tokios savitos minties straipsnių, kad mūsų gyvenime turi savo vietą. Nors Baltinis ar kun. dr. P. Celiešius neišleido filosofinių knygų, turėjo bent nemažiau teisės į enciklopediją negu įdėtasis kelių bibliografinių pozicijų autorius V. Budrikas.

Iš čia esančiųjų angliškon enciklopedijon nepateko vos vienas antras (pvz., vėžio tyrinėtoja dr. B. O. Biskienė, mokslininkas ir visuomenininkas dr. A. Butkus, Sibiro atsiminimų autorė B. Ar-monienė), kurie, šio recenzento nuomone, buvo verti įdėti pagal pirmaiame tome taikytus matus. Daug daugiau liko nepastebėtų Lietuvos įvairių sričių atstovų. Iš dalies gal dėl to, kad mažiau orientuojamasi dabartiniuose Lietuvos žmonėse. Iš dalies dėl to, kad, atrodo, jiems taikomi griežtesni matai. Kitaip sunku suprasti, kodėl, pvz., iš dailininkų nerandame J. Čeponio, iš muzikų — A. Bražinsko, V. Barkausko, J. Bašinsko ar net A. Belazaro, iš rašytojų — J. Apučio, V. Bložės, V. Bubnio, A. čekuolio. Daugiau pagrindo buvo įdėti poetui Alb. Bernotui negu tos pačios pavardės aktoriui. Bet iš aktorių liko neįdėtas net D. Banionis, bene pats žymiausias šio meto Lietuvos aktorius.

Reikėtų taikyti tuos pačius matus ir tiems, kurie išeivijoj, ir tiems, kurie tėvynėj, jei norime savo angliškąja enciklopedija atstovauti ne tik išeivijai, bet ir visai tautai. O jei dabartiniais matais 6 tomų rėmai neleistų lygiai apimti ir Lietuvos žmonių, tai tektų tuos matus apskritai griežtinti, bet kad būtų išlaikytas visas į-manomas objektyvumas.

žinoma, tik redaktorius, turėdamas prieš akis visų 6 tomų išdirbtą planą, gali spręsti, kokio griežtumo matais jis gali vadovautis. Pasigesdami kai kurių žmonių, visiškai neturėjome galvoj aplamai siūlyti mažiau griežtus matus ir tuo būdu enciklopediją paskandinti biografijų tvane. Pasigendamo kai kurių vardų dėl to, kad laikome juos galinčius atlaikyti ir griežtesnius matus už tuos, kurie taikyti kitiems įdėtiesiems, šiaipjau, kaip sakėme, I tome biografijų duota greičiau per daug, o ne per maža. Tai ir sudarė kai kam įspūdžio, kad nežinia, kuo redaktorius vadovavosi, vienus dėdamas, antrus atmesdamas.

Principiškai savo nuomonę galėtume taip formuluoti: kiek aplamai galima vietos skirti biografijoms pradėtoje leisti enciklopedijoje, nusprendžia bendrasis visos enciklopedijos planas, bet būtų nelemta, jei kiekybės būtų siekiama kokybės sąskaiton. Visų pirma svarbu rasti pakankamai vietos tiem^, kurie būtinai duotini, ir tik paskui galima žiūrėti, kam dar vietos atlieka, žinoma, tai gali būti matoma ne iš atskiro tomo, o tik iš visų 6 tomų perspektyvos.

Tiek dėl daugiausia spaudoj keltojo atrankos klausimo, kur redaktoriaus liberalumas paradoksiškai buvo atmokėtas jo objektyvumo kvestionavimu. Nemažiau svarbus tolimesnis klausimas: kiek atrinktieji buvo duoti pagal savo vertę? Kur reikia vertinti, ten nebegalima lygybės reikalauti. Mūsų "bendruomeninėse" nuotaikose yra nemaža tendencijos visus "lyginti".
šios nuotaikos daugiau ar mažiau vykdė savo spaudimą į Lietuvių Enciklopediją. Jausdamas savo atsakomybę, redaktorius S. Sužiedėlis aplamai nesileido šių nuotaikų palenkiamas, šiuo atžvilgiu tenka tik pasidžiaugti, kad I tomas gana objektyviai pateikia mūsų įvairių sričių žmones pagal jų kūrybos ar veiklos vertę, žinoma, vertės vertinimuose šimtanuošimti-nis, kaip matematiniuose skaičiavimuose, visų sutikimas yra neįmanomas. Sakysime, rašančiajam atrodo, kad, pvz., vargu ar J. Balčiūnas yra lygus tiek pat vietos gavusiam P. Andriušiui, o St. Bū-davas — Al. Baronui. Tikrai daugiau dėmesio buvo vertas K. Ba-rėnas. Per skurdi J. Blekaičio biografija. Gal ir V. Alantui buvo galima keletą eilučių pridėti. Ir kitu sričių žmones imant, iškiltų panašių klausimų, Be to, palyginti mažiau vietos skiriama Lietuvos dabartiniams rašytojams, muzikams ir kt. (pvz., iš rašytojų daugiau vietos buvo verti ir J. Baltupis, ir A. Bieliauskas, ypač lyginant su A. Baltrūnu). Tačiau aplamai visur jaučiama pastanga išlaikyti vertybinę proporciją — kiekvienam skirti vietos pagal nudirbto darbo vertę.

šį reikalą liečiant, ateina galvon pora klausimų. Ar būtina ir enciklopedijai visą laiką sekti vadovėlinę tradiciją, kad vynas juo brangesnis, juo senesnis? "Anykščių šilelio" autoriui skirtos 7 skiltys. Bet gyvųjų poetų net patys didieji, Aistis ir Brazdžionis, tegavo po 3 skiltis. Už juos jaunėlesnis Bra-dūnas atitinkamai mažėliau ir vietos nusipelnė. Drįsčiau manyti, kad kūrybinė vertė nėra jau taip laiko sąlygojama. Todėl visiškai būtų buvę natūralu ir P. Andriušiui skirti ne pusantros, o visas 4 skiltis, kaip jas gavo J. Biliūnas, žodžiu, būčiau nuomonės, kad vertybinės proporcijos nereikia per griežtai sieti su istoriniu senumu.

Kitas klausimas: ar ir šioj enciklopedijoj, kaip daug kitur pas mus, neatsispindi nepakankamas savo mokslininkų vertinimas? Vis laikoma mokslinį darbą lyg žemesnio laipsnio kūryba už rašytojo ar kurios kitos plačiau prieinamos srities kūrėjo darbą Tik lituanistus labiau vertiname. Bet nė pats didysis mūsų kalbininkas K. Būga negavo tiek vietos, kiek poetas A.
Baranauskas (šiam pastarajam skirtos 7 skiltys, Būgai — 5). O net toks žymus mūsų mokslininkas (ir būtent — neapsiribojęs tik savo specialybe, bet lietęs ir daugelį bendrųjų klausimų), kaip ilgametis universiteto rektorius V. Čepinskis, tegavo tik dvi skiltis, atseit tik pusę to, kas skirta rašytojui J. Biliūnui, žinoma, kai tokio rango ir poveikio mokslininkui tiek vietos teduodama, tai pati vertybinė proporcija turi vesti ir į visų kitų mokslo žmonių atitinkamą traktavimą. Reikėtų ateity vertybinės proporcijos principą plačiau suprasti, kad jis nevirstų vienų sričių favorizavimu, o kitų tuo pačiu diskriminavimu.

Kai pakartotinai operavome poeto A. Baranausko ir rašytojo J. Biliūno biografijomis (pirmosios autorius — prof. J. Brazaitis, o antrosios — dr. K. Ostrauskas), tai nieku būdu neturėjome galvoj jų laikyti išpūstomis. Priešingai, tai, galima sakyti, pavyzdinės biografijos, į kurias reikia atitinkamai rikiuoti ir kitas biografijas. Poroj skilčių ir buvo neįmanoma V. Čepinskio kaip reikiant apibūdinti. Bet užtat ir reikėjo jam imti daugiau vietos. Nėra ko vietos taupyti, kur jos tikrai reikia.

Daug šio tomo biografijų yra gerai parengtos ir ne mažiau pavyzdingos už dvi komplimentuotąsias biografijas. Bet daugelis kitų biografijų liko daugiau "ydingos" negu pavyzdingos, nes stokoja reikiamo apibendrinimo ir yra temdomos nereikalingo balasto.

Sau patiems leistoje Lietuvių Enciklopedijoje mažiau dūrė akis, kad dažna biografija panašėjo į tarnybinės bylos santrauką. Bet svetimiesiems tokios biografijos mažai ką pasakys. Norint svetimuosius informuoti apie mūsų žmones, biografinius duomenis reikia apibendrinti aprašomojo asmens darbo vaidmens ryškiu apibūdinimu. Pvz., St. Barzduko biografija būtų pakankamai pilna, bet stokoja ryškesnio akcento: blanku apie jį tepasakyti, kad jis yra "an active member of the American Lithuanian Community" dėl toliau išvardinamų pareigų (beje, kodėl šiai enciklopedijai Barzdukas liko tik PLB vicepirmininku, kai jau net anksčiau išėjęs LE papildymų tomas užregistravo jo tapimą PLB pirmininku). Nepakako tik jo bendruomenines pareiga^ surašyti, reikėjo aiškiai pasakyti, kad jis buvo iš pačių pagrindinių LB kūrėjų. Bet ypač dėl ryškesnio apibūdinimo stokos nukentėjo poetas J. Baltrušaitis. Dviejų <tik? | skilčių jo biografija, atvirai kalbant, nieko apie jį kaip poetą nepasako (tačiau K. Binkį tas pats J. Aistis visai žmoniškai apibūdina), šiaip gana rūpestingoje biografijoje J. Brazaitis nukenčia kaip literatūros mokslininkas: teduodama jo veikalų antraštės, nė sakiniu nevertinant šių veikalų reikšmės. O ji buvo didelė, nes reiškė posūkį nuo bibliografiškai biografinio literatūros traktavimo į estetinį ir psichologinį jos analizavimą. Ar tai bus nutylėta ir V. Mykolaičio biografijoje? Ką anksčiau sakėme dėl mokslininkų nepakankamo vertinimo, vaizdžiai dokumentuoja ir J. Brazaičio atvejis.

Bereikalingo balasto daugiausia susidaro, norint neprašokti nė vienos tarnybos ir nė vienų metų nepalikti tuščių, lyg kokioj tardomojoj anketoj. O, pvz., moterų veikėjos biografijai visiškai nesvarbu, ar ji pragyvenimą užsidirbo laboratorijos technike ar kuriuo kitu darbu. Dar mažiau svarbu literatūros kritiko biografijoje, kad pora metų Vokietijoj jis ir pradžios mokykloj mokytojavo. Ir tikro mokytojo biografijoj ne tiek jau svarbu išpasakoti, iš kurios gimnazijos kada jis buvo kiton perkeltas, o vietoj to ryškiau iškelti jo vienokius ar kitokius, pedagoginius ar visuomeninius, darbus. Panašiai mažai svarbu perteikti visą tarnybinę karjerą, kol žmogus įlipo ministro kėdėn, nes daug svarbiau sužinoti, ką tada jis nudirbo. Jei kuris asmuo dedamas ne dėl savo profesinių nuopelnų, tai ir visai nesvarbi jo tarnybinė karjera, nes pakanka tik vienu žodžiu nusakyti jo profesiją. Reikia atrinkti tik tuos duomenis, kurie būtini atskleisti tam jo vaidmeniui, dėl kurio jis enciklopedi-jon dedamas.

Taip pat bereikalingu balastu reikia laikyti ir visus tokius bereikšmius "apibendrinimus", kaip daugely organizacijų dalyvavimą ar gausų spaudoj reiškimąsi. Jei kurio nors asmens biografijai yra reikšmingas jo toj ar kitoj organizacijoj dalyvavimas, tai ir reikia
jo darbą konkrečiai nusakyti, o ne imtis iš tiesų nieko nepasakančios klišės, kad "he is member of various professional societies". Tas pats su tokiomis klišėmis, kad "he has written many (kitur — "nu-merous,,) articles".

Toks klišinis apibendrinimas kai kuriais atvejais gali virsti ir tiesiog klaidinimu. Pvz., rašoma "he freųuently publishes articles", kai iš tiesų tik labai retai ką išspausdina, žinoma, neatsitiks toks stebuklas, kad koks nors svetimasis susidomėtų kuriuo nors tokiu enciklopedijon įdėtuoju "gausių" ar "daugelio" straipsnių autoriumi ir panorėtų tuos straipsnius susirasti. Bet tokio stebuklo atveju turėtų paaiškėti, kad tų straipsnių tėra labai negausu, vos vienas antras.

Savaime aišku, kad kiek galint reikia klaidų vengti. Bet iš tikro jų išvengti sunku. Ir šioj enciklopedijoj vienokių ar kitokių klaidų yra įsibrovę. Pvz., dr. L. Bistras tikrai negalėjo pradėti universitete docentauti 1920 m., nes pats universitetas tik po poros metų buvo įsteigtas. Gal būt, tai tik korektūros pokštas. Bet jau ne korektūros klaida, o tikrai klaidingas teiginys, kad dr. K. Cirtautas buvo Harvardo "visiting professor". Prof. J. Brazaičio ir vysk. Pr. Brazio biografijose informuojama apie jų buvimą Liet. katalikų mokslo akademijos nariais. Bet tas buvimas yra labai skirtingas: nariais faktiškai gali būti visi baigusieji aukštąjį mokslą, ir jų yra per 200, bet nariai mokslininkai yra jų pačių kolektyvo renkami, ir net šiuo metu jų tėra 20. Vysk. Pr. Brazys tebuvo paprastas LKMA narys, dėl to nebuvo reikalo nė tai atžymėti. O prof. J. Brazaitis buvo išrinktas nariu mokslininku me nariu, kaip rašoma, nes paprasti nariai aplamai nėra renkami) — tai ne paprastas organi-zacijon įsirašymas, o išskirtinis at-žymėjimas. Klaidinanti informacija ir ten, kur drauge su išleistomis knygomis duodami ir rankraščiai (nepažymint, kad jie dar neišleisti), ar ten, kur ir penketo puslapių atspaudas vadinamas "book". Nedaug tiesos ir ten, kur Lietuvių Enciklopedijos bendradarbiu atžymimas žmogus, per visus 36 tomus vos porą skurdžių straipsnelių jai parašęs.

Kitais atvejais, priešingai, yra biografijų, kurios nukentėjo, praleidus, kas joms priklausė, kai kuriais atvejais, ir gana reikšmingai priklausė. Pvz., prof. J. Blažio apraše yra pamiršta jo knyga "Tolerancija kaip kultūros principas", kuri būtų leidusį jį pristatyti ne tik psichiatrijos profesoriumi, bet ir anglosaksiško liberalizmo pas mus atstovu. Panašiai prof. P. Avižonio biografijai priklauso ir nors mažutė, bet trijų leidimų susilaukusi knygutė "žemė ir žmogus" (1910), nes mūsų ideologinėje diferenciacijoje ji buvo reikšminga kaip pirmas lietuviškosios minties istorijoje Darvino evoliucionizmo išdėstymas ir mokslo ir religijos priešiškumo akcentavimas. M. K. Čiurlionis dominuoja visą tomą su pačia išsamiausia (15 skilčių) biografija, tačiau kažkodėl visiškai neužsimintas pokariniais metais plačiau svarstytas jo kaip abstraktinio meno pradininko klausimas. Poeto J. Baltrušaičio biografijoj (kaip sakyta, ir šiaip jau labai menkoj) pasigendame informacijos apie jo poezijos vertimus, kurių buvo ir į anglų kalbą. Taip pat gana skurdokoj P. Andriušio biografijoj nepasinaudota nė ankstesnio Lietuvių Enciklopedijos papildymų tomo informacija apie 1968 m. pradėtą jo raštų leidimą. Nors nežinia, ar tas užmojis bus tęsiamas, vis vien I tomas išleistas su naujai parašyta P. Andriušio memuarine autobiografija. (O juk ir P. Andriušio raštų tą tomą išleido tas pats abiejų enciklopedijų leidėjas J. Kapočius). B. Andriuškos, S. J., biografijoj tik bendrais žodžiais tepasakoma, kad jis parašė daugelį apologetinių ir asketinių knygų, bet nė vienos jų neišvardijama. O vis dėlto tarp jų buvo ir stambesnių bei rimtesnių veikalų — nebuvo reikalo jas visas išvardyti, bet pačius pagrindinius veikalus reikėjo atžymėti. Tai juo labiau krinta į akis, kai net sklup-toriaus A. Aleksandravičiaus biografijoje informuojama apie vienintelį jo leidinuką "Piešinėliai ir braižinėliai". Kaip savo laiku P. Galaunė buvo atvirai išdėstęs, tai buvo visai menkavertis leidinys. Todėl jo nereikėjo nė dabar minėti.
(Pabaiga kitame numery)
Juozas Girnius

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai