Prierašai |
Parašė KAZYS BRADŪNAS |
Prierašai prie Genezės Joks laukinis krūmas dar nebuvo išdygęs žemėje , ir jokia žolė dar nebuvo sužėlus dirvoje (Gen 2,5). Nei krūmo, nei žolės, dar nieko Tarpe būties ir nebūties. Ieškau grūdų, šaknų ir diego ... Kurgi vedies Dar nesutvertą mano sielą? Aštriu žvyru kinkuojančią matau — Ji be sparnų, ji nepakyla, O kojas skauda Tau. Bet šaltinis kilo iš žemės ir drėkino visą žemės paviršių (Gen 2,6). Šaltinis! Ir nieko daugiau — Vanduo iš po žemės. Šulinį kasti baigiau — Kyla kaip iš verdenės. Semsiu, semsiu ir semsiu, Gersiu ir gersiu lėtai, Į rentinį atsiremsiu, Atsikvėpsiu .. . Matai — Nieko daugiau nerandu Ir džiaugiuosi neradęs. Ilgą kelionę vanduo Pradeda pirmapradis. Kai sugrįši rasa, Rasą nubrauksiu koja — Bėga upelė basa, Bėga ir kalnus kilnoja ... Aš dar patsai negaliu Pasivyti nė lašo, Tai sutverk lašeliu, Ir tegu vandenys neša Ir žemė išželdino žaliuojančią žolę (Gen 1,12) O žole, žole — amžinoji antklode, Tokia švelni, tokia lengva — O pirmas didelės gyvybės antplūdi Ir paskutinis ties paguldoma galva ... O gal ir ne? Gal per anksti atrodo, Kad viskas virstų pelenais, Kai motinos žemelės žalią odą Dar tik beglostau kūdikio delnais ... Prierašai prie Šv. Jono Ežeras bangavo, nes pūtė smarkus vėjas. Nusiyrę nuo kranto dvidešimt penkias,trisdešimt stadijų, jie pamatė Jėzų, einantį ežero paviršium ir besiartinantį prie valties (Jn 6,18-19). Kodėl nematėme, kada ėjai Ten mūsų tėviškių šventais upeliais, Šventųjų ežerų vilnim — Nepasitikome prie kranto, Rankos neištiesėm nuo liepto. Dabar žengi Per baugią mano sielos gelmę — Nei vėjo, nei bangų, Tiktai ramybė Po Tavo kojom tyvuliuoja, Ir guli peršviestam dugne Sunkus gyvenimo akmuo. Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį (J n 1,39). O aš su Tavimi ėjau Ne pabuvot, o būti. Palik mane — aš nebijau — Visatos tolimam kamputy, Čia, žemėje, kuri nėra Nei mano, nei kieno tėvynė, Bet ji vis tiek visiems gera, Kas pėdas molyje įmynė. Dabar, atvedęs lig mirties, Palik prieš paskutinę kliūtį, Palik be jokios paskirties — Palik vien būti. Baimė yra bausmė, ir kas bijo, tas dar netobulai myli (Jn 4,18) Lengvoj lotyno galvoje Poezija ir muzika Skamba kaip urnoje. Atėjo Šv. Jono Evangelija, Ir Mirtis nusigando — Už ją didesnė Meilė. Ir aš bijau — Esu mažesnis užu Mirtį, Netobulai myliu. Prierašai prie Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos Tomis dienomis saugumiečiai areštavo rinkusią parašus senutę ir, iš jos atėmę 200 parašų, kumščiuodami įstūmė į mašiną ir nusivežė į saugumą . . . Vėliau ji savo artimiesiems rodė dideles mėlynes ant rankų (LKB Kornika, Nr. 55). Buvo jinai beveik beraštė, Buvo pusiau jau neregė, O tarpe tūkstančių ten pasirašė Kančios alfabeto raidėm. Tai senas baltiškas raidynas (Lyg runų akmeni nešu) Ir kas raidė, tai kraujas grynas — Pasišlakstyk lašu. Kun. R. Černiauskui leidžiama tik atlaikyti šv. Mišias ir klausyti išpažinčių Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Pamokslus sakyti draudžiama (LKB Kronika, Nr. 55). Sakytojui atimtas žodis, Užkaltas švinu burnoje, Išniekintas kaip sakramentas, Gyvas balandis, Užkastas po žeme. Bet ar girdi, Kaip kyla jis ir skrenda Kalno Pamoksle — Ir tartum Pakylėjime klaupiuos Prieš Laisvo Žodžio sakramentą. Kapinėse ateistai, norėdami trukdyti tikintiesiems, leido garsiakalbius (LKB Kronika, Nr. 55). Jie bijo tylos, Jie bijo tylos... Jie bijo mirusių tylos ... O ji ateina, Didelė ir nesulaikoma, Ir išjungia garsiakalbius. |