Prierašai Spausdinti
Parašė KAZYS BRADŪNAS   
Prierašai prie Genezės
 
Joks laukinis krūmas
dar nebuvo išdygęs žemėje ,
ir jokia žolė
dar nebuvo sužėlus dirvoje (Gen 2,5).
 
Nei krūmo, nei žolės, dar nieko
Tarpe būties ir nebūties.
Ieškau grūdų, šaknų ir diego ...
Kurgi vedies

Dar nesutvertą mano sielą?
Aštriu žvyru kinkuojančią matau —
Ji be sparnų, ji nepakyla,
O kojas skauda Tau.

Bet šaltinis kilo iš žemės
ir drėkino visą žemės paviršių (Gen 2,6).

Šaltinis! Ir nieko daugiau —
Vanduo iš po žemės.
Šulinį kasti baigiau —
Kyla kaip iš verdenės.

Semsiu, semsiu ir semsiu,
Gersiu ir gersiu lėtai,
Į rentinį atsiremsiu,
Atsikvėpsiu .. . Matai —

Nieko daugiau nerandu
Ir džiaugiuosi neradęs.
Ilgą kelionę vanduo
Pradeda pirmapradis.

Kai sugrįši rasa,
Rasą nubrauksiu koja —
Bėga upelė basa,
Bėga ir kalnus kilnoja ...

Aš dar patsai negaliu
Pasivyti nė lašo,
Tai sutverk lašeliu,
Ir tegu vandenys neša

Ir žemė išželdino žaliuojančią žolę (Gen 1,12)

O žole, žole — amžinoji antklode,
Tokia švelni, tokia lengva —
O pirmas didelės gyvybės antplūdi
Ir paskutinis ties paguldoma galva ...

O gal ir ne? Gal per anksti atrodo,
Kad viskas virstų pelenais,
Kai motinos žemelės žalią odą
Dar tik beglostau kūdikio delnais ...

 
Prierašai prie Šv. Jono

Ežeras bangavo,
nes pūtė smarkus vėjas.
Nusiyrę nuo kranto
dvidešimt penkias,trisdešimt stadijų,
jie pamatė Jėzų,
einantį ežero paviršium
ir besiartinantį prie valties (Jn 6,18-19).

Kodėl nematėme, kada ėjai
Ten mūsų tėviškių šventais upeliais,
Šventųjų ežerų vilnim —
Nepasitikome prie kranto,
Rankos neištiesėm nuo liepto.

Dabar žengi
Per baugią mano sielos gelmę —
Nei vėjo, nei bangų,

Tiktai ramybė
Po Tavo kojom tyvuliuoja,
Ir guli peršviestam dugne
Sunkus gyvenimo akmuo.

Tada jiedu nuėjo,
pamatė, kur jis gyvena,
ir tą dieną praleido pas jį (J n 1,39).

O aš su Tavimi ėjau
Ne pabuvot, o būti.
Palik mane — aš nebijau —
Visatos tolimam kamputy,

Čia, žemėje, kuri nėra
Nei mano, nei kieno tėvynė,
Bet ji vis tiek visiems gera,
Kas pėdas molyje įmynė.

Dabar, atvedęs lig mirties,
Palik prieš paskutinę kliūtį,
Palik be jokios paskirties —
Palik vien būti.

Baimė yra bausmė,
ir kas bijo,
tas dar netobulai myli (Jn 4,18)

Lengvoj lotyno galvoje
Poezija ir muzika
Skamba kaip urnoje.

Atėjo Šv. Jono Evangelija,
Ir Mirtis nusigando —
Už ją didesnė Meilė.

Ir aš bijau —
Esu mažesnis užu Mirtį,
Netobulai myliu.


Prierašai prie
Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos


Tomis dienomis
saugumiečiai areštavo
rinkusią parašus senutę
ir, iš jos atėmę 200 parašų,
kumščiuodami įstūmė į mašiną
ir nusivežė į saugumą . . .
Vėliau ji savo artimiesiems rodė
dideles mėlynes ant rankų (LKB Kornika, Nr. 55).

Buvo jinai beveik beraštė,
Buvo pusiau jau neregė,
O tarpe tūkstančių ten pasirašė
Kančios alfabeto raidėm.

Tai senas baltiškas raidynas
(Lyg runų akmeni nešu)
Ir kas raidė, tai kraujas grynas —
Pasišlakstyk lašu.


Kun. R. Černiauskui leidžiama
tik atlaikyti šv. Mišias
ir klausyti išpažinčių
Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje.
Pamokslus sakyti draudžiama (LKB Kronika, Nr. 55).

Sakytojui atimtas žodis,
Užkaltas švinu burnoje,
Išniekintas kaip sakramentas,
Gyvas balandis,
Užkastas po žeme.

Bet ar girdi,
Kaip kyla jis ir skrenda
Kalno Pamoksle —
Ir tartum Pakylėjime klaupiuos
Prieš Laisvo Žodžio sakramentą.

Kapinėse ateistai,
norėdami trukdyti tikintiesiems,
leido garsiakalbius (LKB Kronika, Nr. 55).

Jie bijo tylos,
Jie bijo tylos...
Jie bijo mirusių tylos ...

O ji ateina,
Didelė ir nesulaikoma,
Ir išjungia garsiakalbius.