DAIL. REGINOS INGELEVIČIENĖS KŪRYBA Spausdinti
Parašė Red.   

Dail. Regina Matuzonytė - Ingelevičienė po mirties (1980 metais) paliko gausią savo tapybos darbų kolekciją, kurios dalis buvo iškabinta praėjusį pavasarį (gegužės 7-8) Kultūros Židinyje New Yorke. Toje jos apžvalginėje parodoje matėme 98 paveikslus. Daugeliui tai buvo staigmena, nes dailininkė dalyvaudavo tik kolektyvinėse parodose, ir mažai kas žinojo, kad ji taip intensyviai kuria. Tai buvo pirmoji jos vienos paroda. Surengė dukterys Mara Vygantienė ir Gina Kudžmienė.

Regina Ingelevičienė gimė 1905 m. rugpjūčio 29 Vabalninke. Kauno meno mokyklą baigė 1931 m. ir mokytojavo seserų kazimieriečių mergaičių gimnazijoje Kaune. 1936 - 1937 lankė Europos meno centrus. Imigravusi iš Vokietijos į Ameriką, visą laiką gyveno Neto Yorko apylinkėje. Vasaras praleisdavo Maino valstybėje, lietuvių pranciškonų sodyboje. Ji ten nuolat šktcuodavo pajūrio gamtą. — Red.

KŪRYBOS VYKSMAS

Kol dailininkė Regina Ingelevičienė dar buvo mūsų tarpe, man tekdavo jos darbus matyti tik mūsų grupinėse parodose. Iš tų retkarčiais matomų darbų buvau susidariusi įspūdį, jog dailininkės kūrybinė veikla buvo lyg įšalusi tam tikruose stilistiniuose rėmuose. Tačiau, kai prieš kelis mėnesius teko pamatyti visus jos darbus, supratau, koks klaidingas buvo šis mano įspūdis. Peržvelgus visą dailininkės Ingelevičienės kūrybinę raidą, paaiškėjo, kad dailininkė kūrė labai pastoviai, net giliame kūrybiniame susikaupime. Galima būtų net prileisti, kad ji sąmoningai vengė viešumos, kad izoliacijoje ji jautėsi laisva spręsti darbo eigoje nuolat atkylančias formalines galimybes.

Dail. Ingelevičienės kūrybinę apimtį, tematiką ir nueitą kelią parodos kataloge apibūdino Rima Čer-keliūnienė. Aš norėčiau atkreipti dėmesį į vieną jos kūrybai būdingą bruožą, kuris pastoviai įtaigavo dailininkės raidą. Žiūrint iš kūrybinės raidos taško, tematika — ar tai būtų gamtovaizdis, ar buities scena, ar religinė idėja, — dailininkei tarnavo tik kaip išeities taškas arba kaip rėmas, kurio ribose galėjo užangažuoti savo pojūčius bei estetines nuovokas, ir tuo išvystyti gilesnę kūrybinę akciją.

Visi vaizdinio meno atstovai operuoja tomis pačiomis išraiškos priemonėmis, t. y. linija, spalva, plokštuma, mase. Dail. Ingelevičienės išraiškos priemonės yra linija ir spalva. Spalva jai atliepia jausmus ar pojūčius, o linija įveda discipliną, tai atskirdama spalvas vieną nuo kitos, tai duodama spalvoms konkrečių daiktų kontūrus. Kadangi Reginai In-gelevičienei šios dvi išraiškos priemonės atliko skirtingas funkcijas, jos viena kitai dažnai prieštaravo, todėl galima prileisti, jog dailininkės pastoviausiu kūrybiniu akstinu buvo ta įtampa, kuri gimsta šių dviejų priemonių susidūrime. Ši įtampa, įsipi-lietinusi net pačiame jos darbo procese, atsispindi visuose Ingelevičienės darbuose, ir tos įtampos dėka dailininkė yra susikūrusi serijas darbų, kuriuose tai linija, tai spalva atbanguoja stebėtinu gaivališkumu ir užima dominuojančią vietą. Atrodo, kad šio konflikto sankryžoje išsivystė ir toks savitas Reginos Ingelevičienės tapybos stilius.

Tą dvylipumo pradžią galima atsekti dar ankstyvuose darbuose. Nebaigti darbai liudija, kad dailininkė dirbti pradėdavo dviem būdais: kartais greitais teptuko mostais drobėje užmesdama piešiamo objekto kontūrus (tai itin ryškiai matosi vyro portrete), kartais visą drobės paviršių padengdama laisvai išmėtytais spalviniais plėmais, spontaniškai užfiksuodama tik tapomų objektų vietas — čia bus žali lapai, čia šešėlis, čia rausva rankovė, čia veidas, čia danT gus, atspalvis ir t.t. Atlikusi šį preliminarinį spalvų išdėstymą, dailininkė pradėdavo savo pradines impresijas organizuoti: storomis linijomis apvedžiodama spalvas, piešiniu duodama tiems pieniams atpažįstamų daiktų kontūrus. Taip įneštas piešinys spalvoms gražindavo jų daiktiškumą ir kūriniui duodavo tematinį konkretumą.

Išbaigtuose darbuose galima pastebėti dail. Ingelevičienės gilų įsijautimą bei susirūpinimą tuo, kaip vaizdinė tikrovė santykiauja su pojūčių tikrove, nes yra duomenų, rodančių, jog jos darbo eiga susidėjo iš pastangų tas dvi skirtingas realybes balansuoti. Darbo eigoje ji vietomis storino ar tamsino linijų raizginį, stiprindama piešinio varžtus; kitur ryškino ar slopino spalvas, tokiu būdu valdydama ir linijų, ir spalvų išraišką. Šio proceso dėka kai kurie jos darbai atspindi dailininkės stiprią vidinę įtampą, kai tuo tarpu kiti jos darbai yra išbalansuoti iki kiliminės minkštumos, kur linijų ir spalvų žaismingume jaučiame gilią harmoniją-
Įdomu stebėti, kaip vėlyvuose darbuose spalva pradeda išsilaisvinti iš linijos varžtų ir kaip galų gale dailininkės įgimtas kūrybinis pajėgumas prasiveržia vien tik spalvų žaismingumu ir kontrastu. Nors šie vėlyvieji darbai jau yra praradę daiktinį turinį ir įprastinę tematiką. Tuo priartėdami prie abstraktaus meno formų bei problemų, tačiau jie labai būdingi, nes išreiškia dailininkės paskutinį kūrybos etapą.

Ne mums spręsti, ar profesinis atsiskyrimas ir izoliacija padėjo dailininkei išvystyti jos kūrybinę pilnumą, ar suvaržė jos įgimtą pajėgumą. Dailininkės nueitas kelias yra ypatingas tuo, kad, nežiūrint visų kliūčių, ji visą gyvenimą dirbo pastoviai, klausydama tik savo pačios vidinio balso. Spalva ir linija jos rankose buvo kaip dvi gamtos jėgos, kurių konflikte ji nuolat siekė harmonijos ir žaismingumo. Ir taip, lyg ir netyčia, Regina Ingelevičienė mums paliko brangintiną darbų rinkinį.
Aleksandra Kašubienė

BENDRAS ŽVILGSNIS
Reginos Ingelevičienės tapyboje vyrauja linijų ritmas, kuris atspindi jos kūrybai savitą dvasinę būseną. Prislopinta, net rūsčių spalvų paletė pabrėžia paveikslo kontempliatyvią, neretai ir sielvarto persunktą nuotaiką. Regina Ingelevičienė tapė paveikslus serijomis, kompozicinių problemų sprendimai ją nuolat skatino ieškoti naujų išraiškos formų. Šalia sustatyti vieno laikotarpio tapybos darbai pulsuoja tuo pačiu ritmu, ir linijos nenutraukiama tėkmė natūraliai jungiasi į šalia stovinčią drobę, lyg būtų to paties paveikslo dalimi.
Jau pačiuose ankstyvesniuose darbuose, sukurtuose Amerikoje dar šešto dešimtmečio vidury, Maino uolu serijoje ryškėja dailininkės filosofija Visas matomas pasaulis: žemė, dangus, žmonės, — tai tik dalys visumos. Tas pats ritmas ir tos pačios spalvos persunkia ir nudažo ne tik šaltas uolas, bet ir grupę einančių moterų figūrų. Net ir danguje atsispindi žemės spalvos: jūros mėlynumas ir uolų rusvumas.

Menininkė skaudžiai pergyveno lietuvių tautos tragediją: pabėgimus, tremtį, partizanų kovas. Visa tai ji jautriai atkūrė savo paveiksluose. Stiprų įspūdį sukelia sėdinčių moterų grupė, apjungta vienijančio teptuko juodos linijos plaukimu. Jų balsvais rūbais apgaubtos figūros, primenančios Šv. Rašto moteris, išryškėja liepsnų nupliekstam danguje. Moterys sustingę skausme, bet jaučiama, kad jos yra stiprios, ir ši tragedija jų nesunaikins. Tai amžinos moterys, per šimtmečius kenčiančios nesibaigiančias žmonijos nelaimes. Kitame paveiksle matomos tremtinės, jų tarpe motina su kūdikiu ant rankų, einančios pro pakelėje stovintį kryžių. Nuotaika religinė — skausme yra prasmė. Spalvos tamsios rusvos ir melsvos, tik kur ne kur, ant veidų, drabužių ir kryžiaus matomos raudonos gaisrų atašvaitos. Motinos ir sūnaus partizano paveiksle, daug eks-presyvinės nuotaikos, kai kurios figūrų kūno dalys pailgintos, paryškinant siaubo nuotaiką.

Šis nykusis laikotarpis pamažu pereina į giedresnės nuotaikos ir šviesesnių spalvų kompozicijas. Tai lyg iš pailgų akmenų sukrautos struktūros, artėjančios prie abstrakto, bet ir jose įžiūrimi žmogaus kontūrai. Tamsiomis teptuko linijomis aprėžti spalvų lopai sudaro vitražų technikos įspūdį. Tai gabiai meniškai apipavidalintos kompozicijos, spalviškai ir ritmiškai sudarančios nedalomą vienetą. Paveiksle, pavadintame "Šiaurės peizažas", lyg iš lėktuvo matomos spalvinės struktūros visai priartėja prie bedaiktės kompozicijos. Kitame darbe, pavadintame "Menininko studija", visi baldai suabstraktinti. Jame daugiau jaučiami, kaip įžvelgiami, stalo, kėdės, lango ir už jo matomo peizažo elementai. Panašios šviesesnių ir tamsesnių spalvų kompozicijos, aprėžtos stora teptuko linija, kuriose įkorporuotos žmogaus figūros, yra menininkei itin būdingos.

Regina Ingelevičienė retai savo kūriniams duodavo pavadinimus. Žiūrovas nėra įtakojamas. Jo vaizduotei leidžiama laisvai kūrinį interpretuoti. Dailininkė daugiausia tapė aliejiniais dažais drobėje ar ant kartono, bet yra sukūrusi ir įdomių ekspresyvistinių darbų akrilio technika.

Vėlesniuose darbuose dominuoja peizažai, kuriuose atsisakoma plokštinės kompozicijos — juose jaučiama giluma ir erdvė. Paveiksluose matomos didelių medžių apsuptos moterų figūros. Šakoms lėtai siūbuojant, pro žalsvus lapus veržiasi saulės spinduliai, kurie krenta ant žemės, medžio kamieno ir sėdinčių ar stovinčių moterų. Moterų figūros, įsijungusios visumon, alsuoja ramybe. Jų drabužiai, retai išsiskirią iš gamtos, dažniausiai atspindi rusvas ir žalsvas miško spalvas. Neretai to laikotarpio darbuose matomos jaunos mergaitės tautiniuose drabužiuose su kukliai palenktom galvom, susikaupusiais, ramiais veidais, rankose laikančios balandžius. Kartais tos pat moterys nesavalaikiškoje aprangoje stovi netoli koplyčios ar pridengtos sukryžiuotų medžio šakų trikampio, simbolizuojančio Dievo namus. Dar vėlesniuose Reginos Ingelevičienės darbuose matomos tos pačios ramios ir susikaupusios moterys, apsuptos dar tankesnių medžio šakų raizginio, kuriame jaučiamas pagreitėjęs ritmas, itin ryškus šalia įpintų ramių moterų veidų, kurių, atrodo, neveikia*jokie išoriniai įvykiai. Šie giedrūs paveikslai virpa, liejasi spalvų ir linijų pyne, o pro šakas besiveržią saulės spinduliai atrodo atsispindi lengvo vėjelio virpinamuose lapuose. Pa-greitėjusio ritmo užtikrintas apvaldymas rodo dailininkės sugebėjimus ne tik techninėje srityje, bet ir jos įgimtą ritminį pajautimą.

Reginos Ingelevičienės kūryboje įžiūrima šio šimtmečio pradžios Paryžiaus mokyklos įtaka. Ypatingai jai artimi fauvisto Rouault darbai, kurio kūrybinių idėjų atašvaitos pastebimos menininkės drobėse. Jo tapyba buvo persunkta religine nuotaika, o juodos teptuko linijos, lyg švino juostos vitražuose, skyrė vieną spalvą nuo kitos. Regina Ingelevičienė savaip perprato šias įtakas ir savo tapyboje išpuoselėjo savitą braižą.

Didžiąją dalį savo darbų menininkė sukūrė rūpestingai išieškodama ritminį spalvų ir linijų balansą. Bet ji yra nutapiusi visą eilę impresionistinės nuotaikos paveikslų, kurie suspindi ryškiom spalvom ir parodo dailininkės sugebėjimą spontaniškai drobėje užfiksuoti patirtą įspūdį: tai žydinčios vyšnios, matytos Brooklyno Botanikos sode ar pro langą pastebėto rudens spalvom pa-sipuošusio, medžio vaizdas.

Regina Ingelevičienė yra sukūrus ir eilę portretų, — vienų charakteriai rūpestingai išieškoti, kiti spontaniškai plačiu teptuko mostu aptarti.

Reginos Ingelevičienės kūryboje ryški religinė nuotaika. Stoikiška ramuma alsuoja ir jos greitu ritmu pulsuojanti tapyba. Menininkės darbuose jaučiamas ritmas atliepia pasaulio ritmą, jis nėra neramus ar nervingas. Tai išjaustas gamtos pulsavimas, kuris byloja apie visatos esmę.
Rima Čerkeliūnienė