LIDIJOS ŠIMKUTĖS ANTROJI POEZIJOS KNYGA |
Parašė Sesuo Ona Mikailaitė |
Australietės Lidijos Šimkutės antrąjį eilių rinkinį "Prisiminimų inkarai" išleido A. Mackaus knygų leidimo fondas 1982 m. Knyga spausdinta Chicagoje, 80 psl., kietais viršeliais. Savo pirmąja knyga "Antrasis ilgesys" Šimkutė 1978 m. įžengė į mūsų išeivijos poetų eiles ir štai dabar vėl pasirodo su nauju eilių rinkiniu. Šimkutė nėra savo jėgas išbandan-ti jauna poetė, bet savitą stilių bei išraišką turinti rašytoja. Šios naujosios jos knygos nuotaiką bei tematiką — gerai nusako paskutinis joje telpąs eilėraštis: Atsirėmiau į praeitį, Vaškiniuose rėmuose Kabančią tirpstančiose mintyse. Išgėrusi rasos, Prieš saulėleidį Atsukau laikrodį. Šimkutė linksta į metafizinę mąstyseną. Jos tonas elegiškas be sentimentalumo, o eilių tematika, ypač šios antrosios knygos, vis grįžta prie kelių pagrindinių gijų: žmogaus trapumo, gyvenimo prasmės, laiko tėkmės. Šimkutė nėra banali. Ji piešia šiuolaikinio žmogaus būtį surrealisti-nėmis linijomis. Mūsų laimė neapčiuopiama, liūdesys nesuprantamas. Mums nevalia svajoti lūkesčio be išsipildymo. Mūsų vienatvė netikra, Joje ištirpsta pažadai. Mūsų lemtis Stipresnė už jėgą. Šimkutė nėra "lengva" poetė: dažnai jos eilės tiesiog linksta, apsunkusios amžinai žmogų kankinančiais buitiniais klausimais. Ji siekia, atrodo, įvaizdinti modernaus žmogaus sielą, save pačią matydama tarp pakeleivių laiko srauto grėsminguose sūkuriuose. Debesys nepameta kelio. Vėjas niekad nepaklysta. Tik mes, Užmiršę savo tikslą, Beldžiamės į svetimas duris. Poetė įžiebia savo eilėraščius asmeniškumu ir šiluma ypač, kai ji kalba apie meilę ir apie jos likimą laike. Tada ji taupi žodžiais, bet dosni sukauptu jausmu ir įtemptu vaizdu. Mano gelmėje sau rasi lizdą Susuktą iš gyvenimo nuotrupų Įtemptų jausmų tarpušakyje. Arba vėl: Dėvėk mano tylą kaip žiedą Nulietą iš prisiminimų. Mano supratimu, šie trumpučiai įkaitę posmai yra patys geriausi. Ilgesni, žodžiais ir mintimis apsunkę eilėraščiai kartais atbaido savo tirštumų. Vieno stipraus vaizdo, vieno stipraus jausmo gana. Aš tik oda — Juslingas apsiaustas ant kaulų. Akys, peržvelgiančios mintį. Ir geismas— nieko nebenorintis. Šimkutė tikrai nėra tradicinė. Ji laužia sau naujus takus. Manau, kad ji imponuotų jaunesniam skaitytojui arba tam, kuris sutinka palikti skambiąsias eiles ir bristi į šešėliuotą žmogaus gelmę. Toj gelmėj žodžiai tampa inkarais. Sesuo Ona Mikailaitė |