LIETUVIŲ IŠEIVIŲ ĮTAKA UŽSIENIO POLITIKOJ: DABARTIS IR ATEITIS Spausdinti
VIKTORO NAKO PASKAITOS SANTRAUKA
Kiek ir kokios įtakos išeivijos lietuviai gali turėti užsienio politikoj (prelegentas čia svarstė užsienio politiką JAV-se — K. T.). Klausimas paprastas, atsakymas sudėtingesnis. Lengviau aptarti, kiek ir kokios įtakos išeivijos lietuviai dabar turi užsienio politikoj. Tačiau ir čia išvados skirsis, nes tikslių duomenų trūksta. Tuo klausimu išvadas bus stengiamasi pagrįsti konkrečiais pavyzdžiais bei faktais.

Norėdami daryti įtaką užsienio politikoje padėti Lietuvai iškovoti tautines bei kitas teises, lietuviai išeivijoj gali pasirinkti keturis pagrindinius veiklos būdus.

Pirmasis veiklos būdas — teroro vartojimas. To metodo išeivija atsisakė vartoti, net apie jį nekalba. Teisingai daro, nes 1. jis pažeidžia civilizuoto pasaulio moralinius dėsnius ir yra tuo labiau smerktinas, nes dažnai teroro aukos yra nekalti asmenys, ir 2. iš pragmatinės pusės, — jis yra neveiksmingas, kaip matosi iš armėnų bei palestiniečių teroro pastangų rezultatų.

Antras veiklos būdas — civilinis nepaklusnumas, t.y. sąmoningas, taikus valdžios įstatymų pažeidinėjimas, siekiant paveikti valdžios bei viešosios opinijos nusistatymą kokiu nors klausimu. Keliolika lietuvių išeivių šį metodą išbandė, 1979 m. vasarą prisirakindami prie sovietų ambasados tvoros VVashingtone. Žiūrint iš pragmatinio taško, jis susilaukė neeilinio dėmesio Amerikos spaudoj ir televizijoj, tačiau greit buvo užmirštas. Nėra aišku, ar šiokia tokia nauda (didesnis spaudos dėmesys) pateisina mokamą kainą (areštus bei teismus).

Trečias veiklos būdas — bandymas paveikti Amerikos valdžios bei kitokių institucijų nusistatymą išeivijai rūpimais klausimais. Tai plačiausiai paplitęs mūsų išeivijoj. Daugiausia pasisekimo susilaukta, apeliuojant į valdžią, po to — į spaudą, mažiausia — į universitetus. Tai priimtiniausias, demokratiškiausias būdas.

Ketvirtas veiklos būdas — politinio proceso paveikimas iš vidaus, t.y. įtaka daroma tų, kurie patys įsijungia į valdžios aparatą. Jų įtaką nelengva pasverti lietuviams rūpimais klausimais, nes ji iš dalies priklauso nuo to, kad negali būti reklamuojama. Žinoma, ne visi tokias politines pozicijas pasiekę lietuviai panaudoja savo įtaką Lietuvos naudai.

Su šia problema yra susijusi viena iš esminių išeivijos dilemų: visiško nutautėjimo polis ir lietuviškasis geto. Nei vienas, nei kitas nepadeda krašto politiką paveikti Lietuvos naudai. Prieš 20 metų vykę debatai ateitininkų taipe "Dainava ar Alabama" išrišami tik trečiuoju keliu, suderinant Dainavą su Alabama. Vis dėlto išeivijos viduriniosios kartos "dingimas" galbūt kaip tik dėl to įvyko, kad po 20 metų ta karta dar vis sprendžia ir neišsprendžia Dainavos-Alabamos klausimo.

Veiksniai, ribojantys išeivijos įtaką užsienio politikai, yra: 1. nuolatinis savo identiteto ieškojimas, pvz., pastebimas pasaulio lietuvių jaunimo kongresuose, ir 2. išeivijos visuomenės bei šeimos narių profesiniai interesai — ugdyti technokratus ir medicinos daktarus verčiau negu politikus, žurnalistus.

Šalia to, išeivijos įtaką užsienio politikoj riboja Lietuvos "geopolitinė padėtis", t.y. buvimas rusų tautos kaimynystėje, kurią ne tik Sovietų Sąjunga, bet ir Reagano administracija pripažįsta.

Pačios Sovietų Sąjungos politika ir elgesys gali apriboti išeivijos įtaką į užsienio politiką, pvz., detantės laikotarpyje 1973 m. Gallupo apklausinėjimu 45% amerikiečių apie Sovietų Sąjungą galvojo teigiamai, o 44% — neigiamai; gi 1980 m. po sovietų Afganistano užpuolimo 84% buvo neigiamos nuomonė, kai tik 13% turėjo teigiamą nuomonę.

Prie šių veiksmų dar galima pridėt išeivijos lietuvių negausumą. Nežiūrint to negausumo, reliatyvia prasme lietuvių įtaka yra neproporcingai didelė. Dalinai tai yra dėl to, kad Amerikos demokratinė santvarka yra keistas idealizmo ir pragmatizmo mišinys. Iš pragmatiškos pusės, prie kongresmanų yra lengva prieiti; iš idealizmo pusės — nemaža kongresmanų yra nemeluotai įsijautę į Pabaltijo valstybių tragišką likimą.

Lietuvių tarpe yra ir motyvuoto veržlumo, nes lietuviai yra politiniai tremtiniai iš Lietuvos, o ne emigrantai dėl ekonominių priežasčių. Jiems padeda ir Lietuvos rezistentai, ir disidentai.

Tenka dar aptarti politinės įtakos galimybes ateityje. Siektini du pagrindiniai tikslai. Pirma, nuolat priminti pasauliui, kad Lietuva kadaise buvo laisva valstybė ir kad ji turi teisę atgauti savo nepriklausomybę. Konkretūs laimėjimai šioje srityje bus kuklūs. Sovietų režimui pradėjus irti, išeivijos informacinė įtaka užsienio politikoj turėtų kur kas svarbesnę rolę, nes Vakarų valstybių palanki pažiūra į Pabaltijo valstybių atkūrimą galėtų palengvinti Lietuvos nepriklausomybės atstatymo procesą.

Antras siektinas tikslas yra konkrečiai prisidėti orie sovietinės santvarkos suirimo, kad Lietuvai būtų sudarytos sąlygos laisvai apsispręsti. Mi-litarinė alternatyva vestų į pasaulio sunaikinimą. Ekonominė alternatyva atrodo yra vienintelė, kuri galėtų žymiai paspartinti suirimo procesą, pvz., spaudimu  sumažinti  ar sustabdyti kredito teikimą Varšuvos pakto šalims, grūdų bei technologijos pardavimo sustabdymą sovietams, Vakarų ginklų gamybos paspartinimą, priverčiant ir sovietus temptis. Vis dėlto šis pastarasis kelias yra pavojingas, žinant sovietų paranojiškurną. Tokie spaudimai negali būti daromi vien lietuvių, jie įmanomi tik jungiantis su kitomis, daug stipresnėmis grupėmis. Šiam keliui įtaka daugiau prieinama lietuviams, kurie dirba valdžioj ir priklauso politiniam procesui.

Peršasi išvada, kad absoliučia prasme lietuvių įtaka užsienio politikoj bus kukli ir dažnai neveiksminga tol, kol Sovietų Sąjunga nebus priėjusi liepto galo. Net ir detantės laikotarpy, kada išeivijos įtaka užsienio politikoj sumažėja, sąlygos išeivijai puoselėti ryšius su Lietuvos lietuviais pasidaro geresnės. Tuo sustiprinamas tautos atsparumas ir savitumas. O išeivijai už viską turėtų būti svarbesnė Lietuvoje likusios tautos egzistencija.

DR. JUOZO MEŠKAUSKO KOMENTARAI
Tenka pasidžiaugti Viktoro Nako įdomia paskaita ir gražia įvykių analize.

Kiek anas civilinio nepaklusnumo atvejis — prisirakinimas prie sovietų ambasados tvoros davė naudos, sunku pasakyti. Atkreiptas dėmesys į mus ir mūsų problemas. Ar kaina lygi laimėjimams, sunku pasverti. Prie šitokios veiklos būdo turbūt tenka priskirti visą Ghandi pasyvaus pasipriešinimo veiklą, kuri laimėjo Indijai laisvę. Žinoma, indų tauta didelė ir sąlygos buvo kitokios. Bet šitokios veiklos būdo visai atmesti nereikėtų. Kiekvieną daromą žygį reikėtų atidžiai apsvarstyti, prieš jį vykdant.

Labai teisingai apibūdinti trečias ir ketvirtas veiklos būdai. Tektų paieškoti būdų, kad ketvirtojo veikimo būdui mes turėtume daugiau žmonių, pasirūpinti ir jų paruošimu.

Du poliai: nutautėjimas ir geto. Lietuvių getų nereikia nuvertinti, bet reikia paieškoti būdų kaip juos reformuoti. Getą suprantu plačia prasme. Lietuviški getai turėtų išugdyti tokius žmones, kaip lenkų getas išugdė Pučinskį, Dervinskį; italų — kardinolą Bernardinį, o žydų — daug kongreso ir senato narių.

Dainava ar Alabama. Problemai spręsti šie simboliai, man atrodo, nelabai tinkami. Alabama, net ir kaip simbolis, mums yra per toli. Keletas jaunuolių savo žygiu į Alabama, man atrodo, bendrai norėjo pareikšti protestą prieš prievartą ir užstoti skriaudžiamąjį. Dainavos ir Ala-bamos priešingais poliais laikyti vargu ar galima, nes kai kurie jaunuoliai iš Dainavos į Alabama nuvažiavo ir iš Alabamos į Dainavą grįžo.

Jaunimo identiteto ieškant, nereikėtų kreipti daug dėmesio. Tie, kurie važiavo į visus 5 jaunimo kongresus, žinojo, iš kur yra kilę ir kas jie yra. Reikėtų rimtai pasvarstyti, kaip tą identitetą išlaikyti, kaip jį perduoti sekančioms kartoms, kokias jis pareigas uždeda ir kaip jį suderinti su dabartim ir aplinka.

Įdomi ir teisinga JAV užsienio politikos analizė, kaip idealizmo ir pragmatizmo mišinys, ir mūsų veiklos galimybės.

Tektų palinkėti, kad prelegentas savo kartoje rastų daugiau panašiai galvojančių, kad kuo daugiau asmenų į tą darbą įsijungtų ir kad tas darbas būtų labiau organizuotas ar bent labiau koordinuotas.