Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVA IR ŽYDAI ISTORIJOS ŠVIESOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ZENONAS IVINSKIS   
I. Įvadas: trumpi metodiniai paaiškinimai. II. Žydai Lietuvos valstybėje iki jos padalinimų. III. Lietuvių ir žydų santykiai, valdant rusams (1795 - 1915). IV. Žydų vaidmuo nepriklausomoje Lietuvoje. V. Žydų genocidas 1941 - 44. VI. Baigiamosios išvados.

Paskaita XVIII Lietuviškųjų studijų savaitėje 1971 liepos 22 Stuttgart – Hohenheim

I. Įvadas: trumpi metodiniai paaiškinimai
Mūsoji tema liečia dviejų tautų, lietuvių ir žydų, santykius. Daug kartų yra buvę nagrinėti lietuvių santykiai su įvairiomis kaimyninėmis tautomis, būtent, su rusais, vokiečiais, gudais, lenkais, latviais. Kalbant apie šios rūšies santykius, turima paprastai galvoje vieną šalia kitos gyvenančias tautas. Jos esti aprėžto gyvenamojo ploto ir įvairiais būdais bendrauja per etnografinę ar valstybinę sieną. Tad galima būtų, pvz., skirti atskiras specialias studijas lietuvių politinių ar etnografinių sienų istorijai su kaimynais vokiečiais, lenkais, gudais, latviais. O kur dar įvairios tokių kaimyninių santykių formos politinėje, kultūrinėje, ūkinėje srityje?

Visai kitoje padėtyje atsiduriame, kalbėdami apie lietuvių tautos santykius su žydais. Jie gyveno diasporoje, vadinasi, stipriai išsibarstę po visą pagrindinį lietuvių tautos plotą. Tai buvo valstybinės tautos santykis su tautine mažuma, kuri šiuo atveju tesudarė vos vieną 14-ją visų gyventojų dalį. Nepriklausomojoje Lietuvoje iki 1939 m. izraelitų tikėjimo gyventojų tebuvo 7,3%. Jų staiga padaugėjo 4 procentais, kai Lietuva savitarpiniu pagalbos paktu su Sovietų Sąjunga 1939 spalio 10) atgavo savo istorinę sostinę su Vilniaus krašto dalimi. Vien Vilniuje, vadinamame "žydų Jeruzale", buvo daugiau negu 80.000 žydų, t. y. trečdalis visų miesto gyventojų. Tuo būdu Lietuvoje žydų pakilo iki 11%, kaip kitados, kad buvo buvę prieš I pasaulinį karą Kauno ir Vilniaus gubernijose, kur kas 9-10 žmogus buvo žydas.

Žydų diaspora Lietuvoje tačiau nebuvo tos rūšies, kaip kurios nors konfesijos išpažinėjų mažuma, išsibarsčiusi plačioje vyraujančios religijos gyventojų masėje. Lietuvos žydai paskutinius šimtmečius savo dauguma telkėsi beveik uždarose gyvenvietėse: miestuose, miesteliuose ir bažnytkaimiuose. Pats tad gyvenimas sukūrė ir net padiktavo lietuvio ir žydo santykiavimo formas. Lietuvis dažniausiai sutikdavo žydą jo krautuvėje, jo nuosavoje įmonėje, amatininko dirbtuvėje, kaip gydytoją, dantistą, vaistininką, advokatą, smuklininką ar keliaujantį kaimo pirklį. Tai reiškia, kad žydo santykiavimas su lietuviais pirmoje eilėje buvo paremtas ūkiniu interesu.

Šios dvi tautos nesidomėjo viena kitos kultūriniu gyvenimu, ir tik labai nedaug išimčių nurodysime paskutinį nepriklausomybės dešimtmetį.
Išpažinimas Mozės religijos, kuri žydams daug šimtmečių padėjo išsilaikyti kaip uždara etninė grupė, ir Lietuvoje juos aiškiai atsiejo nuo krašto gyventojų krikščionių, pirmoje vietoje katalikų. Kiekvieną "perkrikštą" žydai persekiodavo ir išskirdavo iš savo bendruomenės, o iš krikščionių pasąmonės vis dar nebuvo pranykęs vidurinių amžių taip skaudžiai išpopuliarintas žydų smerkimas, esą jie kalti, Kristų nužudę. Taip buvo konfesiniu atžvilgiu. Bet ir kalbiniu atžvilgiu negalėjo būti nuoširdaus bendravimo tarp žydo ir lietuvio. Išskyrus retas išimtis, nepriklausomybės metais eilinis žydas tik tiek tepramokdavo lietuviškai, kiek jį versdavo ūkinis reikalas. O lietuviui žydų šnekamoji "jidiš", arba "idiš", liko visai svetima. Šios kalbos, kuri apvaldė žydų gyvenamus Rytų Europos plotus nuo Baltijos iki Juodosios jūros, pagrindu buvo vidurinių amžių aukštaičių vokiečių (tiksliau frankų) kalba. Ją žydai atsinešė ir Lietuvon. Lietuvis "jidiš", kurion pateko ir lietuviškų žodžių, nesimokė. Tik labai retas lietuvis šviesuolis, sakysime, paskaitydavo visą nepriklausomybės laiką Kaune ėjusį gana gerą dienraštį "Di Idiše Stime" (Žydų Balsas). Lietuviui svetima buvo "idiš" spauda dar ir todėl, kad ji vartojo hebrajų raidyną, ivestą "idiš raštuos na jau XVI amžiuje.
Lietuvoje žydai ir lietuviai šimtmečius tad gyveno vieni šalia kitų kaip dvi uždaros bendruomenės. Pirmieji, žinoma, turėjo svetimoje žemėje susirasti ir užsitikrinti visų pirma kasdieninę egzistenciją. Tai jie padarė, parodydami daug sugebėjimo. Antrieji gi tautinio atgimimo metu pajuto, kad reikia siekti ir ūkinio susipratimo, t. y. pradėti užimti prarastas vietas amatuose ir prekyboje, seniai patekusiose į žydų rankas. Šitas susipratimas, kurio negalima tapatinti su antisemitizmu, stiprėjo iki paskutinio nepriklausomybės dešimtmečio.

Šia prasme bei linkme paskelbė atsišaukimą lietuvių spaudoje 1969 gegužės mėn. ir buvo pradėjęs rinkti medžiagą apie lietuvius žydų gelbėtojus per anksti akis užmerkęs uolus mūsų istorikas Pranas Pauliukonis. Plačiai užsimojęs dabar tą darbą varo dr. Domas Jasaitis. Apie žydų genocidą Lietuvoje spaudai knygą yra paruošęs dr. J. Pajaujis. Šitokie nauji dokumentiniai įnašai dar labiau padės atremti iš žydų autorių neretai girdimus subjektyvius kaltinimus, skubotus ir netiksliai suformuluotus užsipuolimus lietuvių atžvilgiu. Tai pavyksta juo lengviau, ypač rašant apie Kauno ir Vilniaus getus II pasaulinio karo metu, kadangi iš lietuvių pusės didžiosiomis kalbomis iki šiol dar nieko reikšmingesnio nėra spėta padaryti. O kas pačių lietuvių spaudoje šiuo reikalu rašinėta, liko žydų autoriams, kaip nevienu atveju teko įsitikinti, tur būt, visai nežinoma.

Nebandysime čia eiti diskusijų su žydų autoriais. Tam reikėtų daug laiko. Net ir mūsoje trumputėje gerokai spragotoje apžvalgoje neturime galimybės panaudoti visos turimos medžiagos. Nė iš tolo neįmanoma čia apžvelgti net dalelės tų gausių studijų, atsiminimų ir kitų įvairių knygų, kurias žydai per ketvirtį šimtmečio yra išleidę. Jų skaičius dar pagausėja, atsimenant, kad ir bendruose žydų raštuose apie jų naikinimą II pakulinio karo metu paprastai liečiama ir Lietuva: minimas Lietuvos žydų likimas, aprašomi trys jų getai Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose.

Nuo anų slogių įvykių pradžios yra prabėgę lygiai trejetas dešimtmečių. Tai vienos kartos perspektyva. Bet turime turėti drąsos ir iš esmės kalbėti lietuvių - žydų santykių tema. Žinoma, reikia stengtis objektyviai vertinti faktus. Tai reikia daryti, žiūrint ne tik į kitų veidrodžius, kurie dažniausiai težino subjektyvius perdėjimus ir vienašališkus kaltinimus, bet ir į savąjį. Turime galvoje ne vien tik žydų spaudą, bet pačioje okupuotoje Lietuvoje propagandos tikslais vis tebekartojamus nuvalkiotus kaltinimus 1941 metų sukilėliams - partizanams ir jų vardu veikusiai Laikinajai Lietuvos vyriausybei, išreiškusiai tikrąją lietuvių tautos valią ir jos norą būti nepriklausoma.

Čia reikia įterpti trumpą paaiškinimą. 1944 Lietuvon vėl grįžęs jos okupantas turėjo ir toliau stengtis suniekinti gyventojų akyse nepriklausomą Lietuvą ir visas pastangas jai atstatyti. Šito plano rėmuose tuoj buvo naujai "perrašyta" ir Lietuvos istorija. Komunistinės istoriografijos tezės savo visumoje buvo dar kartą išdėstytos 1969 lapkričio pradžioje Vilniuje įvykusioj "Pabaltijo istorikų mokslinėj sesijoj", suorganizuotoj Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Istorijos instituto. To instituto direktorius prof. J. Žiugžda iškilmingai pakartojo, kad komunistų akyse tikroji Lietuvos liaudies valios suverenumo nešėja tebuvusi laikinoji revoliucinė vyriausybė, kuriai vadovavęs V. Kapsukas - Mickevičius. Paneigiant bet kokią politinę Vasario 16 akto reikšmę, sakoma, esą Lietuvos valstybingumą teatkūręs liaudies masių judėjimas. Tad tikrasis Lietuvos valstybingumo aktas tesąs Kapsuko manifestas, kurį jis paskelbė 1918 gruodžio 16. Gausiais atsiminimais ir archyvine medžiaga paremta naujo istorijos instituto direktoriaus Br. Vaitkevičiaus stambi disertacija "Socialistinė revoliucija Lietuvoje 1918-19 metais" (išleista 1917 spalio mėnesio revoliucijos pusšimčiui paminėti), kalba irgi tik apie suvereninę Tarybų Lietuvą. Tik imperialistinės intervencinės jėgos esą jos valdžią laikinai su-žlugdžiusios. Bet liaudis, kai tik pasitaikė proga — taip nuolat teigiama — vėl pareiškusi savo valią ir atstačiusi sutrukdytą suverenumą.

Tokia komunistinė tezė jokiu būdu negali pakęsti tikrojo Lietuvos valstybingumo istorijos faktų. Valstybingumo idėjos gynėjai ir kovotojai už nepriklausomą Lietuvą turėjo būti gyventojų akyse sukompromituoti. Tad nuo 1944 m. antrosios pusės tiek spauda, tiek radijas ir televizija nuolatos kartoja, o knygose vis teberašoma, kad sukilėliai ir partizanai, skaityk: "buržuaziniai nacionalistai ir hitleriniai pakalikai", tesą buvę aktyvūs "Einsatzkommandų" ir kitų žydam naikinti dalinių bendradarbiai. Kovotojas už Lietuvos laisvę yra padaromas nusikaltėliu. Jam yra priklijuojama "bandito" ir "žydų šaudytojo" etiketė. Dvi pernai (1970) Vilniuje išleistos knygos (A. Rakūno "Lietuvos liaudies kova prieš hitlerinę okupaciją" ir Rozausko redaguota anglų kalba "Documents accuse") dar kartą įrodo, kad 1941 metų sukilimo ir hitlerinių dalinių vykdyto žydų žudymo klausimais visiškai tebetrūksta reikalingo istorinio pagrindo.

Mūsosios apžvalgos centre yra lietuvių ir žydų santykiai istorijos eigoje, skiriant daugiau dėmesio naujiesiems laikams, t. y. XIX amžiui. Ilgiausiai sustosime ties nepriklausomybės laikų dešimtmečiais, užbaigdami žydų tautažudyste.

Štai trumpas planas, kuriam reikiamai išvystyti reikėtų žymiai daugiau laiko ir gilesnio pasiruošimo. Tačiau abejoju, ar kam šiandien galėtų pasisekti lietuvių ir žydų santykių klausimu pateikti visus patenkinančią mokslinę studiją. Manasis bandymas todėl yra irgi gana netobulas. Bet čia pat turiu pridurti, kad daugelis kitų tuo klausimu rašiusiųjų autorių, vienašališkai nurodydami kitų klaidas, užmiršo pateikti šiuo atžvilgiu reikalingų faktų apie savą tautą. Turėkime vilties, kad ateis laikas, kai didesnėje laiko perspektyvoje bus galima apie tuos santykius rašyti ir diskutuoti jau sine ira et studio. Jeigu mano trumpas žvilgsnis į lietuvių ir žydų santykių istoriją nors kiek šiam reikalui pasitarnaus, būsiu savo uždavinį atlikęs.

71. Žydai Lietuvos valstybėje iki jos padalijimų
Pirmųjų žydų šeimų atsikraustymas Lietuvon (1388-89) yra siejamas su Vytauto vardu. Tada jis buvo dar tik dalinis kunigaikštis Lenkijoje karaliaujančio Jogailos malone ir su savo pusbroliu ruošėsi naujai kovai. Iš tų metų ir yra minimos trys pirmosios Vytauto privilegijos, suteiktos Lietuvos Brastos, Trakų ir Gardino jaunoms žydų bendruomenėms. Tų privilegijų autentiškumu, ypač tikrumu Vytauto dokumento Trakų žydams, pagrįstai galima abejoti, nes Kęstutaitis Trakus atgavo tik antrąkart grįžęs iš Ordino ir susitaikęs su Jogaila, būtent, 1392 m. Tačiau jei tos privilegijos ir būtų buvusios Vytauto vardu surašytos ne 1388-89 m., bet žymiai vėliau, tai vis tiek nėra abejonės, kad jau tuo metu Vytauto žinia ar jo kvietimu į jo valdas atvyko žydų iš Lenkijos. Jie jam, turinčiam savų drąsių ūkinių planų, pasirodė esą gana reikalingi. Kiek jų Vytauto laikais buvo, nežinome. Atrodo, kad valdovas jų daugiau turėjo savo mėgstamuose Trakuose. Dažnai minimas Flandrijos kanauninkas Gilbert de Lan-noy 1414 m. Trakuose radęs jau "grant ąuantite de juif. i

Žydai daug nusimanė pinigų srityje. Tarp jų buvo, pvz., patyrusių amatininkų, kurie sugebėjo pinigus kalti. Bet žydai gebėjo verstis ir pinigų mainais: jie juos keisdavo, o svarbiausia — skolindavo. Tokiomis ūkinėmis funkcijomis žydai jau buvo pasižymėję nuo XIII a. antrosios pusės Čekijoje ir Lenkijoje, nekalbant apie Vakarų Europos kraštus. Pagal Didžiosios Lenkijos kunigaikščio Boleslovo Pamaldžioj o savo žemių žydams 1264 m. duotą privilegiją, kuri tapo tipišku pavyzdžiu ateičiai, jie galėjo gyventi pagal savo žydiškąją teisę (Judenrecht). Žydams buvo leidžiama laisvai išpažinti savo tikėjimą, turėti savo maldos namų ir kapinių. Žydai buvo betarpiai valdovo pavaldiniai. Valdovas vienas teturėjo galios apdėti juos mokesčiais ir teisti.

Žinomas lenkų kultūros istorikas A. Bruckneris yra pažymėjęs, kad Bažnyčia esanti stipriai prisidėjusi prie žydų praturtėjimo.2 Ir Lietuvoje žydams teko kredito monopolis, nes ir čia Bažnyčia draudė krikščionims už paskolintus pinigus procentų imti. Viduriniais amžiais Bažnyčia, laikydama pinigą naudojamu dalyku, kaip pienas, duona, aliejus, draudė reikalauti daugiau, negu buvo paskolinama, nes sunaudojamas dalykas padengia tik skolininko nepriteklių, bet neteikia jam naudos. Todėl krikščionis už paskolintus pinigus neturėjo teisės imti daugiau, negu buvo davęs.

Bet gyvenimas be kredito jau ir anais laikais buvo jokiu būdu neįmanomas. Šiton spragon įsiterpė žydai, kadangi Bažnyčios įsakymai jų nesaistė, ir skolino pinigus, imdami procentus. Mes tik iš ano meto Vakarų Europos (ypač Vokietijos) ir Lenkijos šaltinių autentiškai sužinome, kad procentai tada buvę daug didesni negu šiandieniniai. Užstatan žydai neturėję teisės imti tik bažnytinių ir sukruvintų daiktų. Pinigų skolinimo srityje žydai turėjo jau ilgas tradicijas ir daug patirties. Jų veiklos laukas Lietuvoje todėl greitai plito.

Jau Kazimiero Jogailaičio laikais (1440-1492) sutinkame žydų muitininkų. Čia reikia poros paaiškinamųjų žodžių. Plati Lietuvos valstybė turėjo visą eilę pasienio ir vidaus muitinių, kuriose nuo išvežamųjų ir įvežamųjų prekių būdavo imami muitai valdovo naudai. Jau tuo metu pajamos iš muitinių buvo pastovios, nes Lietuva Vakarų pasienyje nuo Vytauto laikų, tiksliau nuo Melno sutarties (1422), turėjo ilgalaikę taiką. Tad pagyvėjo įvairios miško medžiagos, kailių, javų prekyba. Dancigas, tasai žymus prekybos tarpininkas taip Rytų ir Vakarų Europos, įsisteigė Kaune net savo prekybos kontorą. Nemunu, kaip ypač patogiu vandens keliu, tada buvo eksportuojamos masinės prekės (pelenai, rąstai, lentos ir kita miško medžiaga), kurios visos turėjo tiksliai nustatytus muito tarifus. Čia garsėjo, pvz., Kauno ir Jurbarko muitinės.

Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui, kuriam anuo metu vis reikėdavo pinigų, daug patogiau buvo iš karto ir iš anksto gauti savo iždui muitinės nuomos sumą. O tada jau buvo muitininko reikalas, kuriam muitinė būdavo atiduodama nustatytam metų skaičiui — nuo pravežamų prekių ne tik atsiimti sumokėtus nuomos pinigus, bet ir gerokai pasipelnyti. Atrodo, kad muitinių nuo-mojimas Lietuvoje yra buvęs iš tikro pelningas dalykas, nes vis daugiau žydų darėsi muitinių nuomininkai. Nesileisdami čia į atskirus atvejus, galime nurodyti iš didžiojo Lietuvos kunigaikščio archyvo, t. y. Lietuvos Metrikos, jau išrinktus autentiškus dokumentus. Kas tais ir kitais klausimais, kuriuos čia tik prabėgomis teliesime, norėtų plačiau susipažinti, tepastudijuoja teisės istoriko A. Janulaičio knygą: "Žydai Lietuvoje. Bruožai iš Lietuvos visuomenės istorijos XIV-XIX amžiuje. Kaunas 1923". Pagrindinius šaltinius ir tyrinėjimus apie Lietuvos žydus yra išleidęs Sergejus Beržadskis.3 Dar reikėtų pridurti ir stambų gudo V. M. Dovnaro-Zapol'skio veikalą apie Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės valstybinį ūkį Jogailaičių laikais.4

Nors tikrasis žydų ūkinio įsigalėjimo amžius buvo XVI šimtmetis, bet jie jau ir Vytauto laikais buvo padarę gerą pradžią, pereidami nuo pinigų mainų ir jų skolinimo ir į užsienio prekybą. Štai 1417 m. Vytautas rašo Ordino komtūrui Dancige laišką, prašydamas pasirūpinti, kad Lucko žydui (Jokūbui Šolomič) būtų sumokėta 5 450 markių skola. Toliau žydai vis daugiau išeina aikštėn kaip prekybininkai, palaiką ryšius su Dancigu. 1423 m. Vytautas vėl turėjo tarpininkauti, kad Lietuvos žydui Abraomui Bossermeyn būtų leista ten netrukdomai verstis prekyboje Vėliau Trakų ir kitų bendruomenių žydai Dancige prekiavo jau laisvai. Čia ypač pasižymėjo Lietuvos Brasta, kuri greitai tapo stambiausiu žydų centru Lietuvoje, išvysčiusi, be kitko, prekybą ne tik su Prūsais, bet ir su Lenkija.7

Ūkinis žydų įsitvirtinimas Lietuvoje nebuvo be kliuvinių. Anais šimtmečiais beveik visų Europos kraštų žydams buvo būdinga tai, kad jie susilaukdavo reakcijos. Taip buvo ir Lietuvoje. Kai žydams vis daugiau įsiskolino ne tik Lietuvos kilmingieji, bet ir pats valstybės iždas, kilo pavydo ir nepasitenkinimo, esą žydai Lietuvoje per greitai praturtėję. Nepasitenkinimas bėdos atveju patogiais kreditoriais ypač didėdavo, kai reikėdavo grąžinti skolas. Nuotaikos prieš žydus būdavo žadinamos vidurinių amžių pasakomis. Viena iš jų, išsilaikiusi iki pat XX a. ir Lietuvoje, įvairiais pagražinimais plisdavo žmonėse: esą žydai velykinei savo neraugintai duonai ("maces") kepti naudoją krikščionių vaikų kraują. Nors tokios istorijos ir buvo išmonės, jos tačiau tvirtai laikėsi žmonių vaizduotėje. Kad tokie kaltinimai buvo žinomi ir senais laikais, matyti, pvz., ir iš žydams duotų Vytauto privilegijų: jose draudžiama teismo bausmėmis žydus kaltinti, esą jie naudoją krikščionių kraują.

Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Aleksandro įsakymu 1495 m. žydai, kurių tada dar palyginti nedaug tebuvo, buvo išvaryti Lenkijon. Ten valdė Aleksandro brolis Jonas Albrechtas. Bet kai, 1501 m. šiam mirus, Aleksandras tapo ir Lenkijos karaliumi, sunku jam buvo be žydų išsiversti, juo labiau, kad karui su uošviu, Maskvos valdovu Jonu III, jam skubiai reikėjo pinigų.
1503 m. žydai grįžo Lietuvon ir atgavo iš kilmingųjų — tik ne iš valdovo — jiems priklausančias skolas. Dabar jie dar tvirčiau susiorganizavo į daug teisių turinčius kahalus, kurių kiekvienas rinkdavosi savą rabiną. Greitai augančius kahalus sujungė žydų seimai, vadinamieji "vaad". Žygimanto Augusto laikais žydų Lietuvoje jau buvo apie 10.000. Jų skaičius padidėjo, kai Lietuvos soste esąs šis paskutinis Gediminaitis priėmė iš Čekijos išvarytų žydų.
Leisdami vis giliau šaknis į ūkinį Lietuvos gyvenimą, žydai daugiausia gyveno miestuose. Pvz. iki pat XVII a. (tai patvirtina mums, be kitko, ir miestelių gyventojų sąrašai — inventoriai) žydų iš viso nebuvo tada dar didesnių miestų neturinčioje Žemaitijoje. Bet šiaipjau jų ūkinis pajėgumas augo, o užsiėmimai, kuriais jie vertėsi, platėjo. Žydų autoritetas pakilo, kai XV a. gale iš totorių nuniokoto Kijevo į Lietuvą atsikraustė gabi bankininkų - prekybininkų Jozefavičių šeima, priėmusi stačiatikių tikėjimą.

Jonas Abromas Jozefavičius, sąžiningai praturtėjęs iš gana pelningos Kauno muitinės ir kitų nuomų, įgijo tokį didelį valdovo Žygimanto Senojo pasitikėjimą, jog buvo ne tik padarytas kilminguoju (įbajorintas), bet 1509 m. net paskirtas Lietuvos iždininku, mūsiškai kalbant, finansų ministru. Visa Ponų Taryba tada vertino didelius finansinius Jozefavičiaus gabumus, ypač kad Lietuvos iždas nesibaigiančio karo su Maskva metu vis buvo reikalingas naujų pajamų. Dešimtmetį tvarkydamas valstybės iždą, Jozefavičius padarė eilę reformų, pvz., atskyrė didžiojo kunigaikščio privačias pajamas nuo valstybinių, pagerino pinigų kalimą Lietuvoje. Čia reikia dar paminėti ir iždininko Jozefavičiaus brolį Mykolą. Taip pat gavęs bajorystės teises, jis pagarsėjo kaip muitinių valdytojas.
Jau XVI a. Lietuvos žydai ėmėsi girių eksploatacijos. Pagal sutartis ir jie, kaip nevienas stambus Dancigo miško pirklys, gaudavo teisę išsikirsti tam tikrą plotą ir apdorotą medžiagą, supiaustytą į nustatyto dydžio rąstus, lentas ir kitokią statybinę žaliavą, gabenti Nemunu į Dancig; Apie šitokias žydų sutartis, mūsiškai tariant kon-censijas, turime daug faktų iki XVII amžiaus. Tada Vakarų Europoje, ypač Olandijoje, reikėjo laivų statybai didelių kiekių medžiagos. Užtat tada ir buvo intensyviai kertamos didžiosios Sūduvos girios. Tada mirtiną smūgį gavo ir garsieji Lietuvos ąžuolynai.

Pati Lietuvos ūkinio gyvenimo sąranga teikė žydams paskatų plėsti savo veikimą. Žydai vis gausiau ėmė darytis valdytojais ar nuomininkais smuklių, liaudies kalba "karčemų". Šiandien mums, įveikiantiems viena valanda greituoju traukiniu ar automobiliu bent šimtą kilometrų, sunku ir įsivaizduoti, kaip labai smuklė, esant anuo metu labai lėtam kelionės tempui, buvo pasidariusi neišvengiama gyvenimo būtinybė. Kaime, miestelyje, pakelėje ji tarnavo ne tik kaip pramogos vieta, kur gaunami svaigieji gėrimai (alus, midus, vėliau degtinė). Keleiviui, važiuojančiam varganais keliais, smuklė tarnavo ir kaip užeiga: sustoti, pasilsėti, pavalgyti, pašerti arklius, juos pailsinti ir pačiam pernakvoti. Jau nuo XIV a. galo įsakmiai žinome, kad didysis kunigaikštis savo žemėse laikė smuklių ir turėjo iš jų daug pajamų. XVI amžiuje jų ėmė nuostabiai daugėti ir privačiose valdose, t. y. didikų bei bajorų ir dvasiškių žemėse.

Atėjęs į smuklę šeimininkauti, žydas ją tvarkė pagal savo stilių ir formą. Jau XVII amžiuje ėmė ryškėti žydo smuklininko tipas, išlikęs iki pat XIX - XX amžių sąvartos. Jis pateko ir į lietuvių bei lenkų literatūrą. Iš dalies neigiamą žydo smuklininko vaizdą jau randame Dionizo Poškos žymiausiame kūrinyje "Mužikas Žiemaycziu yra Lietuvos" (po 1815 m.). Poška aprašo, kaip dvaro urėdas už jo įskundimą ponui skaudžiai primušė mužiką. Girdėdamas iš žydo, esą dar būsiąs ir rykštėmis nuplaktas, mužikas prašo žydą kad užtartų:
Bučiuoju žydui kojas, meldžiu gelbėjimo,
Tas už cukraus galvelę pirko atleidimą.
Taipo žydelis mano sveikatą gelbėjo.
Bet iš klėties tą ėmė, ką tik pats norėjo.

Gausėja Lietuvoje žydai nuo XVII a. vis daugiau darėsi dvarų bravorų ir smuklių nuomininkais, vad. "šinkuotojais", t. y. pilstytojais. Mat, tada buvo negarbė bajorui, kad ir paprasčiausiam, sėdėti krautuvės užstalėje, matuoti, saikuoti ar "šinkuoti" (pilstyti). Tada dar didžiųjų miestų amatai — ir tai truko iki respublikos galo — buvo beveik vienų krikščionių cechų rankose. Todėl XVII - XVIII a. žydų kaip smuklių nuomininkų skaičius labai padidėjo. Tai rodo gausūs to laiko dvarų ir bažnytinių žemių inventoriai, vizitacijų aktai.

Savo antireliginio nusistatymo vedamas, 1956 m. Povilas Pakarklis parašė ištisą studiją apie ekonominę ir teisinę Katalikų Bažnyčios padėtį Lietuvoje XV - XIX amžiuje, daugiausia tekalbėdamas apie bažnytines smukles, kurios būdavusios išnuomuojamos žydams. Bet nepalyginamai daugiau buvo ponams priklausančių bravorų bei smuklių, kurias nuomavo žydai, tiek patys turtėdami, tiek duodami, žinoma, pelno ir jų savininkams. Valstiečiui tada būdavo nustatoma, kiek iš savo pono smuklės jis turįs per metus išgerti. Krikštynoms ir kitokioms šeimos šventėms jis galėjo gėrimus imti tik iš savo pono smuklės. Dar daugiau: atlikęs ponui kokį patarnavimą, jis gaudavo iš jo raštelį nuomininkui žydui, kad šis duotų jam nustatytą degtinės kiekį. Žydas tad pasidarė dvarininkui labai reikalingas. Jis tvarkė ir kitus jo prekybinius reikalus. Turiu galvoje žydus, vad. "faktorius", t. y. prekybinius agentus, kurie guviai nuplukdydavo savo pono javus ir kitas prekes Rygon, Karaliaučiun ar Dancigan. Ponas be žydo, kuris ūkiškai buvo tarsi jo dešinioji ranka, sunki begalėjo išsiversti. Taip buvo normaliais laikais.

Bet XVII a. viduryje prasidėjo Lietuvai didžios nelaimės. Švedų ir rusų karinės okupacijos, kazokų maištai, didysis Šiaurės karas, didysis 1710 metų maras, visa eilė nederliaus metų Lietuvą ūkiškai stipriai suvargino ir nualino. Sunyko prekyba, suskurdo visas ekonominis gyvenimas Dėl viso to, žinoma, kentėjo ir žydai. Lietuvoje po didžiojo maro pairo jų kanalai ir jų seimų organizacija, smuko ir pačių žydų gerovė, atsirad* daug ir jų varguomenės. Žydai Lietuvoje turėjo dalytis bendru likimu su visus gyventojus ištikusiomis krašto nelaimėmis.

Reikia paminėti, kad lenkų valdomoje Ukrainoje jau tada atsirado žydams kruvina opozicija garsiaisiais Kazokų maištais. Dar daugiau žydai nukentėjo prieš pat pirmąjį Lietuvos - Lenkijos padalijimą, po Baro konfederacijos, sukurtos apsaugoti senąsias respublikos laisves ir katalikų tikėjimą. Sukurstyti kazokai ir stačiatikiai vad. "kolivščiznos", kruviniausio Ukrainos epizodo metu, išžudė tūkstančius unitų, lenkų ir žydų. Paskutinieji ilgiems laikams užsitraukė didelę ukrainiečių liaudies neapykantą. Ji laikė žydus uoliais nekenčiamą baudžiavą atnešusių lenkų dvarininkų talkininkais, visur ir nuolat sutinkamais, ne vien kaip jų smuklių ar bravorų nuomininkais bei laikytojais, Lietuvoje per visus senosios valstybės šimtmečius platesnio masto šios rūšies išsišokimų nežinome.

Pamažu XVIII a. žydai ėmė atsigauti iš suskurdimo ir daugelio karo metų Lietuvos teriojimų bei alinimų, nuo kurių, žinoma, daug buvo nukentėjusios ir žydu laikomos smuklės. Paskutiniajam Magni Ducatus Lithuaniae šimtmečiui baigiantis, jau randame žydų miestuose bei miesteliuose kaip krautuvių savininkų. Apie tai irgi liudija miestelių gyventojų sąrašai. Pvz., 1775 m. Pasvalio inventorius rodo, kad 98 namai miesto priklausė krikščionims, o 27 žydams. Prie rinkos buvo 15 parduotuvių, kurių 14 priklausė žydams.8 Kelia žydai koją ir į amatus. Tai jiem palengvino vad. "jurzdikos" arba, liaudies kalba tariant, "urzdikiai . "Jurzdikos", arba "jurisdikcijos", reiškė miesto ploto ir jo gyventojų dalį, kuri nepriklausė miesto magistratui. Tai buvo kartais nedideli žemės sklypai, neįeiną į miesto valdžią, o savo savininkais turį kilminguosius, vienuolynus, bažnyčias ar dvasininkus. Kai miesto amatus tvarkė surasyti ir valdovo patvirtinti cechų nuostatai, "jurzdik je" galėjo būti įkurdintas nuo miesto atitinkam cecho nepriklausantis amatininkas, kuris, pvz.. pigiau siuvo batus, drabužius, gamino pakinktų v kaustė arklius, vertėsi kalvyste, dirbo statu ir t. t. Tokiuose ' jurzdikių" sklypuose amatininkais paprastai įsikurdavo žydai. Jie sėkmingai lenktyniavo su gerai darbą atliekančiais cechų amatininkais, nes gamindavo pigiau, perdaug nesirūpindami gaminio kokybe.

Kaip matome, eigoje keturių šimtų metų savo gyvenimo senosios Lietuvos valstybėje žydai įsitvirtino kredito srityje, smulkioje bei stambioje prekyboje, gėrimų gamyboje bei jų paskirstyme per smukles ir pagaliau amatuose.
Senoji Lietuva buvo daugiatautė valstybė. Žymusis valstybininkas Gediminas ir jo sūnaitis Vytautas Didysis, kviesdami Lietuvon svetimtaučius pirklius bei amatininkus ir svetingai juos globodami, buvo sukūrę didelės tolerancijos tradicijų. Čia nusvėrė sostinė, kurioje viena šalia kitos buvo katalikų bažnyčios, stačiatikių cerkvės, protestantų maldos namai, totorių - mahometonų mečetės ir žydų sinagogos. Pavyzdžiui, pakartodamas Vytauto privilegijas žydams, Žygimantas Senasis 1506 m. įrašė, kad, jei kas žydų sinagogai Vilniuje išmuš langą, turės burmistrui sumokėti du svaru pipirų.
Šitaip žydai, nepatirdami kokių ypatingesnių antisemitinių sukrėtimų, išsilaikė 'iki XVIII a. galo, kai padalyta Lietuva tapo caristinės Rusijos dalimi.

III. Lietuvių ir žydų santykiai, valdant rusams (1795 - 1915)
Senojoje Lietuvos valstybėje lietuvio ir žydo gyvenimas išsivystė lygiagreta pagal ano meto visuomenės santvarkos bei socialinių santykių formas, kurias, biologiškai tariant, galima būtų pavadinti abiem organizmams naudinga simbioze. Bet simbiozė tik tol gerai tarpsta, kol abi pusės turi iš to naudos. Taip buvo ilgai Lietuvoje, kai ūkininkas viską atliekamą parduodavo žydui, o iš žydo pirkdavo viską reikalingą. 8a

Rusų valdymo pradžioje nedaug kas keitėsi iš esmės. Istorinėje Lietuvoje iki 1840 m. tebeveikė Lietuvos Statuto įstatymai. Naujovių ėmė atsirasti betgi miesto savivaldybių ir amatų srityse, kurių žydai vis labiau ėmėsi. Iš XIX a. turime šioje srityje daugiau ir statistikų. Sakysime, Varniuose — Žemaičiuose žydai tesirodė, palyginti, pamažu ir vėliau negu Rytų Lietuvoje — 1826 m. buvo 11 žydų siuvėjų ir tik vienas katalikas, o žydas smuklininkas turėjo privilegiją kitiems leisti ar drausti pilstyti degtinę ir alų.9 Žydai ir toliau mielai tapdavo smuklininkais, nes bažnytkaimių ir kaimų smuklių tinklas vis labiau tankėjo. 1890 metais, rusų valdžiai įvedus degtinės monopolį, žydams dar liko jos pilstymas smuklėse (traktieriuose) ar pardavinėjimas „išnešamosiose“ krautuvėse, kaip jis buvo žinomas ir nepriklausomoje Lietuvoje svaiginamųjų gėralų monopolio laikais.

Dėl socialinių santykių ir savotiškai susi-dėsčiusio istorinio vyksmo, kai bajoras visai nesidomėjo prekyba, Lietuvos žydas čia rado sau vis platesnio užsiėmimo. Tai patvirtina 1856 m. Kauno gubernatoriaus ataskaita, kurioje randame, kad Kauno gubernijos vietiniai pirkliai, nors jų teisės ir buvo suvaržytos, daugiausia esą žydai.10 Paisydamas lietuvių tautos labo, šitokia padėtimi susirūpino didysis tautinio atgimimo šulas, vysk. M. Valančius. Būdamas anaiptol ne antisemitas, Valančius visų pirma susikirto su žydais dėl blaivybės brolijų. Tarp įvairių blaivybės platinimo priemonių, Valančius buvo išvystęs dvarininkuose stiprią ir, palyginti, sėkmingą veiklą uždarinėti bravorus ir smukles. Kai Valančius savo blaivybės brolijomis pasiekė negirdėto pasisekimo, tai žydai, anot Valančiaus biografo A. Aleknos, čia suvaidino tamsų vaidmenį. Kad tokia žmonių blaivinimo akcija žydams buvo nepriimtina, nėra reikalo įrodinėti. Juk kiekvienas neišgertas degtinės kibiras mažino jų pajamas. Pavydžiui, 1858 m. Kauno gubernijoje valstybės iždas gavo akcizo už 934.475 išgertos degtinės kibirus, tuo tarpu dėl Valančiaus blaivybės veiklos kitais metais (1859) buvo išgerta jau tik 304.170 kibirai. Vadinasi, degtinės gėrimas, dėl įvairių Valančiaus panaudotų blaivinimo priemonių, krito 67%.12

Praktiškai nurodydamas liaudžiai kelią į blaivybę savo raštuose, Valančius skatino žmones imtis prekybos ir amatų. O "Paaugusių žmonių knygelėje" (1864) eile straipsniukų pamokydamas, kaip saugotis vengrų, meškininkų, čigonų, šundaktarių, vieną pateikė ir apie Lietuvos žydus. Juo tačiau jis tenorėjo, imdamas gyvų pavyzdžių iš gyvenimo, žmones pamokyti ir duoti jiems naudingų patarimų, kaip jie turį sėkmingai parduoti savo prakaitu sunkiai laimėtus žemės ūkio gaminius. Valančiui buvo tiesiog gaila žiūrėti, kaip lengvai žemaitis leidžiasi apgaunamas. Straipsnyje apie žydus jam terūpėjo įspėti kaimiečius saugotis išnaudotojų ir apgavikų, kaip jis įspėjo saugotis čigonų, vengrų, šundaktarių ir t. t. Kad patys žydai tokiam įspėjimui davė pagrindo, įtikino Valančiaus pavyzdžiai. O vis dėlto, kai Lietuvos žydų vidurinėse mokyklose lietuvių kalbos ir literatūros pamokų metu būdavo skaitomi Valančiaus raštai, žydai jį klaidingai vaizdavosi kaip antisemitą. Iš tikro jame nebuvo jokios nei rasinės, nei religinės neapykantos.

Minėta Valančiaus knygelė atskleidžia dar ir tai, kokiais įvairiais užsiėmimais tada Lietuvoje žydai jau vertėsi. Šalia čia jau minėtų įprastinių užsiėmimų (krautuvės, smuklės, amatai; tarp šių dažniausiai siuvėjai, batsiuviai, kalviai), Valančius išskaičiavo turtingųjų žydų prekybą linais, sėmenimis, javais ir kontrabandos prekėmis. Žydai buvo ir rangovai ("podrjadčikai"), imdami parangų valstybiniams pastatams, tiltams, keliams. Buvo žydų ir vežėjų, kurie, anot Valančiaus, "važiuoja per kiaurą savo amžį". Buvo žydų, kurie nuomavo pašto stotis, ir tokių, kurie miesteliams tiekdavo mėsą. Valančius mini ir vargingus žydus "kromininkus", kurie vaikščioja po žmones nešini smulkiomis prekėmis ir pardavinėdami adatas, kaspinus, virbalus, sagas ir kt.
Apdairiai galvojantis ir kritiškas Valančius, kuris kaimiečiui norėjo atverti akis, sako:
Žydai turtingi, pirkliai, yra, tiesą pasakius, naudingi, ir kraštui reikalingi, nes mūsų ponams nenorint, o žmonėms nesugebant versties, be žydų nebūtų kam pirkti mūsų linų su javais, neperkant negautume pinigų. Matome tai patys: lai kuomet atsitinka prekymetis subatoje, trūksta perkančių, išgaišta ir prekymetis, nes nėra žydų.

Bet žmonės, gebą su žydais versties, lai būna didžiai akyli, nes tie paprastai turi neteisingas buožes, pagadintus svarus, didžius saikus: o tai dėlto, kad, prekėje ne-apgavę, svarmoje ir saikuose apgautų. Tos makliorystės visuomet jiems klojasi, nes mūsų žmonės nepapratę versties, negana tepersimano tuose dalykuose.
Kitoje vietoje Valančius, žinodamas, kad be žydų negalima apsieiti, rašo:
Žydai, turį miestuose kromus, yra naudingi, nes be jų neturėtume kame pirkti reikalingų mums daiktų. Bet ir tie nieko neparduoda be apgauties: nėkuomet nerasi prie jų teisingų buožių, nepagadintų svarų, nesutrupintų mastų. Parduodamąjį vyną, araką ir alų praskiedžia vandeniu, o Viešpats Dievas žino, rasit ir ką kitą maišo.
Davęs dar toliau visą eilę pavyzdžių, kaip žydai parduoda apgedusias prekes (tabaką, arbatą ir t. t.), Valančius priduria:
Bet kas išskaitys visas jų makliorystės? Patys nesugebėdami versties, vis tai turime kentėti. Šioje gadynėje žmonės, tapę liuosais, turi pinigu, — argi negalėtu miesteliuose įsisteigti namus, pasidirbti kromus ir pradėti versties? Visi žmonės juoba jiems tikėtų, nekaip žydams ir galėtų gerai išeiti. Duok Viešpatie, kad tokie vyrai atsirastų!
Bet gali kas tarti: 'ką čia tas raštininkas šneka? žydai regint sudegintų žmogaus namus ir kromą'!?
Į tai atsakau: žmogus, norįs versties, lai perka žemės lopelį tarp žydų ir te pastato ant to namus su kromu. Žydai, nugąstaudami, kad patys nesudegtų, neužkurs žmogaus namų.
Dar sako: 'Žydai užves sprauniką su asesorium, pasakys parduodant kontrabantus, paraką, šviną ir prapuldys žmogų, pradedantį versties'.
Tam šeip atsakyčiau: tegul žmogus nėkuomet nepardavinėja nė kantrabantų, ną švino, nė ginklų, nė parako. Teveža visus parduotinus daiktus iš Mintaujos, iš Rygos. Jug daugel miesteliuose įsimeta burliokai viską parduoda, tačiaus žydai nėsudegina, nė prapuldo.
Vėl kas tartų: 'jug mes matėme, kaip žydai pražudė ne vieną ir kaip privedė prie ubagystės pirkli Volskį'.
Atsakau: su Volskiu šeip atsitiko: . . .
Žinoma, būtų daug maloniau cituoti, jeigu mūsų žinomasis rašytojas būtų metęs ir šviesesnių spindulių į XIX a. vidurio lietuvių - žydų santykius. Neturime čia objektyvaus atsakymo palyginti, ar, sakysime, krautuvininkai nežydai buvo tada savo verslo aukštumoje ir ar jie nesulaukdavo tokių pat priekaištų. Kartoju: žydų klausimą Valančius lietė bendruose jo pamokymų kaimiečiams rėmuose, juos ragindamas "būti darbš-


A. Tamošaitis Liaudies daina

čius, mokytis amatų, šviestis, negirtuokliauti, nesiduoti įvairių apgavikų išnaudojamiems, vengti šundaktarių, užkalbėtojų ir kitokių liaudies engėjų bei mulkintojų".13

Nuo Valančiaus laikų žydai įėjo į lietuvių literatūrą ir, be abejo, specialistui būtų įdomi tema tai panagrinėti, Čia tik trumpai paminėsime keletą mūsų žinomų rašytojų lietuvių M temą, pirmoje eilėje didįjį tautinio atgimimo veikėją Vincą Kudirką. Ir jis, žinoma, norėjo, kad lietuviai ūkiškai stiprėtų, imdamiesi amat ir prekybos, t. y. eitų į vietas, kurias ištisai buvo užėmę žydai. Ir Kudirkai kliuvo žydai smuklininkai, palaiką Kirkinančią girtuokliavimo įtaką liaudžiai. Savo "Tėvynės varpuose" jis rašė apie "karčiamninkus". kurių dauguma buvo žydai: "paslaptomis prekiauja degtine, užsiima skolinimais pinigų, perka ir valščionių vogtus daiktus, audeklą, javus ir t.t.. o už viską moka degtine".14 Kudirkos daugiau ar mažiau antižydiškas nusistatymas, aptinkamas jo svarbiausioje satyroje "Viršininkai'' ir "Tilto atsiminimai", taip pat kilo iš noro sąmoninti lietuvius. Pažymėtina, kad Kudirkos priešybė žydams yra vis dėlto silpnesnė negu jo neapykanta rusų biurokratams. Tačiau ši priešybė nebuvo kokis nors rasistinio pobūdžio antisemitizmas, kaip ji, pvz., po keliasdešimt metų išryškino nacionalsocializmas. Kudirkos raštuose nerandame nė mažiausios užuominos, kad žydai buvo rasiškai blogesni. Didžiajam patriotui tačiau nepatiko žydų elgsena, kad jie, ūkiškai gerai gyvendami Lietuvoje, pasidarė svetimi lietuvių visuomenei ir jos siekiams. Anot Kudirkos (taip jis rašo "Tėvynės varpuose"), "žydai nenori tapti sąnariais tos draugijos, kurios apystovos guli ant menkų paramų. Žydas tapo prancūzu, tapo vokiečiu, o nė vienas žydas netapo lietuviu, nes dėl jo yra kein Geschaeft".15 Iš to peršasi aiški išvada, kad jis nebuvo nusistatęs prieš lietuviškon visuomenėn daugiau ar mažiau įsijungiančius žydus "perkrikštus" ar prieš žydes ištekėjusias už lietuvių. Apskritai lietuvių buvo teigiamai nusistatyta sulietuvėjusių žydų atžvilgiu. Tačiau tokių atsirado tik nepriklausomybės laikais.

Mūsų judrusis Vaižgantas savo tautinio atgimimo epopėjon "Pragiedruliai" įvedė du gana simpatiškus žydus. Tai Zeligmanas (Zelika) ir Šumacheris (vadinamas Šunakariu), kuris vaizduojamas kaip lietuviškos draudžiamosios spaudos slėpėjas. Jis paslėpęs žydų kapinėse lietuvių spaudos krovinį, kurio taip uoliai ieškojo rusų žandarai. Ryšium su tuo paminėtina ir tai, ką Lietuvoje yra papasakojusi 1945 m. mirusi Felicija Bortkevičienė jos atsiminimus surašiusiam J. Būtėnui. Iš knygnešystės laikų Bortkevičienė 16 pasakojo, esą Anykščiuose gyvenęs žydas gydytojas Šumacheris, laikęs lietuviškų knygų sandėlius. Žinoma, jo įtarti žandarai nė negalvojo. Užtat su juo palaikydavę ryšius kitas anykštėnas — susipratęs lietuvis gydytojas Tadas Moigis ir Kovarsko gydytojas, 1926 m. Anykščiuose miręs Juozas Brazaitis.

Šitas žydo gydytojo Šumacherio pavyzdys rodo, kad lietuvių - žydų santykių vėlesni svarstymai ir apsprendimai turi būti labai atsargūs, nes atsirasdavo šviesių išimčių. Būdavo žydų, kurie bandydavo Kudirkos linkėta prasme peržengti atsiradusį gilų griovį, nuo seno iškastą tarp žydų ir lietuvių, pirmiausia, žinoma, kultūrinėje plotmėje. Tuo labiau tokios šviesios išimtys galioja artėjančios nepriklausomybės metais.
Čia toliau nebesvarstysime geresnių ar blogesnių žydų personažų, įvestų lietuvių literatūrom Prieš akis, be abejo, tebestovi vikrus Faibčikas Juozo Vilkutaičio komedijoje "Amerika pirtyje", ar "karčiamninkas" Krėvės dramoje "Žentas", ar iš kaimo buities paimtas "karabelninkas" jo apsakymėlyje "Silkės".
Grįžtant atgal prie žydų gyvenimo Lietuvoje iki rusų valdymo galo, reikia pažymėti, jog nuo XVIII a. pabaigos Rusijos imperijoje buvo imta žydus vis labiau varžyti, 1804 m. buvo, pvz., galutinai nustatyta žydų apsigyvenimo plotas, būtent, tik Rusijos Šiaurės - Vakarų gubernijos. Tad Kauno ir Vilniaus gubernijose savaime žydų padaugėjo. Oficialus visuotinis gyventojų surašymas 1897 m. rodo Kauno gubernijoje 13,7%, Vilniaus gubernijoje 12,7% žydų. (Kauno apskrityje su miestu jų buvo tada 19,9%, Vilniaus apskrityje su miestu — 23.8%). Žydų judėjimas Rusijoje tada buvo taip suvaržytas, jog Maskvoje ir Petrapilyje tegalėjo gyventi patys stambiausieji 1-mos gildijos pirkliai. Po 1905 metų revoliucijos vis daugiau atsirasdavo antisemitinių nuotaikų, ypač Dūmos atstovų nacionaliniuose ir aukštųjų karininkų sluoksniuose; taip pat įvykdavo pogromų, ypač pietų Rusijoje.

Šituose rėmuose reikia suprasti ir garsiąją Rytų Ukrainos žydo Mendelio Beilio bylą 1911-13 m., kurioje jis buvo kaltinamas ritualiniais motyvais nužudęs krikščionį berniuką. Rusų valdžios sferoms rūpėjo Beilio bylą, kurioje kaip Talmudo ekspertas dalyvavo ir lietuvis Dvasinės kunigų akademijos Petrapilyje profesorius Justinas Pranaitis, paversti visuotiniu žydų pasmerkimu. įsijungus geriausiems Rusijos advokatams, Beilis buvo išteisintas ir emigravo į JAV. Lietuvos kaimas, kuriame 1904 m. leista lietuviška spauda jau stipriai buvo praplitusi, uoliai sekė Beilio bylą, juo labiau, kad iš praeities tebesivilko įvairiausi nekritiški pasakojimai, esą žydai iš tikrųjų naudoją krikščionių vaikų kraują. Žmonės aiškinęsi, kad už didelius pinigus teismas buvęs papirktas ir Beilį išteisinęs, nors tikrasis berniuko žudikas ir buvo surastas.

Šitokių iš rusų valdžios sluoksnių einančių antisemitinių nuotaikų slegiami, žydai iš Vakarinių imperijos gubernijų, taigi ir iš Lietuvos, prieš I pasaulinį karą ėmė emigruoti, daugiausia į JAV ir į Pietų Afriką (ypač į Johannisburgą). Lietuvos žydų, ypač darbininkų, jaunimas radikalėjo. XIX a. gale įkurta Lietuvos, Gudijos ir Ukrainos žydų socialdemokratų partija "Bund" stiprėjo ir rusų socializmo bei komunizmo istorijoje suvaidino žymų vaidmenį. Tačiau nagrinėti to "Bundo" veiklą ir nuo XIX a. vis labiau ryškėjantį Lietuvos žydų politinį bei visuomeninį diferenciavimąsi būtų jau daugiau žydų istorijos Lietuvoje, resp. Rusijoje, vidaus problema. Mums čia labiau rūpi paliesti klausimą, kokie buvo žydų ir lietuvių santykiai nepriklausomoje Lietuvoje. (Tęsinys kitame numery)
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai