RINKIMAI BAŽNYČIOJE? Spausdinti
Parašė AUGUSTINAS RUBIKAS   
Bažnytinės demokratijos problema

Bažnyčion veržiasi rinkiminė praktika. Tuo klausimu diskutuojama spaudoje.
A. Maceina knygoje "Bažnyčia ir pasaulis", vertindamas Bažnyčios demokratėjimą, rašo ir rinkimų klausimu. Jis mini Tiubingeno katalikų teologijos fakulteto profesorių reikalavimą vyskupus rinkti ribotam laikui ir sako: "Jau kalbama ir apie klebonų bei vikarų rinkimą bei pašalinimą para-piečių nutarimu. Kai kas ironiškai pastebi, esą tik vieni teologijos profesoriai dar pasilieka nepajudinami . . . Tačiau šie juokdariai irgi tikisi, kad greitai ir teologijos profesoriai, kurie dabar demokratėjimą Bažnyčioje taip aistringai platina bei gina, turėsią po 8-10 tarnybos metų užleisti savo vietas kitiem, kuriuos išrinksianti Dievo Tauta".1

Bet vis dėlto tenka pastebėti, kad šiandien Bažnyčioje nėra rinkimų ne tik ribotam laikui, bet nė ligi gyvos galvos. Popiežius, tiesa, yra renkamas, bet jį renka paties popiežiaus tam reikalui paskirti asmenys — kardinolai. Gi visi kiti ganytojai, vyskupai ir klebonai, ligi šiol nerenkami, o skiriami.

A. Maceina mini apaštalo ir diakonų rinkimus Jeruzalėje ir juos taip aiškina: "Burtas, kritęs Motiejaus naudai, buvo ne kažkokia loterija, bet Bažnyčios Viešpaties sprendimas . . . Taip pat apaštalų pasiūlymas išrinkti septynis vyrus, kurie tarnautų, išmaldas skirstant, . . . anaiptol nepadarė šių vyrų diakonais: bendruomenė, juos išrinkdama, tik pastatė juos 'apaštalų akivaizdoje, o šie melsdamiesi uždėjo ant jų rankas' (Apd. 6,6). Ir tik tada šie septyni vyrai tapo diakonais, t.y. paties Viešpaties paskirtais tam tikrom pareigom. Šių vyrų atžvilgiu galioja tas pat, ką Kristus pasakė ryšium ir su apaštalais: 'Aš jus išsirinkau ir paskyriau' (Jon. 15, 16). Taip yra su visais Bažnyčios istorijoje buvusiais bei esamais rinkimais kaip demokratijos apraiška: rinkimai patys savaime dar nepadaro išrinktojo pašvęstuoju. Pašventimas gi visados ateina iš Kristaus. Galutinis tad žodis, kuriuo žmogui yra pavedama ta ar kita pareiga bei tarnyba, yra tariamas ne Dievo Tautos, bet kaip tik jos Viešpaties . . . Viešpaties gi ^Valiai apsireiškus, Dievo Tautos galia baigiasi. Štai kodėl visokios kalbos apie laikinę popiežiaus, vyskupų, kunigų tarnybą, kurios ilgumą aprėžtų rinkimai, vykdomi tos ar kitos tikinčiųjų tarybos, yra didžiulis nesusipratimas . . . Kaip tad būtų galima sudemokratinti Bažnyčią šiuo atžvilgiu? Ne kaip kitaip, kaip atskiriant pašventimą nuo valdymo . . . Laikinis valdymas Bažnyčioje yra kunigystės sakramento supasaulinimas, tarsi šis sakramentas būtų parlamento atstovo bilietas, nustojęs galios po kelerių metų." 2

Pašventimas ir valdymas
O vis dėlto Bažnyčia pašventimą ir valdymą yra vieną nuo kito atskyrusi. Oficialioje Bažnyčios kalboje pašventimas vadinamas ordo, o galia valdyti — iurisdictio. Vien šventimus gavęs asmuo galios valdyti dar neturi. Jis turi gauti vadinamą jurisdikciją (žodžiu ar raštu). Valdymui šventimų negana. Taip, pvz., kunigu pašvęstas asmuo, nors jo šventimai ir galioja, dar negali jokios bendruomenės valdyti, sakyti pamokslų, klausyti išpažinčių, tuokti ir pan. Tam tikslui jis turi gauti valdinius įgaliojimus, vadinamus potestas iurisdictionis. Juos gavęs jis jau gali valdyti, bet ir tai tik tam tikrose erdvės bei laiko ribose, pažymėtose paskyrimo rašte.

Ne visada toki įgaliojimai yra duodami ligi gyvos galvos. Bet ir tada jie gali būti atšaukti. Be to. turėjęs tokius įgaliojimus, pvz., vienoje vyskupijoje, bet dėl kokių nors priežasčių ją palikę s, tas pats asmuo kitoje vyskupijoje vėl tampa beteisis valdiniu atžvilgiu. Jis turi prašyti naujų valdinių įgaliojimų. Gi vietos vyskupas, ano asmens šventimus nors ir pripažindamas, dėl kokių nors priežasčių įgaliojimų gali ir neduoti arba juos susiaurinti. Viena tokių priežasčių, pvz., gali būti to krašto konkordatas su Apaštalų Sostu. Panašiai gali atsitikti ir su vyskupu, priverstu palikti savo vyskupiją ir keltis svetur.

Bažnyčia tokios savo praktikos vis dėlto nelaiko kunigystės sakramento supasaulinimu. Gauto sakramento amžinumą ji pripažįsta. Nekatalikiška čia būtų vien mintis, kad su valdymu pasibaigia ir šventimai: jie galioja visam gyvenimui. Bet valdymo Bažnyčia nelaiko amžinu. Jos istorijoje yra buvę atsistatydinusių ar priverstų atsistatydinti bažnytinių pareigūnų, jų tarpe ir popiežių. To priežastis ne visada būdavo senatvė ar liga. Pasitaikydavo ir tokių atvejų, kad sveiki ir nepasenę asmenys turėdavo sunkumų su vadinamu valdymu. Savo laiku gautų sakramentų jie neprarasdavo — kunigais ar vyskupais likdavo visą amžių. Bet atstatydinti ar atsistatydinę jie toliau jau nebevaldydavo.

Tokia bažnytinė praktika, skirianti pašventina nuo valdymo, turi, atrodo, labai svarbias priežastis, būtent valdomųjų reikalus, arba jų dvasinę gerovę. Maceina labai teisingai pastebi, kad "valdomoji tarnyba Bažnyčioje iš esmės yra tarnavimas". 3 Jis cituoja Povilo VI žodžius, kad autoritetas Bažnyčioje apsireiškia kaip tarnyba kitų tikinčiųjų ir visos Bažnyčios, labui.4

Iš tiesų, niekas negauna šventimų savo asmeniškiems tikslams, niekas nėra kunigu pats sau. Iš to jau matyti, kad joks pašvęstas asmuo savo asmens negali statyti aukščiau bendruomenės labo.

Kad bažnytinių bendruomenių vadovų tarnybos laikas gali būti aprėžtas ne tik erdvės, bet ir laiko atžvilgiu, matome jau pačios Bažnyčios gyvenime. Tik, aišku, dabar patys valdantieji aprėžia vienas kito valdymą pagal tarnybos laipsni. Bet čia ir darosi neaišku, kodėl kelių pašvęstų asmenų o kartais ir vieno) sprendimas (ką, kokiom pareigom, kur ir kaip ilgai skirti) turėtų būti geresnis už daromą visų kartu? Kodėl tam paskyrime negalėtų dalyvauti ir bendruomenė? Argi vien pašvęsti asmenys geriausiai žino, koki yra paskirų bendruomenių dvasiniai reikalai (asmenys, kurie tas bendruomenes mažai arba visai nepažįsta). Negi Šventimai reiškia kartu ir visažinojimą?

Prieš demokratinį tarnybų aprėžimą rinkimais A. Maceina taip argumentuoja: "Demokratija sudūžta į nepakeičiamą tiesą, kad Bažnyčia turi Viešpatį, surinkusį Dievo Tautą aplinkui save, o ne Dievo Tautos pasirinktą. Šio Viešpaties valia išplinta pašvęstuose Dievo tautos vadovuose ir tuo būdu Bažnyčios valdymą padaro esmėje nepriklausomą nuo bet kokios tarybos ir nuo bet kokių rinkimų." 5

Čia susiduriame su įdomiu Maceinos teiginiu. Atrodytų, kad Viešpats valingai kalba tik per pašvęstus savo tautos vadovus.

Viešpaties balsas
Vis dėlto Vatikano II susirinkimas sako, kad krikšto sakramento dėka visi tikintieji, o ne vien pašvęstieji vadovai, yra "tapę Kristaus — kunigo, pranašo ir karaliaus — galios dalininkais".6 Susirinkimo mokslu Kristus, vyriausias ir amžinasis kunigas, ne tik Dievo tautos vadovus, bet ir visus kitus tikinčiuosius "gaivina savo Dvasia".7 Dėl to, aptardamas vadovų santykius su eiliniais tikinčiaisiais, susirinkimas įsakmiai pabrėžia, kad pašvęstieji ganytojai turi atidžiai svarstyti "Kristuje" pasauliečiu pateikiamus planus, siūlymus ir pasidavimus.8 Žodis "Kristuje" remiasi dogmine prielaida, kad ir per eilinius tikinčiuosius gali pasireikšti Viešpaties valia. Nepaisyti šių balso reikštų nepaisyti tų, kurie yra gavę Viešpaties Dvasią ir yra jos gaivinami. Nepaisyti šių reikštų nepaisyti tų, kurie dalyvauja Kristaus ir kaip karaliaus galioje. Taigi nepaisyti jų reikštų nepaisyti paties Kristaus. Šį Vatikano susirinkimo formulavimą "Kristuje" H. Ostermann vadina labai rimtu įspėjimu. 9

Mintis matyti Viešpaties valią vien pašvęstuose Dievo tautos vadovuose susiduria su pačios Bažnyčios savisąmone, pasireiškusią Bažnyčios susirinkime. Jo mokslu, Viešpaties Dvasia dalija savo dovanas ne vien vadovams (dovanas čia reikia suprasti skirtas Bažnyčios arba bažnytinio, bendruomeninio gyvenimo labui), o ir eiliniams tikintiesiems. Ir kas įdomiausia: ji jas dalija ne vien per vadovus! Susirinkimas teigia, kad Viešpaties Dvasia į tikinčiuosius ateina ne vien per sakramentus ir Bažnyčios tarnus: "Šventoji Dvasia Dievo tautą pašvenčia, veda ir puošia dorybėmis, naudodama ne vien sakramentus ir Bažnyčios tarnus. Savo dovanas 'dalydama kiekvienam, kaip ji nori' (1 Kor. 12, 11), kiekvieno pašaukimo tikintiesiems dalija taip pat ypatingas malones, jomis įgalindama juos tinkamai ir uoliai imtis įvairių darbų bei pareigų naudingam Bažnyčios atnaujinimui, plėtimui, kaip apaštalas sako: 'Kiekvienam duodamas Dvasios apsireiškimas, kad būtų iš to naudos' (1 Kor. 12,7)".

Iš to seka labai svarbios išvados: norėdami atspėti Dievo Dvasios mintį, Dievo tautos nariai turi vesti dialogą vieni su kitais, o tos tautos vadovai yra įpareigoti ne tik kalbėti, bet ir klausytis.

Ankstesnis vadinamas klerikalinis (perdaug sukunigintas) Bažnyčios samprotis Dievo Dvasios dovanas priskirdavo vien gavusiems kunigystės šventimus, tuo visus kitus darydamas pasyvia mase. Todėl nelengva susigyventi su mintimi, kad šventoji Dvasia veikia laisvai visoje Bažnyčioje, kad jos veikimas nesiriboja viena, tegu ir vadovaujančia grupe. Juk ar nebūdavo anksčiau žiūrima į eilinius tikinčiuosius su nepasitikėjimu, tarsi jie būtu nuolatiniame pavojuje suklysti (nuolatiniai eretikai)?10

Pagal dabartinį bažnytinį teisyną, išleistą 1918 m., Bažnyčia būdavo suprantama kunigystės sakramentą gavusiųjų perspektyvoje. Tas teisynas ir tekalba vien apie pašvęstųjų asmenų teises. Jo kritikai pasigenda visų tikinčiųjų teisių aptarties, išeinant iš dogminių prielaidų apie krikštytųjų tapimą Kristaus galios dalininkais. Dėl teisyno reformos šiandien Bažnyčioje eina smarkūs ginčai.

Vienvaldinio stiliaus pavojai ir žala
Tebūnie leista suminėti du istorinius pavyzdžius.

Z. Ivinskis įdomiame straipsny 11 apie kandidato į vyskupus ieškojimą Medininkų (Žemaičių) vyskupijai po vyskupo Petkevičiaus mirties, trukusį nuo 1574 ligi 1576, rašo, kad ši didžiulė vyskupija dar nebuvo atsikračiusi pagonybės liekanų. Jai reikėjo uolaus ir lietuvių kalbą mokančio vyskupo. Bet Žemaičių vyskupas buvo kartu ir Lietuvos-Lenkijos valstybės senato narys. Dėl to šion vieton stengėsi patekti ir vienas lenkas, kan. Jokūbas Voronieckis, Lovičo klebonas. Gniezno arkivyskupo Uchanskio sesers sūnus, lietuviškai nemokantis nė žodžio. Arkivyskupas Voronieckį rekomendavo nuncijui, o šis — Romos kurijai.

Lietuviai turėjo savo kandidatą — Vilniaus prelatą Merkelį Giedraitį. Jį palaikė Lietuvos magnatai, įtakingų Radvilų katalikiškoji giminės šaka, Medininkų vyskupijos kapitula, Vilniaus vyskupas Protasevičius ir Vilniaus jėzuitai. Šie savo akimis buvo pastebėję lietuvių religinį skurdą, nes iš Lenkijos ateiną dvasininkai lietuvių kalbos neišmokdavo.
Šiuo atžvilgiu praeityje buvo padaryta daug nuodėmių.

Taigi dalykas turėjo būti aiškus: lietuviai prašė lietuvio. O vis dėlto Giedraičio pozicijos, kandidatuojant į vyskupus, buvo žymiai silpnesnės už Voronieckio, nes pastarojo pusėje atsistojo ne tik nuncijus, bet ir Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Gaili. Nuncijus kardinolui pristatė Voronieckį kaip gerą kataliką (šią dabar gal kiek keistą rekomendaciją, atrodo, reikia suprasti tuometinių kovų su protestantizmu rėmuose) ir kaip gerų manierų žmogų. To, nuncijaus nuomone, turė-io ir pakakti geram kandidatui į Žemaičių vyskupus. Gniezno arkivyskupui nuncijus jau buvo užtikrinęs, kad jo seserėnas praeis: kardinolas Gaili savo sutikimą jau davęs.

Iš anuometinių laiškų matyti, kad Roma aiškiai stovėjo Voronieckio pusėje. Bet lietuviai nenusileido, ir kova tarp abiejų kandidatų, t. y. juos palaikančių sambūrių aštrėjo ir darėsi vieša. Šis faktas Romos kurijai buvo nemalonus. Nuncijus nerado kitos išeities, kaip Voronieckį atkalbėti nuo Žemaičių vyskupijos. Kardinolas Gaili rašė viename laiške nuncijui, kad nė pats popiežius jau negalįs ilgiau nudelsti Giedraičio paskyrimo. Tuo pačiu raštu nuncijus buvo prašomas pranešti Gniezno arkivyskupui, kad popiežius jo seserėno Voronieckio nepamiršiąs ir, kitai geresnei progai pasitaikius, ir paremsias, kaip tai esą ir pridera, atsižvelgti į arkivyskupo ir jo seserėno nuopelnus.

Pagal Ivinskį, Giedraičio paskyrimą tarp kitko nulėmė ir tas faktas, kad jį palaikė lietuvių tarybos. Gi Vilniaus vyskupas Protasevičius tuo reikalu parašė įspėjantį laišką popiežiui, primindamas, kad ko nors kito, o ne Giedraičio paskyrimas lietuviams vyskupu įžeistų lietuvių tautą, ir kad toks Romos elgesys galėtų net privesti prie schizmos — atkritimo nuo Apaštalų Sosto. 1576 m. Giedraitis buvo konsekruotas Žemaičių vyskupu. Jo nuopelnai lietuvių religinei kultūrai žinomi. Istorijon jis įėjo kaip antrasis Lietuvių krikštytojas.

Dar galima klausti: ką lietuviškon bažnytinėn erdvėn būtų atnešęs aukštų hierarchų palaikomas lenkas Voronieckis? Apie jį vėliau kitas nuncijus Caligari rašė kardinolui Gaili, kad Voronieckis esąs netekęs karaliaus malonės, nes yra paperkamas.

Taigi kyla klausimas: per ką reiškėsi Bažnyčios Viešpaties valia, ieškant vyskupo Žemaičiams? Z. Ivinskis rašo, kad ne tik auk-lenkų hierarchas Uchanskis, bet net ir nuncijus, vos dešimt metų po Bažnyčios susirinkimo Triden-te, ieškant vyskupo tokiai svarbiai vietai, vadovavosi ne pastoraciniais, o sielovadai svetimais motyvais. 12

Antras pavyzdys liečia visą Bažnyčią ir yra imtas iš 14-to ir 15-to šimtmečių. Istorija prasideda Urbonu VIII, kuris buvo ne tik didelis tada įsigalėjusios simonijos (bažnytinių vietų pardavinėjimo) bei dvasiškių supasaulėjimo priešininkas, bet kartu ir labai autokratiškas, be atodairos žmogus. Jis supykino savo kardinolus nors ir teisingomis, bet viešomis bausmėmis. Šv. Kotryna Sienietė jį įspėjo viename laiške: teisingumas be gailestingumo tik padidina neteisybę. Taip pat ji jam patarė kardinolais skirti tik asmenis be priekaištų. Deja, jos patarimų popiežius nepaisė. Taip jo pontifikato metu 13 iš Romos pabėgusių kardinolų pasistato (anti) popiežium kardinolą Robertą 2e-neviškį, pasivadinusį Klemensu VII. Tuo prasideda didžioji Vakarų schizma, trukusi 52 metus. Jos metu Bažnyčia buvo valdoma dviejų popiežių.

Prieš Urboną Romoje kyla naujas sąmokslas Jam nepavykus, 5 kalti kardinolai buvo žiauriai nužudyti. Kiti du pabėgo pas Klemensą VII. perskėlusi į Avinjoną Prancūzijoje.

Urbono įpėdinis Bonifacas IX veik nieko nedaro skilimui pašalinti. Po jo atėjęs Grigalius XII dar prieš rinkimus buvo sutikęs atsistatydinti, jeigu tai padarytų ir antipopiežius. Bet antipopiežiaus giminės šį nuo tokio žygio atkalba. Skilimo užbaigti nepavyksta. Tada 24 nuo abiejų popiežių atkritę kardinolai Pizoje sušaukia Bažnyčios susirinkimą, kuris paskelbia popiežių ir antipopiežių atstatydintais ir išrenka naują, pasivadinusį Aleksandru V. Dabar Bažnyčia turi tris popiežius.

Net ano laiko šventiesiems (Bažnyčios tokiais pripažintiems) būdavo sunku susigaudyti, kuris popiežius buvo teisėtas. Vieni jų palaikydavo vieną, kiti kitą. Kaip Sidney Z. Ehler sako, visi trys popiežiai buvo ekskomunikavę vienas kitą su visais pasekėjais — taigi visą Europą. 13

Imperatorius Zigmantas tikruoju popiežium pripažino Aleksandro V įpėdinį Joną XXIII (Pizos šaka) ir jį prikalbėjo sušaukti Bažnyčios susirinkimą Konstancoje 1414 (šešioliktas visuotinių susirinkimų eilėje). Iš pradžių toli gražu tokiu dar nepripažintas, susirinkimas atstatė Joną XXIII. Tada už mėnesio atsistatydino ir Romos popiežius Grigalius XII, tuo norėdamas palengvinti vienybės sąjūdį. Prieš atsistatydindamas, Konstancos susirinkimą jis savo autoritetu paskelbė visuotiniu Bažnyčios susirinkimu ir pripažino jam teisę rinkti naują popiežių. Tada Konstancos susirinkimas paskelbė atstatydintu ir Benediktą XIII (Avinjono šaka), kuris vis dėlto Konstancos susirinkimui ir toliau priešinosi. Gi Konstancoje buvo popiežium išrinktas Martynas V. Tuo Vakarų schizma buvo baigta, padariusi nemaža žalos. Ji demoralizavo Bažnyčią, nes dabar prasidėjo kiti ginčai: kas stovi aukščiau — popiežius ar visuotinis Bažnyčios susirinkimas?

Konstancos susirinkime, užbaigusiame schizmą, dalyvavo hierarchijos ir pasauliečių atstovai su balsavimo teise. Tas susirinkimas vadinamas didžiuliu Vakarų krikščionių kongresu.

Svarstant šį antrąjį istorinį pavyzdį, kyla tas pats klausimas: per ką apsireiškė Viešpaties valia? Juk pats Viešpats, Paskutinės Vakarienės metu meldęsis už Bažnyčios vienybę, tokio skilimo nenorėjo. Jis buvo prieš jo valią. Bet kas formaliai tam skilimui davė pradžia?

Bažnyčios istorija vis dėlto rodo, kad Viešpaties valia apsireiškia per visą Bažnyčią ir kad Viešpaties valiai sužinoti reikia jos — Bažnyčios — atsiklausti.

Dievo tautos teisė
Rašydamas bažnytinio teisyno reformos reikalu, J. Ratzinger pastebi, kad teisės subjektu (turėtoju) Bažnyčioje yra ne keli vadovaujantys asmenys ar jų grupė, o bažnytinės bendruomenės kaip tokios.15 Jos yra eucharistinės bendruomenės, kurios renkasi valgyti Viešpaties kūno ir yra tapusios jo kūnu. Vatikano II susirinkimas sako: "eucharistinės duonos sakramentu . . . yra ženklinamas ir kuriamas vienybės ryšys tarp tikinčiųjų, kurie sudaro vieną kūną Kristuje".16 Tas kūnas yra bažnytinės teisės subjektu, arba turėtoju. Gi prie altoriaus stovįs kunigas, sako Rutzinge-ris, cituodamas garsųjį liturgistą J. A. Jungmanna, yra tiek teisės subjektu, kiek jis tai bendruomenei priklauso ir yra jos kalbėtoju.17

Švento Rašto ir Bažnyčios tėvų mokslu Kristus savo Bažnyčią (kuri reiškia ne ką kitą, kaip susirinkimą) yra padaręs savo kūnu. Gi kaip Viešpats yra visame savo kūne, taip visu kūnu pasireiškia ir jo valia. Gęstant šiai minčiai, sako Ratzingeris, geso ir aktyvus bendruomenių pasireiškimas, arba bendradarbiavimas skiriant dvasinius vadus.18

Vartojant tą plačiai paplitusį žodį, Bažnyčia buvo suklerikalėjusi eilinių tikinčiųjų sąskaiton. Joje teisinę persvarą buvo gavę kunigystės sakramentu pašvęsti asmenys. Šiandien, ieškant kelių pašalinti šiam nedarnumui, labai gyvai diskutuojamas bendruomenių vaidmuo, parenkant asmenis bažnytinėms tarnyboms. Kaip Bažnyčios istorija rodo, ligi vidurinių amžių bažnytinės bendruomenės pačios rinkdavosi savo vadovus. Tai buvo joms, kaip bažnytinės teisės turėtojoms, savaime suprantamas dalykas.

Šiuo (vadų pasirinkimo) klausimu lygindamas bažnytines bendruomenes su jų visuma (visa Bažnyčia), J. Ratzingeris primatą šiam dalyke pripažįsta paskiroms bendruomenėms. Iš jų, iš paskirų
Bažnyčių ar bažnytinių bendruomenių, sako jis, kyla visa Bažnyčia, o ne priešingai. Paskiros bendruomenės (parapijos, vyskupijos) nėra anos didžiosios, visuotinos Bažnyčios pasekmė, o priešingai: ana didžioji susideda iš mažųjų. Dėl to šios mažosios, susirinkusios apie Viešpaties altorių, yra Bažnyčios taip pat pilniausia to žodžio prasme. Kiekvienoje jų yra skelbiamas visas Dievo žodis ir yra visas Kristus — Bažnyčios Viešpats.

Bet iš kitos pusės tas pats Kristus, nors jis yra visas paskirose, apie altorių susirinkusiose bendruomenėse, yra tas pats ir vienas visoje Bažnyčioje. Per jį ir jame pavienės Bažnyčios sudaro vieną ir tą pačią didžiąją Bažnyčią.

Iš to plaukia tam tikri teisiniai pavienių bendruomenių santykiai su visos Bažnyčios vadovybe. Nors pavienė Bažnyčia ir yra teisės turėtoja, vis dėlto ji savo teisę gali naudoti tik sutartinai su visa Bažnyčia arba jos vadovybe, nes visa Bažnyčia taip pat yra vieno ir to paties Kristaus kūnas. Dėl to yra būtina tam tikra teisinė sąveika tarp pavienių bendruomenių ir jų visumos, parenkant bažnytinius vadovus. Tas parinkimas arba pasirinkimas niekad negali būti vienašališkas: jame turi bendradarbiauti atitinkama bendruomenė su visa Bažnyčia ar jos vadovybe, ir priešingai — aukštesnioji vadovybė su bendruomene. Paskyrimas iš aukšto pažeistų atitinkamos bendruomenės teisę (nes teisės turėtojais nėra vieni vadovai), o vienašališkas pasiskyrimas iš apačios pažeistų visos Bažnyčios kaip tokios teisę, geriau sakant — kitų bendruomenių teises, kurios sudaro visą Bažnyčią. Paskiros bendruomenės ir jų visuma negali užmiršti, kad jos yra vieno ir to paties Viešpaties kūnas. 19

Bet dabar kyla klausimas: kaip sali bendruomenė kaip bendruomenė pareikšti savo valią, jei ne balsavimais, rinkimais? Štai dėl ko rinkimai sueina į glaudų santykį su šventimais.

Patys rinkimai nėra šventimai. Tai šventa tiesa. Tačiau iš kitos pusės bažnytiniai rinkimai nėra profaniniai rinkimai. Jų negalima lyginti su rinkimais pasaulinėse demokratijose.

Bažnytinėje bendruomenėje eiliniai tikintieji ("valdomieji") ir kunigai ("valdantieji") yra vieni su kitais susieti ypatingai glaudžiu organiniu ryšiu: jie visi yra to paties Kristaus kūno sąnariai. Dėl to bažnytinė demokratija remiasi visai kitomis prielaidomis negu politinė. Ji plaukia iš Viešpaties Dvasios veikimo Kristaus kūno sąnariuose. Ji remiasi Bažnyčia kaip Viešpaties kūnu. Dėl to ir bažnytiniuose rinkimuose žmogus dalyvauja ne kaip pilietis, o kaip Kristaus kūno sąnarys.

Rinkimai Jeruzalėje
Šventimai, arba "rankų uždėjimai", kaip raudonas siūlas tęsiasi nuo apaštalų laikų ligi mūsų dienų. Tačiau vis dėlto apaštalai, prieš uždėdami rankas, leido bendruomenei atitinkamus asmenis pasirinkti. Ta apaštalinė praktika skiriasi nuo dabartinės Bažnyčioje. Dėl to, svarstant rinkimų klausimą šių dienų Bažnyčioje, anie rinkimai Jeruzalėje darosi itin aktualūs.

Jie yra aprašyti Apaštalų Darbų knygos 1 ir 6 skyriuose. Ten eina kalba apie naujo apaštalo ir septynių diakonų rinkimus. Prie jų verta kiek ilgiau sustoti, nes juk tenka klausti: ar šiandien Bažnyčioj dar nevartojama, bet jau gyvai diskutuojama rinkiminė praktika yra vien tik naujos, iš "pasaulio" besiskverbiančios demokratinės mados dalykas, o gal ji turi gilesnes teologines šaknis pačiame šventame Rašte? Tam reikia žiūrėti, kodėl patys apaštalai rinkiminės praktikos laikėsi.

Štai diakonus ir net naują apaštalą skiria ne pati bažnytinė vadovybė, bet leidžia rinkti tikintiesiems. Vieni apaštalai net nedrįsta ar nesiryžta spręsti, kas yra tinkamas diakonų ar apaštalo pareigoms.

Diakonų reikalu jie taip kreipiasi į bendruomenę: "Broliai, nužiūrėkite iš savo tarpo septynis gero vardo, šventosios Dvasios ir išminties pilnus vyrus, kad juos įstatytumėm šitai reikmenei" (Apd. 6, 3). Kaip matyti, apaštalai paveda pačiai bendruomenei spręsti ne tik kas yra gero vardo, bet net kas yra pilnas šventosios Dvasios!

Antras atvejis yra dar įdomesnis, nes jis liečia apaštalo rinkimus. Petras, kreipdamasis į bendruomenę priešrinkiminėje kalboje, nurodo, kad apaštalo pareigas perimti gali tik toki asmenys, "kurie buvo mūsų draugystėje per visą tą laiką, kaip Viešpats Jėzus būdavo su mumis, pradedant nuo Jono krikšto iki dienai, kurią jis nuo mūsų paimtas; kad vienas iš jų būtų drauge su mumis liudytojas jo prisikėlimo" (1, 21). Kaip iš šių Petro žodžių matyti, kandidatas į apaštalus turėjo būti ypatingai kvalifikuotas. Jis turėjo būti vienas apaštalų draugų ir su atitinkamu teologiniu išsilavinimu, kad galėtų būti geru Kristaus prisikėlimo liudytoju (jo evangelijos skelbėju).

Ar nesipiršo čia mintis bent šiuo atveju klausimą spręsti vieniems apaštalams, be bendruomenės? Juk jie patys turėjo geriau už kitus pažinti tuos asmenis, kurie buvo buvę jų draugystėje! O vis dėlto ir šiuo atveju jie leidžia rinkti. Ir kai nesutarianti bendruomenė pastato du kandidatus, apaštalai neima trečio kaip kompromiso (nereta šiandieninė bažnytinė praktika) nei vienai, nei kitai grupei neduoti pirmenybės, o meta burtą taip melsdamiesi: "Viešpatie, kurs žinai visų širdis, parodyk, katrą iš šitų dviejų išsirinkai, kad imtų vietą šitos tarnystės ir apaštalystės" (1, 24-5). Visa tai rodo, kad, pačių apaštalų įsitikinimu, kelias atspėti Viešpaties minčiai veda per bendruomenę. O kai pati bendruomenė apsistojo prie dviejų asmenų, apaštalai nesielgė autokratiškai ir nesakė: imsim šitą, nes jis mums labiau parinka. Ne! Jie metė burtą, toliau ieškodami Viešpaties valios, o ne savo.

Kaip H. Muehlen aiškina 20 įr kaip iš Apaštalų Darbų knygos matyti, aprašydamas diakonų įstatymą, šventasis Raštas mini du veiksmus. Vieną jų atlieka visi tikintieji. Broliai, sako Petras, nužiūrėkite iš savo tarpo septynis vyrus. Žodis "nužiūrėkite" originalia švento Rašto kalba skamba "episkepsaste" ir yra Skvirecko labai tiksliai išverstas. Jis yra giminingas žodžiui "episkopos", kuris reiškia vyskupą, arba prižiūrėtoją. Gi antrąjį veiksmą atlieka vieni apaštalai: kad mes anuos vyrus įstatytume (graikiškai: katastėsomen) šitai reikmenei, sako Petras.

A. Tamošaitis    Tyrinėjimai



Taigi diakonų įstatymas ėjo dviem etapais. Pirmiausia bendruomenė nužiūrėjo asmenis, paskui apaštalai uždėjo ant jų rankas — pašventė. Todėl, sako Mūhlen, rinkimai, kuriuos atliko visi tikintieji, ir rankų uždėjimas, kurį atliko apaštalai, buvo vieno vienintelio vyskupiško (priežiūrinio) veiksmo du tarpsniai. Žodis "katastėsomen" (kad įstatytumėm) savo turiniu esmiškai nesiskiria nuo žodžio "episkepsaste" (nužiūrėkite). 21 Tokiu būdu tikintieji, nužiūrėdami tinkamus asmenis diakoninei tarnybai, kartu dalyvauja vyskupiškame veiksme, atlieka priežiūrinę (vyskupišką) funkciją. Šventąją Dvasią gavusi Dievo tauta, sako Muhlen, turėjo spręsti, kas yra gero vardo ir pilnas šventosios Dvasios bei išminties — tinkamas diakoninei tarnybai. 22

Apaštalai diakonais pašvenčia tik tuos asmenis, kuriuos bendruomenė yra nužiūrėjusi. Tų septynių parinkimas nebuvo tik siūlymas ar sąrašų sudarymas, kuriais vadovaudamiesi apaštalai dar kartą būtų rinkę — šį sykį jau savo nuožiūra. Tai būtų jau reiškę dvejus, vienas po kito einančius rinkimus: bendruomenės ir vienų apaštalų. Nieko panašaus! Rinkimai buvo vieni, jie buvo galutiniai, ir apaštalai su jais sutiko, juos priėmė, išrinktiesiems uždėdami rankas.

Šventimų bendruomenė nesuteikė. Bet apaštalai, uždėdami rankas (tuos asmenis pašvęsdami), rinkimais pradėtą veiksmą tęsė ir užbaigė, taigi veikė ir bendruomenės vardu. Diakonus jie šventino ne bendruomenės vardu, nes tik vienas Bažnyčios Viešpats gali suteikti reikalingą dovaną arba charizmą savo kūne — Bažnyčioje. Čia jie veikė Viešpaties vardu. Bet, sutikdami su rinkimais, apaštalai veikė kartu ir kaip tos "vyskupiškos" Dievo tautos, arba Bažnyčios, atstovai, — tautos, kuriai jie patys priklauso.23

Galų gale visa tai — rinkimai ir šventimai — vyko viename ir tame pačiame Kristaus kūne, kurio galva yra pats Viešpats ir kurio sąnariai yra gavę tą pačią šventąją Dvasią, bet yra pašaukti ne tom pačiom, o įvairiom tarnybom.

Naujojo Testamento bendruomenė nėra pasaulinio pobūdžio. Ji yra šventąją Dvasią (graikiškai: Pneuma) gaunančių bendruomenė. Dėl to, sutikdami su rinkimais, arba su nužiūrėtais asmenimis, ir uždėdami jiems rankas, apaštalai tuo pačiu nusilenkė Viešpaties Dvasiai, apsireiškusi per bendruomenę. Tą Dvasios apsireiškimą, arba asmenų nužiūrėjimą, jie rankų uždėjimu tik įženklino. Veikti Dievo Dvasią gaunančios bendruomenės vardu reiškė veikti tos Dvasios vardu. Juk viena ir ta pati Dvasia tuos septynis vyrus per bendruomenę nužiūrėjo; viena ir ta pati Dvasia jiems apaštaliniu rankų uždėjimu charizmą, t.y. reikalingą tarnybinę dovaną suteikė. Štai dėl ko nužiūrėjimas ir rankų uždėjimas buvo tos pačios Dvasios veikimo du momentai. Norint sužinoti Viešpaties Dvasios mintį, apaštalų įsitikinimu, reikėjo atsiklausti tą Dvasią gavusius. Tokia gili apaštaluose buvo Bažnyčios kaip Pneuminės (Dievo Dvasios vedamos) bendruomenės sąmonė.

Kai apaštalai, sukvietę tikinčiuosius rinkimams, išėjo su savo pasiūlymu, tai minia, kaip pasakoja šventas Raštas, tą jų mintį užgyrė:
"Tas pasakymas patiko visai daugybei" (6,5). Jau vien tai rodo, kad tikinčiųjų miniai apaštalai pripažino teisę kritikuoti apaštalų pasiūlymus ar daryti naujus. Antraip švento Rašto pastaba "patiko" netektų savo prasmės, ir pats tikinčiųjų sušaukimas būtų virtęs vien tuščia ceremonija.

O po to, kai "daugybė" apaštalų pasiūlymą priėmė, ėjo kitas apaštalų jai pripažintas prie-žiūrinis veiksmas: atitinkamų asmenų nužiūrėjimas. Iš to matyti, kad apaštalai savo tikinčiųjų nevaldė absoliutinių monarchijų pavyzdžiu.

Nuo XIII a., Bažnyčiai sufeodalėjus, bažnytiniai vadai būdavo ne renkami, o paskiriami, apeinant bendruomenių balsą. Ši feodalinė laikysena Bažnyčion įėjo iš "pasaulio". Juk seniau ir pasaulinių kunigaikščių niekas nerinkdavo: jie tokiais gimdavo ir valdydavo, kol liga ar senatvė tą valdymą padarydavo fiziškai neįmanomą. Nenuostabu, kad ir pati bažnytinė santvarka labai su panašėjo anai feodalinei. Juk daugelis bažnytinio gyvenimo vadovų tada ėjo ir politinių vadovų pareigas valstybėje. Feodalinę laikyseną, aišku, jie nešė ir Bažnyčion.

Bet ne visados yra taip buvę. Pirmieji šimtmečiai laikėsi apaštalinės, rinkiminės praktikos. Tai rodo keli išlikę dokumentai. Vyskupas Cip-rijonas (III a.) sako: "Tapęs vyskupu, aš nusistačiau nedaryti jokių sprendimų vien savo nuožiūra, tai yra be kunigų, diakonų bei visų tikinčiųjų pritarimo (nihil sine consilio vestro et sine consensu plebis mea privatini sente ntia gere re, Epist. 14,4). O popiežius Leonas Didysis (V a.) rašo: "Kas visiems vadovaus, tas turi būti visų ir renkamas" (qui praefuturus est omnibus ab omnibus eligatur, P. L. 54, 628), 24

Istorijos bėgy matome tam tikro paralelizmo taip politinių ir bažnytinių bendruomenių. Kitaip ir-negalėjo būti. Feodališkai nusistatęs pilietis savo laikyseną nešė ir Bažnyčion.

Bet įtampos prasideda, tam paralelizmui išnykus tarp bažnytinio ir visuomeninio gyvenimo. Tokiame pereinamame laikotarpy esam atsidūrę šiandien. Nuo Prancūzų revoliucijos žmonės patys renka savo politinius vadovus. Senuoju stiliumi Bažnyčioje jie pradeda bodėtis. Tad jei viduriniais amžiais Bažnyčia taip sufeodalėjo, kad įsivedė griežtą monarchinį, vienvaldinį stilių (parenkant vadovus), kuris buvo ano laiko mada, tai kodėl ji šiandien negali įsivesti rinkiminio stiliaus, kuris, kaip Apaštalų Darbų knyga rodo, atitinka Bažnyčios kaip Pneuminės bendruomenės esmę.

Bažnytinė plotmė
Mes aiškiai skiriame hierarchiją (pašvęstus Dievo tautos tarnautojus) nuo eilinių tikinčiųjų. Paties Bažnyčios Viešpaties valia, Bažnyčia yra hierarchiškai sutvarkyta. Bet į hierarchiją žiūrėti ir ją suprasti galime tik Dievo tautos (Kristaus kūno) perspektyvoje, o ne priešingai. Mes neturime teologinio pagrindo vienus Bažnyčios narius laikyti pirmine ir aukščiausia realybe, o kitus nustumti v iena pakopa žemiau. Bažnyčią galima suprasti tik kaip Dievo pašauktųjų tautą, kaip į Jėzų Kristų tikinčiųjų bendriją. Aišku, ši bendrija turi savo sąrangą: ji turi hierarchiją, ji turi pašvęstus tarnus, apdovanotus tam tikromis "privilegijomis" (jei tas žodis iš viso čia tinka): vadovauti liturginėm apeigom, skelbti evangeliją bei nuodėmių atleidimą bažnytiniame susirinkime ir t.t. Bet tie visi asmenys yra vien dėl to apdovanoti šiomis privilegijomis, kad tai yra visos Bažnyčios privilegijos: jie veikia ir kalba jos vardu. Tomis privilegijomis Kristus yra apdovanojęs visą Bažnyčią. Tik ne visi jo valia turi teisę arba įgaliojimus Bažnyčios vardu kalbėti arba atitinkamus malonės ženklus daryti (sakramentus teikti), o vien tie, kurie per tam tikrus šventimus gauna tam reikalingą tarnybinę charizmą. 25 Šie asmenys veikia Viešpaties vardu. Bet kartu negalima pamiršti, kad Viešpats yra visoje Bažnyčioje, o ne vien pašvęstuose jos vadovuose.

Kai buvo redaguojama Vatikano II susirinkimo konstitucija apie Bažnyčią, tuometinė šventoji Oficija (įstaiga tikėjimo grynumui saugoti Romos kurijoje) pateikė projektą, kuris Bažnyčią suprato kaip popiežių su Romos kurija ir nuo to pradėjo kalbėti. Ir tik paskui aiškino vyskupus kaip gaunamų įsakymų vykdytojus, dar toliau kunigus ir kitus tikinčiuosius kaip pavaldinius. Tam rašte atsispindėjo paskutinio šimtmečio bažnytinė perspektyva, jos praktikos raida, — po Vatikano I susirinkimo, kur buvo suskubta paskelbti popiežiaus neklaidingumo dogmą, neišdiskutavus kitų giminingų, Bažnyčią liečiančių klausimų. Anas susirinkimas buvo nutrauktas dėl kilusio karo. Antrasis Vatikano susirinkimas buvo pirmojo tąsa. Jis minėto projekto nepriėmė.

Naujoji dogminė konstitucija apie Bažnyčią kalba visų pirma apie mesijinę Dievo tautą, apie Bažnyčią kaip Kristaus kūną, kuriame viena ir ta pati Viešpaties Dvasia dalija savo įvairias dovanas, tuo pažadindama tarnybų arba funkcijų įvairybę. 26

Bernhard Haring sako, kad atsakomybė už Bažnyčią reikalauja ir tam tikro stiliaus tarpusavio santykiuose: vienašališka paklusnumo etika buvo praėjusių dienų reiškinys, ji turi užleisti vietą atsakingumo etikai, kurios tikslu yra spręsti pajėgiąs žmogus; šis turi gauti teisę dalyvauti ir vadovų parinkime. Šiandien jau yra paaiškėję, kad pasistūmėjimas į aukštesnę, laisva pasidariusia vietą ar vyresnis tarnybinis amžius žmogaus autoritetingu dar nepadaro. Religinės bendruomenės gerovė reikalauja pajėgių asmenų. Plačių sluoksnių dalyvavimas, parenkant vadovus į svarbias vietas, šiems vadovams suteikia daugiau prestižo, negu prieš paskiriant atliekami slapti apklausinėjimai kelių asmenų, kartais nekompetentingų arba vien savo naudos ieškančių. 27

Nuodugnios dvasinių vadovų parinkimo reformos nėra galima ilgiau nudelsti, norint pakelti jų prestižą ir kovoti su autoriteto krize.

Kiekviena valdžia kyla iš Dievo, o ypatingai bažnytinė. Pats Kristus yra pašaukęs apaštalus ir Petrą. Dėl to tiek pati vadovų parinkimo kritika, tiek nauji potvarkiai jiems parinkti neturi silpninti popiežiaus, vyskupų ir klebonų autoriteto. Visa tai turi vien gilinti autoriteto samprotį ir patį autoritetą stiprinti.

Bet į šį tikslą, sako B. Haring, tikriausiai neveda nuolatinis apeliavimas į dievišką autoriteto kilmę, kai tuo tarpu čia eina kalba vien apie tam tikro istorinio laikotarpio padiktuotas vadovų parinkimo formas.

Daugelio įsitikinimu, vien tik amžiaus ribos nustatymas klausimo dar neišsprendžia. Kontakto su Dievo tauta ir ypač su jaunimu netekęs pašvęstas asmuo, kurio stilius sulaukia pasipriešinimo ar net tylaus nusisukimo ir pasitraukimo, nesielgia teisingai, apeliuodamas į dievišką savo tarnybos kilmę ir atsisakydamas užleisti vietą pajėgesniam, — sako žinomasis teologas. Šitokiu būdu yra tik įžeidžiamas Dievo autoritetas, jį padarant atsakingą už žmogiškas silpnybes ten, kur reikėtų atsiverti bei reformos.

1. Bažnyčia ir pasaulis, Čikaga 1970, p. 70.
2. Ten pat. p. 76-78.
3. Ten pat, p. 80. •
4. Ten pat.
5. Ten pat.
6. Dogminė konstitucija "Bažnyčia", II Vatikano Su-
sirinkimo dokumentai, 1 dalis, nr. 31. Visur cituojamas
"Krikščionio gyvenime" siu dokumentu leidinys.
7. Nr. 34. . . .
8. Nr. 37.
9. Heinrich Ostermann, Die Žukunft des Laien in der
Kirche, Butzon und Bercker, 1966, p. 111.
10. Nr. 12.
11. Aus den entscheidenden Jahren der Restauration
des Katholizismus in Litauen. Sonderdruck aus Festschrift
fur M. Woltner, 1967.
12. Ten pat. p. 101.
13. Breve storia dei rapporti tra Chiesa e Stato, Vita -
Pensiero, Milano, 1961, p. 49.
14. Ten pat, p. 52.
15. Joseph Ratzinger, Hans Maier, Demokratie in der
Kirche, Lahn Verlag Limburg, 1970, p. 38.
16. Nr. 3.
17. Ten pat, p. 39.
18. Ten pat, p. 39.
19. Ten pat, p. 38-42.
20. Heribert Muhlen, Entsakralisierung, Schoninsh.
1971, p. 431, 435.
21. Ten pat, p. 433.
22. Ten pat, p. 432.
23. Ten pat, p. 433.
24. Abi citatos iš Muhlen, p. 434

25. Alois Muller, Hierarchie oder Volkssouverenitat. Patmos, 1970, p. 5.
26. Bernhard Haring, Theologie im Protest, Otto Muller, Salzburg, 1971, P. 152-153.
27. Ten pat, p. 123 - 124.