Jonas Jasaitis JAV LB centro valdybos pirmininkas 1961 -1967

Bronius Nainys  JAV LB centro valdybos pirmininkas 1967 -1970

Vytautas Volertas JAV LB centro valdybos  pirmininkas nuo 1970

nuotrauka V.Noreikos nuotrauka V.Maželio

Iš mūsų, kaip lietuvių tautos dalies, atsidū­rusios išeivijoje, uždavinių viseto reikia pabrėžti tris pagrindinius: 1. Lietuvos nepriklausomybės atstatymą, 2. lietuvybės išlaikymą dabartyje, ku­riant čia tautinę kultūrą ir jos vaisiais gyvenant, ir 3. jos perdavimą jaunosioms kartoms, jas į lie­tuvybę jugdant, kad jos būtų toliau lietuviškosios kultūros kūrėjos ir nešėjos. Šiuos tris uždavinius iškelia ir Lietuvių Charta. Konstatavusi, kad "valstybinė nepriklausomybė yra tautinės kultūros ugdymo ir išlikimo sąlyga", pareiškia, kad "kiekvieno lietuvio priedermė suda­ryti sąlygas tautinei kultūrai", ir toliau pabrėžia, kad "kiekvieno lietuvio kilniausioji pareiga būti lietuvių mokyklos rėmėju", nes "mokykla yra tau­tinės dvasios židinys".
Visi trys uždaviniai gyvybiškai svarbūs, nors ir nevienodi. Jei nepriklausomybės atgavimo pa­stangų sėkmė didele dalimi priklauso nuo kitų veiksnių, nuo tarptautinės konjunktūros, tai lietu­vybės išlaikymas dabartyje ir jos perdavimas pri­augančioms kartoms yra visiškai mūsų rankose. Todėl, likdami ištikimi savajai tautai, galime di­džiuotis, gi nutausdami turime kaltinti tik patys save.

Lietuvybės išlaikymo pastangose svarbu tiek jos išlaikymas dabartyje, tiek jos pratęsimas jau­nosiose kartose. Abi veiklos sritys viena kitą remia ir reikalingos mūsų paramos. Remdami savąją kul­tūrinę kūrybą visu jos pločiu bei gyliu ir jos kūrė­jus bei nešėjus, mes, nors ir netiesioginiu būdu, darome, kad mūsų jaunoji karta už tąją lietuviš­kąją kultūrą apsispręstų. Apsisprendusi už lietu­viškąją kultūrą, ji apsispręs ir už tos kultūros ne­šėją — lietuvių tautą. Juo gilesnis, platesnis ir gyvesnis savosios tautos kultūrinis gyvenimas, juo geresnės sąlygos jaunimui į savąją tautą jaugti, ir atvirkščiai.

Iškeldami tautinės kultūros reikšmę, turime lygiai kelti ir jos kūrėjų reikšmę. Tačiau, tai da­rydami, turime žiūrėti ne tik šios dienos, bet ir ry­tojaus, nes juk tikime tautos ateitimi. Rūpinantis tautinės kūrybos tęstinumu, reikia daryti tinka­mas sąlygas dabarties kūrėjams, bet taip pat ne­pamiršti ir priaugančių kartų kūrybinių talentų, o žiūrėti, kad jie savosios tautos kultūroje išsi­skleistų ir, kas dar svarbiau: kad išsiskleidę savo kūrybos vaisiais turtintų mūsų, o ne kurios nors svetimos tautos kultūrinius lobynus. Jei rašyto­jas, išaugęs ir subrendęs Lietuvoje ar lietuviškoje atmosferoje, lyg savaime lietuvišku žodžiu savo lie­tuvišką būtį išsako, tai j mūsų jaunimą, augantį išeivijoje, svetimoji kultūra lyg savaime visais ap­linkos kanalais sunkiasi. Ir vienas sau paliktas, jis savaime palengva akultūrizuosis. O kadangi akultūrizacija yra nutautimo sinonimas, tai taip mes kūrybinių talentų, kurie turėjo priklausyti mums, ir netektume, nes nei jų išsakoma būtis, nei iš­sakomasis žodis nebebus lietuviškas.

Todėl, kalbant apie lietuvybės išeivijoje išlai­kymą, rūpestis jaunimo lietuviškuoju švietimu tu­ri pagrindinės reikšmės, nes jam priklauso ateitis. Jam gi gyvenant toli nuo Lietuvos, svetimoj aplin­koj, pasistatytas uždavinys įugdyti jį į lietuvybę per savąją lietuviškąją kultūrą yra ypatingai sun­kus, jei ne pats sunkiausias. Todėl išeivijos sąly­gose reikia skirti jaunimui ypatingą dėmesį, kad jo neprarastume ir savajai lietuviškajai kultūrinei kūrybai, ir iš viso savajai tautai. Tautinėms ma­žumoms čia tolydžio tirpstant, jaunosios kartos lie­tuviškojo ugdymo pastangas reikia intensyvinti ir skubinti, nes ko nepadarysime šiemet, kitais me­tais gali būti jau per vėlu.

Švietimo ir auklėjimo pagrindiniais veiksniais paprastai laikomi šeima, mokykla, bažnyčia ir vals­tybė. Pirminė teisė ir pareiga priklauso, žinoma, šeimai. Jai į talką ateina mokykla su savo profe­siniu pasiruošimu. Toliau valstybė, nes jai rūpi savo piliečių ir viso krašto dabarties ir ateities gerovė. Todėl ji ir visą švietimo sistemą sudaro bei prižiūri, ir savo biudžetu mokyklas remia, ir net priverstinį mokymą ligi tam tikro amžiaus įveda. Įvesdama įstatymo keliu priverstinį moky­mą, valstybė remiasi faktu, kad visuomet yra tam tikras nuošimtis tėvų, kurie švietimo reikalo neį­vertina; gi švietimui žymią dalį savo biudžeto skir­dama, remiasi faktu, kad vieni tėvai nepajėgtų pa­kelti didžiulių švietimo išlaidų. Tačiau išeivijoje mes neturime savos valstybės lietuviškuoju švie­timu rūpintis. Ta funkcija čia turi tekti Lietuvių Bendruomenei su jos institucijoms ir ištekliais. Šeimoms, tiesa, priklauso pirminė teisė ir pareiga rūpintis savo vaikų lietuviškuoju ugdymu. Tačiau, iš kitos pusės, kur tėvai nebeišgali ar savo parei­gos nesupranta, ten turi įsijungti LB, kaip valsty­binės funkcijos reprezentante, ir mokykloms steig­ti, ir joms išlaikyti, ir mokomosioms priemonėms rengti bei leisti, skirdama švietimui reguliarias sa­itai tiek apylinkių, tiek apygardų, tiek centro valdybos biudžetuose. Niekur civilizuotam pasau­ly mokyklų išlaikymas nepaliekamas vieniems tė­vams. Jei imtume šio krašto pavyzdį, tai JAV mo­kyklas stato ir išlaiko vietos savivaldybės apsidėtais mokesčiais, tas pačias mokyklas remia ir vals-pvz., praeitais metais Indiana skyrė 435 dol., o Illinois - 500 dol. kiekvienam savo valstybės mokiniui metams), ir federalinė valdžia, kurios parama tolydžio vis didėja.

Mūsų lituanistines mokyklas, kurios daugiausia veikia šeštadieniais ir tik keliose parapinėse mokyklose kasdien pamokų metu, išlaiko tėvai, padedami LB apygardų ir apylinkių. Bet toji parama išeivijos sąlygose paprastai nereguliari, daugiau at­sitiktinio pobūdžio ir toli gražu nepakankama. Tačiau lietuviškųjų mokyklų JAV gana platus tinklas ištvermingai laikosi jau 20 metų. Vykstant lietuvių judėjimui, kėlimuisi į kitas vietas, ir mokyklos vienur nyko, kitur naujos kūrėsi, bet daugelis jų jau praeitą pavasarį minėjo savo 20 m. darbo sukaktį. Suorganizuotos savos mokyklos, visa švietimo sistema, parengtos programos, kone vi­si vadovėliai, jų tarpe ir vadovėlis bei medžiaga supažindinti Čikagos amerikinių mokyklų aštunto­je skyriaus mokinius su Lietuva ir lietuvių įnašu į JAV kultūrinį gyvenimą. Darbas pasigėrėtinai didelis. nors sunkus, bet mielas, nes dirbta ir dirbama iš meilės savajai tautai.

Pastaraisiais metais į talką liet. švietimui tai Įsijungė Lietuvių fondas, skirdamas kas­met paramą bendriesiems liet. švietimo reikalams, pradedant vaikų darželiais ir baigiant lituanistinė­mis studijomis universitetuose. Nuo 1967 m. ta parama buvo tokia:

1967 m. iš LF paskirtų liet. reikalams $20,000

švietimui teko $10,750 arba 53,7 proc. 1968 m. iš LF paskirtų $29,800 švietimui teko 13,700 (46 proc),

1969 m. iš LF paskirtų $34,225 švietimui teko
13,0 60 38.2 proc),

1970 m. iš LF paskirtų $31,000 švietimui teko
13,300 (45,2 proc).

Viso iš LF paskirtų $115,025 švietimui teko $50,810 (vidurkis 45,2 proc).

Iš minėtos švietimui skirtos $50,810 sumos $9,050 teko lituanistinėms studijoms universitetuose remti. Tokiu būdu priešmokyklinio, pradžios ir aukštesnioįo mokymo reikalams per ketverius metus gauta $41.760 arba 36.3 proc visų LF paskirtų maną. Tai, žinoma, didelė suma. Tačiau, žiūrint į reikalo apimtį ir į viso krašto lietuviškojo švieti-ploti, sumos didumas darosi jau reliatyvus, kai pamatai, kad bendriesiems viso krašto liet.švietimo reikalams metinis biudžetas buvo vidutiniškai $10,440, t. y. maždaug toks, kaip vienos vidutinės lituanistinės mokyklos metinės išlaidos

Kitos tautinės mažumos gauna savajam švie­timui tiesioginę ar netiesioginę paramą iš savo nepriklausomų kraštų Europoje, o mes to neturi­me. Iliustracijai galima paimti vokiečių atvejį. JAV Vokiečių mokytojų sąjunga (AATG) vokiečių mo­kytojams tobulinti, žurnalams leisti, programoms gerinti, įvairioms studijoms remti bei stipendi­joms gavo iš vokiškų šaltinių paramos: 1966 m. — $19,550, 1967 m. — $18,275, 1968 m. — 78,870, 1969 — $111,698 ir 1970 — $188,000. Tenka čia pridurti, kad šios sumos nenaudojamos nei mo­kyklų patalpų nuomai, nei mokytojams atlyginti, nei vadovėliams leisti, kaip mūsų atveju, nes vo­kiečių k. dėstoma JAV universitetuose, aukštesnio­siose ir pradžios mokyklose, mokytojai atlyginami bendra krašto tarnautojų tvarka, o vokiečių k. va­dovėliai leidžiami JAV komercinių leidyklų drau­ge su kitais amerikinių mokyklų vadovėliais. Turi čia vokiečiai ir šeštadieninių mokyklų. New Yor-ko vokiečių šeštadieninės mokyklos mokytojams mokama pirmaisiais metais po $6, o vėliau po $7 už valandą, kai mūsų mokyklų mokytojų vidutinis atlyginimas yra apie $2.5 už valandą.

Svarstant lėšų švietimui klausimą, verta pri­siminti šio krašto patyrimą. Kai JAV vyriausybė prieš dešimtį metų suskato kelti savo mokyklų lygį, tai ji pradėjo nuo mokytojų — vasariniais kursais kelti jų profesinį pasiruošimą bei kūrybi­nę iniciatyvą ir didinti algas, kad pajėgieji moky­tojai iš mokyklos nesitrauktų. Tai davė norimų re­zultatų. Vėliau ir statistiniai duomenys parodė, kad tose valstijose, kur skiriama daugiau lėšų švieti­mui, pasiekiama ir geresnių rezultatų, ir atvirkš­čiai. Taip ir buvo prieita išvados, kad "the price of poor school support is poor education" (plg. straipsnį "How good are our schools" American Education žurnalo 1966 spalio numeryje).

Reikia todėl labai vertinti Lietuvių fondo pa­staruoju metu teikiamą švietimui paramą. Tačiau kai viso krašto 42 priešmokyklinio, pradžios, aukš­tesniojo mokslo ir mokytojų rengimo institucijoms remti, mokytojų tobulinimosi kursams rengti, žur­nalui leisti, skaitiniams ir mokslo priemonėms rengti ir mažais tiražais leisti, skaitinių konkur­sams rengti ir kitiems būtiniems švietimo reika­lams gaunama vidutiniškai apie $10,000 metams, tai tenka kalbėti ne tiek apie paramos didumą, kiek apie pasiaukojimą ir ryžtą tų, kurių dėka tas visas švietimo darbas per 20 metų dirbamas, organizuo­jamas ir palaikomas. Pasiaukojimu remiasi tėvų daž­nai iš gana toli vaikų vežiojimas kas šeštadienį į mokyklą, tėvų komitetų pastangos įvairiausiais bū­dais sutelkti lėšas, taip pat mokytojų darbas už dažniausiai simbolinį atlyginimą. Yra mokyklų, kur mokytojai, kad mokykla išsilaikytų, dirba be at­lyginimo, o kitus tebemokama po $1.75 už šešta­dienio valandą, kaip prieš 10 ar 15 metų. Tokiais atvejais vedėjams didėja sunkumai rasti mokytojų, nekalbant apie pasirinkimą. Sunku tada, žinoma, ir norimą mokymo lygį išreikalauti. Panašiai ir su mokslo priemonių rengimu. Vadovėlį išeivijos są­lygose parengti paprastai reikia kelerių metų, nes dirbama nuo tiesioginio darbo atliekamu laiku. Bet ir vadovėlių autoriams mes ligšiol galėjome mokėti tik simbolinį atlyginimą. Tačiau, nežiūrint visko, mūsų mokyklos laikosi, o išeivijoje parengtų bei iš­leistų vadovėlių ir kitų mokyklinių leidinių skai­čius jau siekia šimtinę. Jei pridėsime seselių kazimieriečių anksčiau išleistuosius lituanistinius va­dovėlius ir mūsų dabar baigiamus rengti, tai tas skaičius ir šimtinę gerokai prašoks. Koks milžiniš­kas darbas! To visko neįvertinti galėtų tik žema­žiūriai, be platesnių horizontų kritikai, kurie, įsižiūrėję į šen bei ten pasitaikančius trūkumus, mėgintų vienu lengvu mostu viską nuneigti, nepa­jėgdami pro įsižiūrėtus medžius miško matyti.

Todėl pagarba tiems, kurie, visų sunkumų ne­bodami, toliau dirba, pagarba taip pat tiems, kurie švietimo darbą remia. Neturėdami šiuo metu visų duomenų, norime čia suminėti bent kai kuriuos mus pasiekusius vardus. Mokyklas viso tūkstančio ar daugiau dolerių suma yra parėmę: dr. F. Kau­nas, dr. J. Kazickas, dr. P. Kisielius, dr. Br. Le-parskis, Midland skolinimo ir taupymo bendrovė (prez. Pr. Žiogas), inž. Jurgis ir Olga Paulikai, dr. A. Razma, dr. K. Valiūnas ir J. Vasiukevičius, o dr. Leonas ir Irena Kriaučeliūnai yra paaukoję net keliolika tūkstančių. Mokslo priemones padėjo leisti: vysk. V. Brizgys iš kun. J. Mockaus pali­kimo, Marija ir Antanas Rudžiai, Linda ir Bru­noną Bendoraičiai, dr. J. Kazickas su dr. K. Valiūnu, Čikagos aukštesniosios lit. mokyklos tėvų komite­tas, tos pačios mokyklos motinų klubas, Illinois Lietuvių gydytojų draugija, Ohio Lietuvių gydy­tojų draugija, Lietuvių tautinės sąjungos Cicero skyrius, Mažosios Lietuvos Lietuvių draugija, Lietu­vių tautinis akademinis sambūris ir kiti. Vieni davė penkis šimtus dolerių, kiti tūkstantį ar daugiau, o inž. Antanas ir Marija Rudžiai yra paaukoję $4000. Lietuvių tautinis akademinis sambūris per $6000. Lietuvių fondo didžiulę paramą minėjome anksčiau.

Švietimo darbo JAV organizavimu rūpinosi Lietuvių mokytojų sąjunga Amerikoje, o vėliau Švietimo taryba. Mokytojų sąjungai vadovavo Br. Kulys, J. Kavaliūnas, A. Gulbinskas, J. Tamulis, Pr. Mozūraitis, vėl J. Kavaliūnas ir VI. Misiūnas. Vė­liau liko vienas Čikagos skyrius. 1953 m. Čika­goje buvo įsteigta Švietimo taryba rūpintis Čika­gos apygardos ribose lit. mokyklų steigimu, vado­vėlių ir kitų mokslo priemonių parūpinimu ir visu tuo, kas laiduotų mokyklų sėkmingesnį darbą. ŠT prezidiumo pirmininku pradžioje buvo M. Krikščiū­nas, vėliau J. Tamulis. 1959.XI. 15 JAV LB centro valdyba mirštam Čikagos ŠT prezidiumui pavedė rūpintis visos Amerikos (JAV) lituanistiniu švie­timu. Nuo 1961 ligi 1967 m. JAV LB Švietimo tarybai nuoširdžiai ir atsidėjęs vadovavo a. a. J.

Ignatonis, o nuo 1967 m. ligi šiolei — J. Kavaliūnas. 1955 m. JAV LB įsteigė Kultūros fondą lietuvių mokslui, menui bei apskritai tautinei kultūrai rem­ti. Ligi 1970 m. pavasario Kultūros fondas leido ir Švietimo tarybos parengtus bei aprobuotus va­dovėlius ir jaunimui skaitinius. Dabar pati Švieti­mo taryba rengia ir leidžia vadovėlius, kitas moks­lo priemones ir skaitinius. Kultūros fondui vado­vavo: J. Kreivėnas, pik. J. Švedas, kun. S. Šan-taras, Z. Dailidka ir nuo 1967 m. ligi šiolei — rašytojas A. Kairys.

Kiek turime JAV lituanistinių mokyklų ir mo­kinių?

1967 m. buvo 44 lit. mokyklos su 3223 mokiniais,

1968 m. buvo 44 lit. mokyklos su 3217 mokiniais,

1969 m. buvo 42 lit. mokyklos su 3025 mokiniais,

1970 m. buvo 42 lit. mokyklos su 2986 mokiniais.

Mokinių skaičius sudaro apie 38 proc. mūsų jaunimo. Tas skaičius turėtų drauge su natūraliu lietuvių prieaugliu didėti, tačiau išeivijos sąlygose jis linkęs mažėti. 1968 ir 1969 metais buvo sten­giamasi per JAV LB apygardas ir apylinkes mo­kinių skaičių pakelti, bet ir pakartotinės pastangos vaisių nedavė. Tai rodo, kad lietuviškajam švieti­mui reikia kur kas didesnio mūsų visų dėmesio.

Reikia daugiau dėmesio, jėgų ir lėšų ne tik pradžios ir aukštesniajam mokslui skatinti, bet ir lituanistinėms studijoms universitetuose remti, nes mums labai reikia lituanistų prieauglio, o kan­didatų čia nuo seno trūksta. Turime galvoje kele­tą pavyzdžių. Pensilvanijos universitete profesorių A. Senno ir A. Salio dėstomą lituanistiką nuo 1947 m. ligi šiolei klausė tik 2 naujieji lietuviai ateiviai, 5 senosios kartos lietuviai, o visi kiti buvo ne­lietuviai. 1969/70 m. Los Angeles universitete J. Tininio dėstomą lietuvių literatūros kursą klausė 35 studentai, iš kurių tik vienas buvo lietuvis. Prof. G. Ford buvo pradėjęs dėstyti baltistiką North-western universitete Čikagoje, bet kursą ėmė tik vienas ar du nelietuviai studentai. Nuo 1970 m. rudens lituanistika buvo įvesta Čikagos universi­tete, kur dėsto prof. P. Jonikas, bet ir ten klau­sytojų turėtų būti žymiai daugiau. Prof. A. Vasiui išėjus į pensiją ir pasitraukus iš Fordhamo uni­versiteto, tenai užsidaro nuo 1957 m. veikę vasa­riniai lituanistikos kursai, nes nebėra kam jo dar­bą tęsti. Nuostoliui išlyginti Švietimo taryba stengiasi įvesti lituanistiką į Illinois universiteto Chicago Circle, kur yra per 300 lietuvių studentų. Yra gerų vilčių, kad nuo 1972 m. rudens turėsime tenai lituanistiką. Ją galės imti bet kurios specia­lybės studentai, nes lietuvių k. ir literatūros kre­ditai bus įskaitomi į svetimos kalbos mokėjimo reikalavimus ir į laisvai pasirenkamųjų dalykų skaičių. Be to, bus duodami kreditai ir už egza­minais įrodytą lietuvių k. mokėjimą, įgytą kitur, pvz., mūsų lituanistinėse mokyklose.

Visi trys uždaviniai gyvybiškai svarbūs, nors ir nevienodi. Jei nepriklausomybės atgavimo pa­stangų sėkmė didele dalimi priklauso nuo kitų veiksnių, nuo tarptautinės konjunktūros, tai lietu­vybės išlaikymas dabartyje ir jos perdavimas pri­augančioms kartoms yra visiškai mūsų rankose. Todėl, likdami ištikimi savajai tautai, galime di­džiuotis, gi nutausdami turime kaltinti tik patys save.

Lietuvybės išlaikymo pastangose svarbu tiek jos išlaikymas dabartyje, tiek jos pratęsimas jau­nosiose kartose. Abi veiklos sritys viena kitą remia ir reikalingos mūsų paramos. Remdami savąją kul­tūrinę kūrybą visu jos pločiu bei gyliu ir jos kūrė­jus bei nešėjus, mes, nors ir netiesioginiu būdu, darome, kad mūsų jaunoji karta už tąją lietuviš­kąją kultūrą apsispręstų. Apsisprendusi už lietu­viškąją kultūrą, ji apsispręs ir už tos kultūros ne­šėją — lietuvių tautą. Juo gilesnis, platesnis ir gyvesnis savosios tautos kultūrinis gyvenimas, juo geresnės sąlygos jaunimui į savąją tautą jaugti, ir atvirkščiai.

Iškeldami tautinės kultūros reikšmę, turime lygiai kelti ir jos kūrėjų reikšmę. Tačiau, tai da­rydami, turime žiūrėti ne tik šios dienos, bet ir ry­tojaus, nes juk tikime tautos ateitimi. Rūpinantis tautinės kūrybos tęstinumu, reikia daryti tinka­mas sąlygas dabarties kūrėjams, bet taip pat ne­pamiršti ir priaugančių kartų kūrybinių talentų, o žiūrėti, kad jie savosios tautos kultūroje išsi­skleistų ir, kas dar svarbiau: kad išsiskleidę savo kūrybos vaisiais turtintų mūsų, o ne kurios nors svetimos tautos kultūrinius lobynus. Jei rašyto­jas, išaugęs ir subrendęs Lietuvoje ar lietuviškoje atmosferoje, lyg savaime lietuvišku žodžiu savo lie­tuvišką būtį išsako, tai j mūsų jaunimą, augantį išeivijoje, svetimoji kultūra lyg savaime visais ap­linkos kanalais sunkiasi. Ir vienas sau paliktas, jis savaime palengva akultūrizuosis. O kadangi akultūrizacija yra nutautimo sinonimas, tai taip mes kūrybinių talentų, kurie turėjo priklausyti mums, ir netektume, nes nei jų išsakoma būtis, nei iš­sakomasis žodis nebebus lietuviškas.

Todėl, kalbant apie lietuvybės išeivijoje išlai­kymą, rūpestis jaunimo lietuviškuoju švietimu tu­ri pagrindinės reikšmės, nes jam priklauso ateitis. Jam gi gyvenant toli nuo Lietuvos, svetimoj aplin­koj, pasistatytas uždavinys įugdyti jį į lietuvybę per savąją lietuviškąją kultūrą yra ypatingai sun­kus, jei ne pats sunkiausias. Todėl išeivijos sąly­gose reikia skirti jaunimui ypatingą dėmesį, kad jo neprarastume ir savajai lietuviškajai kultūrinei kūrybai, ir iš viso savajai tautai. Tautinėms ma­žumoms čia tolydžio tirpstant, jaunosios kartos lie­tuviškojo ugdymo pastangas reikia intensyvinti ir skubinti, nes ko nepadarysime šiemet, kitais me­tais gali būti jau per vėlu.

Švietimo ir auklėjimo pagrindiniais veiksniais paprastai laikomi šeima, mokykla, bažnyčia ir vals­tybė. Pirminė teisė ir pareiga priklauso, žinoma, šeimai. Jai į talką ateina mokykla su savo profe­siniu pasiruošimu. Toliau valstybė, nes jai rūpi savo piliečių ir viso krašto dabarties ir ateities gerovė. Todėl ji ir visą švietimo sistemą sudaro bei prižiūri, ir savo biudžetu mokyklas remia, ir net priverstinį mokymą ligi tam tikro amžiaus įveda. Įvesdama įstatymo keliu priverstinį moky­mą, valstybė remiasi faktu, kad visuomet yra tam tikras nuošimtis tėvų, kurie švietimo reikalo neį­vertina; gi švietimui žymią dalį savo biudžeto skir­dama, remiasi faktu, kad vieni tėvai nepajėgtų pa­kelti didžiulių švietimo išlaidų. Tačiau išeivijoje mes neturime savos valstybės lietuviškuoju švie­timu rūpintis. Ta funkcija čia turi tekti Lietuvių Bendruomenei su jos institucijoms ir ištekliais. Šeimoms, tiesa, priklauso pirminė teisė ir pareiga rūpintis savo vaikų lietuviškuoju ugdymu. Tačiau, iš kitos pusės, kur tėvai nebeišgali ar savo parei­gos nesupranta, ten turi įsijungti LB, kaip valsty­binės funkcijos reprezentante, ir mokykloms steig­ti, ir joms išlaikyti, ir mokomosioms priemonėms rengti bei leisti, skirdama švietimui reguliarias sa­itai tiek apylinkių, tiek apygardų, tiek centro valdybos biudžetuose. Niekur civilizuotam pasau­ly mokyklų išlaikymas nepaliekamas vieniems tė­vams. Jei imtume šio krašto pavyzdį, tai JAV mo­kyklas stato ir išlaiko vietos savivaldybės apsidėtais mokesčiais, tas pačias mokyklas remia ir vals-pvz., praeitais metais Indiana skyrė 435 dol., o Illinois - 500 dol. kiekvienam savo valstybės mokiniui metams), ir federalinė valdžia, kurios parama tolydžio vis didėja.

Mūsų lituanistines mokyklas, kurios daugiausia veikia šeštadieniais ir tik keliose parapinėse mokyklose kasdien pamokų metu, išlaiko tėvai, padedami LB apygardų ir apylinkių. Bet toji parama išeivijos sąlygose paprastai nereguliari, daugiau at­sitiktinio pobūdžio ir toli gražu nepakankama. Tačiau lietuviškųjų mokyklų JAV gana platus tinklas ištvermingai laikosi jau 20 metų. Vykstant lietuvių judėjimui, kėlimuisi į kitas vietas, ir mokyklos vienur nyko, kitur naujos kūrėsi, bet daugelis jų jau praeitą pavasarį minėjo savo 20 m. darbo sukaktį. Suorganizuotos savos mokyklos, visa švietimo sistema, parengtos programos, kone vi­si vadovėliai, jų tarpe ir vadovėlis bei medžiaga supažindinti Čikagos amerikinių mokyklų aštunto­je skyriaus mokinius su Lietuva ir lietuvių įnašu į JAV kultūrinį gyvenimą. Darbas pasigėrėtinai didelis. nors sunkus, bet mielas, nes dirbta ir dirbama iš meilės savajai tautai.

Pastaraisiais metais į talką liet. švietimui tai Įsijungė Lietuvių fondas, skirdamas kas­met paramą bendriesiems liet. švietimo reikalams, pradedant vaikų darželiais ir baigiant lituanistinė­mis studijomis universitetuose. Nuo 1967 m. ta parama buvo tokia:

1967 m. iš LF paskirtų liet. reikalams $20,000

švietimui teko $10,750 arba 53,7 proc. 1968 m. iš LF paskirtų $29,800 švietimui teko 13,700 (46 proc),

1969 m. iš LF paskirtų $34,225 švietimui teko
13,0 60 38.2 proc),

1970 m. iš LF paskirtų $31,000 švietimui teko
13,300 (45,2 proc).

Viso iš LF paskirtų $115,025 švietimui teko $50,810 (vidurkis 45,2 proc).

Iš minėtos švietimui skirtos $50,810 sumos $9,050 teko lituanistinėms studijoms universitetuose remti. Tokiu būdu priešmokyklinio, pradžios ir aukštesnioįo mokymo reikalams per ketverius metus gauta $41.760 arba 36.3 proc visų LF paskirtų maną. Tai, žinoma, didelė suma. Tačiau, žiūrint į reikalo apimtį ir į viso krašto lietuviškojo švieti-ploti, sumos didumas darosi jau reliatyvus, kai pamatai, kad bendriesiems viso krašto liet.švieimo reikalams metinis biudžetas buvo vidutiniškai $10,440, t. y. maždaug toks, kaip vienos vidutinės lituanistinės mokyklos metinės išlaidos

Kitos tautinės mažumos gauna savajam švie­timui tiesioginę ar netiesioginę paramą iš savo nepriklausomų kraštų Europoje, o mes to neturi­me. Iliustracijai galima paimti vokiečių atvejį. JAV Vokiečių mokytojų sąjunga (AATG) vokiečių mo­kytojams tobulinti, žurnalams leisti, programoms gerinti, įvairioms studijoms remti bei stipendi­joms gavo iš vokiškų šaltinių paramos: 1966 m. — $19,550, 1967 m. — $18,275, 1968 m. — 78,870, 1969 — $111,698 ir 1970 — $188,000. Tenka čia pridurti, kad šios sumos nenaudojamos nei mo­kyklų patalpų nuomai, nei mokytojams atlyginti, nei vadovėliams leisti, kaip mūsų atveju, nes vo­kiečių k. dėstoma JAV universitetuose, aukštesnio­siose ir pradžios mokyklose, mokytojai atlyginami bendra krašto tarnautojų tvarka, o vokiečių k. va­dovėliai leidžiami JAV komercinių leidyklų drau­ge su kitais amerikinių mokyklų vadovėliais. Turi čia vokiečiai ir šeštadieninių mokyklų. New Yor-ko vokiečių šeštadieninės mokyklos mokytojams mokama pirmaisiais metais po $6, o vėliau po $7 už valandą, kai mūsų mokyklų mokytojų vidutinis atlyginimas yra apie $2.5 už valandą.

Svarstant lėšų švietimui klausimą, verta pri­siminti šio krašto patyrimą. Kai JAV vyriausybė prieš dešimtį metų suskato kelti savo mokyklų lygį, tai ji pradėjo nuo mokytojų — vasariniais kursais kelti jų profesinį pasiruošimą bei kūrybi­nę iniciatyvą ir didinti algas, kad pajėgieji moky­tojai iš mokyklos nesitrauktų. Tai davė norimų re­zultatų. Vėliau ir statistiniai duomenys parodė, kad tose valstijose, kur skiriama daugiau lėšų švieti­mui, pasiekiama ir geresnių rezultatų, ir atvirkš­čiai. Taip ir buvo prieita išvados, kad "the price of poor school support is poor education" (plg. straipsnį "How good are our schools" American Education žurnalo 1966 spalio numeryje).

Reikia todėl labai vertinti Lietuvių fondo pa­staruoju metu teikiamą švietimui paramą. Tačiau kai viso krašto 42 priešmokyklinio, pradžios, aukš­tesniojo mokslo ir mokytojų rengimo institucijoms remti, mokytojų tobulinimosi kursams rengti, žur­nalui leisti, skaitiniams ir mokslo priemonėms rengti ir mažais tiražais leisti, skaitinių konkur­sams rengti ir kitiems būtiniems švietimo reika­lams gaunama vidutiniškai apie $10,000 metams, tai tenka kalbėti ne tiek apie paramos didumą, kiek apie pasiaukojimą ir ryžtą tų, kurių dėka tas visas švietimo darbas per 20 metų dirbamas, organizuo­jamas ir palaikomas. Pasiaukojimu remiasi tėvų daž­nai iš gana toli vaikų vežiojimas kas šeštadienį į mokyklą, tėvų komitetų pastangos įvairiausiais bū­dais sutelkti lėšas, taip pat mokytojų darbas už dažniausiai simbolinį atlyginimą. Yra mokyklų, kur mokytojai, kad mokykla išsilaikytų, dirba be at­lyginimo, o kitus tebemokama po $1.75 už šešta­dienio valandą, kaip prieš 10 ar 15 metų. Tokiais atvejais vedėjams didėja sunkumai rasti mokytojų, nekalbant apie pasirinkimą. Sunku tada, žinoma, ir norimą mokymo lygį išreikalauti. Panašiai ir su mokslo priemonių rengimu. Vadovėlį išeivijos są­lygose parengti paprastai reikia kelerių metų, nes dirbama nuo tiesioginio darbo atliekamu laiku. Bet ir vadovėlių autoriams mes ligšiol galėjome mokėti tik simbolinį atlyginimą. Tačiau, nežiūrint visko, mūsų mokyklos laikosi, o išeivijoje parengtų bei iš­leistų vadovėlių ir kitų mokyklinių leidinių skai­čius jau siekia šimtinę. Jei pridėsime seselių kazimieriečių anksčiau išleistuosius lituanistinius va­dovėlius ir mūsų dabar baigiamus rengti, tai tas skaičius ir šimtinę gerokai prašoks. Koks milžiniš­kas darbas! To visko neįvertinti galėtų tik žema­žiūriai, be platesnių horizontų kritikai, kurie, įsižiūrėję į šen bei ten pasitaikančius trūkumus, mėgintų vienu lengvu mostu viską nuneigti, nepa­jėgdami pro įsižiūrėtus medžius miško matyti.

Todėl pagarba tiems, kurie, visų sunkumų ne­bodami, toliau dirba, pagarba taip pat tiems, kurie švietimo darbą remia. Neturėdami šiuo metu visų duomenų, norime čia suminėti bent kai kuriuos mus pasiekusius vardus. Mokyklas viso tūkstančio ar daugiau dolerių suma yra parėmę: dr. F. Kau­nas, dr. J. Kazickas, dr. P. Kisielius, dr. Br. Le-parskis, Midland skolinimo ir taupymo bendrovė (prez. Pr. Žiogas), inž. Jurgis ir Olga Paulikai, dr. A. Razma, dr. K. Valiūnas ir J. Vasiukevičius, o dr. Leonas ir Irena Kriaučeliūnai yra paaukoję net keliolika tūkstančių. Mokslo priemones padėjo leisti: vysk. V. Brizgys iš kun. J. Mockaus pali­kimo, Marija ir Antanas Rudžiai, Linda ir Bru­noną Bendoraičiai, dr. J. Kazickas su dr. K. Valiūnu, Čikagos aukštesniosios lit. mokyklos tėvų komite­tas, tos pačios mokyklos motinų klubas, Illinois Lietuvių gydytojų draugija, Ohio Lietuvių gydy­tojų draugija, Lietuvių tautinės sąjungos Cicero skyrius, Mažosios Lietuvos Lietuvių draugija, Lietu­vių tautinis akademinis sambūris ir kiti. Vieni davė penkis šimtus dolerių, kiti tūkstantį ar daugiau, o inž. Antanas ir Marija Rudžiai yra paaukoję $4000. Lietuvių tautinis akademinis sambūris per $6000. Lietuvių fondo didžiulę paramą minėjome anksčiau.

Švietimo darbo JAV organizavimu rūpinosi Lietuvių mokytojų sąjunga Amerikoje, o vėliau Švietimo taryba. Mokytojų sąjungai vadovavo Br. Kulys, J. Kavaliūnas, A. Gulbinskas, J. Tamulis, Pr. Mozūraitis, vėl J. Kavaliūnas ir VI. Misiūnas. Vė­liau liko vienas Čikagos skyrius. 1953 m. Čika­goje buvo įsteigta Švietimo taryba rūpintis Čika­gos apygardos ribose lit. mokyklų steigimu, vado­vėlių ir kitų mokslo priemonių parūpinimu ir visu tuo, kas laiduotų mokyklų sėkmingesnį darbą. ŠT prezidiumo pirmininku pradžioje buvo M. Krikščiū­nas, vėliau J. Tamulis. 1959.XI. 15 JAV LB centro valdyba mirštam Čikagos ŠT prezidiumui pavedė rūpintis visos Amerikos (JAV) lituanistiniu švie­timu. Nuo 1961 ligi 1967 m. JAV LB Švietimo tarybai nuoširdžiai ir atsidėjęs vadovavo a. a. J.

Ignatonis, o nuo 1967 m. ligi šiolei — J. Kavaliūnas. 1955 m. JAV LB įsteigė Kultūros fondą lietuvių mokslui, menui bei apskritai tautinei kultūrai rem­ti. Ligi 1970 m. pavasario Kultūros fondas leido ir Švietimo tarybos parengtus bei aprobuotus va­dovėlius ir jaunimui skaitinius. Dabar pati Švieti­mo taryba rengia ir leidžia vadovėlius, kitas moks­lo priemones ir skaitinius. Kultūros fondui vado­vavo: J. Kreivėnas, pik. J. Švedas, kun. S. Šan-taras, Z. Dailidka ir nuo 1967 m. ligi šiolei — rašytojas A. Kairys.

Kiek turime JAV lituanistinių mokyklų ir mo­kinių?

1967 m. buvo 44 lit. mokyklos su 3223 mokiniais,

1968 m. buvo 44 lit. mokyklos su 3217 mokiniais,

1969 m. buvo 42 lit. mokyklos su 3025 mokiniais,

1970 m. buvo 42 lit. mokyklos su 2986 mokiniais.

Mokinių skaičius sudaro apie 38 proc. mūsų jaunimo. Tas skaičius turėtų drauge su natūraliu lietuvių prieaugliu didėti, tačiau išeivijos sąlygose jis linkęs mažėti. 1968 ir 1969 metais buvo sten­giamasi per JAV LB apygardas ir apylinkes mo­kinių skaičių pakelti, bet ir pakartotinės pastangos vaisių nedavė. Tai rodo, kad lietuviškajam švieti­mui reikia kur kas didesnio mūsų visų dėmesio.

Reikia daugiau dėmesio, jėgų ir lėšų ne tik pradžios ir aukštesniajam mokslui skatinti, bet ir lituanistinėms studijoms universitetuose remti, nes mums labai reikia lituanistų prieauglio, o kan­didatų čia nuo seno trūksta. Turime galvoje kele­tą pavyzdžių. Pensilvanijos universitete profesorių A. Senno ir A. Salio dėstomą lituanistiką nuo 1947 m. ligi šiolei klausė tik 2 naujieji lietuviai ateiviai, 5 senosios kartos lietuviai, o visi kiti buvo ne­lietuviai. 1969/70 m. Los Angeles universitete J. Tininio dėstomą lietuvių literatūros kursą klausė 35 studentai, iš kurių tik vienas buvo lietuvis. Prof. G. Ford buvo pradėjęs dėstyti baltistiką North-western universitete Čikagoje, bet kursą ėmė tik vienas ar du nelietuviai studentai. Nuo 1970 m. rudens lituanistika buvo įvesta Čikagos universi­tete, kur dėsto prof. P. Jonikas, bet ir ten klau­sytojų turėtų būti žymiai daugiau. Prof. A. Vasiui išėjus į pensiją ir pasitraukus iš Fordhamo uni­versiteto, tenai užsidaro nuo 1957 m. veikę vasa­riniai lituanistikos kursai, nes nebėra kam jo dar­bą tęsti. Nuostoliui išlyginti Švietimo taryba stengiasi įvesti lituanistiką į Illinois universiteto Chicago Circle, kur yra per 300 lietuvių studentų. Yra gerų vilčių, kad nuo 1972 m. rudens turėsime tenai lituanistiką. Ją galės imti bet kurios specia­lybės studentai, nes lietuvių k. ir literatūros kre­ditai bus įskaitomi į svetimos kalbos mokėjimo reikalavimus ir į laisvai pasirenkamųjų dalykų skaičių. Be to, bus duodami kreditai ir už egza­minais įrodytą lietuvių k. mokėjimą, įgytą kitur, pvz., mūsų lituanistinėse mokyklose.