Dr. Leonas Bistras |
Parašė Girnius Juozas |
Filosofija pralaimėjo, politika laimėjo Kaune spalio 18 mirė dr. Leonas Bistras, nepriklausomos Lietuvos buvęs ministras pirmininkas, krikščionių demokratų pagrindinis šalia prel. M. Krupavičiaus lyderis, vienas pirmųjų ateitininkų. Karui prasidėjus, tuoj buvo mobilizuotas į rusų kariuomenę. 1915 pavasarį, kaip buvęs medicinos studentas, buvo leistas eiti felčerio pareigas, o vėliau Bobruisko karo ligoninėj išlaikė reikalingus egzaminus, formaliai gavo felčerio laipsnį ir buvo paskirtas į 226-ją karo lauko ligoninę Galicijon. Su ta ligonine po pirmyn-atgal stūmimosi atsidūrė Ukrainoj Sinčos miestely. Ten sulaukė ir bolševikų revoliucijos. Kai tik galėjo, dar Rusijoje L. Bistras įsijungė į visuomeninę veiklą. Voroneže kurį laiką su kun. M. Krupavičiumi faktiškai redagavo "Lietuvių balsą", kol oficialusis redaktorius kun. J. Jasienskis pastebėjo, kad jiedu tą laikraštį iš pažangiečių tautininkų pavertė krikščionių demokratų organu. Kaip M. Krupavičius vėliau juokavo, "ši komedija virto tragedija: vieną gražią dieną iš redakcijos išvaro mane ir Bistrą" (Ateitis, 1930 nr. 1. p. 37). Jo paties žodžiais, Voroneže 1918 m. pradžioj skaitė "nemaža paskaitų" ateitininkams. Ten kilo ir Katalikiškosios akcijos, vėlesniu terminu, Katalikų veikimo centro mintis. Pradžioj apsispręsta sudaryti tos akcijos fondą ir jo valdybon išrinkta pirmininku M. Krupavičius, sekretoriumi L. Bistras ir iždininku V. Endziulaitis. Tuo reikalu M. Krupavičius ir L. Bistras parengė atsišaukimą, numatytą plačiai paskleisti Rusijos lietuviuose, bet bolševikų tuojau pat konfiskuotą. Atsišaukimą pasirašiusiems Krupavičiui ir Bistrui teko skubomis Voronežą palikti. (Apie tai šiek tiek žinių teikia Bern. Žukausko atsiminimų knyga "Pirmojo pasaulinio karo tremty, 1961, 104-108.) Svetur gimęs ir mokslus ėjęs, Leonas Bistras skubėjo tėvų žemėn, būdamas jau 28 metų vyras. Dar vokiečių kariuomenei tebesant Kaune, su V. Endziulaičių ėmėsi organizuoti Kauno miesto savivaldybę — sudaryti 70 asmenų komitetą, kuris vėliau pravedė jau tikros miesto tarybos rinkimus. Drauge su Endziulaičių jiedu ir gyveno Šv. Kazimiero draugijos namuose, bet greit juodu išskyrė Endziulaičio mirtis. L. Bistras buvo prie jo mirties valandą ir parašė jautrų nekrologinį atsisveikinimą (iš "Ateities" perspausdintas P. Maldeikio redaguotame leidiny "Vytautas Endziulaitis", 1965, p. 99-102). Kai 1919 Lietuvos vyriausybė persikėlė iš Vilniaus Kaunan, L.Bistras kurį laiką buvo Spaudos iuro vedėju ir tuo pačiu oficiozo "Lietuvos" vyr. redaktoriumi. Tačiau, nors ir buvo galima pradėti karjerą, L. Bistras neužmiršo, jog reikia dar baigti mokslus. "Tų pačių metų (1919 — J. G.) rudenį išvykau į užsienį baigti mokslo. Iš pradžių į Šveicarijos Fribourgą įvažiuoti leidi-} mo negavau, dėl to teko apsistoti vokiečių Freiburge. Gavęs leidimą, persikėliau į Šveicariją, kur Dar iš Šveicarijos ar ką tik grįžęs Lietuvon, Bistras 1921 perėmė redaguoti "Ateitį" ir ją redagavo ligi 1923 nr. 5-6 (imtinai). Tuo metu įsikūrus Lietuvos universitetui, nuo 1922 rugsėjo 1 dr. L. Bistras buvo pakviestas docentu ir filosofijos sistemos katedros vedėju Teologijos-filosofijos fakultete. Tas pareigas jis ir ėjo visą laiką ligi sovietinės okupacijos. Iš pat pradžių dėstė gamtos filosofiją ir teisės filosofiją, vėliau dar perėmė etiką, teo-diciją, filosofijos įvadą, logiką. Nė iš vienos šių sričių nepaskelbė nei knygų, nei straipsnių. Tačiau dėstytojas buvo geras. Tiesa, jo kursai buvo vadovėliškai elementarūs (atremti į vieną kurį vokiečių ar prancūzų veikalą), bet išdėstomi aiškiai ir sistemingai. Klausydamasis Bistro paskaitų, jautei jo stiprų logišką protą ir jau po daugelio metų apgailestauji, kad filosofijai jis teskyrė tiek dėmesio, kiek reikėjo docento pareigoms atlikti. Kai 1930 "Ateities" bendradarbis paklausė dr. L. Bistro, kodėl jis iš pradžių ėmėsi medicinos, po to filosofijos ir vėl medicinos, kol baigė filosofiją, Bistras taip atsakė: "Sunku pasakyti. Mediciną dėl to ėmiau studijuoti, kad rusų laikais mediko profesija buvo beveik vienintelė laisva profesija, kuri% buvo galima praktikuoti Lietuvoje. Didesnį asmenišką palinkimą iš pat mažumės turėjau prie filosofijos ir visuomeninių mokslų. Jei aplinkybės būtų leidę, tai mediciną būčiau baigęs kaip materialinio pragyvenimo bazę, o taip pat būčiau studijavęs Autoritetiniam režimui įsigalėję, dr. L. Bistras nebeturėjo gamybės toliau pasireikšti kaip valstybės vyras. Tačiau dėl to jis neužsidarė tik pragyvenimo tarnyboj, kaip nevienas iš buvusiųjų politikų. Priešingai, kaip tik tomis nedėkingomis aplinkybėmis 1927 jis perėmė krikščionių demokratų partijos vadovybę ir jos centro komitetui pirmininkavo ligi pat sovietinės okupacijos (partiją vėliau uždarius, neviešai). Nebuvo tai nominalinės pareigos, nes dr. L. Bistras jas susiejo su dienraščio "Ryto" išlaikymu. Buvo jo vyr. redaktoriumi (pagal LE, nuo 1929, ir, kaip Leono XIII fondo pirmininkas, rūpinosi ir jo leidimu. Bistro pastangomis "Rytas" ėjo ligi 1936 m. vasaros, kai jį pakeitė jaunųjų katalikų intelektualų "XX amžius". Prasidėjus Lietuvos nepriklausomybės sutemoms 1939 m. pavasarį dr. Leonas Bistras vėl buvo pakviestas į gen. J. Černiaus kabinetą švietimo ministru (1939.111.28 — X1.21). Prezidentui A. Smetonai tokia stipri ir savarankiška asmenybė, kokia buvo dr. L. Bistras, savaime atrodė lyg akibrokštu. Kaip to kabineto kolega gen. K. Musteikis rašė, dr. L. Bistras turėjo "aiškų nusistatymą, visur jo laikėsi, buvo atviras ir niekam nepataikavo"; o kai prezidentas panoro į Šiaulių gimnazijos direktorius į-piršti becenzį mokytoją, Bistras nepaklausė ir "santykiai tarp Prezidento ir Bistro nutrūko" (Prisiminimų fragmentai, 1970, p. 39-40). Todėl naujame ir jau paskutiniame nepriklausomos Lietuvos A. Merkio kabinete dr. L. Bistro nebebuvo. Užgriuvusio likimo niekas gal nebebūtų galėjęs pakeisti, bet vargu ar vyriausybės paskutinis posėdis būtų buvęs toks košmariškas, jei jame būtų dalyvavęs dr. L. Bistras. Aštrus ir blaivus protas, kuris dr. L. Bistrą palenkė filosofijos studijom, jį darė ir gerą politiką. Ką pralaimėjo filosofija, tą laimėjo politika. Mūsų politikuose dr. L. Bistras buvo pirmose eilėse ir savo blaiviu kritiškumu, realiu padėties suvokimu, ir savo nesavanaudiškumu, idealistiniu nusiteikimu. Nors daugiausia dr. L. Bistras savo sielos skyrė politinei veiklai, , nemažai dirbo ir kito visuomeninio darbo. Ypač pažymėtinas jo įnašas ateitininkų sąjūdyje. Nepriklausomybės pradžioje daug dirbo ir pavasarininkuose. 1922 pirmininkavo visai pavasarininkų sąjungai. "Be to, buvau K. V.C. (Katalikų veikimo centro — J.G.) pirmininkas", reikia spėti, apie tą patį laiką. Kaip sakyta, savojoj filosofijos srityje dr. L. Bistras nepaskelbė nė vieno straipsnio. Tačiau aplamai plunksnos jis nesibaimino. Pradėjus eiti "Ateičiai", buvo vienas iš uoliųjų jos bendradarbių: per trejus metus (1912-14) parašė 8 straipsnius. Apie tiek pat jų parašė ir tais metais, kai pats tą laikraštį redagavo. Dirbo ir redaktoriaus darbą. Apie 1913-14 trumpą laiką šio darbo pabandė "Viltyje". Rusijoje, kaip minėta, trumpą laiką buvo "Lietuvių balso" redakcijoj. Nepriklausomybės—pradžioj- buvo tapęs "Lietuvos" vyr. redaktoriumi. Kurį laiką (apie 1921) redagavo "Laisvę", o vėliau buvo ilgametis "Ryto" dienraščio vyr. redaktorius ir leidėjas. Rašė ir jį pakeitusiame "XX amžiuje". Buvo išsispeciali-zavęs puikiu politiniu publicistu, ypač tarptautinei padėčiai analizuoti. Šios rūšies straipsniams dažnai naudojo dr. A. Pakalniškio slapyvardį. Daug Lietuvai nusipelnė dr. L. Bistras, ypač skiepydamas demokratinę mintį (demokratišką nusistatymą išsinešiau iš šeimos. Demokratinė tvarka man yra natūrali"). Bet pats į savo darbą žvelgė kukliai: "Gyvenimas planų dažniausiai visai nepaiso. Mano norai iki šiol neįvyko, manau, kad ir ateityje neįvyks. Iki šiol teko dirbti ne tie darbai, prie kurių širdis traukė, bet tie, kuriuos momentas vertė".
|