"Dainavos" dvidešimtpenkmetis Spausdinti
Parašė Jakubėnas Vladas   

Lietuvių Meno "Dainavos" Ansamblis su solistais. Pirmoj eilėj (iš kairės): A. Grigas, J. Šalnienė, akompanuotoja M. Monde ikaitė-Kutz, J. Savrimas, režisierė Z. Kevalaitytė-Visockienė, dirigentas Petras Armonas, R. Mastienė, chormeisteris A. Gečas, D. Kučėnienė, M. Momkienė ir V. Radys.

Nuotrauka Z. Degučio

"DAINAVOS" DVIDEŠIMTPENKMETIS

1945 - 1970

"Dainavos" ansamblis susikūrė Vokietijos "išvietintųjų" stovyklose. Stovyklų gyvenimas su varginga, bet užtikrinta pastoge ir kukliu kalorijų kiekiu gyvybei palaikyti, dažniausiai be aiškios darbo prievolės, sudarė akstinų kultūrinei veiklai. Klestėjo švietimas, koncertavo solis-susikūrė įvairių meninių kolektyvų. Išvykus pastoviam apsigyvenimui į įvairius kraštus, dauguma tų vienetų išsisklaidė. Tik du žymiausi sambūriai išliko iki dabar: Čiurlionio ansamblis Clevelande ir "Dainava", įsikūrusi Čikagoj. Dainavos ansamblis čia atsirado ir suklestėjo būdamas susietas su Stepo Sodeikos laidu.

Istoriškai Dainavos ansamblio kilmė yra sudėtinga. To vardo ansamblis susikūrė 1945 m. didžiausiame fcetnvių tremtinių centre — Hanau stovykloje; jam tada vadovavo Bromus Jonušas. Maždaug tuo pat laiku kurortiniame VViesbadeno mieste gimė "Tautinis ansamblis", kurį vedė, glaudžiai bendradarbiaudami, dirigentas S. Sodeika ir režisierius Gasparas Velička; šis sambūris netrukus buvo perkeltas į Bavarijos miestelį Seligenstadtą. Abiejų ansamblių pobūdis buvo kiek panašus. Dainava rengė daugiausia mišrius spektaklius iš choro dainų ir liaudies šokių, Tautinis ansamblis, šalia chorinių numerių, statydavo ir mišrius muzikinius - sceninius vaidinimus. Abu ansambliai plačiai gastroliavo ir po kitas lietuvių stovyklas. Prasidėjus emigracijai į JAV, Tautinis ansamblis buvo atkeltas į Hanau ir susijungė su Dainava. Br. Jonušui laikinai užkliu-vus Vokietijoje, Dainava į JAV atvyko vadovaujama S. Sodeikos ir G. Veličkos; taip ir pasiliko iki jų abiejų mirties (G. Velička mirė 1962 m., S. Sodeika — 1964 m.).

Amerikoje Dainavos ansamblis tęsė savo nusistatytą liniją. Į pagrindinius jo įstatus įrašytas įsipareigojimas kelti lietuvišką dainą. Tai vykdė balsingas choras, kuris S. Sodeikai vedant, pagaudavo klausytojus darniu skambesiu ir pakilia nuotaika. Šalia to, buvo statomi muzikiniai vaidinimai, kurių tarpe ypač išgarsėjo G. Veličkos "Nemunas žydi", daug kartų vaidintas Čikagoje ir kitose JAV ir Kanados kolonijose. Tautinių šokių trupė daugiausia dalyvaudavo vaidinimuose.
S. Sodeikos, Šv. Kryžiaus bažnyčios vargonininko, pareigos nukreipė dalį Dainavos choro veiklos į kitą sritį: buvo ruošiami bažnytiniai koncertai, pastatant žymias pasaulinės literatūros oratorijas. Šios rūšies pastatymai: G. Rossinio "Sta-bat Mate r", L. v. Beethoveno "Kristus Alyvų darže", C. B. Adams o "Betliejaus žvaigždė", Mercedente "Septyni Kristaus žodžiai", Br. Mar-kaičio "Kančios naktis", nemažai smulkesnių religinių giesmių. Iš stambesnių lietuviškų kantatų, S. Sodeikos pastatytų, paminėtina: Č. Sasnausko "Broliai", J. Žilevičiaus "Vytauto Didžiojo kantata", iš mažesnių — St. Šimkaus "Atsisveikinimas su tėvyne". Muzikinių vaidinimų buvo keletas. Jų autoriai, be jau minėto G. Veličkos, buvo J. Ig-natonis, A. Merkelis, A. Mackus (St. Šimkaus "Išeiviuose", kur duotas naujas tekstas kadaise Amerikoje sudarytam vaidinimui, sujungtam su St. Šimkaus dainų montažu). Taip pat pastatyta M. Petrausko - P. Sarpaliaus operetė "Šienapiūtė".

Dainavos ansamblis pasidarė reikšmingu ir populiariu Čikagos lietuvių kultūrinio gyvenimo veiksniu. Jo koncertai sutraukdavo dideles minias žmonių. Dainava buvo virtusi lyg lietuviškos dvasios simboliu. Čia žymios, kone pagrindinės reikšmės turėjo dirigento Stepo Sodeikos asmenybė. Jo asmuo buvo šviesus, giedrus, patraukiąs žmones, nors kartu jis buvo savyje užsidaręs. Apdovanotas organišku, jaukiu muzikalumu, jis mokėjo chorui suteikti darnų, jausmingą sąskambį, savo nuotaiką perteikti choristams, o taipgi plačiai publikai. Kaip dirigentas, jis buvo pripratęs prie gaidas sunkiai skaitančių choristų; jo interpretacija pasižymėjo itin laisvu ritmu, mostai buvo suprantami chorui, bet neatitiko įprastinių dirigavimo technikos normų; orkestrui tai būtų galėjų sudaryti nemažų kliūčių. Gal todėl, o gal ir pagal visą savo asmenybės pobūdį S. Sodeikos vadovaujama Dainava pasiliko prie "a capella" stiliaus arba pasitenkino fortepijono, vargonų, kartais vieno kito liaudies instrumento palydėjimu.

Be didesnių koncertų ar pastatymų, Dainavos choras pasidarė nepamainomas dalyvis Čikagos ir kitų kolonijų minėjimuose ar tautinėse šventėse.
Balsams mokyti S. Sodeika pasikviesdavo talkininkų; jų vienas — Alf. Gečas (taipgi Lietuvių operos chormeisteris) yra pasilikęs iki dabar. Vienam iš talkininkų buvo palaipsniui tekęs svarbus vaidmuo Dainavos vadovybėje. Buvo tai Algis Šimkus (komp. St. Šimkaus sūnus), kuris, pradžioje reiškęsis pianistu ir mokęsis dirigavimo pas J. Kačinską, perėjo į kitą darbą (Lietuvoj baigė teisės studijas, Harvarde įsigijo politinių mokslų magistro laipsnį ir nuo 1953 m. Čikagoj dirba mokslinio žurnalo redakcijoj). Pradžioj kviečiamas talkininkauti akompanuotoju, nuo 1959 m. A. Šimkus įsijungė į dirigento pareigas. S. Sodeikai pradėjus negaluoti, jam atiteko svarbiausi ir sunkesni uždaviniai. Dainavos veikla buvo nukreipta kiek naujesne kryptimi. Pasiruošta Pasaulio lietuvių kongresui New Yorke 1959 m., kur Dainava dalyvavo kaip jungtinio choro dalis Camegie Hali įvykusiame koncerte; buvo išmoktas stambesnis veikalas — VI. Jakubėno poema "Mano pasaulis" (Putino žodžiai) chorui, solistų kvartetui ir simf. orkestrui. Šis veikalas, New Yorke A. Mikulskio pravestas su simf. orkestru, vėliau buvo Dainavos choro, A. Šimkui diriguojant, pakartotas Čikagoje su fortepijonu ir vargonais. Tolimesni A. Šimkaus pastatymai: ištraukos iš St. Šimkaus operos "Pagirėnai", ypač įspūdingai praėjusi J. Gaidelio "Kantata apie Lietuvą" (St. Santvaro tekstas); abu pastatymai fortepijonui palydint) ir paties Šimkaus sukurta gan naujoviška baladė "Čičinskas" (Maironio tekstas) chorui, solistams, fortepijonui bei styginiam kvartetui (1965). Paskutinius porą metų prieš mirtį S. Sodeika vėl aktyviau įsijungė į Dainavos vadovybę, pastatydamas vilniečio kompozitoriaus J. Siniaus kantatą ir ruošdamas religinių giesmių plokštelę.
1964 m. S. Sodeika mirė, iki paskutinės dienos prieš išvežant į ligoninę nenutraukdamas darbo su choru.

Šis 1959 - 1965 m. etapas ypač aukštai buvo iškėlęs Dainavos prestižą kaip vadovaujančio lietuviškos krypties choro, sugebančio atlikti naujesnius ir stambesnius mūsų kompozitorių chorinius veikalus.

S. Sodeikos netekus, A. Šimkus atrodė natūralus jo įpėdinis. Tačiau Dainavos dirigento pareigos pagal tradiciją susietos su vargoninkavi-mu Šv. Kryžiaus bažnyčioje. Naujuoju vargonininku ir dirigentu buvo pakviestas Petras Armonas, violončelistas, bet ir prityręs vargonininkas bei chorvedys. Vokiečių okupacijos metu Šiauliuose jis buvo suorganizavęs operetę, chorvedžiu buvo taipgi Kempteno stovykloje ir Rochestery. A. Šimkus buvo kviečiamas ir toliau pasilikti dirigento pareigose, tačiau dviejų dirigentų simbiozė pasirodė nebeįvykdoma;

1965 m. Šimkus iš Dainavos dirigento pareigų pasitraukė.
Svarbiausias pradas, kurį P. Armonas įnešė į Dainavos veiklą, tai pastatymai su simf. orkestru. Buvo atnaujintas nauju pavidalu G. Veličkos "Nemunas žydi". Pirmykštė versija buvo lydima primityvios liaudiškos muzikos, kuri, veikalą bestatant, buvo pagal reikalą sukurta ar parinkta S. Sodeikos. Jam mirus, liko tik įvairių melodijų eskizai, kurių negalima buvo atgaivinti. Naujus muzikos bei dainų numerius parinkti, paruošti bei suorkestruoti buvo pavesta Jonui Zdaniui. Jis buvo jau žinomas kaip skoningas harmo-nizuotojas bei aranžuotojas, o taipgi ir geras orkestratorius, paruošęs muziką II šokių šventei. J. Zdaniaus pateikti gabalai chorui ir liaudies šokėjams buvo spalvingi ir skambūs: iš dalies šokių šventėje panaudoti numeriai, iš dalies liaudies dainos, keletas ir originalios jo paties kūrybos pavyzdžių. Naujoje versijoje "Nemunas žydi" nebeturėjo pirmykščio liaudiškai - primityvaus žavesio, bet įgijo pakankamai kitokio įspūdingumo, įvedus simfoninį orkestrą. Iš likusios programos stambų numerį sudarė pirmąkart pastatyta S. Sodeikos "Šiaurės pašvaistė", VI. Jakubėno pertaisyta iš 8 balsų originalo į normalų 4-5 balsų choro sąstatą su J. Zdaniaus orkestruotu palydėjimu. Koncertas, P. Armono paruoštas ir sklandžiai pravestas, turėjo pasisekimo — parodė Dainavos choro sugebėjimą dainuoti scenoje su simf. orkestro (30 žmonių) palyda.

Kitas svarbesnis Dainavos žygis lietuviškos muzikos srityje buvo dalyvavimas Šiluvos koplyčios pašventinime Vašingtone, kur buvo pagiedotos J. Naujalio mišios "Vulne-rum Christi".

Reikšmingas žygis buvo 1968.11. 18 (Lietuvos nepriklausomybės ' 50 metų sukakčiai paminėti) pastatymas J. Gaidelio kantatos "Kovotojai" (St. Santvaro tekstas) Civic Opera rūmuose su pilnu simf. orkestro sąstatu. Deja, šio veikalo premjeros rezultatai nepateisino įdėto darbo, bendrą sąskambį gerdkai nuslopino itin tiršta orkestraeija, kuri yra įprasta J. Gaidelio simfoninėje kūryboje. Tai netrukdo vien orkestrui skirtuose veikaluose, bet chorą gerokai slopino orkestras. Dainavos choro ir dirigento nuopelnai, tiksliai ir intonuotai išmokstant šio vertingo veikalo chorinę dalį, yra neabejotini; choro partija, atskirai paėmus, yra skambi ir įspūdinga; tačiau orkestro palydėjimas kone visur eina masyviai ir sunkiai skambančiu nepriklausomu keliu. Dirigentas su ilgamete orkestrine praktika būtų gal tai numatęs, sumažindamas dinamiką ir veikalą kiek perorkestruodamas.

"Dainavos" ansamblio valdyba. Sėdi (į dešinę) S. Gruodytė, pirm. Aleksas Smilga, B. Vindašienė,
stovi —
E. Slavinskas, A. Stočkus, V. Radys ir J. Paštukas. Nuotrauka Z. Degučio


Autoriui leidus, tai plačiu mastu buvo A. Kučiūno padaryta operą "Daną" bestatant.

1970 kovo mėn. buvo suruoštas senu papročiu religinis koncertas 5v. Kryžiaus bažnyčioje, P. Armo-nui diriguojant, G. Mondeikaitei
vargonais palydint. Reikšmingiausias programos numeris buvo VI.
įkubėno trumpa kantata "De pro-fundis" (B. Brazdžionio žodžiai) mišriam chorui. Programos atlikime gal kiek trūko spalvingumo, bet Dainavos choras pasirodė tebe-turįs savo pajėgumą, skambumą ir intonacijos grynumą.

Dabar, gruodžio 11 - 12, Dainavos ansamblis atliko naują stambų žygį, kuris yra pirmutinis jo istorijoje. Pastatyta naujai sukurta operetė "Sidabrinė diena"; teksto autorius — A. Kairys, muzika komp. Br. Budriūno. Tuo žygiu, nors ir metais vėliau, atšvęsta ansamblio 25 metų sukaktis. Operetėje, be Dainavos choro ir šokėjų, dalyvavo dainininkai D. Kučėnienė, R. Mastienė, M. Momkienė, J. Šalnienė, J. Sauri-mas, A. Grigas ir Vyt. Radys, be to aktorius A. Gelažius. Dirigentas
— P. Armonas, režisierė — Z. Ke-valaitytė, šokių choreografija — L. Braždienė, chormeisteris — A. Gečas. Dekoracijas sukūrė J. Daugvila. Operetė — komiškai satyrinio pobūdžio iš šių dienų išeivių gyvenimo.

Šalia čia paminėtų stambių žygių, Dainavos ansamblis, kaip ir anksčiau, gausiai dalyvauja tautiniuose minėjimuose (nuo 1966 m. dalyvavo 11 kartų Čikagoj ir apylinkėj), suruošė kompozitorių J. Strolios ir J. Žilevičiaus minėjimus (draug su jų kūrinių koncertais). Vaidinimas "Nemunas žydi" buvo pakartotas New Yorke ir Clevelande. Be to, Dainavos choras dalyvavo visose keturiose dainų šventėse, visuomet rūpestingai išmokdamas visą programą.

Iki šiol Dainava yra išleidusi dvi ilgo grojimo plokšteles. Pirmoji jų "Tėvynei aukojam" (1962), kurios vieną pusę diriguoja S. Sodeika, kitą — A. Šimkus. Čia įeina lietuvių kompozitorių harmonizuotos ar išplėstos liaudies dainos ir originalūs kūriniai; jų stambiausia ir sunkiausia yra VI. Jakubėno "Tremtinių ir išvežtųjų giesmė", diriguojama A. Šimkaus. Antroji — religinių giesmių plokštelė buvo stropiai ruošiama S. Sodeikos paskutiniais jo gyvenimo metais. S. Sodeikai mirus, ją baigė paruošti A. Šimkus. Plokštelės vieną pusę sudaro įvairios bažnytinės giesmės; antrą pusę — S. Sodeikos, J. Siniaus, A. Vanagaičio, A. Šimkaus religiniai kūriniai. Savo reikalams, ribotu kiekiu, buvo pagamintos plokštelės: 1961 m. Dainavos 15 m. sukaktuvinio koncerto, J. Gaidelio "Kantatos apie Lietuvą" (diriguojant A. Šimkui) ir A. Šimkaus "Čičinsko" (diriguojant autoriui).
Pravartu paminėti ir asmenis, kurie ėjo (kai kurie jų pakartotinai) daug darbo reikalaujančias ansamblio valdybos pirmininko pareigas. Nuo 1945 m. Dainavai pirmininkavo K. Seliokas, Edv. Dani-liūnas, J. Rimkūnas, Alb. Dzirvo-nas, Vyt. Rukuiža, J. Paštukas, Vyt. Radys, Eug. Slavinskas, Al. Smilga, Al. Alčiauskas. Pagal eitų pareigų metų pirmą vietą užima Albinas Dzirvonas (šešios kadencijos), antrą — Jonas Paštukas. Žvelgiant praeitin, atrodo, kad didžiausio prestižo ir populiarumo Dainava buvo pasiekusi 1959 - 65 m. kaip pionieriškos dvasios lietuviškos chorinės muzikos palaikytoja — paskutiniame S. Sodeikos gyvenimo laikotarpyje, kai glaudžiai bendradarbiavo su A. Šimkum.

Laikai keičiasi: naujieji ateiviai vis daugiau suauga su amerikietiškų gyvenimu; lietuviška kultūrinė veikla dažnai nueina į antrą vietą. Nepaisant to, Dainavos prestižas ir dabar tebėra aukštas. Yra tai neabejotinai mūsų emigracijoje žymiausias choras, pasišventęs lietuviškai muzikai.

Dabar Dainavos choristų yra netoli 70 žmonių; praeityje jų būdavo ir beveik iki 100. Dabartiniai nariai yra daugiausia ilgamečiai, prityrę
refesambūrio dalyviai, kuriems nesudaro sunkumų ir kiek naujesnio pobūdžio, komplikuotesni mūsų kompozitorių kūriniai. Gaila, kad choristų tarpe beveik nėra šiame krašte išaugusio jaunimo; jo gerokas būrys buvo įsijungęs 1959 - 65 m. laikotarpyje. Vėliau, deja, išsisklaidė. Dainavie-čiai tebėra energingi, su neužgesusia iniciatyva; jiems užtenka pasiryžimo imtis ir stambesnių žygių. Dabartiniu metu, kai suiro daugelis tremtyje įsikūrusių meniškų vienetų, Dainava tebegyvuoja pilna to žodžio prasme. Tikėkime, kad Dainavos ansamblis dar ilgai galės išlaikyti ir tobulinti savo pasiektą lygį, keldamas lietuvišką dainą, o taip pat parodydamas viešumai mūsų kompozitorių darbus.
Vladas Jakubėnas