Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
V. Bražėno laiškas ir redaktoriaus atsakymas PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Red.   

LAIŠKAS REDAKCIJAI

Didžiai Gerbiamas Redaktoriau!
Juozo Girniaus straipsnyje "Patriotinio ekstremizmo reikalu", Aidai, 1971 Nr. 3, rašoma, jog, pagal 1967 metais Veiksnių Konferencijos paskelbtus nutarimus, susirinkusieji "apgailestavo patriotinio ekstremizmo apraiškas".

Reiškia, šitoks "nutarimas" buvo padarytas (net sunku patikėti!) konferencijoje Lietuvos nepriklausomybės 50 metų sukakčiai atžymėti. Tenka manyti, kad nevienas veikėjų, vėliau paskaitęs šį savo "nutarimą", tikėjosi, jog niekas kitas jo neskaitys, jeigu skaitys — neįsigilins, jeigu įsigilins — neatkreips rimto dėmesio. Maždaug taip ir buvo. Tad šis J. Girniaus straipsnis dabar, jau 1971 metais, minint mūsų tautos patriotinių ekstremistų sėkmingai įvykdyto sukilimo prieš Sovietus 30 metų sukaktį, verčia stebėtis.

Nežiūrint, kas bebūtų paskatinę šio pamiršto klausimo iškėlimą iš naujo, atrodo, jog Juozas Girnius, kažkodėl bandydamas įrodyti neįrodomą, pateisinti nepateisinamą, buvo priverstas griebtis intelektualinės akrobatikos, lėkštoko sofizmo, pernelyg aiškaus prieštaravimo sau pačiam, net žodžio reikšmės nebojimo. "Nutarimo" redaktoriai pasirinko laisvės kovai kenksmingą, vienas kitam prieštaraujančią, negudrią dviejų žodžių kombinaciją — "patriotinis ekstremizmas". Ir J. G. pripažįsta, jog terminas "nėra be tam tikro dviprasmiškumo", tačiau tam pat sakiny užgiria, jog "žodis gana taikliai parinktas". Po to jis randa reikalingu šį "taikliai" parinktą "žodį" aiškinti ir jo parinkimą teisinti net keliose Aidų skiltyse. Beteisindamas pats sugriauna "nutarimo" logiškumą savais teigimais: "Niekad patriotizmo negali būti per daug". "Nėra ko baimintis, kad perdaug nesupatriotėtume". "Deja, nė patriotiniai ekstremistai nėra per-dideli patriotai".

Jeigu negali būti perdaug, ar perdi-delio patriotizmo, negalimas ir toks dalykas, kaip "patriotinis ekstremizmas", kuris įtaigoja patriotizmo ribas ar išėjimą iš jų. Kam tada J. G. prirašo du Aidų puslapius apie tai, ko nėra ir negali būti?
Priverstas imtis minčių akrobatikos J. G., žinoma, užsimerkia prieš tikrovę: "Tačiau niekad meilė neveda į ekstremizmą — vienokį ar kitokį kitų diskriminavimą". Na jau, dabar! Lyg J. G. nėra girdėjęs, kad dėl meilės vienam yra diskriminuojami kiti, kad dėl jos (dėl meilės asmeniui, kraštui, tautai) aukojamasi, žudoma ir net nusi-žudoma. Matomai, savęs dar neįtikinęs meilės teorija, J. G. bando pasiramstyti JAV liberalų plačiai naudojamu neapykantos (hate. . .) argumentu: "Kai patriotizmas yra meilės apraiška, tai ekstremizmas savo šaknis turi neapykantoje".

Nejaugi Kęstučio žemaičiai, kurie nemylėjo kryžiuočių, ir mūsų partizanai, kurie nekentė maskolių bei lietuviškų stribų, nebuvo patriotai?
Priedu J. G. sako, kad "savosios tautos meilę ekstremizmas iškreipia partine aistra". Kaip jis paaiškins "patriotinį ekstremizmą" tų, kurie nepakenčia bendradarbiavimo su okupantu savosios partijos narių tarpe? Ar tų, katrie jokiai "partijai" nepriklauso? Jo bandymas panaudoti Bražinskų, Simo-kaičių, Kudirkos tragedijas prieš "patriotinius ekstremistus" tikrumoje tik dar labiau apnuogina mūsuosius bend-radarbiautojus — kultūrnoščikus. Anas laikotarpis labiau negu visi simpoziumai atskleidė bendradarbiavimo idėjos paikumą. Visi stojo kovojančių prieš okupantą eilėsna. Tik paklauskime savęs, ar Sovietų atstovybė Vašingtone ir jos sąmoningi bei kvaiši agentai išeivių tarpe anomis dienomis būtų išdrįsę ruošti Noreikos koncertą, ar sovietinę parodą, ir kas būtų net pagalvojęs į tokį parengimą be antikomunistinio plakato eiti? J. G. teisus, jog "niekas nesame tobuli, visi turime ką apgailėti, visi esame reikalingi atleidimo". Kad dauguma lietuvių tai supranta, įrodė ne tik Kudirkos dienos, kada vargu bau kas, norįs pagelbėti raudonųjų skriaudžiamam lietuviui, buvo atstumtas, bet ir 1941 metų sukilimas, kame, šalia antikomunistų, prieš Sovietus kovojo ir mirė nekurie, savo klaidą atitaisyti norėję, komjaunuoliai. Tačiau — kaip atleisti tiems, katrie iš savo klaidų, vietoj jas atitaisyti bandę, siekia susikrauti patriotinį kapitalą bei savus kritikus "ekstremistais" pravardžiuoja. Bent jau tylėtų!

Iš kur J. G. žino, kas "turėta galvoje" darant aną nelemtą Veiksnių nutarimą? Net ir paklaustieji Veiksnių veikėjai dabar, pasirodo, šį "nutarimą" kiekvienas kitaip supranta. Gi J. G. jaučia pareigą ir teisę visų Veiksnių vardu mums aiškinti, kas jų "turėta galvoje".

Išsiaiškinti reikėtų, žinoma, tačiau gal žymiai palengvėtų, jeigu internacionalinių komunistų ir "liberalų" nuvalkiotą, nors, deja, prieš antikomu-nistus ir sėkmingai visur naudojamą ir tuo tikslu blogio priegaide suterštą, žodį "ekstremizmas" išsiverstume į neutralų, dumblais dar neapdrabstyta, lietuvišką žodį — kraštutinumas. Jis tebetinka ir geram, ir blogam nusakyti: žmogžudys — būtų kraštutinis pik-tadaris, gi kraštutinis dievotumas apibrėžtų šventumą. Kraštutinis patriotizmas reikštų pasiryžimą kraštutiniam žygiui — atimti kito asmens gyvybę, ar atiduoti savąją. Į kraštutinių patriotų kategoriją įeitų tokie, kaip Simas Kudirka, savanoriai kūrėjai, 1941 metų sukilėliai, Lietuvos partizanai. Mūsų tarpe, čia, išeivijoje, tokių nėra, bent nesigirdi. Tad kam tokie "nutarimai"?

Jeigu kieno nors manymu mūsuose esama išsišokėlių, karštakošių, nepagrįstai kaltinančių, šmeižiančių, ir visa tai darančių kraštutinėje formoje, kaipo tokie jie ir smerktini ar "apgailėtini". Bet ar tam reikia Veiksnių nutarimų? Apgailėtina tai, kad suteršiame šventą žodį "patriotizmas" ir "patriotinis", jam prikergdami bolševikų brukamą "ekstremizmą". Savo politi-nian žodynan jų norima prasme prisiėmę dar vieną jų terminą, nė nepajusime kietai, be kompromisų, kovojančius už laisvę tautiečius bevadiną "nacionalistiniais banditais. . ."
Nerimta. Labai nerimta!

Vilius Bražėnas
1971 lapkričio 16 d.


Redaktoriaus atsakymas
Joks "dialogas" neįmanomas be supratimo, ką kas turi mintyje. Kai gavau pirmą V. Bražėno laišką (kurį autorius sutiko ir sutrumpinti, ir sušvelninti, kad būtų galima spausdinti), atrodė, lyg tas laiškas buvo parašytas neskaičius to straipsnio, kuris jį taip papiktino. Neatpažįstu savo minties toje interpretacijoje, kurią jai suteikia laiško autorius. Ne tik mano mintis nesuprasta, bet ir visiškai iškreipta, nes nieku būdu iš jos neplaukia, kad patriotiniais ekstremistais laikyčiau 1919 m. savanorius, 1941 m. sukilėlius ar sovietinės okupacijos partizanus.

Bet savo ruožtu ir man sunku suprasti p. V. Bražėno nusistatymą. Nesiimu jo aiškinti nei "minčių akrobatika", nei sofizmais, nei sau prieštaravimu, nes toks aiškinimasis niekada neveda į skirtingos minties supratimą, o tik implikuoja oponento per pigų nužeminimą. Gal būt, p. V. Bražėnui neleido mano straipsnio suprasti visų pirma tai, kad ekstremizmo žodžiui jis teikia teigiamą reikšmę, kurios aš tam žodžiui neteikiu. Žinoma, ekstremizmą laikant teigiamu dalyku, turi būti stebimasi, kaip dvi teigiamybes, patriotizmą ir ekstremizmą, jungiąs patriotinis ekstremizmas gali būti neigiamai vertinamas. Ir ne tik stebimasi, bet ir piktinamasi, jog tai "labai nerimta!"

Kaip kitos kalbos, taip ir mes ekstremizmo žodį vartojame neigiama reikšme, sakytume, fanatiško radikalizmo sinonimu. Kadangi šiam žodžiui teikiama neigiama reikšmė, tai niekas pats jo ir nesisavina. Pagal V. Bražėną, šį žodį nuvalkiojo komunistai ir liberalai', juo puldami antikomunis-tus. Ne visai taip yra. Pagal sovietinį tarptautinių žodžių žodyną, tai yra "terminas, kurį paprastai vartoja reakcionieriai ir reformistai revoliucinių veikėjų atžvilgiu" (cituoju iš lietuviškojo leidimo 1969 m., p. 201). Taigi, skundžiamasi, kad tai antikomunistų keiksmažodis.

Ginamasi ekstremizmo dėl to, kad nenorima savo pažiūrų bei priemonių laikyti kraštutinėmis, atseit, neteisingomis ir nedoromis. Tiesa, B. M. Goldwateris buvo savo metu rinkiminėj kovoj atsikirtęs, jog teigiamo ekstremizmo jis nesibaimina. Sąmojinga buvo ši replika, bet bendrosios ekstremizmo žodžio reikšmės ji nepakeitė.

V. Bražėnas, atrodo, sekdamas Goldwaterį, taip pat imasi ekstremizmo žodžiui suteikti teigiamą reikšmę, kai šventumą apibrėžia "kraštutiniu dievotumu" ar į "kraštutinius patriotus" įrikiuoja Simą Kudirką, savanorius, partizanus. Bet tuo būdu ekstremizmo žodžiui suteikiama tokia reikšmė, kuri greičiau priklauso heroizmo žodžiui. Netikslu tokiu būdu ekstremizmą herojinti. Ne šventieji, o inkvizitoriai buvo religiniai ekstremistai. Ir ne laisvės kovotojai yra patriotiniai ekstremistai.

Ekstremizmą apskritai sudaro kraštutinis beatodairiškumas. Jis gali dengtis įvairiais drabužiais, bet visur lygiai jis tuos drabužius nuvertina. Religinis inkvizitorių ekstremizmas teršė krikščionybę. Patriotinis nacių ekstremizmas virto nelaime vokiečių tautai. Tai "ekstremistiniai" ekstremizmo pavyzdžiai, bet juose ryškiausiai ir matyti jo prigimtis.

Patriotinis ekstremizmas nėra didesnis patriotizmas (kaip norėtų suprasti V. Bražėnas), bet tik patriotizmu besidengiąs ekstremizmas. Tam iškelti ir buvo rašytas tas straipsnis, dėl kurio atsiliepia laiško autorius. Nenorėdamas visko kartoti, pasitenkinu tik viena citata: "Būdvardis 'patriotinis' šiame termine pažymi tik šio ekstremizmo rūšį, o ne tikrą sąryšį su patriotizmu". Patriotizmui nėra ribų, bet "patriotinis ekstremizmas yra ne per didelis patriotizmas, o tik greičiau tiesioginė patriotizmo priešybė". Rodos, pakankamai aišku, kad straipsniu buvo kreipiamasi ne prieš patriotizmą, o tik prieš juo besidengiantį ekstremizmą.
Patriotizmas žadina angažuotis visoms pareigoms, kurioms mus įpareigoja tautinė ištikimybė. Išeivinėmis sąlygomis šios pareigos nėra lengvos (akivaizdžiai tai rodo, kad tik dalis tėvų pajėgė savo vaikams lietuvybę įdiegti). Bet labai pigu patriotizmą rodyti įniršiu prieš kitų vienokį ar kitokį "heretiškumą". Tesant saujelei svetimoj aplinkoj, ypatinga patriotine pareiga tampa visas turimas pajėgas telkti tautinei gyvybei išlaikyti, o ne savo tarpe kovoti. Tai ir buvo pagrindas, kodėl 1967 m. veiksnių konferencija "apgailestavo patriotinio ekstremizmo apraiškas gilinančias nevieningumą, užuot skatinusias vieningumo pastangas".

Ar tautinio solidarumo reikalą V. Bražėnas laiko tokiu nereikšmingu, kad jam "net sunku patikėti", kaip veiksnių konferencija galėjo dėl jo pasisakyti? Šiaip jis tikrai nėra iš tų radikalų, kuriems nieko nereiškia joks autoritetas.

Eilė klausimų taikomi tiesiogiai man. Pirma: iš kur žinau, ką veiksnių konferencija turėjo galvoj, priimdama tą 'nelemtą' nutarimą? Pats toj konferencijoj dalyvavau (jon lygiateisiai buvo pakviesti ir spaudos atstovai). Antra: kam dabar ėmiausi priminti tą veiksnių konferencijos pasisakymą? Turėjau prieš akis, kaip nelemtai patriotinis ekstremizmas visai neseniai Australijos lietuvius buvo sukėlęs vienus prieš antrus lyg kokius priešus. Padarytosios žaizdos ten ir per pereitus metus
neužgijo, nors buvo kiek galint gydomos.

Yra pagrindo įspėti prieš patriotinį ekstremizmą, nes visur žalingas visoks beatodairiškas ir bemintiškas "budėjimas", kuris tėra kitų įtarinėjimas, niekinimas ar tiesiog šmeižimas. Džiaugiuosi, kad ir V. Bražėnas, atrodo, negirtų "išsišokėlių, karštakošių, nepagrįstai kaltinančių, šmeižiančių kitus "Šventą žodį 'patriotizmas'" tokie ir teršia, o ne "patriotinio ekstremizmo" terminas. Ko tad piktintis, kad toks patriotinis ekstremizmas yra pasmerkiamas? Piktindamasis patriotinio ekstremizmo smerkimu, V. Bražėnas atsistoja prieš klausimą: ar jau visa, kas patriotizmo vardu daroma, iš tiesų yra patriotiška? Jei jis šį klausimą norėtų teigiamai atsakyti, mudviejų nusistatymai būtų nesutaikomi. Bet jei ir jis nelaiko patriotišku dalyku visko, kas tik patriotizmo vardu daroma, nesutikimas virsta tik ginču dėl žodžių, kur galima tik aiškintis, o ne piktintis.

Savo straipsnyje tiesiogiai neliečiau "bendravimo" klausimo. Bet V. Bražėno laiške jis ne be pagrindo iškilo. Šiuo klausimu būdingiausiai pasireiškia tas patriotinis ekstremizmas, kurį sudaro toks aistringas antikomunizmas, kad pro okupantą tėvynėje neberegima lietuvio. Kai nevertinama Lietuvos žmonių ir jų laimėjimų, okupanto smerkimas nejučiomis perkeliamas pačiai tautai. Kur teviešpatauja įniršis prieš komunizmą, patriotizmą nustelbia ekstremizmas. Svarbiau Lietuvą mylėti, o ne komunizmo neapkęsti. Lietuviškojo patriotizmo pagrindas — Lietuvos meilė, o ne komunizmo neapykanta. Komunizmą pakankamai pažįstame, todėl pakankamai esame ir antikomu-nistai. Tačiau, kaip liudija spartus tautinis blėsimas, patriotizmo daug daugiau reikėtų. Deja, patriotizmas įrodomas ne kitų patriotizmo įtarinėjimu, ne kitiems kovos skelbimu, ne tuo patriotiniu ekstremizmu, kuriam galioja St. Šalkauskio žodžiai, taikyti nacionalizmui: tai tik patriotizmo karikatūra.

Nors p. V. Bražėnas ir piktinasi, kam priminiau veiksnių konferencijos patriotinio ekstremizmo pasmerkimą, betgi šio nuoširdaus ir uolaus mūsų išeivinės bendruomenės darbuotojo nieku būdu neįtariu patriotiniu ekstremistu. Lygiai tikiuosi, kad ir jo emocinis pasipiktinimas mano straipsniu dar nereiškė mano patriotizmo kvestionavimo. Siekiau savo straipsniu ne sukelti mi-litantines emocijas, o jas aptramdyti, parodant, kad patriotizmas nieku būdu nereikalauja būti ekstremistais, kad. priešingai, yra nesusipratimas ekstremizmą tapatinti su patriotizmu, kad yra žalinga patiems savo tarpe vesti kovas, lyg būtume vieni kitų priešai. Tikiu tautiniu broliškumu, nors ir kiek vienoks ar kitoks — dešinės ar
kairės — ekstremizmas jį smelktų.

Mūsų bendruomeninės vienybės griovimas beatodairiniais įtarinėjimais ir bemintišku militantizmu neturi teisės dangstytis patriotizmu. Patriotizmu dangstyti nevalia nieko, kas nėra švaru. Juo šventesnis dalykas, juo nešvariau juo piktnaudžiauti.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai