Eilėraščiai |
Parašė JULIUS KELERAS |
Julius Keleras yra jaunosios kartos Lietuvos poetas, gimęs 1961 m. Vilniaus universitete studijavo literatūrą ir lietuvių kalbą. Jo diplominis darbas — "Simono Daukanto istoriografija". Šiuo metu poetas savo literatūrines studijas gilina Čikagoje. Jo eilėraščiai pasižymi sudėtinga tematika, originalių vaizdų gausa, laisva epine struktūra ir jausminiu gaivumu. 1988 m. Lietuvoje išėjo jo eilėraščių rinkinys "Žiemos valtys". k a i m o t y l o j prietemoj katė apverčia žvakę ir nupėdina link fikuso, saugojančio miegančių ramybę; tylus kabo Kristus, dešine laiminantis visus taikos bučiniu, net ir erškėtrožes prasiskleidusias vakar paryčiu ar girdi, kaip lietus įsibrauna j jų sapnus, išsiliedamas šniokščiančiais upeliais, aižančiais pasąmonę, prikeliančiais iš nugrimzdusių kapų mielus artimųjų veidus; leidžia jiems prabilti, kalbėt iki ryto staiga suspurda ant naujos ceratos anties kiaušinis — vėjo šuoras, ir suaižėja langas; rožė, pamerkta pieno butely ūmai numeta žiedlapius; ir aš pašoku, susapnavęs, kad visus kaimus jau spėjo išvežti s e n a s k r a š t o v a i z d i s iš arklio kaukolės į mus žiūrės drugelis, nekilęs virš senų sodybų, pievų, gyvulių, apsupusių tą vasarų ir kojų sudėvėtą kelią, kuriuos išėjome sykiu, bet etapu mums liepė eiti skyrium, ir nebuvo lemta išgirsti, ką prisiminė javai, nukritę į užkalto karsto lentą, kuri dar nežinojo, kas yra kapai ne savo žemėj, kurioje ilgai reikės gulėti kaulams, priverstiems per jėgą palikti atvirus tėvų namus (bet mes vis tiek sapnuojam aklą švarų sniegą, šunis ir kryžius, ir nėra dainos, kuri pajėgtų nugalėti baimę ir tylią viltį pirštų virpesy) pakilti, kada nors atgal pakilti, ir prisiliesti veido motinos senos! t r e m t i n i a i jie jau gali dainuoti savąsias dainas, ir nebūtina slėptis po saulėlydžio stogu, ir nebūtina verkti — jų tėvynę atras, tačiau jau nebus kam kaip skolą ją sugrąžint, atiduoti neteisybės angis jų vaikystę pasmaugė seniai, ir tik liko gerai užslėpti mėlyni užrašai, dėl kurių jau neverta raudoti; kitokie žaibai pasiliko vagono sapnuos: sustoti, sustoti, sustoti Dieve, kam gi tu šitaip Lietuvą mūsų klupdai? ar ne tavo širdis suanglėjo prie taigoj numirusio vaiko, ar ne tavo valia alkani tremtiniai dešimt metų sapnuodavo tėviškę — inkilą, baltą vaikystę — katytę ir juodą aneksijos tvaiką kur pasauly tiesa, lašais kur spindėję klojimo stogai, krentant lietui, išsklaidžiusiam laiką? kur viltis, kad arti jau, arti pabaiga, parašysianti pažymą: viskas, pagaliau ir šitai imperijai baigta baltas sniegas; jie jau gali dainuoti savąja tarme, ir mėnulis be skausmo nuslysta žiemos tvenkiniais lyg tykus atleidimas, betgi pažadas: ne! jie lig galo paliks amžinais tremtiniais p o k a r i s I I vėjas, nuogi topoliai; tvenkinys veikiau panašus į ištaškytą kūdrą; takai iškilmingai atveda į griuvėsius (stiklai, juodynės, pelėsiai) — negyvas angelas be rankų skaito "Chapel B" ir vis dar bijosi, kad netektų liudyti prieš septynvaikius kaimynus lustitia est fundamentum regnorum? cha! jokia moteris nesimaudo užterštam šilo upely nei nudžiūvusiam nuo tardymų sode, joks langas nesulaiko nerimo, plūstančio iš miško, — alkani ir sušalę jie šildosi apsigaubę prieškariniu Lietuvos žemėlapiu kraujas be jokių poteksčių liejasi lapkričio mėnesį kaip ir gegužės; vyrai, pakėlę šautuvus, taikosi į kylančius gandrus, kurie krisdami dar pamato, kaip kiemuos ant virvių siūbuoja skalbiniai, peršauti nesidabrinėm kulkom, išsiuvinėti šilko vytimis, puošti kraujo puta s m u k l ė s m o t e r y s moterys geria nevalytą degtinę, nejusdamos, kaip juda JŲ vaikai, kurie niekuomet nebus išnešioti; Dieve, kaip jie meldžia apniukusias, prisimerkusias jų nešiotojas eiti namo, namo, į patalą ir tyliai migti jie sapnuoja savo motinų sapnus, susigniaužę ir išvarginti JŲ nelygaus kvėpavimo, sunkių darbadienių, prilipusių prie rūbų, įsigėrusių į kūną, ilgų ir kankinančių reginių, plūstančių juodais, nepermatomais spiečais paskui ateina tylūs geri sapnai: senovėj gimdančios lietuvės — pirtyse, atsigėrę varnagrūdžių, pasitikinčios Laimą, perėjusios per ližę, pastovėjusios virš garų, apvilktos savo vyrų marškiniais, palaikiusios tarp kojų įkaitintą ir užpiltą degtine plytą; ir jų naujagimiai stiprūs, sveiki, pro langą žvelgiantys į šviesų, lūkuriuojantį arimą, kur svyruoja girtos kaliausės a r s p o e t i c a poezija — auka, bet tik aklųjų alkanųjų stalui, kurio nedrįsta prisiliest mirtis; ar pameni, kaip sunkiai, bet laimingai jie alsavo, kai švietė virš kaktos jiems laimės žiburys, neleidęs užsižaist, užmigt, užgesti kas mums įskiepytų tą šventą atbudimo rakštį, kai geliant sielai nulekia sapnai, ir jau nebežinai, kas laukia ten už jau atburto klonio, kas teikia tau palaimintą malonę, pajust, kad gyveni, gyvensi, gyvenai kas atkabina stoginėje ilgesiui langelį, ir ieško naktį žvakės, kad nežūtų tas Dievo leistas žodis, — pernakvotų, kad ilgiau pabūtų kaip krosnis prieš Kalėdas pakurta lig pat Velykų galo ar dar išdrįstum būti panašus į vaiką, kuris paklydęs valandas sumaišo, bet nesutrinka horizontų tėkmėje? o, amžinoji plunksna, rašanti pasaulį, apšviesk mane, suteik man sapno aukštį atspėk man daiktus ir žodžius suvienyk, kad nuaidėtų manimi nebylios, bet realios sielos, ir duok man žvilgtelti vogčiom ką daro šiąnakt Dievas Lietuvoj, panūdęs grįžt į ją, pakalnėse pražystant pakalnutėms * o tu paduodi man senovinį, išsiuvinėtą dailiai rankšluostį su šviesos simbolį saugančiais paukščiais ir nėščioji jau nebeišvysta gaisro, ir lapių olų nepasiekia pirmas pavasario žaibas o tu iškeli verpstę virš mano galvos ir kūdikis jau neregi savo angelo sargo, palaidoto nežinomam pilkapy, apdėtam stambių akmenų vainiku, apaugusiam kraujažolėm, žydinčiom pelenu o tu sudegini mano kūną ir upe, tekančia į saulę, nuplaukia medinis krikštas, kuriam išraižytas kitas, geresnis pasaulis, tačiau aš vis tiek lieku senam gandralizdy, saulei nusileidus, lekiančia bite o tu paduodi man ąžuolinę stovynę ir aš vėlei mokausi stovėti, vaikščioti, žaisti žirgeliais, kol mane atskiria nuo krūties ir suteikia man vardą, kad būtų kuo apsiginti nuo piktai besižnaibančių vėlių o tu paduodi man kalbą ir aš šaukiu prie valgio šalčius ir vėjus, prašydamas, kad jie neiššaldytų rugių, kad leistų žydėti obelims, kad nuotakos neliktų bevaisės, o sielos jų — be saulių b ū s i m o j i kepuraitė, kojinaitės, vežimėlis, lovytė; kambary jau viskas lyg ir paruošta, o ji vis dar mezga ir mezga, galvodama apie būsimąjį, judantį nuo ankstyvo vasaros ryto ji paima L. Kerolio, A. Milno knygas, paskaito, tyliai nusijuokdama, ir pajunta, kaip vaisius iš džiaugsmo šokčioja, supratęs, kad jai juokinga pavakare jis pravirksta, taip, jis verkia, — tvirtina sutrikus, išsigandus žaibo būsimoji, ir netikėtai atgulus ant šono tuščiam kambary pagimdo mažą mergaitę su Aušrine kaktoj a t s i s v e i k i n i m o l a i š k a s laiškas ant naktinio staliuko, tu prieini pirštų galais ir atplėši, sužadėtine, kipariso rankom; mirtinas šaltis išsprūsta iš plaučių, ir tu supranti, kad jokia išpažintis — jokia Dangaus malonė jau neišgelbės trys sidabro žvakidės, nuzulintos, vaškuotos ant šaltų koplytėlės laiptelių, išbučiuotų paskutinio nebūtin nesitraukiančio šerkšno pablukusi, pačios siūta tuoktuvių suknia ištikimai ir nuolankiai kabo spintoj, niekad neverkia; ar ką sakei? ne, tu tiesiog sapnuoji išblyškusią liesą moterį, žindžiusią svetimus vaikus Jaroslavlio stoty * lietuviai pranciškonai išgriautam vienuolyne ieško Dievo pėdsakų — žvakių šešėliai sukasi ratu, perspėdami ir užjausdami neužmirštuoles žydinčias tarp suodinų plytų bet vėjas triskart nusilenkia kryžiui, ir sulinguoja stalas sode, padengtas vienatvei, ir vyšnia su įkirstu kirviu, tu regi, sielvartingai pražysta, nebijodama, kad nesulaikys ašarų ir nebeprisišauks per medunešį bičių nuogi berniūkščiai paplūdimy žvelgia į nusileidžiančią saulę; arkliai, vėjas, sniego kvapas: pabučiuok, kad neužmirščiau šito dangaus, nors neatitaisoma, niekas neatitaisoma (senas pranciškonas miršta sode, šnabždėdamas maldą Neturto riteriui); veidrody suvelta lova, pagalvės nusviestos ant grindų, nendrių skonis ant perkirstos lūpos, ir aš nebemoku būti laimingas, nors neįmanomas voras vėl pina voratinklį ties mano ir tavo širdim n e b u v ę p r a š y t o j a i s psichiatrinių ligoninių kvadratuos rinko dulkėtas žemuoges, mąstydami apie metaforų kraują, spindintį dar neparašytose jų knygose, sapnuodami mėšlungio sukaustytas artimųjų akis, vešliais Vado ūsais ropojantį sotų, laimingą raudoną mėšlavabalį jis rinko meškauoges, lingavusias nuo mirštančiųjų atodūsių tarpubėgiuose, nesusisukdavo nuo tundroje gimdančios sušalusios jakutės, kuriai Likimas nebuvo gailestingas, jie klausydavo nevaisingos kedrų muzikos galvodami apie obelis, žydinčias Žemaitijoj nešvarus, nušutęs angelas visiems žadėjo Ateitį, kurią, esą, galima išlošti kaip mėtinių piliulių dėžutę, tačiau jie matė, kaip mirtinai užvesti jų laikrodžiai mušdavo suanglėjusias minutes, sudraskyti atvirlaiškiai oro paštu nešdavo mirties dėmes saldžiausiems medaus mėnesiams jie dėliodavo seniai suaižėjusių tėviškių šukes, ir guosdavosi: mėnuo pasigailės jų, atsiųsdamas tikrą Viltį, kuria patikėtų paliegę, nepasikeliantys, palikti, niekur neminimi praeičių žmonės, beje, niekuomet nebuvę prašytojais Aleksandra Kašubienė: Minimaliniai paviršiai. 1987 m. Dviguba konstrukcija — 18" aukščio, vienguba konstrukcija — 13" aukščio. Paviršiaus konfigūracijos buvo sukurtos kompiuteryje mokslininkų Hoffman Meeks Costa, naudojant matematines lygtis. Dailininkė iš nuotraukų šias formas "išvertė" į medžio objektus. Nuotrauka — J. Nettis |