HUMANISTINĖ KULTŪRA NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE Spausdinti
Parašė ANTANAS RUKŠA   
Ar humanizmas nepriklausomoje Lietuvoje ėjo kilimo ar nuosmukio linkme, bene geriausiai galima spręsti iš to, kokią vietą nepriklausomos Lietuvos mokykloje buvo užėmę humanistiniai mokslo dalykai ir kaip vertino Lietuvos visuomenė humanistinį mokslinimą ir pačią antikinę kultūrą.

Pagal dar iš rusų mokyklų paveldėta tradiciją vienos nepriklausomos Lietuvos aukštesniosios bendrojo lavinimo mokyklos turėjo dėstomuoju dalyku lotynų kalbą nuo trečiosios iki aštuntosios klasės po penkias savaitines valandas, taigi visame gimnazijos kurse 30 valandų, kai kitos mokyklos visai lotynų kalbos neturėjo (tik vidurinės mokyklos kursas buvo bendras: čia lotynų kalba buvo dėstoma trečiojoje ir ketvirtojoje klasėje). Iki 1935-36 mokyklų reformos Lietuvoje nebuvo nė vienos klasikinės, arba humanistinės, t.y. su lotynų ir graikų kalba valstybinės gimnazijos. Klasikines gimnazijas ar bent mišrias su klasikiniu ir realiniu kursu mokyklas teturėjo tik privačios organizacijos, kaip nuo 1920 marijonai Marijampolėje (iš čia išėjo klasikinis filologas J. Dumčius), nuo 1924 jėzuitai Kaune, nuo 1929 Saulės draugija Švėkšnoje, nuo 1932 pranciškonai Kretingoje.

Pagal 1935 Švietimo ministerijos įvykdytą mokyklų reformą lotynų kalba buvo įvesta į visas aukštesniąsias bendrojo lavinimo mokyklas (gimnazijas), bet viso gimnazijos kurso savaitinių valandų skaičius paliktas tik 18. Be šio, visoms gimnazijoms bendro tipo mokyklų reformos įstatymas suteikė Ministrų kabinetui teisę steigti ir kitokių tipų aukštesniąsias mokyklas. Pagal šį įstatymą 1937 Ministrų kabinetas realinę Kauno III valstybinę gimnaziją pavertė klasikine. Jos pamokų lentelėje lotynų kalbai buvo skirta po penkias savaitines pamokas visose septyniose reformuotosios gimnazijos klasėse, tad iš viso 35 valandos, graikų kalbai III-VII klasėje po keturias valandas, iš viso 20 valandų. 1938-38 moks-
------------------
Šis straipsnis yra pabaiga dr. Antano Rukšos straipsnių serijos "Humanizmo apraiškos Lietuvoje", spausdintų Aiduose 1967m. Nr.3, 5, 6.Red.

lo metais pirmoji klasė mokėsi jau pagal klasikinės    gimnazijos    programą.

30 lotynų kalbos kurso valandų sumažinimą ligi 18 senovės kalbų mokytojai palaikė smūgiu, suduotu humanistinei kultūrai. Po šio sekė dar didesni smūgiai, Lietuvai vėl netekus nepriklausomybės.!

Lotynų kalbos valandų skaičiaus sumažinimą mokyklose tenka laikyti nepalankaus Lietuvos šviesuomenės daugumos nusiteikimo humanistiniam mokslinimui pasėka. Tėvai entuziastingai sutiko žinią, kai realinėje Kauno III gimnazijoje 1936 metais buvo įvesta lotynų kalba, tačiau jie džiaugėsi ne dėl žavėjimosi humanistine kryptimi, bet praktiškais sumetimais, nes baigę gimnazijas su lotynų kalba jų vaikai galėjo stoti į visus universiteto fakultetus be egzaminų. Vėliau , įvedus ir graikų kalbą, dažnas pasakydavo savo nepalankią nuomonę dėl šios reformos: kam, girdi, esą bereikia dar mokytis ir atgyvenusios mirusios graikų kalbos. Ne vienas tėvų pareiškė pageidavimą, kad jų vaikas būtų skirtas ne į pagrindinę humanistinę, bet į vėliau toje pačioje gimnazijoje Švietimo ministerijos leistą lygiagretę realinę klasę be graikų kalbos. Per trejus metus teatsirado tik du uolūs klasikinės gimnazijos šalininkai. Tai buvo profesorius V. Šilkarskis, prašęs savo brolio vaikus skirti būtinai į klasikinę klasę, ir daktaras A. Gylys.

Kalbamuoju laikmečiu lietuviai daug mažiau dėmesio skyrė senovės kalboms ir humanistinei kultūrai, negu kaimyniniai kraštai. Apie lenkus ne be pagrindo sakoma, kad vienas jų tautos pagrindinių bruožų esąs ypatingas lotynų kalbos pomėgis. Kalbamuoju dvidešimtmečiu lenkai klasikinės filologijos mokslo darbais^jei ir neprilygo vokiečiams ar anglams, tai nedaug tebuvo atsilikę nuo tokių irgi pirmaujančių kraštų, kaip Prancūzija ar Švedija. Latviai net po drastiško klasikinių gimnazijų sumažinimo nepriklausomybės metų pabaigoje dar tebeturėjo tris stiprias valstybines humanistines gimnazijas, kai Lietuvoje tebuvo vos vienos užuomazga. Vokiečiai akademikai dar ir šiandien didžiuojasi, jei jie yra išėję humanistinę gimnaziją. 1944 metais susipažinimo su vokiečių gimnazijomis Lietuvos mokytojų kursų lankytojus nepaprastai nustebino viena Tiubingeno klasikinės gimnazijos antrosios klasės lankytoji vokiečių kalbos pamoka. Mokytoja nagrinėjo su klase vieno prozos veikalo kūrybos procesą. Mokiniai taip gyvai dalyvavo pamokoje ir rodė tokį nusimanymą apie veikalo kūrimą, jog taip pravesta pamoka darytų garbę bet kuriai ir vyresnei klasei. Į nustebintų lankytojų klausimą, ar tokie puikūs rezultatai pasiekti dėl to, kad tai klasikinės gimnazijos klasė, buvo atsakyta, kad taip yra tik iš dalies dėl klasikinio gimnazijos pobūdžio2 Svarbiausia didelio mokinių pažangumo literatūros srityje priežastis esanti ta, kad klasikinę gimnaziją lanko evangelikų kunigų, teisėjų ir kitų inteligentų tėvų vaikai, kurie, namuose girdėdami tėvų kalbas apie literatūrą, gauna paskatą ir patys daugiau ja susidomėti. Inteligentai tėvai siunčia vaikus į humanistinę gimnaziją, kad gautų geresnį humanistinį bendrą išsilavinimą, kai šiaip jau miestiečiai daugiau vertina technišką ir praktišką paruošimą gyvenimui.

Gan plačiai lietuviškoje visuomenėje paplitusios nepalankios humanistinei kultūrai nuotaikos esama įvairių priežasčių. Gamtos ir šiaip vadinamųjų tiksliųjų mokslų atstovai humanistinėje mokykloje dažnai mato nepageidaujamą sau varžovą. Liberališkesnių pažiūrų žmonės sustiprintame senovės kalbų mokyme įžiūri vadinamojo klerikalizmo rėmimą, nes paruošia jaunimui kelią eiti į kunigus. Be to, vadinamiems pažangiesiems klasikinės senovės studijos dvelkia konservatyvizmu. Katalikiškojo sparno žmonėms humanizmas kartais atrodo per didelis posūkis į senovės pagonybę. Čia dar prisideda ir senesniosios kartos paveldėtas rusų nemėgimas lotynų kalbos.3

Betgi pati pagrindinė humanistinio mokslinimo nepopuliarumo priežastis glūdi pačioje mokykloje ir mokytojuose. Iš rusų mokyklų nepriklausoma Lietuva tebuvo paveldėjusi vos vieną kitą klasikinį filologą. Senovės kalbų mokytojus rengė Lietuvos (vėliau Vytauto Didžiojo) universiteto humanitarinių mokslų fakultetas. Šio fakulteto klasikinių dalykų dėstytojai P. Brenderis ir V. Šilkarskis, kuriais rėmėsi filologų ruošimas, tęstojo darban 1924, tad geriausiu atveju vienas kitas klasikinis filologas galėjo baigti studijas tik pradedant 1928-29 metais. Be to, tenka turėti prieš akis, kad humanitariniame fakultete mažiausias iš visų fakultetų studijuojančių nuošimtis tebaigdavo universitetą. Tai matyti kad ir palyginus šio fakulteto studijavusių ir baigusių santykį  su  tokiu    pat  analogiško  teologijos-filosofijos fakulteto santykiu per pirmuosius du penkmečius. Teologijos-filosofijos fakultete 1922 m. rudens semestre buvo 92 klausytojai (1926 m. 293), ligi 1927.11.16 fakultetą baigė 58 studentai, tad baigusieji sudaro 63% pradėjusiųjų 1922 metais studijuoti, kai humanitarinių mokslų fakultete iš 1922 m. rudens semestro 97 (1926 m. 534) klausytojų ligi 1927.11.16 tebaigė tik 7, tad tik 7,2%. Nedaug tepasikeitė santykis tarp studijavusių ir baigusių ir per antrąjį penkmetį. Teologijos-filosofijos fakultete 1927 m. rudens semestre buvo 362 (1931 m. 372) klausytojai, baigė 1927.11.16 — 1932.IX.1 235, tad 64,9%; humanitarinių mokslų fakultete 1927 m. rudenį buvo 661 (1931 m. 692), baigė 1927.11.16 — 1932.DC.1 65, tad 9,8%. Tie skaičiai rodo, kad negalima laukti, kad per trumpą laiką ir klasikinės filologijos skyrius būtų pakankamą kiekį specialistų paruošęs.

Universiteto statuto ir fakulteto reguliamino nustatytieji mokslo planai nebuvo palankūs ruošti specialistams. Studentai turėdavo išlaikyti iš kokių dešimties pašalinių, su specialybe nieko bendra neturinčių dalykų, iš kurių egzaminatoriai paprastai reikalaudavo tiek, kiek ir iš specialistų, tad tekdavo daug laiko ir energijos sugaišti pašaliniams dalykams. Iš pačios klasikinės filologijos mokslo planas humanitariniame fakultete buvo labai savotiškas, ne toks, kaip kituose universitetuose. Pati pagrindinė lotynų filologijos discip-lina-lotynų autoriai-paversta antrine, net į baigiamuosius egzaminus neįtraukta disciplina. Kadangi lotynų autoriai buvo bendras, iš visų fakulteto studentų reikalaujamas dalykas, tai praktikoje ir iš klasikinių filologų nedaug ko daugiau tebuvo reikalaujama, kaip ir iš kitų humanitarų. Užtat pagrindinio dalyko vietą buvo užėmęs antrinis, kituose universitetuose nebūtinai reikalaujamas iš klasikinių filologų dalykas — istorinė lotynų kalbos gramatika. Taip pat ir iš graikų filologijos graikų autorius buvo išstūmusi istorinė graikų kalbos gramatika. Toks humanitarinių mokslų fakulteto klasikinės filologijos mokslo planas yra visiška priešybė, pavyzdžiui, Vilniaus lenkų Batoro universiteto analogiškam mokslo planui. Ten katedros vedėjas prof. J. Oko, motyvuodamas tuo, kad klasikiniai filologai turi išeiti pagrindinai dvi senovės kalbas ir dvi kultūras, išsikovojo fakultete, kad jo klausytojai būtų atleisti nuo visų pašalinių dalykų egzaminų, ir visą studijų dėmesį sutelkė į autorius. Studentai turėjo išeiti daugybę autorių pagal griežtai nustatytą "kanoną". Rezultatai buvo gauti labai geri, nes tuo būdu buvo paruošta puikių klasikinių filologų. 4
 
Kita klasikinės filologijos katedros spraga — per mažas dėmesys paruošti priaugantiems mokslininkams: viena vyresniojo asistento katedroje vieta buvo neužimta keliolika metų.5 Dėl šių nepalankių mokyklinių (kaip aukštesniosios, taip ir aukštosios mokyklos) sąlygų humanistinei kultūrai tarpti, taip pat ir dėl abejingo daugumos lietuviškos visuomenės nusiteikimo šiai kultūrai humanistiniai pradai nepriklausomoje Lietuvoje neišaugo į tai, ką galima būtų vadinti humanistiniu sąjūdžiu ar bent organizuota humanistinei kultūrai ugdyti veikla, kaip buvo Žygimanto Augusto ar Grodeko Lietuvoje. Tačiau humanistinės paskirų asmenų pastangos ir jų nuveikti darbai  verti  ypatingo  dėmesio.

Filologinė kūryba Lietuvoje 1918-44
Žymiausieji klasikinės filologijos mokslo atstovai nepriklausomoje Lietuvoje buvo Lietuvos almae matris humanitarinių mokslų fakulteto buvęs nuo 1924.IX.9 iki 1940 metų vasaros klasikinės katedros vedėjas graikų kalbos ir literatūros profesorius V. Šilkarskis ir 1924.1.15 — 1938.VI.14 lotynų kalbos ir literatūros profesorius P. Bren-deris.

Prieš pradėdamas dirbti Lietuvos universitete., Šilkarskis buvo jau mokslo darbais pasireiškęs filosofas, dėstęs Maskvos, Tartu ir lenkiškame Vilniaus Stepono Batoro universitete ir net profesoriaus titulu. Kai ankstesnieji Šilkarskio mokslo darbai su klasikine filologija nebent tiek tebuvo susiję, kad kartais prabėgom būdavo aptariami ir graikų filosofai, kaip studijoje ttRzut ona na rozwoj spekulacji ontologistycznej (Anzelm — Parmenides — Spinoza — Hegel)" (Kwartalnik filozoficzny, Krak6w, 1925, III, 1, 62-103), tai vienas pačių pirmųjų mokslinių jo straipsnių Kaune buvo tartum programinis humanistinis credo — Graikų genijaus įtaka į Europos literatūrą ir filosofiją (Humanitarinių mokslų fakulteto raštai, 1925, I, 3-27). Po to Šilkarskis atsidėjo "dieviškojo" Homero studijoms, pagautas ypač vokiečių humanistams būdingo susižavėjimo šiuo graikų poezijos genijumi. 1930 jis parašė "Homeras ir Ilijada", įvadą savo redaguotam Ilijados vertimui, 1937 įvadą ir komentarus Odisėjos vertimui, 1936 Židinyje "Homeras prisikėlė iš numirusių", pagaliau 1937 stambiausią filologinį veikalą "Homeras ir graikų epinė poezija", 364 -h 4 puslapiai. 1935 jis paskelbė studijų ir straipsnių apie Platoną (ir Sokratą): A. Smetonos verstiems Platono dialogams "Sokrato gynimuisi teisme" ir "Kritonui" platų įvadą "Sokratas ir jo Evangelija", Židinyje — Sokrato evangelija, Tautos Mokykloje — Sokrato dvasinė plėtotė, Akademike — apie Platoną ir Sokratą. Tik kitą jo stambų veikalą "Graikų literatūros istorija" (I tomas: Epas. Lyrika. Drama, 1938, XVI + 328 psl.) tenka laikyti nevisai nusisekusiu bandymu.6

Filologas ir kalbininkas šveicaras Pranas Brenderis rašė filologinių, lingvistinių ir lituanistinių straipsnių Tautoje ir Žodyje, Židinyje, Naujojoje Romuvoje, Lietuviškoje Enciklopedijoje, XXVII knygų mėgėjų metraštyje, Archivum Phi-lologicum, Studii Baltici, Indogermanische For-schungen, Glotta. Bene žymiausias, bent apimtimi didžiausias filologinis Brenderio darbas yra jo "Formalinis ir semasiologinis lotynų kalbos veiksmažodžių grupavimas", skelbtas visoje eilėje Archivum Philologicum numerių (pavyzdžiui V, 1935, 183-210 (tęsinys); VII, 1938, 156-200). Kiti jo filologiniai straipsniai skelbti irgi daugiausia Archivum Philologicum: Varronas ir romėnų gramatikos mokslas Cicerono laikais, 1930, I, 1-26; La-teinische und griechische Reimformen, 1930, 113-114; Žodžio "facinus" reikšmė Sallustijaus raštuose, 1932, III, 21-26. Das Partizip demens (zu demo "nehme weg") (Indogermanische Forschungen, 50, 1932, 266-272); Zu latei-nischem "fessus" und "gressus" (Glotta, XX, 1930, 1-2 s $s., 46-53). Kai kurie lituanistiniai jo straipsniai susiję su klasikine filologija: Der litauische Hexameter (Archivum Philologicum II, 1931, 194-197); Zur Metrik der litauischen Hexameter von 1589 (t.p, IV, 1933, 35-45); De duobus carminibus Lituanis Horatiano metro compositis (t.p., V, 1935, 104-106); Kai kurios formalinės semasiologinės lotynų kalbos veiksmažodžių grupės lietuvių kalbos šviesoje (t.p., VI) 1937; Die griechischen Eigennamen in der litauischen Ilias Ūbersetzung (Studi Baltici, IV) 1934; Baranausko stiliaus antikiškumas (Athenaeum, VIII, 1937, 70-79). Rašė recenzijų, daugiausia Archivum Philologicum, ypač apie mokyklines senovės kalbų knygas.7

Po Brenderio mirties nuo 1939.1.1 iki 1944 vasaros Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universiteto humanitariniame fakultete pradžioje lektoriaus, vėliau docento titulu dėstęs lotynų kalbą ir literatūrą klasikinis filologas A. Rukša, be diplominio darbo "Ką randame bendra Vergilijuje ir Donelaityje" ir lotyniškos disertacijos apie Apaštalų laiškų vulgarinės lotynų kalbos žodžius, paskelbė: Klasicizmo reikšmė mūsų kultūrai (1929 dviejuose paskutiniuose Jaunosios Lietuvos numeriuose); Sofoklis, Tragedijos. Karalius Oidipas. Oidipas Kolone. Antigonė, Švietimo Ministerijos Knygų   leidimo   komisijos   leidinys   505,   1939, XXXII + 282 psl. (vertė A. Rukša ir A. Venclova, įvadas Rukšos). Dar Vilniuje parašė, tik vėliau Vokietijoje paskelbė: De Catulli carmine Li eiusąue exemplari Graeco (Contributions of Baltic University, 10, 1946, 1-18 psl.); Diarium Societa-tis Jesu ir lietuvių kalba Vilniuje (1710-23) (Praeitis, 1961, I, 3, 409-423 psl.).
Jonas Dumčius, diplomuotas klasikinis filologas, paliktas Lietuvos universitete ruoštis profesūrai ir universiteto siųstas specializuotis į Bazelį, buvo didelis eruditas graikistas,8 bet nemažesnis ir grafofobas (bent ligi II pasaulinio karo), antras Jaunius, per daugelį metų darbo universitete mokslo darbais labai menkai tepasireiškęs, tad tik po keliolikos metų universitetinės karjeros vokiečių okupacijos metu tepakeltas į adjunktus. Ligi karo beveik vienintelis jo įnašas mokslui tebuvo komentarai Ilijadės vertimui (1930)9 ir recenzija knygai Jan Otrębski i Jan Safare-wicz, Gramatyka historyczna języka tacinskiego (Archivum Philologicum, VIII, 1939, 275-278 psl.). Tik karo metu Vilniuje, kur buvo palankesnės sąlygos moksliniam darbui dėl gan turtingos, sistemingai sudarytos klasikinės filologijos seminaro bibliotekos, primygtinai raginamas profesoriaus Oko,10 iš dalies ir Rukšos, remdamasis tik Suido žodyno teperteikta žinia, kad Sofoklis parašęs ir prozos veikalą apie tragediją, parašė lotyniškai nepaprastai įžvalgią mokslinę studiją, ilgą nepertraukiamą argumentų grandinę, įtikinamai įrodinėjančią, kad Sofoklis tokį veikalą iš tikrųjų buvęs parašęs.11

Dirbdamas lietuviškajame Vilniaus universitete buvęs lenkų Batoro universiteto profesorius J. Oko paskelbė "De M.C. Sarbievio clarissimo professore Academiae Vilnensis,"  1940.
Iš laikinai dėsčiusių lotynų kalbą humanitariniame fakultete lektorių prelatas J. Narjauskas (1923.IX.25 — 1926.VIII.31) vertė Ovidijaus eilių ir parašė biografiją 1920, K. Kepalas (1926.X.26 — 1932.IX. 1) išspausdino "Chrestomatia latina" I-II, 1918 (versta iš rusų kalbos); N. Sančurskio "Trumpa lotynų kalbos sintaksė", 1919; K. Ivanovo "Senovės istorija", 1920, 31922, "Parinktos Kvinto Horacijaus Flakko giesmės (odės) su komentarais ir žodžiais", 1928.12

Teologijos-filosofijos fakultete klasikinės filologijos katedros nebuvo. Ten visuotinės literatūros katedroje klasikinius dalykus dėstė M. Račkauskas, prityręs pedagogas, paruošęs mokyklinių, ypač senovės kalboms mokytis, knygų 13 ir išvertęs iš graikų kalbos Platono "Sokrato apologiją", "Kri-toną" 1927, "Eutifroną" 1929, "Faidoną" 1930, "Puotą" 1935.

Pačius svarbiausius betgi Lietuvos humanistinei kultūrai darbus atliko ne universiteto žmonės ir netgi ne filologai, bet du gydytojai: praktikuojantis gydytojas Jeronimas Ralys ir visai pakeitęs savo profesiją Kazimieras Jokantas.

Dar V klasės mokinys, susižavėjęs Homero poezija, Ralys pradėjo versti Odisėją. Du kartus žuvusios ištisai jo išverstos abidvi Homero poemos. Tik dar kartą jo verstoji Odisėja buvo Švietimo ministerijos išleista 1921 metais, antru leidimu 1937 (su Šilkarskio įvadu ir komentarais).14 Apie 15 giesmių Ralio verstos Hiades išliko rankraščiu. Pagerbdama atkaklaus kultūrininko žemaičio atminimą, Švietimo ministerija suorganizavo komisiją vertimui baigti ir išleido patį veikalą 1930. Pagrindinis komisijos vertėjas buvo kunigas Pr. Žadeikis, kalbinius dalykus prižiūrėjo humanitarinių mokslų fakulteto lietuvių kalbos lektorė S. Čiurlionienė-Kymantaitė ir lituanistas mokytojas J. Talmantas.15 Redagavo ir įvadą parašė prof. V. Šilkarskis, komentarą paruošė J. Dumčius 16 Komisija vertė ta pačia vertimo technika, laikėsi to paties stiliaus ir tos pačios metrikos,'17 kaip ir Ralys, tad ir vertimas išėjo vieningas. Abu veikalai pakartotinai išleisti po karo Vilniuje (ir Kaune).18

Antras žymiausias humanistinės kultūros laimėjimas buvo su džiaugsmu19 visuomenės sutiktas didokas, pirmas tokios apimties (1096 puslapių) K. Jokanto Lotyniškai lietuviškas žodynas. Dar tebedėstydamas Lietuvos universitete, humanistas A. Smetona buvo užsimojęs tokį žodyną parašyti, tačiau 1926 metais tapęs vėl Lietuvos prezidentu, pasiūlė šį uždavinį atlikti K. Jokantui, kuris mielai apsiėmė ir po dešimties metų kruopštaus darbo 1936 jį išspausdino. Tuo buvo labai pasitarnauta humanistinei kultūrai, ypač mo-mokyklai,20 juoba, kad mokyklos reikalui iki tol kartais vartotas 1932 išleistas V. Kuliešiaus "Praktiškas lotyniškai-lietuviškas žodynas" buvo per menkas. Taip pat mažesnis ir neoriginalus, per daug trumpesnį laiką paruoštas 1955 Kaune spausdintas  tų  pat kalbų žodynas. 21

Ketverius metus (1923.1.1 — 1927.1.1) tedo-centavęs meno teorijos ir istorijos, vėliau filosofijos katedroje, A. Smetona nebaigė vykdyti ir kito savo užmojo. Dar vyresniosiose gimnazijos klasėse tebesimokydamas, Smetona buvo susidomėjęs Platonu (ir Sokratu) ir ketino išversti svarbiuosius jo veikalus, tačiau teįvykdė tik dalį šio pasiryžimo.22 Jis išspausdino Platono "Apologija (Sokrato gynimasis teisme)" (Humanitarinių mokslų fakulteto raštai, I, 1925), ir "Kritonas (Paklusnumas  įstatymams)"  (t.p.  II,  1927;  abu
 
Dr. Antanas Rukša, miręs 1980 m. vasario 20 d. Augsburge, Vokietijoje

šie vertimai su Šilkarskio įvadu išleisti atskirai 1935). Be to, jis buvo pradėjęs versti Platono "Faidoną" (Sielos nemirtingumas ir formų teorija) ir "Symposium" (Apie meilę). Jo vertimai tuo vertingi, kad atlikti geru stilium, žodinga, savo tarmės turtais paremta kalba. Tuo pat metu Smetona paskelbė ir straipsnį: Graikų etika (1. Graikų etikos pradžia: a. graikų etho pagrindai; b. Homero gadynė; c. filosofų ir liaudies religija; d. sofistų gadynė. 2. Sokratas ir Platonas: a. Sokratas, b. Platonas), (Švietimo Darbas, 1927, sausis). Smetona nesiskyrė su Platono raštais per visą savo gyvenimą, skaitydamas juos ir ieškodamas juose atsakymo į valstybės valdymo klausimus. 23

Be Ralio, kitų Homero vertėjų, Smetonos, Račkausko, Rukšos, vertimais iš graikų kalbos buvo pasireiškęs dar . Churginas. Jo verstas Sofoklio "Karalius Oidipas", kaip ir visi lotyniškieji vertimai, išskyrus atskirai leistuosius, skelbti Vaire 1932-1940. Be Leo "Romėnų literatūros istorijos", M. Karelino "Antikinės pasaulėžiūros žlugimo", Epikteto gyvenimo ir raštų, T. Zielins-kio "Cicerono", P. Gaučys išvertė ir Aristofano "Debesis" 1929, Aischilo "Prikaltąjį Prometėjų" 1938. Žurnaluose Ateityje ir Mokslo Dienose, be lotyniškųjų poetų, kaip Horacijaus, Katulo, Ovidijaus, buvo skelbta ir graikų poezijos, kaip Archilocho, Sapfos, Teokrito ir kitų antikinių poetų vertimų.
Iš romėnų poezijos versta daugiausia Lietuvos mokyklose eitųjų klasikų kūrybos. V. Kuliešius išspausdino "Virgilijus. Pirmoji Eneidos giesmė", 1928; Churginas skelbė pirmosios giesmės vertimą Vaire; antrąją giesmę 1926 išvertė M. Gustaitis; ketvirtosios giesmės J. Vosyliaus vertimas drauge su Brenderio straipsniu Vergilijaus 2000 metų gimimo sukaktuvių proga paskelbtas Židinyje, 8-9, 1930. Būta ir kitų, regimai, nesėkmingų bandymų versti Enėjidę, kaip saleziečio J. Gusto (visos Enėjidės), vienos kalbininkės VI giesmės. 24
Horacijaus eilių vertimus M. Gustaitis skelbė 1927 Židinyje, A. Churginas 1937 Vaire, be to, atskirai "Quintus Horatius Flaccus. Ars poetica", 1936 (su Pr. Brenderio įvadu, be to, dar su 8 eilėraščiais). A. Churginas vertė dar ir Proper-cijaus poezijos.

Be minėtų jau Narjausko (drauge su M. Gustaičiu) parinktų Ovidijaus eilių vertimo su biografija 1920, Ovidijaus poezijos vertimų davė dar M. Gustaitis 1927 Židinyje, V. Kuliešius atskiru leidiniu "Publius Ovidius Nazonas" 1929, A. Churginas paskelbė Vaire keletą verstų Ovidijaus baladžių. Iš lotyniškos prozos minėtini kanauninko M. Vaitkaus "Šv. Augustino išpažinimai" 1933, M. Gustaičio Židinyje skelbtoji pirmoji Cicerono kalba prieš Katiliną.

Populiariausiu lotyniškos, iš dalies ir graikiškos poezijos vertėju, ypač į pabaigą kalbamojo laikmečio, tenka laikyti A. Churginą. Jis vertė apylaisviai, kaip turinio, taip ir formos atžvilgiu. Heksametrines "Ars poetica" eiles sueiliavo jambais, "Karaliaus Oidipo" ar lotyniškų poetų jam-biškuose eilėraščiuose paskutinėje eilutės pėdoje nesilaikė antikinėje poezijoje būtinai vartojamo jambo, laisvai keisdamas jį trochėjumi, nesilaikė originalo   eilučių   skaičiaus.

Mokyklinių vadovėlių, be Kepalo, dar parengė M. Račkauskas: Romėnų senybės 1929, Graikų kalbos gramatika I 1930, II 1934; Sententiarum dictorumąue libellus 1928; su įvadais, žodynais ir paaiškinimais išspausdino: C. Iuli Caesaris belli Callici III, 1927 (21930) ir VII, 1940; Titi Livi Ab urbe condita XXI, 1928; Anthologia latina I 1938, (su Vosyliumi) II 1934; M. Durys- Durickis — Lotynų kalbos sintaksė 1929, Lotynų kalbos gramatika 1929 (kreiptas dėmesys į žodžių etimologiją); Parinkti Ovidijaus eilėraščiai 1930; V. Kuliešius — Medžiaga lotynų kalbos sintaksės pratimams 1929; docentas prelatas Pr. Pen-kauskas — Lotynų kalbos gramatika 1933, Lotynų kalbos chrestomatija 1933; K. Kliuksinas — Lotynų kalbos chrestomatija 1932, Lotynų kalbos etimologija 1932, Senovės istorija 1934. Populiariausias vidurinei mokyklai lotynų kalbos vadovėlis buvo K. Jokanto 1920 (I 61940, II 41940).

Šią antikinių autorių vertiminę, ypač senovės kalboms mokytis vadovėlių rašymo veiklą išjudino atsikūrusios nepriklausomos Lietuvos jau lietuvių dėstomąja kalba mokyklų reikalavimai. Šiais darbais tačiau tebuvo aprūpinti patys būti-niausieji mokyklų reikalai, ir, nepaisant ir pokario metais atliktų darbų, dar plati šios humanistinės kultūros sritis tebedirvonuoja. Kaip Lietuvoje, taip ir Vakarų pasaulyje pokario metais atliktų klasikinės filologijos darbų apžvalgos dėl temos platumo nebeįtraukiau į šio darbo rėmus: ši tema reikalauja atskiros studijos.

Lotynų kalbos ir literatūros profesoriui Pr. Brenderiui 1938 metų vasarą mirus ir graikų kalbos ir literatūros profesoriui ir klasikinės katedros vedėjui V. Šilkarskiui ryšium su sovietine Lietuvos okupacija 1940 metų vasarą pasitraukus į Vokietiją, klasikinės filologijos dėstytojai J. Dumčius ir A. Rukša pasijuto esą atsakingi už tolesnį Lietuvos klasikinės filologijos ir humanistinės kultūros likimą Lietuvoje ir svarstinėjo planus, kaip įtraukti visus pajėgius Lietuvos filologus į kūrybinį darbą, kad humanistinė Lietuvos kultūra galėtų pakopti į sekančią, aukštesnę pakopą, tačiau po vokiečių okupacijos sekusi sovietinė šiuos   planus   iš pagrindų   sugriovė.25
Išvadinės pastabos

1.    Nuo XV amžiaus humanizmas pradėjo nepaliaujamai   veikti   Lietuvą.
2.    Ir Lietuvoje, kaip ir kitur Europoje, humanizmas reiškėsi kartais stipriai, kartais visai susilpnėdavo. Po A. Kulviečio, S. Rapolionio ir kitų sukelto Lietuvoje humanistinio sąjūdžio humanizmo klestėjimo tarpsniais Lietuvoje tenka laikyti Žygimanto Augusto, lotyniškosios Lietuvos mokyklos, ypač pirmojo jos šimtmečio laikotarpį (Sarbievijus, Sirvydas) ligi XVII amžiaus vidurio (nuo tada ryšium su žiauria, Vilnių sunaikinusia 1655-62 metų rusų okupacija ir po to sekusiais dažnais gaisrais bei marais buvo smukusi Lietuvos kultūra) ir Grodeko bei lietuviškojo klasicizmo laikmetį. Antrojoje XVI amžiaus pusėje, kaip ir Grodeko metu, Lietuvos humanistinė kultūra spinduliavo net ir į kitus kraštus.
3.    Humanizmas veikė Lietuvą daugiau tiesiog iš Vakarų (iš Vokietijos, Italijos ir kitų kraštų) betarpiškai, negu tarpiškai per Lenkiją, nes
a.    Nors kai kurie pirmieji Lietuvos humanistai, kaip Kulvietis, Rapolionis, ir ėjo mokslus ir Krokuvos universitete, kurio teologijos fakulteto net pati svarbiausioji paskirtis buvusi sukrikščioninti Lietuvą, tačiau ir juos, drauge su jų taip pat lankytų ir vokiškų universitetų protestantizmu, ir tų universitetų humanizmas bus stipriau paveikęs už krokuvinį. Mažvydas ir kiti jo bendradarbiai lankė daugiausia Karaliaučiaus universitetą, taigi ir Krokuvos universiteto, juo labiau pačios Lenkijos įtaka šiam humanistiniam Lietuvos  sąjūdžiui visai  nežymi.
b.    Žygimanto Augusto meto humanizmas sklido tiesiog iš Italijos, iš paties humanizmo židinio.
c.    Antrojoje XVI amžiaus pusėje gausiai spausdinamomis Lietuvoje knygomis Lietuvos humanizmas daugiau veikėLenkiją, negu Lenkijos humanizmas Lietuvą.
d.    Nors vėliau į akademiją išriedėjusią Vilniaus jėzuitų kolegiją ir įsteigė 20 iš Pultusko atvykusių lenkų jėzuitų su Varškevičiumi ir garsiuoju lenkų pamokslininku ir rašytoju Petru Skarga, tačiau ten jau pat pradžioje dirbo ne vieni lenkai, bet ir kitų tautybių mokytojai, kaip škotas Jonas Hay, čekas Baltazaras Hostovin, slovakas Tomas Zdelarič ir kiti.26 Vėliau mokytojų sąstatas buvo dar labiau atmieštas vakariečiais ir vietiniais lietuviais. Tad lotyniškoji mokykla, buvusi iš dalies Lietuvos lenkinimo kliūtimi, kaip ir jėzuitinės mokyklos kituose kraštuose, buvo visuotinio,    tarptautinio    pobūdžio.

e.    Grodekas humanizmą atnešė iš Vokietijos. Iš jo mokyklos išėjo ir žymiausieji lenkų poetai, vadinamosios "lietuviškos mokyklos" atstovai, kaip A. Mickevičius ir kiti. Grodekas Lietuvoje (Vilniuje) paruošė mokytų humanistų, puikių klasikinių filologų ne tik Lietuvai, bet Gudijai, Ukrainai, net Rusijai ir kitiems kraštams.
Grodeko humanizmas ėjo iš Lietuvos į Lenkiją, ne priešingai.

f.    Tik lietuviškojo klasicizmo atstovai, kaip Poška, Stanevičius ir kiti, buvo daugiau veikiami prancūziškojo klasicizmo tarpiškai per lenkų pseudoklasikinę literatūrą ir jos teoriją, tačiau bent kai kuriems iš jų nebuvo svetima ir Grodeko įtaka bei tiesioginės  antikinių autorių studijos.
4.    Ištisus šimtmečius humanizmas stipriai veikė Lietuvą per lotyniškąją Lietuvos mokyklą, kuri jau tuo pačiu, kad buvo lotyniška, mokė savo auklėtinius dėstomosios klasikinės senovės kalbos ir žymią mokslinimo dalį grindė antikinių autorių studijomis. Tenka ypatingai pabrėžti, kad Lietuvos gimnazijose visi dalykai buvo dėstomi lotyniškai per ištisus du šimtmečius, universitete net pustrečio šimto metų, kai kitomis kalbomis, kaip lenkų, rusų ir lietuvių, vos per keletą dešimtmečių.

5.    Kaip Lietuvos metraščių autoriai, taip ir visi pirmieji dar nelietuviškai rašę Lietuvos istorikai, kaip Italijoje mokslus ėjęs M. Stryjkovs-kis, karšti lotynų kalbos šalininkai, siūlę lotynų kalbą paversti valstybine, Mykolas Lietuvis ir A. Rotundas, iš savo istorijos veikalo "Historia Li-tuana" padaręs net lotynų kalbos skaitymų knygą, V. A. Kojalavičius,27 net kiek vėlesnis Lietuvos istorikas T. Narbutas,28 buvo humanistai, tikėję į romėniškąją lietuvių kilmę. Humanistas, visa širdimi pamėgęs klasiką, kaip ir Lietuvos istoriją, buvo ir pirmas lietuviškai rašęs Lietuvos istorikas  Grodeko seminaro  dalyvis  S.  Daukantas.

6.    Pirmieji lietuvių kalbos mokslo kūrėjai, kaip pirmos spausdintos lotyniškai parašytos lietuvių kalbos gramatikos "Grammatica Litvanica" (1653) autorius Kleinas, studijavęs ir graikų kalbąs jo bendradarbis K. Sapūnas,30 parašęs ir lotynų kalba eilėraščių, taip pat ir pirmojo lietuvių kalbos žodyno, garsaus "Dictionarium trium linguarum" (1629) autorius Vilniaus akademijos profesorius K.Sirvydas, be dviejų naujųjų (lenkų ir lietuvių), į savo žodyną įtraukęs ir lotynų kalbą, buvo išėję gerą klasikinę mokyklą humanistai.

7.    Humanizmas ir antika veikė ne tik lenkiškąją Lietuvos literatūrą, kaip A. Mickevičių ir kitus, ir per ją tarpiškai ir lietuviškąją, tačiau ir tiesiogiai: a. pirmieji lietuviškieji raštai kurti Kulviečio, Mažvydo, Daukšos ir kitų humanistų, b. Pirmas panegirikas, 1589 metų (M. Paco?) eilėraštis, ne tik išėjęs iš lotyniškosios Lietuvos mokyklos, bet ir jo heksametras tebėra dar aklas antikinio sekimas. 31 c. Pirmas pasaulietinės lietuvių literatūros kūrinys — dešimt J. Šulco verstų graikų rašytojo Ezopo pasakėčių (1706). d. Pirmas didysis lietuvių rašytojas K. Donelaitis buvo gerai mokėjęs senovės kalbas humanistas. Jis laiškuose citavo Vergilijų ir kitus romėnų rašytojus, ne tik savo pasakėčioms temas ėmė iš antikinės literatūros, bet ir vokiškai rašytuose eilėraščiuose vartojo antikinės mitologijos įvaizdžius . Pirmo didžiojo lietuvių lyriko A. Baranausko kūryboje justi homerinė dvasia,32 ir net jo prozinis stilius pasižymi antikiškumu, kaip tai įtikinamai įrodė Pr. Brenderis.33 f. Pagaliau ir pirmojo lietuviško romano "Bludo" autorius kun. J. Lindė-Dobilas buvo tikras humanistas, žavėjosi Homeru, Donelaičiu ir lietuviškuoju renesansu, ieškojo ir rado Baranausko kūryboje homeriškumą.34
Kaip iš šios apybraižos matėme, daugiaamžis Lietuvos humanizmas ir jo žadinamos klasikinės studijos ne tik davė lietuviams Palemono teoriją, veiksmingą tautinei ir politinei kovai ginklą, ir pavidalino Lietuvos istoriografiją, bet ir — ir tai dar svarbiau — paruošė dirvą lietuvių kalbos mokslui ir išugdė lietuvių literatūros kūrėjus. Kaip kitų Europos tautų, taip ir lietuvių rašytojai mokėsi iš savo pranašumą jau įrodžiusių išlaikytu dviejų tūkstantmečių kritikos egzaminu antikinių kūrėjų, nes, kaip sako Montes-ąuieu, "naujieji veikalai parašyti skaitytojui, antikiniai — rašytojui", o Zielinskis dar prideda: "ir tam, kas šiuos rašytojus studijuoja ir apie juos sprendžia".35

Išnašos
1-    Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą 1940.VI.15, nuo pat pirmųjų naujų mokslo metų lotynų, žinoma, ir graikų kalba buvo pašalinta iš visų aukštesniųjų Lietuvos mokyklų. Sekusios po to vokiečių okupacijos metu lotynų kalbos gimnazijose tebuvo grąžinta 12 savaitinių valandų visam mokyklos kursui.
2-    Kursuose, be kitų, dalyvavo klasikinis filologas ir rašytojas J. Tininis, mokytojas V. Siskinas, A. Rukša.
3.    Rusams "latinniki" (lotynininkai) buvo jų stačiatikybei ir rusiškumui priešingos katalikiškosios, lotyniškos lenkiškos kultūros nešėjai. Be to, humanizmo mažiau paliestoji Rusija nedaug teturėjo gerų senovės kalbų mokytojų, tad ir jų atstovaujamas dėstomasis dalykas susilaukdavo niekinančių epitetų, kaip "lingua latina — magna skotina" (lotynų kalba — didelis galvijas).
4.    Klasikinės filologijos katedra buvo suteikusi savo auklėtiniams doktoratų ir paruošusi moksle pasireiškusių filologų. Plg. A. Rukša, Oko, t.p.
5.    Per šešiolika metų, t.y. nuo universiteto įsteigimo ligi prof. Brenderio mirties (1922.11.16 — 1938.VI.14) humanitarinių mokslų fakulteto klasikinės filologijos katedra nebuvo paruošusi nė vieno lotynų kalbos ir literatūros specialisto, kvalifikuoto užimti mirusiojo prof. Brenderio vietai. Brenderiui mirus, fakultetas turėjo išspręsti dilemą: kviestis ir vėl užsienietį profesorių filologą ir tuo kaip ir užkirsti kelią augti ir stipriau reikštis vietinėms mokslo jėgoms, arba rinkti vienintelį stojusį į skelbtąjį konkursą tai vietai užimti kandidatą A. Rukšą. Kai kuriems senesniems fakulteto nariams, jautriai reagavusiems į bet kurį, tikrą ar tariamą kėsinimąsi į universiteto autonomiją, šis kandidatas galėjo atrodyti nepageidaujamas jau vien dėl to, kad jį specializuotis užsienin siuntė ne fakultetas, bet Švietimo ministerija, tikrai ar tariamai griovusi universiteto autonomiją ir kišusis į fakulteto vidaus reikalus. Tačiau tuo metu į fakultetą buvo jau įsiliejusių daugiau jaunų mokslininkų, labiau pasitikėjusių jaunomis mokslo jėgomis, ir fakulteto taryba lotynų kalbos ir literatūros dėstytoju nuo 1939.1.1 išrinko A. Rukšą.

Nepasitikėjimas priaugančiomis mokslo jėgomis buvo ne klasikinės katedros specifinė, bet bendra fakulteto silpnybė. Jeigu daugiau jaunų žmonių vadovaujama, kai kurių fakulteto narių "vaikų darželiu" pravardžiuojama, universiteto autonomijos "griovike" Švietimo ministerija nebūtų savo kandidatų savo lėšomis siuntinėjusi užsienin specializuotis, Lietuvos mokslas vargu ar būtų sulaukęs tokių pirmaujančių savo srityse jaunų mokslininkų, kaip Lietuvos istoriko A. Šapokos, proistoriko J. Puzino, folkloristo J. Balio, iš kurių vieni lengviau, kiti sunkiau vėliau pritapo ir prie universiteto. Apie šį humanitarinių mokslų fakulteto negalavimą neseniai buvo užsiminęs ir istorikas V. Trumpa, straipsnyje "Jonas Puzinas — mokslininkas ir visuomenininkas" (Aidai, 9, 1965).

6.    1940-41 skaitydamas įvadą į klasikinės filologijos studijas ir ryšium su tuo arčiau apsipažindamas su iš Batoro universiteto perimtosiomis ir iš Kauno atvežtosiomis klasikinės filologijos seminaro bibliotekos knygomis, Rukša pastebėjo šioje knygoje keletą apsirikimų ir atkreipė graikisto J. Dumčiaus dėmesį į šį veikalą, kurį tas, nuodugniai išnagrinėjęs, priėjo išvadą, kad veikalas neatitinka šių dienų mokslo reikalavimų ir nesąs rekomenduotinas. Ir prof. Oko stebėjosi, kam filosofas Šilkarskis ėmėsi šio filologams tederamo darbo. Vis dėlto, kad ir ne filologo, bet mąslaus, gilaus filosofo ir labai našaus mokslininko prof. Šilkarskio kiti filologiniai darbai yra labai vertingas įnašas pirmuosius žingsnius težengiančiam lietuvių klasikinės filosofijos mokslui. Kad nefilologai kartais nuveikia filologijai daugiau už specialistus, rodo kaip Lietuvos, taip ir kitų kraštų nuveiktieji mėgėjų darbai. Vienas pačių žymiausiųjų klasikinių archeologų, Trojos   atradėjas,   buvo   iš   profesijos   pirklys,   vokietis Schliemann įplg. V. Stanka, Schliemann, Lietuvių Enciklopedija, XXVII), mįslingam linijiniam Kretos raštui B išskaityti architektas anglas M. Ventris daugiau nusipelnė, negu daugelis pačių išradingiausių klasikinių filologų (plg. A. Rukša, Kreta — Kretos raštas, Lietuvių Enciklopedija, XIII, 62 tt. ir t.p., Ventris, t.p. XXXIII, 400).

7.    Daugumas čia išvardytų klasikinio filologo ir kalbininko Brenderio darbų susiję su kalbotyra arba su lituanistika, kai kiti, čia jau neminėti, ir su klasikine filologija nieko bendro nebeturi (pavyzdžiui, jo drauge su Niedermannu ir Sennu 1926 pradėtas ruošti ir vėliau Senno ir Salio toliau tęstas Lietuvių rašomosios kalbos žodynas). Ar tik ne šis Brenderio polinkis į kalbotyrą ir lituanistiką ir bus nulėmęs, kad humanitarinių mokslų fakulteto mokslo plane istorinė senovės kalbų gramatika buvo išstūmusi klasikinius autorius.

8.    Prof. Oko žodžiais, Dumčius erudicija pralenkiąs bet kurį vidutinio masto vokiečių profesorių, kai graikistikoje nusimanąs geriau už prof. Šilkarskį ir skirtumas tarp jų esąs "labai ir labai didelis".

9.    Kad jis paruošė šiam Ilijados vertimo leidimui komentarus, sužinome iš Brenderio recenzijos "Homero Ilijada", 1930 (Židinys, 11, 1930, p. 381): "Pagaliau padėkoti reikia J. Dumčiui, daug žadančiam jaunam klasikos filologui, už jo trumpą, populiarų komentarą, kurs žymiai palengvina teksto supratimą".

10.    Plg. A. Rukša, Oko, t.p.
11.    Tai buvo 96 puslapių labai smulkiai, vos įžiūrimomis paprasta akimi raidėmis rašytas rankraštis, kurio po vieną egzempliorių jis buvo įteikęs Otrębskiui, Saliui ir Rukšai, kurie buvo fakulteto skirti šiam disertaciniam darbui vertinti. Prof. Otrębskis apie šią studiją buvo išsireiškęs, kad ji "dvelkianti mokslingumu", prof. Oko (turėdamas galvoje ir Rukšos teksto kritiką "De Catulli car-mine...") pabrėžė, kad "jeigu lietuviai ką padaro, tai dalyką ima labai giliai"). 12- Nuostabu, kad prof. A. Voldemaras, buvęs labai gabus ir uolus žymiausio rusų klasikinio filologo lenko T. Zie-linskio mokinys, ėjęs universitetinę karjerą dar Rusijos universitetuose, Lietuvos universitete nuo pradžios buvęs socialinių mokslų fakulteto dekanu, vėliau ligi 1927. XII.31 humanitarinių mokslų fakulteto visuotinės istorijos katedroje ordinariniu profesorium, kad ir dėstęs istoriją, bet skaitęs ir kai kuriuos klasikinės filologijos kursus, kaip graikų literatūrą, senovės istoriją, be puikios pradedamosios studijos — magistro disertacijos "K voprosu ob agrarnych zakonach Adriana" (Adrijono žemės reformos klausimu) 1910, iš klasikinės filologijos srities veikiausiai nieko daugiau nebus paskelbęs. Bent pagrindinis jo mokslinių darbų šaltinis "Lietuvos Universitetas 1922.11.16 — 1927.11.16. Pirmųjų penkerių veikimo metų apžvalga", 1927, teduoda dvi didokas, tačiau ne su klasikine filologija susijusias studijas: "Būga žmogus ir mokslininkas" (Humanitarinių mokslų fakulteto raštai, I, 1925, 295-347) ir "Universitetas ir mokslas" (t.p. 123-231). Be to, jis redagavo 1925-27 leisto bendro fakulteto organo ''Humanitarinių mokslų fakulteto raštai " I knygą (II  redagavo  A.   Smetona,   III  V.  Krėvė-Mickevičius).

12.    Plg. A. Mažiulis, Račkauskas (Lietuvių Enciklopedija, XXIV). Ten tik apsirikta, kad M. Račkauskas direktoriavęs Kauno III valstybinėje gimnazijoje dar prieš 1940. VIII.l. Iš tikrųjų prieš tą datą tos gimnazijos direktoriais buvo: nuo 1928 J. Baronas, betarpiškai po jo 1936. VIII.l - 1940.VIII.1 A. Rukša. M. Račkauskas ten direktoriavo nuo 1940.VIII.1 iki 1941 m. vasaros (Švietimo Minist. Vidurinio mokslo departamento raštu 20277, 1940.VIII.l A. Rukša prašomas perduoti tos gimnazijos direktoriaus pareigas M. Račkauskui), — Prof. M. Račkausko svarbiausias pokario darbas — Lukrecijaus poemos "Apie daiktų prigimtį" vertimas 1964.

13.    Recenziją parašė A. Gražvydas (Churginas?), Homero Odisėja (Vairas, 5, 1937, 51-61).
14.    Recenzijos: P. Brenderis, Homero Ilijada (Židinys, 11, 1930, 381-384); M. Račkauskas, Šis tas apie Homero Ilijados vertimo redagavimą (Naujoji Romuva, .23(75), 1932 birželio 5 d., 549-551).
15.    Zr. išnašą 9
16.    Visi minėti recenzentai, neišskiriant nė palankiausiai vertinusio Brenderio, sutinka, kad nereikėjo versti Homero vien daktiliais, tuo ne tik nutolstant nuo originalo ir nuo Donelaičio pramintos lietuviško heksametro tradicijos, bet ir "atsisakant nuo tam tikrų ritminių subtilumų, švelnumų"(Brenderis).Pl. A. Rukša, Lietuviškojo heksametro technikos raida (Lietuvių Vasario 16 Girnna-zijos metraštis, 1955, 39-43, t.p., Hegzametras (Lietuvių Enciklopedija, VIII, 165). Aštriausiai prieš Ilijados vertimą vien daktiliais pasisako Račkauskas, kuris, pacitavęs Kudirkos pasisakymą apie "spondėjų sulaikytus" daktilius ir apie daktilius, daro išvadą, "kad mūsų Ilijados vertimas, padarytas vienais daktiliais, nuo pradžios iki galo vaizduoja "nesulaikomą audrą, pageidavimų ugnį", o "prakilnioms mintims, didiems darbams" joje nėra vietos. Nenuostabu todėl, kad ramaus būdo lietuvis tiesiog nepajėgia tos audros pakelti ir, du-tris puslapius perskaitęs, pavargsta, ima nuobodžiauti, yra verčiamas atidėti į šalį "dieviškąjį Homerą". Tik čia vertimo redaktorius V. Šilkarskis, prieš kurį nukreipti šie žodžiai, visai niekuo nedėtas, nes redaktoriui, kaip ir vertėjams, norint išlaikyti vertimo vieningumą, teko arba versti ta pačia, Ralio pradėtąja vertimo technika, arba visai atsisakyti tęsti šį vertimo darbą.
17.    Pokariniai leidiniai: 1. Homeras. Odisėja (Poema. Baigiamasis str. "Homeras", p. 439-462). Verė J. Ralys. Graviūros P.A. Šilingovskio. Valst. grožinės literatūros leidykla, 1948, 506 (5) p. su iliustracijomis. 8000 egz. 2. Homeras. Odisėja. Vertė J. Ralys. Graviūros P. Šilingovskio. Redagavo A. Dambrauskas. Komentarus ir mitologinių ir geografinių vardų bei pavadinimų žodynėlį sudarė J. Starkus. Vilnius, 1964, 484 psl. Tiražas 15,000 egz. 3. Homeras. Iliada. Vertė J. Ralys, S. Čiurlionienė-Kymantaitė, P. Žadeikis, J. Talmantas, A. Dambrauskas. Redagavo A. Dambrauskas. Medžio raižiniai M. Pikovo. Komentarai (sudarė J. Starkus). Mitologinių ir geografinių vardų bei pavadinimų žodynėlis (Sudarė J. Starkus). Valst. grožinės literatūros leidykla. Vilnius, 1962, 564 psl. Tiražas 15,000. 529 puslapyje skaitome: "1930 m. Kaune išėjusią Homero 'Iliadą* vertė J. Ralys (iki XV g. 592 eil.), S. Čiurlionienė-Kymantaitė, P. Žadeikis ir J. Talmantas. Ruošiant šį naują 'Iliados' leidimą, J. Ralio vertimas paredaguotas. Kitų vertėjų tekste knygos spec-redaktorius A. Dambrauskas padarė tiek pataisų, kad jis laikytinas vienu iš 'Iliados* vertėjų". Iš šios pastabos matyti, kad šis Iliados vertimas yra antras, kai Odisėja išleista keturis kartus: 1921, 1930, 1948 ir 1964 metais. A. Dambrauskas yra klasikinis filologas, buvęs Kauno III valstybinės gimnazijos (klasikinės) mokytojas, J. Starkus taip pat klasikinis filologas, buvęs vienos Kauno gimnazijos mokytojas.

18.    Žodynui vos iš spaudos išėjus, labai palankias recenzijas parašė P. Brenderis (Židinyje ar N. Romuvoje?) ir A. Rukša (Lietuvos Aide).
20: Net 1940-41 Vilniaus universiteto klasikinės filologijos seminaro biblioteką lankiusios buvusio Batoro universiteto studentės (panaikinus gimnazijose lotynų kalbą, studentai nestudijavo klasikinės filologijos) Jokanto žodynu labiau domėjosi, negu kitomis iš Kauno klasikinės filologijos seminaro atvežtomis knygomis, ir mielai juo naudojosi.
21.    Tai Lotynų-lietuvių kalbų žodynas. Apie 20,000 žodžių. Kaunas, 1955, 21958, Vilnius, 696 psl., 2000 egz. Žodynas paruoštas pagal A.M. Malinino Lotynų-rusų kalbų žodyno 1952 m. leidimą. Jokanto žodynas režimui negalėjo tikti ir dėl autoriaus jame įdėtos dedikacijos Respublikos Prezidentui A. Smetonai, kurią autorius įdėjo ne pataikaudamas valdovui, bet atsidėkodamas žodyno sumanytojui, nes be jo iniciatyvos kažin, ar tas žodynas būtų iš viso išvydęs pasaulį.
22.    Plg. A. Merkelis, Antanas Smetona, 1964, 274 t.
23.    A. Merkelis, t.p. net 13 vietų mini įvairiopą A. Smetonos dėmesį Platonui (žr. 717 p.).
24.    Ką 1933 m. leis Švietimo Ministerijos Knygų leidimo komisija (Naujoji Romuva, 1933, 110, p. 143): "Salezietis J. Gustas yra įteikęs Vergilijaus 'Enėjidos' vertimą". — Karo metu vienas Švietimo vadybos asmuo buvo įteikęs A. Rukšai patikrinti bene kalbininkės M. atliktą VI Enėjidės giesmės vertimą. Darbas buvo neišbaigtas, tad sunku pasakyti, ar iš jo dar kas dora galėjo išeiti.
25.    Kadangi lietuviška humanistinė literatūra dar tebėra gan skurdi (trūksta antikinių klasikų vertimų, antikinių literatūrų istorijų, žodynų (ypač graikų kalbos), tai šie dės-tojai nusprendė, kad daug svarbiau atlikti su Lietuvos gyvenimu susijusius darbus, negu "leistis į plačiuosius tarptautinius vandenis" sprendžiant bendras filologines problemas, juoba, kad po pustrečio tūkstantmečio klasikinės filologijos mokslo, ypač po didžiųjų XIX amžiaus filologų gadynės šioje srityje nebelengva ką naujo ir bepasakyti. Jie buvo numatę mokytojus lotynistus įtraukti į klasikų vertimo darbą, o patiems ruošti literatūrų istorijas, žodynus. Po vokiečių okupacijos sekusi sovietinė tuos planus sužlugdė. J. Dumčius, nuo 1958 filologijos mokslų kandidatas, 1945-1960 Vilniaus universiteto klasikinės filologijos katedros vedėjas, nuo 1961 docentas, tada buvo vienas pirmaujančių, .mokslo darbais pasireiškusių lietuvių klasikinių filologų. Vakaruose A. Rukša parašė Lietuvių Enciklopedijai daugiausia klasikinės filologijos straipsnių (arti 400 puslapių) ir išvertė lietuviškai visą Vergilijų — Enėjidę, Georgikas, Bukolikas, taipgi dalį Horacijaus. Enėjidę 1965 išleido J. Kapočius (XXXVI — 300 puslapių).
26.    Plg. M. Biržiška, Senasis Vilniaus Universitetas, 3.
27.    Plg. Z. Ivinskis, Kojalavičius (Lietuvių Enciklopedija, XII, 194 tt.). Kojalavičiaus veikalas svarbus dar tuo, kad jis rašytas suprantamesne Europoje lotynų kalba, negu jo šaltinis lenkiškoji Stryjkovskio kronika, užtat juo galėjo pasinaudoti ir vokiečių istorikas A.L. Schlozer, parašęs "Geschichte von Litauen, als einem eigenen Gros-fūrstentume, bis zum Jahr 1569". Tai buvo pasaulinės istorijos serijos A.L. Schlozer und L.A. Gebhard, Vort-setzung der Allgemeinen Welthistorie, 1785 50-toji dalis. 1735-65 anglai išleido daugelio bendradarbių rašytą milžinišką 38 tomų visuotinės istorijos veikalą, kurio vokiečiai buvo išsivertę 30 tomų ir toliau rašė savarankiškai šį leidinį, į kurį pateko pirmą kartą ir minėtoji Lietuvos istorija.
28.    Plg. /. Tuzinas, Narbutas — prosenovės tyrinėtojas (Lietuvių Enciklopedija, XIX, 535).
29.    Plg. p. Jonikas, Kleinas (Lietuvių Enciklopedija, XII, 92 tt.).
30.    Plg. K. Gudaitis, Sapūnas (Lietuvių Enciklopedija, XXVI, 484).
31.    Plg. G. Gerulis, Litauische Hexameter von 1589 (Filologų Biedribas Raksti X sėjums, 1930, 9-12); Fr. Brender, Zur Metrik der litauischen Hexameter von 1589 (Archivum Philologicum, IV, 1933, 35-45); A. Rukša, Lietuviškojo heksametro technikos raida (Lietuvių Vasario 16 Gimn. Metraštis, 1955, 39-43); t.p., Hegzametras (Lietuvių Enciklopedija, VIII, 165); V. Maciūnas, Pacas (Lietuvių Enciklopedija, XXI, 309 tt.).
32.    Plg. J. Lindė-Dobilas, Baranauskas — homeriška dvasia (Pradai ir Žygiai, 1927, 3-4).
33.    Plg. Pr. Brenderis, Baranausko stiliaus antikiškumas (Athenaeum, Kaunas, VIII, 1937, 70-79).
34.    Plg. V. Kulbokas, Lindė-Dobilas (Lietuvių Enciklopedija, XVI, 222 tt.).
35.    T. Zielinski, Die Antike und wir, 1905, 161.