JUBILIEJINIS DAINAVOS ANSAMBLIO KONCERTAS Spausdinti
Parašė Juozas Žygas   
Lietuvių meno ansamblis Dainava šiemet mini 45 metų veiklos sukaktį. Jis susiorganizavo ir savo veiklą pradėjo karo apgriautose kareivinėse Hanau stovykloje, Vokietijoje, kai lietuviai pabėgėliai iš Saksonijos ir Tūringijos su vežimukais, dviračiais ir dar užsilikusiais lietuviškais arkliukais traukė tolyn į vakarus. Tuomet tose kareivinėse susibūrė didokas būrys lietuvių. Nors kareivinės buvo gerokai apgriautos, o pats miestas arba ten, kur miestas buvo, riogsojo tik plytų ir akmenų krūvos. Tačiau nežiūrint to, lietuvių skaičius sparčiai didėjo. Gal dėl to, kad buvo prie pagrindinių geležinkelių linijų, o be to, ne taip toli ir Reinas. Dabar mes jau primiršome, ką tuomet Reinas reiškė! Kai rusų tankai buvo Vienoje, Budapešte ir Prahoje, tai Reinas atrodė magiška linija, kurios rusų tankai peržengti negalėtų. Tad kas galėjo, tai ir traukė arčiau Reino.

Stovyklai susitvarkius ir suorganizavus jos administraciją, pradėta rūpintis švietimu ir kultūrine veikla. Reikia paminėti, kad kultūrinė veikla savaime neatsirado. Reikėjo ją suorganizuoti. Tik Čiurlionio ansamblis, įsikūręs Vilniuje, karo audroms siaučiant, beveik kompaktiškai atsirado Vienoje. Visi kiti kolektyvai vėliau steigėsi stovyklose. Lietuviams pradėjus organizuoti mokyklas ir meno kolektyvus, UNRRA prdžioje jokios paramos nenorėjo duoti. Vėl grįžtant į praeitį, reikėtų atsiminti, kad tais laikais pabėgėlio (dargi nuo rusų) vardas buvo labai nepopuliarus. Vokietijoje buvo keli milijonai visokių tautų žmonių, tai buvę belaisviai arba atvežti prievartos darbams į Vokietijos karo pramonę.

UNRRA ir buvo sukurta tam, kad tokiais žmonėmis pasirūpintų ir juos kuo greičiausiai į namus grąžintų. O apie nenorinčius grįžti nebuvo norima nė girdėti. Net iš Amerikos atvykę lietuviai pareigūnai (jų pavardžių neminėsiu) stebėjosi, kodėl tokia lietuvių masė į namus nenori grįžti. Sako, jeigu valdžia nepatinka — tai balsuokite ir kitą išsirinkite. Dabar tai keistai skamba, bet, deja, taip buvo.

UNRRAi supratus, kad pabaltiečių nebus galima greit į namus grąžinti, Ilanau buvo paskelbta darbo stovykla. Taip buvo padaryta, kad Hanau buvo netoli Frankfurto a/M, o ten buvo vyriausias okupacinių pajėgų štabas. Įvairūs senatoriai, kongres-manai ir žurnalistai dažnai lankydavo Hanau stovyklą, norėdami pasižiūrėti, kaip tie benamiai DP atrodo. Stovyklai atsiradus dėmesio centre, pradėta rūpintis jos reprezentacija. Iš vietinių pajėgų buvo suorganizuotas saviveiklos būrelis. Jam vadovavo Stefanija Radzevičiūtė ir Juozas Žemaitis. Po kelių sėkmingų pasirodymų entuziazmas išblėsta, nes UNRRA pareigūnai geriau nori matyti pabėgėlius su šluotomis, negu šokančius ar dainuojančius. Tokioms sąlygoms esant, daugelis menininkų iš Hanau išvažinėjo į kitas stovyklas.

Dainavos ansamblis atlieka spektaklį "Kai papartis žydi"
Nuotr. A. Pleinio studijos

Nežiūrint visų vargų ir rūpesčių, keletas entuziastų rankų nenuleidžia ir ieško tinkamo dirigento. Kas dar atsimena 1945 m. pabaigą ir žiemą, tai žino, kokios sąlygos buvo tuo metu kelionėms. Reikėjo susispaudus ant vienos kojos vagonuose stovėti, kurie langų neturėjo, arba ant akmens anglių užsiritus važiuoti. Tokiose sąlygose iš Dillingeno atsikėlė dirigentas Bronius Jonušas. Turint dirigentą, atsirado ir šokių vadovė — Liuda Valiukaitė. Intensyviai repetuoti pradėta 1946 m. vasario prdžioje. Nors laiko daug nebuvo, bet Vasario 16-osios minėjime jau buvo sėkmingai pasirodyta. Po šio pasirodymo, lietuvių stovyklos vadovybė pradėjo kviesti iš Frankfurto amerikiečius karininkus. Jų tarpe buvo įsigyta draugų. Amerikiečiams lietuvių pasirodymais susidomėjus, ir UNRRA pareigūnų laikysena praėdjo keistis.

Ansambliui išėjus su sėkmingais koncertais į viešumą, panorėta ir naujagimiu pasidžiaugti. Tad 1946 m. birželio 9 d. įvyko ansamblio "krikštynos". Po koncerto buvo iškilmingas aktas ir ansambliui duotas Dainavos vardas, o šūkis — "Su daina į laisvę". Iškilmingą krikštynų aktą pasirašiusiųjų tarpe buvo: kan. F. Kapočius, Švento Sosto delegatas lietuviams Vokietijoje ir Austrijoje, pulk. ltn. Leland Adair, JAV Armijos atstovas ir UNRRA vyr. inspektorius amerikiečių zonai, maj. Heath, UNRRA Team 27 direkt., VI. Grigaitienė, operos solistė, Em. Gaučienė ir prof. S. Sužiedėlis.

Lemtingas žingsnis padarytas, kai buvo įvestas ir vaidybinis elementas. Tai įvyko, rodos, 1947 m. suvaidinant Antano Škėmos Kryžkelę. Šio pastatymo sumanytojas — Kęstutis Miklaševičius, ansamblio administratorius. Gal šio apsisprendimo dėka Dainava ir sulaukė 45 m. amžiaus sukaktį. Per tokį ilgą laiką ji subrendo, bet jokiu būdu dar nepaseno.

Minint 45 metų sukaktį buvo pastatyta "Kai papartis žydi", t.y. Danutės Bindokienės kaimo buities, darbų, papročių, šokių ir dainų pynė. Pastatymas įvyko kovo 25 d. Morton auditorijoje, Cicere. Nors ta auditorija yra aukštesniosios mokyklos (kurią ir daugelis lietuvių baigė), tačiau ji yra kaip tikras teatras. Erdvi scena, kurioje yra pakankamai vietos chorui ir šokėjams. Salėje — 2300 vietų. Šioje auditorijoje vyksta ir Čikagos Lietuvių operos pastatymai, tad lietuviškai visuomenei ji gerai žinoma. Tačiau rengėjai bijojo, kad nereikėtų dainuoti ir šokti pustuštei salei. Buvo nuogąstauta, kad padėčiai pasikeitus galime likti kultūrinėje dykumoje. Tuo reikalu buvo ir spaudoje rašoma, tačiau baimė nepasitvirtino. Salė buvo beveik artipilnė.

Dainavos ansamblis ir jam talkinęs Lemonto tautinių šokių kolektyvas Spindulys žiūrovų neapvylė. Dar uždangai nepakilus, pasigirdo plojimai. Įėjo dirigentas Darius Polikaitis. Plojimams aprimus, pasigirdo orkestro (19 asmenų) garsai ir buvo atlikta lietuviškais motyvais perpinta uvertiūra. Uždangai pakilus, į sceną rinkosi su dalgiais ir grėbliais šienpjoviai ir grėbėjos Veiksmas vyksta gal šio šimtmečio pradžioje ir vaizduoja kaimo gyvenimą bei papročius šienapjūtės metu — prieš Jonines. Gal dėl to įpintas ir paparčio žiedo elementas.
Matėsi tvirta režisūros ranka. Vyksme buvo daug gyvumo ir mažų humoro scenų: jaunimas flirtuoja ir šoka, vyresnieji saugo alaus statinę, kad "neišgaruotų", diedai irgi bando šokti, pavydas, intrigos ir moterų tauškalai. Visa tai sudarė gyvą šienapjūtės pabaigtuvių — Joninių išvakarių vaizdą.

Pastatymas žiūrovams paliko gerą įspūdį. Žinoma, jeigu pradėsime panages krapštinėti — tai visuomet galima rasti trūkumų. Mėgėjų veiklą reikia vertinti kitais kriterijais negu profesionalų. Malonu, kad įsijungė daug jaunimo, vadovybė taip pat beveik iš jaunimo. Į šį vaidinimą buvo įsijungę apie šimtas dalyvių. Labai daug dirbo Dainavos ir Spindulio vadovybės, dalyviai ir techniškas personalas. Po šio pastatymo susidarė įspūdis, kad dar iškilmingiau bus paminėta Dainavos ansamblio 50 metų sukaktis.
Juozas Žygas