AUŠTA AUŠRELĖ Spausdinti
Parašė ALĖ RŪTA   
Alė Rūta ir Vincė Jonuškaitė (Santa Barbara, 1989 m.)

Išvažiuoju vidurnaktį. Palieku Berlyną, lekiu į Kauną. Draugai palydėjo. Ak, nebesuskubau jiems už taksi ...Jie irgi studentai... Bet gal susitvarkys? Tokia pasitaikė minia, tokia spūstis! O pavėluot negalėjau, Kaune jau lauks... Į Kauną, į Kauną! Į mielą gimtą šalelę! Širdis skriste skrenda, veržiasi iš krūtinės. Taip pasiilgau... visų. Namiškių, draugių, bendradarbių, net priešų, pavydelnikų! Kas man, jei kas taiko pakišti koją? Bet gal tokių net nėra... Ypač dabar nenoriu apie tai galvoti. Dieve mano, kaip gera namučio važiuot! Lėkite, kleketuokite traukinio ratai, riedėkite greičiau.

Hm... Truputį dar gerklę peršti. Apsisupsiu šilta skarele aplink kaklą, kad pro lango plyšius kokia trauka neužgriebtų. Vakar tiek dainavom! Tai mano išleistuvės. Visas lietuviškas, visas žinomas vokiškas dainuškėles išrėkėm... Aš dainuoju iš džiaugsmo, kad namo važiuoju, o jie gal iš liūdesio, kad mane palydi, kad atsiskirtam. Aš manau, tikiu, kad mano draugai nuoširdūs.

Bute pasiliko netvarka, bet ką gi padarysi. Tai mano gyvenimo istorija. Lekiu, skubu. Visa laimė, kai draugai ir draugės padeda. Rodos, visa tada susitvarko, visa — laiku. O aš tik pasigriebiu lagaminą, prikimštą drabužiais ir gaidomis... Taip, visur suskubau, kur mano širdis geidavo... ir koncertą puikų išklausiau, ir, kai sugrįžau, prisidainavom... Emil Sauer, Liszto mokinys... Stai ką mes girdėjom! Pianinas verkia po jo rankomis. Filharmonijos salėj... Ak, vis tik, Berlynas. Apsimokėjo laukt eilėj porą valandų... Už 50 pfenigių bilietas ir — dui! Tupėjom aukštai, gal keturioliktame aukšte, —    tai kas? Gerte gėrėm garsus, gėrėjomės. Grįždami namo diskutavom... Tai talentas! Ar mes ko pasieksim? Ar mūsų kas taip klausysis? Kad musei per salę skrendant, girdėtųsi...

O įsidainavom, o įsibangavom! Iki vėlumos... plyšojom, net langai drebėjo. Šeimininkė buvo susiraukusi, kai rytą "Grūss Got" pasakiau. Ką padarysi? Kad gi dainuoti —    taip smagu!

Klep-klep, klep-klep... Jau įsibėgėja traukinys. Berlyno žiburiai skystėja. Ant skruostų man jau vėsta draugų bučiniai... Viskas tolsta. Jei neperštėtų gerklės, užniūniuočiau... Ne, geriau — ne. Tie storuliai vokiečiai vis tiek nesuprastų... Kas jiems, kad į Lietuvą važiuoju? Kas jiems, kad man džiaugsmu beveik plyšta širdis? Jiems aš nerūpiu nė kiek; nors man visada įdomu į žmones dairytis, jų veidus ir veiksmus pasekti...

Va, anam auksinė grandinėlė nukabus ant pilvo... Sis, prieš mane sėdintis, tingiai žiovauja, netrukus ir užknarks... Ta senutė jau spraudžiasi į kampą poilsiui. Viena dar mezga, lengvai galvą kinkuodama... apie ką jos galvoja? Seimas, vaikus? Ta jaunuolė
—    šypsos... Gal pas mylimą jos mintys skrenda? (Man irgi prieš akis keli jauni vyrų veidai. Simpatijos...) Pilna "kupė" x įvairūs žmonės. Niekam nė į galvą, kad aš Litauerin... Sėdžiu sau oriai, kaip kokia dama, į kitus tik niekam nematant pasižvalgau...

Tuk-tuk-tuk-, tuk-tuk-tuk. Dusliai dainuoja traukinys, vis tankindamas savo melodiją. Mano širdis, kai svajoju apie artėjančią gimtinę, irgi —-tuk-tuk-tuk, man tik vienai tegirdint. ..Net šilima visą išpilta. Mėginau žvelgt pro langą: visiškai juoda naktis. Nieko neįžiūriu; tik tarpais šmėsteli prie geležinkelio blyškios švieselės. Lange, lyg veidrody, atsimuša "kupė" prigesintas žibintas ir traukinio judesy tabaluojančios snaudžiančių galvos — tik tiek. Pasilikusių Berlyne draugų veidai mano atminty jau blėsta, nes visomis mintimis plėšiuosi į Lietuvą... Tamsiam lange mano pačios ir kitų "kupė" keleivių veidai ir šešėliai atsibosta; nukreipiu nuo tenai žvilgsnį. Svajonės ir mintys plaukioja galvoje. Kas mane pasitiks? Kaip Kaune bus? Kokios naujienos? Kada galėsiu, po svarbių pasikalbėjimų sostinėj, parlėki į Subačių? Nieko tikro nežinau, viskas — tik svajonėse, tik neramūs mano troškimai.

Koks didelis, Dieve, pasaulis! — Atsidustu. — Kiek darbų, kiek vilčių! Kiek dainų jau išdainuota, ir kiek dar norisi dainuoti. Prisimena ne taipjau tolima praeitis...

Visko buvo. Ir sunkios, netikros vaikystės dienos, ir bręstančios mergiotės svajonės, ir pas gimines — besimokant, net pas svetimus, tai vėl po motinos sparnu... O vis tas pats troškimas: dainuoti, dainuoti...

Moksleivių vakaras Voroneže. Pilna salė veidų... Maniau, kad numirsiu: užtirpo rankos - kojos, apmirė širdis. Aš — scenoj? Aš dainuosiu solo? Dainavau... "Sunku gyventi žmogui ant svieto..." Iš pradžių balsas kiek virpėjo, veidai prieš mane mirguliavo... Paskui viskas išnyko. Aš, rodos, buvau viena toj salėj, viena pasauly. Pranyko susijaudinimas, kažkur nuplaukė mano baimė. Buvau tik aš ir daina: "Sunku gyventi"... Taip, sunku gyventi! Užtat ir į tą dainą įsijaučiau...

Kam gi tėvelis išbėgo Amerikon, vos man gimus? — Tai nuo rusų. Argi mamunytei buvo lengva? Paskui — jau dvylikos metų buvau, kai tėvelis iš tos baisiai tolimos Amerikos sugrįžo... Ar gi iš "ražkažių" sesė ir brolis — ton pačion Amerikon? — Tie nei nebegrįžo... Seselė Kazimiera — tokia graži, tamsiaplaukė, į tėvelį panaši, šauni merga... tai tėvelis juos už jūrių marių nusitraukė. Kvietė ir savo pačią važiuot, bet mano mamunytė jam trumpai - drūtai atsakė:

"Iš savo žemės niekur nevažiuosiu!" — Kad ir sunku buvo gyventi...
Ak, mano motina! Kaimietė ir ne kaimietė. Šviesi. Vis su kunigais pasipažino, kviesdavos... religinga labai. Pusseserė sakydavo:
"Tetulytės padelkos dar ant gonkų , o koja jau bažnyčioj..."
Mat, mūsų namai čia pat — prie šventoriaus; suskamba varpas mišioms, ji meta visus darbus virtuvėj, šiūst — gerąjį sijoną, tik sušvytruoja plačiom klostėm ir jau žengia į šventovę...

Visas knygas, kur nutvėrus, ji paskaitydavo. Dainušnikė... Ona Zubaučiūčia (Oho!). Taigi, Zubavičiūtė iš Dumblinėlių, nuo Pumpėnų... Bejos nei baliaus bus, nei giesmes ar dainuškas kas praves... O jos pasakos! Atsisės su kokiu darbu ir ims mums porinti:
"Krun, krun, krun... Nemačiau, nežinau, kas dukterį pavogė..." "Ponuli, nepjauk, sopa galvytę..Visokių prisakydavo, gražių ir baisių. Kartais pasakas ji ir išdainuodavo, o ne sakydavo...

Mamunytė mūsų... Visur jos pilna buvo. Ištekėjo už melniko — Tamošiaus Januškos. Manė apsiženiję Petrapiliu važiuoti... Paskui... Malūne dirbo, gerai uždirbo. O dar paskui... Nuo ruskio jis nešė sveiką galvą... kas daugiau priglaus, jei ne Amerika? Mamunytė viena liko... Su vaikais prie namų...

O ji sunkiai, bet gerai vertėsi. Ne iš kitų malonės laukė, o dar kitiems padėdavo. Kunigėliai... Klebonas Kazlauskas — poskūpis... Valgyt, sako, klebonijoj, vis prastai... Tai kunigai, o ir pats klebonas, pas Januškienę -— pavalgyt.

Babusytė (motinos motina) atvažiuodavo. Išsitrauks, būdavo, drobulę iš kuparo, uždengs ant sienos, ir rodo mums gyvus paveikslus. Vaikai, ant grindų sutūpę, žiūrim... Suners pirštus: tai zuikelis, tai paukščiukas šešėliu ant drobės kruta, tai kas... Vaikai, vaikai! Mes buvom jos akies obuolys... Devynetą Januškienė pagimdė... Du broliukai, septynios sesytės. Būdavo, sugulę klausysma, kaip upelis už sodo čiurlena... Šilta, gera, per dieną nuvargus mamunytei bepadedant... Jai gi tiek daug darbo! Ką ten babusytė —su tais paveikslais... visa ant jos pečių, visi vargai—jos vienos, Januškienės, galvai...

Snūduriuoju, ir visi atsiminimų vaizdai many prabėga...
"Ciuk-čiuk-čiuk, ciuk-čiuk-čiuk... — Traukinys į Lietuvą artėja... tai kariauna gąsdino ir kankino mūsų šalelę, tai vėl dainuojant ramios tirpo vasaros... O kiek dainelių, o kiek bernelių...

Skrieja pro langą mėnesienos nulieti Prūsų laukai. Visi keleiviai miega, aš snaudžiu, bet mintys neužmiega, atsiminimai švyti, kaip tas mėnesienos sidabras virš nurimusių lygumų... O kiek yra atsiminti! O kaip gražu, kas praėjo! Ir kas buvo skaudu, dabar — nebe...
Vienus tėvelis Amerikon pasiėmė, kiti likom Subačiuj, prie mamutės sijono... O giedojimas jos, o dainavimas! Balsas — ir Dievo garbei, ir žmonių džiaugsmui. O prie jos ir mes traukiam... Taip visada būdavo...

Pasitaisau skarelę, prisišlieju kamputy... Gerklė jautri ir tiek. Nors "kupė" nešalta, o net kiek tvanku. Kitame kampe senutė jau visiškai susileido, nosis beveik krūtinę siekia... Storulis šnirpščia, lūpas tarpais išpūsdamas. Aš atsidustu, spaudžiuosi prie lango... Ehė, dangus jau balkšvas, aušta aušrelė... Aš labai mėgstu saulėtekį. Kad tik nebūtų debesų... Atsiloštu kampe, užsimerkiu...

Mūsų gyvenimas — mano, mamunytės, seserų, draugių ir mano draugų... Dainuot, dainuot! Dievuliau, kaip norisi dainuot!
"Ciuk-čiuk-čiuk", —jau gal į Lietuvą traukinys įbėga... Matėsi nebe mūriniai, o namai šiaudiniais stogais... Taigi va, iš to slauno Berlyno važiuoju, iš savo studijų —    balsą pralavinus. O vis dar apie praeitį mąstau... Visko buvo pas Januškienę, visko
—    teatre... Vėl snūstelėju...

Ir atmerkiu akis, apsidairau po pilką "kupė". O štai, pro langą įspindo kreivas spindulys. Saulutė jau patekėjus. Savo minčių ir sapnų raizginy nebepastebėjau, kaip atkeliavo rytas.

Jaunutė "kupė" keleivė šypsos ir vėl; ne sau, ne svajodama, o šypsos man žvelgdama į akis. Ir ji rytu džiaugiasi...
Lange jau bėga pro šalį Lietuvos laukai. Pažįstu, pažįstu... Nušienautos pievos. Dar kai kur — lopinėliai tebesiūruoja, tebežydi: geltoni vedrynėliai, lelijavi žiedeliai —    iš tolo tik švelnus margumynas... Trobos su šiaudinėm kepurėm. Sulinių svirtys, sodų medžiai tebebaltuoja. Žydi obelys, kriaušės — mano gimtinės laukai! Gal Subačių jau pralėkėm?

Tai nieko, vis tiek, iš Kauno netrukus sugrįšiu, prilankyti mamunytės ir Subačiaus. Turiu pirma sostinėj susitikiti žmones, kurie mano studijas remia, turiu daugiau išsiko-vot... sausa ir sunki buvo mano duonelė užsieny... Reikėjo labai susispaust. O dar tiek reikia išmokt, pamatyti — tiek išgirst koncertų, teatrų aplankyt... Be to slidaus popierėlio, be pinigėlio, niekur neprieisi.

Taigi, ir parvažiuoju namo, pas savuosius: gal pavyks daugiau mokslapinigių susiorganizuoti. Jauna — laisva mūsų valstybė, sunkūs dar laikai. Bet gal apvyks...
Aušta aušrelė, teka saulelė... O man tik norisi dainuoti, dainuoti... bet kokia kaina!..

Ištrauka iš naujos knygos — "Mėlyno karvelėlio šviesa". Pagrindinė veikėja — Lietuvos operos solistė — Vincė Jonuškaitė.

Vytauto Igno lino raižinys iš ciklo "Šventoji Lietuva"