VYTAUTO IGNO DAILĖS KŪRINIŲ PARODA LIETUVIŲ DAILĖS MUZIEJUJE LEMONTE 1990 m. gegužės 5 d. — 20 d. Spausdinti
Parašė Henrikas Nagys   
Žodis, pasakytas parodą atidarant

Išskirtinė yra ši paroda, išskirtinė naujo muziejaus patalpa, išskirtini ir šie metai mums ir mūsų gimtajai žemei. Vėliausios žinios iš Lietuvos, iš Vilniaus mini sostinės gatvėse riedančius tankus ir žygiuojančius raudonarmiečius. Visa toji okupacinė horda išstovėjo virš valandos prie nepriklausomosios Lietuvos parlamento rūmų, grasindama ir gąsdindama ir, Kremliaus įsakymu, bandydama palaužti Lietuvos žmonių apsisprendimą būti laisvais ir nepriklausomais savo atkurtos valstybės piliečiais. Maskvos diktatoriai nori bet kokiom priemonėm palaužti pačios Lietuvos sielą ir valią. Palaužti ir vėl grąžinti melą į kasdienį gyvenimą, į kūrybą. Mes žinome, kad to nebus: tikime savo tauta, savo laisvai išrinktaisiais jos atstovais, tikime nepalaužiamu savo žemės ir jos žmonių ryžtu gyventi ir kurti laisvėje.

Tokiame tad istorijos ir laikmečio fone, tokioje likimo lūžtvėje, atidaromas šis pirmasai toks išeivijoje Lietuvių dailės muziejus. Jo Čikaga, jo mūsų išeivija, jo, pagaliau, ir Lietuva seniai laukė. Todėl ši diena neeilinė mūsų benamių buityje; ir daugelio ryžtu ir darbu atsiektasai rezultatas vertas gražiausiais žodžiais išsakytinos padėkos bei pagyrimo.

Ir gera, ir džiugu, kad šio muziejaus pirmoji paroda skirta dailininko Vytauto Igno kūrinams. Įvairiopa prasme ji simbolinė. Čia, Lemonte, į pirmąsias lietuvių naujakurių, dažnai pačių rankomis pastatytas sodybas rinkosi menininkai, rašytojai ir lietuviškojo meno mylėtojai. Viena tokių sodybų buvo Mariaus Katiliškio, į kurią rinkomės ne tiktai iš Cikados, bet ir visų pasaulio pakraščių. Dažnas svečias čia buvo ir šios parodos autorius. Jo tapybos darbų teberandame ne tiktai Katiliškių namuose. Tie darbai savo dvasia ir išsakymu labai giminingi šiandieninei Igno kūrybai, nes Igno grafika ir tapyba nesikaitaliojo pagal laiko madas ir paklausą. Igno kūriniuose tebėra toji pati giliai ir neatskiriamai įsišaknijusi vienkartinė žmogiškos dalios interpretacija, paveldėta iš dar vaikystėj žiūrėtų ir pražiūžrėtų liaudies skulptūrų, drožinių ir tapinių mažose bažnytkaimių koplyčiose ir koplytėlėse, kryžkelių rūpintojėliuose ir liūdnose laidotuvinėse raudose ir giesmėse. Tasai Igno kūrybinis pasaulis todėl toks vaikiškai giedras ir kartu toks sielvartingai skurdus, toks pakilus ir kartu be galo melancholiškas. Ir visa tai tarsi susieja per visą Igno grafikos bei tapygos kūrybą nusidriekiantis lengvas, kartais vos pastebimas, šypsnys. Todėl dailininko Igno kūriniai šiandien taip labai ir labai tinka šių neeilinių patalpų atidarymui. Jų giliai išsakytas savos žemės ir savųjų žmonių tapatiškumas nėra vien tiktai tematinis, ikonografinis, bet iš esmės savo žemę ir žmogų mylinčios, pažįstančio ir išpažįstančio dailininko kūrybinis inkaras. Lietuva Ignui yra, kaip ir kadaise mūsų nežinomiems dievdirbiams ir liaudies kūrėjams, svarbiausias ir nepamainomas kūrybos šaltinis. Jis toks nuolat trykštantis ir gyvybingas, neišsemiamas ir įvairiaprasmis, kad jo užtenka visam laikui, visiems iš jo atsigaivinantiems. Nenuostabu todėl, kad talentingiausios mūsų nepriklausomybės laikų jaunosios kartos kūrėjų buvo semtasi iš tų pačių gelmių ir ištakų. Charakteringa, kad visi jie, kaip ir Ignas, liko originalūs, esmingai saviti, nepakartojami savo tematiniu traktavimu ir kūrinių įforminimu.

Vytauto Igno kūriniuose, ypač šios parodos tapybinėse kompozicijose, yra visa Lietuva: jos žmonės, jos tvariniai, jos gamta, jos maldaženkliai, pietos, rūpintojėliai, betgi ir Praamžiaus bei Perkūno gadynių mitų atšvaitai: šventieji vandenys, šventosios ugnys ir girių bei lygumų dvasios ir dvasia. Ir visa sulydyta į vieną išradingais kompoziciniais deriniais ir permatomu, išieškotu koloritu pasižymintį, kūrybinį pasisakymą. Katakombų žuvis čia plaukia gadynių vandenimis šalia šiek tiek šelmiškai traktuoto autoportrteto, sūrų-jų vandenų, betgi brolio vėjo, žūklautojo, kurį tebemasina ir gelmių gyvūnija, ir nepažabojama vandenyno stichija. Ir, kaip pats šių kūrinių koloritas, beveik akvareliškai persišviečiantis mišriose technikose labai vykęs tų tapinių traktavimas. Panašiai perkelta į šiuos kūrinius tokia pat nekaltai šviesi, beveik vaiko, nuostaba. Iš tokio pirmykščio santykio su pasauliu ir žmogumi gimsta kūrybinis pasaulis ir jo išsakymas žodžiais, spalvom, garsais.

Kadaise jaunystėje Ignas, šalia savo charakteringųjų grafikos kūrinių, kurie šiandien taip vertinami ne tiktai išeivijoje, bet ir ypač Lietuvoje, jau tapė drobes, kuriose buvo vaizduojama gana niūri, grasi ir skaudi vienišo, užguito ir po pasaulį vaikomo žmogaus dalia. Iš tų figūrinių kompozicijų, kurios būdavo dažniausiai sąmoningai tamsaus ir slegiančio kolorito, žvelgė į mus mūsų pačių benamiš-koji dalia. Tačiau nebuvo tuose kūriniuose nei patetiško sentimentalumo, nei prikištinės didaktikos.

Šiandieniniuose Igno tapybos kūriniuose, sukurtuose, kaip minėta, giedria, beveik permatoma spalvų gama, tačiau tebėra tasai pats dailininkas, ieškąs būdų išsakyti tos pačios žemės, to paties likimo žmogaus svajones ir sielą. Juose ir vėl toji pat Lietuva, kuria jis nuolat gyvena, kurią jis su tokia meile rado 1971 metais, grįžęs valandėlei namo į savo vienintelius tikruosius namus, į jo taip laukusį Vilnių. Toji pati jo gimtoji žemė jį pasitiko: nemirtinga, amžina, kurios niekados neatsižadėjome, kurios niekad nepamiršome, kuria gyvenome ir tebegyvename dienom ir naktim, dabar, po Kovo vienuoliktosios, kai einame Lietuvos skausmų ir kančios kryžiaus kelius, tą savo nesibaigiančią Via dolorosa kas valandą, teisingiau, kas minutę, su kiekvienu įkvėpimu ir iškvėpimu.

Igno kūryba yra didele dalim toji kryžių ir rūpintojėlių žaliuojanti ir žydinti Lietuva, kurios sielą randame jos vaikų dainose, drobėse, žodžiuose. Jos niekas negali iš mūsų atimti, niekas jos negali nužudyti, nes ji liks amžiams lūpose, širdyse, akyse, liks visų jos kūrėjų kūryboje, nes tai yra nemirtingas mūsų žemės, mūsų Lietuvos lobis, jos savastis, buitis, būtis ir siela.

Todėl ši diena nepaprasta. Todėl šios patalpos tokios brangios. Todėl ši dailininko Vytauto Igno paroda tokia artima mums, tokia brangi. Pati Lietuva rodosi ir kalba mums, o mes tiktai atverkime akis, ausis ir širdį. 1990. V. 24
Henrikas Nagys