Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Baltų egzilio literatūra PDF Spausdinti El. paštas
Parašė IVASK IVAR   

Šimtmečio ketvirčio apžvalga

Paskaita, skaityta Baltų Studijų III konferencijoj Toronto universitete 1972 gegužės 11. Ivar Ivask yra Oklahomos universiteto profesorius ir to universiteto leidžiamo trimėnesinio Books Abroad žurnalo redaktorius. Lietuvių Enciklopedijos papildymų tome duota jo biografija, į kurią ir nurodome skaitytojus plačiau su juo susipažinti. Kaip iš straipsnio matyti, prof. I. Ivask yra apsipažinęs ir su lietuvių literatūra. Vis dėlto kai kur jo turima informacija yra sprago-ta. Atrodo, vargu jam žinoma, kad nuo 1948 ligi 1966 A. Ružancovas leido bibliografinę "Knygų Lentyną", kurią po redaktoriaus mirties pakeitė jau tik metraštinis išeivinės bibliografijos leidinys. Taip pat greičiausiai jam likęs nežinomas ir K. Barėno Londone leidžiamas literatūros metraštis "Pradalgė", kurios išėjo jau 8 tomai. Ir kai kurie vertinamieji autoriaus sprendimai nevienam lietuvių skaitytojui gali kelti abejonių. Tačiau aplamai straipsnį laikome įdomiu ir esame autoriui dėkingi už sutikimą jį paskelbti ir lietuvių kalba.

 

I
Ne visi egzilio vaisiai yra kartūs. Jau pats faktas, kad čia, Toronto universitete, susirinkome Baltų Studijų III konferencijai, suorganizuotai vos 1968 m. įsisteigusios Association for the Advan-cement of Baltic Studies, ir kad mano paskaita galės liesti ištiso dvidešimtpenkmečio literatūrinį vystymąsi ir tačiau bus tik balansas, o ne epilogas, — jau tai iškalbingai byloja apie baltų iš-eivinės bendruomenės, išsisklaidžiusios po visą pasaulį, gyvastingumą.

Prisiminkime, kad visa tai būtų buvę neįmanoma be masinio II pasaulinio karo pabaigoje egzodo iš Pabaltijo valstybių, kuris daugeliui tada atrodė visko pabaiga. Tačiau, užuot be pėdsakų pradingę įsikurtose šalyse, baltų išeiviai sugebėjo išsaugoti ir puoselėti savo tautines kultūras, neužsidarydami realiuose ar įsivaizduotuose getuose. Iš tiesų, po savyje užsidarymo metų jie dabar vis aktyviau pradeda dalytis savo kultūriniu lobiu su kitais. Vis daugiau ir daugiau pasirodo studijų apie tris baltų literatūras didžiosiomis Vakarų kalbomis, o taip pat ir vertimų iš pačių baltų kalbų. Galima drąsiai tvirtinti, kad nuo lenkų egzilinės literatūros XIX a. ir nuo rusų emigrantų literatūros XX a. pirmojoj pusėj nebuvo tokio nuostabaus egzilų literatūrinio suklestėjimo, kaip tarp baltų išeivių Vakaruose 1945 - 1971 metais.

Šioj paskaitoj ir norėsiu aptarti šiuos pasiekimus, ne tiek remdamasis kiekybinėmis statistikomis, kiek bandydamas sugauti kiekvienos tų eg-zilinių literatūrų esminį kokybiškumą ir savitumą. Pasinaudodami R. Šilbajorio knygos apie lietuvių literatūrą Perfection of Exile (įžvalgiausios ligi šiol pasirodžiusios studijos apie bet kurią baltų literatūrą) antrašte, galime klausti: kur iš tikro buvo kiekvienai literatūrai egzilio perfekcija? Pastarasis žodis būtinai sietinas su tokiais terminais, kaip "atnaujinimas" ir "innovacija", nes egzilio literatūroms visada savaime didžiausia grėsmė buvo konservatizmas, tradicionalizmas, svajonės apie praėjusią garbę, kultivavimas nostalgiško nacionalizmo, nutolusio nuo supančio kultūrinio ir politinio pasaulio. Šiuo jautriu klausimu cituojame prof. Šilbajorį: "Karo audra sugriovė namo sienas ir padarė mus nuogus ir laisvus. Tai buvo tragiškas išlaisvinimas, bet jis atvėrė naujus akiračius, naujus kraštus, naujas civilizacijas, naujus kelius dalykams pajusti ir suprasti. Kai kurie rašytojai atsisakė šio iššūkio ir pasiliko saugūs už tų sienų, kurias jie ir dabar tebelaiko savo namais, nors tai neteko bet kokio realaus pagrindo. Amerikos didmiesčių triukšme ir skuboj kuriama daug romanų, prozos ir poezijos, kur ramiai plaukia tėviškės upeliai, šlama medžiai, ir seni kaimo kaimynai, nežinodami, jog jie tapę tik šešėliais, prieina su jumis pasiveikinti. Tačiau kiti rašytojai nutarė kiek galima pažvelgti į naują realybę ir ieškoti naujų formų ir idėjų, kurios įprasmintų jų darbą naujoj situacijoj ... Jų darbas turi dabar liesti gilius egzistencinius klausimus . . . atspindėti tas Vakarų minties sroves, kurios pripažįsta, kad ne tik mažų mindžiojamų tautų nariai, bet visas pasaulis stovi prieš dvasinį egzilį visų vertybių sistemų, kurios ligi šiol sudarė civilizaciją".1

Rašytojų, priklausančių šioms dviems kraštu-tinybėms, atmetančių ar priimančių naujos egzilinės realybės iššūkį, kaip charakterizavo R. Šilbajoris, lengvai atrasime ir tarp latvių ir estų išeivių. Tačiau dauguma stovi kažkur tarp šių kraštutinių poezijų įvairiose kompromiso pakopose tarp atmetimo ir priėmimo. Kodėl taip turi būti, įdomiai išaiškina estų kritikas Ants Oras savo puikioj apybraižoj Estonian Literature in Exile (1967). Nors jis kalba tik apie estus, bet lygiu būdu tai tinka lietuviams ir latviams: "Dauguma estų intelektualų yra pirmoji, antroji ar gal trečioji karta, kilusi iš žemdirbių protėvių, tikrų žemės purentojų, smulkių žemės savininkų, o jų kraujas linkęs į užsispyrusį konservatizmą, nelengvai pakeičiamą bet kokia atsitiktine kryptimi. Metropolinės Paryžiaus, Londono, New Yorko mados, be abejo, domina estų protus, ir estų rašytojai dažnai kai kurias jų bandė, bet aplamai jie atokiai į jas žvelgė.
Intelektualiniai žaidimai buvo malonūs pamėginti, —izmai galėjo būti tiriami ir bandomi, bet ne tiek, kad žvilgsnis būtų nukreipiamas nuo pagrindinių gyvenimo reikalų. Šis rimtumas būtų galėjęs virsti sunkumu, nuo kurio tačiau saugojo intelektualinis budrumas, dažnai pasireiškiąs stipriu humoro jausmu. Ir gamta nepasitraukė tiems rašytojams už gelžbetoninių užtvarų: jų meilė jai retai tebuvo miestiečio meilė kartais įkvėpti tyro oro. Tai buvo artimesnis, intymesnis ryšys — jausmas gamtai kaip pasauliui, kuriam jis priklauso".2

Tai giliai apmąstytas konstatavimas žmogaus, kurį daugelis laiko geriausiu Estijos literatūros kritiku; autorius pirmosios bet kur pasirodžiusios studijos The Critical Ideas of T. S. Eliot (1932) ir nepralenkiamas vertėjas iš daugelio europinių kalbų. Jo cituotasis analizavimas vertas gilesnio žvilgsnio, nes aptaria estų (arba, jei norite, baltų) ne tik kultūrinį pajėgumą, bet ir galimus pavojus. Panašių intelektualų, kaip Oras, yra nemaža tarp baltų egzilyje (taip pat ir namie), kurie artimi jo išdidžiam arnoldiškam laikymuisi prieš "metropolinės kilmės madas" ir "intelektualinius žaidimus". Ar amžiuje, kuriam ryškiai visuose menuose atstovauja homo ludens, greta sustatymas sveikų laiko užgrūdintų žemdirbių ainių rūpinimosi "pagrindiniais gyvenimo reikalais" ir "dekadentinių malonumų" ieškojimo Vakarų miestuose neugdo mažiau įžvalgiuose rašytojuose tam tikro kultūrinio izoliacionizmo. Žinoma, nėra paprasto sprendimo sudėtingai kultūrinei situacijai, kurioje atsakingi kritikai nuolat sveria pro et contra išlaikyti tautinę tapatybę ar beatodairiškai priimti kosmopolitizmą. Oras'o žvilgis gerai išreiškia šią visoms mažų tautų — tad ir baltų kalbų — literatūroms bendrą dilemą. Šią dilemą galėtų nugalėti tik nenumatyta genijaus sintezė, kurioj tautiškumas ir tarptautiškumas, kaimiškumas ir miestiškumas būtų įtikinamai sulydyti.

II
Kalbant apie baltų egzilio literatūrą, svarbu pabrėžti nuostabiai mažą pabėgėlių skaičių: apie 62,000 lietuvių, 75,000 estų ir 125,000 latvių, kurie II pasaulinio karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus. Nė viena tų grupių nesudarytų didesnio miesto, net jei ir būtų įsikūrę vienoj vietoj, o ne išsisklaidę po keturius žemynus. Ir tačiau tariamas 125,000 latvių miestas per 27 metus pajėgė išspausdinti 766 grožinės literatūros leidinius su 138,203 puslapiais! Tiksliai skaičiuojant: 233 poezijos rinkiniai, 473 prozos tomai, 46 dramų knygos ir 14 literatūros kritikos leidinių (skaičiuoti tik nemažiau kaip 16 puslapių vienetai). Skaičiuojant puslapiais, poezijos išspausdinta 20,935, prozos 111,444, dramos 2811 ir literatūros kritikos 3013 puslapių. Tuos duomenis turiu iš Benjaminš Je-gers. Tai iškiliausias latvių išeivijos leidinių bibliografas, autorius nuostabios Bibliografijos latvių leidinių, spausdintų už Latvijos 1940 - 1960 (1968), kurios pirmasis tomas apima 2677 vienetus! Nei estai, nei lietuviai dar negali didžiuotis tokiu bibliografu išeivijoj. Pagal Bernard Kangro, autorių nuolat papildomos, bet daug kuklesnio leidinio Estų knygos, išleistos išeivijoje (paskutinis leidimas 1971), ligi 1971 m. pabaigos buvo išspausdinti 554 grožinės literatūros knygos, apimančios 122,930 puslapius. Jei tačiau išskiriame memuarus (106 knygos), kelionių (6) ir vaikų knygas (45), estų egzilio literatūrą sudaro 118 poezijos rinkinių, 276 prozos knygos, 2 dramų knygos ir apie 20 literatūros kritikos leidinių, tad iš viso 416 leidinių.3 Tai neprilygsta latvių literatūrinei produkcijai, bet estų mažiau ir tėra. Atitinkamą lietuvių statistiką pateikė Č. Grincevičius, parengęs bibliografiją Lietuvių literatūra svetur (1968). Pagal šią statistiką, per tą patį laiką lietuvių buvo išspausdinta 213 poezijos rinkinių, 253 prozos knygos ir 37 dramos veikalai, iš viso — 503 leidiniai (neįskaičiavus literatūros kritikos). Lyginant su estais, krinta į akis didesnis poezijos ir dramos knygų didesnis skaičius. Tačiau, atrodo, lietuvių didesnė senųjų imigrantų bendruomenė JAV nelėmė, kad lietuvių knygos produkcija taip žymiai pralenktų estų statistiką, kaip kas gal būtų laukęs.

Palikus nuošaliai statistiką, yra kitų įdomių veiksnių, kurie įtakojo kiekvienos baltų literatūros šiek tiek skirtingus kelius. Pvz., 25,000 estų
— trečdalis visų pabėgėlių — atsidūrė Švedijoj. Tarp jų buvo dauguma rašytojų ir akademinių dėstytojų, kurie jau reiškėsi nepriklausomoj Estijoj. Tad nenuostabu, kad svarbiausios leidyklos
— "Orto" (nuo 1944), Estų Rašytojų Kooperatyvas (nuo 1950) ir "Vaba Eesti" (Laisvoji Estija, nuo 1955) — buvo įkurtos Švedijoj, kaip ir du vadovaujantys literatūros žurnalai: Tulimuld (Išdeginta Žemė, nuo 1950) ir Mana (nuo 1957). Jaunas estų rašytojas turėjo galimybę (bent teoretiškai) susitikti su reikšmingais 1905 m. "Jaunosios Estijos" sąjūdžio simbolistų atstovais, kaip poetu ir kritiku Gustav Suits (g. 1883) ir estų kalbos reformatoriumi Johannes Aavik (g. 1880); su ekspresionistinės grupės "Siuru", debiutavusios 1917 m., nariais, kaip Marie Under (g. 1883), Artur Adson (g. 1889) ir August Gailit (g. 1891), kai Bernard Kangro (g. 1910) ir Kari Ristikivi (g. 1912) savo poezijoj ir prozoj įkūnijo geriausias savybes neo-simbolistų "Arbujad", arba žodžio Magikų grupės. Tai buvo paskutinis reikšmingas literatūrinis sąjūdis, kuris išsikristalizavo nepriklausomos Estijos IV dešimtmetyje. Nors palyginimas nėra visai tikslus, bet tai latvių egzilio poetui reikštų tą patį, jei Rainis, Aspazija, Čaks ir Adamsons dar kurtų šalia jo ir tuo būdu jam tiesiogiai perteiktų gyvą literatūrinę tradiciją. Be to, į Švediją pasitraukė ir žymūs kompozitoriai, dailininkai ir filologai, kaip Andrus Saareste, kuris išeivijoj parengė pilniausią estų kalbos žodyną Analoginis estų kalbos žodynas (4 tomai, 1958 - 72). Todėl nenuostabu, kad literatūrinis atsinaujinimas, lydimas kontroversijos, pasireiškė 1946 m., kai jaunas ikonoklastas Ilmar Laaban Stockholme išspausdino siurrealistinį poezijos rinkinį "Inkaro grandinės galas yra dainos pradžia". Be to, šalia buvo giminingoji Suomija, kuri, likusi laisva, taip pat buvo paskata.
Susitelkę vienoje šalyje, Švedijoje, ir net viename mieste, Stockholme, estai savo kultūrinį gyvenimą galėjo tęsti su mažesniu pertraukimu, negu latviai ir lietuviai, kurių dauguma pasitraukė į Vokietiją ir vėliau išsisklaidė po visą pasaulį. Nauji kultūriniai centrai New Yorke ir Toronte ,ėmė kurtis tik po 1950 m., o lietuviai spietėsi dar senųjų išeivių gausioj kolonijoj Čikagoj. Reikia taip pat pridėti emocinį latvių pergyvenimą, kurį žadino gynimas Kuršo, rusų užimto tik 1945 gegužės mėnesį. O Lietuvos miškuose partizanų kovos truko iki 1952 m. Tai latvių ir lietuvių rašytojus kelerius metus skatino daugiau angažuotis patriotinei kūrybai, negu visų pirma rūpintis grynai literatūrinėmis vertybėmis.

Tai tik bendras įspūdis, o ne išsami charakteristika. Šiaip ar taip, 1946 m. pasirodžius Laa-bano knygai, nepradėjo estų poezijoj staiga dominuoti laisva vaizdų asociacija, o patriotinės temos nykti. Lietuvių poezija taip pat gali didžiuotis 1946 m. išėjusiais pirmaisiais A. Nykos - Niliūno ir H. Nagio poezijos rinkiniais, kurie pagal tradicinius standartus buvo daugiau eksperimentiški (nors toli nuo Laabano radikalaus siurrealizmo). Todėl tik VI dešimtmety naujoji generacija, subrendusi egzilyje, pilnai pasireiškė visose trijose baltų literatūrose.
Latviuose poetai Velta Snikere, Dzintars So-dums ir Ojars Jegens debiutavo 1950 m. kolektyviniu rinkiniu Tris autori. Snikerės eilės įdomiai sulydė tautosakinius elementus su siurrealistine technika; Sodums pasiekė žavių alienacijos efektų, savo prozoje maišydamas latvių folklorą su šių dienų realybe, arba tiksliau — įvesdamas epinį herojų Lačplesį į latvių išeivių gyvenimą Stockholme. Tuo pačiu metu Sodums vertė Joyce's Ulysses. 1955 m. pasirodė žurnalas Jauna gaita (Naujas takas) ir tuoj tapo forumu jaunosios kartos liberaliai nusiteikusių eksperimentuojančių rašytojų. 1957 - 58 m. debiutavo New Yorko aplinkos poetai Gunars Salins ir Linards Tauns, kurie pradėjo vadinamą "Pragaro virtuvės" mokyklą. Tai latvių egzilio poezijos originaliausias fenomenas, kadangi sėkmingai sujungė miestinę tikrovę ir kaimietinį artimumą gamtai, latvių folklorą ir sofistikuotą modernų eksperimentalizmą.

Tas pats įspūdis ir to meto lietuvių literatūroje. H. Radauskas, Lietuvoj išspausdinęs tik pirmą savo poezijos rinkinį, 1950 m. išleido Strėlę danguje — tikrai grynos poezijos paminklą. Išaugęs iš geriausios Europos poezijos tradicijos nuo simbolizmo iki siurrealizmo, šis rinkinys pakėlė lietuvių poeziją į naują formos tobulumo lygį. Šis reikšmingas įvykis atvėrė ekscituojantį dešimtmetį. 1951 m. buvo išspausdinta naujosios lietuvių poezijos antologija Žemė, kurioj susitelkė A. Nyka -Niliūnas, H. Nagys, K. Bradūnas, J. Kėkštas ir V. Mačernis (miręs Lietuvoj 1944 m., bet dvasiškai priklausąs tai pačiai grupei). Ta antologija žymi griežtą posūkį (a definite turning point). Ją sekė 1952 m. pasirodęs lit. žurnalas Literatūros Lankai, kurį leido "Žemės" poetai ir J. Girnius (kaip šios antologijos įvado autorius. Red.). Tai buvo kosmopolitinis literatūrinis užmojis, kuris iš karto įveikė kelis provincializmus: perdaug introspekty-vaus egzilio, persiauro katalikiško žvilgio, persiauro nacionalizmo. Tarp "Literatūros Lankų" bendradarbių buvo lietuvių įdomaus absurdo teatro kūrėjai A. Škėma ir K. Ostrauskas, dramaturgas ir vieno geriausių egzilio romanų autorius A. Landsbergis ir poetas A. Mackus — tragiškai jaunas miręs, bet, gal būt, davęs originaliausią visuotinės egzilio patirties lietuvišką interpretaciją, Šilbajorio žodžiais, "perfection of exile". Jam žuvus eismo nelaimėje 1964 m., buvo įsteigta jo vardo leidykla, leidžianti eksperimentinio pobūdžio knygas. Tokiu būdu "Žemės" antologijos ir "Literatūros Lankų" pradėta tradicija yra tęsiama A. Mackaus Knygų.Leidimo Fondo ir žurnalo Metmenys, kuris buvo pradėtas leisti 1959 m., kuriais pasirodė paskutinis "Literatūros Lankų" numeris. Griežtos kritikos ir nuolatinio atvirumo pasaulio kultūrai dėka lietuvių egzilio literatūra ne tik egzistavo, bet ir tęsė augimą.
Įvairios estų pastangos tuoj po karo kurti literatūros žurnalus ir leidyklas staiga 1950 m. buvo pakeistos dviejų įvykių. Poeto ir kritiko B. Kangro rūpesčiu Lunde, Švedijoj, buvo įkurtas Estų Rašytojų Kooperatyvas, kuris lig šiol išleido 263 knygas, ir literatūros trimėnesinis žurnalas Tulimuld (Išdeginta Žemė), reguliariai einąs jau 22 metus. Tai, be abejo, įspūdingas ir pastovus laimėjimas.
Tačiau šio kooperatyvo spausdinami autoriai ir žurnalo pagrindinė linija daugiau negu dažnai buvo "vidurio kelias" tiek literatūriniu, tiek filosofiniu požiūriu, ir tai eventualiai pažadino reakciją jaunesnių kritikų ir rašytojų, nusiteikusių prieš tradiciją ir konservatizmą. Minėtasis I. Laaban buvo spiritus rector dviejų estų atitinkamų žurnalų: Vaba Lesti (Laisvoji Estija), pasirodžiusio
1951 m., ir Mana, įkurto 1957. "Laisvoji Estija" ne tik pasivadino, bet iš tikrųjų buvo "laisvų idėjų demokratinis forumas" visą savo 15 metų laikotarpį. Kadangi "Vaba Eesti" interesai nesiri-bojo tik literatūra, tai buvo reikalingas grynai literatūrinis ir kultūrinis žurnalas, kokiu tapo Mana. Pirmus metus jį leido poetas Ivar Grūnthal Švedijoj, vėliau kritikas Hellar Grabbi JAV (spausdinamas Toronte).

VI dešimtmetis estų egzilio literatūroje buvo reikšmingas ir kitais atžvilgiais. Klasikai Gustav Suits ir Marie Under šį dešimtmetį išspausdino savo pirmuosius išeivinius rinkinius: pirmasis — Ugnis ir vėjas (1950), antroji — Žiežirbos pelenuose (1954). Dailininkas Arno Vihalem, "žodžio magikų" bendraamžis Estijoj, vėlai, bet sėkmingai debiutavo rinkiniu Aidas akmens širdyje (1954). Meno kritikas Aleksis Rannit (g. 1914), galimas priskirti tai pačiai grupei, garbino menus ir menininkus savo trečiame rinkinyje Uždara erdvė; tik vėliau jis pradėjo savo įdomius metrinius eksperimentus. Iš jaunųjų poetų reikšmingiausi Ivar Grūnthal ir G. Suitso duktė Maret Suits-Elson, glaustų egzistencialistinių eilių poetė. Laaban išleido poetinių žaismingų aforizmą rinkinuką Rroosi Selaviste (1957) ir nutilo kaip poetas. Kalju De-piko rinkinys Akmens skaldykla (1958), gal būt, yra jo svarbiausias pasiekimas. Liaudies dainų technikos sulydymu su asociatyviniais įvaizdžiais jis primena latvių poetę Velta Snikere. Prozoje didžiausia staigmena buvo, be abejo, realistinio romanisto Kari Ristikivi atsivertimas į Hessės - Kaf-kos alegorijų tipo sekėją. Jo romanas Vėlinių naktis (1953) estuose yra viena iš skaudžiai nuoširdžių analizių, dėl kurių pripažįstamų ir nepripažįstamų motyvų buvo palikta tauta ir kraštas. Tai priartėja lygį metafizinio kvestionavimo kūriniuose tokių lietuvių, kaip Škėma, Ostrauskas, Nyka - Niliūnas ir Mackus. Dar aštriau egzilio groteskiškumą ir absurdiškumą vaizduoja jaunas rašytojas Ilmar Jaks "short stories" knygoj Ataskaita (1958). Tiek šįkart pastabų apie naujas tendencijas estų egzilio poezijoje ir prozoje VI dešimtmetyje. Toliau norėčiau mesti žvilgį į kiekvienos egzilio literatūros skirtingus laimėjimus per šimtmečio ketvirtį.
----------------
Nors Metmenys pasirodė tais pačiais 1959 m., kuriais sustojo Literatūros Lankai, tai dar neteikia pagrindo šiuos du žurnalus sieti: post hoc nereiškia dar ergo propter hoc ("po to" dar nėra "dėl to"). Literatūros Lankai buvo 1. grynai literatūros žurnalas ir 2. nesiangažavo jokiai ideologijai. Tuo tarpu Metmenys nėra tik literatūros, o aplamai kultūros žurnalas, atstovaująs liberalinei ideologijai, kaip Aidai atstovauja krikščioniškajai krypčiai. Nuo 1945 rudens ligi šiolei eidami, Aidai taip pat visą laiką skyrė dėmesio ir literatūrai bei jos kritikai. Kurį laiką Aidai skyrė net literatūros premijas, kurias yra gavę J. Aistis (1952), A. Nyka - Niliūnas (1954), K. Bradūnas (1956), Alb. Baranauskas (1958), B. Brazdžionis (1960) ir N. Mazalaitė (1965). Ligi 1965 Aidus ir redagavo rašytojai: Vokietijoj K. Bradūnas, Amerikoje — A. Vaičiulaitis. Iš Literatūros Lankų penkių redaktorių trys buvo susiję ir su Aidais. Tad kalbėti tik apie Literatūros Lankus ir Metmenis, o užmiršti Aidus nėra pagrindo. Red.

III
Pradedu lietuvių literatūra paprasčiausiai dėl to, kad patys lietuvių kritikai jau yra atlikę atrinkimą ir įvertinimą. Tai turėjo išaugti iš stipraus jausmo, kad kritiškas egzilio literatūros interpretavimas ir jos vertybių perteikimas anglų kalbos skaitytojams buvo beveik taip pat svarbus, kaip pačių originalių veikalų kūrimas. Tokio (sąmoningo ar nesąmoningo) nusiteikimo dėka turime pilną lietuvių egzilio literatūros vaizdą ir lietuvių, ir anglų kalbomis. Nei latviai, nei estai negali net pradėti artintis prie šio pavydėtino rekordo literatūros kritikos srityje. Ir tai sistemingai pasiekė mažiausia, o ne didžiausia, kaip paprastai manoma, baltų pabėgėlių grupė. Pirmiausia žvilgterėkime, ką susidomėjęs mokslininkas gali rasti lietuvių kalba.

Visų pirma reikia išskirti 36 tomų Lietuvių Enciklopediją (1953 - 69), nes beveik du jos penktadaliai teikia lituanistinę medžiagą. Ši enciklopedija savaime yra vienas iš turtingiausių šaltinių ir lietuvių literatūrai, ankstyvesniajai ir dabartinei. Savo dideliu užmoju ji yra nepralenkiama visoje baltistikoje, ir ne daug tautų gali didžiuotis panašia enciklopedine sumacija. Ir šios įspūdingos mokslinės pastangos buvo realizuotos ribotomis iš-eivinėmis sąlygomis! Reikia specialiai pabrėžti faktą, jog ši enciklopedija yra gerai suplanuoto bendro darbo vaisius, nes estų ir latvių kultūrinių laimėjimų išeivijoj daugiau buvo pasiekta užsispyrusių atskirų asmenų ("loners"), kaip, pvz., minėtasis estų kalbos keturtomis žodynas A. Saares-te's, kuris ir mirė jį berengdamas — indeksą dar reikia išleisti. Šioj vietoj paminime, kad panaši Latvių Enciklopedija (Stockholm 1950 - 55) apima tris tomus, o Estų Enciklopedijos (Stockholm 1957 - ) teišėjo pirmieji du sąsiuviniai.

Lietuvių literatūra svetur (1968), redaguota K. Bradūno ir apimanti arti 400 puslapių, yra kolektyvinis veikalas vyresnės ir jaunesnės kartos šešių kritikų ir vieno bibliografo. Be atskirų literatūros sričių apžvalgos, malonu rasti ir kritikos apžvalgą su informacija apie literatūrines polemikas ir pan. Paskutinis skyrius inicijuoja tolesnę diskusiją apie visos lietuvių egzilio literatūros pobūdį ir galimą jos poveikį literatūros plėtojimuisi pačioje Lietuvoje. Tai visa rodo aukštą kritinio analizavimo ir vertinimo lygį, kuris lydėjo lietuvių egzilio literatūros evoliuciją.

Vilniuje 1967 m. pasirodė dviejų tomų antologija Lietuvių poezija, kuri visus jaunuosius išeivių poetus išskyrė, o vyresniųjų apsiribojo tik prieškarine poezija. Tai paskatino K. Bradūną išleisti pilną lietuvių egzilio poetų antologiją Lietuvių poezija išeivijoje 1945 - 1971 (1971, 671 psl.). Ji to paties formato ir tuo pačiu viršeliu, kaip sovietinė, tik paprastai pažymėta III tomu. Su V. Skrupskelytės originaliu įvadu ir bibliografinėmis žiniomis apie kiekvieną poetą, ji daugeliu atžvilgių yra pavyzdinis leidinys. Vargu ar buvo galima sugalvoti efektyvesnį būdą parodyti laimėjimams 80 išeivių poetų, gimusių tarp 1873 ir 1954! Septyni jaunesni poetai, gimę tarp 1939 ir 1952, randami antologijoj Tiltai ir tuneliai (1969).

Nemokantieji lietuvių kalbos gali pasinaudoti keliais leidiniais. 36 tomų Lietuvių Enciklopedijos" lituanistinę dalį perteikia Encyclopedia Lituanica, kurios du tomai iš numatytų šešių jau pasirodė 1971 - 72. R. Šilbajorio knyga Perfection of Exile (1970) pateikia išsamius essays apie 14 egzilio rašytojų, nušviesdama jų kūrinių struktūrą ir jungdama juos į platesnį dabartinės Vakarų literatūros kontekstą. Aišku, ji reprezentuoja tik išeivinių autorių atranką, tačiau bešališką, nes nepalikusią nuošaliai nė vieno didelio rašytojo. Tad verta atkreipti dėmesį į proporciją, kuriems žanrams atstovauja tie 14 autorių: 8 — poetai, 3 — dramaturgai (du žinomi ir kaip prozos rašytojai) ir tik 3 grynai prozaikai. Manau, kad panašiai griežta estų ir latvių egzilio autorių atranka tikrai neatrinktų trijų dramaturgų, greičiausiai rastume maždaug tiek pat poetų ir tikrai daugiau prozos rašytojų.

Taip pat lietuviai yra sistemingai rūpinęsi savo literatūrą įvesdinti į angliškai kalbančius skaitytojus. A. Landsbergio ir Clark Mills dvi antologijos, būtent: The Green Linden: Selected Lithuanian Folksongs (1964) ir The Green Oak: Selected Lithuanian Poetry (1962), daug ištikimiau reprezentuoja lietuvių poezijos istoriją, negu W. K. Matthews pionierinės latvių ir estų poezijos antologijos.4 Yra dar keli lietuvių rinktinės beletristikos ir būdingų romanų vertimai į anglų kalbą.5 Anglų kalba leidžiamas Lituanus žurnalas, einąs jau 18-sius metus, irgi teikia dramų, prozos ir poezijos. (Panašus latvių leidinys Zintis buvo pradėtas leisti 1961 m., bet sustojo po nedaugelio metų; estai apskritai dar nebandė leisti žurnalo anglų kalba.)

Kur slypi lietuvių egzilio literatūros tikroji stiprybė? Drąsiai generalizuodamas, sakyčiau, kad nors lietuviai turi nemažą dalį konservatyvių ir tradicinių rašytojų, kurie, taip sakant, sudaro derlingą dirvožemį daug ambicingesniems užmojams, originaliausi autoriai yra tikrai stebinantys, kartais net visuotinai reikšmingi. Tai galioja kaip poezijai ir prozai, taip dramai ir literatūros kritikai. Anksčiau jau minėjome lietuvių literatūros kritikos aukštą lygį ir apimtį. Logiška atrodytų, kad egzilio dramaturgai suvoktų galimybes emigracijos groteskiškus ir skaudžius prieštaravimus interpretuoti ne herojiškai, bet greičiau absurdiškai, tuo būdu baltų problemas išreikšdami Vakarų absurdo teatro terminais. Tačiau nei latvių dramaturgai Maitins Ziverts ir Anšlavs Eglitis, nei estai Bernard Kangro ir Ilmar Kūlvet niekada pakankamai nenutolo nuo konvencinio teatro, kad tai pasiektų. Bet kaip tik čia slypi originalumas lietuvių dramaturgų K. Ostrausko ir A. Škėmos, kurie keliose savo dramose tai įkūnijo. (Skliausteliuose būtų galima pridėti, kad panašių naujovių sovietinėj estų dramoj ėmėsi, pvz., Artur Alliksaar ir Paul-Eerik Rummo, Lietuvos teatre — J. Grušas ir K. Saja.)6
Poezija, žinoma, yra stipriausias lietuvių žanras, kaip jau buvo nurodyta to fakto, kad Šilbajoris iš 14 atrinktų egzilio rašytojų savo minėto n knygon poetų įtraukė 8. Nors dar yra aktyvių poetų, gimusių XIX a. ir keli, gimę tarp 1902 ir 1907 (tarp jų J. Aistis ir B. Brazdžionis), tačiau atrodo, bent pašaliečiui, kad žymiausių laimėjimų pasiekė dvi gretimos kartos: poetai gimę 1910 -17 ir 1920 - 27. Tarp 1910 ir 1917 gimė H. Radauskas, J. Kėkštas, K. Bradūnas ir J. Blekaitis. Mano nuomone, Radausko poezijos rinktinė, paprastai pavadinta Eilėraščiai (1965) yra visoje lietuvių egzilio poezijoje pats tobuliausias ir visuotinai reikšmingas poezijos tomas. Visiškai atvirai sakant, netikiu, kad būtų latvių ar estų išeivis poetas (ir atsiminkime, kad tarp jų yra tokie pri-• pažinti dideli poetai, kaip M. Under ir G. Salins), kurių visa pokario kūryba galėtų būti pastatyta šalia plonų Radausko rinkinių: Strėlė danguje (1950), Žiemos daina (1956) ir Žaibai ir vėjai (1965), sudarančių jo rinktinę. Tai kūryba (an oeuvre), kuri turi visas žymes klasiko, gimusio iš II pasaulinio karo pragaro ir pokario metų chaoso. Žavėjimasis Pasternaku, Mandelštamu ir J. Tuwi-mu tik padėjo lietuvių poetui rasti savitą poetinį žodį: dinamišką, sąmojingą, originalų, tiek pat nepaliestą romantinio potraukio išpažinčiai, kaip save draskančių abejonių. A. Vaičiulaitis yra absoliučiai teisingas, kai jis rašo: "Iš visų poetų, kurie buvo žinomi Lietuvoje, Henrikas Radauskas po karo iškilo į viršūnes strėlės staigumu ir taiklumu".7

Kazys Bradūnas yra visiškai skirtingo charakterio, nors gimė tame pačiame dešimtmety (1917), kaip Radauskas. Susijęs su įvairiu redakciniu darbu, jis pajėgė išleisti devynis poezijos rinkinius, kurių patys pažymėtiniausi, gal būt, yra du paskutinieji: Sonatos ir fugos: susitikimai su Čiurlioniu (didžiausias lietuvių dailininkas; 1967) ir Donelaičio kapas (didžiausias lietuvių poetas prieš Radauską; 1970). Reikia lakios drąsos save asocijuoti su tautos didžiausiais genijais (spirits). Redakcinė Bradūno veikla prilygsta estų rašytojo B. Kangro ir iš dalies latvių autoriaus T. Zeltinš abu gimę tame pačiame dešimtmety, kaip
lietuvių poetas).
Jei dabar kreipiamės į III dešimtmečio poetus, pirmiausia krinta į akis, kad lietuvių ir estų poetai debiutavo daug anksčiau už tos pačios kartos latvių poetus. A. Nyka - Niliūnas, H. Nagys, VI. Šlaitas, J. Mekas ir L. Sutema gimė 1920 - 27 ir visi debiutavo tarp 1946 ir 1955. Beveik tas pats galioja estų poetams Kalju Lepik, Ilmar Laaban, Harri Asi, Raimond Kolk ir Ivar Grūnthal, kurie gimė 1920 - 24, o savo pirmuosius rinkinius išspausdino 1946 - 1951. Tuo tarpu latvių III dešimtmečio nė vienas vadovaujantis poetas nepajėgė savo pirmųjų rinkinių išleisti V dešimtmety; Velta Snikere, Linards Tauns, Gunars Salins, Aina Kraujiete ir Andrejs Pablo Mierkalns savo pirmąsias knygas išleido tik 1950 - 63.

Dėl ko bebūtų šis mažas išsiskyrimas, tai iš tikrųjų radikalaus atsinaujinimo karta visose trijose kalbose. Šie poetai aiškiai kontrontuoja egzilio patirtį su naujos aplinkos patirtimi. Nyka-Niliūnas ir Nagys giliausiai svarsto dabarties žmogaus
susvetimėjimo priežastis visuotiniu žvilgiu. Prie beviltiškai logiškos išvados šiuos svarstymus pratęsia A. Mackus, kuris priklauso jau kitai kartai. Latvių ir estų poezijoje nėra atitinkamos paralelės šiam lietuvių intensyviam domėjimuisi mirtimi ir niekybe, beieškant naujų gyvenimo prasmių.

Lietuviai turi tikrai pažymėtinų romanų, kuriuos sukūrė V. Ramonas, A. Landsbergis, J. Jankus, M. Katiliškis, V. Janavičius, K. Barėnas, Al. Baronas ir B. Pūkelevičiūtė. K. Keblys mano, kad yra aštuoni egzilio romanai, kurie gal atsilaikys prieš laiką. Vis dėlto atrodo, kad lietuvių pasakojamąjį genijų labiau atitinka "the long story", nes kaip tik šiame žanre savo žymiausius laimėjimus pasiekė tokie geri rašytojai, kaip J. Savickis, A. Vaičiulaitis, P. Andriušis, P. Orintaitė, I. Šeinius ir L. Dovydėnas. Nėra čia vietos jų kūrybą plačiau charakterizuoti. Pakaks čia prileisti, kad katalikiškas žvilgis į gyvenimą (frame of re-ference) gali iš dalies paaiškinti lietuvių išeivinės literatūros skirtingą charakterį visuose geriausiuose jos pasiekimuose. Ir tai galioja kūrybai net tų autorių, kurie nebebuvo praktikuoją katalikai, pvz., Radauskas. Aplamai imant, lietuvių realizmas linkęs būti simbolinis, jo metafizinės įtampos — giliai neraminančios. Čia, atrodo, lengviau prieiti misticizmą ir mitologinę prasmės plotmę. Tokiu radikaliu kvestionavimu pasižymi, pvz., dramoje Ostrauskas, poezijoje Nyka - Niliūnas ir Mackus, prozoje Landsbergis ir Škėma.

Kadangi latviai ir estai daugiausia yra protestantai, jiems daugiau būdingas etinių klausimų kėlimas. Latviai aplamai yra intuityvesni ir roman-tiškesni už estus, lengviau pasiduoda susižavin-čiai vaizduotei; pvz., Salins ir Tauns didmiestinį New Yorko peizažą beveik transformuoja į jaudinančiai gimtinį pasakų pasaulį, kuris staiga vėl tampa namais. Estų rašytojai šalia latvių atrodo realistiškesni, kartesni, ironiškesni ir mėgstą groteską. Laabano 1946 m. metimasis į siurrealizmą tikrai buvo radikalesnis žingsnis už bet kurio latvių ar lietuvių rašytojo, tačiau tik nedaugelis estų rašytojų buvo pakankamai lankstūs pilnai priimti siurrealizmo iššūkį ir imtis mažiau logiško, asociatyvinio rašymo būdo. (Tas tinka tik estų rašytojams išeivijoj, nes tėvynėje yra keletas talentingų autorių, kurie originaliai atsakė į šį iššūkį, kaip A. Alliksaar, P.-E. Rummo, J. Kaplins-ki ir A. Ehin.)9

Grįžtant atskirai prie latvių egzilio literatūros, iškeltina ypatingas dėmesys liaudies dainų tradicijai, kokio nerasim pas lietuvių ir estų išeivijos rašytojus. Ne tik išeivijoje buvo išspausdinti keli liaudies dainų rinkiniai, bet užsienyje buvo išleistas pats išsamiausias jų leidinys: Latviešu tautas dziesmas (Kopenhagoj 1952 - 56), 12 tomų, 5483 puslapiai. Aišku, kad latviai giliau jautė šių tekstų reikalą, negu lietuviai ar estai. Nenumaldomas troškulys gerti iš latvių liaudies dainų šaltinio gali atrodyti egzotiškas, jei nesuvoksime, jog tradicija modernioj latvių kūryboj turi daug didesnį vaidmenį. Janio Veselio legendos jį stilizuoja, o Dzintars Sodums ir Janis Turbads, kitaip Valdis Zeps, modernizuoja ir susvetimina savo prozoje tą pačią tradiciją, kuri dabartinę latvių sunkią padėtį padaro priimtinesnę simbolinėj išraiškoj, negu labiau natūralistiškesniuose pokario patirties vaizdavimuose. Reikėtų atskiros studijos išnagrinėti, kaip folkloras ir liaudies dainos tarnavo įkvėpimo šaltiniu poetams, kaip Zinaida Lazda, Velta Snikere, Gunars Salins, Astride Ivaška, Bai-ba Bičole ir Baiba Kaugara. Valters Nollendorfs neseniai baigė dramą "Variacijos Antinš tema", kuri yra prisunkta folklorinių aliuzijų, turinčių dabarties simbolinę prasmę. Čia galima priminti, kad latvių egzilio rašytojai seka su Rainiu prasidėjusią tradiciją, kuri yra gana skirtinga nuo lietuvių ir estų rašytojų. Tačiau tai tik vienas įdomus aspektas, kurio nereikia pervertinti.

Anksčiau minėta, kad latvių poetai, gimę III dešimtmetyje, atsinaujinimo karta, debiutavo vėlėliau už bendraamžius lietuvius ir estus. Gal tai buvo palaima, nes latvių egzilio poezija toliau tęsia atsinaujinimą su nemažėjančiu stebinančiu gyvastingumu. Jei paimsim jauniausius poetus, išleidusius bent vieną rinkinį, tai iš lietuvių jauniausia yra poetė gimusi 1941 m. (M. J. Sau-laitytė), jauniausias estų poetas gimęs 1940 m. (Aarand Roos). Gi latvių pastaraisiais metais išleido savo pirmuosius rinkinius bent keli poetai, gimę tarp 1940 ir 1950 (Margita Gūtmane, Dina Rauna, Juris Kronbergs, Pa vii s Johansons, Ju-ris Mažutis). Be abejo, yra ir lietuvių ir estų, gimusių tame dešimtmety, bet nė vienas nedrįso pasirodyti su atskiru rinkiniu. Iš tiesų, jei naudinga antologija Dzejas un sėjas: Latviešu dzeja svešuma (1962, 468 psl.) būtų dabar perspausdinama, ji turėtų būti žymiai padidinta ir papildyta, nes jauniausias jos poetas buvo gimęs 1937 m. Šis poetinis gyvastingumas pažymėtinas ir dėl kitos priežasties, būtent dėl visos eilės moterų poečių, kurios turi būti laikomos reikšmingomis. Palikus nuošaly M. Under, drįsčiau sakyti, nei estai, nei lietuviai neturi poetės, kurią drįsčiau vadinti didele kūrėja.

Kitas naujas reiškinys latvių literatūroj yra iškilimas keleto eksperimentinių prozos rašytojų VII dešimtmety, kuris buvo pradėtas geru ženklu Dzintars Sodums meistrišku Joyce'o Ulysses vertimu (1960). Ojars Kratinš cituojant: "VII dešimtmety pasirodymas kelių tuzinų romanų ir smulkiosios prozos ^rinkinių, kuriuos išleido A. Irbe, G. Zarinš, I. Skipsna, T. Kikauka, A. Run-gis ir B. Veisberga, pradeda latvių egzilio literatūroj naują periodą . . . Įtakoti gyvenamųjų kraštų literatūrinio vystymosi, šie rašytojai pirmieji įstengia atsitraukti nuo kolektyvinės tautinės traumos ir atsiplėšti nuo praeities fiksavimo. Reikalavimai sau patiems ir savo skaitytojams dideli, jų vizijos asmeniškos, net idiosinkratinės ar uni-versalistinės. Savi tautiniai sunkumai gali būti išreiškiami kaip asmeniniai sunkumai, panašiai kaip daugelis kitų žmogiškų problemų" (First Con-ference on Baltic Studies, Summary of Procee-dings, 1969, 76 - 77). Nors ir estų prozą VII dešimtmety praturtino iškilimas talentingų romanistų, kaip Ilmar Jaks, Elina Toona, Helga Nou, Harri Asi ir Aaarand Roos, nemanau, kad, viską draugėn suėmus, jų pasiekimus būtų galima laikyti taip intensyviai naujoviškais, kaip latvių minėtųjų rašytojų. Tai, atrodo, aplamai tinka ir to laikotarpio lietuvių literatūrai.

Silpniausia yra išeivinė latvių literatūros kritika. Be didelio perdėjimo galima teigti, kad Janis Rudzitis (1909 - 1970) buvo ne tik pastoviausias egzilio literatūros kronikininkas, bet ir aktyviausias jos kritikas. Pomirtinis jo straipsnių rinkinys Starp provinci un Eiropu (1971) teikia kai kurių giliausių įžvalgų į latvių egzilio literatūrą. Iš tiesų, mažai kas daugiau ir tėra latviškai ar angliškai rimtai susidomėjusiam skaitytojui ir mokslininkui.10 Ar šią stoką rūpinimosi nubrėžti šimtmečio ketvirčio literatūros kelią būtų galima priskirti faktui, kad latvių egzilio literatūra VII dešimtmety tęsiasi su didesniu gyvastingumu, negu dvi kitos literatūros, ir tad net preliminarinis balanso suvedimas dar yra šiek tiek per anksti? Taip pat gali būti, kad egzilio rašytojus ypač skatina tikrai prispausta literatūrinė padėtis Latvijoje.

Priešingai, estų literatūros kritika visada buvo stiprioji dalis. 11Nepriklausomoji Estija gali didžiuotis tokiais pirmaeiliais kritikais, kaip Friedebert Tuglas, Johannes Semper, Ants Oras, Alexander Aspel. Pastarieji du pasitraukė egzilin ir čia rašė. A. Oras išspausdino ilgą essay Estonian Litera-ture in Exile (1967). Arvo Magi'o apybraiža Estonian Literature (1968) apima ir išeivijos rašytojus. A. Magio, K. Ristikivio ir B. Kangro parengta išeivinės literatūros apžvalga "Eesti kirjan-dus paguluses" numatyta išleisti 1972 rudenį Švedijoj. Tačiau išsamios egzilio poezijos antologijos dar nėra. Šiuo atžvilgiu estų egzilio literatūros kronikinės apžvalgos situacija nebuvo taip pavyzdingai išspręsta, kaip lietuvių, bet vis vien patikimiau, negu latvių studijose.
Jeigu latvių ir lietuvių beletristika pasižymi meistriškumu smulkesnėj peozoj (long story), tai estų proza pagrįstai didžiavosi ilgais romanais praeityje ir net dabar gali didžiuotis. Pavyzdžiui — A. H. Tammsaare's klasikinis penkių romanų ciklas Tiesa ir teisybė (1926 - 33). Ilgas epinis pasakojimas, atrodo, atitinka estų charakterį, kuris linkęs į racionalizmą, skepticizmą, ironiją — ypatybes, reikalingas šaltam psichologiniam motyvavimui, etinių problemų ir moralinių sprendimų narpliojimui. Lyrinė egzaltacija, mistiniai pergyvenimai, pojūtinis esteticizmas mažiau traukia protestantišką mentalitetą. Pagoniškas vaisingumo ritualas ir jo simbolizmas lengviau prasiveržia iš latvių plg. Joninių papročius!) ir lietuvių pasąmonės. Lietuvių vaizduotė yra praturtinama katalikiškuoju tikėjimu, kad Žodis tikrai tapo Kūnu. Gal būt, tai padarė latvių ir lietuvių poeziją spalvingesnę, intuityvesnę, lyriškesnę, mistiškesnę, negu estų. Pastarųjų poezija linksta būti filosofiška ir dramatiška, labiau mėgstanti epigramišką ir ironišką formulavimą. Dėl to ji didžiai sudėtinga ir įvairi, bet jos pagrinde slypinti patirtis kitaip jau pergyvenama, kaip latvių ir lietuvių poezijoj. Konkrečiai kalbant apie III dešimtmečio poetus, tai reiškia, kad Nyka - Niliūnas, Nagys ir Mekas atrodo tartum Salins, Tauns ir Kraujiete pusbroliai, palydinus su jų bendraamžių estų trio, pvz., Laaban, Grūnthal ir Kalju Lepik. Iš karto tai gali nuskambėti paradoksiškai, nes Laaban yra siurrealistas, o Grūnthal atviras erotistas. Giliau pažvelgę, atskleidžiame, kad ir Laabano siurrealizmas ir Grūnthalio eroticizmas yra daugiau intelektualiai, negu jusliškai inspiruoti. Iš kitos pusės, kiekvieno estų poeto poetinė individualybė yra žymiai ryškesnė, negu latvių ir lietuvių minėtųjų poetų, kurie, nepaisant individualinių skirtumų, gilesnėj plotmėj yra giminingi. Kas galėtų sieti tuos tris estų poetus. Miestiškas siurrealistas Laaban labiau linkęs į laisvas eiles ir žodžių žaismą; formos virtuozas Grūnthal mėgsta klasikinį sonetą pripildyti dabarties eksplozyviu turiniu; Lepik dažnai yra glausto žodžio ir besijaučiantis tautinis dainius.
Aplamai gana sunku estų skaitytojų ir kritikų būti priimtam kaip poetui, tad ir pastoviai savo rinkinius leidžiančių estų poetų skaičius yra mažesnis už latvių ir lietuvių.

Tur būt, niekas taip neparodo estų literatūrai būdingo epinio polinkio, kaip faktas, kad keli vadovaujantys poetai drauge yra produktyvūs romanistai. Eiliuoto romano atgimimas gal yra unikumas baltų egzilio literatūroje. Bet I. Grūnthalio Peetri kiriku kellad (Šv. Petro varpai, 1962) bando sintetizuoti Puškino metrinį įmantrumą ir beveik Joyce'o sudėtingumo realizmą. B. Kangro taip pat lygiai reiškėsi poezijoj (10 rinkinių 1945 - 69) ir kaip romanistas (12 knygų 1949 - 71). Jo romanus vainikuoja 6 tomų ciklas apie universitetinį Tartu miestą IV dešimtmetyje. Tuose romanuose praeitis ir dabartis, svajonės ir tikrovė kalei-doskopiškai nušviečiama iš įvairių pasakojimo perspektyvų (tai primena Lawrence Durrell). Poetas H. Asi savo premijuotame romane Pdrast plahva-tust (Po eksplozijos, 1967) tiria kaltės jausmą tarp II pasaulinio karo estų kareivių su egzistencialistiniu įkarščiu ir formaliniu išradingumu, kai, pvz., vaizduoja durklą su estų tautinių spalvų rankena ir pasakoja jo nuotykius įvairių savininkų rankose.

Daugiatomį romaną kultivavo ne tik Kangro, bet ir Kari Ristikivi, gal būt, pats reprezentatyviausias estų egzilio romanistas, taip pat Arved Viirlaid, Asta Willmann, A. Magi ir kt. Palikus nuošaliai kokybės klausimą, nemanau, kad panaši tendencija būtų latvių ar lietuvių egzilio beletristikoj.
Būtų jau atskiras klausimas, kaip baltų egzilio literatūros klestėjimas veikė literatūrinį vystymąsi sovietų okupuotose tėvynėse. Lietuvoj buvo išleistos Baltrušaičio, Kiršos, Tysliavos, Kėkšto, Meko ir Mackaus poezijos rinktinės.
Estijoje panašiai buvo spausdinti Suits, Under, Visnapuu, Kangro, Vihalem, Lepik ir Asi. Buvo perspausdinti Gailit, Malk, Ristikivi, Uibopuu ir Oun romanai. Estų egzilai poetai įtraukti plačiausioj ten išspaus-dintoj antologijoj Eesti luule (Estų poezija, 1967); Estų sovietinės enciklopedijos lig šiol pasirodę 3 tomai (1968 - 71) duoda ir daugumą išeivijos poetų, kai E. Nirko parengta istorinė estų literatūros istorija (1970, 415 psl.) neprecendentiškai 14 puslapių skiria "Estų rašytojams svetur". Latvijoj oficialiai daug šykščiau pripažįstami išeivijos rašytojai, bet ir ten egzilio autorių knygos cirkuliuoja ir nelieka nepastebėtos. Šiaip ar taip, tik nuo VII dešimtmečio baltų literatūros tėvynėse galėjo pradėti tikrai varžytis su egzilų literatūrine kūryba. Nėra abejonės, kad iš dalies tai paveikė aktyvios ir klestinčios egzilų literatūros nuolatinis iššūkis.
Savo daugelio metų glaustas observacijas norėčiau baigti trumpu VI. Šlaito eilėraščiu, kuris bando išaiškinti trijų baltų egzilio literatūrų visą laiką besitęsiančią gyvastingą egzistenciją po daugiau kaip pusės šimtmečio įdomaus vystymosi:

Jei netikėčiau į šviesią lietuvišką ateitį, Būčiau seniai jau metęs rašyti eilėraščius. Bet aš rašau ir rašau. Ir rašau tik lietuviškai,
Nes ir Dievas mane supranta tiktai lietuviškai.

1. Perfection of Exile, 14 Contemporary Lithuanian Wri-ters, University of Oklahoma Press, Norman, Okla. 1970, pp. 22 - 23.
2. Estonian Literature in Exile, An Essay by Ants Oras With a Bio-bibliographical Appendix by Bernard Kangro, Estonian PEN-Club/Eesti Kirjanike Kooperatiiv, Lund 1967, pp. 11-12.
3. Kadangi spausdinta bibliografinė informacija nesiekia ligi paskutinio meto, tai norėčiau dar šiek tiek statistikos pacituoti iš B. Kangro 1972.V.20 laiško. 1944 - 71 m. išspausdinta estų knygų apie 1,820, iš kurių pirmąkart išleistų grožinės literatūros knygų yra 554. Žanrais toks pasiskirstymas: 118 poezijos rinkinių (10,000 psl.), smulkiosios prozos 52 knygos (11,710 psl.), 224 romanai (67,100 psl.), 2 dramų knygos (200 psl.), 6 kelionių knygos (1,340 psl.), 106 memuarų knygos (29,900 psl.), jaunimo ir vaikų 45 knygos (2,680 psl.) Naujų grožinės literatūros knygų didžiausia leidykla buvo Estų Rašytojų Kooperatyvas — 210 knygų (apie 54,200 psl.), atseit, beveik pusė visos estų egzilio literatūrinės produkcijos. Kita svarbiausia "Orto" leidykla (iš pradžios Švedijoj, dabar Kanadoj) išleido 160 grožinių veikalų (apie 45,000 psl.). Tad šios dvi leidyklos drauge išleido 370 knygas (apie 80,980 psl.), daugiau kaip 80% visų estų svetur išleistų knygų. Daugiausia išleista Švedijoj — 346 leidiniai su 80,980 psl., toliau seka Kanada — 128 knygos su 32,130 psl.
4. A Century of Latvian Poetry, John Calder, London 1957, 140 psl., ir Modern Estonian Poetry, University of Florida Press, Gainesville 1953, 161 psl. Šviesi išimtis yra Ruth Speirs, Translations from the Latvian [Linards Tauns and Gu-nars Salins], Exeter Books No. 17, Exeter 1968, 28 psl.
5. Daugiausia šių vertimų išleido S. Zobarsko leidykla, kuri iš pradžių vadinosi Voyages Press, vėliau pasivadino
Manyland Books, New York. Tarp tų vertimų paminėtini S. Zobarsko redaguoti leidiniai: Selected Lithuanian Short Sto-ries (1959) ir Lithuanian Quartet (Al. Baronas, M. Katiliškis, A. Landsbergis, I. Šeinius; 1962).
6. Žr. Mardi Valgemae, "Death of the Seagull: The Ab-surd in Finno-Baltic Drama", Books Broad 46 (1972), No. 3.
7. Kazys Bradūnas (red.), Lietuvių literatūra svetur 1945 -1967, Chicago 1968, p. 41.
8. Ibid., pp. 211-212.
9. Žr. Ivar Ivask, "Recent Trends in Estonian Poetry",
Books Broad 42 (1968), No. 4, pp. 517 - 520. Taip pat
žr. mano apžvalginį str. apie pokario estų literatūrą "Estni-
sche Literatur" in Gero von VVilpert, Ivar Ivask, eds., Mo-
derne Weltliteratur, Kroner, Stuttgart 1972, pp. 845 - 851.
10. Janis Andrups ir Vitauts Kalve, Latvian Literature,
The Golden Appletree, Stockholm 1954, trumpai apžvelgia tik
ankstyvuosius išeivinės literatūros metus. Apie nepatikimumą,
pvz., A. Rubulio Baltic Literature, University of Notre Dame
Press, 1970, žr. Jaan Puhvel vertinimą žurnale Books Abroad
45 (1971), No. 2, pp. 354 - 355. Tikrai informatyvią apžval-
gą vokiškai davė Janis Rudzitis, "Die in der Emigration ent-
standene lettische Literatur" in Actą Baltica VI (1966), pp.
157 - 174. Taip pat gali būti naudingos panašios apžvalgos
R. Šilbajorio apie lietuvių ir Mali Kuusiko apie estų egzi-
linę literatūrą tame pačiame leidiny (resp. pp. 91 - 104 ir
pp. 231 - 235).
11. Plg. Aino Rank, A Bibliography of Works Published by Estonian Philologists in Exile 1944 - 1970, Institutum Litterarum Estonicum, Folia bibliographica 3, Stockholm 1971, 117 psl.
12. "Draugas", 1972.11.26.
A.Petrikonis Ruduo













 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai