KRIKŠČIONYBĖ IR TAUTA PO 600 METŲ Spausdinti


Šios paskaitos tikslas — apibūdinti krikščionybės įtaką Lietuvoje ir krikščionybės sąveiką su Lietuvos visuomene, ypač naujaisiais laikais. Pradėti reikia krikščionybės sąvokos nusakymu ryšium su Lietuva.

Kai kalbame apie krikščionybę Lietuvoje, esmėje kalbame apie Katalikų, Evangelikų, Reformatų ir Liuteronų bažnyčias. Istorines šaknis Lietuvoje turi ir stačiatikiai, tačiau skirtingai nuo situacijos Latvijoje ir Estijoje. Lietuvos stačiatikių bažnyčia su labai mažomis išimtimis buvo ir tebėra rusų tautinės mažumos bažnyčia, t.y. bažnyčia tokios tautinės bendruomenės, kuri nei anksčiau, nei vėliau nebuvo pilnai integravusis su lietuvių bendruomene. Tačiau stačiatikių bažnyčios įtaka Lietuvai yra buvusi nemaža, nors mūsų tik prabėgomis studijuota ir iki šiol beveik nežinoma. Pačiais naujausiais laikais Lietuvą pasiekė ir jauniausios krikščionybės atžalos, kaip baptistai ir sekminininkai. Jų pasireiškimas Sovietų Sąjungoje yra įspūdingas, bet per trumpas, kad būtų palikes žymių lietuvių tautos tradicijose ar dabartyje.

Paskaita, skaityta Toronte pavasarinėje paskaitų serijoje 1987 m. balandžio 5 d.

Lietuvos gyvenime, žinoma, formuojantį ir dominuojantį vaidmenį per šimtmečius vaidino Katalikų Bažnyčia, dažnai vadinama jauniausiąją visuotinės Bažnyčios dukra Europoje. Tačiau, vadindami ją jauniausia Europoje, užmirštame, kad ji yra seniausioji lietuvių tautos institucija ir vienintelė tęstinai išsilaikiusi iki mūsų laikų. Išnyko Lietuvos viduramžių valstybė, griuvo lenkų - lietuvių imperija, rusų carai bandė išnaikinti net ir Lietuvos vardą, — nors galų gale sunaikino tik save, — atsistatė ir žlugo nepriklausoma Lietuva, užkrito nauja, ideologiškai pretenzinga okupacija — Katalikų Bažnyčia gi pergyveno visus laimingus ir skausmingus tautos istorijos laikotarpius. Nenuostabu, kad valstybinėms ir politinėms institucijoms, ypač per paskutiniuosius du šimtmečius esant okupantų rankose, Katalikų Bažnyčia tapo pagrindiniu tautiniu bendruomeniniu stulpu, apie kurį orientavosi tautinis gyvenimas. Todėl taip pat nenuostabu, kad ji nuo 18-19 amžiaus labai pavydžiai saugojo savo nepriklausomybę, net ir laisvos Lietuvos laikmečiu. Tai vedė kai kuriuos mūsų politikus prie išvados, kad Katalikų Bažnyčia norėjo būti valstybė valstybėje.

Charakterizuodami Katalikų Bažnyčią kaip seniausią ir pagal tradiciją vyriausią tautos instituciją, tačiau turime tuojau pat priminti, kad antroji savo amžiumi Lietuvos institucija yra Unitas Lithuaniae, t. y. Evangelikų Reformatų Bažnyčia. Jos visuomeninė įtaka sunyko su reformacijos sąjūdžio sutirpimu ir toliau ribojosi tik vietine įtaka. Nors maža grupė — mūsų laikais tarp 10,000-20,000 tikinčiųjų — evangelikai reformatai išliko lietuviška bažnyčia, ypač skatinanti švietimą. XX amžiuje reformatai davė Lietuvai pagal savo didumą neproporcingai aukštą skaičių ekonomistų, menininkų, karių, valstybės vyrų, jų tarpe ir Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo akto signatarą. Liuteronų skaičius buvo ir tebėra didesnis, tačiau bažnyčios organizacija nebuvo vientisa, bet padalyta tarp Didžiosios ir Prūsų Lietuvos. Panašiai kaip ir Katalikų Bažnyčioje, jos istorijoje daug tragizmo, pasireiškusio konfliktu tarp tikėjimo ir tautybės, kuris nebuvo įveiktas iki pat Sovietų okupacijos 1940 m. Tapusi lietuviška pačioje Lietuvoje, ji Lietuvos visuomenei žuvo Prūsų Lietuvoje. Tačiau prieš tenai sunykdama, ji paliko didžiulį indėlį kaip lietuviškosios rašytinės komunikacijos pradininkė, ir tai ne tik religinėje, bet ir literatūrinėje srityje. Šitoji išmirusi tautos dalis per savo mirtį nepajėgė tautos daugumai perteikti savito krikščioniško tikėjimo, bet jai atidavė pirmąjį rašytinį turtą, be kurio tautos lieka nebylės. XIX amžiuje, taip pat dažnai užmirštame, liuteronų tradicijos krikščionys Prūsuose padėjo įskelti tautinio atgimimo ugnį, perbėgusią ir uždegusią visą Lietuvą.

Iš to, kas iki šiol pasakyta, turi būti aišku, kad šios paskaitos žvilgsnis yra ne teologinis, bet, europietiškai išsireiškiant, sociologinis. Kai kuriuos tokius krikščionybės su visuomene sąveikos elementus įžvalgiai yra nagrinėjęs prof. kun. Blažiejus Česnys, minint Lietuvos krikščionybės pradžios 550 metų jubiliejų — 1937 metais.

Pagal profesorių Česnį " vykdydama savo antgamtinį uždavinį, krikščionybė... (be to)... dar yra pasireiškusi kaip kultūros ir civilizacijos gaivintoja, rėmėja ir talkininkė". Konkrečiai — pagal Cėsnį — krikščionybė "sutaurino" senąjį lietuvių tikėjimą, jį išvaduodama iš nekontroliuotos vaizduotės paveikslų ir suteikdama lietuvių, jo nuomone, "įgimtam religingumui" "protingumo pradą" ir taip pat istorinį, ne mitu paremtą, religinį pagrindą. Krikščionybė, Česnys tęsia, padarė "gilios įtakos" ir tautos charakteriui, ir jos dorovei. Dar labiau — naujoji religija atnešė kultūrą ir kultūrinį progresą, ypač švietimo institucijas, pradedant Vilniaus universitetu, baigiant meno bei dailės puoselėjimu. Savo įvertinimą Česnys baigia tvirtinimu, kad "dideli yra krikščionybės, tiksliau sakant, katalikiškos krikščionybės nuopelnai ir pačiam mūsų tautiškumui, mūsų tautos lietuviškumo išsaugojimo ir gaivinimo dalyke" (B. Česnys, Krikščionybės nuopelnai mūsų tautai, 1939) Si prof.  Česnio analizė lietuviškoje visuomenėje tuo metu nebuvo visuotinai teigiamai priimta. Pavyzdžiui, kun. Povilas Jakas tvirtino, kad krikščionybė, davusi švietimą, į mokyklas neįleido liaudies; davusi evangelijos principus žmonių santykiams reguliuoti, nesirūpino socialiniu progresu. Dar didesnis bei visuotinesnis kaltinimas, tapęs priekaištu, buvo ir tebėra istoriškai pagrįstas nurodymas, kad ilgais laikotarpiais Katalikų Bažnyčia buvo lenkinimo instrumentas. Žinoma, panašiai galima pasakyti ir apie liuteranizmo vaidmenį Prūsų Lietuvos vokietinime. Prof. Česnys to fakto, liečiančio Katalikų Bažnyčią, neneigė, bet aiškino, kad dėl lenkinimo kalti pavieniai dvasininkai — ne katalikybė kaip tokia. Tai, žinoma, yra tiesa, bet katalikybė nėra tik religinis, bet ir socialinis veiksnys, darąs įtaką visuomenei, todėl ne tik tikėjimas ar jo turinys, bet ir tikėjimo organizacija bei administravimas veikia aplinką. Tad prof. Česnio aiškinimas yra tik dalinai priimtas. Istorinė įvairių dokumentų tiesa apie Lietuvos lenkinimą per bažnyčias yra nenuneigiama. Iš kitos pusės, tas procesas esmėje buvo pasibaigęs jau XIX amžiaus antroje pusėj ir nepriklausomybės laikotarpio pradžioje, vyskupui Pranciškui Karevičiui valdant Žemaičių vyskupiją, Katalikų Bažnyčia buvo pilnai įsigijusi savo lietuvišką veidą.

Krikščionybės įtaka visuomenei yra skirtinga ir savita priklausomai nuo istorinių aplinkybių ir nuo visuomenės pobūdžio. Lietuvos atveju, tauta priėmė Vakarų krikščionybę, tuo ne tik išsijungdama iš Rytų Bažnyčios, t.y. iš Rusijos carų dominavusios orbitos, bet taipgi prisiimdama Vakarų kultūros principus gyvenimui ir kultūrai ugdyti. Tokiu būdu krikščionybė, teisingiau katalikybė, tapo labai svarbiu bendrąją ir politinę kultūrą formuojančiu veiksniu, didžiai reikšmingu ypač mūsų laikais. Lietuvos priklausymas krikščioniškai Vakarų tradicijai nėra tik žaidimas žodžiais. Vakarų krikščioniškoji tradicija skirtingai nuo bizantinės — rusiškosios, rytietiškos — atnešė ir ugdė kitokias pažiūras į visuomenės ir kultūros organizavimą. Vakarų tradicija visų pirma išskyrė dvasinę ir laikinę, t.y. spiritualines ir temporalines galias, kitaip tariant, bažnytinę ir civilinę valdžią. Ji taip pat priėmė įstatymą, o ne valdovo įnorius, valstybės ir visuomenės pagrindu. Tokiu būdu buvo kuriama teisinė visuomenė, kurios valdovų, t.y. valdžios galios, buvo apribotos ir atsirado vietos asmens-piliečio teisėms, nepriklausomai nuo valstybės. Katalikiškoje interpretacijoje šie galių ir teisių skirtumai dažnokai užsiliedavo praktikoje, bet pagrinde šie principai išliko ir dabartiniame išsivystyme ir privedė prie labai aiškiai Vatikano suformuluotos asmens teisių deklaracijos. Tą teisių deklaraciją Vatikano vardu neseniai tarptautinėje konferencijoje yra pateikęs aukštas Vatikano valstybės pareigūnas prel. Audrys Bačkis.

Esmėje iš šios krikščioniškosios gyvenimo padalos į dvasinę ir laikinę, vėliau per reformaciją, pripažįstančią padalą ir dvasiniuose, t.y. tikėjimo dalykuose, o taip pat visų tikinčiųjų bendrą kunigystės principą išaugo modernioji konstitucinė valstybė ir domokratija. Tai neatsitiko be kovos tarp bažnytinių ir valstybinių pajėgų, bet toji kova įtvirtino laisvą tikėjimą ir asmens teises sekuliarinėje visuomenėje.

Sakoma, kad modernus sekuliarizmas neigia religiją, bet iš tikrųjų tai priklauso nuo sekuliarizmo rūšies. Galima išskirti keturias sekuliarizmo rūšis. Nepriklausomoje Lietuvoje dominavo pritariantis sekuliarizmas, charkteringas tuo, kad visos religijos buvo lygios prieš įstatymą ir finansiškai valdžios remiamos. Taip pat religijoms buvo paliktas privalomas religijos dėstymas mokyklose bei vedybų legalizavimo teisė. Lietuvos atveju šios rūšies sekuliarizmas buvo naudingiausias demografiškai didžiausiai grupei — Katalikų Bažnyčiai. JAV ir Kanadoje turime pliuralistinį sekuliarizmą, kuris religijoms neskiria specialios pozicijos, kaip tai buvo Lietuvoje. Prancūzijoje ir kai kuriuose kituose kraštuose savo laiku vyravo laicistinis sekuliarizmas, diskriminavęs piliečius religijos atžvilgiu. Tai lietė ypač katalikų teisinę padėtį. Buvo jo atgarsių ir Lietuvoje. Pagaliau Sovietų Sąjungoje dominuoja valstybinis sekuliaristinis ateistinis sekuliarizmas, kuris nepripažįsta atskirų dvasinio ir laikinio gyvenimo sričių, tuo pačiu ir tikėjimo nepriklausomybės nuo valstybės, o todėl nepripažįsta ir nuo valstybės nepriklausomų asmens teisių. Viskas yra pajungta valstybei, valdomai vienos institucianalizuotos ideologijos, t.y. komunistų partijos. Ateizmas yra pakeltas į valstybinės religijos statusą.

Iš to galima matyti krikščionybės svarbą Lietuvos, o kartu ir Sovietų imperijos visuomeniniam išsivystymui. Krikščionybė neša laisvos visuomenės ir laisvo asmens — net ir išlaisvinto ateisto — sampratą bei viltį. Krikščionybė, kaip ir savo laiku katalikybės nemėgęs JAV prezidentas Jeffersonas, kovoja prieš kiekvieną tironiją, siekiančią pavergti žmogaus dvasią.

Lietuvos atžvilgiu svarbu konstatuoti ir tai, kad krikščionybė buvo veiksnys, formuojąs tautinę sąmonę ir tautiškumą. Tai yra socialinis faktas. Tuo netvirtinu tautinės krikščioniškosios sąmonės tapatybės nei teigiu, kad kriščionybė, t. y. katalikybė, sukūrė tautinę sąmonę. Tautinė sąmonė remiasi sudėtingu etniniu elementu, taigi dar pagonybės laikų, o taipgi psichologine ir istorine-socialine patirtimi. Krikščionybės įtaka tiems psichologiniams, istoriniams-socialiniams procesams tačiau buvo ir tebėra didelė. Krikščionybė veikė lietuviško tautinio charakterio formavimąsi, jo papročius; moderniais gi laikais kultūriškai pasireiškiančios, artikuliuotos lietuvybės išraišką.

Pagal velionį prof. Zenoną Ivinskį (Lietuvos istorija, Roma, 1978, p. 291-92), lotynišku krikštu "statant pylimą prieš stačiatikybę, tuo pačiu vėliau buvo sulaikytas rusėjimas." Prof. Blažiejus Cėsnys rašo, kad XIX amžiuje Lietuvos valstiečiai, vyskupo Valančiaus pašaukti saugoti tikėjimą prieš rusų stačiatikybę, tuo pačiu išsaugojo tautybę. Nuo savęs pridėčiau: ne tik išsaugojo tautybę, bet ir tautiškai subrendo.

Sis tvirtinimas išreiškia kasdieninę, t.y. paprastai visų priimtą išmintį. Tačiau, nors šis tvirtinimas istoriškai pagrįstas, yra ideologiškai neigiamas visų pirma šiandieninėje Lietuvoje. Prof. Bronius Genzelis, pavyzdžiui, rašo, kad "viskas, kas mūsų kultūroje nacionalu (t.y. sovietinio internacionalizmo sąveikoje), nėra krikščionybės nuopelnas. Yra veikiau atvirkščiai — nacionalinė sąmonė egzistuoja prieš krikščionybės valią" (Tiesa, 1987 sausio 21).

Minčiai, kad krikščionybė palaiko, teisingiau — gali ir turi palaikyti lietuvybę — yra prieštaravimų ir Vakaruose.

Labai įdomu, kad toji tezė randama velionio prof. Antano Maceinos neseniai išėjusioje paskutinėje knygoje Ora et labora. Maceina nesvarsto klausimo, ar krikščionybė yra turėjusi įtakos tautiškumui, bet teigia, kad nereikia remtis krikščionybe nei priešinantis komunistinei ideologijai, nei rusiškumui. Vyskupo Valančiaus laikais buvo šaukiamasi katalikiškumo, pagal Maceiną, dėl menkos mūsų tautinės sąmonės. Gražu buvo kovoti už lotynišką raidyną, nes jis turėjo ilgą tradiciją, "tačiau yra tiesiog nesuprantama", rašo Maceina, "kodėl žmogus turi surusėti, skaitydamas lietuviškąjį tekstą rusiškomis raidėmis" (p. 57). Toliau profesorius skundžiasi, kad "tas pats yra ir dabar religijos kovoje su komunistine ideologija. Ir dabar šaukiamės Bažnyčios, kad ji atlaikytų ne tik komunizmo antpuolį prieš religiją,  bet ir rusiškumo  skverbimąsi į mūsų kultūrą. Bažnyčia turinti būti priebėga ne tik mūsų santykiui su Dievu, bet ir mūsų santykiui su tauta". Pagal Maceiną šia prasme esanti būdinga Vardžio nuoroda, kad "atsisakyti katalikybės ir jos teisių Lietuvoje reiškia ne tik silpninti tikėjimą, bet taip pat pakirsti lietuvių tautos savitumą". Kitaip tariant, prof. Maceina daro išvadą, kad "būti kataliku dabartinėje Lietuvoje reiškia būti lietuviu". Tokią padėtį Maceina laiko religijos užgožimu tautybe.


VYTAUTAS KAŠUBA        VYTAUTO DIDŽIOJO ANTSPAUDAS

Reikia sutikti su profesoriaus teigimu, kad krikščionybės užgožimas tautybe yra nekrikščioniška mintis. Tačiau jis per skubiai ir nepagrįstai atmeta mintį, jog krikščionybės silpninimas Lietuvoje pakerta lietuvių tautos savitumą. Tautos viena nuo kitos skiriasi ne tik kalba, bet dar daugiau kultūra. Lietuvių kalbos vartojimas dar nereiškia lietuviškumo. Jei lietuviškumas tuo ir pasibaigia, jisai yra seklus — seklus todėl, kad, be kalbos, reikalinga tautai kultūra, kuri ją padaro istoriniu veiksniu. Gorbačiovui atleidus cenzūros varžtus, Lietuvoje visi žurnalai tiesiog šaukia, kad tautai reikalingas jos istorinės atminties sugrąžinimas, t. y. istoriškai išvystytos idiomatinės, tik jai charakteringos kultūros tęstinumo pripažinimas. Krikščionybės idėjinės sampratos vertybės yra buvę ir tebėra tos "istorinės atminties", tos idiomatinės kultūros didele dalim. Ją praradus, prarandamas savitumas, atsidaro durys į kitos kultūros asimiliaciją ir joje paskendimą. Čia jau nekalbama apie savitų tautinių kultūrų komunikaciją, kuri yra teigiamas reiškinys, nes praturtina tuos, kurie komunikuoja. Čia kalbama apie kultūrinį ištuštėjimą, kurį stabdo lojalumas krikščioniškajam tikėjimui ateistinėje valstybėje.

Religiją paverčiant tautinių interesų priemone, krikščionybė yra profaninama. Iš tiesų, ir sutinkant su prof. Maceina, kurio minties vaiskumas ir lietuviškojo žodžio išraiška neturi sau lygaus mūsų filosofinėje bei teologinėje literatūroje, kad krikščionybėje nėra nei žydo, nei graiko, t.y. tautinių skirtumų; krikščionybė yra visuotinė, tačiau tenka pažymėti, kad ji nėra anttautinė. Ji siejasi su tautybe, kadangi ji pasireiškia ne per abstraktų žmogų — nei žydą, nei graiką — bet per tautinę lytį, t.y. tautinę kalbą ir tautinį charakterį. Todėl krikščionybei tautybė ir tautiškumas yra didelės svarbos egzistencinės realybės. Reformacinės religijos tam pradui prieš šimtmečius skyrė užsitarnaujantį dėmesį. Ir Katalikų Bažnyčia po Vatikano II į tautinę lytį atkreipia ne mažiau dėmesio kaip iki tol — priešingai žymiai daugiau: ir tautinės kalbos pilnu įvedimu į liturgiją, ir etninių papročių integracija, ir net rūpesčiu aptarnauti diasporas, kaip lietuvius ar lenkus išeivijoje, sava kalba ir savu būdu. Sakyti, kad krikš čionybei tautybės palaikymas nėra svarbus, yra tas pats kaip sakyti, kad krikščionybei nėra svarbus nė tautos išnykimas. Tačiau Dievo plane tautoms yra skirta vieta. Tiesa, tautos vystosi, bet jos neišnyksta į nieką ar į abstraktų žmogų — nei žydą, nei graiką;

o iš vienos tautos pasidaro kita. Jei krikščionybė yra tautų keitimuisi neutrali antgamtinėje dimensijoje, jai neįmanoma būti neutraliai egzistencinėje pozicijoje. Todėl krikščionybė ankščiau ir dabar palaikė tautinį pradą ir darė įtakos tautinei sąmonei, nes tuo būdu tvirtino visuomenės ir asmens tikrumą patiems sau, t.y. teisybei apie save.

Taip pat reikia pridėti, kad nėra abstrakčios tautinės sąmonės. Kaip ankščiau minėta, ji yra padarinys ne tik kalbos ir idėjiniai neutralių etninių bruožų, bet ir psichologinių bei socialinių išgyvenimų bei vertybių, kurias yra sugėrusi. Todėl tautinė sąmonė gali būti asmenį ir tautas praskaidrinanti ir pakelianti, bet ji gali istorijos srovėje asimiliuoti normas ir papročius, kurie ją pakeičia, sunaikindami tautiškumą ir po to tautybę. Panašiai yra atsitikę su prūsų lietuviais, t.y. krašte, kuriame skambėjo ne tik sakytinis, bet ir rašytinis lietuviškas žodis (įdomu, rašomas gotiškomis raidėmis). Iš to ir Hilferdingui buvo kilusi idėja, kad, kaip Prūsijoje, ir Lietuvoje, pervedus lietuvišką raštą j rusų rašmenis, lengviau eisis lietuvių asimiliacija į rusiškumą.


VYTAUTAS KAŠUBA        VYTAUTO DIDŽIOJO ANTSPAUDAS. Detalė.
Nuotraukos V. Maželio

Krikščioniškosios vertybės bei pažiūros yra tapę lietuviškosios tautinės sąmonės dalimi, nors ir ne ekskliuzyviai. Anksčiau yra tekę rašyti, kad krikščionybė kaip religija skelbia eschatologinio, pakeistos prigimties Adomo, iš gimtosios nuodėmės išlaisvinto žmogaus, iš egzistencinio narvo išvaduotos būties idealą, kuris betgi galutinai pasiekiamas ne per žmogaus genijų, bet per tikėjimą. Tačiau tikėjimas turi socialiai objektyvizuotis, tapti operatyviniu. Pavyzdžiui, visuomenė turi sukonkretinti evangelinį meilės principą ir padaryti jį visuomenine norma — įstatymu, nes kitaip nebus įmanoma prieš eschatologinį pasikeitimą egzistuojanti žmonių bendruomenė. Taip tikėjimas, religija, taip ir krikščionybė tapo institucija: ir reikalinga, būtina ir pilnai neišreiškianti bei nerealizuojanti krikščionybės principų. Tarp Evangelijos principų ir jų socialinės objektyvizacijos lieka praraja, kuri istorijoje tapo konflikto, tragikos, idealizmo, religinių skilimų net karų šaltiniu visuomenine bei asmenine prasme. Tačiau krikščionybės objektyvizacija lieka būtinu procesu, siekiamu per jos principų integravimą ir asimiliavimą konkrečiose elgesio normose. Sitai atsitinka per tautinę išraišką, bet tai neatsitinka mechaniškai. Esmėje negali būti ir nėra tautinės formos ir socialistinio turinio vienybės, kaip ją skelbia sovietiniai komunistai; nėra mechanistinės vienybės ir tarp tautinės formos ir krikščioniško ar katalikiško turinio. Absorbuodama krikščionybę, tautinė bendruomenė ne tik įgyja, sakytum, vertybių ir elgesio kompasą, bet iš savo pusės paveikia krikščionybę. Todėl krikščionybė yra daugiau nei teorija apskritai, o taip pat daugiau nei tas pats universalinis Kristaus mokslas, išverstas į atskiras kalbas. Krikščionybė — tegu ir išliekanti universali — tampa chrakteringa tai tautinei bendruomenei, kurioje įsišaknijo. Istorijos būvyje katalikybė — kaip labiau institucinį principą pabrėžusi krikščionybės dalis — yra buvusi imli šitokiai asimiliacijai. Todėl kaip nė viena kita krikščionybės šaka, katalikybė tebeturi glaudžiausią ryšį su tautine bendruomene. Tai padeda suprasti, kodėl tikėjimo ir tautiškumo konvergencija katalikų kraštuose yra didesnė, patvaresnė ir kovingesnė. Nesakome, kad lietuvis turi būti katalikas ar kad tik katalikai yra lietuviai, kaip tai rodėsi profesoriui Maceinai. Tai būtų nežmoniškai nerealistinis tvirtinimas. Sakome, kad lietuvis skendina savo istorinę atmintį ir niveliuoja tautinę bei visuomeninę sąmonę, atmesdamas krikščioniškosios kultūros tradicijas. Sovietų sistemos ribose toks atmetimas palenkia žmogų įdėjimam abejingumui, kuris galų gale tampa politiniu abejingumu, naudingu tik valdančiajai klasei bei Kremliaus valdovams — ne Lietuvos liaudžiai ar Lietuvos tautinės tapatybės išlaikymui. Krikščionybė tiek katalikiškajame, tiek protestaniškajame pavidale daro žmogų skirtingą nuo komunistinio ir duoda idėjinę bei visuomeninę alternatyvą komunistinėje visuomenėje.

Tačiau profesorius Maceina labai aktualiai iškelia kitą klausimą, būtent, ar krikščionybės — tautiškumo dialektika nėra išeivijoje nuvedusi į kraštutinumus, kuriuose dialektika ir kūrybinė įtampa pasibaigia, ojų vieton pasirodo tik lėkštas, bet balsingas tautinis šovinizmas. Tam dokumentacijų yra, ypač krikščionybės įvedimo 600 metų jubiliejaus metais. Vieni reikalavo švęsti tik "lietuviškos krikščionybės" jubiliejų, kuris skaitytinas nuo Mindaugo krikšto ir vainikavimo karaliumi 1251 metais. Kiti jubiliejaus metų datą vadino "pasiklydimu istorijoje". Tretiems atrodė, kad "1387 metais jokio nei Lietuvos, nei lietuvių krikšto nebuvo" (...), o tik įvyko skaudi lietuvių tautos tragedija, "kur ano laiko lietuvių elitas pasidarė lenkais iš pasirinkimo ir nuėjo tarnauti Lenkijai" (P. Rabikauskas, Laiškai lietuviams, 1987 m. sausis, p. 15 — cituoja J. Dainauską, Mūsų Vytis, 1986 m. vasario 2, p. 36). Taigi dėl to, kad lenkų karalius, nors pats lietuvis, krikštijo Lietuvą ir Lietuva turėjo užmokėti už gautąjį krikštą, turime iš viso krikšto sukakties neminėti.

Tuo įvairūs autoriai piršo mintį, kad, jei istorija nėra "lietuviška", jos iš viso nėra ar ji yra kitokia — tokia, kokios nenorėtumei. Kiti diskusijų dalyviai bandė rasti vidurį, sakydami, kad "1987 m. šventėme 600 metų sukaktį nuo Lietuvos sukrikščioninimo arba, kitaip sakant, nuo krikščionybės atnaujinimo, nes oficialiai ji Lietuvą pasiekė 1251 metais, kai apsikrikštijo karalius Mindaugas..." (Laisvoji Lietuva, 1987    m. sausis, p. 1). Šios diskusijos sugyvino jubiliejaus metus, bet kartu parodė, kad mūsų visuomenėje dar labai daug nesaugaus, mažavertiškumo pažeisto tautiškumo, o taip pat šovinistiškos neapykantos mūsų istoriniams asmenims ir lenkams. Tubūt niekas taip kietai lenkų atžvilgiu nebuvo nusistatęs, kaip žymusis Lietuvos valstybininkas prof. Augustinas Voldemaras. Tačiau jis neskaičiavo Lietuvos krikšto nuo Mindaugo laikų ar net nuo 1387 metų, t.y. metų, kada imta krikštyti Lietuvos žmones ir Jogaila išleido krikšto ediktą, bet nuo 1386 metų, t. y. metų, kada apsikrikštijo Jogaila — metų, nuo kurių ir lenkai skaičiuoja Lietuvos krikšto jubiliejaus metus. Istorija lieka istorija ir tautinis sentimentas jos pakeisti negali. Vieton bandžius krikštą ir jo įvedimą naujai sulietuvinti, geriau svarstykime Lietuvos istorijos epochinį posūkį, surištą su dramatiniu senosios Lietuvos valstybės pasikeitimu blaiviai, kad geriau suprastume savo tautos dalį ir paskirtį tame Baltijos geografiniame užkampy, kuris per amžius buvo atviras Rytų ir Vakarų užkariautojams. Reikia mažiau šūkių, daugiau studijų ir mintijimo apie dabartį ir ateitį.

Ką dėl dabarties? Kokios praktiškos išvados krikščionybės bei tautybės ir tautinės kultūros klausimu?

Krikščionybė yra vertybė savyje. Jinai duoda asmeninio, visuomeninio ir eschataloginio išsilaisvinimo alternatyvą tiek žmogui komunizmo užgoštoje Lietuvoje, tiek sudaiktinto sekuliarizmo visuomenėje Vakaruose. Krikščionybė taip pat yra tautos turtas, jos istorinės sąmonės dalis, surišta su tautinių ir visuomeninių vertybių kūryba ir tautos istorinės atminties bei tapatumo išlaikymu. Ji duoda lietuvių tautai savitumą, kuris nepažeidžia krikščionybės kaip antgamtinės vertybės ir kuris naudingas tautos išlaikymui komunistinėn partijon orientuotoje visuomenėje. Ne visi lietuviai katalikai ar krikščionys — to modernioje idėjiniai diferencijuotoje visuomenėje nelauktina ir nebūtina — bet visiems kaip lietuviškos bendrumenės nariams tenka istorinis uždavinys saugoti ir kūribiškai plėtoti krikščioniškąjį tautinį turtą. Praktiškai šio samprotavimo išvados taikytinos ir dabartinės Lietuvos, ir išeivijos visuomenėm.

Lietuvoje būtų laikas užgesinti pasaulėžiūrinės-ideologinės kovos ugnis valstybinėm priemonėm. Nei konstitucinis, nei kasdieninis prievartavimas darbovietėje, mokykloje, įstaigoje nėra pateisinamas po tos istorinės patirties, kurią iki šiol yra sukaupęs pasaulis, o ypač Sovietų Sąjunga. Lietuvos valstybiniai ateistai turėtų mokytis iš ateisto dr. Jono Šliūpo elgesio, Lietuvos nepriklausomybei užgesus. Tai reiškia ne tik istorinio palikimo perkainavimą, kaip dabar rašo kūrybinės inteligentijos periodika, bet ir įstatyminę bei praktiško elgesio reformą, grąžinant krikščionybei — ir iš viso religijai — jos teisėtą vietą visuomenėje.

Išeivijai laikas būtų rūpintis, kad užgestų tautinis šovinizmas, kad būtų rastas universaliųjų vertybių ir tautos meilės balansas, leidžiąs atvirai pažiūrėti ir pasverti istorinę patirtį santykiuose su kaimynais, ypač lenkais, su Lietuvos mažumomis, ypač žydų mažuma, o taipgi tarpusaviuos visuomeniniuose santykiuose.

Abiem visuomenėm — tautai tėvynėje ir išeiviams, ypač JAV, bet ir kitur būtina iš naujo persvarstyti krikščionybės ir visuomenės santykių dalį, čia beveik nepaliestą ir dabar galimą formuluoti tik teziniu būdu būtent persvarstyti ir spirtis tendencijai iš vienos pusės suvesti krikščionybę į grynai privačią, asmeninę plotmę, iš kitos — čia jau taikytina daugiausia Vakarams — atimti iš krikščionybės-katalikybės kultūrinį gylį bei plotmę ir koncentruotis tik į emocinį asmeninį liturginį išgyvenimą, viešai, tiesa, reiškiamą bažnytinėje bendruomenėje, bet to bendruomeninio nusistatymo atsisakant mūsų laikų visuomenėje. Taip pat ugdytinas ir toliau krikščioniškasis ekumenizmas, vedąs į vienybę įvairume.

Visa tai svarstytina dabartinės Lietuvos realybės kontekste, Tenai vyksta pasikeitimai, kurie palies įvairias gyvenimo sritis. Tačiau jau dabar aišku, kad Gorbačiovo "glasnost" politika netaikoma religijai. Vyksta tas pats, kas Chruščiovo destalinizacijos-liberalėjimo laikotarpiu. Religija tada buvo išimta iš liberalėjimo proceso. Ir Gorbačiovui valdant, tikinčiųjų bendruomenės suvarytos į zakristiją, kaip carų laikais. Komunikacijų, t.y. spaudos ir kt., priemonės bei religinis švietimas atimtas, tikinčiųjų teisė dalyauti liturgijoje — ta pati ribota ir leidžiama tik "žemesniųjų" klasių žmonėms — sulyginta su ateistų teise varyti savo propagandą. Ta esminė konstitucinė diskriminacija tebėra vykdoma ir dar griežčiau implementuojama įstatymais ir valdininkų elgesiu. 1986 m. gruodžio 19 d. religijų reikalų tarybos prie TSRS Ministrų tarybos įgaliotinis Lietuvos TSR ilgame straipsnyje Tiesoje grasino religinių centrų, t. y. vyskupijų išformavimą, jei bus pažeidžiami tie drakoniški religinių kultų įstatymai ir reikalavo, kad "nustatytų religinių kultų išpažinimo tvarkos turi griežtai laikytis ir religinės bendruomenės, ir kulto tarnautojai, ir vietiniai valdžios organai".

Tai reikia gerai atsiminti, ypač 600 metų krikščionybės įvedimo jubiliejaus šviesoje.